Proklamacija

Mums dar bus, dar buvos geležinkelio tiltų karkasai, negražūs ir vėjui pavaldūs,
mums dar bus geležinkelio griausmas lyg dusulio smūgis į paširdžius;
dar virš upės pakibusį traukinį seks mums kareivių pakaušiai ir dumblo judėjimas lėtas,
kol lyg riešuto kevalą perkrims mus baltas, išaukštintas oras;

o dabar, kai kalbu pro tave, kai - lyg smagračių pagreitis švilpdamas sukasi įsiutis,
nutylėta pratarsiu ir baigsis, kas buvo klaidingai pradėta,
ir sakysiu, kad gera ir būtina bėgti sudeginant pėdsakus;
kad tikslingas ir deramas peilis į šoną ginklų krautuvės savininkui:
Naujininkų gale išsitrauksi vamzdžius, ir ties užkarda šūviais pridengsi atsitraukimą.
Ir - tikėk manimi - pro užuolaidas mes, šnekučiuojantys, įsijautę,
o pravėrę užuolaidas rastume gal, kad nė vieno iš mūsų nebuvo,
kad pavidalų tų tereikėjo kažkam, kad įkūnytų pokalbį šitą, gal šitą eilėraštį;
o tada, kai apgobtų tave degalinių liepsna ir - už pusšimčio metrų - policijos užtvaros,
tu žinotum, kodėl, ir žinotum, kada, ir išeitum pro pravirą orą
už barjero, kuris skiria mus nuo savęs, ir garsiai nuvilktum žeme paskutinę užuolaidą.