Apie bičių vaško žvakę ir nepakeliamą būtį pažinti

Kambaryje mirė žvakė.

Lėtai.

Taip lėtai, kad buvo galima įžiūrėti, kaip liepsna priešinasi savo pabaigai. Kaip susigūžia, išsitiesia, vėl susigūžia. Kaip geltoname jos kūne trumpam prasiveria mėlyna žaizda.

Paskui nieko.

Tik dūmas.

Ir saldus bičių vaško kvapas, kuriam niekas nepranešė, kad ugnies jau nebėra.

Prie stalo sėdėjo vyras.

Ant jo piršto buvo vestuvinis žiedas. Antrasis gulėjo priešais, greta fotografijos, kurioje jauna moteris juokėsi taip nerūpestingai, tarytum mirtis būtų tik prastas, dar negirdėtas pokštas.

Jis žiūrėjo į jos veidą.

Keturiasdešimt metų.

Keturiasdešimt metų jis mokėsi šio veido. Skaitė jo raukšles, pažino akių judesius, atskirdavo šypseną, kuria ji džiaugdavosi, nuo tos, kuria slėpdavo nuovargį. Žinojo, kada ji meluoja sakydama „nieko tokio“. Žinojo, kaip atrodo jos pyktis, kaip prasideda juokas, kaip ji užmiega.

Žinojo.

Dieve, kiek daug jis žinojo.

Ir štai pirmą kartą gyvenime nebežinojo, ką su visu tuo daryti.


Prieš keturiasdešimt metų bažnyčioje kvepėjo vašku. Bičių vašku.

Ji stovėjo priešais jį balta suknele, kurią vėliau visą gyvenimą vadino per brangia. Saulė skverbėsi pro aukštus langus, ant grindų gulė spalvoti vitražų šešėliai, o kažkur paskutiniame suole verkė jos motina.

Kunigas paklausė.

Jis atsakė.

Taip.

Vienas skiemuo. Vienas menkutis garsas, išsprūdęs iš burnos ir negrįžtamai pakeitęs visą jo būsimą gyvenimą.

Jis dar nežinojo, ką pažadėjo.

Nežinojo, kad meilė vieną dieną bus šalta vakarienė, prie kurios niekas neprisilies. Kad ji bus įnirtingas ginčas dėl menkniekio, po kurio abu gulės nusisukę į skirtingas puses ir apsimes miegantys. Kad meilė bus jos plaukai vonios nutekėjimo angoje, jos batai koridoriuje, jos juokas netinkamiausią akimirką.

Kad meilė bus ir neapykanta.

Trumpa. Gėdinga. Žmogiška.

Ir po jos ateinantis prisilietimas.

Jis manė, kad tą dieną pažino meilę.

Tačiau meilė dar nebuvo įvykusi.

Ji tik prasidėjo.

Pirmą kartą sūnų jis išgirdo dar nepamatęs.

Verksmas. Aštrus, drėgnas, gyvuliškai gyvas garsas, perskrodęs ligoninės koridorių.

Paskui pravėrė duris.

Jo žmona gulėjo išbalusi, su prie kaktos prilipusiais plaukais. Ji atrodė išsekusi, svetima, neapsakomai graži. Ant krūtinės gulėjo mažas, susiraukšlėjęs kūnas.

– Ateik, – pasakė ji.

Jis priėjo.

– Paimk.

– Aš nemoku.

Ji nusijuokė.

– Aš irgi.

Jis paėmė vaiką.

Ir pasaulis, iki tol atrodęs toks suprantamas, staiga neteko visų savo pavadinimų.

Buvo šiluma.

Buvo svoris.

Buvo mažytė plaštaka, negrabiai suspaudusi jo pirštą.

Nebuvo tėvystės. Dar nebuvo. Nebuvo nei išminties, nei pareigos supratimo, nei visų tų didingų žodžių, kuriais žmonės vėliau mėgina papuošti pirmąjį susitikimą su savo vaiku.

Buvo tik patyrimas. Neįvardytas. Nepaaiškintas. Nereikalaujantis, kad kas nors jį suprastų.

Vaikas nežinojo, kas jį laiko.

Vyras nežinojo, kuo ką tik tapo.

Tačiau abu buvo.

Tikrovė nesiteiravo jų žinojimo.

Ji vyko.

Ir kažkur tarp dviejų širdžių, plakančių skirtingais ritmais, pradėjo rastis naujas santykis.

Paskui prasidėjo pažinimas.

Ne iškilmingai. Ne su filosofų išmintimi.

Iš pradžių jis išmoko atskirti alkio verksmą nuo skausmo. Paskui suprasti, kada vaikui šalta. Kada jis bijo. Kada tik nori būti laikomas.

Vienas pojūtis.

Antras.

Atmintyje išlikęs pirmasis. Naujas santykis. Ir iš jo kylantis trečias dalykas, kurio anksčiau nebuvo.

Supratimas.

Kartais klaidingas. Kartais toks tikslus, kad jis pabusdavo dar prieš vaikui pravirkstant.

Taip iš menkų skirtumų, pasikartojimų ir sąsajų pamažu kilo ištisas pasaulis.

Vaikas išmoko tarti „mama“.

Paskui „tėtis“.

Vėliau „mano“.

Ir galiausiai „aš“.

Koks siaubingai didelis žodis tokiam mažam žmogui.

Aš.

Tikrovės dalelė, kuri iki tol tiesiog gyveno, vieną dieną išmoko save atpažinti.

O tėvas, klausydamasis sūnaus, staiga suprato, kad ir pats nėra tas pats žmogus, kuris kadaise stovėjo bažnyčioje.

Jis buvo vyras.

Tapo sutuoktiniu.

Tapo tėvu.

Kiekvienas naujas santykis perrašė ankstesnį jo paties pažinimą.

Bet nė vienas nesunaikino žmogaus, kuris buvo prieš tai.

Metai ėjo.

Iš pradžių greitai.

Gimtadieniai. Darželio rytai. Išbarstyti žaislai. Nubrozdinti keliai. Pirmasis melas. Pirmasis mokyklinis šokis. Pirmoji mergaitė, dėl kurios sūnus užsidarydavo kambaryje.

Paskui dar greičiau.

Egzaminai. Išvykimas. Tuščias kambarys. Retesni skambučiai. Kalėdos, per kurias visi pažadėdavo kitais metais susitikti dažniau.

Ir staiga metai pradėjo lėtėti.

Jis pastebėjo, kad žmona ilgiau lipa laiptais.

Kad eidama per gatvę vis dažniau įsikimba jam į parankę.

Kad vieną rytą nebegali atidaryti stiklainio.

Smulkmenos.

Niekas nemiršta nuo vienos smulkmenos.

Bet žmogus kartais ima mirti tūkstančiu tokių mažų, beveik nepastebimų praradimų.

Iš pradžių ji pavargo.

Paskui ėmė kristi svoris.

Paskui atsirado tyrimai.

Gydytojai.

Koridoriai.

Durys.

Už jų vis nauji sakiniai, kurių reikšmė keitė viską, ką jie dar vakar žinojo apie rytojų.

Vieną dieną gydytojas pasakė, kad gydymas nebepadeda.

Vyras linktelėjo.

Jis suprato visus žodžius.

Kiekvieną atskirai.

Bet jų santykis buvo nepakeliamas.

Paskutinę naktį jis sėdėjo prie jos lovos.

Už lango lijo.

Lašai lėtai slinko stiklu, susitikdavo, susiliedavo, paskui išsiskirdavo, tarsi net vanduo žinotų, kad jokiam susitikimui neduotas amžinybės pažadas.

Ji kvėpavo.

Įkvėpimas.

Pauzė.

Iškvėpimas.

Jis klausėsi.

Įkvėpimas.

Pauzė.

Iškvėpimas.

Kiekvienas garsas buvo mažytis tikrovės patvirtinimas.

Ji yra.

Dar yra.

Dar.

Jis laikė jos ranką. Oda buvo plona, beveik permatoma. Po ja matėsi melsvos gyslos, tos pačios, kurias kadaise bučiavo juokdamasis, kad ji turi aristokratės rankas.

– Ar prisimeni mūsų vestuves? – paklausė.

Ji vos pastebimai linktelėjo.

– Tu tada labai bijojai, – sušnabždėjo.

Jis nusišypsojo.

– Aš ir dabar bijau.

Ji mėgino atsakyti, bet pritrūko oro.

Jis palinko arčiau.

– Ką?

Jos lūpos sujudėjo.

– Nebijok.

Jis norėjo pasakyti, kad negali.

Kad bijo ne vien jos mirties.

Bijo ryto.

Bijo pirmojo kavos puodelio, kurio niekam nereikės atnešti.

Bijo grįžti namo ir pamatyti jos paltą.

Bijo dienos, kai nebegalės prisiminti jos balso.

Bijo, kad vieną rytą pabus laimingas ir dėl to pasijus ją išdavęs.

Bet nieko nepasakė.

Tik suspaudė jos ranką.

Ji įkvėpė.

Ilgai.

Sunkiai.

Iškvėpė.

Tyla.

Jis laukė.

Dar vienos krūtinės bangos.

Dar vieno menko oro judesio.

Dar vieno patvirtinimo.

Tyla.

– Mieloji?

Nieko.

– Mieloji.

Jo balsas pasikeitė.

– Ne.

Jis palinko prie jos.

– Ne, ne, ne.

Palietė skruostą.

Paskui kaklą.

Paskui vėl skruostą.

Tarsi kažkur būtų paslėptas teisingas prisilietimas, kuris priverstų tikrovę persigalvoti.

– Prašau.

Tyla.

– Prašau, dar kartą.

Jis laukė.

Ir laukė.

Ir laukė.

Jo protas, visą gyvenimą mokęsis atpažinti pasikartojimus, dabar susidūrė su pasikartojimu, kuris daugiau niekada neįvyks.

Nebebuvo įkvėpimo.

Nebebuvo iškvėpimo.

Tik jo paties širdis.

Dūžis.

Dūžis.

Dūžis.

Kaip begėdiškai ji plakė.

Kaip žiauriai, abejingai, ištikimai savo biologinei pareigai ji tęsė gyvenimą, kai kitas gyvenimas jau buvo pasibaigęs.

Jis pirmą kartą gyvenime nekentė savo širdies.

Po trijų dienų kambaryje degė bičių vaško žvakė.

Ta pati saldi kvapo gija, kuri prieš keturiasdešimt metų buvo persmelkusi jų vestuvių bažnyčią.

Tada ji reiškė pradžią.

Dabar reiškė pabaigą.

Kvapas nepasikeitė tiek, kiek pasikeitė žmogus, kuris jį patyrė.

Vyras sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į du žiedus.

Jis mąstė apie savo žmoną.

Apie tai, kiek daug jos pažinojo.

Jos balsą. Rankas. Kūną. Baimę. Juoką. Pyktį. Švelnumą.

Bet ar pažinojo ją?

Ar tik begalinę savo patyrimų sistemą, kurios centre visą gyvenimą stovėjo moteris, niekada iki galo netapusi jo žinojimu?

Jis negalėjo patirti pasaulio jos akimis.

Negalėjo prisiminti jos prisiminimų.

Negalėjo žinoti, ką ji jautė paskutinę akimirką.

Ir dabar, kai ji mirė, visas jo pažinimas liko gyvas, o jo objektas buvo negrįžtamai prarastas.

Štai koks negailestingas proto paradoksas.

Jis gali išsaugoti mirusio žmogaus balsą atmintyje.

Bet negali priversti to balso atsakyti.

Gali atpažinti jos kvapą pagalvėje.

Bet negali grąžinti kvėpavimo.

Gali žinoti tūkstančius tiesų apie mylimą žmogų.

Bet nė viena jų negali jo prikelti.

Vyras užsidengė veidą.

Ir pagaliau pravirko.

Ne gražiai.

Ne tyliai.

Jis verkė taip, kaip kadaise verkė jo ką tik gimęs sūnus. Be žodžių, be paaiškinimų, be jokio supratimo, kuris galėtų sumažinti skausmą.

Tik patyrimas.

Žiaurus.

Visą kūną persmelkiantis.

Pirmesnis už bet kokią mintį.

Tada prasivėrė durys.

Įėjo sūnus.

Sustojo tarpduryje.

Pamatė tėvą, du žiedus, išblukusią fotografiją.

Nieko neklausė.

Tik priėjo.

– Tėti.

Vienas žodis.

Tas pats, kurį vyras buvo girdėjęs tūkstančius kartų.

Bet dabar jame buvo viskas.

Gimdymo namų koridorius.

Mažytė plaštaka.

Pirmieji žingsniai.

Motinos juokas.

Jos paskutinis įkvėpimas.

Ir du vyrai, stovintys pasaulyje, kuriame vieno žmogaus jau nebėra.

Sūnus atsisėdo šalia.

Vyras ištiesė ranką.

Jis nežinojo, ką nori pasakyti.

Nežinojo, ką turėtų jausti.

Nežinojo, kaip toliau gyventi.

Sūnus paėmė jo ranką.

Ir tėvas staiga prisiminė.

Kadaise jis taip pat laikė mažytę plaštaką, nežinodamas, kuo ką tik tapo.

Dabar jo ranką laikė tas pats žmogus.

Tik šį kartą sūnus laikė tėvą.

Jie tylėjo.

Ilgai.

Žvakės liepsna virpėjo.

Sutraukė paskutinį vaško lašelį.

Sumirgėjo.

Užgeso.

Saldus kvapas liko.

Ir vyras suprato vieną siaubingai paprastą dalyką.

Mirtis neatima visko iš karto.

Pirmiausia ji atima žmogų.

Paskui kiekvieną dieną iš naujo atima galimybę jį sutikti.

O protas, tas atkaklus, nuostabus, bejėgis santykių kūrėjas, kiekvieną rytą privalo iš naujo pažinti pasaulį, kuriame mylimo žmogaus nebėra.

Jis niekada nepažinojo žmonos iki galo.

Niekada nepažins.

Bet keturiasdešimt metų kasdien prie jos artėjo.

Ir galbūt meilė buvo ne pažinimo pabaiga.

Galbūt meilė buvo tas begalinis artėjimas, kuriam mirtis nebeleido tęstis.

Sūnus stipriau suspaudė jo ranką.

Vyras įkvėpė.

Skaudėjo.

Iškvėpė.

Vis dar skaudėjo.

Ir vėl įkvėpė.