ir nebus jokio pavadinimo

savo tyla
užgošk
beprotiškai
garsią muziką
kuri
manęs
po truputėlį
atsikanda

jau neturiu
kojų
plaukiu

besotė
vis ryja mane
nepajėgiu
priešintis

tuoj
tuoj pasieks rankas
kaip?
kaip glostysiu
tavo lūpas
akis
kaip..

kur tu?!

prašau, tylėk!
padovanok man savo tylą..
išgelbėk..