Svetimų civilizacijų aljansas: Ksenobiologės misija

Prologas
Orianų observatorija virš Proksimos pulsaro skendėjo šaltoje, melsvoje šviesoje. Čia nebuvo vietos skubai. Orianai gyveno tūkstantmečius, jų laiko suvokimas tekėjo lėtai, kaip planetų migracija kosmoso tuštumoje. Tačiau šią naktį ksenobiologė T’Ria jautė, kaip jos keturiose širdyse tankėja ritmas.
Priešais ją sklandė tridatė holograma – tamsios kosmoso erdvės modelis, kuriame pulsavo mažas, kraujuojantis raudonas taškas. Tai nebuvo žvaigždės sprogimas. Tai nebuvo anomalija.
Tai buvo dūžis. Pirmasis galaktikos pulsas po dešimties milijonų metų tylos.
– Jis prabudo, – tyliai ištarė T’Ria, jos balsas virpėjo rezonuodamas su aplinkos kristalais.
Už jos nugaros stovintis vyresnysis mąstytojas Ilonas nejudėjo. Jo oda, padengta švytinčiais bioluminescenciniais raštais, nusidažė pavojaus geltonumu.
– Sintezatorius, – sušnibždėjo jis. – Mitai buvo tiesa. Architektai nepasiglemžė savo kūrinio į anapusį. Jie tiesiog jį paliko.
– Ir mes ne vieninteliai, kurie tai išgirdo, – T’Ria mostelėjo ranka, išplėsdama hologramą.
Tolimajame sektoriuje, vos už kelių šviesmečių nuo signalo šaltinio, sujudo milžiniškas spiečius. Žmonių Hegemonijos kariniai laivai. Jų juodi, kampuoti kreiseriai, varomi godumo ir amžino plėtros alkio, jau keitė kursą. Žmonės – ši trumpaamžė, agresyvi rasė, kuri dar prieš kelis šimtmečius nemokėjo palikti savo planetos – dabar skubėjo uždėti ranką ant jėgos, galinčios perrašyti atomų struktūrą.
– Jei Žmonių Imperija pasieks jį pirma, – Tarė Ilonas, jo balsas staiga tapo sunkus kaip gravitacinis šulinys, – mūsų Aljansas bus ištrintas iš istorijos. Jie mato galaktiką kaip resursą, o mus – kaip kliūtį. T’Ria, tavo mokslinė misija baigta. Prasideda išlikimo misija.
T’Ria pažvelgė pro stoties iliuminatorių į beribę žvaigždžių jūrą. Ji žinojo, kas laukia. Senovės civilizacijos palikimas nebuvo dovana – tai buvo testas. Ir jei jie nesugebės rasti kodo, kaip jį suvaldyti, prieš tai, kai laukiniai iš Žmonijos Hegemonijos jį išplėš iš šventyklos, šis pirmasis impulsas taps paskutiniu visos galaktikos atodūsiu.
1 skyrius: Šešėlių taryba
Aljanso tarybos salė, esanti neutralioje Aethel kosminėje stotyje, skendėjo tamsoje. Ši erdvė buvo suprojektuota taip, kad paslėptų jos dalyvių bruožus – čia nebuvo stalų ar prabangių krėslų, tik aplinkui sklandančios pusiau permatomos ložės, kuriose sėdintys lyderiai atrodė kaip bekūniai šešėliai. Čia susirinkusios rasės skyrėsi viskuo: nuo kvėpavimo mišinių iki galūnių skaičiaus, tačiau šią valandą jas vienijo viena emocija – gūdus, paralyžiuojantis nerimas.
T’Ria stovėjo salės centre, ant pakeltos platformos. Virš jos galvos sukosi tridatė Zeta-Prime planetos projekcija. Planeta atrodė it miręs, suanglėjęs kaulas, skriejantis per tuštumą.
– Mokslininke T’Ria, – iš tamsos nuskambėjo metalinis, sintezuotas balsas, priklausantis Valonų konsului. – Jūs teigiate, kad šis miręs pasaulis saugo raktą į aktyvuotą artefaktą. Tačiau mūsų žvalgyba praneša, kad Žmonių Hegemonijos Trečiasis laivynas jau mobilizuojasi. Jų kreiseriai pajudėjo iš pasienio bazių. Kodėl mes turėtume švaistyti resursus archeologijai, kai privalome ruoštis karui?
T’Ria giliai įkvėpė, leisdama savo odoje esantiems melsviems raštams sušvytėti ramia, autoritetinga šviesa. Ji žinojo, kad panika yra didžiausias Aljanso priešas.
– Konsule, – jos balsas skambėjo ramiai, bet tvirtai. – Jei Hegemonija pasieks patį artefaktą, jokie laivynai mūsų neišgelbės. Sintezatorius nėra paprastas masinio naikinimo ginklas. Remiantis mūsų rasta senovinių tekstų analize, jis valdo fundamentalias kosmoso konstanta. Žmonės jį mato kaip didžiulę bateriją ar superginklą. Jie bandys jį įkrauti jėga. Tai tas pats, kas bandyti suvaldyti supernovos sprogimą primityviu kuro degikliu. Ei, jie tiesiog sudegins pusę galaktikos.
Salėje pasigirdo tylus ūžesys – skirtingų rasių atstovai ėmė kuždėtis tarpusavyje.
– Zeta-Prime yra atsakymas, – tęsė T’Ria, mostelėdama ranka link hologramų. – Tai buvo viena iš Architektų bandymų stočių. Ten paslėpta biomechaninė matrica – valdymo kodai, kurie gali stabilizuoti arba, prireikus, visiškai užrakinti artefaktą. Jei mes gausime kodus pirmieji, galėsime neutralizuoti Sintezatorių dar prieš žmonėms padarant nepataisomą žalą.
Iš dešinėje esančios ložės pasigirdo sausas, šaižus garsas – tai sujudėjo Orianų vyresnysis mąstytojas Ilonas.
– Taryba priėmė sprendimą, – ištarė jis, ir salėje vėl įsiviešpatavo tyla. – Oficialiai Aljansas negali siųsti karinių pajėgų į neutralią zoną. Tai išprovokuotų tiesioginį konfliktą su žmonių imperatoriumi, kuriam mes dar nesame pasiruošę. Todėl ši misija bus šešėlinė.
Platforma po T’Rios kojomis švelniai suvirpėjo. Priešais ją iš tamsos išniro dvi figūros, kurias taryba jau buvo parinkusi jos komandai.
– Tu skrisi ne viena, T’Ria, – pasakė Ilonas. – Tai Vaelė, vandenynų rasės taktikė. Ji užtikrins, kad liktumėte gyvi, jei susidursite su žmonių patruliais. Ir Kaelenas, mūsų geriausias kibernetinių sistemų laužytojas. Jo užduotis – padėti tau atverti šventovės saugyklas.
T’Ria pažvelgė į savo naujuosius komandos narius. Vaelė buvo aukšta, jos oda dengta smulkiais, melsvais žvyneliais, o šaltos, tamsios akys neišdavė jokių emocijų. Ji tiesiog trumpai linktelėjo – kareivio gestas. Kaelenas, žemesnio ūgio, su daugybe kiber-implantų aplink akis ir rankas, nervingai trepsėjo vietoje, jau dabar virtualiame ekrane tikrindamas kažkokius duomenis.
– Jūsų laivas „Šešėlio Sparnas“ jau paruoštas slaptam šuoliui, – užbaigė Valonų konsulas. – Jūs neturite teisės klysti. Jei būsite pagauti, Aljansas išsigins bet kokių ryšių su jumis. Žmonių imperija jus nubaus kaip šnipus. Sėkmės, ksenobiologe.
Kai tarybos šviesos galutinai užgeso, T’Ria supranta, kad politiniai žaidimai baigėsi. Tikrasis pavojus laukė ten, kur šviesa nepasiekia – giliojo kosmoso tuštumoje, link kurios jau artinosi juodi Žmonijos Hegemonijos laivų siluetai.
2 skyrius: Šuolis į nežinią
„Šešėlio Sparnas“ skriejo per tamsą išjungęs visus aktyvius jutiklius ir pozicinius švyturius. Tai buvo nedidelis, aptakus Aljanso žvalgybinis laivas, dengtas šviesą sugeriančiu ksenomediagos sluoksniu. Šio laivo paskirtis buvo viena – būti nematomam. Tačiau viduje tvyrančios įtampos nebuvo įmanoma paslėpti.
Nedidelėje laivo kabinoje fone tyliai dūzgė sub-erdvinis variklis. T’Ria sėdėjo prie tyrimų stalo, dar kartą peržiūrėdama Zeta-Prime planetos koordinates.
– Likusios trys minutės iki išėjimo iš hiper-erdvės, – šaltu, ramiu balsu ištarė Vaelė. Jos keturios rankos žaibiškai judėjo virš taktinio pulto, konfigūruodamos laivo gynybines skydų sistemas. – Mes iššoksime tiesiai į neutralios zonos pakraštį. Jei tarybos informacija tiksli, žmonių patruliai šio sektoriaus dar neturėjo pasiekti.
– „Jei tiksli“, – pusbalsiu sumurmėjo Kaelenas, kurio kiber-implantai aplink akis nervingai mirksėjo žalia šviesa. Jis buvo apsikrovęs holografiniais kodų dešifratoriais. – Žmonių Hegemonija pastaruoju metu stato tolimojo nuotolio radarų plūdurus net ten, kur jiems nepriklauso. Jei mus užfiksuos, jų „Gaudytojų“ klasės kreiseris čia atsiras per kelias minutes. O mūsų laivas neturi net rimtesnės plazminės patrankos!
– Mūsų ginklas yra tyla, Kaelenai, – tarė T’Ria, pakeldama akis nuo ekrano. – Mums nereikia su jais kovoti. Mums reikia nusileisti.
Staiga laivas smarkiai suvirpėjo. Erdvė už iliuminatoriaus iš tįstančių šviesos linijų vėl pavirto į juodą kosmoso bedugnę, kurios centre stūksojo purvinai pilka, pelenų debesų gaubiama Zeta-Prime.
Bet jie buvo ne vieni.
– Pavojaus signalas! – Vaelės balsas akimirksniu prarado ramybę. – Užfiksuotas aktyvus skenavimo impulsas. Tiesiai prieš mus, planetos orbitoje – Žmonių Hegemonijos lengvasis zondas-žvalgas. Jie mus pamatė.
Ekranas sumirksėjo raudonai. Mažas, kampuotas žmonių aparatas, pastebėjęs anomaliją kosmoso erdvėje, jau suko savo antenas link jų ir pradėjo krauti duomenų paketą, kad išsiųstų signalą pagrindiniam laivynui.
– Kaelenai, blokuok jų ryšį! – sušuko T’Ria.
– Bandau! Jų kodavimas primityvus, bet stiprus, jie naudoja tiesioginį kvantinį srautą! – Kaeleno pirštai virto judančiu šešėliu virš konsolės. – Reikia dar penkių sekundžių!
– Mes neturime penkių sekundžių, – šaltai tarė Vaelė ir jos viršutinės rankos nusileido ant raketų paleidimo mygtuko. – Sunaikinsiu jį.
– Nenaudok raketų! – sustabdė ją T’Ria. – Terminis sprogimas paliks energijos pėdsaką, kurį žmonių kreiseriai užfiksuos iš kitos sistemos pusės. Mes išsiduosime!
Zondo siųstuvo indikatorius ekrane pasiekė 89%. Duomenų paketas su „Šešėlio Sparno“ siluetu ir koordinatėmis buvo beveik paruoštas iškeliauti į Hegemonijos karinę būstinę.
– Kaelenai, dabar! – T’Ria tvirtai įsikibo į sėdynės atlošus.
Kibernetikas garsiai sušuko, kai jo kiber-implantas išmetė kibirkštį, tiesiogiai perdegindamas zondo priėmimo dažnius per perkrautą signalą. Ekranas akimirkai užgeso. Zondo indikatorius sustojo ties 99% ir užgęso. Žmonių aparatas, patyręs sisteminį šoką, pradėjo lėtai, nevaldomai suktis orbitoje, jo siųstuvas buvo sudegintas.
Laive vėl įsiviešpatavo tyla, girdėjosi tik sunkus Kaeleno kvėpavimas.
3 skyrius: Miręs pasaulis
„Šešėlio Sparnas“ išniro iš hipererdvės tiesiai virš Zeta-Prime. Planeta atrodė siaubingai. Kadaise buvęs klestintis Architektų lopšys, dabar tai buvo tik suanglėjęs, pelenų spalvos rutulys, apgaubtas nuodingų dujų ir statinių žaibų debesų. Kosminės dulkės ir senovinių orbitalinių stočių nuolaužos suko mirties šokį aplink planetą, primindamos apie čia įvykusią katastrofą.
– Jutikliai fiksuoja ekstremalią radiaciją, – pranešė Kaelenas, jo pirštai žaibiškai bėgiojo virš švytinčių konsolių, o kiber-implantai aplink akis tankiai mirksėjo. – Atmosfera susideda iš sieros ir silikatinių dulkių. Be skafandrų ten išgyventume gal tris sekundes. O kas keisčiausia... planetos magnetinis laukas tiesiog sudraskytas.
– Tai nebuvo karas, – tyliai ištarė T’Ria, žiūrėdama į ekraną. Jos ksenobiologinė intuicija ir Architektų istorijos žinios piešė kur kas baisesnį vaizdą. – Tai buvo Sintezatoriaus bandymas. Jie aktyvavo artefaktą šioje sistemoje prieš milijonus metų. Viena vienintelė klaida perrašė šio pasaulio materiją, paversdama visą organinę gyvybę į pelenus ir stiklą.
– Toks pats likimas laukia ir mūsų sistemų, jei žmonės gaus tą žaisliuką, – šaltai tarė Vaelė, tvirtai laikydama laivo vairalazdę. – Laikykitės. Įeiname į atmosferą. Turbulencija bus žiauri.
Laivas pradėjo drebėti taip stipriai, kad atrodė, jog korpuso plokštės tuoj atsiskirs. Ekranuose mirgėjo pavojaus signalai, kol „Šešėlio Sparnas“ skrodė tirštus, pilkus debesis. Galiausiai jie pralaužė pelenų audrą ir prieš akis atsivėrė planetos paviršius: begalinės juodo stiklo lygumos ir milžiniški, geometriškai taisyklingi Architektų miestų griuvėsiai, panašūs į sulaužytus gigantiškus kristalus.
Vaelė meistriškai nutupdė laivą giliame kanjone, kurį iš abiejų pusių saugojo subyrėjusios megastruktūros sienos. Tai turėjo paslėpti juos nuo bet kokių orbitalinių skenerių.
Įgula apsivilko sunkius, Aljanso technologijomis sutvirtintus skafandrus. Kai laivo šliuzas atsidarė, į vidų plūstelėjo karštas, sausas oras, persigėręs sieros kvapu. Žingsniai ant planetos paviršiaus kėlė pilkų pelenų debesėlius.
T’Ria rankose laikė nešiojamą skenerį. Prietaisas pypsėjo ritmingai, rodydamas kryptį gilyn į kanjoną, kur stūksojo didžiulė, trikampio formos šventykla, pusiau palaidota po stiklo kalvomis.
– Signalas sklinda iš paties apačios, – pasakė T’Ria per vidinį ryšį. – Biomechaninė matrica vis dar gyva. Ji miega giliai po šiais griuvėsiais.
– Judam greičiau, – paragino Vaelė, jos ranka gulėjo ant plazminio šautuvo dėklo, o akys stebėjo aplinkines uolas. – Šis pasaulis miręs, bet aš jaučiuosi taip, lyg mus kažkas stebėtų.
Kaelenas staiga sustojo, jo skafandro šalmo skydelyje atsispindėjo raudona šviesa.
– T’Ria... Vaelė... Pažiūrėkite į dešinę. Po tais kristalais.
Ksenobiologė pasuko žibintą nurodyta kryptimi ir sustingo. Prie stiklinės sienos buvo prispaustas siluetas. Tai nebuvo Architektas. Tai buvo Hegemonijos žvalgo skafandras. Žmogaus kūnas viduje buvo visiškai mumifikavęsis, o pats kostiumas – pasenusio modelio, padengtas storu dulkių sluoksniu.
– Žmonės čia jau buvo, – sušnibždėjo Kaelenas. – Ir labai seniai.
– Ne, – T’Ria pasilenkė arčiau, tyrinėdama aplinką. – Tai buvo slapta žmonių ekspedicija prieš kelis dešimtmečius. Jie ieškojo to paties, ko ir mes. Bet pažiūrėkite į jo įrangą – ji sudraskyta iš vidaus. Kažkas šventykloje juos sustabdė.
Staiga žemė po jų kojomis stipriai suvirpėjo. Tai nebuvo žemės drebėjimas. Iš šventyklos gelmių pasigirdo žemas, pulsuojantis garsas, baugiai panašus į tą, kurį T’Ria
4 skyrius: Žmonių šešėlis
„Šešėlio Sparno“ korpusas po žeme dejavo. Komanda spėjo paslėpti laivą giliame vulkaniniame plyšyje, vos už kelių kilometrų nuo senovinės šventyklos įėjimo. Virš jų, už nuodingų debesų šydo, prasidėjo tai, ko visi labiausiai bijojo – planetos blokada.
– Orbitoje užfiksuotas didžiulis gravitacinis poslinkis, – pranešė Vaelė, jos balsas aidėjo tamsiame požeminiame urve. Ji stebėjo rankinį taktinį skenerį, kurio ekranas vos mirksėjo dėl uolienose esančių mineralų trukdžių. – Tai Hegemonijos „Gaudytojų“ klasės kreiseris. Jie suprato, kad zondas buvo pažeistas tyčia. Jie ne šiaip tikrina – jie pradeda pilną planetos skenavimą.
– Jei jie panaudos savo giluminio radaro impulsus, mus čia užspaus kaip graužikus, – nervingai sušnibždėjo Kaelenas, skubiai kraudamas į savo kuprinę nešiojamus akumuliatorius ir dešifravimo įrankius. – Mūsų laivo maskuotė veikia prieš optinius jutiklius, bet ne prieš masės detektorius, kai jie yra taip arti.
T’Ria užsidėjo kvėpavimo kaukę. Jos oda po apsauginiu kostiumu tvinksėjo neramia violetine šviesa.
– Mes neturime laiko laukti. Šios uolienos turi daug geležies ir sunkiųjų elementų, jie kurį laiką blokuos žmonių skenerius. Turime judėti į šventyklą dabar. Jei rasime kodus, galbūt pavyks panaudoti pačios šventyklos gynybines sistemas, kad paslėptume savo pėdsakus.
Komanda paliko laivo saugumą ir žengė į tamsius, drėgnus katakombų labirintus. Čia, giliai po Zeta-Prime paviršiumi, architektūra keitėsi – natūralios uolos užleido vietą milžiniškoms, geometriškai tobulo bazalto kolonoms, kurias jungė storos, sustingusios biomechaninės gijos. Jos atrodė kaip suakmenėjusios milžiniško gyvūno kraujagyslės.
Staiga žemė po jų kojomis stipriai suvirpėjo. Iš viršaus pasigirdo duslus, griausmingas garsas, privertęs nuo lubų kristi akmenų skaldą.
– Tai ne radaras, – Vaelė akimirksniu pakėlė savo plazminį šautuvą ir prisiglaudė prie kolonų šešėlio. – Tai atmosferiniai desanto moduliai. Žmonės nesiunčia robotų. Jie išlaipino karius tiesiai prie pagrindinių šventyklos griuvėsių viršuje.
– Kiek jų? – paklausė T’Ria, spausdama prie krūtinės senovinių tekstų skaitytuvą.
– Mažiausiai du būriai. Hegemonijos elitinė sunkiųjų pėstininkų gvardija. Jie ieško to paties, ko ir mes. Ir jie nesibaimina naudoti sprogmenų, kad prasiskintų kelią.
Kaelenas patikrino savo riešo monitorių.
– blogesnė žinia – jų desantinių laivų joniniai varikliai jonizuoja atmosferą. Mūsų ryšys su „Šešėlio Sparnu“ visiškai nutrūko. Jei dabar reiks bėgti, laivas mūsų neišgirs. Be to, deguonies lygis šiuose žemuose lygiuose krenta. Šie senoviniai koridoriai siurbia orą kažkur gilyn.
– Jie nesiurbia, jie kvėpuoja, – tamsiame koridoriuje T’Ria pastebėjo, kaip biomechaninės gijos ant sienų ėmė vos pastebimai pulsuoti silpna, žalsva šviesa, reaguodamos į žmonių ginklų sukeltas vibracijas viršuje. – Šventykla bunda dėl žmonių invazijos. Jei mes nepasieksime matricos greičiau nei jie, šis kompleksas tiesiog užsidarys amžiams arba sunaikins mus visus kartu su žmonių kareiviais. Jokių sustojimų. Judam.
Jie pasileido bėgti gilyn į labirintą, o už jų nugarų, iš viršutinių šachtų, jau pradėjo aidėti sunkių žmonių gvardiečių batų aidas ir metalinis įrangos žvangesys. Žmonių imperija buvo čia pat, jų šešėlis tįso tiesiai jiems už nugarų.
5 skyrius: Šventovės šifras
Katakombų gilumoje triukšmas iš viršaus nutilo. Žmonių gvardiečių sunkių batų aidas liko kažkur toli aukštai, tačiau ramybė buvo apgaulinga. T’Ria, Vaelė ir Kaelenas įžengė į milžinišką, kupolo formos salę. Jos centre, virš juodo skysčio pilno ežerėlio, sklandė milžiniška, švytinti biomechaninė matrica. Ji atrodė kaip sukietėjusių šaknų ir skaidrių kristalų rezginys, pulsuojantis gilia, skausminga žalia šviesa.
– Tai ji, – sušnibždėjo T’Ria. Jos oda automatiškai ėmė keisti spalvą, reaguodama į stiprų elektromagnetinį lauką. – Čia saugomi Sintezatoriaus valdymo kodai.
Kaelenas pribėgo prie salės krašte esančio Architektų terminalo. Jo kiber-implantai aplink akis pašėlusiai mirksėjo, o rankų pirštai virto judančių hologramų šešėliais.
– Kodavimas... tai ne skaitmeninis kodas, T’Ria! Tai organinė seka. Mano dešifratoriai čia bejėgiai. Tai tarsi bandymas kompiuteriu išversti gyvo padaro mintis. Neįmanoma!
– Nes tai ne kompiuteris, Kaelenai. Tai neuroninis tinklas, – T’Ria nusiėmė skafandro pirštines, apnuogindama savo odą su švytinčiais jutiminiais plaukeliais. – Kad atsisiųstume kodus, kažkas turi sujungti savo sąmonę tiesiogiai su šia matrica. Aš turiu tapti vertėja.
– Tai savižudybė! – Vaelė sugriebė ją už peties, jos šaltos, tamsios akys išsiplėtė. – Mes nežinome, kokį krūvį tavo smegenims duos Architektų atmintis. Tu gali tiesiog išsilydyti. Be to, žmonių gvardija jau aptiko mūsų pėdsakus viršutiniame koridoriuje. Mes turime vos kelias minutes.
– Jei aš to nepadarysiu, žmonės išsprogdins šias duris ir pasiims kodus jėga. Tada nukentės visa galaktika, – T’Ria švelniai nusipurtė Vaelės ranką. – Paruoškite ginklus. Jei mano protas pasiduos... neleiskite man kankintis.
Ksenobiologė žengė ant siauro platformos liepto, nusidriekusio virš juodojo skysčio ežero, ir priartėjo prie matricos. Ji giliai įkvėpė ir prispaudė abi delnus prie švytinčių, šiltų biomechaninių šaknų.
Blyksnis.
Pasaulis aplinkui akimirksniu išnyko. T’Ria nepajuto skausmo, tačiau jos protą užplūdo neaprėpiamas informacijos vandenynas. Tai buvo ne skaičiai, o emocijos, geometrinės formos ir ištisų civilizacijų mirties prisiminimai. Ji pamatė, kaip prieš dešimt milijonų metų Architektai pirmą kartą aktyvavo Sintezatorių. Ji pamatė kosmoso audinį, plėšomą į dalis, ir milijardus gyvybių, virstančių šviesa.
„Sintezatorius nėra įrankis. Tai evoliucijos katalizatorius“, – pasigirdo balsas jos pačios galvoje, bet tai buvo ne jos mintis. „Kas jį valdo, tas pasmerkia save arba išgelbėja. Žmonės ieško ginklo. Aljansas ieško narvo. Abu keliai veda į sunaikinimą. “
T’Ria pajuto, kaip jos tikroji sąmonė pradeda skęsti šiame prisiminimų sraute. Jos kūnas salėje ėmė drebėti, iš nosies pasipylė tamsi, mėlyna kseno-kraujo srovė.
– T’Ria! Ji neatlaiko! – sušuko Kaelenas, stebėdamas jos gyvybinius parametrus savo monitoriuje.
– Kaelenai, nejudėk, jie čia! – Vaelė užtaisė savo plazminį šautuvą, nukreipdama jį į salės įėjimą, kur galingas sprogimas ką tik išvertė senovines bazalto duris.
Pro dūmus į salę žengė pirmieji Žmonių Hegemonijos sunkieji pėstininkai, blizgančiais juodais šarvais, su paruoštais automatiniais ginklais.
6 skyrius: Filosofinis lūžis
Mūšio salėje aidas nuvilnijo kietu bazaltu. Žmonių pėstininkai, pastebėję nepažįstamas svetimų rasių figūras, akimirksniu atidengė ugnį. Kinetinės kulkos ir pulsuojantys energijos užtaisai skrodė tamsą. Vaelė sureagavo žaibiškai – jos keturios rankos veikė tobulai sinchroniškai, viena pora laikė sunkų gynybinį skydą, o kita liejo atsakomąją plazmos ugnį į siaurą praėjimą.
– Kaelenai, saugok T’Ria! – sušuko Vaelė, kai viena iš žmonių kulkų atsimušė į jos skydą, paskleisdama ryškias kibirkštis. – Aš ilgai jų neišlaikysiu, jų čia ištisas būrys!
Tačiau T’Ria jų negirdėjo. Ji buvo įstrigusi giliausiame savo proto kampelyje, kur Architektų palikimas vertė aukštyn kojom viską, kuo ji tikėjo.
Sąmonės vizijoje ji nebematė skaičių ar kodų. Ji matė pačią galaktiką, sujungtą nematomais, švytinčiais energijos siūlais. Sintezatorius nebuvo nei ginklas, nei energijos šaltinis. Tai buvo kosminis korektorius. Architektai jį sukūrė tam, kad stabilizuotų mirštančias žvaigždes ir kurtų gyvybei tinkamas sąlygas atšiauriausiuose kosmoso kampeliuose. Tačiau prietaisas reikalavo absoliutaus dvasinio ir technologinio balanso.
„Jei jį aktyvuos tie, kurie siekia valdyti, jis sunaikins viską aplinkui, atspindėdamas jų pačių vidinę tamsą“, – ošė svetimas intelektas jos mintyse. „Aljansas nori jį užrakinti ir paslėpti iš baimės. Tačiau be Sintezatoriaus šis galaktikos sektorius po kelių šimtmečių natūraliai sugrius dėl Proksimos pulsaro nestabilumo. Jį reikia paleisti. Bet ne jėga. O harmonija. “
T’Ria patyrė skaudų sukrėtimą. Jos pačios vadovybė – Aljanso taryba – melavo. Jie nenorėjo išgelbėti galaktikos; jie tiesiog paniškai bijojo pokyčių ir norėjo išlaikyti esamą status quo, net jei tai reikštų lėtą rasių išmirimą. O žmonės... žmonės tiesiog nežinojo, su kuo žaidžia.
– T’Ria, pabusk! – Kaeleno balsas tolimu aidu prasiveržė pro vizijos rūką. Kibernetikas rizikavo gyvybe, viena ranka bandydamas palaikyti jos skafandro gyvybines funkcijas, kita – šaudydamas iš nedidelio blasterio.
Staiga žmonių pusėje ugnis nutilo. Pro pėstininkų gretas žengė aukštas vyras pilka karine Hegemonijos uniforma, ant kurios švietė specialiojo operatyvinio padalinio ženklai. Tai buvo kapitonas Viktoras Grėjus.
– Nutraukti ugnį! – įsakė jis savo kariams, jo balsas per šarvų garsiakalbį skambėjo griausmingai. Grėjus pažvelgė į virpantį T’Rios kūną, prispaustą prie matricos. – Svetimšaliai, atsitraukite nuo konsolės. Šis artefaktas priklauso Hegemonijai pagal pirmojo atradimo teisę. Jūsų ksenobiologė tuoj mirs nuo neuroninės perkrovos. Leiskite mano žmonėms perimti terminalą, ir mes išsaugosime jūsų gyvybes.
Vaelė trumpam nuleido šautuvo vamzdį, tačiau jos kūnas liko įtemptas kaip styga. Ji pažvelgė į T’Ria.
Tą pačią akimirką T’Rios akys atsivėrė. Jos nebebuvo įprastos geltonos spalvos – jos švietė ryškia, skaidria šventovės matricos žaluma. Ji išleido paskutinį gilų atodūsį ir atitraukė rankas nuo biomechaninių šaknų. Duomenys buvo jos galvoje. Visi iki vieno.

7 skyrius: Išdavystė po žeme
Mūšio dūmai šventovės salėje dar nespėjo išsisklaidyti. Žmonių Hegemonijos sunkiųjų pėstininkų kūnai gulėjo ant juodo stiklo grindų, o likę gvardiečiai buvo priversti trauktis atgal į koridorius dėl aktyvuotų senovinių gynybos sistemų. Šventovė drebėjo, jos biomechaninės sienos dejavo, o lubose vėrėsi gilūs įtrūkimai.
T’Ria, vis dar virpėdama po transo būsenos, sunkiai alsavo. Jos akys degė ryškia, nebežemiška šviesa – valdymo kodai buvo sėkmingai įrašyti į jos neuroninį implantą. Ji jau suprato tiesą: Sintezatorius negali būti paslėptas ar sunaikintas Aljanso tarybos, nes tai sukeltų grandininę visos galaktikos energijos srautų reakciją.
– Mum reikia bėgti, – T’Ria sunkiai atsistojo, laikydamasi už Kaeleno peties. – Aš turiu kodus. Bet mes negalime jų atiduoti Tarybai. Aljansas padarys klaidą. Jie bandys užrakinti artefaktą, o tai jį tik susprogdins.
Kaelenas linktelėjo, skubiai rinkdamas savo įrangą. – Gerai, svarbiausia dabar – ištrūkti iš šito pragaro. Vaelė, denk mus!
Tačiau Vaelė nejudėjo. Ji stovėjo tarp T’Rios ir vienintelio išėjimo iš salės, jos plazminis šautuvas buvo nuleistas, tačiau keturios rankos ramiai ir metodiškai perjungė ginklo režimą į maksimalią galią. Jos melsvi žvyneliai ant veido sustingo, o šaltos, tamsios akys žiūrėjo tiesiai į ksenobiologę.
– Tu niekur nebėgsi, T’Ria, – šaltai ištarė Vaelė. Jos balsas nebebuvo draugiškas. Tai buvo kareivio, vykdančio slaptą įsakymą, balsas.
– Vaele? Ką tu darai? Žmonės tuoj persigrupuos! – sušuko Kaelenas, žengdamas žingsnį į priekį, bet Vaelė akimirksniu nukreipė vieną iš savo šautuvų tiesiai jam į krūtinę.
– Stovėk vietoje, kibernetike. Tavo darbas baigtas, – Vaelė vėl pažvelgė į T’Ria. – Tu teisi. Aljanso taryba yra silpna. Jie nori paslėpti artefaktą. Tačiau mano radikalioji frakcija – „Tikrasis Aljansas“ – supranta, kad tai vienintelė mūsų galimybė kartą ir visiems laikams atsikratyti Žmonių Hegemonijos. Su šiais kodais mes nukreipsime Sintezatoriaus jėgą tiesiai į žmonių gimtąsias sistemas. Mes ištrinsime jų imperiją iš žemėlapio.
– Tu išprotėjai! – T’Ria pajuto, kaip širdis suspaudžia baimė. – Tu nematėte to, ką mačiau aš! Artefaktas nesirinks pusių. Jei tu jį aktyvuosi kaip ginklą prieš žmones, jo energijos banga sudegins ir mūsų pačių pasaulius. Tai bus visos gyvybės galas!
– Tai būtina auka dėl galaktikos ateities be žmonių tironijos, – Vaelė žengė žingsnį arčiau, ištiesdama vieną laisvą ranką. – Persiųsk kodus į mano duomenų laikmeną, T’Ria. Dabar. Jei priešinsiesi, aš tiesiog pasiimsiu tavo kūną. Mūsų medikai sugebės ištraukti matricą iš tavo mirusių smegenų.
Kaelenas nervingai pažvelgė į T’Ria, jo kiber-implantai pašėlusiai mirksėjo, ieškodami bet kokios išeities. Virš jų galvų vėl pasigirdo duslus sprogimas – žmonių pėstininkai pradėjo antrąjį šturmą, naudodami sunkiuosius plazminius užtaisus, kad pralaužtų šventovės gynybinius skydus.
T’Ria suprato, kad yra įstrigusi tarp dviejų ugnių: iš vienos pusės – negailestingi Žmonių Hegemonijos kariai, iš kitos – artima komandos narė, pasirodžiusi esanti fanatiška išdavikė.
8 skyrius: Griūvantis dangus
Katakombų lubos neatlaikė. Galingas sprogimas iš viršaus sugriovė bazalto skliautus, ir į salę kartu su akmenų kruša bei dulkėmis nukrito Hegemonijos sunkiųjų pėstininkų desantinis modulis. Jo hidraulinės durys atsidarė su šaižiu metaliniu garsu. Į salę, šaudydami į visas puses, įsiveržė juodais šarvais vilkintys žmonių gvardiečiai, vadovaujami kapitono Viktoro Grėjaus.
Prasidėjo chaotiškas, trijų pusių mūšis pačiose planetos gelmėse.
– Pašalinti svetimšalius! – nugriaudėjo Grėjaus balsas per šarvų garsiakalbį. – Pasiimkite ksenobiologę gyvą!
Vaelė, išduota savo pačios skubotumo, buvo priversta akimirksniu pakeisti taikinį. Jos keturios rankos pakėlė du sunkiuosius plazminius šautuvus. Melsvi plazmos užtaisai skrodė dulkių debesį, degindami žmonių gvardiečių šarvus. Ji kovojo kaip įsiutęs žvėris, tačiau žmonių ugnies galia buvo triuškinanti.
– Kaelenai, bėgam! – sušuko T’Ria.
Kibernetikas griebė ją už rankos, ir jie pasileido bėgti link šoninio koridoriaus, kurį Architektų gynybiniai robotai, panašūs į sklandančius metalinius skarabėjus, bandė blokuoti energetinėmis sienomis.
Staiga salė vėl suvirpėjo, bet šįkart tai nebuvo žmonių sprogmenys. Biomechaninė matrica salės centre pradėjo nekontroliuojamai pulsuoti. Juodas ežero skystis ėmė virti ir kilti aukštyn, reaguodamas į liejamą energiją. Senovinės šventyklos apsaugos sistemos atpažino masinę invaziją ir aktyvavo planetos branduolio kolapsą – Architektų saugumo protokolą, skirtą sunaikinti visą pasaulį, kad artefaktas neiškeliautų į svetimas rankas.
– Griūva viskas! Sienos sminga žemyn! – klykdama per triukšmą pranešė Vaelė. Viena iš kinetinių kulkų sužeidė jos viršutinę ranką, ir ji buvo priversta trauktis link platformos krašto.
Tuo metu kapitonas Viktoras Grėjus, nepaisydamas krentančių akmenų, prasiveržė tiesiai prie T’Rios. Jo sunkus šarvuotas batas sutraiškė Kaeleno dešifratorių, o pats kibernetikas nuo smūgio buvo nublokštas į šalį. Grėjus sugriebė T’Ria už skafandro apykaklės.
– Tu eini su manimi, ksenobiologe, – jo kvėpavimas šalme skambėjo sunkiai. – Tavo kodai išgelbės Hegemoniją.
T’Ria pažvelgė jam tiesiai į šarvų stiklą. Jos akys vis dar švietė skaitmenine žalia matricos šviesa.
– Kapitone Grėjau, pažiūrėkite aplinkui! – sušuko ji, rodydama į skeldėjančias sienas ir plūstančią lavą. – Ši planeta subyrės po dešimties minučių. Jūsų laivas orbitoje bus sugautas gravitacinės bangos. Jei dabar nepadėsite man ištrūkti, nei jūsų imperija, nei mano Aljansas neturės ateities. Mes visi mirsime šiame kape.
Grėjus akimirkai dvejojo. Jo ausinėse aidėjo panikos pilni pranešimai iš kreiserio orbitoje: planetos masė staigiai kito, o magnetinis laukas plėšė kosminius laivus į dalis. Žmonių karininkas suprato, kad aklas paklusnumas įsakymams šią akimirką reiškia mirtį.
Jis paleido T’Ria ir atsisuko į savo likusius vyrus.
– Traukiamės! Visi prie modulio! Svetimšaliai... – jis pažvelgė į T’Ria ir sužeistą Kaeleną. – Lipkite vidun, jei norite gyventi. Šiandien mes tiesiog bėgam.
Vaelė, pamačiusi, kad prarado progą perimti kodus, o jos pačios laivas tikriausiai jau sunaikintas, sužeista ranka nuspaudė dūmų granatos detonatorių ir dingo katakombų tamsumose, pasirinkdama savo kelią.
T’Ria kartu su Grėjumi ir Kaelenu įšoko į desantinį modulį likus vos kelioms sekundėms iki tol, kol salės lubos galutinai sugriuvo, palaidodamos Architektų šventovę po tūkstančiais
9 skyrius: Pabėgimas iš Zeta-Prime
Desantinio modulio viduje tvyrojo spengianti, sunki tyla, kurią pertraukdavo tik galingi smūgiai į laivo korpusą. Modulis kilo aukštyn per griūvančias planetos katakombas, o už jo nugaros plėtėsi viską naikinanti degančios lavos ir skysto stiklo jūra. T’Ria sėdėjo prispausta prie metalinio gulto, viena ranka prilaikydama sužeistą Kaeleną, o jos akys vis dar mirgėjo žalsvais senovinės matricos kodais.
Priešais ją stovėjo kapitonas Viktoras Grėjus. Jis nusiėmė sunkų šarvų šalmą – jo veidas buvo išsekęs, padengtas suodžiais ir prakaitu. Žmonių karininkas žiūrėjo į ksenobiologę nebe kaip į priešą ar grobį, o kaip į vienintelį išsigelbėjimo raktą.
– Planeta subyrės per kelias minutes, – Grėjaus balsas virpėjo dėl stiprios turbulencijos. – Mano kreiseris orbitoje bando išlaikyti poziciją, bet planetos magnetinis laukas traukia mus žemyn kaip gravitacinis šulinys. Jei neištrūksime iš šio sektoriaus dabar, mus tiesiog suspaus.
– Mūsų laivo varikliai nepasieks hipergreičio, kol šis energetinis pulsas blokuoja koordinates, – pro sukastus dantis prataria Kaelenas, jo kiber-implantai vis dar generavo klaidos pranešimus. – Mums reikia saugaus koridoriaus.
– Aš galiu jį sukurti, – T’Ria pakėlė galvą. Jos balsas skambėjo užtikrintai, jame jautėsi pačių Architektų autoritetas. – Mano prote esantys kodai nėra tik tekstas. Tai algoritmai, valdantys šios sistemos energijos srautus. Kapitone Grėjau, prijunkite mano asmeninį skaitytuvą prie jūsų laivo pagrindinio kompiuterio. Aš nukreipsiu gęstančios planetos energijos iškrovą į šalį ir atversiu mums saugų hipererdvės langą.
Grėjus dvejojo tik sekundę. Jis suprato: pasitikėti ateive reiškia pažeisti griežčiausius Hegemonijos karinius protokolus. Tačiau žvelgdamas pro iliuminatorių į raudonai švytinčią, skeldėjančią Zeta-Prime plutą, jis suvokė, kad protokolai nebepadės.
– Daryk tai, – įsakė jis savo pilotui.
Kai modulis galutinai išsiveržė iš nuodingų atmosferos debesų į atvirą kosmosą, vaizdas buvo gniaužiantis kvapą. Milžiniškas Žmonių Hegemonijos kreiseris mėgino suktis tuštumoje, apsuptas degančių orbitalinių nuolaužų. Planeta už jų nugaros tiesiog sprogo iš vidaus, išmesdama į kosmosą gigantiškus švytinčios plazmos liežuvius.
T’Ria prisijungė prie taktinio pulto. Jos pirštai paniro į žmonių laivo sąsają. Naudodama atsisiųstą matricą, ji išsiuntė trumpą, didelio intensyvumo impulsą tiesiai į besiplečiančią
10 skyrius: Naujas kelias
Žmonių kreiserio „Geležinis Valdovas“ medicinos sektoriuje tvyrojo spengianti tyla. T’Ria sėdėjo ant metalinio gulto, jos skafandras buvo pusiau išmontuotas, o ant kaktos švytėjo medicininis sensorius. Šalia jos sėdėjo Kaelenas – jo kiber-implantai buvo apdegę, bet gyvybiškai svarbios funkcijos stabilizuotos.
Priešais juos stovėjo kapitonas Viktoras Grėjus. Jis ką tik baigė pokalbį su Hegemonijos vyriausiąja vadovybe. Jo veidas buvo pilkas nuo nuovargio, o akys – pilnos niūraus supratimo.
– Mano vadovybė reikalauja tavęs, T’Ria, – tyliai pritarė Grėjus, ranka atsiremdamas į stalo kraštą. – Jie nori kodų. Jie nežino, kad Zeta-Prime subyrėjo į kosmines dulkes dėl tų pačių kodų aktyvavimo. Jie galvoja, kad tai buvo jūsų Aljanso sabotažas.
– O Aljanso taryba ieško manęs kaip išdavikės, – T’Ria pakėlė galvą, jos akys jau buvo atgavusios įprastą geltoną spalvą, tačiau giliai vyzdžiuose vis dar virpėjo žalios kodo gijos. – Vaelė tikriausiai pasiekė savo frakciją ir pranešė, kad aš atsisakiau bendradarbiauti. Dabar aš esu bėglė visoje žinomoje galaktikoje.
– Ką mes darysime? – paklausė Kaelenas, jo rankos vis dar nežymiai drebėjo. – Mes negalime grįžti namo. Mes negalime pasiduoti žmonėms. Mes esame įstrigę tarp dviejų armadų, kurios tuoj pradės didžiausią karą istorijoje dėl artefakto, kurio nei viena pusė nesupranta.
T’Ria atsistojo. Nors jos kūnas buvo išsekęs, jos balse nebebuvo baimės. Neuroninė matrica jos prote suteikė jai kažką daugiau nei tik kodus – ji suteikė jai aiškią viziją.
– Mes negrįšime, Kaelenai, – T’Ria priėjo prie didžiulio medicinos bloko lango, už kurio plytėjo beribė kosmoso erdvė. – Ir mes nepasiduosime. Šie kodai nėra ginklas. Tai raktas į stabilumą. Jei Sintezatorius nebus aktyvuotas teisingai, šis galaktikos sektorius sugrius dėl natūralių energijos anomalijų per artimiausius šimtmečius. Architektai paliko jį tam, kad mes išmoktume dirbti kartu, o ne tam, kad vieni kitus išžudytume.
Ji atsisuko į Viktorą Grėjų.
– Kapitone. Jūs matėte, kas nutiko šventykloje. Jūs matėte, kad jėga čia nepadės. Man reikia jūsų laivo. Ne karo tikslais. Man reikia, kad nukreiptumėte mus link dykumų planetos Arakis-IV, kur slepiasi pats Sintezatorius.
Grėjus ironiškai šyptelėjo, nors jo akyse degė ryžtas.
– Tu prašai Hegemonijos karininko tapti dezertyru ir išduoti savo imperatorių dėl svetimos rasės mokslininkės vizijos?
– Aš prašau tavęs išgelbėti tavo paties rūšį nuo visiško ištrynimo, – ramiu, bet stingdančiu balsu atsakė T’Ria. – Nes jei tavo imperatorius gaus artefaktą, tavo namų planeta taps tokia pat stiklo dykuma, kokia tapo Zeta-Prime.
Grėjus ilgai žiūrėjo į ksenobiologę, tada lėtai nukėlė ranką nuo ginklo dėklo. Jis priėjo prie valdymo pulto ir įvedė naujas koordinates, apeidamas pagrindinį laivyno stebėjimo tinklą.
– Oficialiame pranešime aš įrašysiu, kad mano laivas patyrė rimtų hiper-variklio pažeidimų Zeta-Prime kolapso metu, – pasakė jis. – Mes dingstame iš radarų. Turime kelias dienas, kol jie supras, kad mes nepriklausome jokiam laivynui.
Kreiseris „Geležinis Valdovas“ lėtai pakeitė savo kursą, nusigręždamas nuo Žmonių Hegemonijos sienų ir judėdamas link giliojo, neištirto kosmoso pakraščio.
T’Ria vėl pažvelgė į žvaigždes. Jos misija kaip Aljanso ksenobiologės buvo baigta. Dabar ji buvo kažkas kita – Sintezatoriaus sergėtoja, pradedanti naują, pavojingą kelią, kuriame žmonės ir ateiviai privalės rasti bendrą kalbą, jei nori, kad jų žvaigždės rytoj vėl užsiliepsnotų.