PIRMOJI NUODĖMĖ. 1 dalis

1 SKYRIUS. PIRMOJI NUODĖMĖ
„Jis pakėlė lazdą ir Valdovo bei jo pareigūnų akivaizdoje sudavė į Nilo vandenį, ir visas vanduo upėje pavirto krauju. 21 Išgaišo upėje žuvys. Nilas taip dvokė, kad egiptiečiai nebegalėjo jo vandens gerti, – kraujas buvo visur Egipte. 22“

Sendaikčių paviljonas.
[2026 m. rugpjūčio 22 d. 17:15 val.]

1 Ir Berniukas tarė savo motinai: „Mama, eik tu, o aš palauksiu tavęs čia, nes aš jau didelis. “
2 Ir jis atsisėdo ant suolo, kuris jam buvo per didelis, ir mataravo kojomis, ir įsivaizdavo sėdįs ant pasaulio krašto.
3 O priešais jį buvo sendaikčių paviljonas, pilnas šešėlių, ir šešėliuose glūdėjo paslaptys.
4 Ir nebuvo jame nė vieno žmogaus. Tik daiktai, kurių niekam nebereikėjo, gulėjo ant grindų, ant spintelių ir ant lentynų, ir nebuvo tarp jų tvarkos.
5 Ir Berniukas nujautė, kad kiekvienas jų turi savo istoriją.
6 Nes jis mėgo sėdėti priešais tą vietą ir klausytis, ką jam pasakoja statula, ir ką toršeras, ir ką supamasis krėslas.
7 Bet vidun jis neįžengė nė karto, nes bijojo, kad daiktai užsirūstins, kai bus sudrumsta jų ramybė, ir jų istorijos išnyks.
8 Ir Berniukas darė taip, kaip jam kuždėjo širdis: kvėpavo lėtai, ir nuramino savo širdies tuksėjimą, ir išsklaidė savo žvilgsnį, ir nutildė savo mintis.
9 Ir Berniukas išgirdo.
10 Tylos pakraštyje suvirpėjo sausas metalo džeržgėjimas; ir antrą kartą; ir trečią.
11 Ir atėjo arfos giesmė, rami ir švelni, ir pilna ilgesio; ir fleita įsivijo į ją plonomis gijomis; ir giesmė sklendė ore, piešdama nematomus vingius.
12 O paviljonas stovėjo atokiai nuo prekyvietės triukšmo, ir triukšmas jo nepasiekė. Ir nebuvo ten nei kolonėlės, nei muzikos dėžutės, nei muzikanto, nei instrumento.
13 Ir Berniukas kraipė galvą, ieškodamas, iš kur ateina giesmė, bet nerado, nes ji buvo visur.
14 Ir Berniukas išgirdo antrą kartą. Ir giesmė suvirpėjo, ir kirpčiai ant jo kaktos sujudėjo, tarsi vėjas būtų juos palietęs, ir jo skruostus palytėjo kažkas švelnaus, lyg plunksna.
15 Ir jis apsidairė, ir jo žvilgsnis užkliuvo už prekystalio paviljono gilumoje.
16 Ir jis galėjo prisiekti, kad nematoma ranka pažėrė ant prekystalio saują rusvų dulkių; ir dulkės pakilo sūkuriu, ir vėl nusileido, ir apdengė stalviršį plonu sluoksniu.
17 Ir tą pačią valandą jo šnerves pasiekė kvapas, šiltas ir drėgnas, salsvas, atsiduodantis žeme ir žuvimi, ir šviežiai pjauta žole, ir aitriais dūmais.
18 Ir kvapas apsuko ratą aplink jo galvą, ir pripildė jo nosį, ir apsunkino jo kvėpavimą, ir paliko sunkumą jo burnoje.
19 O nuo prekystalio į Berniuką žiūrėjo kortelė savo vienintele rusva akimi. Ji stovėjo ant krašto, medinėje rąstelio formos kaladėlėje, ir laukė savo pirkėjo.
20 Ir kortelė kryptelėjo. Ir Berniukas sustingo, ir nebegalėjo atitraukti nuo jos akių.
21 Ir štai iš rusvos akies purptelėjo paukštis, mažas, įžūlus ir staigus. Ir kortelė susvyravo, ir apvirto vaizdu žemyn, ir pakėlė dulkes.
22 Ir žvirblis nutūpė ant prekystalio, ir kraipė galvą, lyg ko ieškodamas, ir čirkštelėjo, ir du kartus klaktelėjo snapu į dulkėtą stalviršį.
23 Tada Berniukas užmiršo savo baimę ir nubėgo prie prekystalio, nes norėjo savo akimis įsitikinti, ar tikros dulkės, ar tikras paukštis, ar tikra kortelė.
24 Ir kai jis pribėgo, paukštis neramiai stryktelėjo nuo jo, ir caktelėjo nagais į dulkes, ir suplasnojo sparnais, ir nuskrido į koridorių. O koridoriaus gale atsivėrė žaliuojantis pasaulis.
25 Ir Berniukas sekė paukštį akimis, išsižiojęs iš nuostabos. Ir žvirblis pasuko į kairę, ir jo skrydis vis greitėjo.
26 Ir kai jau atrodė, kad… bėglys trenkėsi į vitrinos stiklą. Ir pasigirdo duslus tuk. Ir jo kūnelis suglebo, ir nukrito ant grindų; ir sparnas dar kartą krustelėjo; ir paukštis nurimo.
27 Ir sunki ašara nuriedėjo Berniuko skruostu, ir pakibo ant žandikaulio krašto, ir nukrito.
28 Bet Berniukas nesujudėjo ir nebėgo prie paukščio, nes suprato, kad jau niekuo jam nepadės.
29 Ir jis lėtai atsigręžė į prekystalį, tarsi dar laukdamas stebuklo. Ir štai šalia stovo su kortele sūpavosi mėlyna plunksna. Ir jis paėmė plunksną į vieną ranką, o atvirutę į kitą.
30 Ir nieko nuostabaus joje nepamatė, nes ji buvo be spalvų, sepijos atspalvio, išblukusi ir sustingusi.
31 Upės pakrantėje stovėjo virtinė nebaigtų statyti pastatų su kolonomis; ir tarp jų, alėjoje, į dangų stiebėsi palmės; ir aikštelėje gulėjo prisispaudę prie žemės akmenų luitai ir dumblo plytų rietuvės, ir žemė ten buvo sutrypta ir purvina. O tolumoje stūksojo rūmų pilonai, liudijantys prabangą.
32 Ir nebuvo joje nė menkiausio ženklo to, kas ką tik įvyko paviljone.
33 Ir Berniukas nusivylė, ir norėjo padėti atvirutę atgal. Bet paskutinę akimirką jo akies kraštas pagavo saulės blyksnį.
34 Ir jis giliai įkvėpė ir sulaikė kvapą, ir pajuto krūtinėje kylantį jaudulį; ir štai vaizdas pamažu atgijo.
35 Ir žemė suraibuliavo nuo karščio ir vėjo pustomų dulkių; ir iš už plytų rietuvės išniro pulkelis žvirblių, kurie čaižiai čirškavo ir maudėsi purvo smiltyse; ir palmių lapai lingavo, atsiliepdami vėjo glamonėms.