Ko neišskridai

Ech, paukšti, paukšti –
Ko neišskridai... –
Žiema nagus parodžius...
Rašeivai – man,
Bet kas nutiks –
Gerai!.. –
Nors šalo, sparčiai vakarėjo...
Prie ežero nueisiu –
Tiek seniai buvau...
Sausuolės smilgos ledo glėbyje šiuruoja.
Peršalęs iki dugno gal vanduo –
Įsismarkauti vėjui plotai –
Ans dainuoja.

Žolės šešėliai judesy
Tartum flamingai masėje taktuoja.
Į vieną –
Tai į kitą –
Tokia veržlia risčia...
Kartais nuklystu vienuma
Ir dvasią simfonetėse sūpuoju...

Šįvakar tik kažkas kitaip –
Žvarba ta košė tartum rėtį –
Neleido aštrios žaros iš savęs... –
Ko neišskridai?!. –
It paukštį didelį girdėčiau!..

Sparnų plakimas –
Nuovargio lėta... –
Mane išgirdęs – lyg viltis atgijo...
Kita kupste –
Turbūt nebegyva...
Toks šaltis – klastoje įstrigę...

Raudonį sniegas it stiklais,
Lyg atžara sunkia atspindi... –
Nuo paukščio, galbūt, žingsniai du –
Neužsitraukiantis akivaras, dumblais paspringęs...