Šešėlių geometrija: paskutinė kimgrauža

PROLOGAS
Senieji kosminių rozenkreicerių ir prarastų Žemės mistikų rankraščiai, šimtmečius dulkėję slaptuose Vatikano serveriuose, visada kalbėjo apie tą patį – Pirminį Kodą. Įrenginį, gebantį sulaužyti fizikos dėsnius ir atverti stabilias kirmgraužas į tolimiausias visatos galaktikas. Kol paprasti Saulės sistemos gyventojai duso po karinės Imperatoriaus tironijos ir dogmatiškos Bažnyčios kontrole, šis artefaktas išliko didžiausia galaktikos paslaptimi. Paslaptimi, dėl kurios buvo žudoma. Tačiau niekas nežinojo, kad raktas į šiuos vartus yra ne technologinis kodas, o gyvo žmogaus DNR. Ir tas žmogus buvo Benas – buvęs elitinis Asasinų Ordino žudikas, tapęs trigubu agentu, sužaidusiu pragaištingą šachmatų partiją su visa žinoma visata.
________________________________________
I SKYRIUS: Gulbės žvaigždyno šachmatai
Gulbės žvaigždyno erdvė aplink milžinišką Cygnus X-1 juodosios skylės anomaliją atrodė tarsi išlieta iš smalos, kol ją perskrodė trys skirtingi šviesos signalai. Benas sėdėjo savo laivo „Šešėlis“ kapitono tiltelyje. Jo pirštai žaibiškai lakstė konsolės paviršiumi, ruošdami tris skirtingus, užšifruotus ryšio paketus.
„Laikas pradėti partiją, “ – sumurmėjo Benas, aktyvuodamas pirmąjį kanalą. Ekranas suvirpėjo ir jame pasirodė Saulės sistemos Imperatoriaus karinis holografinis profilis – griežtas, auksu tviskančiais antpečiais pasipuošęs generolas Krausas.
– Pranešk situaciją, agente, – nukirto Krausas. – Ar artefaktas tavo rankose?
– Generole, – Benas nutaisė tobulai nusivylusį balsą. – Turiu blogų žinių. Aš išžvalgiau šventyklos griuvėsius po planetos pluta. Čia artefakto nėra. Senieji rankraščiai buvo meistriškai paruošta klastotė, skirta nukreipti mūsų dėmesį.
Krausas trenkė kumščiu į stalą kitoje ryšio pusėje:
– Ką tai reiškia – nėra?! Mes išleidome milijardus šiai ekspedicijai!
– Tai reiškia, kad mus pergudravo, generole. Kol mes skridome čia, kažkas kitas juokiasi iš mūsų. Vieta tuščia, – nukirto Benas ir išjungė kanalą. – Viena pasiruošusi. Dabar – bažnytiniai chorai.
Benas perjungė dažnį į itin saugų Vatikano Slaptosios Tarnybos kanalą. Po kelių sekundžių priešais jį išniro kardinolo D'Antonijo skaitmeninė projekcija.
– Benai, sūnau mano. Ar Dievas buvo mums palankus?
– Kardinole, mes pavėlavome, – Beno balsas virpėjo iš vaidinamo streso. – Imperatoriaus elitinės pajėgos ką tik paėmė artefaktą tiesiai man iš po nosies. Jie jau krauna jį į savo flagmaną Gulbės žvaigždyne. Jūs privalote juos sustabdyti.
Kardinolo veidas akimirksniu prarado dvasinę ramybę.
– Nevalia leisti tironui paliesti šventojo palikimo. Dangus mums atleis už kraują, išlietą vardan tiesos. Ačiū tau, Benai. Pasitrauk.
Liko paskutinis, pats pavojingiausias skambutis. Jis surinko dažnį, kurio nežinojo jokia kosminė vyriausybė. Ekrane pasirodė visiškai juodas siluetas – Asasinų Ordino vadovas.
– Benai, – pasigirdo mechaniškai modifikuotas balsas. – Tu palikai Ordiną. Kodėl ieškai ryšio?
– Todėl, kad Ordino idealai man vis dar brangūs, vadove, – rimtai taria Benas. – Aš sužinojau, kad artefaktas atsidūrė Vatikano karių rankose. Popiežiaus siųsti kryžiuočiai ruošiasi jį paslėpti giliausiuose archyvų laivuose, kad niekas negautų laisvės. Jie dabar čia, Gulbės žvaigždyne.
Juodasis siluetas akimirką tylėjo.
– Vatikanas nori palikti žmoniją grandinėse. To nebus. Mes pasiimsime tai, kas priklauso visatai. Tu atlikai savo pareigą, mokinį.
Benas visiškai išjungė ryšio sistemą. Jis pažvelgė pro pagrindinį kabinos iluminatorių. Netrukus kosminė tuštuma aplink jį tiesiog sprogo nuo šviesų. Iš hipererdvės vienas po kito ėmė nerti milžiniški laivai. Balti Vatikano kreiseriai be įspėjimo atvėrė ugnį į Imperijos karinius laivus. Lazerių salvės ir plazminės torpedos skrodė tamsą, virsdamos akinančiais sprogimais. Tuo pat metu iš absoliučios tamsos išniro elegantiški, aštrūs Asasinų Ordino naikintuvai, smarkiai smogdami į Vatikano laivų flangus. Kilo visiškas, nevaldomas trijų pusių chaosas.
„Skanių peštynių, ponai, “ – sušnibždėjo Benas. „Šešėlis“ akimirksniu ištirpo hipererdvės tunelyje, palikdamas Gulbės žvaigždyną skęsti jo paties sukeltame kare.
________________________________________
II SKYRIUS: Tiesos kaina
„Šešėlis“ sklandžiai išniro iš hipererdvės, palikdamas užnugaryje akinančius deformuotos erdvės blyksnius. Priešais Beną atsivėrė Tau Ceti sistema – Banginio žvaigždyno atoki širdis. Aplink gęstančią žvaigždę sukosi stingdanti planeta Tau Ceti-f, padengta amžino ledo skydais. Benas nukreipė laivą tiesiai į milžinišką ledo kanjoną planetos ašigalyje, kur buvo paslėpta jo senoji, apleista automatizuota kasybos stotis.
Įjungęs stoties gyvybės palaikymo sistemas, Benas sunkiai atsiduso ir nusimetė šarvus. Ant metalinio stalo piloto kabinoje gulėjo artefaktas. Skysta sidabro sfera pulsavo švelnia, ritminga šviesa, tarytum kvėpuotų. Benas ištiesė virpančią ranką ir prisilietė prie jos paviršiaus.
Metalinis šaltis akimirksniu dingo. Beno modifikuota asasinų DNR suveikė kaip impulsas. Pasaulis aplink jį išnyko, o sąmonė buvo brutaliai įtraukta į artefakto vidų.
Beno protą užliejo matematinis, šaltas suvokimas – ta pati tiesa, kurią senovėje atrado ir rankraščiuose paslėpė pitagorininkai. Kirmgraužos sukuria stabilius erdvėlaikio tunelius, tačiau fizikos dėsniai reikalauja absoliutaus balanso. Kaina buvo baisi. Vienas stabilus šuolis į kitą galaktiką reikalavo tiek energijos, kad artefaktas turėjo ją išsiurbti iš artimiausio masinio objekto. Aktyvavus kirmgraužą Banginio žvaigždyne, Tau Ceti žvaigždė akimirksniu patirs gravitacinį kolapsą ir pavirs supernova, nušluodama visas sistemos planetas. Maža to, kadangi Benas buvo biologinis raktas, jo paties nervų sistema turėjo tapti portalo procesoriumi. Atvėręs vartus kitiems, pats Benas būtų gyvas sudegintas kvantinės energijos sraute.
Benas staiga atplėšė ranką nuo sferos ir parkrito ant kelių, gaudydamas orą. Jo kaktą pylė šaltas prakaitas.
– Štai kodėl tu jį slėpei, kardinole... – sušnibždėjo Benas į tamsą.
Tuo metu stoties avarinis monitorius staiga sumirkčiojo geltona šviesa. Tolimojo nuotolio radarai užfiksavo anomaliją. Mūšio dulkėms Gulbės žvaigždyne nusėdus, trys valdovai suprato buvę apgauti ir suvienijo jėgas. Trys milžiniški laivynai jau įskriejo į Tau Ceti sistemą. Jie rado jį.
________________________________________
III SKYRIUS: Paskutinis paktas
Benas stovėjo priešais pagrindinį prieglaudos terminalą. Jis aktyvavo visų dažnių kvantinį ryšį ir privertė trijų frakcijų flagmanų sistemas priimti signalą. Ekrane vienu metu pasirodė trys veidai: rūstus Imperatorius, išvargęs kardinolas D'Antonijo ir tamsus Asasinų Ordino vadovo siluetas.
– Tu spąstuose, išdavike, – pirmasis prabilo Imperatorius. – Atiduok sferą ir tavo mirtis bus greita.
– Užsičiaupkite ir klausykitės, – Beno balsas buvo ramus. Jis pasuko kamerą į ant stalo gulinčią sferą, šalia kurios stovėjo atviras stoties kasybos lazerio reaktorius. – Aš išbandžiau artefaktą. Šis įrenginys nėra nemokami vartai į rojų. Tai kosminės svarstyklės. Norint atverti stabilią kirmgraužą, artefaktas akimirksniu sudegins Tau Ceti žvaigždę. Ši sistema virs supernova, o visi jūsų laivynai pavirs pelenais. Maža to, aš sudegsiu gyvas.
Ekrane įsivyravo spengianti tyla. Vadovai žiūrėjo į savo analitikų ekranus, kurie karštligiškai tvirtino Beno žodžių teisingumą.
– Todėl aš siūlau vienintelę logišką išeitį, – Benas uždėjo ranką ant kasybos lazerio valdymo svirties. – Aš siūlau šį artefaktą sunaikinti. Čia ir dabar. Žmonija niekur nekeliaus. Mes liksime Saulės sistemoje ir spręsime savo problemas patys. Bet šis prakeiktas daiktas daugiau niekam nekels grėsmės.
Kardinolas D'Antonijo pirmasis linktelėjo:
– Bažnyčia sutinka. Jei kaina yra sistemos sunaikinimas, šis įrenginys yra prakeiksmas. Sunaikink jį, Benai.
– Palaukite! – suriko Imperatorius. – Tai technologinis stebuklas! Mes galime jį ištirti...
– Nebus jokio tyrinėjimo, Imperatoriau, – pasigirdo gilus Asasinų vadovo balsas. – Brolijos tikslas buvo apsaugoti žmones. Jei šis įrenginys reikalauja naikinimo, jis prieštarauja mūsų kredo. Benai... tu elgiesi kaip tikras asasinas. Sunaikink jį. Pasaulis turi likti toks, koks yra.
Imperatorius suprato likęs mažumoje. Jo paties laivynas atsisakė pulti, bijodamas momentinio žvaigždės kolapso.
– Na ką, ponai, – Benas pažvelgė į tris galingiausius žmones visatoje. – Panašu, kad radome bendrą kalbą. Žmonija lieka namuose.
Benas stipriai patraukė kasybos lazerio svirtį. Aktyvuotas plazmos spindulys smigo tiesiai į skysto sidabro sferą. Artefaktas pradėjo klaikiai kaukti, jo gyslos iš neoninių virto akinančiai baltomis, o erdvė aplink stotį ėmė virpėti ir trūkinėti. Kvantinis ryšys pradėjo trūkinėti nuo kylančios elektromagnetinės bangos.
Paskutinėje Beno matomoje kadro sekundėje trijų frakcijų vadovai stebėjo, kaip prieglaudą užlieja akinanti balta šviesa, visiems laikams užverianti duris į kitas galaktikas ir paliekanti žmones pačius kurti savo likimą.
EPILOGAS
Praėjus penkeriems metams po Tau Ceti incidento
Saulės sistemos širdyje, aplink Žemę skriejančioje Imperijos Citadelėje, tvyrojo neįprasta taika. Milžiniškame stikliniame kupole, iš kurio atsivėrė vaizdas į mėlynąją planetą, sėdėjo trys vyrai. Imperatorius Krausas, kardinolas D'Antonijo ir dabar jau oficialiai pripažintos planetų laisvės lygos atstovas, buvęs Asasinų vadovas, pasirašinėjo naujuosius prekybos ir energetikos susitarimus.
Pirminio Kodo sunaikinimas Banginio žvaigždyne pakeitė viską. Suvokimas, kad žmonija yra įkalinta vienoje sistemoje ir jokie stebuklingi ateivių vartai jos neišgelbės, privertė frakcijas atsitrenkti į realybės sieną. Imperija turėjo sumažinti mokesčius už keliones per senuosius šuolio vartus, kad išvengtų visuotinio bado. Vatikanas atvėrė dalį savo slaptųjų archyvų, dalindamasis senosiomis technologijomis, o Asasinų Ordinas iš šešėlinių žudikų virto oficialiais taikos ir teisių garantais. Žmonija neišvyko į kitas galaktikas, tačiau išmoko geriau gyventi savo namuose.
Tuo pat metu tolimajame asteroidų žiede, mažo, niekuo neišsiskiriančio kasybos laivo krovinių skyriuje, sušnypštė hidraulinės durys. Į vidų įžengė vyras tamsiu apsiaustu. Jo dešinysis delnas buvo paslėptas po specialia sintetine pirštine, po kuria kartais sužaibuodavo silpni, melsvi kvantiniai randai.
Tai buvo Benas.
Sprogimas Tau Ceti-f stotyje jo nenužudė. Paskutinę akimirką, kai kasybos lazeris pervėrė artefaktą, įrenginys išleido ne tik griaunamąją energiją, bet ir trumpam atvėrė mikroskopinę kirmgraužą – lokalią anomaliją, kuri įtraukė Beną ir išsprogdino jį kitoje planetos pusėje, tiesiai į jo laivo „Šešėlis“ automatinę gelbėjimo kapsulę. Visata tarsi pati nusprendė, kad raktas privalo išlikti gyvas.
Benas priėjo prie valdymo pulto ir aktyvavo ekraną. Jame pasirodė Saulės sistemos naujienų srautas, transliuojantis Imperatoriaus ir Popiežiaus pasirašomą taikos paktą.
Vyras švelniai nusišypsojo. Jis oficialiai buvo miręs visose trijose duomenų bazėse. Nebeliko jokių sutarčių, jokių nešvarių darbų Imperatoriui, jokių paslapčių Vatikanui ir jokių kredo įžadų Brolijai. Tik visiška, anoniminė laisvė.
Jis išjungė ekraną, paėmė laivo valdymo svirtį ir nukreipė savo mažą laivą link tolimųjų Jupiterio mėnulių. Durys į kitas galaktikas buvo užvertos, tačiau šiame pasaulyje vis dar buvo likę daugybė vietų, kurias reikėjo ištirti.