Slidau, bevaikščiojant ant vandens

Akis nuleidęs žemėn, slepiu mintis savo,
Šypsausi, nes sieloj dėkingumas dega
Ir stebiuosi, kaip greitai žmonės juoko kratos.

Kai su ašaromis bridau į tamsų gylį,
Meldžiau jūrą su nuoskaudomis pasiimti,
Bet su vandeniu užplūdo šaltas suvokimas,
Kad tik dabar gali būti kažkas svarbaus atimta.

Tad kai prie kavos matuojat,
Ką likimas labiau išnaudoja,
Aš su šypsena mintyse dėkoju,
Kad mano plaučiai vis dar alsuoja.

Toliau akis nuleidęs vaikštau tarp žmonių,
Su šypsena klausausi „tau ne taip sunku“,
Tiesa, bet gal ir ant vandens gana slidu?