Pavydas

(Dešimties veiksmų pjesė)

 
VEIKĖJAI:

Povilas Garnys, privatus seklys. 
Saulius Kubas, policijos komisaras.
Rasa Toleikytė .
Adelė Gedminienė, laiškanešė .
Karolis Rapolas, batsiuvys.
Ona Rapalienė.
Pranas Toleikis Rasos tėvas.
Andrius Šeputis, stomatologas.
  Virginija Šeputienė.
Tamara Čiutko, girtuoklė . 
Elena Radavičienė.
Viktorija Žukaitė, teismo ekspertė.
Jaunas Barmenas.
Haris, Povilo draugas iš Amerikos .

I veiksmas

Maža kavinukės salė. Ant langų — raudonos, retro stiliaus naktinės užuolaidos, pro kurias vos prasiskverbia vakaro šviesa. Keturios staliukų poros iš raudonmedžio, ant jų — storos, lininės, raudonos staltiesės. Viduryje — baltos porcelianinės vazos, kiekvienoje įmerkta po vieną ką tik išsiskleidusią raudoną rožę. Salėje tvyro lengvas kavos ir senos medienos kvapas, primenantis praeitį. Baras taip pat iš raudonmedžio; jo gale — senas patefonas, tyliai grojantis nostalgiškas plokštelių melodijas. Muzika plaukia tarsi rūkas — švelni, melancholiška, tarsi ataidinti iš tolimų prisiminimų. Už baro stovi jaunas barmenas, energingai plakantis kokteilius. Prie vieno iš staliukų sėdi privatus seklys Povilas Garnys su savo draugu iš Amerikos — Hariu.

HARIS:
– Tu, Povilai, būtum nuostabus FTB agentas Amerikoje. Net ir ten trūksta tokių vyrukų kaip tu.

POVILAS:
– Tikrai?

HARIS:
– Žinoma! Uždirbtum daugiau nei bet kuris kitas. Būtum pats turtingiausias agentas pasaulyje. Tavęs norėtų abi didžiausios Amerikos tarnybos — ČŽV ir FTB. Jie tave graibstytų, garbintų kaip dievą!

POVILAS
– Tu galvoji, kad aš to noriu? Garbės ir pinigų? Hm... Hari, tu mane menkai pažįsti, jei taip galvoji.
(trumpa pauzė – patefonas vos girdimai užgroja melancholišką valsą)
– Man nereikia nei pinigų, nei garbės. Toks gyvenimas mane išsekintų. Numirčiau greitai, ne nuo kulkos, o nuo beprasmybės. (nusijuokia, tačiau akys lieka rimtos)
– Mano tėvas buvo nudurtas... bandito ranka. Prie jo kapo prisiekiau: visada kovosiu su blogiu ir padėsiu žmonėms. Tai mano pažadas.
HARIS
– O, je... Tu tikrai laikaisi to pažado. Štai kad ir ta narkotikų byla — aš ją būčiau nagrinėjęs dvi savaites, o tu išrišai ją per dvi dienas.
(nuskamba ryškesnė nata iš patefono — trumpas fortepijono akcentas)

POVILAS 
– Na, baikim tą temą. 
(pakelia taurę)
– Už draugystę ir senas dainas. Geriau išgerkim. Chin-chin!
(patefonas tuo metu užgroja švelnų retro motyvą – šiek tiek linksmą, šiek tiek melancholišką)

HARIS
– Ok! Chin-chin!
(šypsosi plačiai, vos kilstelėja antakius ir su šelmišku žvilgsniu trinkteli savo taure į Povilo)

(Suskamba telefonas. Barmenas priima skambutį.)

BARMENAS
– Kavinė „Raudonoji Ledy“, sveiki. Taip, yra. Tuojau pat.
(atsisuka į Povilą)
– Pone Garny, jus kviečia prie telefono!

POVILAS
– Ačiū, Riči!

(greitu žingsniu nueina prie telefono, iš barmeno rankų paima ragelį)

POVILAS
– Hari, klausyk... Atleisk, kad mūsų pasisėdėjimas taip ir išsisklaidė. Mano gimtajame miestelyje – kažkas nutiko. Kažką baisaus rado... lavoną. Toks jau tas mano darbas – nei dieną, nei naktį nėr ramybės.
(akimirkai nuleidžia žvilgsnį, tarsi atsiprašo ne vien žodžiais)
– Kitą kartą, pažadu, pasėdėsime ramiai. Prie vyno taurelės... tik mudu ir ramybė. Gerai?

HARIS
– Ok! Chin-chin!
(trinkteli taure, mirkteli Povilui)
– Tik pažadėk, kad kitą kartą joks lavonas neužtemdys mūsų vyno planų.
(juokiasi)
– O jei vėl paskambins koks lavonas — tegul bent jau moka už sąskaitą!

HARIS
– Of course. Eik.

(linkteli su šypsena)

POVILAS
– See you soon!

(atsigręžia prieš išeidamas)

HARIS
– Bye! Bye!
(mojuoja jam iš tolo, lėtai nuleisdamas ranką)