Andrius Kulava: amžinieji šešėliai

PROLOGAS: Šimtmečio sutartis
Dauguma Vilniaus gyventojų mano, kad naktinis miestas priklauso taksi vairuotojams, barų lankytojams ir gatvių valymo mašinoms. Jie eina pro šalį, gerdami kavą Senamiesčio kavinėse, ir net neįtaria, kad po jų kojomis, senosiose kanalizacijos šachtose ir užmūrytuose bažnyčių rūsiuose, kvėpuoja kita realybė. Magų gildija šimtmečius prižiūri, kad riba tarp šio pasaulio ir pirmapradžio Chaoso išmatavimo liktų užverta.
Mano vardas Andrius Kulava. Aš nesu vienas iš tų pasipūtusių gildijos burtininkų, kurie nešioja šilkinius apsiaustus ir kalba lotyniškais terminais. Esu privatus detektyvas. Mano biuras Naujininkuose kvepia pigiomis cigaretėmis, senu popieriumi ir smilkstančiomis žolėmis, kuriomis valau patalpas nuo įkyrių žemųjų dvasių. Aš sprendžiu problemas, kurių oficialioji magų valdžia nenori liesti plikomis rankomis.
Ir šiąnakt jie atėjo pas mane drebėdami.
Pirmapradis Chaoso skeptras – galingiausias gildijos artefaktas, galintis viena vienintele burtų formule praplėšti realybės audinį ir iškviesti Chaoso magą į mūsų pasaulį – buvo pavogtas iš saugiausios slaptavietės po Šv. Jonų bažnyčia. Jei skeptras atsidurs netinkamose rankose iki pilnaties, ryte Vilnius prabus virsdamas pelenais.
1 SKYRIUS: Kraujas po Šv. Jonų skliautais
Telefonas ant mano stalo suskambėjo trečią valandą nakties. Skambino vyriausiasis gildijos saugotojas, ir jo balsas virpėjo taip, tarsi jam prie gerklės būtų pridėtas šaltas plienas. Po penkiolikos minučių mano senas, aplamdytas automobilis jau skrodė šlapias, lapkričio lietaus nuplautas Vilniaus gatves link Senamiesčio.
Šv. Jonų bažnyčios požemiai kvepėjo šimtamečiu pelėsiu, vašku ir sudegusiu ozonu. Magiška gildijos apsaugos linija, saugojusi slaptąsias saugyklas, buvo tiesiog sudeginta – ant plytinių sienų liko tik pajuodusios, anglimi virtusios runos.
Saugokyklos centre stovėjo išverstas pjedestalas. Skeptro nebuvo. Tačiau baisiausia buvo ant grindų. Du gildijos kariai gulėjo negyvi, o jų akys buvo melsvai išdegintos – Chaoso magijos parašas, kurio nesupainiotum su niekuo kitu.
– Kas tai padarė, Kulava? – paklausė saugotojas, jo rankos drebėjo, gniaužiant švytintį gintarinį amuletą. – Apsaugos užraktai turėjo atlaikyti bet kokį puolimą iš išorės.
– Užraktai neatlaikė, nes juos atvėrė iš vidaus, – tariau, pasilenkdamas prie sudegusių runų ir išsitraukdamas iš palto kišenės runų detektorių – seną žalvarinį prietaisą su svyruojančia rodykle.
Rodyklė akimirksniu pašėlusiai apsisuko ir sustojo, rodydama į tamsų kampą už šoninio altoriaus. Ten, ant pajuodusios plytos, matėsi šviežias, švytintis ektoplazmos lašas. Kažkas skubėdamas paliko savo burtų pėdsaką.
Išsitraukiau savo ištikimąjį sidabrinį revolverį, kurio būgne šiam kartui sukosi mano paties modifikuotos ektoplazminės dvasios kulkos ir raganų ugnies užtaisai. Užlašinau kelis lašus alcheminio reagento ant ektoplazmos lašo. Žalias skystis akimirksniu sureagavo su magišku pėdsaku, išsiverždamas į ploną, neoninę purpuro giją, kuri nusidriekė pro siaurą rūsio langelį tiesiai į naktinį Vilniaus rūką – link paslaptingųjų Šnipiškių medinių namų rajono.
– Saugotojau, ruoškite savo vyrus, – tariau, užsitempdamas suodinus palto atvartus ir paslėpdamas revolverį po pažastimi. – Skeptras jau mieste. Pėdsakai veda pas nelegalius Šnipiškių raganų klanus. Ir jei mes jų nesustabdysime, Vilnius taps pirmuoju Chaoso mago grobiu.
2 SKYRIUS: Šnipiškių rūkai ir nelegalus turgus
Senasis mano „Volvo“ sunkiai dūsavo, kai sukamaisiais Senamiesčio posūkiais pakilau link Žaliojo tilto ir įvažiavau į Šnipiškes. Šis rajonas visada turėjo du veidus: vienoje pusėje stiepėsi šalti, modernūs Konstitucijos prospekto dangoraižiai, kitoje – pajuodę, šimtamečiai medinukai, tarp kurių Šešėlinio Vilniaus nelegalai slėpėsi jau ne vieną dešimtmetį.
Mano runų detektorius, padėtas ant prietaisų skydelio, staiga pradėjo bjauriai spengti. Žalvarinė rodyklė pašėlusiai apsisuko ir sustojo ties aklina tamsa skendinčiu kiemu, kur tarp senų medinių sandėliukų tvyrojo tirštas, nenatūraliai violetinis rūkas. Ore aiškiai kvepėjo sudegusiu ozonu. Purpuro gija vedė tiesiai ten.
Sustabdžiau mašiną, užgesinau šviesas ir patikrinau savo sidabrinį revolverį. Būgne sukosi šeši šoviniai, o pirmoji eilėje buvo švęsto sidabro grandinės kulka – mano paties modifikuotas užtaisas, skirtas supančioti ir blokuoti bet kokius magiškus srautus.
Išlipau į šlapią šlapdribą. Batų padai klimpo į purvą, o aplinkui buvo mirtinai tylu. Staiga iš rūko be jokio garso išniro trys figūros. Jos dėvėjo pajuodusius odinius apsiaustus su giliais gobtuvais – nelegali Šnipiškių raganų apsauga. Jų akys tamsoje švietė ta pačia klaikia, melsva ugnimi, kokią mačiau ant negyvų Šv. Jonų bažnyčios sargybinių kūnų. Skeptro energija jau buvo spėjusi jas užkrėsti.
– Žingsnį atgal, Kulava, – sušnypštė vyriausioji iš jų, išskleisdama rankas. – Gildijos šunims čia ne vieta. Šią naktį mes aktyvuojame Pirmapradį užkeikimą. Vilnius keičia šeimininkus.
Ji mostelėjo delnu, ir iš aplinkinių supuvusių tvorų telekinezės jėga išplėštos lentos bei senos rūdijančios vinys su baisiu švilpesiu lėkė tiesiai man į krūtinę.
3 SKYRIUS: Išsilydęs plienas ir raganų slėptuvė
Lentos ir surūdijusios vinys skrodė violetinį rūką su kurtinančiu švilpesiu. Aš nelaukiau, kol šis pramoninis laužas suvarpys mano tamsų paltą. Kaire ranka akimirksniu aktyvavau po atvartu paslėptą Gnomų magnetinį amuletą. Žalia runų šviesa akimirksniu suformavo laikiną skydą, nuo kurio pirmosios vinių bangos atšoko su garsiu metaliniu žvangesiu, susmegdamos į purvą.
Tačiau skydas jau po kelių sekundžių ėmė skilinėti nuo skaitmeninio Chaoso magijos spaudimo.
Nusitaikiau revolveriu tiesiai į raganų trijulės centrą. Mano pirštas nuspaudė gaiduką, ir pirmoji būgne pasisuko švęsto sidabro grandinės kulka.
BUM! – sausas šūvis nuvilnijo per Šnipiškių medinukų kiemus.
Užtaisas sprogo ore virš raganų galvų, išlaisvindamas tirštą, išsilydžiusio šventinto sidabro ir druskos tinklą. Šis lydinys akimirksniu sudegino violetinį Chaoso rūką, o trys raganos klykdami susmuko ant šlapios žemės – sidabro dulkės visiškai blokavo jų mentalinį ryšį su telekineze. Skriejantys medgaliai be jėgų nukrito ant asfalto.
Neprarasdamas nė sekundės, stipriu bato smūgiu išverčiau pajuodusias medinio namo duris ir įsiveržiau į vidų.
Patalpoje kvepėjo sudegusiu ozonu ir senu pergamentu. Kambario centre, virš apversto gotikinio stalo, ore levitavo Pirmapradis Chaoso skeptras – ilga, juodo metalo lazda su skeltu spygliuotu antgaliu, aplink kurį rangėsi skaitmeninės, gyvates primenančios violetinės runos.
Prie skeptro nugara į mane stovėjo aukšta figūra su prabangiu, sidabriniais siūlais siuvinėtu apsiaustu. Tai nebuvo ragana. Tai buvo vyriausiasis Magų gildijos tarybos narys – išdavikas, kuris nužudė savo sargybinius. He jau baigė murmėti Chaoso užkeikimą.
– Kulava... tu per vėluoji, – dusliu, dvejopu Chaoso balsu ištarė jis ir atsisuko. Jo akys buvo visiškai melsvai išdegintos.
Jis mostelėjo skeptru, ir kambario grindys po mano kojomis ėmė vertis, atverdamos liepsnojantį purpuro sūkurį, pasiruošusi įtraukti mane tiesiai į Chaoso gelmes.
4 SKYRIUS: Šviesos filtras ir skilusios plytelės
Grindys po mano batais trūkinėjo ir smego žemyn, o iš atsivėrusio purpurinio sūkurio ėmė veržtis stingdanti, Chaoso išmatavimo trauka. Oro slėgis kambaryje nukrito taip staigiai, kad monitoriai ant sienų pradėjo sproginėti, žarstydami stiklo šukes. Magų gildijos išdavikas stovėjo kitoje portalo pusėje, abiem rankomis gniauždamas švytintį skeptrą, o jo melsvai išdegintos akys žibėjo fanatišku triumfu.
– Tu pasmerktas, Kulava! – jo balsas aidėjo su demonišku, dvejopu prieskoniu. – Šis miestas bus išvalytas!
Pasiduoti gravitacijai neketinau. Mano dešinė ranka jau buvo ištiesta į priekį. Būgne persuko antroji kulka – raganų ugnies užtaisas. Tai buvo alcheminis ginklas, kurį nukaliau specialiai tam, kad sudegintų magiškas jungtis ir portalų audinį.
Nusitaikiau ne į patį išdaviką, o į Chaoso skeptro spygliuotą antgalį, kuris veikė kaip realybės lęšis.
BAM! – sausas šūvis perskrodė degančio ozono kvapą.
Kulka pataikė tiesiai į skeptro viršūnę. Sprogimas išlaisvino koncentruotą smaragdinės raganų ugnies bangą. Ši liepsna nedegino medinių namo konstrukcijų, tačiau ji akimirksniu prarijo violetines Chaoso runas, maitinusias portalą. Išdaviko ryšys su kitu pasauliu akimirksniu sutrūkinėjo. Purpurinis sūkurys po mano kojomis sudejavo, susitraukė ir užsivėrė su galingu metaliniu trenksmu, palikdamas tik skilusius grindų rąstus ir dūmus.
Gildijos išdavikas išleido įniršio riksmą, kai skeptras jo rankose akimirksniu užgeso, prarasdamas savo mirtiną švytėjimą. Tačiau burtas jau buvo spėjęs atlikti dalį savo darbo.
– Tu sunaikinai portalą, bet ne skaitmeninį impulsą! – sušnypštė jis, žengdamas atgal link lango. – Skeptro pirminis kodas jau nukreiptas į Šiaurės miestelio technologijų centrą. Gnomai kalyklose jau paleido algoritmą, kuris atvers didžiuosius vartus virš viso Vilniaus!
Nespėjus man nuspausti gaiduko trečią kartą, išdavikas paleido po savo kojomis dūminį užtaisą ir tiesiog iššoko pro antrojo aukšto langą tiesiai į naktinį Šnipiškių rūką.
Priėjau prie išversto stalo. Ant grindų gulėjo pusiau sudegęs pergamento lapas, kuriame buvo pažymėtas postindustrinis adresas Šiaurės miestelyje ir gnomų mechanizmų brėžiniai. Pėdsakai iš Šnipiškių raganų lizdo oficialiai persikėlė į skaitmeninius požemius.
5 SKYRIUS: Šiaurės miestelio serverių ūžesys
Šlapdriba draskė man veidą, kai senasis „Volvo“ su cypiančiais stabdžiais sustojo Šiaurės miestelio pakraštyje. Čia, tarp naujų stiklinių daugiabučių ir technologijų biurų, mirtingieji matė tik ramų Vilniaus verslo rajoną. Tačiau aš jaučiau, kaip po žeme dreba pati erdvė. Skaitmeninė Chaoso magija tekėjo optiniais kabeliais, virpindama mano kišenėje esantį runų detektorių taip stipriai, kad jo rodyklė tiesiog įstrigo ties maksimalia riba.
Prasmukau į požeminį Technopolio kompleksą pro techninį drenažo liuką. Viduje pasitiko klaikus kontrastas: modernios serverių spintelės mirksėjo neoninėmis lemputėmis, tačiau tarp laidų pynių rangėsi tirštas, pajuodęs rūkas. Ore tvyrojo degančio silicio ir sieros dvokas.
Salės centre, apsuptas šimtų ūžiančių ventiliatorių, prie pagrindinio serverių terminalo stovėjo tas pats gildijos išdavikas. Juodo metalo Chaoso skeptras buvo įstatytas tiesiai į centrinį procesorių. Ekrane žibėjo violetinės skaitmeninės runos, o į viršų, link ventiliacijos šachtų, stiebėsi pulsavęs energijos stulpas, nukreiptas tiesiai į Gedimino pilies bokšto antenas.
– Kulava, tu atkaklus kaip dvasia, – sušnypštė išdavikas, net neatsisukdamas. – Bet skaitmeninis algoritmas jau paleistas. Vartai virš Vilniaus atsidarys po trijų minučių.
Jis staigiai nuspaudė klaviatūros mygtuką, ir iš už stelažų su sunkiu metaliniu gausmu išniro trys gnomų nukalti mechaniniai apsaugos robotai. Jų plieniniai korpusai buvo išraižyti apsauginėmis runomis, o vietoj rankų žibėjo įkaitę plazminiai pjovikliai.
Aš išsitraukiau revolverį. Prieš plieną ir skaitmeninę magiją paprastas švinas buvo bevertis. Būgne jau sukosi mano trečiasis ginklas – Gnomų magnetinis triukšmo užtaisas. Nusitaikiau tiesiai į serverių terminalo maitinimo bloką.
6 SKYRIUS: Magnetinis pulsas ir skaitmeninis chaosas
Nuspaudžiau gaiduką. Gnomų magnetinis triukšmo užtaisas išlėkė iš revolverio vamzdžio su specifiniu, aukšto dažnio zvengimu. Kulka pataikė tiesiai į centrinį serverių terminalo maitinimo bloką.
BUM! – sprogimas nebuvo garsus, tačiau iš jo išsiveržęs elektromagnetinis pulsas akimirksniu nusidažė ryškia melsva šviesa.
Nematoma energijos banga perplėšė serverių salę. Trys artėjantys mechaniniai robotai staiga sutriko – jų violetinės plazminės šviesos užgeso, o plieniniai korpusai pradėjo bjauriai kibirkščiuoti. Hidrauliniai skysčiai išsiveržė pro sąnarių plyšius, ir mašinos su garsiu metaliniu bildesiu susmuko ant betoninių grindų. Magnetinis smūgis visiškai išdegino jų procesorius.
Monitoriuose mirgėjusios skaitmeninės Chaoso runos ėmė trūkinėti, ekrano stiklai eižėjo vienas po kito. Centriniame procesoriuje įstatytas Chaoso skeptras sudejavo, jo spygliuotas antgalis ėmė bjauriai vibruoti.
– Ką tu padarei?! – užriaumojo gildijos išdavikas, kai virš jo galvų pradėjo degti atviros laidų pynės. – Tu nesustabdei siųstuvo! Impulsas jau pasiekė tikslą!
Jis buvo teisus. Nors požeminis serveris mirė, monitoriaus likučiuose spėjau pamatyti raudoną užrašą: PERDAVIMAS BAIGTAS. TIKSLAS: GEDIMINO PILIES BOKŠTAS.
Pro išdaužtą Technopolio ventiliacijos šachtą pamatėme, kaip Šiaurės miestelio violetinis stulpas užgeso, tačiau pačioje Vilniaus širdyje – virš Gedimino kalno – dangus pratrūko. Milžiniškas, tamsus Chaoso portalas pradėjo suktis tiesiai virš pilies bokšto, o jo purpuriniai žaibai jau skrodė lapkričio naktį, pasiruošę išleisti Chaoso magą į mūsų pasaulį.
Išdavikas, pasinaudodamas kilusiu gaisru ir tirštais dūmais, žaibiškai išplėšė skeptrą iš išsilydžiusio procesoriaus ir pasileido bėgti link požeminių automobilių stovėjimo aikštelės išvažiavimo. Jis skubėjo į kalną, kad asmeniškai užbaigtų invaziją.
Iššokau paskui jį pro drenažo angą. Šlapdriba vėl smogė į veidą, o Naujininkų link skubantys mirtingųjų automobiliai net neįtarė, kas vyksta virš jų galvų. Išsitraukiau iš kišenės paskutines tris revolverio kulkas – ektoplazminį dvasios užtaisą ir alcheminį šviną. Liko paskutinis žingsnis.
7 SKYRIUS: Šešėliai virš Gedimino bokšto
Bėgiai ir požeminiai kolektoriai liko už nugaros, kai kvapą gniaužiančiu greičiu užkopiau pajuodusiu akmeniniu Gedimino kalno taku. Šlapdriba Vilniuje virto lediniu vėju, o dangus virš Senamiesčio buvo tiesiog sudraskytas pusiau. Milžiniškas, tamsiai violetinis portalas pulsavo tiesiai virš pilies bokšto, o jo purpuriniai žaibai liepė gūžtis šimtamečiams medžiams.
Pačioje bokšto apžvalgos aikštelėje, prie pat Lietuvos vėliavos stiebo, jau stovėjo gildijos išdavikas. Jo prabangus apsiaustas plaikstėsi vėjuje, o abiem rankomis iškeltas Chaoso skeptras spjaudė skaitmenines runas tiesiai į portalą. Erdve nusirito žemi dažniai – pirmykštis Chaoso magas jau kišo savo tamsius šešėlinius nagus pro realybės plyšį.
– Kulava! – išdaviko balsas aidėjo su demonišku, dvejopu prieskoniu. – Šis miestas per ilgai skendo ramybėje! Chaosas atkurs tikrąją tvarką!
Iš portalo gelmių žemyn ėmė smigti trys mirtini šešėliniai padarai – tamsos gijos, sukietėjusios į plėšrius nagus ir švytinčias violetines akis. Vienas iš jų žaibišku šuoliu puolė tiesiai man į krūtinę.
Aš neturėjau laiko apsauginiams amuletams. Dešinėje rankoje jau žibėjo revolveris, o jo būgne sukosi Ektoplazminis dvasios užtaisas.
BAM! – šūvis nuaidėjo virš degančių Vilniaus stogų.
Švytinti ektoplazmos kulka skrodė naktinį rūką ir sprogo tiesiai priešais puolantį šešėlį. Sidabriškai žalias ektoplazmos debesis akimirksniu apgaubė padarą, surišdamas jo mentalinę struktūrą ir paversdamas jį lakiais, nekenksmingais pelenais. Tačiau kiti du šešėliai jau artėjo iš šonų, o išdavikas skeptru pradėjo lemiamą Pirmapradžio užkeikimo frazę.
Nusitaikiau iš naujo. Būgne liko pati paskutinė kulka – alcheminis švinas, sujungtas su raganų antikerų lydiniu. Taikinyje buvo ne išdaviko širdis, o pats Chaoso skeptro spygliuotas antgalis, laikantis visą magiškąjį Vilniaus tinklą.
– Paktas užrakintas ne tavo rankose, – ištariau ir nuspaudžiau gaiduką paskutinį kartą.
BAM!
Sunkus alcheminis užtaisas perskrodė uragano vėją ir rėžėsi tiesiai į skeptro viršūnę. Sprogimas išlaisvino koncentruotą, viską valantį impulsą. Poveikis buvo žaibiškas. Skaitmeninės runos, rangiusios aplink juodąjį metalą, akimirksniu išblėso ir sudegė tyra žalia ugnimi. Pirmapradis Chaoso skeptras išdaviko rankose garsiai sutrūkinėjo ir subyrėjo į tūkstančius smulkių, negyvų metalo dulkių.
Virš mūsų galvų pakibęs milžiniškas portalas išleido kurtinantį duslų dejavimą. Netekęs siųstuvo palaikymo, tamsusis sūkurys ėmė staigiai trauktis, kol galiausiai išsisklaidė su galingu oro gūsiu, nusinešdamas Kaelo dvasios šešėlius atgal į bedugnę.
Magų gildijos išdavikas suklupo ant kelių. Melsva ugnis jo akyse užgeso, palikdama tik tuščius, išsigandusius vyzdžius, o jo kūnas dėl per didelės Chaoso iškrovos akimirksniu pavirto pilkais pelenais, kuriuos vėjas nupūtė link Neries.
Miestas akimirksniu nutilo. Violetiniai rūkai virš Konstitucijos prospekto išgaravo, o Šnipiškių medinukuose vėl įsiviešpatavo ramybė.
Atsirėmiau į vėsų pilies bokšto turėklą, sunkiai gaudydamas kvapą. Tolumoje virš Trijų kryžių kalno lėtai kėlėsi šviesi, vėsi lapkričio aušra, apšviesdama taikius Vilniaus stogus. Byla buvo baigta. Vilnius buvo išgelbėtas, o gildijos paslaptis užrakinta amžiams.
Įsikišau tuščią revolverį po šlapiu paltu, išsitraukiau cigaretę ir ją užsidegiau, paleisdamas pilką dūmų žiedą į auštantį dangų. Saugotojai vėl galėjo miegoti ramiai. O aš... aš grįžtu į Naujininkus. Ten bent jau kava nemokama.