Pavydas

V – veiksmas
INT. MORGAS – NAKTIS

Didelė, baltai išdažyta laboratorija be langų. Šalta, sterili tyla. Ant metalinio stalo guli Ievos Rapolaitės kūnas — blyškus, sustingęs, su vos pastebimais mėlynės ženklais ant kaklo.
Prie stalo stovi trys figūros:
– Teismo ekspertė Viktorija Žukaitė, griežto žvilgsnio moteris, maunanti laboratorines pirštines.
– Policijos komisaras Saulius Kubas, tvirtas, bet pavargęs, rankose laikantis bylą.
– Privatus seklys Povilas Garnys, kiek atsainus, bet akylas, stebintis kiekvieną detalę.
VIKTORIJA
(sausai, bet su aiškiu tikslu)
– Na, ką. Pradėsim.
(užsimauna pirštines)
Kaip jūs abu jau žinote, ši mergaitė buvo pasmaugta. Apie 22 valandą vakaro, liepos 11-ąją, prie upės.
Ten ji išgulėjo maždaug dešimt valandų.
Rasta tik liepos 12-osios rytą.
(pauzė)
Kūnas kalba. Klausimas — ar mes mokėsim jo klausytis.
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA
(rodydama į mėlynes ant kaklo)
– Matot šiuos spaudimo žymes?
Spaudimas buvo stiprus, bet ne chaotiškas.
Rankos — ne drebančios, o įpratusios.
Tai ne impulsyvus veiksmas.
Ją pasmaugęs žmogus buvo vedęs.
(pauzė)
Ir, spėju, ne pirmą kartą laikė moters kaklą taip.
Viktorija jau ruošėsi tęsti, bet seklys Povilas staiga ją nutraukė, kilstelėjęs antakį ir žengęs žingsnį arčiau.
POVILAS
– Pala, pala... Iš kur tu sprendi, kad jis vedęs?
Viktorija sustingo akimirkai, tada lėtai nusišypsojo — ne iš malonumo, o iš profesinio pasitikėjimo savimi. Jos akys nukrypo į kūno kaklą, tarsi ten slypėtų atsakymas.
O jo žvilgsnis buvo nustebęs. Jis įdėmiai pažiūrėjo vėl į lavono kaklą. Komisaras Saulius irgi buvo nustebęs, bet tylėjo. Ekspertė Viktorija nusišypsojo ir tęsė toliau: 
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA:
- Žudikas nešiojo žiedą ant dešinės rankos. 
Dabar jau sukruto ir komisaras Saulius. Jis skėstelėjo rankomis, numykė ir tarstelėjo:
KOMISARAS SAULIUS
– Hm... Bet juk žiedą gali nešioti bet kas.
Bet ekspertė Viktorija nekreipė į komisaro pastabą jokio dėmesio ir tęsė:
VIKTORIJA
– Visi vestuviniai žiedai turi išgaubtą paviršių.
(Ji priėjo prie komisaro Sauliaus, švelniai paėmė jo ranką, numovė žiedą ir, vedžiodama aplink jį tampono lazdele, aiškino toliau.)
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA
– Dėl to, kai su tokiu žiedu ką nors stipriai spaudžiama, lieka griovelis. Žiūrėkit.
(Ji vedžioja tampono lazdele aplink žiedą, parodydama išgaubtą kraštą. Jos balsas ramus, bet užtikrintas. Komisaro ranka vis dar jos delne. Ji vėl vedžiojo tampono lazdele aplink lavono kaklą, rodydama vos įžiūrimą griovelį. Jis buvo mažytis, siauras, lyg plonytė linija įspausta į odą. Abu vyrai pasilenkė, prisimerkę žiūrėjo — ir vis dėlto pamatė.)
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA
– Štai čia, dešinėje pusėje, ant mergaitės kaklo. Matot tą griovelį?
Abu vyrai pritariamai linktelėjo galvomis. Jų žvilgsniai vis dar buvo nukreipti į vos įžiūrimą griovelį ant mergaitės kaklo.
ABU VYRAI
– Taip, matom.
Teismo ekspertė Viktorija padėjo tampono lazdelę ant laboratorinio staliuko. Pasisuko į pareigūnus ir kalbėjo toliau:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA
– To žudiko rankos buvo labai mažos. Logiškai mąstant, tai galėjo būti moteris... arba vyras, mažo ūgio, smulkaus sudėjimo.
(Ji nuleido galvą. Patylėjo. Liūdnai atsiduso.)
– Bandžiau paimti pirštų antspaudus nuo jos kaklo...
(Ji skėstelėjo rankomis, balsas persmelktas apgailestavimo.)
– Bet, matyt, juos nuplovė vanduo.
(Staiga jos akys sužibo. Palietusi smilkinį, ji prabilo tvirtu balsu.)
– Aš dar kai ką jums turiu pasakyti. Ieva Rapolaitė laukėsi kūdikio. Ji buvo trečiame nėštumo mėnesyje.
Abu pareigūnai sustingo iš netikėtumo. Komisarui Sauliui iš rankų iškrito automobilio rakteliai, kurie su dusliu garseliu nukrito ant laboratorinio grindinio. Jis sušuko, balsu, kuriame susimaišė nuostaba ir sumišimas:
KOMISARAS SAULIUS
– Ką?!
Komisaras Saulius pasilenkė pasiimti nukritusių raktelių. Seklys Povilas pasitrynė panosę, šyptelėjo ir tarstelėjo su šelmišku atspalviu balse:
POVILAS
– Na, Vykutę... darosi įdomu.
Teismo ekspertė Viktorija nusilenkė Povilui, šiek tiek šyptelėjo ir tarė:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA
– Taip, vyručiai, tokios naujienos.
(Ji skėstelėjo rankomis, tada lėtai įkišo jas į chalato kišenes. Jos balsas buvo ramus, bet kupinas liūdesio.)
– Jai buvo trečias nėštumo mėnuo.
Vaisius gimdoje... apėjęs krauju.
Puikiai vystai sceną, Inga — ji darosi vis intensyvesnė, o Viktorijos žodžiai smogia kaip šaltas faktas, kuris keičia visą bylos toną. Štai šiek tiek stilistiškai nugludinta versija, išlaikant tavo emocinį svorį ir kriminalinį tikslumą:
Seklys Povilas susidomėjęs žiūrėjo į ekspertę Viktoriją. Jo žvilgsnis buvo įtemptas, bet nepertraukiantis. Viktorija tęsė, balsu, kuris skambėjo tvirtai, bet liūdnai:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA
– Jai buvo spirta į pilvą penkis kartus.
Tyla nusileido laboratorijoje. Net šaldytuvo ūžesys atrodė garsesnis nei įprastai. Viktorijos akys trumpam nukrypo į lavoną, tarsi atsiprašydamos. Viktorija vėl pasisuko į lavoną. Atsargiai atidengė paklodės kraštą ir, rodydama į negyvos merginos pilvą, tarė:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA
– Ant jos pilvo matosi penkios mėlynės.
Jos nėra didelės, nes smūgiai buvo atlikti smailiu batu.
Tai galėjo būti moteriškos basutės... arba vyriški siauri, smailėjančiu galu batai — tokie, kaip dabar madoj.
Baigdama Viktorija uždengė lavoną ir ramiai įstūmė jį į šaldytuvą. Nusimaudama laboratorines pirštines, ji pasisuko į pareigūnus. Jos veide švietė šypsena — ne iš džiaugsmo, o iš profesinio pasitenkinimo, kad atliko savo darbą iki galo.
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA
– Na, štai, vyručiai, visos naujienos. Buvo įdomu?
Komisaras Saulius žaisdamas su automobilio rakteliais tyliai sumirgino metalą tarp pirštų. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į grindis, bet mintys jau sukosi apie tai, ką ką tik išgirdo. Tada jis pasisuko į seklį Povilą ir tarė:
KOMISARAS SAULIUS
– Taip, labai įdomu.
(pauzė)
Jau ir turime nužudymo motyvą.
Seklys Povilas neigiamai papurtė galvą. Jo žvilgsnis buvo rimtas, balsas – tvirtas ir susikaupęs.
POVILAS
– Ne. Mes neturime motyvo.
Mes turime tik priežastį, dėl ko ją nužudė.
Komisaras Saulius atsisveikindamas paspaudė Viktorijai ranką. Jo veide švietė žvali šypsena, balsas skambėjo nuoširdžiai:
KOMISARAS SAULIUS
– Ačiū tau, Vykute, už labai naudingą informaciją.
Po trumpos pauzės, žaisdamas su automobilio rakteliais, komisaras Saulius nusišypsojo ir tarė:
KOMISARAS SAULIUS
– Kada nors pakviesiu pavakarieniauti į kokį puikų restoraną.
Teismo ekspertė Viktorija ironišku, nusivylusiu balsu pažvelgė į Saulių ir tarė:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA
– Tu vis žadi ir žadi, bet niekad nepakvieti...
(Ji numojo ranka, tada staiga pyktelėjusiu balsu sušuko, tarsi norėdama išlieti susikaupusį nusivylimą, bet kartu ir šiek tiek paerzinti):
– Ai, ai, ajajai! Pažadukas!
Komisaras Saulius švelniai paglostė Viktorijos petį. Jo balsas buvo apgailestaujantis, bet šiltas, tarsi norėdamas nuraminti:
KOMISARAS SAULIUS
– Brangute tu mano, nepyk.
Aš labai užsiėmęs žmogus… Dirbu ir dirbu.
Pati juk matai?
Teismo ekspertė Viktorija paplekšnojo Sauliui per petį. Jos balsas buvo ironiškas, bet kupinas pažįstamos šilumos:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA
– Taip, taip... Tu esi tipiškas darbo cholerikas.
Visi nusijuokė — trumpai, bet nuoširdžiai. Viktorija priėjo prie abiejų pareigūnų, paspaudė jiems rankas. Jos balsas buvo šiltas, bet jau pasiruošęs grįžti prie darbo:
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA
– Na, gerai, vyručiai. Iki pasimatymo.
Abu pareigūnai atsisveikino su Viktorija, paspaudė jai rankas ir išėjo iš teismo ekspertizės pastato. Lauke jau temo, oras buvo drėgnas, bet ramus. Eidami prie tarnybinio automobilio, jie užsirūkė. Dūmai lėtai kilo į viršų, tarsi mintys, kurias dar reikėjo išnarplioti.
Komisaras Saulius pažvelgė į Povilą ir tarė:
KOMISARAS SAULIUS
– Aš parvešiu tave namo. Gerai?
Povilas truktelėjo pečiais, šyptelėjo ir atsakė:
POVILAS
– Gerai. Vis tiek neturiu nieko geresnio šį vakarą.
Komisaras Saulius segėsi saugos diržą. Jo veidas buvo pavargęs, liūdnas, akys trumpam nukrypo į prietaisų skydelį. Po trumpos pauzės jis prabilo:
KOMISARAS SAULIUS
– Nuvažiuosiu dar į nuovadą.
Parašysiu šiandieninę ataskaitą.
(Minutei jo veidas šiek tiek pralinksmėjo, tarsi mintis apie namus būtų šviesesnė už visą dieną.)
– Namuose priimsiu karštą vonią... ir eisiu tiesiai į lovą.
Abu vyrai liūdnai nusijuokė. Komisaras Saulius užvedė automobilį, variklis tyliai užburzgė. Seklys Povilas, žvelgdamas pro langą į prietemą, vėl paklausė:
POVILAS
– Kada rytoj atvažiuosi manęs pasiimti?
Komisaras Saulius trumpam susimąstė, žvelgdamas į prietaisų skydelį. Tada atsisuko į Povilą ir tarė:
KOMISARAS SAULIUS
– Ar gerai bus apie šeštą valandą?
Seklys Povilas tik pritariamai linktelėjo galva. Komisaras Saulius paspaudė sankabą, ir automobilis nurūko plačiu keliu. Už jo liko tik dūmų kamuoliai, lėtai besisklaidantys vakaro ore.