Pavydas

VI veiksmas
Kitą rytą abu pareigūnai susitiko prie privataus seklio Povilo Garnio namų. Saulė dar tik kilo virš medžių viršūnių, oras buvo gaivus ir švarus. Jie susėdo į tarnybinį automobilį ir išvažiavo plačiu vieškeliu. Važiuodami kalbėjosi, dūmai nuo rytinių cigarečių lėtai sklaidėsi pro pravirą langą.
Komisaras Saulius, gerai nusiteikęs, vairuodamas pažvelgė į Povilą ir paklausė:
KOMISARAS SAULIUS
– Na, tai kaip miegojai, ką?
Povilas papurtė galvą, numojo ranka. Jo veide aiškiai matėsi bemiegės nakties ženklai — pavargusios akys, šiek tiek suglebęs žvilgsnis. Jis tyliai tarstelėjo:
POVILAS
– Blogai. Visą naktį galvojau apie šią bylą ir nieko gero nesugalvojau.
(Tada pasisuko į komisarą Saulių, šyptelėjo, tarsi norėdamas bent šiek tiek palengvinti nuotaiką, ir paklausė):
– O kaip tu miegojai?
Komisaras Saulius nusijuokė, trumpam pažvelgė į kelią ir tarė:
KOMISARAS SAULIUS
– Kaip kūdikėlis.
(Jo veidas staiga apniuko, žvilgsnis susikaupė. Po trumpos pauzės, tarsi grįžęs į tyrimo ritmą, jis vėl kreipėsi į Povilą):
– Tai kur dabar trauksim?
Seklys Povilas trumpam patylėjo, žvelgdamas į kelią. Jo mintys sukosi greitai, bet veidas išliko susikaupęs. Staiga jis energingai mostelėjo ranka į priekį, tarsi nubrėždamas kryptį:
POVILAS
– Važiuojam į miestelio polikliniką pas stomatologą Andrių Šeputį.
(Jis pasikasė paausį, balsas tapo tvirtesnis)
– Jis pirmas iš įtariamųjų.
Komisaras Saulius ramiai vairavo toliau. Pritariamai linktelėjo galvą, tarsi patvirtindamas, kad pasitiki Povilo nuojauta. Jo balsas buvo trumpas, bet tvirtas:
SAULIUS
– Gerai, važiuojam.
________________________________________
Didelis, moderniai įrengtas stomatologinis kabinetas. Ant sienų – sterilūs įrankiai, šviesos šaltiniai. Prie rašomojo stalo sėdi stomatologas Andrius Šeputis, susikaupęs rašo kažką į pacientų kortelę. Kabinete tvyro tyla, tik girdėti tušinuko šnarėjimas.
Staiga pasigirsta beldimas į duris.
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Prašau.
Durys atsiveria, ir į kabinetą įžengia du pareigūnai — komisaras Saulius Kubas ir privatus seklys Povilas Garnys. Jie sustoja prie durų, trumpam apžvelgia aplinką. Komisaras žengia žingsnį į priekį, mandagiai pasisveikina:
SAULIUS
– Labas rytas. Mes iš kriminalinės policijos. Aš esu policijos komisaras Saulius Kubas. O čia mano kolega — privatus seklys Povilas Garnys.
Stomatologas Andrius Šeputis pasisveikino su abiem pareigūnais. Gestu parodė į kėdes priešais stalą, kviesdamas sėstis. Jie visi atsisėdo. Kabinete tvyrojo tyla, tik girdėjosi tušinuko spragsėjimas tarp Andriaus pirštų. Jo žvilgsnis buvo klausiamas, bet nepanikuojantis — tarsi laukė, kol kas nors prabils.
Komisaras Saulius pirmas prabilo. Jo balsas buvo ramus, bet tvirtas, veidas rimtas:
KOMISARAS SAULIUS
– Taip. Kalba bus sunki. Kalbėsime apie Ievą Rapolailę, kurios jau nebėra tarp mūsų.
Stomatologas Andrius pritariamai linktelėjo galvą. Jo balsas buvo liūdnas, bet aiškiai girdėjosi emocinis krūvis:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Taip... Jos jau nebėra. Man labai širdį sopa, kad tokią mielą mergaitę kažkokie niekšai paėmė ir nužudė. Man net šiurpas eina per nugarą. Vargšė mergaitė... kiek ji kankinosi. Ji buvo nuostabus žmogus. Labai graži mergaitė. Jos siela buvo turtinga. Ievutė buvo labai rūpestinga. Ją labai mėgo pacientai. Ji man labai padėdavo darbe.
Seklys Povilas, stebėdamas Andrių, paklausė ramiai, bet su aiškiu tikslu:
POVILAS
– Ar jūs visada taip anksti pradedate dirbti?
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Aš pradedu darbą aštuntą valandą, bet ateinu anksčiau apsitvarkyti. Išsirašau talonėlius, išsiimu visus įrankius. Paruošiu stomatologinę kėdę ir laukiu pacientų.
Seklys Povilas, vis dar stebėdamas Andrių, paklausė ramiai, bet kryptingai:
POVILAS
– Kelintą valandą jūs baigiate dirbti?
Stomatologas Andrius pakėlė pečius, nuleido juos su nuostaba, tada pyktelėjęs pradėjo barbenti tušinuku į stalą. Jo balsas buvo pašaipus, bet ne visiškai praradęs kontrolę:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Jūsų klausimai tokie nereikšmingi, banalūs.
(Po akimirkos jis nusiramino, padėjo tušinuką ant stalo. Jo tonas tapo švelnesnis, bet vis dar gynybiškas):
– Jūs man atleiskit, bet ar jums būtina tai žinoti?
(Nuleidęs galvą, žiūrėdamas į stalą, pridūrė):
– Ar jie bus reikalingi šiai bylai?
Seklys Povilas susižvalgė su komisaru Sauliumi. Po trumpos, bet reikšmingos pauzės, Saulius pasisuko į Andrių ir kalbėjo tvirtai, be užuolankų:
KOMISARAS SAULIUS
– Ponas Šeputi, mus domina viskas, kas susiję su šia byla. Visi klausimai. Visi žmonės, kurie bendravo su Ieva Rapolaite. Mus domina kiekviena detalė. Supratote?
Seklys Povilas pasikasė paausį, susimąstęs sėdėjo ir tylėjo. Į stomatologo pastabą jis nieko neatsakė — mintys sukosi apie bylą. Jo akys lėtai slydo per kabinetą: sterilūs paviršiai, tvarkingai išdėstyti instrumentai, kompiuterio ekranas, ant kurio mirgėjo pacientų sąrašas. Atmosfera buvo sunki, nerami tyla tvyrojo tarp sienų.
Galiausiai ją nutraukė pats stomatologas. Jo balsas buvo švelnus, tarsi norintis išsklaidyti įtampą:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Atleiskit man. Gerai?
Seklys Povilas atsisuko į Andrių. Jo balsas buvo ramus, bet kupinas jausmo. Veide atsispindėjo susikaupimas ir užuojauta:
POVILAS
– Nieko baisaus. Šis atvejis labai sunkus ir jaudinantis. Mergaitė buvo labai jaunutė... Tikrai jos gaila nepaprastai. Dėl to mes visi labai susijaudinę. Mes turime viską žinoti — iki menkiausių smulkmenų. Kad galėtume išsiaiškinti, kas ją nuskriaudė... ir juos nubausti.
Stomatologas Andrius atsilošė kėdėje, atpalaidavo pečius ir kalbėjo ramiai, tarsi norėdamas parodyti, kad neturi ko slėpti:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Oficialiai baigiu darbą antrą valandą.
Stomatologas Andrius sunkiai atsiduso, tarsi nešdamas viso gyvenimo svorį ant pečių. Jo balsas buvo pavargęs, bet nuoširdus:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Žinote, aš turiu sergančią diabetu motiną. Vaistai nuo tos ligos yra labai brangūs. Turiu du vaikus, žmoną, kuri dabar laukiasi. Iš vienos algos niekaip neina išlaikyti šeimos, todėl turiu dar dirbti privačiai — nuo trijų iki šešių. Dedu dantis.
(Jis trumpam nutilo, tada pažvelgė į pareigūnus su nerimu):
– Ligoninės valdžia to nežino. Ir mokesčių inspekcija taip pat... Neturiu patento dirbti privačiame darbe.
Abu pareigūnai neigiamai papurtė galvas. Seklys Povilas numojo ranka, tarsi norėdamas išsklaidyti įtampą. Jo balsas buvo ramus, bet draugiškas:
POVILAS
– Nebijokit. Šitos jūsų paslapties niekas nesužinos — nei ligoninės valdžia, nei mokesčių inspekcija.
(Jis nusišypsojo, tada atsisuko į komisarą ir paklausė su šypsena):
– Ar ne, Sauliau?
Komisaras Saulius patraukė pečiais, tarsi pripažindamas situacijos sudėtingumą. Jo balsas buvo ramus, bet kupinas žmogiško supratimo:
KOMISARAS SAULIUS
– Nors tai akivaizdus teisėtvarkos įstatymo pažeidimas, bet tegu lieka viskas taip, kaip yra. Mes visi esame žmonės. Turime sergančius tėvus, mažus vaikus... Šįkart teisėtvarka bus akla ir kurčia.
(Jis vėl patraukė pečiais ir popierine nosinaite nusivalė išprakaitavusią kaktą.)
Seklys Povilas trynė smiliumi smilkinį, tarsi bandydamas išgryninti mintį. Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į Andrių, balsas ramus, bet kryptingas:
POVILAS
– Ar dažnai ateidavo Ieva pas jus?
Stomatologas Andrius pritariamai linktelėjo galvą. Jo balsas buvo švelnus, kupinas prisiminimų:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Taip. Beveik kiekvieną dieną. Jau bus visi metai, kai ji ateidavo padėti man. Vaikai ją dievino. Su jos pagalba jie noriai sėsdavo į stomatologinę kėdę. Man su vaikais nebūdavo jokio vargo, kai ji būdavo šalia.
Seklys Povilas pasirėmė ranka smakrą, jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į Andrių. Balsas ramus, bet kupinas prasmės:
POVILAS
– Jūs buvote geri draugai?
Stomatologo Andriaus veidas apsiniaukė. Jis trumpam nutilo, tarsi mintimis grįždamas į praeitį. Galiausiai tyliai tarė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Taip... labai geri.
Seklys Povilas neramiai sukrutėjo kėdėje. Pasikasė paausį, tarsi ieškodamas tinkamų žodžių. Jo balsas buvo atsargus, bet nuoširdus:
POVILAS
– Nežinau, kaip užduoti šį klausimą... Bet norėčiau sužinoti ir tai. Tai labai svarbu šiam tyrimui. Bijau, kad nesupyktumėte ant manęs...
Komisaras Saulius smalsiai pažvelgė į seklį, tarsi laukdamas, kokį klausimą šis užduos. Tuo metu stomatologas Andrius kilstelėjo pečius, skėstelėjo rankomis ir linktelėjo galvą. Jo balsas buvo atviras, bet šiek tiek įsitempęs:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Klauskit, klauskit. Nebijokit. Jei tik jums padės ištirti šį nusikaltimą.
Seklys Povilas kurį laiką tylėjo, mintyse dėliodamas žodžius. Pasitrynė nosies galiuką, tarsi norėdamas nuslopinti vidinį nerimą. Galiausiai, lėtai ir atsargiai ištarė:
POVILAS
– Ar jūsų santykiai buvo intymūs? Ar tik draugiški?

Šis klausimas akivaizdžiai suglumino stomatologą Andrių. Iš pradžių jis išpūtė akis, po to paraudo, kakta aprasojo stambiais prakaito lašais. Po trumpos pauzės jis suglumusiu balsu nusijuokė — ne iš juoko, o iš nerimo — ir atsakė:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Baikit... Ką jūs? Juk ji dar buvo vaikas. Tiesiog... aš jai buvau kaip vyresnysis brolis. Mes vienas kitą guosdavome. Patardavome vienas kitam. Pasišnekėdavome iš širdies — apie viską. Kas bloga, kas gera. Kaip jau sakiau, ji norėjo būti stomatologe. Tai aš jai aiškindavau apie stomatologiją. Rodydavau, mokindavau, kaip reikia dirbti. Mums būdavo gera kartu.
(Jo veidas pasidarė liūdnas, akyse sužibo ašaros. Sujaudintu balsu jis dar pridūrė):
– Man tikrai labai jos trūksta. Labai.
Kabinete tvyrojo slegianti, nejauki tyla. Ji buvo tokia tanki, kad atrodė, jog net oras sustingo. Staiga stomatologas Andrius suplojo delnais ir sušuko, tarsi jį būtų pervėrusi mintis:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Palaukit! Jūs sužinojote apie jos nėštumą!
(Jis nutilo. Jo balsas virpėjo, kai vėl prabilo):
– Ir pagalvojote, jog tai aš...
(Užsidengė veidą rankomis. Jo kūnas drebėjo nuo susijaudinimo. Kartojo vis tą patį, lyg maldą):
– O Dieve, mano... Dieve...
(Atsistojęs, atsirėmė rankomis į stalą, bandydamas suvaldyti emocijas. Jo balsas tapo ramesnis, bet vis dar kupinas vidinės kovos):
– Aš myliu savo žmoną. Netgi labai.
(Vėl nutilo. Atsitiesė nuo stalo. Jo veidas tapo ramus, bet liūdnas. Susidėjo rankas už nugaros, nuleido galvą. Ramiu, bet nuliūdusiu balsu tarė):
– Kai namuose tiek daug rūpesčių ir nelaimių... Tai net nepažvelgi. Net mintyse nepasvajoji apie kitas moteris.
Kabinete vėl stojo nejauki tyla. Ji buvo tiršta, slegianti, tarsi visi lauktų, kas nutiks toliau. Seklys Povilas, vis dar susikaupęs, nutraukė ją. Jo balsas buvo ramus, bet tvirtas:
POVILAS
– Kada Ieva jums pasakė, kad yra nėščia?
Stomatologas Andrius atsakė nedelsdamas, tarsi norėdamas išsklaidyti bet kokias abejones:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Kai tik sužinojo.
(Jis priėjo prie kabineto lango, trumpam pažvelgė į lauką, tada atsisuko į pareigūnus. Jo balsas buvo ramus, bet kupinas emocinio krūvio):
– Ieva ir Edgaras Radavičius labai mylėjo vienas kitą. Truputį paskubėjo... Kaip ir visi jauni žmonės — visada kažkur labai skuba.
(Jis susikišo rankas į kišenes, veidas įsitempė. Sarkastišku, piktoku balsu pridūrė):
– Aš tikrai neprievartauju jaunų mergaičių.
Stomatologas Andrius nusisuko į langą, tarsi norėdamas išvengti žvilgsnių. Komisaras Saulius vėl nusišluostė suprakaitavusią kaktą, o seklys Povilas, kaip visada ramus, uždavė kitą klausimą. Jo balsas buvo tylus, bet aiškus:
POVILAS
– Ar ji pasakė Edgarui, kad yra nėščia?
Stomatologas Andrius žiūrėjo pro langą, tarsi matydamas ne gatvę, o praeitį. Jo balsas buvo ramus, bet kupinas prisiminimų:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Taip. Iš karto. Aš iš savo buto leidau jai paskambinti į Kanadą. Tiksliau — į Torontą. Edgaras Radavičius yra pas savo tėvą Vytautą Radavičių, kuris gyvena ten. Jis išvyko studijuoti chirurgijos Toronto Universitete. Jo tėvas ten dėsto chirurgiją.
(Andrius trumpam nutilo, tada vėl prabilo, švelniai):
– Kai Ieva paskambino Edgarui ir pasakė, kad laukiasi vaikelio... Jis labai apsidžiaugė. Pasakė, kad parvyks liepos 5-tą dieną. Kad viską sutvarkys dėl vestuvių.
(Jo balsas tapo dar tylesnis, beveik šnabždesys):
– Tą dieną Ieva buvo labai laiminga.
Seklys Povilas atsistojo, pasitaisė marškinėlius, tyliai pastatė kėdę į vietą. Priėjo prie stomatologo Andriaus ir padavė jam ranką. Spausdamas ją tvirtai, bet šiltai, tarė:
POVILAS
– Atleiskit man už nekuklius klausimus, bet toks jau mano darbas. Turėjau išklausinėti, viską sužinoti.
Tie faktai padės išaiškinti šį baisų nusikaltimą. Nepykit, jei įskaudinau.
Stomatologas Andrius spaudė sekliui ranką, jo balsas buvo liūdnas, bet nuoširdus:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Aš viską suprantu. Jūs geras specialistas ir turite viską žinoti. Manau, kad jūs greitai pagausit tą baisų žudiką.
Seklys Povilas pritariamai linktelėjo galvą. Komisaras Saulius priėjo atsisveikinti taip pat. Spausdamas stomatologui Andriui ranką, liūdnai šypsodamas tarė:
KOMISARAS SAULIUS
– Labai jums ačiū už tokią išsamią informaciją. Ir atleiskit už tai, kas buvo ne taip.
Spausdamas komisarui Sauliui ranką, stomatologas Andrius paplekšnojo jam per petį. Jo balsas buvo jau linksmesnis, švelniai dėkingas:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Tai jūs man atleiskit, kas buvo ne taip. Ir ačiū jums abiem už didelę paslaugą mano šeimai.
Eidamas link kabineto durų, seklys Povilas trumpam stabtelėjo. Jo balsas buvo ramus, bet kryptingas:
POVILAS
– Kur gyvena Edgaro motina?
Stomatologas Andrius, išlydėdamas pareigūnus pro duris, atsakė sekliui ramiai, bet su tam tikru pagarbos tonu:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Elena Radavičienė gyvena truputį toliau nuo miestelio. Jos namas stovi ant miestelio kalno. Sodyba labai graži — dar kitaip vadinama „Senasis Radavičių dvarelis“. Tai vietai jau daugiau kaip du šimtai metų.
Seklys Povilas dar kartą, tarpduryje, paspaudė ranką stomatologui Andriui. Jo balsas buvo nuoširdus, kupinas šilumos:
POVILAS
– Sėkmės ir laimės jums linkiu iš visos širdies.
Stomatologas Andrius spaudė sekliui ranką, jo balsas buvo švelnus, nuoširdus:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Ačiū. Ir jums linkiu to paties — iš visos širdies.
Komisaras Saulius dar kartą padavė ranką stomatologui Andriui. Jo balsas buvo ramus, bet nuoširdus:
SAULIUS
– Iki malonaus pasimatymo.
Stomatologas Andrius nuoširdžiai paspaudė komisarui ranką. Jo balsas buvo trumpas, bet šiltas:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Iki!
Po kelių minučių į kabinetą įėjo jo žmona Virginija Šeputienė. Priėjusi prie vyro, ji švelniai pabučiavo jį į skruostą. Andrius Šeputis švelniai paglostė jos pilvą, tarsi sveikindamasis su nauja gyvybe. Virginija nusišypsojo ir paklausė:
VIRGINIJA ŠEPUTIENĖ
– Kas buvo atėję? Pacientai?  Laura sakė, kad esi užsiėmęs.
Andrius Šeputis apkabino žmoną per liemenį, jo balsas buvo liūdnas, duslus:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Taip, buvau užsiėmęs. Buvo iš policijos. Du detektyvai — dėl Ievutės. Jie dabar viską aiškinasi. Visus tikrina.
Virginija Šeputienė sustingo iš nuostabos. Jos veidas išbalo, akys išsiplėtė. Nevalingai sušuko, tarsi negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo:
VIRGINIJA ŠEPUTIENĖ
– Ką?!
(Ji turėjo atsisėsti. Rankos šiek tiek drebėjo, o žvilgsnis liko įsmeigtas į vyrą.)
Andrius Šeputis nustebo dėl tokios žmonos reakcijos. Greitai padavė jai kėdę, švelniai padėjo atsisėsti. Paėmė jos ranką, pabučiavo, paglostė pilvą. Jo balsas buvo ramus, raminantis:
STOMATOLOGAS ANDRIUS
– Brangioji, tu likai labai jautri šį mėnesį.
(Taip sakydamas, jis švelniai palietė jos smakrą. Žvelgdamas meiliai į akis, kalbėjo toliau):
– Tau dabar taip jautriai jaudintis negalima. Dėl mažylio. Supratai?
Stomatologas Andrius švelniai papurtė žmonos smakrą, nusijuokė, vėl pabučiavo jos ranką. Glostė galvą, stengdamasis ją nuraminti. Tačiau Virginija Šeputienė viso to nejuto. Ji sėdėjo sustingusi, tarsi negyva, paskendusi savo mintyse. Jos žvilgsnis buvo tuščias, nukreiptas kažkur tolyn, kur Andrius nepasiekė.
***
Eidami poliklinikos koridoriumi, sekliai tyliai žingsniavo šalia vienas kito. Ant dokumentų lapo buvo perbraukta Andriaus Šepučio pavardė — išbraukta iš įtariamųjų sąrašo.
KOMISARAS SAULIUS
– Liko tik viena pavardė, ar ne?
POVILAS
– Taip.
Važiuojam pas ponią Eleną Radavičienę?
KOMISARAS SAULIUS
– Gerai. Tave nuvešiu.
Seklys Povilas klausiamai pažvelgė į komisarą. Saulius atsiduso, tada atsakė:
KOMISARAS SAULIUS
– O aš turiu truputį reikalų nuovadoje. Parašyti ataskaitas.
(Po to šūktelėjo piktesniu tonu, mostelėdamas ranka):
– Tas popierizmas vėžį varo!