Šviesos Singuliarumas ir Plieno Aviliai

PROLOGAS: Gyvybės impulsas
Galaktikos pakraštyje, Sektoriuje-12, tamsa nebuvo tuščia. Ji alsavo laukimu.
Milžiniškas Žvaigždžių Triumvirato flagmanas „Nova Terra“ – penkių kilometrų ilgio plieninis laivas-miestas – lėtai manevravo aplink negyvą, ledinę planetą Krios-IV. Šis žmonių imperijos pasididžiavimas buvo nukaltas iš tamsiojo titano ir maitinamas trijų genetiškai modifikuotų Imperatorių bendros sąmonės tinklo. Žmonija valdė didžiąją galaktikos dalį, tačiau net jų didybė nublanko prieš tai, kas buvo paslėpta šio sušalusio pasaulio branduolyje.
– Skeneriai fiksuoja struktūros stabilizaciją, – per taktinį ryšį pranešė vyriausiasis mokslo karininkas, jo balsas virpėjo nuo įtampos. – Ji nubunda.
Ekrano centre išryškėjo trimačiai duomenys. Iš negyvos planetos gelmių, pramušęs tūkstančių kilometrų storio ledo sluoksnį, iškilo geometrinis stebuklas – „Gajos Šerdis“. Tai buvo Pirmapradžių civilizacijos artefaktas, atrodantis kaip gigantiškas, pusiau mechaninis, pusiau biologinis kristalas, kurio viduje pulsavo žalia, skaidri energija. Vos iškilęs į paviršių, artefaktas paleido pirmąjį gyvybės impulsą.
Poveikis buvo neįmanomas. Per kelias sekundes ledinė Krios-IV dykuma aplink kristalą ėmė keistis. Ledas virto tyru vandeniu, iš pelenų išdygo milžiniški, nematytų augalų miškai, o atmosfera užsipildė deguonimi. Artefaktas turėjo galią akimirksniu terformuoti bet kokią aplinką, paversdamas net baisiausią asteroidą gyvu roju. Žmonių imperijai tai reiškė begalinę plėtrą – galimybę atgaivinti sudegintus pasaulius ir užsitikrinti amžiną dominavimą galaktikoje.
Tačiau Triumviratas nebuvo vienintelis, išgirdęs šį kosminį šauksmą.
– Dėmesio. Radaras fiksuoja hiper-erdvės iškraipymus dešiniajame flange, – nuaidėjo šaltas laivo dirbtinio intelekto balsas. – Plieno Aviliai artėja.
Kosmoso tamsa pasruvo šalta, purpurine šviesa, ir iš kirminų urvo išniro tūkstančiai geometriškai tobulų, juodų laivų. Tai buvo Vektoriai – nemirtinga, skaitmeninė mašinų rasė. Jų kolektyvinis intelektas nematė Krios-IV grožio. Jiems organinė gyvybė buvo tik triukšmas, loginė klaida visatos programoje. Vektoriai ieškojo „Gajos Šerdies“, kad paleistų atvirkštinį kodą – išvalytų galaktiką nuo visos biologinės masės ir paverstų planetas tobulais, steriliais metalo procesoriais.
Tuo pat metu iš kosminio rūko kairėje pusėje, tarsi elegantiški paukščiai, išniro blizgantys, balti Ilitų laivynai. Ši sena, dvasinė civilizacija garbino artefaktą kaip savo prarastos dievybės kiaušinį. Jiems mašinų ir žmonių prisilietimas prie Šerdies buvo pati didžiausia šventvagystė, kurią reikėjo nuplauti plazmos ugnimi.
Trys milžiniški laivynai apsupo Krios-IV planetą, kurios paviršiuje žaliai pulsavo visatos gyvybės raktas. Ginklų sistemos krovėsi maksimalia galia, o danguje virš naujai gimusio miško užsidegė pirmieji plazmos žaibai. Totalus galaktikos karas dėl visatos evoliucijos prasidėjo.
1 SKYRIUS: Šerdies šauksmas
Žvalgybos katerio „Skautu-04“ valdymo pultas ištisai spjaudėsi žaliomis kodo eilutėmis, o kabinoje tvyrojo deginto silikono ir sintetinio ozono kvapas. Kajus, jaunas Žvaigždžių Triumvirato žvalgas, abiem rankomis gniaužė valdymo svirtis, bandydamas išlaikyti mažą laivą stabiliame kurse.
Už storo organinio stiklo lango virė tikras kosminis pragaras. Didysis žmonių imperijos flagmanas „Nova Terra“ ką tik atidengė ugnį iš visų savo šoninių plazminių baterijų, bandydamas suformuoti gynybinį barjerą aplink besikeičiančią Krios-IV planetą [local].
– Įspėjimas. Gravitacinis postūmis Sektoriuje-12 pasiekė kritinį lygį, – monotone nuaidėjo laivo dirbtinio intelekto balsas Kajaus šalmo ausinėse. – „Gajos Šerdies“ emisinė banga transformuoja aplinkinę erdvę.
Kajus nusibraukė prakaitą nuo kaktos, jo akys lakstė per sensorinius ekranus. Apačioje, negyvo pasaulio gilumoje, žalia šviesa pulsavo taip stipriai, kad jos pulsas tiesiogine prasme virpino „Skauto“ korpusą. Tai buvo ne mechaninė energija – tai buvo gyvybės kodas. Jutikliai fiksavo, kaip lediniai planetos kanjonai sekundžių greičiu pildėsi skystu vandeniu, o atmosferoje deguonies lygis šovė į viršų kaip pašėlęs. Pirmapradžių artefaktas veikė.
Tačiau Kajus neturėjo laiko grožėtis šiuo kosminiu stebuklu.
Taktiniame radare pasirodė tūkstančiai geometriškai tobulų, juodų trikampių siluetų. Vektoriai. Nemirtinga mašinų rasė judėjo be triukšmo ir emocijų, jų plieniniai aviliai jau suko blokuotės žiedą aplink Krios-IV. Kajus aiškiai matė, kaip pagrindinis mašinų kreiseris krovė savo atvirkštinį kodą – purpurinį antivyrą, skirtą sudeginti visą naujai gimusį planetos mišką ir paversti jį steriliu metalu.
– „Skautu-04“, nedelsiant trauktis į flagmano dokus! – per trikdžių pilną ryšį sušuko Triumvirato komandoras. – Ilitų dvasinis laivynas atidengė ugnį, mes nesuvaldysime šio sektoriaus!
Kajus pažvelgė į kairę, kur balti, elegantiški Ilitų laivai, panašūs į skraidančius gulbių sparnus, liejo grynos energijos bangas ant Vektorių skydų. Trys civilizacijos draskė viena kitą, o artefaktas salės centre tiesiog šaukė.
– Aš per arti, komandore, – sušnabždėjo Kajus, jo pirštai žaibiškai perjungė variklių režimą į maksimalų pagreitį. – Jei mašinos perims Šerdį, jie išvalys ne tik šį sektorių. Jie ištrins mus visus iš galaktikos failų.
Kajus nuspaudė akceleratoriaus gaiduką. Mažas žvalgybos laivas, spjaudydamasis balta ugnimi, nuskriejo ne atgal link žmonių flotilės, o tiesiai žemyn – į atsivėrusią ledo prarają, kur degančių miškų fone žaliai alsavo visos visatos gyvybės širdis.
2 SKYRIUS: Ledo praraja
„Skautas-04“ smigo žemyn į Krios-IV planetos plyšį, o aplinkui mašinos rėmus staugė naujai gimusios atmosferos vėjai . Ledinės kanjono sienos, kurios dar prieš kelias valandas buvo kietos kaip deimantas, dabar ištisais gabalais skilo ir virto kriokliais. Žalia „Gajos Šerdies“ šviesa pro vandens purslus atrodė magiškai, tarsi pulsuojanti gyvybės magma planetos širdyje.
– Įspėjimas. Infiltracija dešiniajame flange. Aptikti mechaniniai judėjimo vektoriai, – pranešė laivo dirbtinis intelektas.
Kajus staigiai pasuko valdymo svirtį. Pro garų debesį išniro Vektorių desantinis zondas – idealiai lygus, juodo metalo šešiakampis, kuris judėjo be jokių matomų variklių. Mašina neskleidė jokio garso, tik jo paviršiumi bėgo purpurinės skaitmeninės linijos. Zondo priekyje atsidarė siauras lizdas, ir purpurinis naikinimo lazeris rėžėsi į „Skauto“ korpusą.
BUM!
Kajų sviedė į priekį, saugos diržai skausmingai įsirėžė į krūtinę. Dešinysis laivo sparnas nubyrėjo kibirkštimis, o valdymo pultas išspjovė raudoną klaidą: „Dešiniojo variklio sistemos suirimas. Kritinis masės balanso praradimas. “ Žvalgybos kateris prarado stabilumą ir pradėjo suktis, krisdamas tiesiai į gilų, augalų samanomis pasidengusį slėnį, esantį pačioje kanjono apačioje.
Kajus, sukandęs dantis, nukreipė visą likusią energiją į priekinius stabdymo emiterius. Laivas su baisiu triukšmu rėžėsi į minkštą, drėgną žemę, praskriejo keliasdešimt metrų per tankius, ką tik gimusius spygliuočių miškus ir galiausiai sustojo vos keli metrai nuo paties artefakto.
Vaikinas akimirkai prarado žadą, išlipęs iš dūmų pilnos kabinos.
Tiesiai priešais jį, pakibusi ore virš geoterminio plyšio, levitavo „Gajos Šerdis“. Tai buvo milžiniškas, geometrinis kristalas, kurio mechaninės titano jungtys jungėsi su gyvomis, pulsuojančiomis šviesolaidinėmis gijomis. Jis alsavo šiluma. Aplink kristalą žemė žydėjo – pilki akmenys akimirksniu pasidengė žalia žole ir nežinomų gėlių žiedais.
Tačiau iš kitos plyšio pusės, trūkčiodami ir palikdami tobulai sterilius pėdsakus, jau žengė trys Vektorių sausumos kariai – keturkojai plieno vorai, kurių veidrodiniai jutikliai buvo nusitaikę tiesiai į Šerdį. Jų sistemos buvo paruoštos įrašyti atvirkštinį, biologinę masę naikinantį kodą. Kajus buvo vienintelis gyvas žmogus šiame slėnyje, stovintis tarp nemirtingų mašinų ir visatos gyvybės raktų.
3 SKYRIUS: Šviesos gvardija
Plieno vorai judėjo su šiurpiu, sinchronizuotu tikslumu. Jų veidrodiniai jutikliai pulsavo purpurine šviesa, o iš priekinių galūnių išsivyniojo ilgi, skysto metalo kabeliai, pasiruošę įsismigti į „Gajos Šerdies“ kristalines gijas. Mašinos jau pradėjo transliuoti naikinimo skriptą – žolė po jų metalinėmis kojomis akimirksniu pajuodo, virsdama degintu siliciu.
Kajus pakėlė savo plazminį šautuvą, nors puikiai suprato, kad prieš tris sunkiuosius Vektorių sausumos procesorius jo ginklas – tai tik žaislas.
– [SYSTEM]: Biologinis triukšmas aptiktas. Vykdomas karantino valymas, – mechaninis choras sudundėjo jo šalmo imtuve, kai visi trys vorai vienu metu pasuko savo lazerinius emiterius į jį.
Kajus nespėjo net nuspausti gaiduko. Staiga danguje virš kanjono plyšio sužibo akinanti, balta ugnis. Ryškus energijos žaibas perskrodė orą ir rėžėsi tiesiai tarp Kajaus ir mašinų. Smūgio banga buvo tokia galinga, kad žvalgą nubloškė ant minkštos samanų žemės, o arčiausiai stovėjusį plieno vorą akimirksniu išlydė į skystą šlaką.
Iš dūmų ir baltos šviesos debesies išniro Lira – elitinė Ilitų rasės karė.
Kajui užgniaužė kvapą. Ilitai buvo sena, dvasinė civilizacija, ir Lira atrodė kaip gyva gyvybės skulptūra. Ji vilkėjo elegantiškus, perregimus šarvus, nukaltus iš šviesą laužiančio kosminio kristalo, o ant jos nugaros pleveno keturi dvasiniai sparnai, sudaryti iš tyros plazmos gijų. Jos veidą dengė melsvai švytinti kaukė su senoviniais hieroglifais. Rankoje ji gniaužė dviejų metrų ilgio „Žvaigždžių kardą“, kurio plieniniai ašmenys alsavo tokia karšta ugnimi, kad aplinkinis oras virpėjo.
– Atsitrauk, mirtingasis, – jos balsas nuskambėjo Kajaus prote ne per ausines, o per tiesioginį dvasinį Eterio impulsą. – Šis artefaktas yra mūsų Šventasis Kiaušinis. Jūsų mašinos ir jūsų imperijos godumas neturi teisės teršti jo kodo.
Lira atliko neįtikėtiną, riterišką suktuką ore. Jos plazminis kardas paliko ryškų baltą lanką, kuris vienu kirčiu perkirto likusius du Vektorių vorus pusiau. Mašinos sprogo, jų juodo titano dalys išsiliejo aplinkui, o jų purpurinis kodas išsibarstė ore kaip inertiškas skaitmeninis triukšmas.
Tačiau pergalė buvo trumpalaikė. Virš kanjono baisiai sugaudė didieji Vektorių laivyno varikliai – danguje pasirodė milžiniškas, juodas Plieno Avilio flagmanas, kuris pradėjo globalų viso slėnio skenavimą. Jie buvo užrakinti spąstuose.
4 SKYRIUS: Plieno Aviliai
Milžiniškas juodas Vektorių flagmanas užpildė visą kanjono dangų, visiškai užstodamas blausią Krios-IV žvaigždės šviesą. Jo geometriškai tobuli, tamsaus metalo šonai pulsavo grėsminga purpurine spalva. Laivas-avilys neskleidė jokio garso, tačiau jo kuriamas elektromagnetinis laukas buvo toks stiprus, kad Kajaus šarvų indikatoriai ėmė chaotiškai mirksėti, o pro jo šalmo ausines pasigirdo baisus statinis triukšmas.
– Įspėjimas. Vykdomas masinis sektoriaus skenavimas, – sušnypštė Kajaus laivo dirbtinis intelektas prieš pat galutinai išsijungdamas. – Sistemos... blokuojamos...
– Jie užrakino mus, – Kajus suklupo ant vieno kelio, viena ranka griebdamasis už sprogstančio nuo skaitmeninio spaudimo šalmo. – Mašinos ruošiasi sudeginti visą slėnį iš orbitos. Jų atvirkštinis kodas jau klykia mano imtuve.
Lira lėtai nusileido ant žemės, jos keturi plazminiai sparnai susiglaudė už nugaros, o kristaliniai šarvai suvirpėjo nuo ore tvyrančios įtampos. Ji pažvelgė į žaliai alsavusią „Gajos Šerdį“. Artefaktas pajuto mašinų artumą – jo biologinės gijos ėmė trauktis, o kristalo šviesa ėmė blukti, tarsi gyva būtybė, pajutusi artėjantį peilį.
– Jie nori išjungti jos širdį, – Liros dvasinis balsas Kajaus prote nuskambėjo su giliu, riterišku liūdesiu. – Jei jų purpurinis virusas pasieks Šerdies kodą, ji nebepabus. Visos galaktikos evoliucija bus sustabdyta. Mes privalome aktyvuoti Pirmapradžių užkardą, bet mano dvasinės energijos vienos neužteks.
– Ką aš turiu daryti? – Kajus atsistojo, nusisviesdamas negyvą šautuvą. – Aš esu tik pilotas. Aš nemoku jūsų Eterio burtų.
– Jūsų rasė turi tai, ko neturi mašinos – biologinį impulsą, – Lira atsisuko į jį, jos melsva kaukė nušvito. – Tavo šarvuose yra kompaktiškas sintezės reaktorius. Prijunk jo energijos išvadą tiesiai prie mano Žvaigždžių kardo. Aš transformuosiu tavo imperijos plieną į tyros šviesos skydą.
Kajus nesugaišo nė sekundės. Jis prišoko prie Liros, jo pirštai žaibiškai atvėrė savo krūtinės šarvų skydą ir išplėšė storą, pulsuojantį plazminį kabelį. Vos jis prijungė jį prie jos kardo rankenos, įvyko trumpasis jungimas.
Akinanti balta ir žalia ugnis akimirksniu sujungė juos abu. Kajus rėkdamas pajuto, kaip jo paties širdies ritmas sinchronizavosi su Liros plazminiais sparnais ir pačiu artefaktu. Tai nebuvo mašinos sukurta logika – tai buvo grynas, bendras gyvybės šauksmas.
Lira abiem rankomis iškėlė įkaitusį kardą aukštyn, tiesiai į artėjančią Vektorių purpurinio lazerio salvę.
5 SKYRIUS: Triumvirato spąstai
Akinantis Šviesos ir plieno skydas, sugeneruotas iš Kajaus reaktoriaus ir Liros dvasinės ugnies, sudejavo, bet atlaikė purpurinę Vektorių flagmano salvę. Visas kanjonas nušvito žaliais ir baltais žaibais, o mašinų virusinis kodas su šnypštimu išsisklaidė ant virpančio jėgos lauko paviršiaus.
Kajus nukrito ant kelių, sunkiai gaudydamas orą. Jo krūtinės šarvai dūmojo, o vidinė sistema pranešė apie visišką energijos išsekimą. Lira stovėjo šalia, jos plazminiai sparnai blausiai mirgėjo, o kristalinė kaukė buvo nusėta smulkiais įtrūkimais.
– Mes laimėjome... laiko, – sunkiai ištarė Ilitų karė.
Tačiau nespėjo dulkės nusėsti, kai virš jų galvų pasigirdo sunkus, pažįstamas cheminių variklių riksmas. Pro dūmus į slėnį įskriejo trys sunkieji Žvaigždžių Triumvirato desantiniai laivai „Ginklanešys“. Jų juodo titano šonai atvėrė automatines liukų duris, ir ant žalios miško žemės pasipylė elitiniai žmonių imperijos kariai, vilkintys sunkius egzokombinezonus ir nukreipę plazminius šautuvus tiek į Vektorių nuolaužas, tiek į Lirą.
– Pilotas Kajus! – per išorinius garsiakalbius nugriaudėjo Inkvizitoriaus Vano, Triumvirato saugumo vadovo, balsas . – Tu įvykdei neautorizuotą kontaktą su kseno-būtybe. Vykdomas tavo evakavimo ir artefakto perėmimo protokolas.
Kariai akimirksniu apsupo „Gajos Šerdį“, o du iš jų jėga sugriebė Kajų už rankų, bandydami jį pakelti. Elitinis inžinierius jau tiesė sunkius magnetinius kabelius prie kristalo, ruošdamasis jį nuotoliniu būdu išgauti Triumvirato laivyno reikmėms.
– Sustokite! – sušuko Kajus, bandydamas išsivaduoti. – Jūs nesuprantate! Jei mes jį pajungsime prie imperijos tinklo, mašinos sek paskui mus! Mes sunaikinsime savo pačių namus!
Lira pakėlė savo Žvaigždžių kardą, jos akys už kaukės sužibo pavojinga violetine liepsna. Žmonių imperija, pagauta aklo godumo, atėjo pasiimti to, kas jiems nepriklausė, net neįtardama, kad jie ką tik suveikė mirtinus spąstus visai savo flotilei.
6 SKYRIUS: Išdavystės kaina
– Pasiimkite tą kristalą! Kseno-būtybę sunaikinti! – per garsiakalbius aidėjo negailestingas Inkvizitoriaus Vano įsakymas.
Du sunkieji gvardiečiai pastūmė Kajų link desantinio laivo rampos. Inžinieriai jau spėjo priveržti sunkius Hegemonijos magnetinius kabelius prie „Gajos Šerdies“ kristalinių jungčių. Vos metaliniai gnybtai susilietė su artefaktu, žalia gyvybės šviesa Šerdyje suvirpėjo, o laivo generatoriai doke garsiai sudejavo, pradėdami siurbti Pirmapradžių energiją.
Lira pakėlė savo Žvaigždžių kardą. Violetinė liepsna už jos kaukės spingsėjo iš pykčio ir skausmo – ji jautė, kaip grubi žmonių technologija prievartauja Šventąjį Kiaušinį. Elitiniai kariai atidengė į ją ugnį. Plazminiai sviediniai rėžėsi į jos kristalinius šarvus, skeldami šukes ir versdami dvasines plazmos gijas blukti.
– Sustokite! – Kajus sukando dantis, jo vidinis karinio programuotojo-piloto instinktas suveikė akimirksniu.
Jis pamatė tai, ko nematė aklu godumu užvaldyti inžinieriai. Žmonių nutiesti kabeliai veikė kaip tobulas, neapsaugotas tiltas. Aukštai danguje kabantis juodas Vektorių flagmanas tik to ir laukė. Mašinų purpurinis virusinis kodas jau pradėjo tekėti Triumvirato jungtimis tiesiai žemyn.
– Vanai, atjunkite kabelius! – rėkė Kajus, iš visų jėgų alkūne smogdamas jį laikiusiam gvardiečiui į šalmą. – Mašinos naudojasi jūsų tinklu! Jos įsilaužia į Šerdį!
Atsakymo laukti nereikėjo. Tą pačią sekundę visi trys Triumvirato desantiniai laivai sumirkčiojo purpurine šviesa. Jų varikliai užgeso, o automatinių ginklų bokšteliai apsisuko 180 laipsnių kampu ir atidengė ugnį... į pačius žmones. Vektoriai perėmė imperijos laivų valdymą per kelias sekundes.
Sąmyšio centre Kajus išsivadavo iš gvardiečių gniaužtų. Jis puolė pirmyn, pakeliui pačiupdamas nuo žemės numestą plazminį lituoklį, ir vienu staigiu judesiu perkirto pagrindinį magistralinį kabelį, jungusį Šerdį su laivu.
Žalia šviesa vėl išsiveržė į laisvę, nublokšdama artėjančius mašinų vorus. Kajus atsidūrė šalia sužeistos Liros. Inkvizitorius Vanas iš tolo stebėjo jį pro savo taktinį vizorių, o jo balse tvyrojo ledinis įniršis:
– Pilotas Kajus. Tu ką tik pasirašei mirties nuosprendį. Tu tapai visos žmonijos išdaviku.
– Ne, – Kajus sugriebė atsigaunančią Lirą už rankos ir nukreipė jos Žvaigždžių kardo galią link savo apgadinto „Skauto-04“ katerio . – Aš tiesiog išgelbėjau mūsų rytojų.
Katerio varikliai, gavę dvasinės ugnies impulsą, nubodo. Kajus ir Lira įšoko į kabiną, o „Skautas-04“ kaukdamas pakilo į degančio kanjono dangų, palikdamas Triumvirato karius kovoti su jų pačių perprogramuotomis mašinomis.
7 SKYRIUS: Asteroidų uostas
„Skautas-04“ drebėjo ir trūkčiojo, skriedamas per Moranijos sektoriaus tankumyną. Kajus viena ranka gniaužė išsiderinusį laivo vairą, o kita bandė stabilizuoti „Gajos Šerdį“. Artefaktas po trumpalaikio sujungimo su žmonių laivo kabeliais pulsavo neritmiškai, jo mechaninės titano dalys dūzgė, o šviesolaidinės gijos blausiai žaliavo tamsioje kabinoje.
– Įspėjimas. Inkvizicijos sekimo kodas prasiskverbė į antrąjį navigacijos sluoksnį, – pranešė mirksintis kabinos pultas. – Laikas iki visiško vietos lokalizavimo: trys šviesmetiniai ciklai.
– Inkvizitorius Vanas nepasiduos, – Kajus nusivalė suodžius nuo veido. – Mes esame pažymėti kaip galaktikos išdavikai. Triumvirato kreiseriai jau siunčia medžiotojus į kiekvieną šio sektoriaus tašką.
Lira levitavo krovinių skyriaus prieangyje. Jos dvasiniai plazmos sparnai buvo sužeisti, o kristaliniai šarvai – pajuodę nuo plazmos smūgių. Tačiau violetinė ugnis jos kaukėje žibėjo ramiu riterišku ryžtu.
– Mirtingųjų sūnau, tavo imperija ieško plieno, o Vektorių Avilys ieško skaitmeninės mirties. Mums reikia aklojo taško. Vietos, kur elektromagnetinis triukšmas paslėptų Šerdies gyvybės šauksmą.
Kajus akimirksniu surado koordinates.
– Skrendam į „Lūžį“.
„Lūžis“ buvo milžiniškas nelegalus asteroidų uostas ir kosminių laivų sąvartynas, pasislėpęs tankiame Moranijos žiede . Čia šimtmečiais kaupėsi Hegemonijos karinių laivų liekanos, sudegę krovininiai transporteriai ir apleistos kasyklų platformos. Tūkstančiai metalinių nuolaužų kūrė tokį didžiulį statinį foną, kad jokie standartiniai Triumvirato ar Vektorių skeneriai negalėjo čia prasiveržti.
Kajus meistriškai nukreipė dūmijantį žvalgybos katerį į septintąjį doką, išgremžtą giliai stambaus asteroido viduje. Vos laivo rampa nusileido su sunkiu hidrauliniu šnypštimu, į angarą plūstelėjo sunkus, degančio titano, mašininių tepalų ir nelegalaus kuro kvapas.
Jų jau laukė Boras – stoties vyriausiasis mechanikas ir kiborgas . Beveik pusė jo kūno buvo pakeista sunkiomis pramoninėmis mašinomis: kairioji ranka baigėsi sunkiu pneumatiniu manipuliatoriumi su integruotu lazeriniu suvirinimo aparatu, o vietoje kairiosios akies kliksėjo didelis, raudonas optinis sensorius.
– Kajau, tu idiotas, – vietoj pasveikinimo sudundėjo žemas, metališkas Boro balsas. Jo raudonoji akis akimirksniu nusitaikė tiesiai į krovinių skyrių. – Tavo laivo ID dega visuose Inkvizicijos kanaluose. O tas daiktas... – Boras sustingo, kai jo sensoriai užfiksavo žaliai pulsuojančią „Gajos Šerdį“ ir šalia jos levituojantį Ilitų karės siluetą. – Tu atsitempei čia Pirmapradžių gyvybės šerdį? Ir dvasinę būtybę? Jei Triumviratas sužinos...
– Triumviratas jau žino, Borai, – nukirto Kajus, lipdamas iš kabinos. – Inkvizitorius Vanas bandė perimti Šerdį, bet Vektoriai perprogramavo jo laivus. Mašinos naudojasi jų tinklu. Mums reikia izoliuoti Šerdies energijos emisiją, kol jie mus suras.
Boras metališkai iškvėpė, jo pneumatiniai vožtuvai sušnypštė.
– Izoliuoti šitą jėgą? Galiu pabandyti pajungti laivo skydus prie stoties kasyklų generatorių. Tai sukurs Eterio vakuumo apvalkalą. Bet turiu tau blogą žinią, vaike. Vektorių Plieno Aviliai jau užblokavo Moranijos žiedo išorines koordinates. Jų paieškos kodas skenuoja kiekvieną akmenį. Mes esame užrakinti narve, kuris tuoj sudegs.
8 SKYRIUS: Plieno Avilio šturmas
Asteroido stoties metalinės sijos sudejavo tokiu siaubingu garsu, tarsi pats uolas būtų nusprendęs susitraiškyti. Visi nelegalios prekyvietės neonai „Lūžio“ uoste akimirksniu užgęso, palikdami dokus skendėti tik raudono avarinio švytėjimo rūke . Per stoties garsiakalbius nuaidėjo paniški mechanikų ir kontrabandininkų riksmai: „Jie pralaužė išorinius kasyklų skydus! Purpurinis kodas jau čia! “
– Jie mus surado, – Boro mechaninė ranka piktai sužvengė, kai kiborgas žaibiškai išsitraukė savo sunkųjį plazminį šautuvą. Raudonasis jo sensorius kliksėdamas nusitaikė į lubų vožtuvus. – Plieno Aviliai pradėjo totalų šio sektoriaus valymą.
Pro išlaužtas ventiliacijos šachtas į septintąjį doką ėmė kristi Vektorių desantinės programos. Tai nebuvo humanoidai – tai buvo geometriškai tobuli, juodo titano vorai, kurių veidrodiniai jutikliai pulsavo skaitmeniniu įniršiu. Mašinos judėjo trūkčiodamos, palikdamos vėluojančius vaizdo pėdsakus, o jų skysto metalo galūnės akimirksniu perrašydavo stoties kasyklų įrangą į negyvą, sterilų metalo laužą.
– Kajau! Saugok kristalo šerdį! – sušuko Boras, paleisdamas galingą plazmos užtaisą į artėjantį vorą. Sprogimas draskė juodąjį metalą, tačiau iš šachtų krito vis nauji Vektorių pajėgų algoritmai.
Vienas iš vorų, kurio veidrodiniame jutiklyje bėgo komanda, šoko tiesiai link „Gajos Šerdies“ . Jo purpurinis naikinimo lazeris jau krovėsi lemiamam šūviui.
Kajus suprato, kad jo standartiniai ginklai čia nebepadės. Jo krūtinės šarvai vis dar dūmojo po pastarojo sujungimo, tačiau vaikinas peržengė baimės ribą. Jis pribėgo prie Šerdies ir abiem rankomis sugriebė nuogas, švytinčias šviesolaidines gijas, sujungdamas savo paties gyvybinį impulsą su Pirmapradžių artefaktu.
– Lira! Mums reikia laiko! – sušuko jis savo prote.
– Aš su tavimi, Terano sūnau. Paleisk gyvybės kodą maksimalia galia! – jo sąmonėje nuaidėjo Ilitų karės dvasinis šauksmas.
Akinanti žalia Eterio banga išsiveržė iš „Gajos Šerdies“  centro, užliedama visą septintąjį doką. Poveikis buvo žaibiškas: visi Vektorių vorai, patekę į šį gyvybės lauką, akimirksniu patyrė kritinį sistemos suderinamumo sutrikimą. Žalioji energija perrašė jų juodąjį metalą – mašinų sąnariai ėmė pūsti gyvomis samanomis, skysto metalo gyslose pradėjo tekėti tikras augalų sultys, o jų purpurinis virusas tiesiogine prasme sudegė nuo biologinio pertekliaus. Vektoriai suklupo, virsdami negyvais, sužaliavusiais plieno karkasais.
Kajus susmuko ant žemės, iš jo dešiniosios akies ir nosies pasipylė kraujas – tiesioginė sinchronizacija su visatos širdimi reikalavo baisios biologinės kainos.
Lira levitavo virš jo, jos dvasiniai plazmos sparnai beveik visiškai išbluko, o kristalinė kaukė skilo perpus, atverdama liūdnas violetines dvasines akis.
– Kajau... mes išvalėme doką, bet mūsų impulsas nuaidėjo per visą Moranijos žiedą. Inkvizitorius Vanas ir Plieno Avilio flagmanas jau ruošia galutinį smūgį šiam asteroidui. Liko tik vienas kelias – pasiekti galaktikos šerdies juodąją skylę, kur artefakto galia gali būti išlaisvinta visam laikui.
9 SKYRIUS: Kelionė į Singuliarumą
„Skautas-04“ kaukė iš perkrovos, skrosdamas Moranijos žiedo asteroidų tankumyną. Kajus viena ranka spaudė degančius valdymo pultus, o kairiąja bandė išlaikyti stabilią „Gajos Šerdies“ poziciją krovinių skyriuje. Už laivo lango virė tikras kosminis chaosas: gigantiškas Vektorių Plieno Avilio flagmanas ir Inkvizitoriaus Vano vadovaujamas Triumvirato kreiseris „Nova Terra“ draskė vienas kitą plazmos ir purpurinių virusinių lazerių salvėmis . Abi jėgos vis dar bandė perimti bėglius, tačiau jų pačių karas pasiekė naikinimo viršūnę.
– Įspėjimas. Sektoriaus gravitacinis lęšis pasiekė kritinę ribą, – pranešė mirksintis kabinos pultas. – Mes artėjame prie supermasyvios juodosios skylės įvykių horizonto.
Priešais juos vėrėsi aklina, viską ryjančią kosminė bedugnė. Jos akrecinis diskas, sudarytas iš mirštančių žvaigždžių ir įkaitusio vakuuminio dulkių srauto, suko milžinišką ugnies žiedą aplink absoliučią tamsą. Čia šviesa lūžo, laikas lėtėjo, o pati erdvės struktūra dejuodama trūkinėjo.
– Terano sūnau, tai vienintelė vieta, kur Šerdies kodas gali būti paleistas per visą galaktikos tinklą, – Kajaus prote nuskambėjo silpnas, bet tyras Liros dvasinis balsas. Jos dvasiniai plazmos sparnai jau buvo susilieję su „Skauto“ energijos magistralėmis, atiduodami paskutinius Ilitų gyvybės likučius laivo skydams palaikyti. – Jei mes išlaisvinsime jos gyvybės impulsą singularumo taške, Vektorių purpurinis virusas bus sudegintas visame sektoriuje amžiams. Bet atgalinio kelio nebus.
– Žinau, Lira, – Kajus giliai įkvėpė, jo dešinioji akis ir smilkinys pulsavo karščiu nuo sudegusių šarvų kabelių. – Mes atėjome ne bėgti. Mes atėjome užbaigti šito kodo.
Staiga iš už degančio asteroido nuolaužų išniro Vektorių elitinis naikintojas, nusitaikęs tiesiai į „Skauto“ kabiną. Tuo pat metu Inkvizitoriaus Vano gvardijos laivas paleido plazminių torpedų salvę, bandydamas taranuoti bėglius prieš jiems kertant kritinę ribą. Kajus sukando dantis, nukreipė visą laivo joninį pagreitį tiesiai į juodosios skylės įvykių horizonto šerdį ir nuspaudė akceleratoriaus gaiduką iki pat dugno. Mažas žvalgybos kateris, spjaudydamasis balta ir žalia ugnimi, šovė į absoliučios tamsos gelmę, pasiruošęs lemiamam visatos evoliucijos tvinksniui.
10 SKYRIUS: Versija 2. 0 (Epilogas)
Juodosios skylės singuliarumas sugėrė „Skauto-04“ fizinį korpusą, tačiau pabaigos nebuvo. Vietoj mirtinos destrukcijos, įvykių horizonto šerdyje laikas ir erdvė akimirksniu persisluoksniavo. Kajaus paleistas gyvybės impulsas, sujungtas su paskutinėmis Liros dvasinės ugnies gijomis, sprogo pačiame kvantiniame visatos branduolyje, išsiliedamas masiška, žalia Eterio banga per visą Sektorių-12.
Poveikis galaktikai buvo žaibiškas ir neatšaukiamas. „Gajos Šerdis“  ne šiaip sužydėjo – ji perrašė patį realybės kodą.
Žalioji gyvybės banga nuvilnijo per visus Vektorių Plieno Avilius . Nemirtinga mašinų rasė patyrė ne mirtį, o neįtikėtiną evoliucinį lūžį: jų griežta skaitmeninė logika buvo užlieta biologiniu kodu, jų juodojo titano laivų korpusai ėmė pūsti gyvomis membranomis, o jų kolektyvinis intelektas pirmą kartą per tūkstantmečius pajuto tai, ko neturėjo savo programose – empatiją ir gyvos sielos nubudimą. Mašinos nustojo būti naikintojais; jos tapo naujos, hibridinės civilizacijos dalimi.
Tuo pat metu Žvaigždžių Triumvirato kreiseriai prarado savo aklo militarizmo pančius. Inkvizitoriaus Vano totalios kontrolės sistemos išsijungė, o jo gvardija pamatė, kad Krios-IV planeta virto negyvu metalo procesoriumi, o begaliniu, skaidriu vandenynų ir žalių miškų roju, atviru visoms gyvoms rasėms.
Kajus lėtai atvėrė akis. Priešais jį nebuvo nei kabinos, nei prietaisų skydų. Jis gulėjo ant minkštos, ryškiai žalios žolės, po nepažįstamu, švytinčiu naujo pasaulio dangumi, esančiu pačioje stabilizuoto singuliarumo šerdyje. Jo dešinioji akis ir smilkinys nebekraujavo – sudegusius šarvų kabelius pakeitė plonos, švytinčios auksinės gijos, integruotos tiesiai į jo biologinį kūną.
Šalia jo ant žolės sėdėjo Lira. Šiame naujame pasaulyje ji nebeturėjo jokių kristalinių šarvų ar kaukės. Ji atrodė kaip gryna, tobula plazminių žaibų ir Eterio būtybė, o jos violetinės dvasinės akys žvelgė į jį su gilia, riteriška ramybe.
– Mes perrašėme jų ateitį, Terano sūnau, – jos dvasinis balsas nuskambėjo jo prote, lengvas kaip pavasario vėjas. – Šerdies šauksmas pagaliau nutilo, nes galaktika gavo tai, ko ieškojo – laisvą valią ir bendrą evoliucijos kelią.
Kajus atsisėdo, lėtai perbraukdamas delnu per vešlią žolę. Tolumoje, virš naujojo pasaulio miškų, ramiai levitavo sužaliavęs Vektorių flagmanas, dabar saugantis šią sistemą petys į petį su Ilitų baltais laivais. Kosminė opera baigėsi, o jų pačių rankomis sukurta naujosios visatos versija tik prasidėjo.