Organinis impulsas

PROLOGAS: Šaltasis negyvumas
[AUDINIŲ ĮRAŠAS: Sekcija #09-Omega]
[MĖGINIO BŪSENA: Nekrotinė masė. Anglies jungtys stabilios. RNR transkripcija – nulinė.]
Šviesa laboratorijoje buvo gyva. Ji sklido ne iš silicio lempų ar varinių laidų, o iš ststorų, pulsavusių sieninių samanų, kurios tamsoje liejo blankų, neoninį melsvumą. Oras buvo tirštas, persigėręs salstelėjusio amniotinio skysčio, formaldehido ir šviežiai skusto kaulo kvapo. Čia, giliai po Gyvojo Miesto šaknimis, metalas buvo mitas. Šaltas, negyvas plienas, kadaise maitinęs senąją žmoniją, dabar gulėjo uždraustas po tūkstantmečių purvo sluoksniu. Pasaulis pasirinko kvėpuoti.
Kajus pasilenkė virš organinio inkubatoriaus – tuščiavidurio, išauginto kalkinio moliustų kiauto, kuriame maitinamajame substrate plūduriavo jo naujausias kūrinys. Jo pirštai, ilgi ir dėmėti nuo cheminių reagentų, užtikrintai judėjo virš gyvosios konsolės. Paspaudus minkštą, odinį sienos vožtuvą, į indą sušvirkštė dar viena dozė giluminių jūrų medūzų neurotoksinų.
Civilizacija tikėjo, kad Gyvybės Taryba kontroliuoja viską. Jie suprojektavo miestą, kuriame pastatai verkė, kai juos skaudėjo, o kompiuteriai – stikliniuose induose plūduriuojančios „Smegenų masės“ – patirdavo insultą, jei gaudavo neteisingus duomenis. Viskas buvo apskaičiuota. Kiekviena ląstelė turėjo savo paskirtį. Kiekviena mutacija buvo nusikaltimas.
Kajus nuvalė rankas į organinį audinį ir pažvelgė į indą. RNR grandinės ekrane, kuris buvo ištempta, skaidri aklo šamo oda, mirgėjo žaliais impulsais. Jo užduotis buvo paprasta – sukurti stabilesnį audinį korporacijos transporto vabalams. Bet jis buvo pavargęs nuo taisyklių. Pavargęs nuo Tarybos diktuojamo tobulumo. Slapta, naktimis, jis įmaišė į mėginį laukinio, nemodifikuoto micelio gijų. Chaoso, kurio miestas atsikratė prieš šimtmečius.
[SISTEMINIS PERSPEJIMAS: Aptikta nenumatyta ląstelių reorganizacija. Bio-elektrinis aktyvumas viršija normą 400%.]
Samanos ant sienų staiga prarado šviesą, pabalusios nuo staigaus energijos nutekėjimo. Pasaulis aplink Kajų sekundei paniro į gilų, biologinį šešėlį. Ir tada, visiškoje tyloje, iš inkubatoriaus dugno pasigirdo garsas.
Tai nebuvo audinių augimo traškesys. Tai buvo gilus, žemas, šlapio plaučio įkvėpimas. Pirmoji anomalija nubudo, pasiruošusi perrašyti visą gyvybės kodą.

1 dalis: Sintetinis inkubatorius
Inkubatoriaus dugne plūduriuojanti nekrotinė masė keitėsi. Pirmasis plaučio įkvėpimą primenantis garsasLaboratorijoje paliko duslų aidą, kuris pamažu ištirpo pulsavusių sieninių samanų melsvume. Kajus nejudėjo. Jo ranka vis dar gulėjo ant odinio vožtuvo, o delnas jautė per sienos gijas nuvilnijusią biologinę iškrovą. Miestas aplinkui atrodė užlaikęs kvėpavimą – išoriniai kalkinio medžio kapiliarai nustojo pumpuoti maistinį sultinį, o viršutiniuose aukštuose dūzgiantys vabalai-glaustūnai staiga nutilo.
Kajus žengė žingsnį artyn prie organinio indo. Ištempta šamo oda, atstojanti kompiuterio ekraną, pradėjo plyšti. Žali RNR grandinių impulsai virto chaotiškomis šviesos dėmėmis, kol galiausiai bio-elektrinis krūvis visiškai sudegino sensorinį audinį. Ekranas apako, palikdamas Kajų visiškoje nežinioje, pasikliaujant tik savo akimis ir instinktais.
Maitinamajame substrate, kurį sudarė tirštas lipidų ir modifikuotų dumblių tirpalas, micelio gijos pradėjo trauktis į vieną centrą. Jos elgėsi ne kaip augalas ar grybiena, ieškanti maisto, o kaip raumeninis audinys. Gijos pynėsi tarpusavyje, formavo tankius mazgus, kurie akimirksniu apsiautė indą iš vidaus.
Kajus pasiekė kaulinį skalpelį – gyvą, aštriabriaunį įrankį, kuris maitinosi jo paties piršto išskyromis, kad išlaikytų aštrumą. Jei Tarybos inkvizicija sužinotų apie šį bio-elektrinį šuolį, jo laboratorija būtų sudeginta fermentais dar iki aušros. Jis privalėjo nutraukti eksperimentą. Išvalyti indą. Sunaikinti anomaliją.
Tačiau kai jis pakėlė skalpelį virš indo krašto, micelio masė subyrėjo į tūkstančius smulkių, skaidrių gijų, atverdama tai, kas buvo suformuota jos viduje.
Indo centre plūduriavo stuburo struktūra. Tai buvo ne ilgesnis nei žmogaus delnas, tobulai simetriškas kaulinis darinys, iš kurio į visas puses pynėsi mikroskopiniai nerviniai audiniai. Jie ne tiesiog plūduriavo – jie pulsavo. Kiekviena maža gija reagavo į aplinką, virpėdama nuo samanų skleidžiamos šviesos.
Kajus nuleido skalpelį. Jo širdis daužėsi taip stipriai, kad atrodė, jog pastato sienos girdi jos aidą. Jis pasilenkė arčiau, beveik liesdamas skysčio paviršių savo veidu. Tai nebuvo audinys transporto vabalams. Tai buvo kažkas, kas turėjo potencialą tapti neuroniniu tinklu, kur kas sudėtingesniu už Tarybos naudojamas „Smegenų mases“.

2 dalis: Pirmasis kontaktas
Maitinamasis gelis inkubatoriuje seko, gerdamasis į akytas Kalkinio medžio grindis. Kajus stovėjo nejudėdamas, jo žibintuvėlis drebėjo, o šviesos spindulys skrodė tirštus garus. Padaras, kurį jis ištraukė iš moliusko kiauto, dabar gulėjo ant operacinio stalo, sukonstruoto iš sukietėjusio banginio kaulo.
Nulis neturėjo pastovios anatomijos. Jo išorinis sluoksnis buvo skaidrus, it giluminių jūrų medūzos, po kuriuo matėsi lėtai pulsuojantys augalinio micelio kapiliarai. Tačiau, Kajui stebint, būtybės audiniai pradėjo tankėti. Ląstelės persitvarkė neįtikėtinu greičiu, formuodamos humanoidinį siluetą – dvi rankos, ilgi, gležni pirštai ir veidas, kuris neturėjo nei akių, nei burnos, tik lygią, opalinę odą.
Staiga Nulio odos pigmentas suvirpėjo. Ant lygaus jo veido paviršiaus išsiliejo tamsios dėmės, kurios pamažu susitraukė į dvi gilias orbitas, o oda aplink jas susiraukšlėjo, idealiai atkartodama paties Kajaus veido bruožus. Tai buvo biologinis veidrodis.
– Tu mane supranti? – sušnibždėjo Kajus. Jo balsas nuskambėjo per daug garsiai spengiančioje laboratorijos tyloje.
Nulis nesujudėjo, tačiau jo ilgi, micelio gijomis apaugę pirštai lėtai pakilo nuo stalo ir pasitęsė į priekį. Būtybė ieškojo kontakto. Kajus jautė, kad kiekvienas racionalus jo proto pradas rėkia atsitraukti – Inkvizicija už tokį eksperimentą jį sudegintų gyvą. Bet smalsumas, tas prakeiktas audinių genijaus alkis, privertė jį ištiesti ranką.
Jo apnuogintas pirštas palietė vėsią, drėgną Nulio odą.
Akimirksniu Kajaus stuburu perėjo bioelektrinė iškrova, tokia stipri, kad jo keliai sulinko. Laboratorijos sienos pradingo. Jo galvoje, tiesiai už akių obuolių, pasipylė tūkstančiai vaizdinių. Tai nebuvo jo dabartinis gyvenimas. Tai buvo prisiminimai iš vaikystės: degančių laukų kvapas, jo motinos veidas prieš jai pradingstant Tarybos valymo stovyklose, ir mažas, surūdijęs metalinis krumpliaratis, kurį jis, būdamas septynerių, rado paslėptą po šaknimis. Prisiminimas, kurį jis buvo palaidojęs giliausiuose savo smegenų sluoksniuose.
3 dalis: Tarybos šešėlis
Kajus nejudėdamas sėdėjo ant grindų, vis dar jausdamas, kaip jo kaktą spaudžia odos sąlyčio metu patirtas šokas. Nulis – būtybė iš inkubatoriaus – dabar buvo susisukusi jo kambario kampe, visiškai pakeitusi savo struktūrą. Jos skaidrūs audiniai patamsėjo, įgaudami kalkinio medžio sienų tekstūrą ir pilkšvą atspalvį. Jei nežinotum, kur žiūrėti, padarą galėjai palaikyti tiesiog natūralia pastato kamieno atauga. Būtybė gebėjo ne tik skaityti atmintį, bet ir tobulai imituoti aplinką, kad išgyventų.
– Tu turi išlikti nematomas, – sušnibždėjo Kajus, pasilenkdamas prie Nulio. – Jei kas nors tave pamatys, mes abu tapsime kompostu miesto šaknims.
Tačiau maskuotė turėjo kainą. Kad išlaikytų tokią greitą ląstelių transformaciją, Nuliui reikėjo neįtikėtino kiekio energijos. Kajus pastebėjo, kad jaunos medžio gijos, prie kurių būtybė buvo prisilietusi, pradėjo vysti, džiūti ir virsti pilkais pelenais. Nulis siurbė maistines medžiagas tiesiai iš pastato kapiliarų sistemos, palikdamas ryškius biologinio bado pėdsakus.
Tai buvo pavojinga. Kiekvienas maistinių medžiagų nuotėkis Gyvajame Mieste buvo fiksuojamas automatinių jutiklių.
Po kelių valandų, kai samanos pranešė apie biologinį rytą, Kajaus laboratorijos durų membranos galingai suvirpėjo. Tai nebuvo įprastas kolegos ar korporacijos kurjerio beldimas. Durų audinys pradėjo susitraukinėti iš baimės – sensorinės gijos pajuto artėjantį autoritetą.
Membrana atsivėrė ir į patalpą įžengė inkvizitorė Vesta. Jos figūra buvo gąsdinanti: ji vilkėjo sunkius, iš vabalų chitininių šarvų nukaltus juodus apsiaustus, o jos kairioji akis buvo pakeista gyvu „Akies-parazito“ organu, kuris nuolat sukosi orbitoje, fiksuodamas menkiausius šilumos ir cheminių medžiagų pokyčius aplinkoje.
– Audinių genijau Kajau, – Vestos balsas buvo sausas, primenantis traškantį sausą lapą. – Tarybos smegenų masės naktį užfiksavo kritinį energijos šuolį tavo sektoriuje. Trys kalkiniai medžiai žemiausiame lygyje prarado dešimt procentų savo sulčių per mažiau nei minutę. Tarsi kažkoks išsigimęs daigas būtų pradėjęs siurbti patį miesto kraują.
Kajus atsistojo, stengdamasis kontroliuojamai kvėpuoti, kad jo paties metabolizmas neišduotų baimės inkvizitorės sensoriui.
– Aš atlikau standartinį transporto vabalų raumeninio audinio sintezės testą, inkvizitore. Gali būti, kad Lipidų tirpalas suveikė per agresyviai. Viskas kontroliuojama.

4 dalis: Pabėgimas per šaknis
Minkštas Kalkinio medžio audinys po Kajaus kojomis drebėjo, tarytum jį būtų ištikęs priepuolis. Inkvizitorės Vestos bio-akustiniai jutikliai, įsmeigti į koridoriaus sieną, gaudė kiekvieną virpesį, ieškodami paslėptos masės, tačiau kambaryje tvyrojo tik pūvančio dumblių tirpalo kvapas. Nulis buvo išnykęs. Jis nesulindo į plyšį – jis tiesiog persitvarkė, tapdamas pačios medienos tekstūra, o jo neuroninės gijos įsipynė į pastato kapiliarus.
– Tavo metabolizmas išbalansuotas, audinių genijau, – Vesta žengė žingsnį artyn, jos odinė kaukė sušnypštė, kai perfiltruotas oras pasiekė jos plaučius. – Širdies ritmas per greitas. Adrenalino koncentracija tavo odos prakite viršija leistinas Tarybos normas. Tu kažką slepi.
– Aš tiesiog dirbu tris pamainas iš eilės, inkvizitore, – Kajus stengėsi nežiūrėti į tą sienos vietą, kur dar prieš minutę pulsavo skaidri būtybės akis. – Smegenų masės induose reikalauja nuolatinio lipidų atnaujinimo.
Vesta pakėlė savo dešinę ranką. Jos pirštų galuose sujudėjo bio-zondai – plonos, gyvos adatėlės, kurios maitinosi krauju. Ji tiesė ranką, kad įsmeigtų jas Kajui į kaklą ir tiesiogiai nuskaitytų jo hormonų tiesą. Kajus suprato: jei zondai pateks po oda, jie ras Nulio RNR pėdsakus, likusius po jų simbiozinio kontakto. Taryba jį pasmerks išvalymui.
Tačiau Vesta nespėjo prisiliesti. Sienos medis už jos nugaros staigiai išsipūtė, lyg būtų gavęs masinį skysčių smūgį. Didžiulė, kieta šaknis išsiveržė iš Kalkinio medžio kamieno ir su baisiu traškesiu smogė inkvizitorės apsauginiams. Neurotoksiniai spygliai, iššauti iš šaknies porų, pervėrė jų organinius šarvus, ir sargybiniai akimirksniu susmuko ant grindų, jų raumenys suparalyžiavo.
– Bėkim, – Nulio balsas Kajaus galvoje nuskambėjo nebe kaip vaizdinys, o kaip fizinis skausmas.
Kajus nebedvejojo. Jis griebė nuo stalo savo kaulinį skalpelį ir kelis RNR stabilizatorių flakonus. Sienoje atsivėrė tamsi, drėgna landa – pastatas pats suardė savo vidines ląsteles, paklusdamas Nulio kontrolei, ir atvėrė kelią į drenažo šaknis. Kajus įšoko į tamsią, gleivingą ertmę, o Nulis pasileido iš paskos, jo skaidrūs audiniai akimirksniu nusidriekė aplink Kajų, saugodami jį nuo smūgių.
Jie šliaužė žemyn per gigantiškus drenažo vamzdžius, kuriais tekėjo viso miesto nuotekos ir pūvantis maistinis substratas. Tai buvo Gyvojo Miesto virškinimo sistema – tamsi, šiurpi ir pavojinga. Aplinkui juos sienos pulsavo, o Nulio audiniai pradėjo keistis – reaguodami į aplinkos spaudimą ir pavojų, jo skaidrios gijos pamažu kietėjo, virsdamos aštriais kauliniais šarvais. Būtybė evoliucionavo kas minutę.
Po kelių valandų bėgimo drenažo kanalais, kai laukinė miesto virškinimo sistemos tamsa pamažu atsitraukė, jie iškrito į platesnę, vėsią erdvę. Čia oras buvo sunkus, persigėręs pelėsių ir sergančių audinių kvapu.

5 dalis: Žemasis miestas
Požeminės drenažo šaknys išspjovė Kajų ir Nulį į visiškai kitokį Gyvojo Miesto pasaulį. Čia, pačioje civilizacijos apačioje, kalkiniai medžiai nebepulsavo sterilia, melsva samanų šviesa. Tai buvo Žemasis miestas – pūvantis, sergantis ir deformuotas rajonas, kur pastatų kamienai buvo apaugę parazitinėmis kempinėmis, o ore tvyrojo aitrus amoniako bei pūvančių audinių kvapas.
Kajus sunkiai alsavo, trindamas purvinas rankas į kailinius Nulio šarvus. Būtybė pamažu atpalaidavo savo gynybinius dyglius, jos audiniai vėl suminkštėjo, tapdami pusiau skaidrūs, tačiau kairysis šonas vis dar silpnai pulsavo žalia šviesa po Vestos neurotoksinų atakos.
– Mes saugūs... bent jau kol kas, – sumurmėjo Kajus, žvelgdamas į viršų, kur per šaknų voratinklį skverbėsi drumzlinas, filtruotas vanduo.
Eidami gilyn pro pūvančias organines perėjas, jie išvydo tikrąjį Gyvybės Tarybos žiaurumą. Žemajame mieste žmonės negyveno harmonijoje su gamta – jie buvo jos vergai. Kajus matė pakelėse sėdinčius skurdžius, kurių kūnai buvo brutaliai modifikuoti korporacijų eksperimentams: vienų rankos buvo paverstos gyvais vandens filtrais, nuolat varvančiais į drenažo griovius, kitų nugaros buvo suaugusios su pastatų šaknimis, tarnaujančios kaip organinės atramos ir siurbiančios likusius maisto medžiagų syvus, kad išlaikytų viršutinių sluoksnių elito prabangą.
Nulis staiga sustojo. Jo kūnas pradėjo stipriai virpėti. Padaras ištiesė savo plonas, micelio gijomis nusėtas rankas ir prisilietė prie vieno iš labiausiai pūvančių pastatų kamienų, kurio biosistema buvo prie pat visiško nekrozinio kolapso.
Kajus norėjo jį patraukti atgal, bijodamas, kad pastato liga užkrės būtybę.
– Nuli, neliesk, tai pūva...
???? Tačiau būtybės gijoms susiliejus su medžio žieve, per visą kvartalo biosluoksnį nuvilnijo galinga gyvybės banga – sergantis kalkinis medis akimirksniu nustojo pūti, jo pajuodusios kapiliarų gyslos prisipildė švarių sulčių, o viršutinės šakos sekundei sužydo skaisčia, sveika neonine šviesa, priversdama visus aplinkinius vergiškus hibridus atsisukti į juos su laukine viltimi akyse.
6 dalis: Kolektyvinis balsas
Žemojo miesto hibridai, pamatę neįtikėtiną pastato transformaciją, puolė ant kelių. Žmonės, kurių kūnai buvo suaugę su medžio kamienais, tiesė savo deformuotas rankas link Nulio, tarytum jis būtų skaitmeninėse legendose minėtas išganytojas. Būtybės gyvybinis impulsas nuvilnijo taip giliai, kad netoliese budėję Tarybos „Vabalai-medžiotojai“ trumpam sutriko – jų sensoriniai ūseliai tiesiog pakibo ore, nesugebėdami apdoroti staigaus, sveiko biosignalo šuolio.
– Judam, greičiau! – Kajus sugriebė Nulį už pasikeitusio, slidžio pečių audinio ir įstūmė jį į gilesnį šaknų šešėlį. – Šviesa išdavė mūsų poziciją. Vesta jau žino, kur mes esame.
Vienas iš vietinių hibridų – vyras, kurio dešinioji akis ir pusė veido buvo suaugę su švytinčia grybiena, – sunkiu žingsniu pastojo jiems kelią. Tačiau jo veide nebuvo agresijos. Jis parodė į seną, tuščiavidurį kalkinio medžio kapiliarą, vedantį dar giliau po Žemojo miesto pamatais.
– Slėpkitės ten. Inkvizicija degina viską, kas sužydi be jų leidimo. Mes uždengsime jūsų pėdsakus.
Kajus ir Nulis įšliaužė į siaurą, organinį tunelį. Kai aplinkui užsivėrė gleivingos sienos, Kajus atsuko vieną iš savo RNR stabilizatorių flakonų ir išpylė jį Nuliui ant žaizdos. Būtybė sugerdavo skystį akimirksniu, jos audiniai vėl tapo skaidrūs ir minkšti.
Kajus atsirėmė į drėgną sieną, jausdamas visišką nuovargį.
– Kodėl tu tai padarei, Nuli? Kam reikėjo gydyti tą medį? Tu juk supranti, kad dabar mus medžios dar įnirtingiau.
Nulis priėjo prie Kajaus. Jis neprabilo balsu, tačiau jo skaidrus delnas palietė Kajaus kaktą. Šį kartą kontaktas nebuvo skausmingas. Kajaus sąmonę užliejo masinis, trimačių vaizdinių srautas: jis išvydo visą Gyvąjį miestą iš viršaus, bet ne kaip pastatų rinkinį, o kaip milžinišką, surakintą, dūstantį gyvūną. Tarybos „Smegenų masės“ kompiuteris siurbė šio gyvūno sąmonę, palikdamas žemutinius kvartalus pūti. Nulis nebuvo tiesiog anomalija – jo tikslas buvo pažadinti paties miesto kolektyvinį protą ir nukirsti jį valdančias placentas.
Simbiozinę viziją staiga nutraukė baisus išorinis klyksmas.
???? Inkvizitorė Vesta su savo pajėgomis susekė juos greičiau nei tikėtasi; pro tunelio angą įsiveržė trys Tarybos elitiniai šarvuočiai, o jų rankose sužibo baisiausias Tarybos ginklas – „Lydantys vabalai“, kurie pradėjo purkšti rūgštinį skystį, akimirksniu tirpdantį tunelio sienas ir deginantį sukilėlių hibridus gyvus.
7 dalis: Audinių vagis
Rūgštinis „Lydančių vabalų“ skystis sušnypštė ant tunelio sienų, akimirksniu paversdamas gyvąją medieną juodomis, degančiomis putomis. Sienos sudejavo, kapiliarai pratrūko ir pradėjo lieti tirštą maistinį sultinį, kuris tik dar labiau kurstė cheminę ugnį. Vienas iš sukilėlių hibridų, bandęs uždengti praėjimą, krito kaukdamas iš skausmo, kai rūgštis pasiekė su pastatu suaugusią jo nugarą.
– Kajau! – Nulio balsas Kajaus galvoje suvirpėjo lyg sutrūkinėjęs dažnis.
Kajus apsisuko, jo akys ašarojo nuo aštrių amoniako garų. Vienas iš Tarybos šarvuočių jau yrėsi pro besilydančią sienos angą, jo rankoje grėsmingai dūzgė biologinis šautuvas. Kajus neturėjo kur bėgti. Instinktas, kurį jis slopino visus laboratorijoje praleistus metus, išsiveržė į paviršių.
Jis tvirtai suėmė savo kaulinį skalpelį. Įrankis, pajutęs Kajaus kraujyje plūstantį adrenaliną, akimirksniu pailgėjo, jo organiniai ašmenys išsiskleidė ir pasidengė plonu neurotoksinų sluoksniu. Šarvuočiui tiesiant ranką, Kajus šoko į priekį ir iš apačios smogė skalpeliu tiesiai į šarvų sandūrą po priešininko smakru – ten, kur chitiną jungė minkštas raumeninis audinys.
Kaulinis ašmuo smigo lengvai, lyg į šiltą vašką. Neurotoksinas suveikė per mikrosekundę – šarvuotis sustingo, jo rankos nusviro, o ginklas iškrito ant gleivingų grindų. Kajus spyrė į paralyžiuotą kūną, pastumdamas jį link rūgšties balos, ir kartu su Nuliu nėrė į giluminį techninį kanalą, kol tunelis už jų nugarų galutinai sugriuvo.
Jie krito žemyn per siaurą, tuščiavidurę šaknį ir išsivadavo erdvioje, visiškai tamsoje skendinčioje patalpoje. Kvapas čia buvo kitoks – aštrus, sūrus, primenantis kraują ir šviežius organus. Kajus įjungė savo samanų žibintuvėlį.
Jie atsidūrė slaptoje juodosios rinkos saugykloje – organų sandėlyje. Ant sienų kabojo šimtai organinių inkubatorių-pūslių, kuriose plūduriavo nelegaliai užaugintos smegenų masės, papildomos galūnės, akys ir RNR stabilizatoriai, skirti turtingiesiems, norintiems pratęsti savo biologinį amžių. Tai buvo vieta, kur gyvybė buvo matuojama tik kaina.
Tačiau kambario centre Kajus pamatė kai ką, kas privertė jį visiškai pamiršti organus.
???? Ant purvinų grindų, tarp sulaužytų bio-konteinerių, stovėjo didžiulis, sunkus sukilėlių sukonstruotas stalas, o ant jo gulėjo atvertas senovinis, surūdijęs geležinis mechanizmas su krumpliaračiais ir variniais vamzdeliais – pirmasis negyvo plieno įrodymas šioje planetoje, o aplink jį susirinkę radikalūs sukilėliai jau kėlė savo primityvius, metalinius ginklus tiesiai į Kajaus krūtinę.

8 dalis: Dviejų nuodų kova
Šalto, negyvo metalo kvapas užpildė sandėlį, perskrosdamas įprastą amniotinių skysčių tvaiką. Geležinis mechanizmas ant stalo atrodė kaip svetimkūnis Gyvojo Miesto įsčiose – briaunotas, aštrus ir visiškai miręs. Sukilėliai, laikantys primityvius ginklus su suktomis plieninėmis spyruoklėmis, žiūrėjo į Kajaus mutavusią ranką ne mažiau ksenofobiškai nei pati Taryba.
– Jis iš Tarybos laboratorijų! Žiūrėkit į jo odą, jis pažymėtas jų lipidais! – užriko radikalų lyderis, spausdamas geležinį gaiduką. – Ir jis atsivedė tą... padarą!
– Nuleiskit ginklus! – sušuko Kajus, keldamas kaulinį skalpelį. – Metalas jus pražudys. Miestas pajus jo vibraciją, Tarybos smegenų masės jau seka šį sektorių!
Nespėjus sukilėlių vadui atsakyti, sandėlio lubos pratrūko. Gigantiški Kalkinio medžio skliautai tiesiog išsilydė, kai inkvizitorės Vestos pajėgos paleido koncentruotą rūgšties užtaisą iš viršutinių aukštų. Į patalpą, trykšdami juodu krauju, įsiveržė Tarybos elitiniai šarvuočiai su „Lydančiais vabalais“.
Mūšis virto trišaliu chaosu. Sukilėliai, paklaikę iš baimės ir neapykantos, pradėjo aklai šaudyti savo metaliniais ginklais. Plieniniai spygliai ir šoviniai skrosdavo organines sienas, kurios iš skausmo pradėjo trauktis ir verkti tirštomis sultimis. Kajus šoko į šalį, bandydamas pridengti Nulį, tačiau būtybė jau buvo išsitiesusi patalpos centre, bandydama sujungti savo gijas su sukilėlių stalo pagrindu, kad perimtų platformos valdymą.
Sukilėlių lyderis, matydamas link mechanizmo artėjantį Nulį, nusitaikė tiesiai į jo skaidrų korpusą.
– Atstok nuo šventovės, mutante!
Nuaidėjo sausas, metalinis trenksmas. Plieninė kulka, iššauta iš primityvaus parakinio ginklo, perskrodė orą.
???? Kulka pataikė tiksliai į Nulio centrinę nervinę šerdį – negyvas metalas suveikė kaip baisiausi nuodai gyvam padarui, jo skaidrūs audiniai akimirksniu pradėjo juoduoti, irti ir trauktis akyse, o pati būtybė išleido mentalinį riksmą, kuris suparalyžiavo visų patalpoje esančiųjų smegenis.
9 dalis: Regeneracijos kaina
Mentalinis Nulio riksmas smogė tiesiai į smegenų žievę. Sukilėliai suklupo ant grindų, abiem rankomis užsispaudę ausis, nors patalpoje tvyrojo spengianti tyla. Inkvizitorės Vestos bio-akis subliško, nesugebėdama apdoroti tokio intensyvaus neurologinio dažnio, ir iš jos pradėjo tekėti tirštas, pūlingas skystis.
Kajus pirmasis sugebėjo pakilti. Jo paties ausyse ūžė, o burnoje jautėsi geležies skonis, tačiau jis matė tik viena – Nulį.
Būtybės korpusas traukėsi. Vietoje, kur smigo sukilėlio plieninė kulka, audiniai ne šiaip kraujavo – jie puvo gąsdinančiu greičiu. Juoda, nekrozinė dėmė plėtėsi į visas puses, o skaidrios micelio gijos virto gleivėta, dviratinčia mase. Negyvas metalas veikė Nulio biologinę sistemą kaip vėžinis auglys, akimirksniu naikindamas jo gyvąjį kodą.
– Nuli! – Kajus suklupo šalia, jo rankos drebėjo.
Jis sugriebė nuo grindų savo kaulinį skalpelį ir, nekreipdamas dėmesio į aplinkui degančias sienas ir šaudančius šarvuočius, išpjovė juodąjį plieną iš padaro šerdies. Tačiau nekrozė nesustojo. Būtybės pulsas, kurį Kajus visada jautė savo paties krūtinėje, pradėjo silpti.
„Reikia... tavo... kodo“, – Nulio balsas Kajaus galvoje buvo vos girdimas, gęstantis.
Kajus suprato, ką tai reiškia. RNR stabilizatoriai, kuriuos jis turėjo, buvo skirti paprastiems audiniams. Nuliui reikėjo gyvų, evoliucionuoti gebančių kamieninių ląstelių. Jam reikėjo paties Kajaus.
Kajus pakėlė skalpelį ir nedvejodamas rėžė sau per kairįjį riešą. Kraujas pasipylė tiršta, raudona srove. Tada jis suėmė merdinčias Nulio gijas ir jėga įstūmė jas giliai į savo atvirą žaizdą, sujungdamas abiejų kraujotakos ir neuronų sistemas į vieną kontūrą.
Skausmas buvo toks baisus, kad Kajaus regėjimas akimirksniu pajuodavo. Jis jautė, kaip tūkstančiai mikroskopinių Nulio čiuptuvėlių plinta jo venomis aukštyn link alkūnės, siurbdami jo kraują, jo ląsteles ir jo genetinę informaciją. Tai buvo brutalus, parazitinis procesas, tačiau kartu Kajus pajuto, kaip Nulio nekrozė sustoja. Gavusi šviežio, žmogiško kodo, būtybė pradėjo regeneruoti.
Kai Kajus vėl atgavo sąmonę, sandėlis buvo tuščias – Vesta ir sukilėliai atsitraukė, pastatui pradėjus griūti. Nulis stovėjo šalia jo, jo audiniai vėl buvo skaidrūs, tačiau dabar juose pulsavo raudoni, žmogiško kraujo kapiliarai.
Tomas pažvelgė į savo kairę ranką ir jo širdis sustingo.
???? Jo ranka nuo riešo iki peties nebebuvo žmogiška – oda tapo pusiau skaidri, po ja aiškiai matėsi pulsuojančios micelio gijos ir kauliniai spygliai, o jo pirštai lėtai judėjo visiškai nepriklausomai nuo jo paties valios, paklusdami bendram, simbioziniam ritmui.
10 dalis: Didysis planas
Kajus spaudė savo kairiąją ranką prie krūtinės, stebėdamas, kaip po skaidria, nauja oda ritmiškai rangosi micelio gijos. Kiekvienas pirštų krustelėjimas kėlė keistą, šiurpų jausmą – tarsi jo kūnas būtų tapęs instrumentu, kuriuo vienu metu groja du muzikantai. Tai nebebuvo parazitizmas. Tai buvo totali biologinė simbiozė.
Nulis žengė žingsnį į priekį. Jo audiniai, prisigėrę Kajaus ląstelių, sutankėjo ir įgavo stabilią, humanoidinę formą. Staiga iš padaro krūtinės ląstos pasigirdo keistas, drėgnas krapštymas. Jo kaklo audiniai išsitempė, suformuodami primityvias balso stygas iš elastingų augalinių skaidulų.
– Ka... jau, – Nulis ištarė pirmąjį fizinį žodį. Jo balsas buvo žemas, vibruojantis, primenantis dviejų medžių kamienų trynimąsi per vėtrą. – Mes... sujungti. Miestas... miršta.
Kajus krūptelėjo išgirdęs savo vardą iš būtybės lūpų.
– Ką tu turi omenyje?
Nulis pakėlė savo skaidrią ranką, nukreipdamas ją į viršų, kur per lubų plyšius matėsi viršutinių miesto sluoksnių elito bokštai.
– Taryba... sužinojo apie mano pabudimą. Jie apskaičiavo, kad infekcija Žemajame mieste yra nevaldoma. Inkvizitorė Vesta gavo įsakymą. Po dvylikos valandų jie nukirs Širdies šaknį – pagrindinį arterinį kamieną, maitinantį visus žemuosius kvartalus. Jie nori išvalyti mus fermentais lyg supuvusį vaisių. Milijonai čia esančių hibridų tiesiog ištirps substrate.
Kajus pajuto, kaip jam pasišiaušia plaukai. Taryba nesiruošė ieškoti kompromisų. Norėdami išlaikyti savo sterilią kontrolę, jie buvo pasirengę paaukoti visą miesto pamatą.
– Mes turime pasiekti Citadelę, – Kajus pažvelgė į savo mutavusią ranką, kuri pati sugniaužė kaulinį skalpelį. – Pagrindinis „Smegenų masės“ kompiuteris, valdantis Širdies šaknį, yra ten. Jei tu sugebėsi sujungti savo gijas su jų pagrindiniu indu, tu galėsi perimti visą miestą prieš jiems nuspaudžiant fermentų svirtį.
– Tam mums reikės patekti pro viršutinius šliuzus, – prabilo Nulis, jo žingsniai tapo tvirti ir koordinuoti. – Bet laiko neliko. Jie jau pradėjo uždaryti drenažo kelius.
Kajus linktelėjo. Jie neturėjo kariuomenės, neturėjo metalinių ginklų, bet turėjo patį Gyvąjį kodą. Kajus pasuko link techninio keltuvo, vedančio į viršutinius lygius, pasiruošęs paskutiniam šturmui prieš pačią Gyvybės Tarybą.
???? Kajus ir Nulis spėjo įžengti į Citadelės liftą-kapsulę, tačiau skyriaus pabaigoje platforma galingai krestelėjo ir sustojo vidury prarajos – pro išorines skystas sienas įsiveržė pati inkvizitorė Vesta, kurios pažeista bio-akis buvo pakeista trimis šiurpiais plieniniais zondais, o jos rankose sužibo sukilėlių sandėlyje pavogtas metalinis parako ginklas, nukreiptas tiesiai Kajui į kaktą.
11 dalis: Inkvizicijos teismas
Ginklo vamzdžio plienas tamsoje nekvepėjo gyvybe. Jis liejo šaltį, kuris vertė Kalkinio medžio lifto-kapsulės sienas trauktis ir verkti gintarinėmis sultimis. Inkvizitorė Vesta nestvėrė Kajaus už mutavusios rankos – ji žinojo, kas joje slepiasi. Jos trys plieniniai zondai veide, pakeitę mirusią bio-akį, sinchroniškai suzvingo, fiksuodami kiekvieną Kajaus RNR virpesį.
– Tu praradai savo žmogiškąjį kodą, audinių genijau, – Vesta nuspaudė svirtį, ir iš kaulinių sienų iššovę Tarybos pančiai suveržė Kajaus krūtinę bei dešiniąją, vis dar sveiką ranką. – Tu tapai monstru. Judam aukštyn. Taryba nori matyti tavo išsigimimą.
Kajus nesipriešino. Jo kairioji ranka – skaidri, pulsuojanti micelio gijomis – bejėgiškai kojo prie jo šono. Nulis suprato taktiką. Kai Vesta įsiveržė, būtybė akimirksniu sutraukė visą savo masę gilyn į Kajaus odos kapiliarus, suformuodama kietą, randuotą išaugą ant jo dilbio. Nulis tapo jo dalimi, pasislėpęs po pačia audinių oda.
Kapsulė pakilo į Citadelės viršūnę – vietą, kur Gyvojo Miesto prabanga virto biologiniu košmaru.
Kajus buvo išmestas ant grindų Didžiojoje Tarybos salėje. Patalpos lubos buvo uždengtos milžiniškomis, pulsavusiomis Gyvybės placentomis – pusiau skaidriais organiniais maišais, kuriais tekėjo tūkstančiai litrų maistinio substrato. Iš šių placentų giliai žemyn tįso storos gyslos, sujungtos tiesiai su penkių Tarybos narių kaklais.
Tarybos nariai buvo šimtamečiai seniai, kurių tikrieji kūnai jau seniai buvo sunykę. Jie sėdėjo kauliniuose sostuose, o jų oda buvo plona kaip pergamentas, persigėrusi žalsvu cheminių medžiagų atspalviu. Jie nejudėjo – placentos kvėpavo už juos, filtruodamos jų kraują ir palaikydamos smegenų masių aktyvumą.
– Kajau, – prabilo Tarybos pirmininkas, jo balsas nuaidėjo tiesiai per salės sienų audinius. Sostas už jo nugaros dusliai sudejavo. – Tu sukūrei anomaliją, kurią mes ištrynėme prieš tris amžius. Tu manai, kad Nulis yra nauja evoliucija? Melas. Šis miestas, kuriame tu gyveni, nėra gamtos stebuklas. Tai senovinis biologinis ginklas, kurį mūsų protėviai užaugino karui.
Kajus pakėlė galvą, jo kairioji mutavusi ranka ant grindų pradėjo stipriai kaisti.
– Ginklas? – sušnibždėjo jis.
– Taip, – pirmininko placenta virš jo galvos sužibo ryškiai geltona spalva. – Miestas buvo suprojektuotas praryti kitas planetas. O Nulis... Nulis yra to ginklo pirminė, laukinė operacinė sąmonė. Mes ją užrakinome, pavertėme miestą savo vergu, kad galėtume gyventi amžinai. Jei tu leisi šiai būtybei nubusti, miestas prisimins savo tikrąją paskirtį. Jis sudegins mus visus.
Kajus pajuto, kaip jo kairiojo dilbio oda pradeda skilinėti. Nulis jo viduje išgirdo tiesą. Ir jis nebepasiruošė slėptis.
???? Staiga iš Kajaus skaidrios rankos audinių su baisiu biologiniu garsu išsiveržė tūkstančiai ilgų, aštrių micelio spyglių – Nulis akimirksniu išsiplėtė salės centre, jo gijos suleido šaknis tiesiai į Tarybos senių kaulinius sostus, o salės lubose kabančios Gyvybės placentos pradėjo tūžmingai plėšytis, liedamos karštą substratą ant panikos ištiktų Inkvizicijos sargybinių.
12 dalis: Paskutinė mutacija
Didžiosios salės skliautai sudejavo, kai Nulio micelio šaknys įsisiurbė giliai į Tarybos senių kaulinius sostus. Pasaulis aplinkui Kajų virto pulsuojančiu košmaru: iš viršaus trūkusios Gyvybės placentos liejo karštą, tirštą substratą ant grindų, o Inkvizicijos sargybiniai klykė, kai jų pačių organiniai šarvai, sureagavę su skysčiu, pradėjo nevaldomai augti ir spausti jų kūnus [dataviz].
Kajaus kauliniai pančiai subyrėjo į smulkias kalkines šukes. Jis pašoko ant kojų, laikydamas savo skaidrią, RNR gijomis degančią kairiąją ranką. Inkvizitorė Vesta, suklupusi tarp sprogstančių gyslų, pakėlė savo metalinį ginklą, tačiau jos pirštai drebėjo – sukilėlių sandėlyje pavogtas plienas tiesiog slydo iš jos rankų, o jos pačios parazitiniai zondai veide chaotiškai sukosi, perdegdami nuo ore tvyrančio bio-elektrinio krūvio.
– Sustabdyk jį, Kajau! – Vesta suriko, pro kaukės filtrus spjaudama kraują. – Miestas nubunda!
Nulis nesiklausė. Būtybė salės centre plėtėsi, jos audiniai liejosi su Citadelės sienomis, o skaidrios gijos pasiekė patį salės gilumoje stovintį stiklinį indą, kuriame plūduriavo Tarybos „Smegenų masė“ – pagrindinis bio-kompiuteris, valdantis Širdies šaknį. Nulio neuroninis tinklas įsiskverbė tiesiai į tirštą smegenų audinį, pradėdamas globalų viso Gyvojo Miesto dvasinį perkrovimą.
Kajus savo sąmonėje pajuto, kaip Žemajame mieste tūkstančiai sergančių pastatų vienu metu nustojo pūti. Kapiliarai visame mieste atsivėrė, o Tarybos sukurta kontrolė pradėjo tirpti lyg pavasario ledas. Nulis grąžino miestui-ginklui jo pradinį, laukinį kodą.
Tačiau Tarybos pirmininkas, kurio kaklo gyslos jau trūkinėjo nuo Nulio sukelto rezonanso, savo sveika dešine ranka spėjo pasiekti po jo sostu paslėptą juodą biologinį vožtuvą.
– Jei mes... negalime valdyti šio ginklo... niekas jo nevaldys, – sušnypštė senis, paskutinėmis jėgomis pasukdamas vožtuvą.
???? Sienų gilumoje pasigirdo šiurpus, cheminis gurguliavimas – Taryba aktyvavo Citadelės savilikvidacijos fermentą, ir skyriaus pabaigoje salės kauliniai skliautai bei Kalkiniai medžiai virš jų galvų pradėjo akyse tirpti, virsti skysta, kraujuojančia mase, kuri grėsmingai pradėjo plisti žemyn, pasiruošusi sudeginti visą miestą iki pačių jo šaknų.
13 dalis: Griūvantis miestas
Citadelės skliautai lydėsi virsdami tiršta, pulsuojančia mase, kuri gūždamasi ir gurguliuodama riedėjo sienomis žemyn lyg gyva biologinė lava. Karštas, rūgštinis Tarybos fermentas graužė šimtamečius kalkinio medžio žiedus, ir pastatas aplinkui Kajų klykė – iš vėdinimo kapiliarų veržėsi aukšto dažnio bio-elektrinis kaukimas, o iš sienų pro plyšius švirkštė tamsios, degančios sultys.
Kajus atšoko atgal, jo kairioji, micelio gijomis apaugusi ranka instinktyviai suformavo skaidrų audinių skydą, apsaugantį jo veidą nuo krentančių karštų syvų lašų. Nulis salės centre jau traukė savo gijas iš Tarybos senių sostų, tačiau jo judesiai buvo sulėtėję – fermento nuodai pradėjo infekuoti patį pagrindinį „Smegenų masės“ bio-kompiuterį, su kuriuo būtybė ką tik buvo susijungusi.
– Kajau! – Nulio balsas jo galvoje nuskambėjo it aidintis, skausmo draskomas signalas. – Fermentas... pasiekė magistralinius drenažo kelius. Jei jis pasieks Širdies šaknį, visas Žemasis miestas ištirps substrate per kelias minutes.
Šalia esančiuose griuvėsiuose sudejavo inkvizitorė Vesta. Jos sunkus, iš vabalų chitino nukaltas apsiaustas buvo pusiau nudegęs, o trys plieniniai zondai veide, perdegę nuo bio-iškrovos, bejėgiškai kybojo, iš jų tekėjo juodas skystis. Ji žiūrėjo į viršuje kabančius Tarybos narius, kurie jau skendo savo pačių aktyvuotame cheminiame tirpale, palikti mirti sistemos. Jų placentos sproginėjo viena po kitos.
Kajus prišoko prie Vestos ir sugriebė ją už sveiko šarvų peties, jėga pakeldamas ant kojų.
– Vesta! Klausyk manęs! Tu žinai Citadelės architektūrą. Kur yra tiesioginis priėjimas prie Širdies šaknies vožtuvų? Kaip sustabdyti fermentą?
Vesta pakėlė savo sveikąją akį, joje nebeliko jokio šalto tikėjimo Tarybos neklystamumu. Tik tuštuma ir staiga prabudęs žmogiškas siaubas. Ji suprato, kad visa jos tarnyba buvo skirta saugoti elitą, kuris ką tik nuspaudė mygtuką milijonų žmonių genocidui.
– Centrinis drenažo šulinys... – jos balsas užkimo, ji spjovė krauju pro sulaužytą kaukės filtrą. – Tiesiai po Tarybos salės grindimis. Ten yra pirminis priešnuodžio sekretas, suprojektuotas sustabdyti nekrozę, bet... jį galima sušvirkšti tik rankiniu būdu, tiesiai į Širdies šerdį. Vartai ten užblokuoti kauliniais užraktais.
– Nulis pralauš užraktus, – Tomas kietai suėmė savo kaulinį skalpelį mutavusia ranka. – Judam. Tu vedi mus.
Jie pasileido bėgti per skystą, kraujuojantį koridorių, grindims tiesiog smingant po jų kojomis. Nulis judėjo kartu, jo audiniai nuolat nusidriekdavo po Kajaus ir Vestos kojomis, neleisdami jiems įsmukti į degančias fermento balų žiotis. Miestas-ginklas griuvo, virsdamas pūvančiu substratu, iš kurio kažkada išaugo.

14 dalis: Vestos auka
Citadelės pamatas sruvo pūvančia, karšta mase. Tirpimo fermentas jau rijo pagrindinius arterinius mazgus, o dūmai, kylantys iš degančių biologinių audinių, griužo gerklę aštriu amoniako ir sieros tvaiku. Kajus, Nulis ir Vesta pasiekė giluminę kamerą, kurioje pulsavo Širdies šaknis – masinis, keturių metrų storio gyvasis kamienas, maitinantis visus žemuosius kvartalus.
Šaknis jau buvo nusėta juodomis nekrozės dėmėmis. Fermentas artėjo prie jos centro – jei jis pralauš išorinį šarvą, Žemasis miestas ištirps substrate per kelias minutes.
– Priešnuodžio kapsulė veiks tik suleidus ją tiesiai į šerdį! – Lėtai tardamas žodžius sušnypštė Nulis, jo skaidrūs audiniai garavo nuo karščio. – Bet fermentas aplink šerdį generuoja devyniasdešimties laipsnių temperatūrą. Biologinis audinys ten suirs per kelias sekundes. Aš negaliu prieiti.
Kajus žengė į priekį, keldamas savo mutavusią, micelio gijomis nusėtą kairiąją ranką, tačiau Nulis jį grubiai pastūmė atgal.
– Tu sudegsi, Kajau. Tavo kodas dar per daug žmogiškas.
Staiga tarp jų žengė Inkvizitorė Vesta. Jos trys plieniniai zondai veide buvo visiškai užgesę, o iš po odinės kaukės kraštų tekėjo kraujas. Tačiau jos rankos, įspraustos į sunkų, iš vabalų chitininių šarvų nukaltą juodą apsiaustą, buvo tvirtos. Jos ginklas buvo numestas, o dešiniajame delne ji gniaužė iš Tarybos laboratorijos išplėštą priešnuodžio kapsulę.
– Mano šarvai nukalti iš negyvų vabalų chitinų, – jos balsas buvo sausas, bet neįtikėtinai ramus. – Jie atlaikys fermento karštį pakankamai ilgai, kad pasiekčiau šerdį.
Kajus nustebęs pažvelgė į ją.
– Vesta, tu nesugrįši iš ten. Sienos tuoj sugrius.
– Aš visą gyvenimą medžiojau gyvybę, Kajau, – Vesta trumpam atsisuko, ir jos vienintelė tikra akis susitiko su jo žvilgsniu. – Tikėjau, kad saugau tvarką, bet buvau tik trijų šimtamečių senių budelis. Leisk man bent kartą ją išgelbėti. Pasirūpink tuo, kas liks iš šio miesto.
Vesta apsisuko ir tvirtu, sunkiu žingsniu žengė tiesiai į degančią, tirpstančią masę aplink Širdies šaknį. Jos chitininis apsiaustas akimirksniu pradėjo rūkti ir traškėti, o oda po juo pabalavo nuo baisaus karščio, tačiau ji nesustojo. Pasiekusi patį šerdies centrą, ji iš visų jėgų įsmeigė priešnuodžio kapsulę giliai į Širdies šaknies audinius.
Masiškas, žalias šviesos impulsas išsiveržė iš kamieno centro, akimirksniu neutralizuodamas tirpimo fermentą visame perimetre. Žemieji kvartalai buvo išgelbėti. Tačiau tą pačią sekundę Citadelės lubų skliautai neatlaikė ir su baisiu trenksmu sugriuvo žemyn, palaidodami Vestą po tūkstančių tonų skysto biologinio substrato sluoksniu.
Nulis sugriebė Kajų už jo mutavusios rankos, jo gijos tvirtai apsivijo jo kūną, suformuodamos gynybinį kokoną.
???? Jie abu iškrito pro skystos Citadelės sienos plyšį, didžiuliu greičiu skriedami žemyn į tamsią prarają link išlaisvinto miesto šaknų, o virš jų buvęs Tarybos elito bokštas galutinai ištirpo, virsdamas karštu, negyvu pelenų lietumi.
15 dalis: Naujasis daigas
Kritimas per Citadelės prarają baigėsi minkštu, sunkiu smūgiu į gilumines drenažo samanas. Nulio suformuotas kokonas sugėrė visą kinetinę jėgą, apsaugodamas Kajaus kūną nuo garantuotos mirties. Kai micelio gijos lėtai atsivėrė, Kajus sunkiai atsiduso, įkvėpdamas oro, kuris pirmą kartą per jo gyvenimą nebuvo persigėręs korporacijų laboratorijų chemikalais ar pūvančio elito placentų tvaiku. Oras buvo švarus, kvepiantis drėgna žeme ir jaunais lapais.
Virš jų galvų Citadelė galutinai išsilydė, virsdama negyvu, pilku pelenų lietumi, kuris lėtai nusėdo ant Žemojo miesto stogų. Tai buvo senojo pasaulio – kontrolės, Tarybos ir išnaudojimo – pabaiga.
Praėjo penkeri metai.
Gyvasis Miestas nebemokėjo verkti iš skausmo – jis išmoko dainuoti. Gyvybės Tarybos nebėra, o smegenų masių diktatas buvo pakeistas laisva, simbiozine biosistemos savivalda. Kalkiniai medžiai nebemaitino viršutinių sluoksnių prabangos, jie patys reguliavo savo vidinę šilumą ir šviesą. Žemasis miestas pasveiko: parazitiniai augliai išnyko, o buvę hibridai, kurių kūnus Taryba buvo pavertusi gyvais filtrais, rado būdų išvalyti savo RNR kodus ir sugrįžti prie normalaus gyvenimo, padedami atgimusios gamtos.
Kajus sėdėjo ant savo naujo namo-medžio slenksčio, esančio buvusiame Žemajame mieste, kuris dabar labiau priminė šviesų, neoninį mišką. Jo kairioji ranka išliko pusiau organinė – oda buvo skaidri, po ja ramiai pulsavo žalios micelio gijos, o kauliniai spygliai virto gražiais, švytinčiais raštais. Tai buvo randas, primenantis apie kainą, kurią reikėjo sumokėti už laisvę.
Šalia jo ant žemės sėdėjo Nulis. Būtybė per šiuos metus įgavo galutinę, stabilią formą – grakštaus, švytinčio šviesos ir audinių humanoido siluetą. Nulis nebepuolė pastatų ir nesiurbė jų sulčių. Jis tapo miesto dvasiniu globėju – sargu, kuris savo daina palaikė viso sektoriaus gyvybinių jėgų balansą.
Kajus pasilenkė, paėmė saują šilto, puraus Žemojo miesto purvo ir leido jam lėtai išbyrėti pro savo skaidrios rankos pirštus tiesiai ant jauno medžio daigo šaknų.
Nulis atsisuko, jo skaidrios akys trumpam susitiko su Kajaus žvilgsniu, ir abu jie pajuto tą patį gilų, raminantį visos biosistemos širdies plakimą. Kontrolės era baigėsi. Gyvybė pagaliau rado savo tikrąją sąmonę, o jų pačių parašytas kodas tapo naujos, laisvos visatos pradžia.