Klevo lapo sieliukė,
prie mano sielos prigludo,
į mano mintis įsisuko...
Tik baugu - ruduo siaubų.
Nebesusituriu kūne...
Kaip surinkt savo sielą.
O kad kartais būna -
kalba lapai krintantys po vieną.
Visa siela kalbu...
Rudenio lapus tik renku.
Ir sieloje verkiu oi verkiu,
klevo lapų puokštę glaudžiu.
Aš viena aklinai...
Rūpi man slibinai.
Klevo lapų puokštikę,
gražina mintys pakrikę...
Jau save surinkau...
O toks, Mieste, kas tau?
Noriu būti gera,
rudeniui jautriai atvira.
... Tyla ir mada.


Krisčiukas Gudmonaitė
