antihedonizmas

"gyvenk kad siektum"
taip pasirašysiu ant popierėlio. Daug kartų. Kartosiu tą patį.
Bepigu rašyti, reikia taip ir daryti. Kai žinai, kaip elgtis yra teisinga ir negali prisiversti, žinok, kad susidūrei su savim. Ir kad tu - silpna.
Kaip sunku yra atsisakyti gyventi del malonumo, laviruoti tarp pareigos ir hedonizmo. Kiti to net neslepia. Reikia juk kažkaip save pateisint.

Jaučiasi, kad artėja lūžis, kai tas lengvas gyvenimas nutemps gilokai žemyn. Nutemps, nes nebuvai pasiruošusi, tik sugebėjai kitus ir save įtikinti kad esi. Ruoštis egzaminui, naujam gyvenimui, nelaimei, susitikimui su Dievu. Neini išpažinties, nes gyventi pagal bažnyčią tau nepatogu. Nesimokai, nes vistiek juk moki. Nežiūri į ateitį, geriau išsiverdi puodelį arbatos.

Smagu taip gyventi, lukštą aplink save sukūrus. O po to aplankys spengianti balta tyla ir baltas klaustukas plevenantis virš galvos. "Na...??  na? Tu juk galėjai, bet nesistengei. Tu galėjai stiebtis, tau buvo geriau nei gerai. Galėjai būti apdairi, ir ruoštis, apsidrausti. Juk žinojai, kad tai baigsis, kad teks krist. Galėjai išmokt skristi... Tiesiog pamankštinti sparniukus. O dabar... na? ka pasakysi? "
-
visa tai tilps i tą tyla. Lyg filmo kadras.

Gerai. Suvokimas - pirmas žingsnis į pasveikimą. Atviras prisipažinimas - antras. Drauge turi auksinę žuvytę, o aš turiu norą. Viskas susidelios i savo vietas. Noriu tuo tikėt.

kur mano lapelis?