Pragaras

Rašau eiles, kai skausmas per gilus,
Nepakeliamas, skaudus.
Kai tas jausmas toks sunkus!
Kai nebenoriu mąstyt apie kitus.

Širdis perverta tūkstančiais kardų,
Ją slegia svoris sunkiausių daiktų.
Kaip išvengt visų tų klaidų?
Kaip neparodyt kitiems savo randų?

Susirinkt mintis visas pamestas ir grąžint jas atgal į vėžias.
Niekada daugiau nebeklyst ir tavo veidą vėl išvyst.
Parodyt tau debesis, kurie mane vejasi
Ir suvaldyt jausmus, kurie per kraštus liejasi.

Baimė, pyktis, kančia, liūdesys,
Paslėpti giliai krūtinėje supuvusioje.
Visą mano vidų išgriauš, ištampys -
Nieko nebeliks širdyje sugriuvusioje.

Nesuprastas, bet gal suprastas būt ir nenoriu.
Baisu kas dedas galvoj - mano pačio mintys man kelia pavojų.
Ten su nerimu skrendu, su pykčiu važiuoju, su neviltim krentu, su plyštančia širdim joju.
Ten surasi pragarą, naraką, tartarą, šeolą, rasi tik tamsą, bet ne rojų.