Šaknys ir žvaigždės 3

Krikštas, sena tradicija, Tūla visai užmiršo apie ją. Aišku, močiutė pasakojo kaip ją krikštijo, tik niekada neteko pagalvoti kad patys savo akim.
Anksti ryte, miegantis kūdikėlis padedamas ant žemės, tarp saulės baterijų. Iš tolumos tėvai žiūri į kurį šešėlį nuropos. Jie tikisi, kad nustos verkti ir ieškos pavėsio, kitaip laukia lėta mirtis. Bet čia tik tradiciškai. Realybėje, kaip pastebėjo Tūla, kūdikio nededa per toli, jam tereikia pasiversti ant šono ir jau nusiris ant pavėsio. Tada tėvai bėga pasiimti, atvėsinti vaikelį. Tos baterijos į kurios šešėlį nusprendė atsidurti vaikelis, tėvai nupjauna gabalą ir pririša prie vaiko galvos. Per ateinančius metus, galva susiformuos aplink bateriją. Pridėti pirmą Spindulio pamatymą, kaip jis reguoja į tradiciją.

Tūla turėjo daug laiko stebėti kaip vyksta gyvenimas didžiajame kamuolije. Visur ją nešiojo žvaigždėm paženklintas sargas, vardu Kentauras. Per visą kupolą krito laidai, stori kaip Tūlos koja, jie drėkėsi nuo pat viršūnės iki apatinio sluoksnio, kuriame stovėjo senojo kaimelio sienos. Kaip priminimas utalitarinės pradžios, ar integrali struktūros dalis. P. M. kuždėjo kad laidai tiesiami dar giliau. Pagal jo apskaičiavimus, požemyje yra įkastas siurblys traukiantis vandenį. Tikriausiai ten ir sodus turi, jei aplinkui viskas nukepę, o žmonės sveiki. Pasidodo tos spindinčios plokštės yra saulės baterijos, pagal viską jos turėjo siųsti energiją erdvėlaiviams statyti, bet ar tokia struktūra gali patenkinti nežmoniškus energijos poreikius?
Nešant iš kambarėlio į lauką, Tūla pastebėdavo įrėžtus užrašus į strypus, daugiausia ties viduriniu aukštu, kur kamuolys buvo plačiausias. Pridėti daugiau pastebėjimų apie vergoves metus under the mad king.

Saulės vaikai, ironiška, bet miegojo dienomis. Jų poilsį sudrumzdavo 3 saulės ritmai. Ankstyvo ryto krikštas, kai šeimos laukdavo šešėlyje, vidurdienio malonė, ir vakaro pradžia. Kai saulė kybojo tiesiai virš kamuolio, per skylę stoge koncentruotas spindulys krenta žemyn. Vienas spindulys atsispindi į tūkstančius kitų, gudriai pastatytame veidrodžių ir saulės baterijų kamuolyje. Per tas porą minučių visas vidus nušvinta. Dauguma išeina pasitikti spindulių, tačiau ir miegantys junta bendrą malonę. Tūla įsižiūrėjo į spindulių gaudymo ir skleidimo kontrapciją, gaila Kentauras nepakėlė jos taip aukštai kad pažintų detales.
Vakaro pradžia buvo

-O kodėl jūs nekeliaujat? - kartą paklausė Tūla, su pagalbinio modelio vertimu.
-Mes čia buvom paskirti, čia mūsų namai, ten toliau nėra nieko mums, - monotoniškai atsakė Kentauras.
-Neatrodo, kad gali būti kažkas daugiau?
-Mes čia esame savimi, ten kitapus dykynės, žinome yra kitų žmonių. Bet kas iš to. Kai tu atėjai, galvojome kad nori iššnipinėti mūsų vandenį.
-Gerai, kad pakeitėt savo nuomonę, - bandė pajuokauti Tūla.
-Dar nežinia. - ir išties, sargas buvo dvipusis, jis padėjo Tūlai susipažinti, bet ne per daug, ko neturėtų žinoti.
-Ne ačiū! Iš kur aš, mes turime vandens. Visi gali atsigerti, tik ne tiek kiek norime. Kiekvienam yra skirtas limitas. Mano tik pasibaigė. Ir atėjau pas jus prašyti pagalbos.
Kentauras nieko neatsakė.

Dienos eina lėtai. Pėdos po truputį gyja. Saulės vaikai, savo naktis leido prižiūrint baterijas. Dabar, perneštos ir pritvirtintos didžiojo kamuolio išorėje baterijoms pasiekti reikėjo daug pastangų. Guma surišti vyrai ir moterys, leidosi nuo pat kupolo viršaus žemyn, valdydami su šluotele ar skudurėliu.

Vyras, stovintis prieš Tūla dabar, jau senai nelaipiojo kupolo paviršiumi, bet tik todėl kad jis- geriausias kopikas. Jis yra Spindulys.

-Tūla, tu pas mus jau beveik 14 pakylimų. Ir man labai įdomu, kas tau yra saulė?
-Suktas klausimas, jis nori tave išbandyti. Pagal jų tikėjimą, saulė yra…
-Saulė mane troškina, - nutraukė P. M. Tūla. - Saulė mane įkalino, Saulė mane baugina. Visą gyvenimą slepiamės nuo Saulės, visą gyvenimą nuo jos bėgame. Mes bandome statyti raketas, kad nutoltume nuo šios Saulės. Pas jus pakliuvau, nes saulė išvargino. Saulė, gerbiamasis Spinduly, yra mano sargybinė, prižiūrėtoja ir kankintoja.
-Taip ir galvojau, kad nustebinsi. Dar galvojau ar grąžinti P. M. tau ar ne. Jų jau nebedaug liko. Maniškis spėja kad dar 10 šioje planetoje. Bet Saulės vedinas suteikėm tau pavėsį. Kai pirmą kartą čia buvai, klausiau tavo P. M. kas atvedė tave čia. Tai sakyk.
-Ką tu jam sakei? - Tūla pakuždėjo P. M.
-Kad tu nori užduoti vieną klausimą jam. Ar ne taip supratau tavo kelionės tikslą?
-Nebučiau taip pasakius, ne taip įsivaizdavau atsakymo radimą. Bet apie tai vėliau…
-Mano klausimas būtų, jei galėtum išskristi iš čia, ar paliktum kitus? Na gal labiau, ar jei galėtum išskristi su sau artimais, rūpimais žmonėmis, ar kitus paliktum?

Spindulys tylėjo. Kambarys kuriame jie buvo, nesiskyrė per daug nuo kitų. Tos pačios austos sienos, metaliniai sutvirtinimai. Tik, sienose įausti plaukai, o metaliniai strypai kreivi.

-Tūla, ar ilgai turi P. M.?
-Neilgai. Vengi klausimo.
-Matai, P. M. tave keičia. Prieš tampant Spinduliu, būčiau išskridęs. Būčiau įbėgęs į pirmą pasitaikiusią raketą ir nežiūrėčiau atgal. Tu nežinosi, bet prieš mane buvęs Spindulys buvo žiaurus. Tai jo idėja pastatyti šį kamuolį. Aš su sesėm, buvome geri kopikai, ir mus pastoviai siųsdavo aukštyn. Mano vyresnioji Urtė, dirbdavo ir dienomis, - jis pasižiūri pro langą, ir akimis seia sienų tvirtumą, tuos mazgus ant kurių laikosi jų namai.
-Statybos nebuvo lengvos, tai keičia žmones.
-Mano paskaičiavimais tai įvyko prieš 10 metų. - įsiterpė P. M.
-O dabar, ar dabar išskristum?
-Ne. Ten aukštyn, ten tolyn mums nieko nėra. Žmonės tie patys būtume. - išskyrus gal tokių keistų kepurių nenešiotumėt, pagalvojo Tūla. - Ir būtume toliau nuo visko. Aš negaliu šnekėti už kiekvieną saulės brolį ir sesę, gyvenčius čia, bet jei galiu lemti, tai mes neskristume išvis, nei su visais, nei tik sau.
-Bet pala, o jūs nebuvot išskridę. Jūsų praeitas Spindulys, nebuvo jis išskridęs ir grįžęs su tikslu paleisti mus visus į kosmosą, ieškoti kitų namų. Ne dėl to saulės baterijos čia? Jos gi tiekia elektrą, raketoms. Ne?
-Taip, Spindulys buvo išskridęs, ir taip, mano proseneliai buvo susitarę  kad išskris. Bet šis susitarimas tik mums aktualus, Tūla. Aš sužinojau tik kai buvo įteiktas P. M., visi kiti gyvena šių dienų istorija. Mes dabar gyvenam sau ir tegul taip lieka… Mano P. M. sako kad jūsų miestas nenustojo tikėti susitarimu. Galiu tik palinkėti jums malonaus pavėsio.

Vakaras, Spindulys atsivedė Tūla iki pat gaublio viršaus. Besileidžianti saulė orandžu nudažė viską žemiau jų. Atrodė kad jie švelnios ugnies jūros paviršiuje.
-Ten tavo raudonasis vamzdis, jis tiesiasi iki raketų fabriko. Jei nori paturistauti, tai gali nuo vamzdžio sukti į kairę, pateksi į kasyklą. O jei suksi į dešinę, bus ferma. - spindulys pirštu rodė į taškus horizonte.
-Taškai pažymėti, - supypsėjo P. M.
-Tavo P. M. turėtų padėti juos surasti, ir šiaip, padės surasti šviežio vandens šaltinius, ar atpažinti augalus.
-Iš taip aukštai, atrodo kad esam tik mes ir baterijos. -pastebėjo Tūla.
-Kartais taip ir atrodo.
-O kodėl jūs man padedate? Galėjote tiesiog išmesti kai supratote, kad ne vandens vogti atėjau.
-P. M. įtiko, sakė kad ne šiaip sau pas tave kitas P. M. atsirado. Tu anūkė jūsų miesto valdytojos, gal bus galima ateityje kažką susitarti. Vis dažniau kažkas pas mus atklysta, dažnai pavieniai vagys, bet anksčiau susiburs. Reikės pagalbos.
-Na nežinau, ne tokia ir valdytoja mano močiutė.
-Nenuvertink įrankio savo ausyje. Padės užkariauti širdis ir protus.

—

Miesto šiaurinėje dalyje, giliai bunkeryje, kad net Saulė nepaliečia. Vanagų centrine buveinėje sėdėjo Nojus, prirakintas prie metalinės kėdės. Kraujas laša nuo smakro, o musės vis nutupia ant ištinusios odos.
-Pasakojo mano senelis, kad anksčiau kišdavo įkaitintas adatas po nagais. Ir tada kai nagas augdavo suplėšydavo gyjančią odą ir skausmas išsitęsdavo mėnesiais. Bet mes ne tokie barbarai. Mums dar reikia tavo rankų, Nojau. - vyras stovintis prieš Nojų, buvo juodai apsirengęs, kruvinu audiniu apvyniotu aplink krumplius- Dar mums reikia žinoti kur ji iškeliavo. Suprask ir mus, visos šios kalbos apie išskridusias raketas… neramu darosi. Miestiečiai gali bandyti palikti savo postus, bet taip negalima. Mes neišskrisim. Kiek tu jau čia, antra diena? Tikriausiai ištroškai. - vyras kiša puodelį arčiau Nojaus dantų- Nebijok, čia tik vanduo. Gerk, gerk.
Vanduo maišėsi su krauju burnoje. Jau trečia savaitė kaip Tūla išvykusi, o atrodo metai. Kaip viskas pasikeitė. Tūla ne viena matė raketas. Via sumaištis prasidėjo nuo ginčų gatvėse, tada tapo grandijoziškais pareiškimais aikštėje apie mūsų lemtį ir paskirtį šiame didžiajame plane. Tanija nesugebėjo suvaldyti minios. Prasidėjo muštynės. Ir Nojus ten buvo, jis prieš visus pasakojo apie tai kaip Tūla matė raketas ir apie jos dvejones. Ir tai, kad ji nusprendė iškeliauti, pasiekė daugumą ausų. Ir vienos iš jų labai nori išgirsti į kurią kryptį Tūla iškeliavo, ieškoti raketų.
-Nojau, mes tuoj tave paleisime. Tik kur ji išvažiavo. Žinom kad mynė link fabriko, o kur toliau?
-Vamzdžiu, raudonuoju vamzdžiu sekti.
-Ačiū, tiek ir tereikėjo. - vyras švelniai patapšnojo Nojui per rankas - geros tavo rankos, grįžk į darbą, bet… kojų tau nebe tiek reikės, galėsi miegoti kur dirbi. Ir tiek daug laiko praleidom.

Paulius Žalvaris per paskutinius penkesdiašimt metų nepasižymėjo tarp kitų miestiečių. Turėjo dvi išpampusias akis, vieną nosį su pastoviai išsipūtusiom šnervėm ir penkiolika venų ant kaktos. Trumpi, netgi kariškai kirpti plaukai, dažyti tara ir anglimi, slepiant žilėjančius kraštelius. Vaikystėje jis nebuvo draugiškas, o juolab dabar. Bet kam draugai, kai turi ginklo brolius. Tvarkos brolius. Teisingumo brolius. Brolius su kuriais miestas grįš į savo teisingą kelią. Jau kelintas dešimtmetis kaip Paulius mato skystėjančius standartus. Miestas nebedaro rytinės mankštos, netreniruoja kūno, vartoja tą smirdantį organinį maistą ir visų svarbiausia, atsilieka nuo terminų. Miesto riaušės buvo Pauliaus atgimimas, jis pagaliau pasirodė pasauliui, koks visada buvo.
-Antanai, pasiimk dar kelis vyrus ir keliaukit ieškoti Tūlos. Miestui reikia pavyzdžio. Atveškit ją gyvą, o kai grįšit, miestas ją apspjaudys.
—

Tūla mynė link fermos. Susitikimas su Saulės vaikais, ją išgąsdino. Ne tik dėl kultūrinio šoko ar kančios narve. Tūla mokėjo susitvarkyti su kūnu ir žmonėmis. Disociacija ir smalsus humoras buvo jos keliauninkai. Kas labiausiai ją trikdė tai susitarimo nesilaikymas, jei jau jie taip galvoja ir vietoj priežiūros baterijų stato kamuolius, tai ką kiti veikia, ar jie taip pat pamiršo pažadus. O kaip pats didysis projektas, ar nebus ir indžinieriai kažko susigalvoję ir išskridę. Saulės vaikai patvirtino, kad ir jie matė raketas, bet visgi čia gali būti testai, gal tiesiog siunčia medžiagas į kosmosą, gal ten pradės statyti erdvėlaivius, gal mūsų gravitacija tokiems didžiuliams laivams netinkama. Šios dvejonės ją išmušė iš tiesaus kelio. Giliai savyje ji dar nebuvo pasiruošusi blogiausiam variantui.

Kelionė toliau, jau įveikiamesnė, su Saulės vaikų apsiaustu. Tai iš saulės baterijos jutiklių nupintas audinys, galintis apgaubti palapinę, o svarbiausia veikė kaip geras šilumos izoliatorius. Tūla nebedėjo išoronės palapinės sienos, pasiliko tik lengvą tinklelį, saugantį nuo vabzdžių. Pakeliui susiradusi keturis pagalius, su jais ištempė austą audinį ir pagaliau dienos metu Tūla galėjo ilsėtis. Gal ir ne taip vėsu įsirengus, bet ji tikrai langviau kvėpavo su atvirom sienom.
-P. M., ar mano močiutė keitėsi kai tave turėjo?
-Tanija gyveno ilgą gyvenimą, neįmanoma nepasimeisti. Sakyčiau ji tapo žymiai atlaidesnė.
-Tai anksčiau ji buvo griežta?
-Beveik prieš šimtą metų. Taip. Ji buvo arši ir nemėgstanti kompromisų. Ji degė tikslu išskristi iš šios planetos.
-Visiškai ne tokią aš ją pažįstu. Ji labai geraširdiška ir supratinga.
-Nesiginčyju.
-O kaip tu jai padėjai?
-Aš paruošdavau veiksmo galimybių sėkmės rezultatą. Apskaičiuojant esamus žmogiškuosius išteklius, su visais savo keblumais, vietovę, naudojamus resursus ir pateikdavau galimus variantus.
-O kokie čia sprendimai būdavo?
-Mūsų tikslas buvo paruošti miestiečius gyventi kosmose. Pas mus daugiausia žmonių atkeliavo, ir tapome centru. Sprendimų pavyzdžiai būtų- mokslų fakulteto supaprastinimas, priverstinų vaistų testų pradžia, fizinio aktyvumo palaikymas.
-Priverstinių vaistų?
-Tai projektas skirtas išbandyti mediciną, kuri galimai padėtų ilgą laiką išgyventi kosmose. Daugumos vaistų, kurie tau buvo išrašyti nereikėjo, dažnai buvo stebimas jų poveikis kūnui.
Tūlai pradėjo dilgčioti ranka, jos petys buvo pažymėtas raudonais apgamais.

Tūla tikėjosi nostalgiškų istorijų prieš poilsį po minimo. Bet šie atskleidimai jai neleido nurimti. Visgi, ar tikrai verta. Kad ir kas laukia faktoriuje, ar tai atpirks močiutės darbus, ar tai nustelbs išdavystę prieš savo vaikus. Bet tai turi būti verta, tai turi būti išsigelbėjimas, kai tik išskris visi, tada šie, žemiški veiksmai nebegalios. Prasidės kitas gyvenimas, močiutė su Tūla galės vėl iš naujo pradėti savo santykius. Jos aptars savo istoriją, kaip aptaria suneštą elektroniką lentynose. Jos juoksis apie savo baimes ir nuogasčius, apie tai kad Tūla miegojo ant grindų, kad Tanija išsibandė vaistus ant ją pasitikinčių piliečių, jų problemos ištirps kaip sapnas, kai jie visi išskirs.

Svajoklė pasuko link raketų fabriko.

—--------------------

Raketų fabrikas ilsėjosi. Metaliniai vamzdžiai, dar įsitempę stabdė menamą kurą. O laiduose elektra atostogavo. Aplink jį ratu pastatyti daugiaaukščiai gyvenamieji namai be šeimininkų susikūrė tuščias akis, stebi viską ir nieką.  Gyvenamieji pastatai, pilki, cementiniai buvo sujungti iš kvadratinių plokščių, galėjai labai lengvai įžiūrėti kur sujungtos sienos. Kaip priešprieša pačiam fabrikui, negalėjai atskirti kur jis pradeda kilti iš žemės, kada persilenkia sienos, kur pagrindinis įėjimas. Visas baltas ir apgaulingai kreivas, ar čia metamas šešėlis, ar dažai, pats pastatas alsavo neapčiuopiamumu. Jei ne metalinių bokštų užuomina, pastato paslaptis, ne. Šedevro paslaptis liktų neatskleista. Patys bokštai, iš kreivos struktūros kylanti tiesa. Patikimi ir konkretūs.

Šešių vyrų žingsniai aidėjo baltuose koridoriuose. Jų lazdos apsuktos grandine nejaukiai ilsėjosi ant pečių. Baltas apšvietimas išryškino dulkėtus kūnus, o prakaito kvapas sekė juos kaip pavargęs šuo. Vyrai tikrino kabinetus, automatinės durys atsiverdamos nutraukia voratinklius. Jie nekalbėjo, gal dėl to jie labiau susitapatino su aplinka, tik krūva gyvų vaiduoklių. Ant žemės spalvotos tiesės vedė per pastatą, per duomenų analizės korpusą, per medicinos testų vertinimo skyrių, patogios kėdės visur. Vyrai be kalbų nusprendė ir kėdes neštis atgal į miestą. Vandens dispenseriai irgi veikė. Šito gėrio, nepavyko išsinešti, toks bandymas juos tik išmaudė. 

Virš jų, dalis raketos skyla ir krenta į atmosferą. Ji pradeda raudonuoti ir ugnis užsiplieskia paviršiuje. Lyg išalkęs vaikas ji grįžta namo. Krenta tiesiai į raketų fabriką.

Vyrai toliau eina per kambarius, šiandien jie šukuoja centrinę erdvę, tiesiai po metaliniais bokštais. Atsipalaidavę, jie beveik pasiruošę keliauti namo, jei ne kažkokia bendra nuojauta kad Tūla jau čia, tik slepiasi kažkur. Naktimis jie girdėjo lengvus žingsnius, atsikėlę rytais dviračio pėdsakai einantys keliu palydėdavo juos iki sienos. Gyvai jos nematė, bet kas gi kitka čia galėjo gyventi? Durys neatsidaro. Keista. Saulius priklaupia ir išlupa kortelių skaitytuvą, kabantį šalia. Jis nukanda kelis laidus ir pradeda juos junginėti kartu. Durys atsidaro. Už jų barikada. Laimikis.

-Tūla, mes nenorim tavęs sužeisti, tik grąžinti į miestą.

Tyla. Bet čia gi Tūla bus. O jei ne? O jei čia gyvena kažkas kraupesnio? Iš ten smirda mirtimi.

-Jei dabar išlysi tik laiko sutaupysi. Anksčiau ar vėliau tave sugausim.

Jie pradeda nurinkinėti barikadą. Perkelia pirmas dėžes ir kartu stumia tolyn kol gali šonu praslysti. Erdvė tuščia. Tamsuma pasiglemžia viską ko neapšviečia sieninis ekranas. Kampučiuose sunku pasakyti kur ši erdvė baigiasi, matosi laipteliai einantys žemyn, eilės stalų su kompiuteriais. Ir sėdintys lavonai. Balti marškiniai, juodos kelnės, odiniai batai, kasdieniai drabužiai puikiai tinka į grabą. Musytės ir vikšriukai ėda mėsingus, skanius fabriko darbuotojus. Vienas vyras apsivemia.

Ekrane trajektorija. Nuo planetos iki Beta Centuri. O mažas raketos simboliukas sustojęs. Jis žybsi raudonai.

Virš jų dalimis skyla raketa. Jos centrinis korpusas krentantis užsiliepsnoja. Viduje esantys žmonės iškepa. Jų riksmai nepasiekia planetos. Raketa krenta ant fabriko. Masyvus juodas dujų kamuolys pakyla į dangų. Fabrikas užsiliepsnoja. Tūla padeda žiūronus ir žengia arčiau gyvenamojo pastato stogo krašto. Ji niekada nesijautė taip arti Saulės.

Šįkart jie viską padarys teisingai.