Pavydas

II veiksmas
Vieta: Smėlėta ir akmenuota upės pakrantė, apaugusi krūmokšniais. Vėjas vos linguoja lapus. Krante — jaunos merginos lavonas. Aplink tvyro rytinio ūkanų tyluma, kurią drumsčia tolimas paukščio klyksmas.
Veikėjai: Prie lavono stovi miestelio policijos komisaras Saulius Kubas ir teismo ekspertė Viktorija Žukaitė. Du pareigūnai stato metalinę tvorelę, saugodami vietą nuo susibūrusių žioplių, kurie stovi netoliese, murmėdami ir spėliodami.
Iš privažiavusio automobilio išlipa privatus seklys Povilas Garnys.
POVILAS
– Sveiki, draugužiai!
VIKTORIJA
(greitai žvilgtelėjusi į jį, trumpai linkteli)
– Sveikas.
(Ji tuoj pat pritūpia prie lavono, tylėdama ima apžiūrinėti kūną. Rankomis prispaudžia plaukus prie ausų, pakelia aukštyn vieną ranką, žvilgsnis susikoncentravęs. Nešneka be reikalo.)
KOMISARAS SAULIUS
– Kaip gyveni?
(spausdamas Povilui ranką, žiūri tiesiai į akis)
POVILAS
– Ačiū, normaliai.
(žvilgteli į lavoną ir nedelsdamas pritūpia šalia)
POVILAS
– Na, ką jūs čia turite?
TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA
(stodamasi, trumpai žvilgteli į jį)
– Šešiolikos–septyniolikos metų mergina.
POVILAS
(vis dar tupėdamas, žiūri į Viktoriją)
– Ką jai tas niekšas padarė?
VIKTORIJA
(vėl atsitūpia prie lavono. Rodydama į kaklą, kalba ramiai, bet aiškiai)
– Ji pasmaugta abiem rankom.
(lėtai varto galvą į šoną, rodydama)
– Matai? Iš abiejų pusių – aiškios nykščių žymės.
(Tolumoje pasigirsta dviračio skambutis. Į kadrą įvažiuoja LAIŠKANEŠĖ — ryškia uniforma, dulkėtu keliu. Privažiavusi prie įvykio vietos, ji sustoja, nulipa nuo dviračio. Vos užmetusi žvilgsnį į kūną, išbalusi sušunka.)
LAIŠKANEŠĖ
– O Viešpatie... Ieva! Ieva Rapolaitė!
(Žiopliai pradeda šnabždėtis garsiau. Komisaras Saulius ir Povilas žvilgteli vienas į kitą ir lėtai prieina prie jos. Komisaras kalba ramiai, bet su aiškiu susidomėjimu.)
KOMISARAS SAULIUS
– Jūs ją pažįstate?
(Laiškanešė vis dar išsigandusi. Žvilgsnis blaškosi tarp pareigūnų ir merginos kūno. Balsas dreba, bet širdyje – aiškus atpažinimas.)
LAIŠKANEŠĖ
– Taip... pažįstu.
(įkvėpusi, lyg bandydama susitvardyti)
– Tai mūsų batsiuvio... Karolio Rapolo anūkė. Ievutė.
(Lavoninės sanitarai tyliai paima kūną ir nuneša jį į laukiančią lavoninės mašiną. Aplinkos triukšmas prityla. Žmonės pamažu ima skirstytis, dar šnabždėdami ir paslapčia aptardami įvykį. Komisaras Saulius ir Povilas stovi kiek nuošaliau, žvelgdami į upę. Prie jų prieina Viktorija, apsivilkusi baltu chalatėliu, laikydama dokumentų dėklą.)
VIKTORIJA
– Kūną vežu į morgo laboratoriją. Gal pastebėsiu ką daugiau... ištirsiu.
(žvilgteli į Povilą ir Saulių, linkteli)
– Iki greito.
(Ji nueina ramiai, bet susikaupusi. Fone – tik paukščių balsai ir automobilių ūžesys, kuris pamažu nutolsta. Scenos šviesa pritemsta. Vyrai atsisveikina su Viktorija, paspaudžia jai ranką. Ji nueina. Povilas ir komisaras vėl atsigręžia į laiškanešę. Žioplių būrelis beveik išsiskirstęs, tyluma tampa gilesnė.)
POVILAS
– Ar jūs žinote, kur gyvena Ieva Rapolaitė?
(Laiškanešė, vis dar kiek sukrėsta, sučiaupia lūpas. Paskui, lėtai linktelėjusi, atsako.)
LAIŠKANEŠĖ
– Taip… Taip žinau. Jos senelio Karolio namas – toks žalias. Jis randasi prie bažnyčios su dideliu riešutmedžiu kieme. Ten ji gyveno nuo vaikystės.
(Povilas pažvelgia į Saulių. Abu šiek tiek surimtėja, suprasdami, kur teks vykti. Komisaras Saulius tyliai paima ir pradeda stumti Laiškanešės dviratį nuo įvykio vietos. Povilas švelniai paima ją už parankės, lėtai veda nuo kranto. Laiškanešės pečiai drebėjo, akys pilnos ašarų. Ji verkė... ir verkė.)