Vilniaus Šešėliai: Šviesos išdavystė

Prologas
Vilniaus maršrutiniuose autobusuose ir troleibusuose, dardančiuose pro Naujamiesčio sankryžas, niekas neturi laiko žiūrėti žemyn. Žmonės skuba į darbus Gedimino prospekte, gurkšnoja kavą stikliniuose Konstitucijos dangoraižiuose ir tiki tuo, ką mato savo išmaniųjų telefonų ekranuose. Tai Viršutinis Vilnius – racionalus, triukšmingas, kvepiantis išmetamosiomis dujomis ir prekybos centrų blizgesiu. Čia galioja fizikos dėsniai, baudžiamasis kodeksas ir iliuzija, kad žmogus yra šių gatvių šeimininkas.
Bet po šiuo asfaltu, vos už kelių metrų po vilniečių pėdomis, prasideda visai kita realybė.
Žemutinis Vilnius – tai šimtamečių rūsių labirintai po senamiesčiu, užmūrytos Katedros katakombos ir tamsūs lietaus kolektoriai po Šnipiškėmis. Ten, kur nepasiekia dienos šviesa, neonas dega visai kitokiomis spalvomis. Čia gyvena tie, kurių paprasta policija nemato: Žemutinio pasaulio raganų klanai, vampyrų aristokratija ir senosios, iš šios žemės kilusios būtybės. Čia galioja ne įstatymai, o kraujo paktai ir griežta, šimtmečius išlaikyta pusiausvyra tarp Šviesos ir Tamsos. Jei viena pusė peržengia ribą, Vilnius tiesiog pradeda kraujuoti.
Šią naktį pusiausvyra buvo sudraskyta.
Aukščiausiojoje magijos mokykloje, paslėptoje už neregimo apsauginio skydo pačioje senamiesčio širdyje, nukrito paskutinis barjeras. Apsauginės runos buvo išjungtos iš vidaus. Didysis Magistras – vyriausiasis Viršutinio pasaulio magas – nespėjo net pakelti savo rankos, kai tamsa jį pavertė pelenais jo paties auditorijoje. Iš slaptos saugyklos dingo „Juodojo Metraščio fragmentas“. Šis artefaktas nebuvo tik senas daiktas; tai buvo gyvas, griaunantis raktas, gebantis prabudinti giliausius Žemutinio Vilniaus demonus ir nuplėšti Viršutinį miestą nuo žemės paviršiaus.
Paprasti detektyvai ir policijos patruliai užfiksavo tik keistą gaisrą ir elektros gedimą, nurašydami viską senai instaliacijai. Jie neturėjo įrankių, kuriais galėtų išmatuoti ore tvyrančią dvasinę mirtį.
Bet miestas turėjo Kostą. Buvusį Sunkių nusikaltimų tyrimo komisatą, kuris nešiojo nusitrynusį paltą, kišenėje gniaužė Šešėlių magijos laidininką ir žinojo kiekvieną Žemutinio pasaulio landynę. Oficialiai jis buvo pensininkas, raminantis nervus Naujamiesčio kavinėse. Neoficialiai – vienintelis žmogus, galintis rasti artefaktą ir sustabdyti artėjančią apokalipsę, kol Viršutinio Vilniaus dangus galutinai nesusiliejo su Žemutinio pasaulio pragaru. Laikrodis Katedros bokšte išmušė nulinę valandą, o šešėliai gatvėse ėmė ilgėti.
2 skyrius: Tuščia saugykla
Aukščiausioji magijos mokykla buvo paslėpta vos už kelių žingsnių nuo gyvybe pulsuojančio Vilniaus universiteto kiemelio, tačiau paprasti turistai ir studentai matė tik seną, aklą mūro sieną. Žengiau į siaurą Universiteto gatvės arką, išsitraukiau savo sidabrinį žiebtuvėlį ir dukart spragtelėjau dangteliu. Šešėlių magijos impulsas ore nubraukė neregimą skydą, ir prieš mano akis išniro sunkios, senoviniu ąžuolu kaustytos durys.
Mokyklos koridoriuose tvyrojo stingdantis, aštrus sieros ir sudegusio pergamento kvapas. Tai nebuvo paprastas gaisras – tai buvo magiška destrukcija.
Magistro kabinetas atrodė baisiai. Didžiulis raudonmedžio stalas buvo perplėštas pusiau, o pačiame salės centre, kur anksčiau kabojo senoviniai rasių žemėlapiai, ant grindų kėpsojo žmogaus pavidalo juodų pelenų krūva. Tai buvo viskas, kas liko iš galingiausio Viršutinio Vilniaus mago. Jis buvo paverstas dulkėmis iš vidaus, nespėjęs net ištarti gynybinio burto.
– Runos buvo išjungtos iš anksto... – sumurmėjau, apžiūrėdamas slaptos saugyklos nišą sienoje.
Sunkios plieninės durys, kurias turėjo saugoti septyni dvasiniai užraktai, buvo atvertos be jokio pasipriešinimo. Viduje esantis krištolinis podestas, kuriame šimtmečius gulėjo „Juodojo Metraščio fragmentas“, dabar buvo visiškai tuščias. Pusiausvyra mieste jau pradėjo svyruoti – pajutau, kaip po mano kojomis, giliai žemėje, senieji akmenys lėtai suvirpėjo iš baimės.
Atsiklaupiau prie podesto ir nukreipiau žiebtuvėlio liepsną žemyn, link grindų plytelių. Šešėliai aplinkui mano ranką akimirksniu prailgo, prabudindami nusikaltimo vietos likučius. Paprasti policijos ekspertai čia būtų radę tik suodžius, bet mano Šešėlių magija pamatė tai, kas privertė mano kūną pašiurpti.
Tarp pelenų ir sudegusių laidų ryškiai švietė nematerialus, pūvantis juodo aksomo pėdsakas. Tai nebuvo žmogiškos pėdos įspaudas. Tai buvo gilus, dviašmenis nagų parašas, priklausantis Žemutinio Vilniaus demonų aristokratijai – senosioms būtybėms, kurios tūkstantmečius buvo įkalintos po Šnipiškių ir stoties rajonais.
Staiga Magistro pelenų krūva ant grindų sujudėjo. Iš juodų dulkių ėmė sparčiai kilti pajuodę, gyvi šešėliniai čiuptuvai – mirtini pasalos burtų spąstai, kuriuos vagis tyčia paliko tam, kas išdrįs pradėti tyrimą. Čiuptuvai akimirksniu apsivijo aplink mano batus, o ore pasigirdo duslus, skaitmeninis ir dvasinis klyksmas, pasiruošęs sutraiškyti mano kaulus tiesiog salės viduryje.
3 skyrius: Senojo kolektoriaus paslaptis
Pajuodę čiuptuvai veržėsi aukštyn, gniauždami mano kelius ir spausdami plaučius taip, kad Naujamiesčio tabako likučiai gerklėje virto pelenais. Šie pasalos burtų spąstai maitinosi mano paties baime. Tačiau per trisdešimt metų policijoje buvau matęs ir bjauresnių dalykų.
Nenorėdamas pasiduoti tamsai, išsitraukiau sidabrinį žiebtuvėlį ir nykščiu skubiai prasukau ratuką.
– Atsigręžk į prietemą, – sušnypščiau senovinį Žemutinio pasaulio sargų burtą.
Žiebtuvėlio liepsna akimirksniu nusidažė sodria purpuro spalva. Šešėlių magija išsiliejo per mano palto skvernus – aš ne kovojau su čiuptuvais, o pažodžiui sugėriau jų pyktį į savo paties prietemą, nukreipdamas griaunantį rezonansą atgal į grindų plyteles. Spąstai su šaižiu stiklo dūžiu išsisklaidė, palikdami tik smilkstančių suodžių kvapą.
Atsigavęs po smūgio, supratau, kad laiko deryboms Viršutiniame Vilniuje nebėra. Demonų aristokratijos pėdsakas vedė tik į vieną vietą.
Pasukau link Vingio parko pakraščio, kur tarp storų, šimtamečių ąžuolų šaknų buvo paslėpta sena, surūdijusi lietaus vandens šachta. Paprasti bėgikai ir praeiviai čia matė tik techninį šulinį, tačiau man tai buvo neregimi vartai. Įstačiau žiebtuvėlio briauną į slaptą spynos griovelį, ir metalinis dangtis be garso prasiskyrė, atverdamas kelionę gilyn į aklą Žemutinio Vilniaus tamsą.
Nusileidau į Senąjį kolektorių. Čia nebebuvo jokios miesto logikos. Požeminis Vilnius pasitiko mane dvisluoksne prietema, mirgančiomis neteisėto eterio iškabomis ir pūvančių kabelių smarve. Čia, giliai po asfaltu, veikė slaptas Šešėlių turgus – vieta, kur vampyrai, gatvės raganos ir demonų palikuonys prekiavo uždraustais artefaktais.
Prispaudžiau prie sienos vieną gerai pažįstamą šešėlių prekeivį, vardu Gidą, kurio rankos buvo padengtos pilkomis, žvynuotomis gyslomis.
– Kostai... tu juk pensijoje, – Gidas pradėjo mikčioti, jo nelygios akys pašėlusiai lakstė į šonus, kai jis išvydo purpuro ugnį mano žiebtuvėlyje. – Ko ieškai po mano skliautais?
– Nužudytas Magistras, Gidai. Pavogtas „Juodojo Metraščio fragmentas“, – prispaudžiau jį stipriau, o mano Šešėlių magija aplink jo kaklą suformavo vėsų gniaužtą. – Kas jį nusipirko? Kalbėk, kol pusiausvyra nesugriovė tavo turgaus.
– Aš... aš nežinau tikrojo vardas! – Gidas klykė, jo rankos drebėjo. – Sandoris jau įvyko! Fragmentas buvo išstatytas juodojoje rinkoje, jį nupirko už kraujo auksą! Perdavimas suplanuotas apleistame Neries doke šią naktį...
Gidas nespėjo užbaigti sakinio. Staiga jo akys visiškai užgeso, virsdamos skaidriu, pilku krištolu. Jo kūnas, pradedant nuo žvynuotų pirštų, akimirksniu ėmė stingsi ir traškėti, virsti kietu, nebyliu lauko akmeniu tiesiog mano rankose. Kažkas Viršutiniame pasaulyje per didelį atstumą suaktyvino mirtiną nutildymo burtą. Prekeivis virto šalta skulptūra, o iš gilių kolektoriaus tunelių pasigirdo ritmingas, sunkus metalinių batų žingsnių aidas, pranašaujantis, kad žudikas jau siunčia savo sargus išvalyti likusių liudininkų.
4 skyrius: Šnipiškių raganos
Sunkūs žingsniai kolektoriuje nuaidėjo visai arti, bet aš jau buvau nėręs į šalutinę drenažo atšaką. Palikau Gido akmeninį kūną tamsai. Skliautais šliaužiau aukštyn, kol galiausiai išlindau pro seną kanalizacijos liuką pačiame medinių Šnipiškių pakraštyje. Viršutiniame Vilniuje lijo tolygiai ir ramiai, o aplink kėpsojo seni, paklypę mediniai namai, už kurių nugarų stiebėsi šalti, stikliniai Konstitucijos prospekto dangoraižiai. Šis kontrastas visada buvo puiki užuovėja tiems, kas ieškojo senosios magijos.
Nuskuodžiau link apleistos lūšnos Skapo gatvės... tai yra, Giedraičių gatvės gilumoje. Čia, po išpuvusiomis grindų lentomis, slypėjo įėjimas į Žemutinio Vilniaus raganų klano buveinę.
Nusileidau žemyn. Patalpa kvepėjo džiovintais pelynais, mašinine alyva ir senu vašku. Ore sklandė materialūs, iš melsvų dūmų suformuoti žodžiai. Vyriausioji ragana, vardu Morta, sėdėjo prie emociometrinių svarstyklių, valydama savo mechaninę ranką, kurios pirštai buvo nukalti iš sidabro ir kaulo.
– Kostai, – ji net neatsisuko, bet jos balsas aidėjo mano kaukolėje. – Atnešei su savimi dvasinę mirtį ir sieros kvapą. Gidas mirė, ar ne?
– Virto akmeniu mano akyse, Morta, – tariau, išsitraukdamas sidabrinį žiebtuvėlį ir parodydamas ant jo likusias pilkas dulkes. – Man reikia burtų, kurie sustabdytų šį akmenėjimą, ir man reikia tiesos. Kas nupirko „Juodojo Metraščio fragmentą“?
Morta lėtai atsigręžė, jos vienintelė akis buvo užtraukta pilka stiklo plėvele – ji matė ne mane, o mano prietemos svorį.
– Nemokamų burtų nebėra, komisare. Kad duočiau tau priešnuodį, tu turi sumokėti asmeninę auką. Atiduok man dalį savo prisiminimų iš tų laikų, kai dirbai policijoje. Man reikia to jausmo, kurį patyrei, kai pirmą kartą pamatė dievybę po šiuo asfaltu.
Sutikau. Prispaudžiau savo švytintį žiebtuvėlį prie jos sidabrinių pirštų. Jaučiau, kaip iš mano galvos tiesiog išplėšiamas tas senas, baimės pilnas vaizdas iš mano pirmosios bylos, palikdamas ten tik tuščią, pilką skylę. Morta patenkinta atsiduso ir įmetė į mano kišenę mažą flakonėlį su švytinčiu eterio skysčiu.
– Štai tavo vaistas, – sušnypštė ji. – O dabar klausykis tiesos, pensininke. Tu ieškai vagies Žemutiniame pasaulyje, bet tavo akys nemato to, kas vyksta Viršutiniame. Didysis Magistras prieš mirtį pats ieškojo pirkėjo tam fragmentui. Jis norėjo jį parduoti. Tačiau tas, kas atėjo jo pasiimti, nusprendė, kad sudeginti Magistrą bus pigiau, nei sumokėti kraujo auksą. Sandoris įvyks Neries doke, bet tu ten rasi ne demonus, o tuos, kurie nešioja tavo paties buvusios tarnybos ženklus.
5 skyrius: Pasala doke
Lietus virš Neries įsisiautėjo, pildamas šaltus, sunkius lašus į surūdijusius apleisto doko skliautus netoli Žvėryno tilto. Ši vieta Viršutiniame Vilniuje buvo apleista, nuklota gamykliniu laužu ir apaugusi dilgėlėmis, o Žemutiniame pasaulyje ji tarnavo kaip rami prekių perkėlimo stotelė. Įsirengiau poziciją ant antrojo aukšto metalinės platformos, giliai pasislėpęs tarp šešėlių. Mano nusitrynęs paltas buvo visiškai šlapias, o rankoje gniaužiau Mortos duotą flakoną ir savo sidabrinį žiebtuvėlį.
Užsidegiau dvasinio tabako suktinę. Šešėlių magija aplink mane suvirpėjo, paversdama mano siluetą beveik nematomu tamsoje.
Lygiai nulinę valandą prie doko vartų pasigirdo sunkus, ritmingas žingsnių garsas. Į vidų įžengė trys vyrai. Pažvelgęs dešiniąja, paprasta akimi, būčiau prisiekęs, kad tai Viršutinio Vilniaus policijos Araso kovotojai – jie dėvėjo sunkias neperšaunamas liemenes, taktinius šalmus ir rankose laikė automatinius ginklus. Tačiau kai spragtelėjau žiebtuvėliu ir leidau Šešėlių magijai apšviesti salę, mano kairioji regėjimo pusė pamatė tiesą.
Po taktiniais šalmais nebuvo žmonių veidų. Tai buvo Žemutinio pasaulio būtybės, kurių oda buvo padengta pūvančiomis pilkomis gyslomis, o jų taktiniai šautuvai iš tiesų buvo sujungti su tamsos energijos laidininkais. Jie naudojo policijos uniformas kaip skydą, kad nepastebėti judėtų per abi Vilniaus puses.
– Krovinys paruoštas, – ištarė vienas iš jų, jo balsas buvo duslus ir prikimštas metalinio aido.
Iš salės gilumos šešėlių lėtai išniro sparnuota, humanoidinė būtybė – demonų aristokratijos pasiuntinys, kurio nagai idealiai atitiko pėdsakus Magistro kabinete. Rankose jis laikė juodą, metalinį lagaminėlį, aplink kurį ore virpėjo sunkios, pajuodusios „Juodojo Metraščio fragmento“ magijos gijos. Artefaktas pulsavo tokiu baisiu ritmu, kad doke esantis vanduo akimirksniu ėmė trauktis ir virsti juodomis gleivėmis. Pusiausvyra Vilniuje siūbavo su kiekvienu šio kristalo tvinksniu.
Sutelkiau visą savo Šešėlių jėgą žiebtuvėlio liepsnoje, pasirengęs šokti žemyn ir nutraukti šį sandorį, tačiau nespėjus man sujudėti, vienas iš „policininkų“ staiga pakėlė savo taktinį šautuvą ir nukreipė lazerinį taikiklį tiesiai į mano pusę. Jie nebuvo akli – jų šarvuose įmontuoti emociometriniai skeneriai užfiksavo mano dvasinio tabako dūmus, ir doke akimirksniu pasigirdo mirtinas, automatinis ginklų užtaisymo spragtelėjimas.
6 skyrius: Sugriautas sandoris
Plazminiai taktiniai šūviai akimirksniu sudraskė doko tamsą. Metalinė platforma, ant kurios gulėjau, sulinko ir sprogo nuo pirmosios salvės. Šokau žemyn į purviną Neries vandenį, liejantįis pro doko vartus, o ore virš mano galvos susikryžiavo mirtinos purpurinės ir raudonos magiškos ugnies trajektorijos.
– Žudykite jį! – suriko duslus „policininko“ balsas.
Atsistojau ant kojų, mano paltas sunkiai rijo vandenį. Išsitraukiau sidabrinį žiebtuvėlį ir paleidau galingą Šešėlių bangą tiesiai į Neries doko apšvietimo mazgus. Visi neono žiburiai sprogo, panardindami salę į visišką tamsą, kurioje mano magija veikė stipriausiai. Judėjau kaip nematomas dūmas, praslysdamas pro pat padarų taktinius lazerius, ir puoliau tiesiai prie centrinio stalo, kur gulėjo juodas metalinis lagaminėlis su artefaktu.
Mano švytintys Šešėlių pirštai jau beveik lietė lagaminėlio rankeną, kai sparnuota demonų aristokratijos būtybė garsiai, skaitmeniškai suriaumojo. Vienu laukiniu judesiu ji sugriebė artefaktą savo nagais ir, išskleidusi milžiniškus odinius sparnus, su trenksmu pramušė doko stogo skliautus, išskrisdama gilyn į naktinį Vilniaus dangų.
Norėjau bėgti iš paskos, bet vienas iš netikrų policininkų spėjo nukreipti savo taktinę ietį tiesiai man į nugarą.
Tamsos energijos impulsas pervėrė mano krūtinę. Skausmas buvo toks baisus, tarsi mano siela būtų sušalusi į ledą – suklupau ant kelių, o iš burnos išsiveržė juodas eterio skystis. Padarai, pamatę, kad esu sunkiai sužeistas, paniškai atsitraukė, ištirpdami Šnipiškių lietaus tuneliuose ir palikdami mane kraujuoti ant drėgnų doko grindų.
Sunkiai alsavau, o kairioji mano palto pusė sparčiai šalo nuo tamsos užkrato. Prieš prarasdamas sąmonę, kairiuoju delnu ant grindų užčiuopiau nedidelį metalinį daiktą, kurį padarai netyčia pametė susišaudymo metu. Pakėliau jį prie akių. Tai buvo oficialus Viršutinio Vilniaus policijos komisaro ženkliukas. Ir ant jo buvo iškaltas numeris, priklausęs mano buvusiam partneriui Jonui – žmogui, kuris oficialiai dingo prieš penkerius metus tame pačiame Žemutiniame Vilniuje.
7 skyrius: Gydymas Užupyje
Sąmonę atgavau tik tada, kai stingdantį krūtinės šaltį pakeitė aitrus deginto gintaro ir dervos kvapas. Gulėjau ant akmeninio stalo slaptame alchemikų rūsyje giliai po Užupio gatvės pamatais. Virš galvos iš lėto sūpavosi senovinės žalvarinės kolbos, o blausią šviesą skleidė tik tirštas alyvinis eterio skystis, tekantis pro stiklinius vamzdelius.
Mano senas pažįstamas, Žemutinio Vilniaus alchemikas ir vaistininkas Ignas, odine prijuoste ir mechaniniais akiniais, įkyriai barškino pincetu į dubenėlį.
– Tu per senas tokiems žaidimams, Kostai, – jo balsas nuaidėjo pro drėgnus skliautus. – Jei ne Mortos duotas eterio skystis, šis tamsos užkratas tavo krūtinėje per porą valandų būtų pavertęs tavo širdį šaltu granitu. Dokų demonai nenaudojo paprastų burtų. Tai buvo grynas „Juodojo Metraščio“ aidas.
Sunkiai atsisėdau, ranka prispausdamas tvarsčius po šlapia miline. Pusiausvyra mieste jau buvo pastebimai pažeista – netgi čia, giliai po žeme, jutau, kaip akmeninės sienos lėtai virpa nestabiliu ritmu.
– Kas vyksta paviršiuje? – sušnypščiau, mano balsas vis dar skambėjo su metaliniu tamsos traškesiu.
– Viršutiniame Vilniuje prasidėjo Chaosas, – Ignas rimtu veidu parodė į seną, emociometrinį radijo imtuvą. – Konstitucijos prospekto dangoraižiuose ir visame senamiestyje be priežasties ėmė gesti elektra. Policijos radarai išprotėjo. Bet baisiausia – žmonės miegodami patiria masinius košmarus. Tie, kas gyvena Viršutiniame pasaulyje, ima sapnuoti senąsias Žemutinio Vilniaus prarajas. Pusiausvyros skydas plonėja.
Išsitraukiau iš kišenės Neries doke rastą metalinį ženkliuką ir tėškiau jį ant stalo tarp kolbų.
– Šitą numetė tie padarai, kurie buvo persirengę policininkais. Tai Jono ženkliukas. Mano buvusio partnerio.
Ignas pritrauko lempą arčiau, jo mechaninis lęšis nuskenavo numerį ant sidabrinio paviršiaus. Jo veidas akimirksniu išbąlo.
– Kostai... Jonas oficialiai dingo prieš penkerius metus, kai aljanso vadovybė nusprendė užmūryti senuosius kuro kolektorius po Katedra. Visi manė, kad jį pasiglemžė požemių tamsa. Bet šis ženkliukas nešioja ne demonų, o Viršutinio Vilniaus valdžios magišką parašą. Kažkas savivaldybėje ar pačioje policijos vadovybėje jį tyčia ištraukė iš archyvų. Jonas vis dar ten, giliai po Katedros požemiais, bet jis nebėra tas žmogus, kurį tu prisimeni. Jis tapo šio tamsos tinklo dalimi, o siūlo galas veda tiesiai į pačius Viršutinio pasaulio valdovų kabinetus.
8 skyrius: Susitikimas su prarastuoju
Užupio alchemikų rūsio durys užsitrenkė, ir aš vėl likau aklinoje Žemutinio Vilniaus prietemoje. Žaizda po tvarsčiais vis dar maudė lediniu šalčiu, bet eterio skystis Mortos flakone neleido tamsos užkratui plisti toliau. Mano žingsniai aidėjo drėgnuose tuneliuose, vedančiuose tiesiai po Katedros aikštės pamatais. Čia, kur Viršutiniame pasaulyje vilniečiai skubėjo pro Katedros varpinę, giliai po žeme stūksojo užmūryti senieji kuro kolektoriai.
Užsidegiau cigaretę savo sidabriniu žiebtuvėliu. Šešėliai ant drėgnų plytų sienų akimirksniu prailgo, rodydami kelią pro siaurus, užmirštus plyšius.
Pasiekiau senąją kolektoriaus kamerą, užpildytą suirusiais elektros skydeliais ir mirgančiomis neono gijomis. Patalpos centre, prie surūdijusio garo katilo, stovėjo aukšta figūra. Ji buvo nusisukusi, dėvėjo apdraskytą Viršutinio Vilniaus policijos komisaro milinę.
– Jonai? – mano balsas nuskambėjo dusliai, permušamas lašančio vandens aido.
Figūra lėtai pasisuko. Dešiniąja, paprasta akimi būčiau prisiekęs, kad tai tas pats mano partneris, su kuriuo penkerius metus dalinausi viena tarnybine mašina Naujamiestyje. Tačiau kai nukreipiau savo žiebtuvėlio šviesą tiesiai į jį, mano kairysis Šešėlių regėjimas pamatė kraupią tiesą.
Jonas nebėra žmogus. Kairioji jo veido pusė ir visa ranka buvo visiškai mutavusios – oda padengta kietomis, juodomis demonų aristokratijos žvynėmis, o jo akis švietė ta pačia pūvančia purpuro ugnimi, kokią matėme Neries doke. Jis buvo tapęs pusiau demonu, amžinu Žemutinio pasaulio ribų sargu.
– Kostai... tu vis dar nešioji tą patį nusitrynusį paltą, – Jono balsas skambėjo su baisiu dvasiniu aidu, kurį palaikė po oda plakančios tamsos gyslos. – Nereikėjo tau kišti nosies į šitą bylą. Pensijoje būtum pagyvenęs ilgiau.
– Tu dingai prieš penkerius metus, Jonai. Visi manė, kad tave sudegino požemių Chaos, – žengiau žingsnį pirmyn, ištraukdamas iš kišenės jo senąjį sidabrinį ženkliuką. – Šitą numetė tie padarai doke, kurie pavogė „Juodojo Metraščio fragmentą“. Jie buvo persirengę mūsų policijos uniformomis. Sakyk man tiesą, ar tu mane išdavei?
Jonas skaudžiai, skaitmeniškai nusijuokė, o jo demoniški nagai suvirpėjo ant surūdijusio vamzdžio.
– Aš nieko neišdaviau, Kostai. Šitą ženkliuką iš manęs atėmė jėga prieš penkerius metus, kai mane čia paliko mirti. Tai padarė ne Žemutinio pasaulio būtybės. Mane išdavė tie, kurie sėdi Viršutinio Vilniaus valdžios kabinetuose. Jie patys suplanavo Magistro nužudymą, patys samdo demonus ir nori panaudoti tą artefaktą, kad visiškai išvalytų Žemutinį Vilnių. Jei nori rasti tikrąjį užsakovą, grįžk į Viršutinį pasaulį ir ieškok slaptų statybų leidimų miesto savivaldybės archyvuose. Bet skubėk, Kostai. Generatorius po Gedimino kalnu jau paruoštas, ir kai jie įstatys ten fragmentą, pusiausvyra sulūš amžiams, o tu pats pamirši, kas toks buvai.
9 skyrius: Biurokratų magija
Konstitucijos prospekte pliaupė ledinis naktinis lietus. Viršutinis Vilnius skendo prietemoje – pusė gatvės žibintų vėl buvo užgesę dėl mistinių energijos svyravimų, o pro šalį važiuojančių automobilių vairuotojai atrodė išsekę, kankinami tų pačių masinių košmarų. Savivaldybės dangoraižis stiepėsi į pelenų spalvos dangų kaip šaltas stiklo monolitas.
Apsaugos sistemos Viršutiniame pasaulyje veikė binariniais kodais, bet aš vis dar prisiminiau senus policijos komisaro triukus. Pasinaudojau atsarginiu techniniu įėjimu iš požeminės parkavimo aikštelės pusės. Išsitraukiau sidabrinį žiebtuvėlį, dukart spragtelėjau dangteliu ir leidau Šešėlių magijai laikinai apakinti skaitmenines kameras – jų objektyvuose mano siluetas virto tiesiog pro šalį slenkančiu pilku dūmu.
Infiltravausi į požeminius architektūros ir slaptų statybų archyvų rūsius. Čia tvyrojo pūvančio popieriaus, ozono ir... pigaus korporacinio eterio kvapas.
Suradau terminalą, atsakingą už Geodezijos valdybos įslaptintus failus. Mano kairysis Šešėlių regėjimas iškart pastebėjo, kad viena iš duomenų spintų buvo apsaugota ne tik skaitmeniniais slaptažodžiais, bet ir plonomis, neregimomis Viršutinio pasaulio magų runomis. Jos švietė šalta melsva ugnimi, bandydamos nuslėpti tiesą.
Prispaudžiau žiebtuvėlio briauną prie užrakto. Mano prietemos burtas sugėrė melsvą apsaugą, ir terminalo ekranas sudūzgė, atverdamas slaptus projektus.
– Šventas tėve... – sumurmėjau, mano akys lakstė per skaitmeninius brėžinius.
Jonas pasakė tiesą. Aljanso biurokratai ir magai-technokratai slapta vykdė grandiozinį projektą. Tiesiai po Gedimino kalnu, senosiose Žemutinio Vilniaus gynybinėse katakombose, buvo baigtas statyti milžiniškas „Eterio rezonanso generatorius“. Projektas buvo užregistruotas suklastotu „Vilniaus vandenų“ kuro rezervuaro pavadinimu. Brėžiniai aiškiai rodė, kad šio generatoriaus širdyje buvo numatyta vieta „Juodojo Metraščio fragmentui“.
Jie norėjo panaudoti artefaktą, kad vienu masiniu energetiniu smūgiu visiškai sudegintų Žemutinį Vilnių – ištrintų visas antgamtines būtybes, o Viršutinį miestą paverstų technologine magų utopija. Pusiausvyra juos stabdė, todėl jie nusprendė ją tiesiog sulaužyti.
Tą pačią sekundę, man nespėjus išsaugoti duomenų koordinačių, savivaldybės rūsyje esantys neono žiburiai akimirksniu nusidažė kraujo raudonumu. Salės durys automatiškai užsidarė su sunkiu metaliniu užrakto spragtelėjimu. Iš tamsių archyvo kampų, pro stiklinius serverių skydus, ėmė lėtai materializuotis trys visiškai neregimos būtybės, kurių kontūrus mano klausa užfiksavo iš ginklo plieno trinties garso. Tai buvo Šešėlių žudikai – asmeninė Viršutinio pasaulio technokratų apsauga, pasirengusi nutildyti mane čia pat, tarp slaptų miesto brėžinių.
10 skyrius: Šešėlių medžioklė
Sunkus plieno ieties smūgis perskrodė orą vos už kelių centimetrų nuo mano ausies, sudraskydamas terminalo plastikinį korpusą. Nematomi žudikai judėjo be garso, jų kūnų binariniai skydai idealiai laužė šviesą, bet mano Šešėlių magija maitinosi šia savivaldybės rūsio prietema.
Užsimerkiau dešiniąja akimi. Kairysis regėjimas akimirksniu sugavo tris materialius, juodus pykčio kontūrus, slenkančius tarp serverių spintų. Jie nebuvo demonai – tai buvo Viršutinio pasaulio burtininkai, modifikuoti kibernetiniais implantais.
– Jūs per vėlai atėjote į pamainą, vaikinai, – sušnypščiau, mano dešinė ranka žaibiškai prasukto sidabrinio žiebtuvėlio ratuką.
Paleidau galingą Šešėlių bangą tiesiai į salės grindis. Prietema kambaryje akimirksniu atgijo – juodi dūmų liežuviai šovė aukštyn kaip gyvos rankos, apvydami nematomas žudikų kojas ir priversdami jų optinius skydus sutrikti. Chameleono kaukės nukrito, atverdamos šaltus, metalinius jų šarvus su „Geležinio Vilko“ korporacijos ženklais.
Vienas iš sargų bandė nukreipti plazminį šautuvą man į krūtinę, bet mano pensininko patirtis Sunkių nusikaltimų skyriuje suveikė greičiau už bet kokį burtą. Žengiau žingsnį į šalį, kairiuoju delnu sugriebiau jo riešą ir runų ugnies impulsu išdeginau  jo implanto jungtis. Ginklas su trenksmu nukrito ant grindų. Likę du žudikai, pamatę, kad jų nematoma apgulė sužlugo, paniškai paleido dūmų uždangą ir ištirpo techninėse šachtose.
Atsirėmiau į spintą, gaudydamas kvapą. Žaizda krūtinėje vėl maudė lediniu šalčiu, o chronometras mano galvoje pranašavo, kad laiko iki generatoriaus paleidimo lieka vis mažiau.
Pasilenkiau prie neutralizuoto sargo, kuris gulėjo be sąmonės. Pradėjau kratyti jo taktines kišenes, ieškodamas bet kokio tiesioginio įkalčio. Mano pirštai užčiuopė nedidelį, sunkų aksominį maišelį. Ištraukiau jį ir atvėriau. Viduje gulėjo senovinis, iš baltojo aukso nukaltas Aukščiausios magijos mokykloje naudotas antspaudas, priklausęs nužudytojo Magistro vietininkui. Sąmokslas nebuvo tik biurokratų planas – išdavystės šaknys sėdėjo pačioje magų vadovybėje, o naujasis Magistro įpėdinis buvo tas, kuris pasirašė mirties nuosprendį savo vadovui, kad užgrobtų „Juodojo Metraščio fragmentą“.

11 skyrius: Vampyrų klubas
Auksinis antspaudas mano delne degino šalčiu, o siūlo galas vedė gilyn į tamsiąsias Vilniaus pramogų vietas. Kad patvirtinčiau savo įtarimus prieš naująjį Magistro vietininką, turėjau susitikti su tuo, kas valdo Žemutinio pasaulio informacijos srautus. Mano žingsniai pasuko link Vilniaus centro, kur po skaitmeniniu neonu slėpėsi naktinis klubas „Obsidianas“ – vieta, kur Viršutinio pasaulio pinigai susiliejo su Žemutinio Vilniaus vampyrų elito troškimais.
Praėjau pro sunkias apsaugos duris, o salėje mane pasitiko gniuždantis, žemas elektroninės muzikos bosas ir purpuriniai lazerių spinduliai. Čia paprasti Viršutinio pasaulio turtuoliai šoko petys į petį su būtybėmis, kurių akys tamsoje švietė melsva, alkana ugnimi.
– Kostai, tu vis dar nešioji tą patį nusitrynusį komisaro paltą, – išgirdau švelnų, bet pavojingą balsą prie baro.
Tai buvo Viktorija – jauna vampyrė ir nepriklausoma informacijos brokerė, su kuria tekdavo susidurti dar dirbant Sunkių nusikaltimų skyriuje. Jos akys buvo gilios, o rankų pirštai nukalti iš blizgančio titano lydinio – moderni modifikacija Žemutinio pasaulio būtybei.
– „Obsidianas“ šiąnakt per daug triukšmingas, Viktorija, – tariau, prisėsdamas šalia ir išsitraukdamas savo sidabrinį žiebtuvėlį. – Magistras nužudytas, o jo vietininkas po Gedimino kalnu stato rezonanso generatorių. Man reikia susitikti su klubo savininku. Žinau, kad būtent jo klanas finansavo kraujo auksą Neries doke.
Viktorija lėtai nugurkšnojo raudoną eterio kokteilį, o jos titano pirštai tyliai subarškėjo į stiklą.
– Savininkas tavęs laukia VIP salėje, Kostai. Bet saugokis – jo kantrybė trumpa kaip šio miesto elektros tiekimas. Vietininkas jam pažadėjo pusę Naujamiesčio, kai pusiausvyra sugrius.
Įžengiau į gilią, aksomu išmuštą VIP salę, kur tvyrojo mirtina tyla, visiškai izoliuota nuo klubo triukšmo. Kambario gale, didžiuliame odiniame krėsle sėdėjo pats Žemutinio Vilniaus vampyrų patriarchas. Jis nežiūrėjo į mane, bet jo rankose judėjo „Juodojo Metraščio fragmento“ skaitmeninis dublikatas.
– Komisare Kostai, – jo balsas nuaidėjo salėje su baisiu, dvasiniu spaudimu. – Tu ieškai tiesos, bet tavo paties Šešėlių magija yra per silpna šiam pokalbiui. Aš kalbėsiu su tavimi tik mainais už tavo paties dvasinio rezonanso energiją. Atiduok man dalį savo prietemos jėgų, ir aš pasakysiu, kada generatorius bus paleistas.
Sutikau, nes laikas skubėjo. Prispaudžiau savo švytintį žiebtuvėlį prie jo šalto, balto delno. Jaučiau, kaip iš mano kairiosios, Šešėlių regėjimo pusės išplėšiamas didžiulis energijos srautas – mano magija pastebimai susilpnėjo, palikdama mane dar labiau pažeidžiamą, bet vampyrų lyderis patenkintas atsiduso ir ištarė lemtingą vardą: „Vietininkas Adomas. Jis laukia tavęs savo šventykloje, o generatorius bus suaktyvintas, kai laikrodis Katedros bokšte išmuš trečią valandą nakties. “
12 skyrius: Naujasis Magistras
VIP salės durys užsitrenkė, o mano kairioji regėjimo pusė po energijos atidavimo buvo pastebimai nusilpusi. Šešėliai aplinkui nebepulsavo ta pačia pirmykšte jėga. Išėjau iš „Obsidiano“ klubo į lietingą Vilniaus centro naktį, kurios prieblandą kas kelias minutes perskrosdavo avarinių automobilių šviesos. Miesto elektros tinklas mirė – Konstitucijos dangoraižių viršūnės jau skendo akloje tamsoje.
Vietininkas Adomas. Naujasis Aukščiausios mokyklos vadovas.
Užsidegiau paskutinę dvasinio tabako suktinę savo sidabriniu žiebtuvėliu. Liepsna buvo maža, blausi, vos švytinti. Išanalizavau viską, ką sužinojau: Adomas suplanavo šį pagonišką, skaitmeninį-magišką sąmokslą, kad visiškai išvalytų Žemutinį Vilnių. Jo rezonanso generatorius po Gedimino kalnu turėjo sukurti tokį galingą binarinės šviesos impulsą, kuris tiesiog išdegintų kiekvieno požemių gyventojo sielą, palikdamas Viršutinį miestą tik išrinktiesiems technokratams. Jis vadino tai „Evolucija“, bet tai buvo masinis genocidas, griaunantis tūkstantmetę pusiausvyrą.
Pasukau link savo nedidelio buto Naujamiestyje, Švitrigailos gatvėje . Man reikėjo pasiimti senus bylos užrašus iš laikų, kai su Jonu dar dirbome Sunkių nusikaltimų skyriuje – ten buvo paslėpti Katedros požemių techniniai kodai.
Tačiau artėjant prie savo namų kvartalo, mano Šešėlių magija – tiksliau, tai, kas iš jos liko – suvirpėjo nuo aštraus, mirtino pavojaus dažnio.
Pakėliau galvą. Mano buto langai trečiame aukšte nebuvo tamsūs. Jie liepsnojo ryškia, melsva burtininkų ugnimi. Adomas sužinojo, kad jo antspaudas archyvuose dingo, ir kad aš seku jo pėdsakais. Jis neketino laukti teismo, kurio Viršutiniame Vilniuje niekas nebebūtų suorganizavęs. Jo pasiųsti Šešėlių žudikai padegė mano namus, o aplink pastatą jau sklandė trys aljanso apsauginiai dronai, nukreipę savo raudonus taktinius lazerius tiesiai į laiptinės duris, laukdami, kol aš įžengsiu į jų mirtinus spąstus.
13 skyrius: Pelenų namai
Melsva burtininkų ugnis pro mano buto langus veržėsi su šaižiu, stikliniu garsu. Adomo žudikai dirbo be priekaištų – liepsnos rijo senas knygas, baldus ir, svarbiausia, mano policijos laikų užrašus, kuriuose slėpėsi Katedros požemių techniniai kodai.
Apsauginiai dronai virš gatvės akimirksniu nusitaikė į mane. Raudoni lazeriniai spinduliai perrėžė mano šlapią paltą. Nelaukdamas, kol plazma išdegins skylę mano krūtinėje, šokau link pastato šono, kur stovėjo seni Naujamiesčio loftų pastoliai. Mano kairysis Šešėlių regėjimas buvo silpnas, bet komisaro instinktai dar veikė. Įskriejau pro degančio pirmojo aukšto lango rėmą tiesiai į ugnies pragarą.
Dūmai graužė gerklę, o burtų karštis tirpino pačias plytas. Užbėgau į trečiąjį aukštą, kur mano buto durys jau buvo išverstos. Salės centre liepsnojo mano senasis rašomasis stalas. Nesvarstydamas apie pavojų, suvariau savo kairę, Mortos eteriu išgydytą ranką tiesiai į degančių pelenų krūvą. Mano pirštai užčiuopė nedidelį, karštą metalinį daiktą – tai buvo apdegęs sidabrinis medalionas su Vilniaus įkūrimo runa, kurį gavau per savo pirmąją sėkmingą bylą prieš trisdešimt metų. Tai buvo paskutinis mano praeities fragmentas, kurį spėjau išplėšti iš ugnies, prieš lubų plokštėms su trenksmu sugriūvant.
Apsisukau ir šokau pro liepsnojantį langą tiesiai į kiemo tamsą.
Tikėjausi sunkaus smūgio į asfaltą, bet pusiaukelėje mane sugavo milžiniška, šalta ir žvynuota ranka. Tai buvo Jonas. Jis laukė manęs Naujamiesčio šešėliuose, o jo demoniškas kairysis sparnas akimirkai sušvelnino kritimą, nublokšdamas mus abu tolyn į apleistų Vytenio gatvės loftų kiemus .
– Laikas baigėsi, Kostai, – Jonas sušnypštė, jo purpurinė demono akis pašėlusiai pulsavo tamsoje.
Pažvelgiau į Švitrigailos gatvę. Vaizdas privertė mano kūną pašiurpti. Generatorius po Gedimino kalnu pradėjo savo pirmuosius bandomuosius impulsus. Miesto amnezija jau buvo prasidėjusi Viršutiniame Vilniuje – paprasti žmonės Švitrigailos gatvėje, išėję iš savo namų, klaidžiojo po lietų tuščiais, stikliniais žvilgsniais. Jie nebemokėjo pasinaudoti telefonais ir nebeprisiminė savo pačių vardų. Pusiausvyra buvo sulaužyta, miestas paniro į dvasinę tylą, o laikrodis Katedros bokšte negailestingai judėjo link trečios valandos nakties.
14 skyrius: Šešėlių kariuomenė
Naujamiesčio loftų kiemuose tvyrojo kraupi, tiršta prietema. Viršutinis Vilnius virš mūsų galvų merdėjo – dangoraižių šviesos galutinai užgeso, o per Švitrigailos gatvės garsiakalbius sklido tik sausas, statinis triukšmas. Adomo generatorius siurbė miesto sielą.
Mes su Jonu pasukome gilyn į senąsias kuro saugyklas po Vytenio gatve . Būtent čia, požemių aklumoje, Jonas sušaukė skubų, paskutinį Žemutinio Vilniaus tarybos susirinkimą.
Kai įžengėme į didžiulį, betoninį bunkerį, vaizdas privertė mano dešinę akį išsiplėsti iš nuostabos, o kairiąją – suvirpėti iš pagarbos šiai tamsai. Čia, petys į petį, stovėjo tie, kurie šimtmečius nekentė vieni kitų. Šnipiškių raganų klanas su Morta priešakyje taisė savo emociometrines lazdas; „Obsidiano“ vampyrų elitas, blizgindamas savo titano nagus, tyliai gurkšnojo eterio skystį, o iš šešėlių kampų švytėjo pirmykštės, žvynuotos demonų aristokratijos akys.
– Kostas... – Mortos balsas nuaidėjo bunkerio skliautuose, jos sidabrinis pirštas nukrypo į mane. – Tu praradai savo namus Naujamiestyje. Ir tavo Šešėlių magija blėsta. Kam tu mus čia sušaukei?
Atsistojau priešais šią pabaisų ir užmirštų dievų minią. Išsitraukiau sidabrinį žiebtuvėlį, spragtelėjau dangteliu ir leidau paskutinei, blusiai purpuro ugniai nušviesti mano veidą.
– Adomas po Gedimino kalnu pastatė rezonanso generatorių, – tariau, mano balsas persipynė su žemu dantračių dūzgimu Jono krūtinėje. – Trečią valandą nakties jis pajungs „Juodojo Metraščio fragmentą“. Tas impulsas neišvalys tik nusikaltėlių – jis tiesiog išdegins jūsų visų sielas ir pavers Žemutinį Vilnių pelenais. Viršutinio pasaulio žmonės jau praranda atmintį. Pusiausvyros skydas griūva. Jei dabar nesujungsime jėgų ir neprasilaušime į kalną, nei vieno iš mūsų neliks iki aušros.
Mano žodžiai sukėlė laukinį, dvasinį uraganą bunkeryje. Vampyrai sutiko stoti į kovą, o raganos pakėlė savo burtų flakonus. Šešėlių kariuomenė pagaliau buvo sujungta bendram, desperatiškam maištui prieš technokratus.
Tačiau tą pačią sekundę bunkerio centrinis ryšio skydas, kurį Heksė... tai yra, aljanso įranga palaikė, staiga sprogo, nusidažydamas ryškia melsva burtininkų ugnimi. Ekrane išryškėjo šalta, triumfuojanti paties vietininko Adomo šypsena. Jis žiūrėjo tiesiai į mus ir išleido šaltą skaitmeninį juoką:
– Gražus susirinkimas, komisare Kostai. Bet jūsų aljanse visada atsiranda tas, kuris labiau vertina Viršutinio pasaulio auksą nei Žemutinio pasaulio prietemą. Aš jau žinau jūsų planą, ir mano šturmo androidai laukia jūsų prie kiekvieno Gedimino kalno šliuzo. Paskutinė jūsų naktis Vilniuje prasideda dabar.
15 skyrius: Infiltracija į kalną
Išdavystės aidas dar nespėjo nuslopti betoniname bunkeryje, kai Šešėlių kariuomenė pajudėjo gilyn į požeminius tunelius, vedančius link Gedimino kalno pamatų. Adomo žodžiai virpėjo ore kaip nuodai – kiekvienas iš mūsų žvalgėsi į šonus, ieškodamas to, kuris pardavė prietemą už Viršutinio pasaulio auksą.
– Tai buvo vienas iš „Obsidiano“ klanų, – Morta sušnypštė, eidama šalia manęs, jos emociometrinė lazda švietė neramiu, blykčiojančiu purpuru. – Vampyrai visada pirma skaičiuoja pelną, o tik po to – laisvę.
– Dabar tai nesvarbu, Morta, – nukirtau, spausdamas kišenėje sidabrinį žiebtuvėlį. – Jei generatorius pasieks pilną galią, išdavikas sudegs kartu su mumis.
Įsiveržėme į senosios Vilniaus gynybinės sistemos bunkerius tiesiai po kalno papėde. Tačiau pažadas nebuvo melas. Adomo šturmo androidai jau laukė mūsų. Sunkios juodo titano mašinos keturiomis kojomis užblokavo centrinį kolektorių, o jų raudoni taktiniai sensoriai iškart skrodė prietemą mirtinais lazerių spinduliais.
Prasidėjo laukinis, požeminis karas.
Raganų burtų flakonai sproginėjo, liesdami gyvą eterio ugnį ant mašinų šarvų. Vampyrai savo titano nagais rėžė metalines androidų jungtis, o didžiuliai Šešėlių kariuomenės demonai savo jėga vertė plieninius monstrus ant žemės. Tačiau Adomo technologinė magija buvo per stipri – iš lubų šachtų pasipylė nauja plazminių sviedinių salvė, kuri ėmė pažodžiui griauti senovinius plytų skliautus virš mūsų galvų.
– Tunelis griūva! – sušuko vienas iš raganų pėdsakų.
Milžiniški betono luitai ir tūkstantmetė žemė ėmė nenumaldomai kristi žemyn, užtverdami vienintelį praėjimą link generatoriaus salės. Šokau į priekį, bet sunkus plieno sraigtas užblokavo mano kelią.
Tą pačią akimirką mane stipriai sugriebė galinga, žvynuota Jono ranka. Jis stipriu judesiu nubloškė mane pro siaurą, dar likusį plyšį dešinėje pusėje, o pats savo milžinišku, demonišku kūnu ir kairiuoju sparnu už rėmė griūvančią tunelio konstrukciją.
– Jonai, ne! – surikau, mano balsas pasiklydo griaustinio lizde.
– Bėk, Kostai! – Jono purpurinė akis tamsoje sutvisko paskutiniu, žmogišku ryžtu, o po jo oda plakančios tamsos gyslos persikrovė iki ribos, prilaikydamos tūkstančių tonų svorį. – Aš išlaikysiu šį skliautą tiek, kiek galėsiu. Surask Adomą. Sustabdyk šį košmarą. Ir... sugrąžink Vilniui jo tikrąjį veidą.
Sunkus akmenų griūties smūgis galutinai užpylė tunelį už mano nugaros, atskirdamas mane nuo Jono ir likusios kariuomenės. Likau stovėti visiškai vienas aklinoje techninėje šachtoje, o mano sužeista širdis krūtinėje išleido skausmingą dūžį – mano senasis partneris pasiaukojo, kad aš galėčiau pabaigti šią paskutinę mūsų Sunkių nusikaltimų skyriaus bylą.
16 skyrius: Generatoriaus salė
Sunkus akmenų ir žemės dundesys už nugaros nutilo, palikdamas mane visiškoje vienatvėje. Nuvaliau dulkes nuo apdegusio Vilniaus įkūrimo medaliono, kurį tvirtai gniaužiau kairėje rankoje, ir žengiau pro siaurą techninį plyšį. Prieš mano akis atsivėrė gigantiška, tūkstantmetė požeminė erdvė po Gedimino kalnu, kurios joks paprastas istorikas ar archeologas net nebuvo sapnavęs.
Tai buvo generatoriaus salė.
Salės centre stūksojo milžiniškas, iš juodo titano ir Kaelumo stiklo nukaltas „Eterio rezonanso generatorius“. Jis atrodė kaip pabudęs mechaninis monstras, aplipęs tūkstančiais optinių kabelių ir pulsuojančių magiškų linijų. Šio įrenginio viršūnėje, apsuptas melsvų burtininkų ugnies lankų, levitavo pavogtasis „Juodojo Metraščio fragmentas“. Artefaktas siurbė energiją tiesiai iš giliųjų miesto pamato gyslų, paversdamas ją šaltu, skaitmeniniu prietemos dažniu. Pusiausvyros skydas virš Vilniaus plonėjo su kiekviena sekunde.
Prie valdymo pulto, pakėlęs rankas, stovėjo naujasis Magistro vietininkas – Adomas. Jo prabangus šviesos mago apsiaustas buvo padengtas švytinčiomis, binarinėmis runomis, o rankose žibėjo kibernetiniai eterio laidininkai.
– Tu vėluoji į savo paskutinę pamainą, komisare Kostai, – Adomas pasisuko į mane, jo veidą apšvietė šalta generatoriaus ugnis. – Tavo šešėlių kariuomenė sutrūko, o tavo partneris Jonas dabar yra tik dar vienas tamsos akmuo šio kalno pamatuose.
– Šis karas baigtas, Adomai, – tariau sausai, mano balsas nuskambėjo su trūkinėjančiu plieno aidu, o išsitrauktas sidabrinis žiebtuvėlis išleido tik menką, blusią purpuro liepsnelę. – Aš žinau, ką tu padarei. Tu nužudei Magistrą ir nori ištrinti Žemutinį Vilnių.
Adomas skambiai, skaitmeniškai nusijuokė, ir jo balsas per salės garsiakalbius persipynė su žemu generatoriaus stūmoklių dundesiu.
– Aš tik užbaigiu tai, ką mes pradėjome prieš penkerius metus, Kostai. Tu galvoji, kad tavo ankstyva pensija iš policijos buvo atsitiktinė? Tu galvoji, kad pats pamiršai savo pirmąją bylą? Melas. Prieš penkerius metus būtent tu, komisare Kostai, pirmasis suradai šį „Juodojo Metraščio fragmentą“ Katedros požemiuose. Tu supratai jo galybę ir paslėpei jį nuo mūsų, kad išlaikytum tą savo prakeiktą pusiausvyrą. Aljanso vadovybė negalėjo tavęs tiesiog nužudyti – tu žinojai per daug požemių paslapčių. Todėl mes ištrynėme tavo atmintį, pavertėme tave pensininku ir privertėme tave pamiršti savo paties dukrą... tai yra, savo pačio didžiausią gyvenimo atradimą. O dabar tu atnešei man paskutinį trūkstamą emociometrinį raktą – tą medalioną savo rankoje.
17 skyrius: Prarasti prisiminimai
Adomo žodžiai pakibo salėje, o „Juodojo Metraščio fragmentas“ generatoriaus viršūnėje išleido galingą, žemą pulsaciją. Tą pačią akimirką apdegęs sidabrinis medalionas mano kairiojoje rankoje akimirksniu įkaito. Vilniaus įkūrimo runa ant jo paviršiaus sutvisko tokia skaidria, skvarbia purpuro šviesa, kad tamsa mano kairiojoje regėjimo pusėje pratrūko nepažįstamų prisiminimų lavina.
Mano galvoje sudužo penkerius metus tvyrojusi užtvanka.
Pamačiau vaizdą: aš, jaunesnis, dar su pilna komisaro uniforma, stoviu giliausiuose Katedros rūsiuose. Šalia manęs – Jonas, dar visiškai žmogiškas, be jokių demoniškų žvynų. Mūsų rankose švyti tas pats fragmentas. Prisiminiau viską. Prisiminiau, kaip Magistro technokratai reikalavo atiduoti artefaktą, kad paverstų jį ginklu. Prisiminiau, kaip mes su Jonu pasipriešinome, kaip paslėpėme Metraštį ir kaip Adomo pasiųsti magai mane sučiupo, suleido eterinį trintuvą į mano smegenis ir pavertė tuščiu pensininku, klaidžiojančiu po Naujamiesčio kavinėles. Jie paliko mane gyvą tik todėl, kad tikėjosi, jog mano pasąmonė vieną dieną pati atves juos prie paslėpto rakto.
– Aš prisimenu... – sušnypščiau pro dantis, o iš mano kairiosios ausies vėl ėmė tekėti juodas eterio kraujas. – Aš pats pasirašiau savo užmarštį, kad išgelbėčiau šį miestą nuo tavęs.
– Tai nebeturi reikšmės, Kostai, – Adomo veide pasirodė kraupi, skaitmeninė šypsena. He pakėlė savo kibernetinius eterio laidininkus, nukreipdamas mirtiną ištrynimo burtą tiesiai man tarp akių. – Šįkart aš nepaliksiu tavęs pensijoje. Aš ištrinsiu tavo sąmonę iki paskutinio atomo.
Melsvos burtininkų ugnies lankai iš generatoriaus šovė tiesiai į mano pusę, pasiruošę visiškai išdeginti mano smegenis ir paversti mane tuščiu lėle degančio kalno gelmėse.
18 skyrius: Veidrodžių kova
Melsvas ištrynimo burtas skriejo tiesiai į mane, pasirengęs paversti mano protą pelenais. Užplūdusių prisiminimų balsai mano galvoje šaukė vienu metu, griaudėdami mano paties praeities žodžiais: „Kostai, išlaikyk pusiausvyrą! Nepalik Vilniaus tamsoje! “
Nenorėdamas pasiduoti, stipriai įsispyriau pėdomis į stiklines grindis ir iškėliau dešinę ranką su sidabriniu žiebtuvėliu.
Smūgis buvo kurtinantis. Adomo burtas atsitrenkė į mano sužadintą Šešėlių magiją su tokiu garsu, tarsi tūkstančiai veidrodžių būtų sudužę vienu metu. Mano žiebtuvėlis suveikė kaip tobulas, gyvas veidrodis – jis sugėrė visą vietininko tamsą, ją permalė sugrįžusių mano prisiminimų jėga ir išleido atgal kaip galingą purpuro šviesos spindulį. Šviesos banga smogė atgal į Adomą, nublokšdama jį per visą platformą ir priversdama jo šarvus skausmingai kibirkščiuoti.
Tačiau smūgio banga sukrėtė ir patį generatorių.
„Juodojo Metraščio fragmentas“ mašinos viršūnėje neatlaiko šio emocinio ir magiško karo rezonanso. Tiesiai per sujungto artefakto centrą nusidriekė gili, švytinti alyvinė įskilimo linija. Kristalas ėmė skilinėti didžiuliu greičiu, o iš jo plyšių išsiveržęs pilkasis Chaoso dažnis sukelia totalią sistemos perkrovą. Generatorius prarado stabilumą, grasindamas per kelias minutes sudeginti abu Vilnius vienu metu.
19 skyrius: Sugriautas skydas
Įskilusio „Juodojo Metraščio fragmento“ pulsacija išsiveržė pro Gedimino kalno šachtas tiesiai į naktinį Vilniaus dangų. Galingas emociometrinis elektromagnetinis impulsas akimirksniu nuvilnijo per abejus Neries krantus. Tą pačią sekundę neregimas magiškas skydas, šimtmečius skyręs abi miesto puses, su šaižiu stiklo dūžio aidu visiškai subyrėjo .
Pusiausvyra lūžo, ir abu pasauliai prarado savo slaptas ribas.
Mano dešinioji akis per salės monitorius stebėjo tai, kas dėjosi Viršutinio pasaulio gatvėse. Gedimino prospekte ir Katedros aikštėje prasidėjo tikras Chaosas. Paprasti, iš amnezijos miego bundantys žmonės staiga pamatė tai, kas visada slėpėsi šešėliuose: pro šalį skubančias Šnipiškių raganų kariuomenes, panikos apimtus „Obsidiano“ vampyrus ir iš lietaus kolektorių kylančius demonų aristokratijos sargus. Kilusi masinė panika grasino paversti Vilnių kraujo pirties lauku dar iki trečios valandos nakties.
– Tu viską sugriovei, pensininke! – Adomas pakilo nuo platformos, jo prabangus šviesos mago apsiaustas buvo apdegęs, o binarinės runos kibirkščiavo.
Vietininkas suprato, kad jo generatorius sužlugo, o planas sudeginti Žemutinį pasaulį virto visiška katastrofa. Desperatišku, žaibišku judesiu jis pašoko aukštyn, savo kibernetiniais eterio laidininkais išplėšė įskilusį, alyvine šviesa liepsnojantį artefaktą iš mašinos podesto ir nukreipė savo žingsnius link slaptos evakuacijos šachtos, vedančios tiesiai į Katedros požemius. He norėjo pabėgti su kristalu, palikdamas įkaitusį kalno generatorių sprogti ir palaidoti mus visus po pelenais. Turėjau jį pasivyti, kol abu Vilnius visiškai nesudegė šioje Chaoso liepsnoje.
20 skyrius: Gatvės Chaosas
Išsiveržiau pro šoninį Gedimino kalno šliuzą tiesiai į Katedros aikštę. Viršutinis Vilnius degė – ne ugnimi, o panika. Dingęs skydas atvėrė tiesą, kurios paprasti žmonės negalėjo paneigti. Pro šalį lėkė kaukiančios policijos mašinos, troleibusai stovėjo įstrigę sankryžose, o minių klyksmai maišėsi su laukiniais Žemutinio pasaulio demonų urzgimais. Žmonės bėgo nuo vampyrų, o šie, apakinti Viršutinio pasaulio automobilių šviesų, paniškai kirto nagais per vitrinas.
– Visi stoti! Policijos komisaras Kostas Radvila! – surikau, mano balsas per Šešėlių magijos likučius nuaidėjo per visą aikštę su tokiu autoritetu, kokį turėjau Sunkių nusikaltimų skyriuje.
Iškėliau savo sidabrinį žiebtuvėlį, paleisdamas tankią purpuro dūmų sieną tiesiai tarp puolančių Žemutinio pasaulio būtybių ir išsigandusių Viršutinio pasaulio piliečių. Dūmai nežeidė, bet privertė abiejų pusių karius sustoti. Mano senas komisaro ženklas ir dvasinis tabakas doke sukūrė trumpą, trapų stabilumo momentą.
– Raganos, atgal į Šnipiškes! Vampyrai, slėpkitės „Obsidiane“! – komandavau, mano dešinė akis stebėjo minią, o kairysis regėjimas jau fiksavo bėgantį Adomą. – Tai ne jūsų karas! Tai Magistro išdavystė!
Mano policininko patirtis suveikė – masinės žudynės gatvėse buvo laikinai sustabdytos, o rasių vadai, atpažinę mane, ėmė traukti savo pajėgas atgal į šešėlius. Tačiau laiko deryboms nebebuvo. Pažvelgiau link Katedros durų – Adomas, spausdamas įskilusį, mirtina alyvine šviesa liepsnojantį „Juodojo Metraščio fragmentą“, jau smuko pro slaptą varpinės šachtą gilyn į pačius švenčiausius miesto rūsius. Jis bėgo ten, kur žemė turėjo didžiausią magišką galią, o mano žingsniai pasileido iš paskos į aklą Katedros tamsą .
21 skyrius: Katedros rūsių šešėliai
Katedros požemiai alsavo kapaviečių šaltu ir tūkstantmete drėgme . Čia, po galingais mūro skliautais, nustojo galioti net ir elementariausios Viršutinio pasaulio taisyklės. Sienos, saugančios senųjų valdovų kaulus, dejavau nuo dvasinio rezonanso. Įskilęs „Juodojo Metraščio fragmentas“ Adomo rankose veikė kaip prakeiktas magnetas, traukiantis pačią seniausią, primityviausią Žemutinio pasaulio Tamsą.
Bėgau pro siaurus archeologinius praėjimus, o mano kairioji, Šešėlių klausa sugavo klaikius, šaižius garsus – tai nebuvo mašinos ar paprasti burtai. Tai buvo senovinių, iš pačių giliausių Vilniaus prarajų pakilusių būtybių urzgimas.
Pasiekiau pačią giliausią šventyklos kamerą, kur žemė po mano kojomis buvo minkšta, persigėrusi eterio srovėmis. Pamatytas vaizdas privertė mane sustoti.
Adomas klūpėjo salės centre, spausdamas prie krūtinės mirgantį, alyvine šviesa liepsnojantį kristalą. Tačiau jis nebevaldė situacijos. „Juodojo Metraščio“ galia buvo per didelė technokrato protui. Įskilęs artefaktas pažodžiui prabudino senąsias blogio jėgas, kurios materializavosi tiesiai iš Katedros rūsių sienų kaip pajuodę, pūvantys dūmų šešėliai su gyvais nagais. Šie padarai nepuolė manęs – jie apsivijo aplink patį vietininką, smigdami po jo prabangiais šviesos šarvais ir pradėdami jį ryti, keisti bei transformuoti iš vidaus, paversdami jo binarinį kūną gyva, pūvančia Tamsos skulptūra.
– Kostai... padėk man... – iš mutavusio Adomo gerklės išsiveržė klaikus, skaitmeninis ir dvasinis klyksmas, bet jo akys jau buvo praradusios žmogišką formą, nusidažydamos aklu juodumu.
Šviesos išdavikas tapo savo paties pavogto ginklo auka, o pajuodęs monstras jo kūne lėtai atsigręžė į mane, pasiruošęs paskutiniam, mirtinam šuoliui, kol laikrodis varpinės bokšte Viršutiniame Vilniuje nenumaldomai artėjo prie trečios valandos nakties.
22 skyrius: Galutinė akistata
Pajuodęs Tamsos monstras, suaugęs su Adomo kūnu, išleido kurtinantį dvasinį klyksmą, kuris suvirpino pačius švenčiausius Katedros rūsių pamatus. Griaunanti „Juodojo Metraščio“ jėga vertė akmenines sienas skilinėti. Šokau į šalį, kai milžiniškas, iš laidų ir pūvančių šešėlių nukaltas čiuptuvas sutraiškė senovinį sarkofagą ten, kur ką tik stovėjau.
Išsitraukiau savo sidabrinį žiebtuvėlį ir prasukau ratuką. Liepsna tebuvo maža, blausi purpuro kibirkštis.
Mano Šešėlių magija sparčiai silpo. Gedimino kalne veikiantis generatorius, nors ir įkaitęs iki ribos, vis dar siurbė visą prietemos energiją iš abiejų Vilniaus pusių. Monstras pajuto mano silpnumą. Adomo mechaniniai eterio laidininkai, dabar virtę juodais nagais, smigo tiesiai man į kairįjį petį. Skausmas buvo toks baisus, tarsi gyva ugnis liepsnotų mano gyslose – suklupau ant drėgnos žemės, o iš burnos išsiliejo juodas eterio kraujas.
Klūpėdamas Katedros prarajos dugne, supratau vieną dalyką. Visi rasių valdovai ir magai-technokratai visada kovojo dėl šio miesto jėga – burtų skydais, korporacijų kodais ir ginklais. Ir tai tik atnešė Chaosą. Aš buvau Kostas. Senas, nusitrynusį paltą nešiojantis policijos komisaras, kurio didžiausia magija visada buvo ne burtai, o teisingumo jausmas ir šios žemės pažinimas.
Prispaudžiau savo kairįjį, apdegusį Vilniaus medalioną tiesiai prie drėgno, šimtamečio Katedros rūsių molio.
– Priimk mane, Vilniau, – sušnabždėjau tiesiai į tamsią žemę. – Aš atiduodu tau savo prietemą. Išsaugok pusiausvyrą.
Sujungiau savo pačios Šešėlių magijos likučius su pradine, senąja miesto pamato energija. Tai buvo paktas su pačia Vilniaus žeme. Jaučiau, kaip mano magiškos jėgos amžiams išplėšiamos iš mano kūno, nukeliaudamos giliai po asfaltu, bet mainais Katedros rūsiai akimirksniu atgijo – tūkstantmečiai akmenys aplinkui mus sutvisko ramia, tyra ugnimi, pasiruošę suteikti man paskutinį, galutinį smūgį prieš bundantį blogį.
23 skyrius: Paskutinis burtas
Katedros požemių žemė suvirpėjo, prigirdžiusi mano magišką paktą, ir giliai iš po akmeninių pamatų plūstelėjo tyra, pirmykštė Vilniaus energija. Adomo Tamsos monstras persigando šios šviesos – jo šešėliniai čiuptuvai paniškai ėmė trauktis, o binariniai šarvų kodai jo krūtinėje pradėjo skaitmeniškai sproginėti.
Laikrodis Katedros varpinėje Viršutiniame Vilniuje pradėjo mušti trečią valandą nakties. Laikas ištirpo.
Sukaupęs paskutinius fizinius jėgų likučius, pakilau ant kojų. Mano kairioji, Šešėlių regėjimo pusė jau visiškai užgeso, sugrįždama į paprastą, žmogišką tamsą, bet komisaro instinktai valdė mano kūną iki galo. Vienu žūtbūtiniu šuoliu skriejau pirmyn per drėgną šventyklos molį ].
Kairiuoju delnu sugriebiau įskilusį, mirtina alyvine ugnimi liepsnojantį „Juodojo Metraščio fragmentą“ tiesiai iš mutavusių Adomo gniaužtų. Tuo pačiu metu dešine ranka, gniaužiančia apdegusį Vilniaus įkūrimo medalioną, perveriau patį jo Tamsos branduolio centrą. Sujungiau savo trisdešimties metų policininko teisingumo jausmą, prarastus prisiminimus ir tą paskutinį Šešėlių magijos akordą į vieną galutinį, triuškinantį smūgį.
– Tavo byla uždaryta, Adomai, – sušnypščiau tiesiai į jo pajuodusias akis.
Įvyko milžiniškas, viską nuplaunantis šviesos ir garso sprogimas. Šviesos išdavikas ir jo iškviestos senovinio blogio būtybės išleido šiurpų, gurgždančių garsų klyksmą, kai mano teisingumo banga pažodžiui sudegino jų tamsius algoritmus. Per kelias sekundes Adomo kūnas ir jo Tamsos šarvai subyrėjo į smulkius, pilkus pelenus, kurie išsisklaidė Katedros rūsių prietemoje.
O pavogtasis „Juodojo Metraščio fragmentas“ mano pirštuose nustojo pulsuoti. Įskilęs kristalas subyrėjo į šipulius ir lėtai, su švelniu krištolo skambesiu, tiesiog ištirpo šventojoje Vilniaus žemėje, amžiams sugrįždamas ten, iš kur buvo išplėštas, ir galutinai atstatydamas pažeistą gėrio bei blogio pusiausvyrą. Smūgio banga nubloškė mane atgal ant akmeninių grindų, ir aš  jau tik visišką, ramią tylą, grimzdamas į aklą sąmonės netekties gelmę.

24 skyrius: Pusiausvyros atstatymas
Smaragdo ir purpuro ugnies pliūpsniai, draskę Katedros požemių skliautus, akimirksniu nuslopo. Paskutinis „Juodojo Metraščio fragmento“ aidas ištirpo giliai po miesto pamatais, palikdamas tik šventą, pirmykštę kapaviečių tylą. Kalne esantis generatorius, praradęs savo energijos širdį, garsiai sudejavo, ir jo binarinės grandinės amžiams išsilydė, virsdamos nekenksmingais metalo šlakais.
Tą pačią sekundę Viršutiniame Vilniuje įvyko didysis dvasinis poslinkis.
Magiški skydai, nulemti mano atlikto pakto su žeme, vėl nenumaldomai užsidarė, atsiskirdami abi Vilniaus puses storasluoksne nepermatoma užtvara. Neregima siena tarp Šviesos ir Tamsos grįžo į savo vietą. Žmonės, ką tik klaidžioję Katedros aikštėje ir Gedimino prospekte tuščiais amnezijos žvilgsniais, akimirksniu krūptelėjo, tarsi pabudę iš sunkaus, vidurnakčio košmaro.
Miesto atminties perkrova suveikė nepriekaištingai. Paprasti Viršutinio pasaulio piliečiai pamiršo viską, ką matė prieš kelias minutes – jų protai nesugebėjo apdoroti Žemutinio pasaulio būtybių vaizdo, todėl atminties trintuvas šiuos prisiminimus nurašė kaip masinę haliucinaciją, sukeltą didžiulio dujų nuotėkio ir elektros pastočių avarijos. Policijos mašinų sirenos nutilo, o neono šviesos Konstitucijos prospekte ir Naujamiestyje vėl sužibo ramia, logiška balta ir melsva šviesa.
Aš sunkiai pakilau nuo Katedros rūsių žemės. Mano kairioji ranka nebepulsavo purpuro ugnimi, o sidabrinis žiebtuvėlis kišenėje buvo visiškai šaltas. Paktas buvo įvykdytas – aš atidaviau savo magiją, bet Vilnius vėl buvo saugus, o pusiausvyra tarp abiejų pasaulių – visiškai atstatyta.
25 skyrius: Pensininko rytas
Lietus virš Naujamiesčio galiausiai liovėsi, užleisdamas vietą gaiviam, vėsiam rudens rytui. Švitrigailos gatvė pamažu pildėsi automobiliais, o paprasti Viršutinio Vilniaus žmonės su skaitmeninėmis kavos stiklinėmis skubėjo į savo pamainas, net neįtardami, kad vos prieš kelias valandas po jų pėdomis sprendėsi šio pasaulio likimas. Miesto smogas išsisklaidė, o virš Vytenio gatvės loftų stogų nušvito tyra saulės šviesa.
Sėdėjau prie to paties tolimiausio stalelio mažoje, jaukioje Naujamiesčio kavinukėje, kur prasidėjo šis tyrimas. Priešais mane garavo karštas juodos kavos puodelis.
Išsitraukiau iš kišenės savo seną sidabrinį žiebtuvėlį, prasukau ratuką ir užsidegiau paprastą tabako cigaretę. Liepsna buvo visiškai paprasta – geltona, šilta ir nekelianti jokio dvasinio virpesio. Mano Šešėlių magija išnyko. Paktas su Katedros rūsių žeme pasiglemžė mano burtus, paversdamas mane paprastu žmogumi. Buvau tikras, eilinis pensininkas, buvęs komisaras, kurio didžiausias gyvenimo darbas liko įrašytas tik šio miesto pamatuose.
– Kostai, tu vis dar sėdi ten, kur geriausiai matosi bėgantys ryto šešėliai, – išgirdau pažįstamą, žemą balsą.
Pakėliau galvą. Prie mano stalelio prisėdo Jonas. Jis dėvėjo apdraskytos milinės, o jo kairioji ranka ir veido pusė buvo paslėptos po aukšta šaliko apykakle ir odine pirštine. Jis sugebėjo išsigelbėti iš Gedimino kalno griuvėsių prieš magiškiems skydams visiškai užsidarant. Jis liko Žemutiniame Vilniuje, bet šįryt atėjo pasveikinti savo senojo partnerio.
Jonas pastatė ant stalo naują, šviežią kavos puodelį ir lėtai nusišypsojo.
– Pusiausvyra išlaikyta, Kostai. Adomo  nebėra, o Žemutinis pasaulis grįžo į savo slaptą ramybę. Tavo paskutinė byla oficialiai uždaryta.
Nusišypsojau atgal, išpūsdamas melsvų dūmų srautą į švarų kavinės langą. Žiūrėjau į tekančią saulę virš Naujamiesčio stogų ir pirmą kartą po penkerių metų prarastos atminties jaučiau visišką, gilią ramybę. Nebeturėjau Šešėlių magijos, bet Vilnius buvo saugus, mano prisiminimai sugrįžo, o šalia sėdėjo mano ištikimas draugas. Istorija buvo baigta, o mano pensininko rytas pagaliau galėjo prasidėti tiesiog su šilta kava rankose ir ramiu žvilgsniu į priekį.