Trafaretinė meilė

Ji. Taip, ji. Šioje istorijoje svarbiausia buvo ji. Bet to nežinojo. Tądien ji nesijautė gyvenanti, tik egzistavo, o veide nesimatė jokių nusivylimo ar susižavėjimo blyksnių. Šaltomis akimis, skleidžiančiomis bereikšmį žvilgsnį, ji bandė nužvelgti grėsmingo pasaulio karkasą, bet užmiršo pakelti galvą. Jos mintys vis glaudėsi prie atsibodusios rutinos, o vėliau skriedavo į amžinybę. Į amžinybę būtajame laike. Tada ji dar mokėjo juoktis… O dabar tik stovėjo, atsirėmusi į svyruojantį stulpą, kuris vos išlaikė neapykantos kupiną širdį. JI pyko ant JO, bet ne todėl, kad jis atėmė jos paskutinę svajonę. Jų draugystėje tai buvo įprasta. Vienas nedrąsiai žengdavo į priekį, o kitas griaudavo vis naują pasaulio iliuziją. Taip jie gyveno. Gyveno manydami, kad susikabinimas rankomis reiškia idealią ateitį. Net vaikas, dar nežinantis, kas yra meilė, nebūtų toks kvailas. Deja! Jie jau seniai nebebuvo vaikai. Jie buvo suaugę! Ir būtent ši mintis slėgė labiau nei žinojimas, kad gyvenimas netikras. Jie taip manė. Ir buvo teisūs! Jų bendras darbas per daug nutolo nuo realybės ir už tai jie negavo jokio atlyginimo. Gyvenime nebedominavo teigiami skaičiai ir taupyklės mirė iš alkio.

Bet jie turėjo vienas kitą. (Du skirtingi vardai, atspausdinti juodu rašalu, ir visiškai nesiderinanti, raudonomis raidėmis įrašyta pavardė verkė santuokos liudijime). Ir jie tikėjo, bet laukė mirties, nes giliai širdyje troško išsiskirti. Jų darbas neturėjo ateities, nes jau pirmą bendro gyvenimo dieną jie susikūrė skirtingus planus. Net tikslai skambėjo lyg nesuderintos gitaros stygos. Jie nemokėjo groti ir net nesistengė išmokti. Ji vieną kartą bandė, bet išsekinta smuiko rakto begalybės, metė natas jam po kojų. O jis… Jis žengė žingsnį, atidarė duris ir išėjo. Nepasakė kur. Nemanė, kad verta. Jis nežinojo, kad ji paskendusi meilės liūne. Jų dialoguose nebuvo žodžio,, meilė”, o gal ir dialogų nebuvo… Tik neišsakytos mintys ir ilgi vienatvės monologai. Ji kalbėjo sau, nes jo niekada nebūdavo namie, tik kartais, grįžęs iš nuolatinių klajonių, jis paimdavo jos nejudančią ranką… O po to vėl išeidavo. Kažkur… Pasiimdavo sunkų akmenį ir eidavo prie upės, o vėliau dingdavo, kaip dingsta šešėlis.  Nė neatsigręždavo į jos verkiančią sielą. Ji priglausdavo galvą prie šalto, kartais net ledinio lango ir trokšdavo įsilieti į rūko pilkumą, kad galėtų bučiuoti jo akis. Tik tiek tereikėjo tai iš skausmo alpstančiai būtybei. Jai tereikėjo vienos nublukusios blakstienos, kurios jis neturėjo…

Taip… Dabar aš supratau, kodėl ji stovi, ir ši mintis mane dar labiau sukrėtė. Aš atsistojau šalia, bet kitai minčiai net nespėjus atsimušti į mano smegenis, ji pradėjo bėgti. Bėgti neapskaičiuojamu greičiu. Tačiau kiekvienu žingsniu ji vis labiau linko prie suteptos žemės ir lyg pigi kekšė suklupo tarp šaltų raudonų automobilių, atsiduodama paskutiniam gyvenimo teismui.
Deja, pats dėdė GYVENIMAS nebuvo jos vertas, bet labai troško…lyg nepasotinamas gyvulys jis draskė perlamutrinio atspalvio suknelę, bandydamas atimti paskutinę jos testamento pastraipą. Ten turėjo būti kažkas labai svarbaus. Ir buvo.

- Kodėl tu tyli?
- …
- Kodėl tu?
- …
- Kodėl?
- …

Toks buvo jos ir jo gyvenimas. Be žodžio,, mes”, netgi be žodžio. Jie nemokėjo apsimetinėti. Pamatę vienas kito akis, pasimetė savo voratinkliuose ir jau pirmą susipažinimo dieną beformis voras prarijo besiskleidžiantį meilės pumpurą ir apsigyveno jo vietoje. Juodas beformis,, pumpuras” atnešė trafaretinę meilę. Todėl jis ir ji šiandien tylėjo. Vakar- šiandien- rytoj- nesikeičianti rutina…juodos dėmės su raudonu bokštu karalystė.