Pavydas

VIII veiksmas
Palei upės pakrantę lėtai vaikščiojo privatus seklys Povilas Garnys. Po kiekvieno žingsnio jis sustodavo, ranka perbraukdavo per smėlį. Prie tos vietos, kur gulėjo merginos lavonas, jis sustojo. Atsitūpęs pakėlė nuo smėlio mažą, blizgantį daikčiuką. Pasižiūrėjęs į jį, išsitraukė iš kišenės nosinę, susivyniojo daiktą ir įsidėjo į kišenę.
Tuo metu privažiavo su dviračiu laiškanešė Adelė Gedminienė. Ji pasisveikino su sekliu:
LAIŠKANEŠĖ
– Labas vakaras, pone detektyve.
(Priėjusi arčiau, smalsiai paklausė)
– Tai vis dirbate?
Seklys nusišypsojo, pažvelgė į laiškanešę ir tarė:
POVILAS
– Labas vakaras, ponia… ar panelė?
(Gūžtelėjo pečiais, šypsodamasis)
– Nežinau, kaip į tamstą kreiptis.
Laiškanešė garsiai, bet nuoširdžiai nusijuokė. Jos akys švytėjo šiluma:
LAIŠKANEŠĖ
– Kur čia bebūsi panelė tokiuose metuose! Aš jau keturiasdešimt metų kaip ponia.
Ji padavė sekliui ranką ir prisistatė:
– Aš esu ponia Adelė Gedminienė.
Seklys paspaudė Adelės ranką. Jo balsas buvo ramus, bet nuoširdus:
POVILAS
– Malonu susipažinti.
Aš esu privatus seklys Povilas Garnys.
Laiškanešė smalsiai pakreipė galvą, pažvelgė į seklį ir paklausė:
LAIŠKANEŠĖ
– Ir man malonu su jumis susipažinti. Tai vis aiškinatės? Tiriate?
Seklys pasikasė paausį, gudriai nusišypsojo ir tarė:
POVILAS
– Kai pradedi darbą… Tai turi jį ir pabaigti, ar ne?
Laiškanešė nuleido galvą. Jos veidas buvo susirūpinęs — kiekviena raukšlelė tarsi rėkte, rėkė, lyg norėtų ką nors pasakyti. Bet ji patylėjo. Tada tyliai ištarė:
LAIŠKANEŠĖ
– Taip.
Vėl nutilo. Patylėjusi, Adelė pažvelgė į seklį ir tyliai paklausė:
LAIŠKANEŠĖ
– Ar jau kai ką išsiaiškinote?
Jos žvilgsnis buvo labai susirūpinęs, bet smalsus. Seklys vis dar tyrinėjo pakrantės smėlį, nuleidęs galvą. Tada pakėlė akis, įdėmiai pažvelgė į laiškanešę, susidėjo rankas už nugaros ir tarė:
POVILAS
– Kai ką.
Laiškanešė šyptelėjo, žvilgtelėjo į seklį ir tarė su saviironija:
LAIŠKANEŠĖ
– Hm, suprantu. Kaip žmonės sako — ne senų bobų reikalas, ar ne?
Vėl nutilo laiškanešė. Tylėjo ir seklys — žvalgėsi aplink pakrantės karklus, tyrinėjo jų šakas, šešėlius, smėlį. Staiga Adelė pasitrynė kaktą, jos balsas buvo susirūpinęs, beveik tylus:
LAIŠKANEŠĖ
– Aš seniai norėjau jums pasakyti vieną dalyką… Bet vis galvojau — ar verta sakyti, ar ne?
Seklys staiga atsisuko į Adelę. Greitu žingsniu priėjo prie jos, akys įsmeigtos tiesiai į veidą. Jos žodžiai jį sudomino — ne šiaip, o iš esmės. Jo balsas buvo tvirtas, beveik liepiamas:
POVILAS
– Sakykit, kokį dalyką. Aš klausau.
Laiškanešės balsas trūkinėjo, ji jaudinosi, žodžiai lipo vienas per kitą:
LAIŠKANEŠĖ
– Gal tai bus jums naudinga… o gal visai ne. Tiesiog nežinau — sakyti ar nesakyti? Nežinau, ką dabar daryti… sakyti ar ne?
Ji pažvelgė į seklį klausiamu žvilgsniu. Povilas pritariamai linktelėjo galvą — tyliai, bet tvirtai. Adelė giliai įkvėpė ir pradėjo kalbėti ramesniu balsu…
LAIŠKANEŠĖ
– Prieš kokį mėnesį pas mus į paštą atėjo tokia girtuoklė… Tamara Čiutko. Ji ukrainietė. Atvažiavo paskui savo vyrą — Antaną Stirną. Jis buvo lietuvis.
(Kai ištarė Antano Stirnos pavardę, jos akys sužibo, ji džiugiai paklausė seklio:)
– Graži pavardė, ar ne?
Seklys linktelėjo galvą, bet rankos gestu paragino ją tęsti. Adelė pirštų galais nusišluostė lūpų kampučius ir tęsė pasakojimą toliau…
LAIŠKANEŠĖ
– Po vestuvių Tamara pasiliko savo mergautinę pavardę. Jos vyras, Antanas Stirna, buvo jūrininkas. Prieš penkerius metus jis žuvo jūroje — laivas užsidegė, ir jis jame sudegė.
Adelė trumpam nutilo, tada tęsė:
– Iš sielvarto Tamara pradėjo labai gerti. Nusigėrė. Nusirito iki pat dugno. Prarado darbą. Paskui pardavė gerą mašiną, keturių kambarių butą. Dabar ji su trimis vaikais gyvena purvinoje, sulūžusioje trobelėje.
Taip pasakiusi, ji pažvelgė į nustebusį seklį ir patvirtino savo žodžius tyliai linktelėdama.
LAIŠKANEŠĖ
– Taip, ji turi tris vaikus. Vyriausiajai dukrai — vienuolika, viduriniajam sūnui — devyneri, o jauniausiajam — tik šešeri metukai. Kol jų tėvas buvo gyvas, jie būdavo prižiūrėti, aprengti švariais rūbeliais. O dabar… dabar jie laksto purvini, alkani, prašantys išmaldos po visus kiemus. Ir tą išmaldą… jie atiduodavo motinai.  O ji pragerdavo per valandą tuos varganus, per vargą vaikų surinktus pinigėlius. Po to vėl liepdavo jiems eiti elgetauti po visus kiemus. Kartais jie nenorėdavo… Tada ji juos mušdavo. Mušdavo tol, kol jie sutikdavo eiti vėl.
Adelė trumpam nutilo, tada tęsė:
– Vėliau Tamaros vyro sesuo sutvarkė dokumentus pašalpoms gauti už vaikus. Tai dabar iš tų pašalpų ji ir gyvena… ir geria.
Jos balsas tapo dar tylesnis:
– Kai vyras buvo gyvas, ji tokia nebuvo. Jų šeima buvo labai graži. Tamara su savo vyru labai mylėjo vienas kitą. Labai mylėjo savo vaikus. O dabar…
Ji liūdnai atsiduso, pažvelgė į seklių ir tyliai ištarė:
– Ji…, ji parduotų juos už butelį samanės!
(Staiga susivokusi, kad kalba ne tai, ką reikia, pliaukštelėjo sau per kaktą ir sušuko:)
– Oi! Atleiskit! Aš visai nukrypau nuo temos… Tai va… Atėjo ta Tamara ir padavė man rausvą voką. Ant jo nebuvo nieko parašyta — nei pavardės, nei adreso. Tiesiog nieko. Bet jame buvo laiškas.
Adelė trumpam nutilo, tada tęsė:
– Ji paprašė, kad tą voką su laišku nuneščiau mūsų poliklinikos stomatologo žmonai — Virginijai Šeputienei. Ji manęs labai prašė… Ir aš sutikau.
(Ji kilstelėjo pečiais, tarsi norėdama pasakyti, kad pati nežino, kodėl sutiko. Tada vėl susikaupė ir tęsė pasakojimą toliau…)
- Aš nunešiau tą voką poniai Virginijai. Tokius vokus su laiškais Tamara man atnešdavo kas trečią dieną. Vis prašydavo, kad nuneščiau juos poniai Virginijai. Na, aš juos nešdavau. Pagaliau… tai mano pareiga — pristatinėti žmonėms laiškus.
(Ji vėl pirštų galiukais nusišluostė lūpų kampučius. Giliai atsiduso. Matėsi, kad ji vėl susijaudino — veidas paraudo. Bet ji kalbėjo toliau…)
– Bet vieną kartą nunešiau Pranui Toleikiui į namus registruotą laišką. O jis buvo savo kabinete. Aš įėjau — man reikėjo pono Prano parašo, kad patvirtintų gavęs registruotą laišką.
Adelė trumpam nutilo, tada tęsė:
– Ir… netyčia žvilgtelėjau į jo rašomąjį stalą. Ant jo buvo padėti tie patys rausvi vokai.
(Ji nulenkė galvą prie krūtinės, pridėjo delną prie jos. Po to pakėlė akis, pažvelgė į seklį ir sujaudintu balsu pasakė…)
– Man net kvapą užgniaužė iš nustebimo. Aš ponui Pranui ir pasakiau:
„Kokie gražūs vokai. Dar tokių nemačiau. “
O jis atsakė, kad tie vokai — jo dukters Rasos.
(Adelė pakėlė galvą nuo krūtinės, pliaukštelėjo sau per šoną. Jos balsas buvo nerimaujantis, bet energingas — tarsi veržėsi iš vidaus. Ji kalbėjo, tarsi klausdama pati savęs…)
– Gal aš ir apsirinku? Gal daug jaunų mergaičių, kaip Rasa, turi tokius vokus… Bet man vis tiek buvo labai keista. Tie vokai — tokie pat kaip tie, kur nešdavau poniai Virginijai Šeputienei. Atitiko viskas: spalva, ilgis, plotis… netgi voko uždarymo snapelis. Na, tiesiog viskas. Gal tai tik sutapimas? Aš nežinau…
(Ji kumščiu trenkė sau į krūtinę. Po to susigraudino ir, valydama skarelės kampu akis, graudžiu balsu pasakė…)
– Labai bijau dar vienos nelaimės… Po Ievutės nužudymo aš bijau. Bet nežinau ko. Man visas šitas reikalas — su tais vokais, su ta girtuokle — labai nepatinka.
(Taip pasakiusi, ji pakėlė galvą. Jos žvilgsnis įdėmus, balsas virpa. Ji pradėjo uždavinėti klausimus — lyg sekliui, lyg sau pačiai…)
– Gal ir be reikalo papasakojau jums apie tai? Gal tai jums nieko nereiškia? Nieko nesako?.. Mano širdis taip daužosi, lyg nujaustų kokią nelaimę…
(Ji vėl nuleido galvą ant krūtinės. Sukūkčiojo. Graudžiu balsu tarė:)
– Aš labai atsiprašau… Jeigu jus sutrukdžiau bereikalingomis šnekomis…
SEKLYS POVILAS
(Uždėjo ranką laiškanešei ant peties ir sušuko:)
– Na, ką jūs, ponia Adele! Labai gerai padarėte, kad papasakojote man visą šitą reikalą! Apie tuos vokus ir apie tą Tamarą Čiuško!
(Greitai iš kelnių kišenės išsitraukė popierinių nosinaičių pakelį. Vieną nosinaitę ištraukė ir padavė laiškanešei. Glostydamas jos petį, ramiai tarė:)
– Ponia Adele… Reikėjo viską iš karto papasakoti. Reikėjo.
LAIŠKANEŠĖ
(Šyptelėjo, vos, vos, tarsi pati savimi nustebusi.)
– Hm…
LAIŠKANEŠĖ
(Šluostėsi sudrėkusias akis ir liūdnu balsu tarė:)
– Reikėjo…
(Ji nutilo. Patylėjusi, tyliai pridūrė:)
– Aš maniau, kad čia visai nereikšmingas dalykas… Kol nepamačiau negyvos Ievutės. Tada pradėjau galvoti, kad reikia jums pasakyti apie tuos vokus. Ir apie tą Tamarą…
(Dėdama popierinę nosinaitę į striukės kišenę, sutrikusiu balsu tarė:)
– Matot… Aš labai nenorėjau kištis ne į savo reikalus. Bijojau, kad jūs nepasakytumėt:
„Ko ta sena boba kiša savo nosį kur nereikia. “ Bijojau jus sutrukdyti…
SEKLYS POVILAS
(Vėl uždėjo ranką laiškanešei ant peties, švelniai paplekšnojo ir ryžtingu balsu tarė:)
– Ponia Adele… Kiekviena informacija, smulkmena, kokia nors užuomina — kiekvienai bylai yra reikalinga ir naudinga. Jos daug ką paaiškina. Ir viską sustato į savo vietas.
(Tada, susidėjęs rankas už nugaros, paklausė:)
– Kada poniai Virginijai Šeputienei paskutinį kartą nunešėte tą voką su laišku?
LAIŠKANEŠĖ
– Prieš tris dienas.
(Jos balsas buvo ramus, bet akyse dar ruseno nerimas. Seklys trumpam susimąstė…)
Tai labai svarbus siužeto momentas, Inga. Seklys Povilas pradeda jungti taškus: laikas, vokai, Ievutės nužudymas. Jo klausimas — „Ar ryte, ar vakare? “ — gali nulemti, ar laiškas turėjo įtakos įvykių eigai. Tu meistriškai kuri įtampą, kurioje kiekviena detalė tampa potencialiu raktu į tiesą.
Štai švelniai nugludinta versija, išlaikant Tavo toną ir emocinį svorį:
________________________________________
SEKLYS POVILAS
(Garsiai mąstydamas tarė:)
– Tai buvo trečiadienis. Birželio 27-ta diena. O Ievutę nužudė tos dienos vakarą. Taip… gerai.
(Tada vėl paklausė laiškanešės:)
– Kada jūs nunešėte tą paskutinį laišką? Ryte ar vakare?
LAIŠKANEŠĖ
(Vėl negalvodama, greitai atsakė:)
– Nunešiau ryte.
SEKLYS POVILAS
(Vėl paklausė, tarsi sau patvirtindamas:)
– Prieš pat Ievutės mirtį… Gerai. O…
(Jo balsas buvo susikaupęs, mintys — jau kitur. Jis pradėjo dėlioti detales į vietas…)
LAIŠKANEŠĖ
(Staiga pliaukštelėjo sau per kaktą ir sušuko:)
– Oi, palaukit!
Aš kai ką užmiršau jums pasakyti!
Prie to paskutinio laiško, kurį nunešiau prieš tris dienas, dar buvo ir siuntinukas!
(Ji rankomis parodė siuntinuko dydį — voko didumo siuntinukas.)
SEKLYS POVILAS
(Linktelėjo pritariamai galvą ir dar kartą paklausė:)
– Aišku, supratau. Ar daugiau nieko nepamiršote man pasakyti?
Įdėmiai pažvelgė į laiškanešę. Jo balsas buvo užtikrintas, bet švelnus:
– Nieko, nieko?
LAIŠKANEŠĖ
(Neigiamai papurtė galvą.)
SEKLYS POVILAS
– Tada gerai. Ar toli nuo šitos vietos gyvena Tamara Čiutko?
LAIŠKANEŠĖ
– Ne, visai netoli. Gal penkios minutės pėsčiomis. Gyvena tokioje geltonoje troboje su žaliu stogeliu, trečias namas nuo kampo. Visada tokia… uždara. Bet mandagi. Tik kažkokia keista.
LAIŠKANEŠĖ
Vėl neigiamai papurtė galvą ir atsakė:
– Ne, nelabai.
Tada, kiek nedrąsiai, bet ryžtingai pridūrė:
– Aš jus palydėsiu.
SEKLYS POVILAS
Pasižiūrėjęs į savo rankinį laikrodį, dėkodamas tarė:
– Labai ačiū, ponia Adele, bet jau vėlu. Devynios valandos vakaro.
(Tada vėl įdėmiai pažvelgė į ją ir paklausė:)
– Ar jūs nepavargusi? Gal geriau eikite namo?
LAIŠKANEŠĖ
Nuoširdžiai nusijuokė ir sušuko:
– Nieko baisaus! Su manimi jūs greičiau surasit tą vietą, kur ji gyvena, nes aš jai kiekvieną mėnesį nešu pašalpos pinigus už vaikus!
(Ji mostelėjo ranka, tarsi sakydama: „Eime, aš parodysiu. “)
SEKLYS POVILAS
Pritariamai linktelėjo galvą ir tarė:
– Tada gerai. Eime kartu.
(Jo balsas buvo ramus, bet tvirtas. Adelė šyptelėjo ir žengė pirmyn, o Povilas nusekė iš paskos…)