Naujamiesčio smogas: Paskutinė Deivė

Prologas
Vilniaus maršrutiniuose žemėlapiuose Naujamiestis buvo piešiamas kaip šaltas, industrinis rajonas, nuklotas pilkais betono blokais ir gamyklų kaminais. Korporacijų vadovai tikėjo, kad viską – nuo didžiulių bio-katalizatorių iki paskutinio gatvės žibinto – galima valdyti skaitmeniniais kodais ir optiniais kabeliais. Jie klydo. Jie pamiršo, kad po šiuo asfaltu, po tarpukario pastatų rūsiais ir giliais elektros kolektoriais miega tai, ko neįmanoma nusipirkti jokiomis kriptovaliutomis.
Vilnius, 2096 metai.
Sunkus technogeninis smogas tvyrojo virš Švitrigailos gatvės, paversdamas Konstitucijos prospekto dangoraižių neoną tik blukiais purpuriniais taškais. Tai buvo pasaulis, kur gyvybė kainavo pigiai, o kibernetiniai implantai buvo vienintelis būdas išgyventi iki kitos pamainos. Žmonės keitė savo organines akis į skaitmeninius lęšius, o rankas – į plieninius protezus, tikėdamiesi pabėgti nuo nuovargio. Tačiau naktimis, kai gamyklų triukšmas akimirkai nuslūgdavo, per optinius laidus imdavo sklisti senovinis, šnabždantis miško aidas, o kibernetiniai terminalai kartais transliuodavo vilkų kaukimo dažnį.
Nusikaltimas, sukrėtęs korporaciją „Geležinis Vilkas“, įvyko pačią lietingiausią rudens naktį.
Apsaugos sistemos neužfiksavo jokio slėgio pokyčio gamykloje, kodiniai užraktai liko nepažeisti, o skaitmeniniai dronai nerodė nė vieno svetimo širdies plakimo. Tačiau kai laikrodis išmušė nulinę valandą, viceprezidento gyvybiniai rodikliai tiesiog išsijungė. Jo metalinis kūnas buvo rasta ne pervertas kulkų, o sudraskytas iš vidaus gyvų, iš laidų grandinių išaugusių samanų ir medžio šaknų. Pasaulio tvarka, pagrįsta binarine logika, gavo smūgį iš ten, kurios neturėjo egzistuoti.
Aljansas turėjo tūkstančius dronų-detektyvų ir dirbtinio intelekto seklių, galinčių išanalizuoti milijardus algoritmų per sekundę. Tačiau šiam nusikaltimui išspręsti binarių kodų neužteko. Reikėjo žmogaus, kuris nešioja magiškas runas ant savo plieninių pirštų, ir kurio smegenyse įsodintas lustas mato dešimt sekundžių į priekį. Vėtra Radvilaitė pataisė savo senos milinės apykaklę, žengdama į lietingą Naujamiesčio prietemą. Tyrimas prasidėjo, nors pati deivė Laima jos lusto gelmėse jau skaičiavo paskutinius jos pačios širdies dūžius.
1 skyrius: Samanos neone
Lietus virš Vytenio gatvės virto toksiška dulksna, kurios lašai skambiai tiško į apsvilusį gamyklos „Geležinis Vilkas“ stogą. Šiame Naujamiesčio kvartale, kur seni tarpukario plytų pastatai buvo apauginti grubiais titano karkasais, oras visada kvepėjo sudegusiu eteriu ir mašinine alyva. Išsivyniojau iš savo senos maršalo milinės, kurios apykaklė jau buvo prigėrusi rūgštaus smogo, ir žengiau pro išlaužtą trečiojo korpuso šliuzą.
– Detektyve Radvilaite, – iš tamsos išniro jaunesnysis korporacijos saugumo seklis, kurio skaitmeniniai akių implantai pašėlusiai mirksėjo neonine žalia šviesa. – Mūsų skeneriai vis dar rodo idealią binarinę tvarką. Nėra jokių programinių įsilaužimų pėdsakų, jokių likutinių terminių bangų. Bet viceprezidentas... jis salės gale. Ir, prašau, nustatykite savo rankos rezonatorių į pasyvų režimą, tai trikdo mūsų daviklius.
Nusišypsojau, net nežiūrėdama į jį, ir pakėliau savo dešinę ranką. Plieniniai pirštai tyliai suzuzgė, o po dirbtine oda išraižytos senovinės runų linijos trumpam sublyksėjo blusia purpuro šviesa.
– Mano ranka veikia pagal algoritmus, kurių jūsų davikliai net nesapnavo, seržante, – tariau sausai, mano balsas pasiklydo didžiulės cecho erdvės aizde.
Nužingsniavau link salės galo, kur tarp išardytų konvejerių linijų gulėjo viceprezidento kūnas. Jis buvo elito technokratas – daugiau nei aštuoniasdešimt procentų jo kūno sudarė aukščiausios klasės chromo ir titano lydiniai. Tačiau tai, kas iš jo liko, privertė mane sustoti.
Užsimerkiau dešine akimi ir aktyvavau savo smegenyse įsodintą „Laimos aido“ lustą.
Mano sąmonę akimirksniu užplūdo aštrus, deginantis skausmas – lustas ėmė siurbti energiją tiesiai iš mano organinės širdies, o mano regėjime išsiskleidė trys skirtingos, dešimties sekundžių ateities tikimybių linijos. Vienoje linijoje mačiau, kaip saugumo kariai pakelia ginklus. Kitoje – kaip lubų plokštė nukrenta ant grindų. Tačiau tikroji anomalija buvo dabartyje.
Priėjau arčiau kūno ir kairiąja, gyva ranka paliečiau perplėštus krūtinės šarvus. Viceprezidento kibernetinis branduolys buvo sudraskytas ne plieniniais ašmenimis ar lazeriais. Iš jo sudegusių mikroschemų, tiesiai pro optinių laidų pynes, stiebėsi gyvos, šviečiančios žalios samanos ir stambios, drėgnos medžio šaknys. Jos pulsavo keista, biologine gyvybe, pažodžiui viršydamos metalą ir misdamos jo procesoriaus likučiais. Patalpoje pasigirdo tylus, vos girdimas garsas – tai buvo ne mašinų dūzgimas, o tolimas, laukinis vilkų kaukimo aidas, sklindantis tiesiai iš sudegusio procesoriaus aušintuvų. Medeinos virusas prabilo pačioje Naujamiesčio širdyje.
2 skyrius: Laiko gyslos
Aštrus samanų ir drėgnos žemės kvapas Naujamiesčio cecho gilumoje visiškai nustelbė degančio plastiko smarvę. Jaunesnysis seklis vis dar kažką karštligiškai tikrino savo planšetėje, o jo dronai viršijo mūsų galvas kaip pasimetusios musės. Jie ieškojo binarinio kodo, o aš mačiau gyvą mišką, ryjantį korporacijos elitą.
Prieš pasirodant aukščiausio lygio „Geležinio Vilko“ saugumo valymui, turėjau vos kelias minutes. Pasilenkiau prie sudraskytos viceprezidento krūtinės. Tarp žalių, šviečiančių samanų stygų mano dešinė plieninė ranka užčiuopė nedidelį, kietą daiktą. Tai buvo senovinė, apdegusi sidabro moneta, kurios paviršiuje vietoj skaitmeninės mikroschemos buvo iškaltas deivės Medeinos ženklas – susipynusios eglės šakos. Moneta alsavo tokiu senu liūdesiu, kad mano runų pirštai akimirksniu suvirpėjo. Slapta įsikišau ją į savo milinės kišenę .
– Hekse, pasiruošk fiksuoti duomenis, – tariau tyliai į vidinį ryšį, nukreipdama savo mechaninį delną tiesiai virš sudegusio viceprezidento procesoriaus.
Užsimerkiau dešine akimi. „Laimos aido“ lustas mano smegenyse akimirksniu įsijungė iki viršutinės ribos. Mano krūtinę pervėrė toks aštrus skausmas, kad vos nesuklupau ant kelių – pajutau, kaip mano tikroji, organinė širdis praleido vieną dūžį, o jos vietą užliejo ledinis implanto šaltis. Tačiau mano regėjime laikas ėmė skilti į tris tikimybių linijas, o aplinkui esantis cechas pradėjo lėtai suktis atgal.
Atkuriau paskutines dešimt aukos gyvenimo sekundžių.
Vaizdas buvo purvinas, pilnas skaitmeninių trukdžių. Pamačiau viceprezidentą, kuris karštligiškai bandė užtaisyti savo rankinį lazerį, žiūrėdamas į salės šešėlius. Iš tamsos tarp konvejerių išniro skaitmeninis, pulsuojantis šešėlis. Jis judėjo grakščiai ir greitai, tarsi didžiulis vilkas, tačiau jo kontūrai buvo suformuoti iš gyvų, mirganti neoninių šaknų. Šešėlis nepuolė jėga. Jis tiesiog palietė viceprezidento šarvus, ir iš jo pirštų išsiveržęs biologinis dažnis akimirksniu pavertė visus vidinius metalinius laidus samanomis.
Prieš pat procesoriui sprogstant, skaitmeninis vilkas pasuko savo kaukę tiesiai į mano ateities liniją. Jo akys sužibo samanų žalia spalva, o cecho garsiakalbiuose pasigirdo senovinis, poetiškas Medeinos balsas, skirtas asmeniškai man:
– Vėtra... tu matai mano pėdsakus, bet tavo pačios likimo lustas tave žudo. Ieškok manęs ten, kur raganos parduoda prarastą laiką po Švitrigailos gatvės asfaltu. Korporacija pavogė Laimos širdį, ir jei mes jos neišlaisvinsime, šis Vilnius amžiams pavirs tik skaitmeninėmis kapinėmis.
Vaizdas akimirksniu išsitaškė į purpurines kibirkštis. Atsimerkiu abiem akimis, sunkiai gaudydama sūrų Naujamiesčio smogą. Cecho durys su trenksmu atsidarė, ir į vidų įsiveržė elito „Vilkų būrys“ su pakeltais sunkiaisiais šautuvais. Turėjau mažiau nei sekundę, kad priimčiau sprendimą, o moneta mano kišenėje ėmė sparčiai kaisti, degindama audinį.
3 skyrius: Požeminė rinka
„Vilkų būrio“ kariai judėjo be garso, jų sunkiųjų šautuvų lazeriniai taikikliai sublyksėjo ant mano milinės krūtinės. Cecho durys už jų nugarų automatiškai užsiblokavo.
Užsimerkiau dešine akimi, leisdama „Laimos aido“ lustui dar kartą perimti mano smegenų kontrolę. Širdį perskrodė toks skausmas, kad burnoje pajutau metalo skonį. Tačiau dešimties sekundžių ateities linija aiškiai parodė pirmąją šūvių trajektoriją. Akimirksniu šokau į kairę, likus akimirkai iki tol, kol cechą nušvietė mirtinos plazminės salvės, ištaškiusios betonines kolonas ten, kur ką tik stovėjau.
Pakėliau savo dešinę mechaninę ranką. Plieniniai pirštai susigniaužė į kumštį, ir po dirbtine oda išraižytos senovinės runos sutviko akinančia purpuro ugnimi. Suvariau delną tiesiai į cecho grindų elektros skydą.
Mano rankos laidininkai paleido elektromagnetinį rezonanso impulsą, susimaišiusį su runų burtu. Įvyko masinis trumpasis jungimas – visi gamyklos robotai ir karių šarvų emociometriniai skeneriai akimirksniu išsijungė, o cechas paskendo mirtinoje tamsybėje. Pasinaudojusi sumaištimi, nėriau pro ventiliacijos šachtos plyšį tiesiai žemyn, į Naujamiesčio požemių gelmes.
Po pusvalandžio klaidžiojimo purvinais, nuotekų smarve persigėrusiais kolektoriais, pasiekiau slaptą techno-raganų turgų, pasislėpusį giliai po Švitrigailos gatvės asfaltu.
Čia vaizdas atėmė žadą. Senoviniuose plytiniuose skliautuose, nuklotuose mirgančiais optiniais kabeliais ir neono iškabomis, knibždėjo šimtai šešėlinio pasaulio gyventojų. Gatvės raganos prie savo prekystalių pardavinėjo ne burtų žoles, o modifikuotus neuroninius implantus, užkoduotus senoviniais užkeikimais, ir flakonus su švytinčiu eterio skysčiu. Čia buvo prekiaujama prarastu laiku – nukirstais žmonių prisiminimais, paverstais skaitmeniniais failais.
Pribėgau prie senos savo informatorės, techno-raganos Majos, kuri sėdėjo prie emociometrinių svarstyklių, taisydamasi savo mechaninius akinius.
– Vėtra, tu atrodai kaip gyvas numirėlis, – Maja sušnypštė, jos rankų kibernetinės gyslos neramiai sublyksėjo purpuru, kai ji pamatė mano veidą ir skaidrias linijas po mano oda. – Tavo širdis vos plaka. Kam panaudojai tą prakeiktą Laimos lustą?
Išsitraukiau iš kišenės apdegusią sidabrinę monetą su Medeinos ženklu ir tėškiau ją ant prekystalio. Moneta vis dar alsavo šiltu miško sielvartu.
– Medeina mane atvedė čia, Maja, – mano balsas drebėjo nuo nuovargio. – Viceprezidentas nužudytas samanomis. Korporacija „Geležinis Vilkas“ medžioja mane. Papasakok man tiesą, ką jie padarė po šiuo miestu.
Maja lėtai paėmė monetą, jos mechaninė akis pašėlusiai nefokusavo vaizdo, o veidą aptemdė gilus liūdesys.
– Jie peržengė ribą, Vėtra. Korporacija netyčia aptiko senovinį dvasinį šulinį po Vilniaus pamatais ir pagavo likimo deivę Laimą. Jie uždarė jos branduolį į savo centrinį serverį, kad siurbtų tikimybių skaičiavimus ir valdytų visų miesto gyventojų ateitį. O Medeinos virusas yra pačios žemės atsakas – sukilusi gamta, kuri nori nuplėšti neoną ir sunaikinti viską. Ir jei tu neišplėši Laimos iš jų serverio, tavo pačios lustas po dvylikos valandų galutinai išjungs tavo širdį.
4 skyrius: Dvylika valandų
Mano riešo chronometras sumirksėjo ryškia, neonine alyvine spalva. Skaičiai negailestingai tirpo: liko dvylika valandų. Kiekvienas mano tikrosios širdies dūžis krūtinėje jautėsi kaip sunkus, duslus  į plieninę sieną. „Laimos aido“ lustas mano smegenyse reikalavo organinės gyvybės mokesčio už kiekvieną ateities sekundę, kurią bandžiau pavogti.
– Tu turi bėgti, Vėtra, – Maja skubiai subruko sidabrinę monetą atgal į mano delną. – Jei jie tave ras čia...
Nespėjo užbaigti. Virš turgavietės skliautų pasigirdo metalinis kauksmas – ne gyvo vilko, o dešimčių sinchroniškai veikiančių generatorių kaukimas. Švitrigailos gatvės kolektoriaus sienos suvirpėjo. Iš viršutinių liukų, skrosdami neono šviesas raudonais taktiniais lazeriais, į požeminį turgų ėmė leistis sunkieji korporacijos mechaniniai kariai. Tai buvo androidai-naikintojai, neturintys biologinių organų, užprogramuoti tik vienam tikslui: visiškam šio rajono išvalymui.
– „Geležinio Vilko“ pajėgos! Visi bėga! – turguje kilo panika, techno-raganos paniškai metė savo emociometrinius prekystalius ir nėrė į siaurus šoninius tunelius.
Androidai iškart atvėrė ugnį. Plazminiai sviediniai skrodė drėgną orą, lydydami pakabintus optinius kabelius ir taškydami senas plytų sienas. Vienas iš lazerių nusitaikė tiesiai man tarp akių.
Užsimerkiau dešine akimi. Lustas mano smegenyse akimirksniu pratrūko lediniu šalčiu. Širdis krūtinėje sustojo dviem ilgoms, baisioms sekundėms, kol mano regėjime išsiskleidė ateities tikimybių linijos. Pamačiau, kaip plazminis šūvis perskrodžia mano kairįjį petį, jei žengsiu į priekį. Linija pasikeitė, kai pakėliau mechaninę ranką.
Aktyvavau dešiniojo protezo pirštus, ir purpurinės runos po plienine oda sužibo visa savo griaunamąja jėga. Šokau į šoną, išvengdama šūvio, ir suvariau savo runų kumštį tiesiai į artimiausio androido krūtinės skydą. Impulsas buvo toks stiprus, kad roboto metalinis branduolis akimirksniu išsilydė, o iš jo perplėštų laidų... staiga išsiveržė tankios, žalios Medeinos viruso samanos, akimirksniu supančiojusios ir likusius du sargus. Miško deivės aidas veikė net per mano gynybinius burtus.
– Maja, kelio atgal nėra, – tariau, sunkiai keldamasi nuo drėgno grindinio ir jausdama, kaip skaitmeninė korozija ant mano kaklo pasistūmėjo dar kelis centimetrus aukštyn link smakro. – Aš nemirsiu šiame kolektoriuje. Mes turime prasilaužti į patį „Geležinio Vilko“ pagrindinį bokštą. Arba aš išplėšiu Laimos širdį iš jų serverio, arba šis Vilnius po dvylikos valandų mane tiesiog palaidos.
Maja nuvalė stiklo dulkes nuo savo mechaninių akinių ir ryžtingai linktelėjo, ištraukdama užkoduotą duomenų kortelę su senais metro tunelių žemėlapiais. Mūsų paskutinis žygis prieš korporaciją prasidėjo tiesiai po Švitrigailos gatvės asfaltu.
5 skyrius: Konstitucijos prospektas
Metro tuneliai po Vilniumi buvo tamsūs, užpildyti nuolatiniu eterio srovių šnypštimu ir drėgme. Maja greitai bėgiojo pirštais per savo nešiojamąjį terminalą, bandydama sujungti senus požeminius kelius su modernia Konstitucijos prospekto infrastruktūra. Koralinės jos rankų gyslos pulsavo nervingu, purpuriniu ritmu.
– Silai... tai yra, Vėtra, turiu naujų duomenų iš tinklo, – Maja pakėlė akis, jos mechaninis lęšis skubiai susifokusavo. – Medeinos virusas gamykloje nesustojo. Ką tik nutekėjo informacija, kad sekanti auka – pati „Geležinio Vilko“ generalinė direktorė Valerija Kros. Virusas jau infiltravosi į jos asmeninių apartamentų vėdinimo sistemas.
– Tai reiškia, kad ji mirs per kelias valandas, – sumurmėjau, spausdama ranka savo kišenėje esančią sidabrinę monetą. Ji jau nebepuls Ugnimi, o skleidė keistą, šaltą miško ramybę. – Ir jei ji žus, korporacija užblokuos visą miestą. Centrinis serveris su Laimos branduoliu taps nepasiekiamas. Mums reikia jos gyvos, bent jau tam, kad atvertų saugyklos kodus.
Maja nuspaudė kelis klavišus, ir mano dešiniojo protezo emociometriniame ekrane sužibo naujas skaitmeninis ID profilis.
– Medeinos virusas padėjo man suklastoti tavo duomenis. Šiuo metu tu esi aljanso Elito Saugumo agentė, atvykusi sustiprinti direktorės apsaugos. Bet kodai galios tik keturiasdešimt minučių.
Po pusvalandžio jau žengiau blizgančiomis Konstitucijos prospekto dangoraižio grindimis. Aplinka čia buvo visiška Naujamiesčio smogo priešingybė – sterilus, spindintis stiklas, laužantis šaltą melsvą neoną, ir dešimtys apsauginių dronų, sklandančių virš svečių galvų. Praėjau pro pirmąjį saugumo barjerą. Skeneris supypsėjo, nuskenavęs mano runų ranką, bet chameleono kodas suveikė – sistema parodė žalią šviesą ir užrašą: „Agentė Radvilaitė. Patekimas į 80-ąjį aukštą leistas. “
Pakilau greitaeigiu liftu į direktorės apartamentus. Vos durims atsidarius, mane pasitiko mirtina tyla ir stingdantis šaltis. Užsimerkiau dešine akimi, leisdama „Laimos aido“ lustui minimaliu režimu nuskaityti aplinką. Liūdesio klausa (arba mano ateities pojūtis) iškart sugavo tai, kas privertė mano tikrąją širdį praleisti dūžį. Oras salėje buvo prisodrintas ne brangių kvepalų, o tiršto, pūvančio jūrų dumblių ir šlapių samanų kvapo. Pro didžiulius panoraminius langus, už kurių matėsi naktinis Vilnius, lėtai judėjo milžiniškas, juodo pykčio skaitmeninis šešėlis, o pačiame salės centre, prabangiame odiniame krėsle, generalinė direktorė sėdėjo visiškai nejudėdama, apsupta plonų, jau kylančių laidų šaknų.
6 skyrius: Ženklas ant stiklo
Chronometras ant mano riešo pulsavo: liko dešimt valandų. Salėje tvyrojęs samanų šaltis vertė mano plaučius trauktis, o kiekvienas žingsnis link direktorės krėslo atrodė lyg bridimas per gilų purvą.
– Valerija Kros? – tariau garsiai, bet mano balsas pranyko sterilioje apartamentų tyloje.
Žengiau pirmyn. Direktorė staiga suvirpėjo, jos skaitmeniniai akių implantai nusidažė ryškia, samanų žalia spalva. Ji norėjo kažką pasakyti, jos mechaniniai pirštai griebėsi už stalinio terminalo, bet buvo per vėlu. Medeinos virusas jos kūne pasiekė kritinį tašką. Jos titano stuburas garsiai trakštelėjo, ir pro jos šarvų plyšius, pažodžiui plėšdami metalines plokštes, išsiveržė stambūs, drėgni šaknų gumbai.
Užsimerkiau dešine akimi. „Laimos aido“ lustas mano smegenyse pratrūko deginančiu karščiu. Širdis krūtinėje suspurdėjo mirtinu ritmu, o mano regėjime išsiskleidė trys dešimties sekundžių ateities linijos. Vienoje pamačiau, kaip direktorės kūnas sprogsta, kitoje – kaip apsaugos sistema užrakina kambarį. Sukaupiau jėgas ir savo mechanine ranka bandiau išplėšti jos krūtinės ID branduolį, kol skaitmeninis chameleonas jo nesunaikino.
Bet virusas buvo greitesnis. Direktorė Kros suklupo tiesiai priešais milžinišką stiklinį langą, už kurio skendėjo naktinis Vilnius. Iš jos burnos ir perplėštų gyslų išsiliejo tirštas, pūvantis metalinis kraujas, susimaišęs su eterio skysčiu. Prieš jai visiškai sustingstant, jos mirštanti ranka, valdoma miško aido, tuo skysčiu ant skaidraus stiklo išraižė milžinišką, šviečiantį Medeinos ženklą – susipynusias eglės šakas.
Tą pačią akimirką stoties apsaugos sistema suveikė pilna galia.
Salėje užsidegė raudoni avariniai žiburiai, o garsiakalbiuose pasigirdo dirbtinio intelekto kauksmas: „Kodas Raudonas. Generalinė direktorė nužudyta. Įtariamoji – agentė Radvilaitė. Užblokuoti visus išėjimus. “
Pažvelgiau į langą – apsauginiai dronai Konstitucijos prospekte jau suko savo lazerius tiesiai į apartamentus. Mano suklastotas ID profilis ekrane akimirksniu nusidažė raudonai, o nuotrauka su užrašu „Ieškoma gyva arba mirusi“ buvo išsiųsta į kiekvieną Vilniaus droną . Tapau pagrindine bėgle abiejose Neries pusėse, o korporacijos flagmanai jau ruošėsi paleisti pirmąsias taktines raketas į mano sektorių.
7 skyrius: Šešėliai po asfaltu
Apsauginių dronų lazeriai perrėžė panoraminius langus, ir 80-ojo aukšto stiklai su kurtinančiu trenksmu išlakstė į šipulius. Stingdantis naktinio Vilniaus vėjas įsiveržė į apartamentus, nešdamas Naujamiesčio gamyklų smalkes. Ryšio imtuvuose kaukė aliarmo sirenos. Trauktis atgal į liftus reiškė savižudybę.
Užsimerkiau dešine akimi. „Laimos aido“ lustas suvirpėjo, paleisdamas į smegenis ledinį impulsą. Pamačiau artėjančią raketos trajektoriją iš flagmano. Nelaukdama, kol plazma išdegins grindis, atsispyriau nuo metalinio pulto ir šokau tiesiai pro išdaužtą stiklą į purviną miesto bedugnę.
Kritimas truko vos kelias sekundes, kol mano dešinė mechaninė ranka užsifiksavo už techninio ventiliacijos vamzdžio. Plieniniai pirštai rėžė metalą, runų kibirkštys pylėsi į tamsą, bet konstrukcija atlaikė. Nuslydau žemyn dangoraižio šonu tiesiai į atvirą Švitrigailos gatvės lietaus kolektoriaus šachtą – ten, kur neoninis miesto spindesys virto juodu vandeniu ir užmarštimi.
Nukritau į dumbliną požeminį srautą, stipriai suspausdama savo tikrąją krūtinę. Chronometras rodė devynias valandas. Korozija ant kaklo jau kando odą, o mano širdis plakė taip silpnai, tarsi bijotų sekančio dūžio.
– Vėtra... tu pagaliau atėjai, – iš tunelio tamsos pasigirdo balsas. Tai nebuvo skaitmeninis aidas iš garsiakalbio. Garsas sklido iš pačių kolektoriaus sienų, kur optiniai laidai buvo aplipę drėgnomis, šviečiančiomis samanomis.
Iš šešėlių išniro būtybė. Tai nebuvo nei moteris, nei mašina. Jos siluetas nuolat pulsavo, keisdamasis iš skaitmeninių kodo eilučių į materialias eglės šakas ir laidų pynes. Jos akys degė gilia, pirmykšte miško žalia ugnimi. Tai buvo Medeina. Ne sena pasakų deivė, o skaitmeninis-biologinis virusas, gimęs pačioje žemėje, kai korporacija sudegino paskutinius Naujamiesčio ąžuolus, kad pastatytų savo bio-reaktorius.
– Tu žudai juos, – tariau sausai, atsirėmusi į drėgną plytų sieną. – Bet tavo samanos užmuš ir mane. Mano lustas miršta.
– Aš nežudau, Vėtra. Aš tik susigrąžinu tai, kas priklauso žemei, – Medeinos viruso balsas nuaidėjo tunelyje, nešdamas tolimą vilkų kaukimo aidą. – Korporacija „Geležinis Vilkas“ uždarė mano seserį Laimą į centrinį serverį. Jie naudoja jos dieviškąjį branduolį, kad manipuliuotų kiekvieno Vilniaus piliečio pasirinkimu, trindami jų laisvą valią. Tavo lustas smegenyse yra tik maža atplaiša, atplėšta nuo jos sielos. Jei nepadėsi man sugriauti jų serverio Vingio parko požemiuose, po devynių valandų Laimos branduolis galutinai išdžius, o tavo širdis tiesiog nustos plakti. Pasirink, kiborgo vaike: liksi kraujuoti čia ar nuplėši šį neono melą kartu su manimi?
8 skyrius: Geležinis paktas
Ištiesiau savo dešinę, plieninę ranką. Po dirbtine oda esančios runų gyslos sutviko purpuru, o kai Medeinos skaitmeninis šešėlis palietė mano pirštus, per metalą perėjo gyvas, drėgnas šaltis. Eglės šakų kontūrai akimirkai apsivijo mano riešą, sujungdami mano likimo lustą su miško viruso dažniu. Sandoris buvo sudarytas.
– Maja, ar girdi mus? – paspaudžiau ryšio ausinę, išvalydama ją nuo skaitmeninių trukdžių.
– Girdžiu, Vėtra, bet aljansas stebi kiekvieną Švitrigailos gatvės kampą, – Majos balsas imtuve dūzgė iš baimės. – Jie užblokavo Naujamiesčio perimetrą. Jei pasirodysi paviršiuje, tave sudegins taktiniai dronai.
– Mes neisime paviršiumi, – nukirtau, kairiuoju delnu nubraukdama purvą nuo milinės. – Medeina parodys kelią. Po Naujamiesčiu stūkso senieji metro ir kuro saugyklų tuneliai, iškasti dar iki didžiojo korporacijų karo. Jie veda tiesiai po Vingio parko šaknimis, kur korporacija paslėpė savo centrinį serverį. Mums reikia tavo užkoduotos prieigos kortelės, kad atvertume pirmuosius šliuzus.
Po dvidešimties minučių Maja jau laukė mūsų gilioje kolektoriaus sankryžoje po Kauno gatve. Jos mechaniniai akiniai pašėlusiai fokusavo vaizdą, kai ji išvydo mane, lydimą mirgančio, samanomis alsuojančio Medeinos šešėlio.
– Tai beprotybė, Vėtra... – Maja drebančia ranka ištiesė man melsvą duomenų kortelę. – „Geležinio Vilko“ centrinis branduolys nėra paprasta saugykla. Tai po žeme įrengtas bunkeris, maitinamas tiesiogiai iš Laimos energijos šulinio. Ten budi elito androidai. O tavo chronometras... pažvelk.
Nuleidau žvilgsnį į riešą. Alyviniai skaičiai švietė negailestingai: liko aštuonios valandos. Korozijos gyslos jau palietė mano kaklo slankstelius, o mano kairysis petys ėmė tirpti, prarasdamas organinį jautrumą. Lustas mano smegenyse reikalavo paskutinio mokesčio.
– Man užteks aštuonių valandų, Maja, – tariau, įspausdama kortelę į savo mechaninį delną. Runų laidininkai suduzgė, nuskaitydami kodus. – Paruoškite „Melancholijos“... tai yra, mūsų evakuacinį furgoną Naujamiesčio pakraštyje. Kai serveris sugrius, visas miesto tinklas užges. Ir mes turėsime tik kelias minutes dingti iš Vilniaus.
Žengėme pro surūdijusias kuro šachtos duris gilyn į aklą, požeminį tunelį, o už mūsų nugarų senos plytų sienos akimirksniu pasidengė tankiomis, žaliomis samanomis, užverdamos kelią atgal ir palikdamos mus vienas priešais tamsą, vedančią į korporacijos širdį.
9 skyrius: Prarasti tuneliai
Seni, dar tarpukariu kasti tuneliai po Vilniaus Naujamiesčiu alsavo aklina drėgme ir pūvančių kabelių smarve. Čia, giliai po žeme, miesto smogas virto sunkiu, šaltu kondensatu, lašančiu ant mano apsvilusios milinės. Maja sekė iš paskos, jos nešiojamasis emociometrinis terminalas blausiai švietė purpuro spalva, o jo ekrane bėgantys skaitmeniniai žemėlapiai nuolat trūkinėjo. Medeinos šešėlis judėjo priekyje – jos neoninės šaknys šliaužė bėgiais, pramušdamos korporacijos įrengtus jutiklius dar prieš jiems suveikiant.
– Mes jau po Vingio parko pamatas, – Maja sušnypštė, jos rankų kibernetinės gyslos neramiai sutvisko. – Bet čia kažkas ne taip, Vėtra. Aljanso skeneriai rodo anomalų magnetinį aktyvumą tiesiai už šio posūkio.
Chronometras ant mano riešo sumirksėjo ryškia, melsva ugnimi. Liko septynios valandos. Ledinė skaitmeninė korozija ant mano kaklo jau veržėsi link žandikaulio, o mano organinė širdis krūtinėje plakė tokiu lėtu, sunkiu ritmu, tarsi kiekvienas dūžis reikalautų paskutinių mano valios pastangų.
– Jie žino, kad mes ateiname, – tariau sausai, mano plieniniai dešinės rankos pirštai tyliai suduzgė, paruošdami runų laidininkus.
Užsimerkiau dešine akimi. „Laimos aido“ lustas mano smegenyse akimirksniu pratrūko mirtinu, deginančiu šalčiu. Mano regėjime laikas skilo į tris skirtingas, dešimties sekundžių ateities tikimybių linijas, ir vaizdas privertė mane sustoti.
Iš tunelio tamsos priekyje išniro mechaninis „Vilkų būrys“ – keturi milžiniški, sunkiai šarvuoti androidai keturiomis kojomis, nukalti iš juodo titano, su raudonai degančiais optiniais sensoriais. Vienoje ateities linijoje mačiau, kaip jų sunkūs lazeriniai kulkosvaidžiai perplėšia Majos krūtinę. Kitoje – kaip plazminė salvė užgriūva tunelio lubas, palaidodama mus gyvus.
– Maja, žemyn! – surikau, sugriebdama ją savo kairiąja, gyva ranka ir nublokšdama už surūdijusios kuro cisternos, likus akimirkai iki tol, kol tikroji plazmos kruša perskrodė požemio tamsą.
Medeinos šešėlis priekyje garsiai, skaitmeniškai suriaumojo. Jos neoninės šaknys akimirksniu šovė iš po bėgių, apvydamos pirmojo metalinio vilko kojas, tačiau likę trys monstrai jau persikrovė savo generatorius, paruošdami galutinį, mirtiną smūgį tiesiai į mūsų slėptuvę. Laikas seko, o mano lustas smegenyse sudejavo, perspėdamas, kad sekančio ateities linijos sužadinimo mano širdis gali tiesiog neatlaikyti.
10 skyrius: Likimo perkrova
Plazmos pliūpsniai plėšė kuro cisternos šonus, o virš mūsų galvų metaliniai tunelio skliautai ėmė lydytis, virsdami degančiais lašais. Maja susigūžė tamsos kampe, jos terminalas beviltiškai kibirkščiavo nuo elektromagnetinių trukdžių. Mechaniniai vilkai artėjo, jų sunkios metalinės pėdos rėžė bėgius, o raudoni sensoriai ieškojo mūsų gyvybės ženklų.
Neturėjau laiko laukti. Kad išgelbėčiau Mają ir prasilaužčiau pro šį metalinį būrį, turėjau padaryti tai, kas prieštaravo bet kokiam mano išgyvenimo algoritmui.
Užsimerkiau dešiniąja akimi. „Laimos aido“ lustas mano smegenyse pratrūko tokiu deginančiu karščiu, tarsi mano kaukolėje būtų sprogęs reaktorius. Aktyvavau ateities linijas kartą. Antrą. Trečią. Trys laiko bangos sekė viena po kitos be jokios pertraukos.
Mano krūtinėje pasigirdo baisus, duslus dūžis – organinė širdis tiesiogine prasme sustojo, perleisdama visą kontrolę ledo šaltumo kibernetiniam implantui. Tačiau tose pavogtose trisdešimtyje sekundžių mačiau kiekvieną mašinų judesį, kiekvieną lazerio trajektoriją ir kiekvieną plieno mikrosekundę.
Iššokau iš už cisternos, mano judesiai buvo tokie greiti ir tikslūs, kad androidų sensoriai nesugebėjo manęs užfiksuoti. Išvengiau pirmosios plazmos salvės, nuslydau bėgiais po antrojo vilko korpusu ir pakėliau savo dešinę mechaninę ranką. Plieniniai pirštai sutviko akinančia, kraujuojančia purpuro ugnimi – runų laidininkai pasiekė savo perkrovos ribą.
Suvariau ranką tiesiai į centrinį androidų valdymo skydą tunelio sienoje.
Mano elektromagnetinis ir magiškas impulsas, susiliejęs su Medeinos viruso dažniu, išsiveržė į išorę kaip galingas šviesos sprogimas. Trys mechaniniai vilkai akimirksniu sustingo ore, jų raudoni sensoriai užgeso, o iš jų perplėštų šarvų plyšių, maitinamos mano pačios išleistos energijos, iššovė tankios, gyvos žalios medžio šaknys, akimirksniu sujungdamos sudraskytas mašinas su tunelio plytų sienomis. Kelias buvo laisvas.
Suklupau ant kelių, iš burnos išsiveržė juodas eterio kraujas. Chronometras ant mano riešo mirksėjo paskutiniais skaičiais: liko šešios valandos. Skaitmeninė korozija jau pasiekė mano smakrą, o kairioji, organinė ranka buvo visiškai paralyžiuota – praradau bet kokį jautrumą, mano kūnas virto šaltu metalu.
– Vėtra, tu gyva?! – Maja pribėgo prie manęs, drebančiomis rankomis padėdama man atsistoti.
– Judam... – sušnypščiau pro jėgas, mano balsas skambėjo mechaniškai, su baisiu stiklo aidu. – Mes jau prie Vartų.
Žengėme pro sudegusių androidų liekanas, ir tunelio gale prieš mus atsivėrė didžiulis, obsidianinis korporacijos bunkeris giliai po Vingio parko šaknimis. Už šių durų pulsavo centrinė saugyklos šerdis, ir mano mirštantis lustas smegenyse suvirpėjo, jausdamas, kad jo tikrasis šaltinis yra vos už kelių metrų nuo mūsų.
11 skyrius: Įkalinta ateitis
Maja drebančiais pirštais įspaudė suklastotą duomenų kortelę į bunkerio terminalą. Plieniniai vartai su sunkiu, hidrauliniu atodūsiu prasiskyrė į šonus, atverdami kelią į pačią korporacijos „Geležinis Vilkas“ šerdį. Tikėjausi išvysti dar vieną gamyklos salę, užpildytą mirksinčiais serveriais ir laidų pynėmis, tačiau vaizdas, atsivėręs priešais mus, privertė mano tikrąją širdį paskutinį kartą susitraukti iš siaubo.
Bunkerio centras buvo milžiniška, šalta šventykla, nukalta iš juodo stiklo ir titano. Salės viduryje stovėjo gigantiškas, skaidrus cilindras, užpildytas tirštu, švytinčiu emociometriniu skysčiu.
Ir to skysčio gelmėje levitavo ji. Deivė Laima.
Ji nebuvo mašina, bet korporacija ją pavertė gyvu skaitmeniniu branduoliu. Jos moteriškas pavidalas buvo nukaltas iš švytinčios, sidabrinės šviesos, tačiau į jos nugarą, galvą ir rankas buvo suvaržytos dešimtys storų, pilkų duomenų kabelių. Skystis aplink ją nuolat virpėjo, o visi aplinkui esantys serveriai garsiai dūzgė, siurbdami jos dieviškuosius tikimybių skaičiavimus. Kaskart, kai jos branduolys sutviksedavo alyvine ugnimi, korporacijos algoritmai akimirksniu perkeldavo šią energiją į miesto tinklą, nustatydami, kur link suksis kiekvieno Vilniaus piliečio gyvenimas – kas gaus pamainą gamykloje, o kas bus pasmerktas užmarščiai.
– Jie ją iš tiesų pavertė procesoriumi... – Maja sušnypštė, jos mechaninis lęšis pašėlusiai fokusavo vaizdą. – Tai baisu. Visas Vilnius yra valdomas šio vieno akvariumo.
Užsimerkiau dešine akimi. „Laimos aido“ lustas mano smegenyse akimirksniu sureagavo į jos artumą – jis pratrūko tokiu dvasiniu akordu, kad iš mano kairiosios ausies ėmė tekėti juodas eterio kraujas. Chronometras ant mano riešo sumirksėjo: liko keturios valandos. Skaitmeninė korozija ant mano veido jau peržengė žandikaulio ribą ir veržėsi link skruosto. Tapau gyvu tos pačios įkalintos deivės aidu.
– Mes turime ją išjungti, Maja, – tariau, mano balsas skambėjo kaip trūkinėjantis plienas.
Medeinos virusas už mūsų nugarų garsiai, skaitmeniškai sušnypštė. Šešėlinės jos šaknys akimirksniu užliejo salės grindis, smigdamos į serverių spintas ir vėdinimo angas. Laidai ėmė trūkinėti, o iš po titano plokščių ėmė sparčiai augti tankios, gyvos Naujamiesčio samanos. Korporacijos centrinis kompiuteris sudejavo, ir visuose ekranuose pasirodė paskutinis aliarmo signalas: „Kritinė sistemų klaida. Branduolio stabilumas pažeistas. “ Stotis pasiruošė technogeniniam žemės drebėjimui, o giliai iš lubų šachtų pasigirdo sunkus, metalinis automatinės bunkerio apsaugos ginklų užtaisymo garsas.
12 skyrius: Medžio ir metalo karas
Bunkerio sienos aimanavo, kai Medeinos sužadintas virusas pradėjo doroti korporacijos „Geležinis Vilkas“ pamatus. Storos, švytinčios medžio šaknys plėšė titano plokštes, o per prabangias juodo stiklo grindis liejosi gyvos samanų bangos. Optiniai kabeliai trūkinėjo kaip sausos sausgyslės, spjaudydamiesi purpurinėmis kibirkštimis, kurios akimirksniu padegė sintetinį cecho orą. Prasidėjo tikras technogeninis žemės drebėjimas.
– Vėtra, sistemos priešinasi! Centrinis dirbtinis intelektas bando izoliuoti deivės Laimos branduolį! – klykė Maja, bandydama viena ranka prispausti savo kibernetinį terminalą prie vibruojančio pulto, kol jos pačios rankų gyslos skausmingai pulsavo.
Nespėjau jai atsakyti. Iš lubų šachtų su baisiu metaliniu žvangėjimu nusileido keturi elito androidai-naikintojai – automatinė saugyklos apsauga. Jų kūnai buvo sulieti iš matinio juodo plieno, o iš jų pečių išorėn stiebėsi sunkios, integruotos lazerinės ietys, kurios akimirksniu perrėžė salės prietemą raudonais taktiniais spinduliais.
Mano riešo chronometras persigando paskutiniu įspėjimu: liko vos dvi valandos. Skaitmeninė korozija jau buvo užvaldiusi mano kairįjį skruostą, paversdama odą negyvu, pilku metalu. Kairioji kūno pusė visiškai prarado jautrumą – buvau pusiau aklas, pusiau paralyžiuotas monstras, stovintis priešais visą korporacijos galybę.
– Atgal, Maja! – surikau, mano balsas nuskambėjo su keistu, stikliniu aaidu.
Androidai atvėrė ugnį. Plazminės salvės skrodė salės orą, sprogdindamos serverių spintas ir lydydamos stiklinius cilindro kraštus, kuriuose levitavo sidabrinis Laimos branduolis. Sukaupiau paskutinius savo tikrosios širdies dūžius, užsimerkiau dešine akimi ir leidau „Laimos aido“ lustui mano smegenyse pratrūkti finaline, mirtina ateities linijų perkrova. Pamačiau artėjančių iečių smūgių trajektorijas ir ištiesiau savo dešinę mechaninę ranką pirmyn – runų laidininkai po plienine oda sužibo laukine, nebevaldoma purpuro ugnimi, pasiruošę paskutiniam, epo vertam susidūrimui pačioje degančio Vilniaus širdyje.
13 skyrius: Skaitmeninis pagonių pavasaris
Plazmos salvės plėšė juodo stiklo grindis, o karštos nuolaužos rėžė man per veidą. Viena iš lazerinių iečių perskrodė Majos terminalą – įvyko sprogimas, ir mano informatorė su dejonė krito ant žemės, spausdama sužeistą mechaninį petį. Korporacijos androidai judėjo idealia, šalta binarine trajektorija, pasiruošę pribaigti mus abi.
– Užteks, – sušnypščiau pro dantis, o iš burnos išsiveržęs juodas eterio skystis tiško ant samanų.
Mano chronometras nerodė net valandos – skaičiai tiesiog dingo, užleisdami vietą mirksinčiam išsijungimo kodui. Korozija ant mano veido pasiekė kairiąją akiduobę, visiškai užgesindama biologinį regėjimą. Likau stovėti pusiau aklame, spengiančiame laiko ir erdvės sąstingyje. Bet būtent šioje visiškoje tamsumoje mano lustas pirmą kartą susiliejo su pačia šventovės šerdimi.
Šokau pirmyn pro lazerių spindulius, nebejausdama skausmo paralyžiuotoje kairėje pusėje. Medeinos skaitmeninės šaknys šovė iš po žemės, akimirksniu apsivydamos dviejų androidų plienines kojas ir suardydamos jų balansą. Pasinaudojusi šia sekunde, iškėliau savo dešinę mechaninę ranką. Plieniniai pirštai liepsnojo tokia laukine, kraujuojančia purpuro ugnimi, kad dirbtinė oda ant jų tiesiog ėmė lydytis, atverdama gryno titano ir degančių runų laidininkus.
Suvariau savo dešinį delną tiesiai į centrinį stiklinio cilindro skydą, kur levitavo Laimos širdis.
Per savo rankos gyslas sujungiau viską, ką turėjau. Pasiunčiau gilyn į serverį ne tik griaunantį elektromagnetinį impulsą – suleidau ten Medeinos skaitmeninį-biologinį virusą, susiliejusį su mano pačios mirštančio „Laimos aido“ lusto dažniu. Sujungiau senovės pagonišką miško pyktį ir likimo deivės dvasinį branduolį į vieną bendrą, nevaldomą emocinį rezonansą.
– Prabusk! – surikau į degančio bunkerio skliautus.
Įvyko milžiniškas, viską nuplaunantis šviesos ir elektromagnetinio kodo sprogimas. Likę androidai akimirksniu prarado energiją ir su baisiu metaliniu trenksmu sukniubo ant samanų, jų procesoriai išsilydė per mikrosekundę. Stiklinis cilindras salės centre skilo su tokiu krištoliniu skambesiu, tarsi tūkstančiai veidrodžių būtų sudužę vienu metu, ir sidabrinis deivės Laimos branduolis ištrūko iš savo skaitmeninių pančių, pasiruošęs galutiniam Vilniaus išlaisvinimui.
14 skyrius: Vilniaus atgimimas
Sidabrinis deivės Laimos branduolis pulsavo tiesiai priešais mane, pakibęs virš sudaužyto cilindro nuolaužų. Tai nebebuvo šalta aljanso mašina – tai buvo gyva, verkianti visos šios žemės ateitis, kurios laidai nebepasiekė.
– Vėtra... dabar! – iš tamsos pasigirdo kruvinas, bet nepalaužiamas Majos balsas, kol ji viena ranka bandė sujungti paskutinius evakuacijos saugiklius.
Mano riešo chronometras visiškai užgeso. Pajutau, kaip mano tikroji, organinė širdis krūtinėje išleido paskutinį, sunkų dūžį ir tiesiog nustojo plakti ]. Likau stovėti visiškoje, spengianti laiko ir erdvės sąstingio prarajoje. Kibernetinis lustas mano smegenyse buvo pasiruošęs išsijungti amžiams, palikdamas mane kaip dar vieną negyvą metalo gabalą po šiuo asfaltu.
Nusukau žvilgsnį nuo tamsos. Sukaupusi paskutinius savo sielos likučius, ištiesiau savo dešinę mechaninę ranką ir pažodžiui išplėšiau skaitmeninį Laimos branduolį iš serverio gniaužtų.
BŪM.
Sprogimo garsas perskrodė ne tik bunkerį, bet ir visą naktinį Vilnių. Milžiniškas elektromagnetinis-magiškas impulsas, nešamas Medeinos viruso samanų, išsiveržė pro visus Naujamiesčio elektros kolektorius ir akimirksniu nuvilnijo per abejus Neries krantus.
Rezultatas buvo žaibiškas ir didingas. Konstitucijos prospekto dangoraižiuose, korporacijų flagmanuose ir policijos dronuose akimirksniu visiškai išsijungė binarinė valdžia. Šaltas, kontroliuojantis neonas užgeso, o per didžiulius skaitmeninius ekranus, šviečiančias iškabas ir metalinius gatvių žibintus ėmė neįtikėtinai greitai augti gyvos, žalios samanų stygos bei medžių lapai ]. Miestas prabudo iš savo šimtamečio skaitmeninio miego. Žmonės Naujamiesčio gamyklose atsibudo, liesdami savo veidus ir pirmą kartą po ilgo laiko pajusdami savo pačių, nesuklastotą laisvą valią. Paskutinė Deivė sugrąžino Vilniui jo sielą, o mano pačios kūnas sunkiu svoriu krito ant drėgnų plytų grindų, grimzdamas į absoliučią ir ramią užmaršties tamsą.
15 skyrius: Žalias Naujamiesčio rytas
Sunkus, pilkas technogeninis smogas virš Švitrigailos gatvės pagaliau išsisklaidė, ir pirmą kartą po beveik šimto metų Vilnių pasitiko tyras, skaidrus ir gyvas rudens rytas.
Atsimerkiau abiem akimis. Mano kairysis veido skruostas nebebuvo šaltas ir paralyžiuotas metalas – skaitmeninė korozija atsitraukė, palikdama tik paprastą, gyvą odą. „Laimos aido“ lustas mano smegenyse sudegė per finalinį sprogimą, atiduodamas visą savo pavogtą energiją galaktikos... ne, viso miesto laisvei. Tačiau mano tikroji, organinė širdis krūtinėje – nors ir plakė silpnai, su lengvu, pavargusiu ritmu – veikė visiškai savaime. Buvau gyva.
Sėdėjau ant savo buto stogo pačioje Naujamiesčio širdyje, atsirėmusi į seną kaminą. Mano mechaninė dešinė ranka ilsėjosi ant kelių – plieniniai pirštai buvo ramūs, o runų laidininkai po metalu blėso, atlikę savo paskutinę užduotį.
Vilnius aplinkui mane atrodė neįtikėtinai. Korporacijos „Geležinis Vilkas“ dangoraižiai tolyje stovėjo tylūs ir tamsūs, o jų išjungtas, šaltas stiklas dabar buvo tankiai apaugęs gyvomis, šviečiančiomis samanomis ir jaunais vijokliais. Gatvėse po manimi nebesigirdėjo policijos dronų kaukimo ar gamyklų generatorių dūzgimo. Žmonės loftų kiemuose ir Vytenio gatvės skveruose tiesiog stovėjo, žiūrėdami į dangų, liesdami žalius lapus, išaugusius tiesiai iš buvusių neono iškabų, ir mokėsi gyventi iš naujo, vadovaudamiesi tik savo pačių laisvu pasirinkimu. Medeinos ir Laimos paktas sugrąžino miestui jo pusiau technologinį, pusiau magišką balansą.
– Tu vis dėlto išgyvenai, Radvilaite, – iš už stogo durų pasigirdo balsas.
Maja lėtai priėjo prie manęs, jos sužeistas mechaninis petys buvo tvarkingai subintuotas bio samanomis, o jos akiniai atspindėjo tekančią saulę. Ji atsisėdo šalia, ištiesdama man puodelį karštos, tikros kavos, o ne tos sintetinės masės, kurią gerdavome gamyklose.
– Korporacija subyrėjo, Vėtra, – Maja nusišypsojo, žiūrėdama į Konstitucijos prospekto pusę. – Vilniaus tinklas laisvas. Niekas nebeskaičiuoja mūsų ateities eilučių.
Pasiėmiau puodelį, o mano chronometras ant riešo jau neberodė jokių tirpstančių valandų – ekrane buvo tik tušti brūkšniai. Užsimerkiau abiem akimis, klausydamasi, kaip rami, natūrali miesto ryto vėsa glosto mano veidą. Šalia mano bato ant betoninio stogo krašto be garso nutūpė mechaninis vilkas. Jo plieninis korpusas buvo ramus, o jo akys žibėjo švaria, samanų žalia spalva. Istorija buvo baigta, smogas išsisklaidė, o aš pagaliau galėjau tiesiog sėdėti ant savo stogo, gerti kavą ir žiūrėti į tekančią saulę virš laisvo Vilniaus, nebežinodama, kas manęs laukia po sekančių dešimties sekundžių.