Ilgesys

Žiemos nutįsę vakarai
Virš židinio šešėliais kabo.
Palaidoti sniege kiemai
Ir dvelkia ilgesiu nuo ledo.

Taip šalta, taip tamsu lauke,
Kad baimė apima, pažvelgus
Į juodą tuštumą, kuria
Tik žiežirbos nuo žvakės sklando.

Taip šalta ir Tavęs ilgu,
Kad vartosi, širdy panirus,
Gaida rudenių vakarų
Lyg tylą liūdesį prarijus.

Ir gaubia tuštuma slogi,
Kai vėl verkiu, Tave pamatęs
Sapne. Į nebūtį leki
Kaip vaško ašara nuo žvakės.