Gintaro kelio šešėliai

Prologas

Romėnai manė, kad gintaras – tai tiesiog sukietėjusios saulės ašaros, brangus akmuo, kuriuo jų moterys puošia savo kaklus, o gladiatoriai ramina nervus prieš mirtį Koliziejaus smėlyje. Imperatorius Neronas siuntė savo raitelius į šiaurę, už žinomo pasaulio ribų, kad jie sugrįžtų nešini vežimais šio švytinčio mineralo. Jie tai vadino Gintaro keliu.
Tačiau mes jį vadinome Giltinės ašaromis.
Jiems gintaras buvo tik valiuta. Mums – sukietėjusi pirminė žemės magija. Tai buvo kraujas, tekėjęs senųjų dievų gijomis prieš tai, kai jie užmigo po samanomis ir gilių ąžuolynų šaknimis. Kiekvienas gintaro gabalėlis, išplautas į Baltijos krantą, nešiojo savyje gyvybės ir mirties pažadą. Ir kol Romos geležiniai legionai trypė germanų gentis, mes tikėjome, kad mūsų tamsūs miškai ir pelkės išliks nepaliestos.
Mes klydome. Geležis atkeliavo ieškoti Šviesos.
Mano vardas Daumantas. Aš esu krivio mokinys. Mano rankos kvepia dūmais ir šventąja ugnimi, o ne krauju. Tačiau kai Romos legionų auliniai batai sutrypė mūsų šventąsias giraites, o jų inžinieriai pradėjo kirsti amžinuosius ąžuolus, kad nutiestų savo tiesius, pragaištingus kelius, aš supratau, kad dievai nebepadės. Jie miega per giliai.
Jei norime išlikti, privalome patys tapti šešėliais.
I skyrius: Geležies kvapas miške
Rūkas virš Ventos upės kilo lėtai, veldamasis tarp senų alksnių šaknų kaip balti vėlų apsiaustai. Stovėjau ant kalvos, rankoje spausdamas rago taurę su šventuoju midumi. Šią naktį turėjome švęsti Jorę – pavasario žalumos ir žemės pabudimo šventę. Tačiau oras kvepėjo ne gėlėmis ir ne drėgna žeme.
Jis kvepėjo degėsiais ir įkaitintu metalu.
– Jie jau arti, Daumantai.
Mano mokytojas, senasis krivis Tauras, pasirodė iš už milžiniško ąžuolo kamieno. Jo ilga, balta barzda buvo suvelta, o akys, mačiusios galybę žiemų, žiūrėjo į pietų horizontą. Rankoje jis laikė krivūlę – seną, išlenktą lazda, kurios viršūnėje buvo įspraustas kumščio dydžio juodasis gintaras. Akmuo nepulsavo ramiu geltonu švytėjimu, kaip įprastai. Jis degė neramia, purpurine ugnimi.
– Legionai peržengė Šventosios upės ribą? – paklausiau, mano balsas suvirpėjo. Nors man buvo jau dvidešimt vasarų, mintis apie romėnų burtininkus ir jų geležinius vyrus kėlė baimę.
– Jie ne šiaip peržengė, – lėtai ištarė Tauras. – Jie atsivedė savo Arkistus – mechaninius mašinų meistrus ir alchemikus. Jie stato akmeninius įtvirtinimus tiesiai ant mūsų protėvių kapų. Jie žino, kad po šia žeme slypi Didžioji Gintaro Gysla. Jei jie ją pasieks ir iškas, Roma gaus galią, kurios niekas šiame pasaulyje nebegalės sustabdyti. Jiems gintaras – tai kuras jų karo mašinoms.
Tolumoje, už miško lajos, pasigirdo duslus, ritmiškas dundesys. Bum. Bum. Bum. Tai nebuvo perkūnija. Tai buvo tūkstančių romėnų batų, kaustytų vinimis, žingsniai. Romos devintasis legionas, vadovaujamas tribūno Gajaus Flavijaus, judėjo į šiaurę. Kartu su jais jojo imperijos alchemikai, apsirengę raudonais apsiaustais, o jų vežimuose tūpėjo keisti, bronziniai prietaisai, šnypščiantys garais ir šaudantys alchemine ugnimi.
– Ką mums daryti, mokytojau? Gentys išsibarščiusios. Kuršiai nesikalba su žemaičiais, o žemgaliai bėga gilyn į rytų pelkes. Mes neturime tokios geležies, kokią turi jie, – pasakiau, žvelgdamas į savo paprastą, žalvariniu žiedu papuoštą peilį prie šono.
Senasis krivis atsisuko į mane ir stipriai suėmė už pečių. Jo pirštai buvo kieti kaip medžio šakos.
– Geležis yra tik negyvas akmuo, Daumantai. O šis miškas – gyvas. Kiekviena samanų gija, kiekvienas kaukas po kelmu ir kiekviena laumė upėje jaučia šį užkratą. Tau nereikia kariauti kaip romėnui. Tau reikia pažadinti Žemę.
Tauras pakėlė savo lazda aukštyn. Juodasis gintaras jos viršūnėje sužibo taip stipriai, kad rūkas aplink mus akimirksniu išsisklaidė. Tolumoje, tarp medžių šešėlių, aš pamačiau mažas, žėrinčias akis. Kaukai – mažos, požeminės miško dvasios – ėmė lįsti iš po šaknų. Medžių lajose sušlamėjo aitvarai, nešini ugninėmis uodegomis. Miškas ruošėsi gynybai, bet jam reikėjo vedlio.
Staiga žemė po mūsų kojomis suvirpėjo. Iš pietų pusės pasigirdo baisus traškesys – romėnų mechaninė balista, varoma alcheminio skysčio, paleido pirmąjį ugninį sviedinį tiesiai į mūsų šventojo ąžuolyno širdį. Milžiniškas medis, augęs čia penkis šimtus metų, užsiliepsnojo žalia, magiška ugnimi.
Senasis krivis atsikrenkštė, tarsi smūgis būtų kliuvęs jam pačiam į krūtinę. Jis suklupo ant kelių, o jo krivūlė išsprūdo iš rankų.
– Daumantai... – sušnibždėjo jis, iš jo burnos pasipylė tamsus kraujas. – Pasiimk akmenį. Bėk į Perkūno šventyklą giliai girioje. Tik jo rago garsas gali sujungti visas gentis ir... pažadinti jį. Nepasileisk... romėnams...
Nespėjau net sušukti, kai virš mūsų kalvos pasirodė pirmieji Romos žvalgai. Jų šarvai spindėjo, o rankose jie laikė trumpas, alcheminiais užtaisais ginkluotas ietis.
Griebiau senojo krivio lazda, išplėšiau juodąjį gintarą iš jos viršūnės ir įsimečiau į odinį maišelį prie šono. Akmuo akimirksniu nudegino mano odą karščiu, o protą užplūdo laukinis, įniršęs miško dvasios klyksmas.
Apsisukau ir šokau žemyn nuo kalvos, tiesiai į tamsiausią pelkės gilumą. Pirmasis Gintaro kelio karas prasidėjo, ir aš buvau vienintelis, kuris nešėsi visos šiaurės išsigelbėjimo raktą.
II skyrius: Pelkės šnabždesiai ir Krivių taryba
Vanduo tliuško po mano kojomis, kai bėgau gilyn į liūno tirštumą. Romėnų žvalgų šūksniai ir jų kaustytų batų dundesys sklido iš paskos, o alcheminių iečių ugnys nušviesdavo tamsius alksnynų kamienus. Purvas rijo mano jėgas, o odiniame maišelyje paslėptas juodasis gintaras degino šoną tarsi gyva anglis.
– Užrakinkite jį! Neleiskite jam pasiekti gilumos! – iš toli aido Romos centuriono balsas, lydimas keisto jų mašinų šnypštimo.
Aš suklupau. Mano koja įstrigo tarp senų medžio šaknų, ir aš kritau tiesiai į šaltą, samanotą liūno vandenį. Atsisukęs pamačiau tris legionierius, jau lipančius ant mano kalvos briaunos. Jų bronziniai šarvai atrodė svetimi šiame tamsiame pavasario miške. Jie jau kėlė savo alchemines ietis.
Tačiau miškas neleido man žūti.
Staiga vanduo aplink mane suputojo. Iš gelmės išniro grakščios, blyškios figūros ilgais, dumblu aplipusiais plaukais. Laumės. Jų juodos akys be vyzdžių sužibo pykčiu. Jos sugriebė romėnų žvalgus už kojų ir ėmė tempti juos gilyn į liūną, o jų skardus, šiurpus juokas užpildė visą girios erdvę. Legionieriai klykė, bandydami šaudyti alchemine ugnimi, tačiau jų ginklai vakuume ir drėgmėje užgesdavo.
Iš po samanotų kelmų pasipylė šimtai mažų, rudų būtybių – kaukai ir barzdukai. Šios požeminės dvasios, apginkluotos aštriais titnago akmenimis ir senomis šaknimis, puolė ant likusių žvalgų, gadindamos jų šarvų sagtis, kirpdamos ginklų diržus ir berdamos žemę jiems į akis. Miškas kovojo savo partizaninį karą.
– Daumantai, bėk! – sušnibždėjo viena iš laumių, jos balsas skambėjo kaip vandens čiurlenimas. – Mes ilgai jų neišlaikysime. Geležis degina mūsų kūnus. Keliauk į šventąją Romovę!
Aš išsilaisvinau iš šaknų ir, net neatsisukdamas, pasileidau tolyn pro pelkių rūką. Miško dvasios davė man brangaus laiko.
Po trijų dienų alinančios kelionės pasiekiau Romovę – giliai girioje paslėptą visų baltų genčių dvasinę širdį. Čia, po trimis didingais, šimtamečiais ąžuolais, degė amžinoji ugnis. Ir čia, mano nuostabai, manęs jau laukė.
Juodasis gintaras mano maišelyje pasiuntė dvasinį šauksmą per visą šiaurę. Prie ugnies sėdėjo keturi senieji vyrai, pasirėmę savo šventosiomis krivūlėmis. Tai buvo didžiųjų baltų genčių kriviai: laukinis kuršių žynys, kurio drabužiai kvepėjo jūra ir krauju; griežtas žemaičių krivis, kurio veidas buvo kietas kaip akmuo; paslaptingas prūsų dvasininkas, nešiojantis senovinius kaulo amuletus; ir lietuvių krivis, saugantis amžinosios ugnies židinį.
Baltų gentys tūkstantmečius kariavo tarpusavyje, plėšė vieni kitų piliakalnius ir nesutarė dėl žemių. Kuršiai nepasitikėjo žemaičiais, o prūsai gyveno savo izoliuotame pasaulyje. Tačiau dabar, pamačius priešą, kuris kerta jų ąžuolus ir nori išplėšti pačią žemės magiją, jų nesantaika turėjo baigtis. Tik kriviai turėjo galią suvienyti šiuos nevieningus karius.
Aš ištraukiau juodąjį gintarą ir padėjau jį ant akmeninio aukuro šalia amžinosios ugnies. Akmuo iškart sureagavo – liepsna pakilo iki pat ąžuolų lajos, nušviesdama susirinkusių žynių veidus.
– Tai tiesa, – tyliai ištarė prūsų krivis. – Šventoji gysla pavojuje. Romos imperija atneša tamsą, kuri pavers mūsų miškus pelenais.
– Mano kuršiai jau galanda savo kirvius, – suriaumojo jūrų žynys. – Mes nudažysime Baltijos bangas romėnų krauju, jei tik žemaičiai užstos mums nugarą.
Žemaičių krivis lėtai linktelėjo:
– Žemaitija nestovės nuošalyje. Mūsų pilys bus siena, į kurią suduš jų geležinės mašinos. Bet mums reikia laiko. Romos devintasis legionas yra per stiprus. Mums reikia dangiškojo ženklo, kad kariai patikėtų pergale.
Visi keturi kriviai atsisuko į mane. Lietuvių žynys pakėlė ranką ir parodė į šiaurės rytų horizontą, kur virš girios kibo juodi, sunkūs debesys.
– Daumantai, kriviai sujungs gentis į vieną didžiulę armiją. Mes surinksime tūkstančius kalavijų ir lankų, bet mes esame tik mirtingieji. Tu turi keliauti į Perkūno kalną – pačią seniausią šventvietę, kur žemė liečiasi su dangumi. Tavo užduotis – įsprausti šį juodąjį gintarą į Perkūno aukurą ir pažadinti patį Griausmvaldį. Tik jo žaibai gali sudeginti Romos alcheminę geležį.
Aš paėmiau akmenį atgal į rankas. Jis nebebuvo toks karštas – jis pulsavo ritmingai, tarsi laukdamas didžiojo mūšio. Pažvelgiau į keturis senuosius vyrus, kurie pirmą kartą istorijoje sujungė rankas virš šventosios ugnies.
– Aš pažadinsiu jį, – tariau tvirtai. – O jūs pasirūpinkite, kad kai dangus prabys, po juo dar būtų likęs kas nors gyvas.
Apsisukau ir žengiau į tamsią, griausmingą nakties girią, pradėdamas savo žygį link Perkūno sosto, kol Romos legionų mašinos dar nepasiekė mūsų namų širdies.
III skyrius: Dangaus medžiotojai
Kelias į Perkūno kalną buvo status, apaugęs spygliuotais gervuogių krūmais ir tūkstantmečiais akmenimis, kurie atrodė tarsi tyčia sudėti taip, kad sulėtintų mano žingsnius. Juodasis gintaras mano maišelyje pulsavo vis stipriau, o kartu su juo augo ir baisus, slegiantis svetimos magijos jausmas už nugaros.
Romos imperatorius Neronas nesiuntė vien tik legiono ir inžinierių. Kartu su jais iš tolimųjų imperijos provincijų atkeliavo Dangaus medžiotojai – alchemikai-magai, paaukoję savo sielas vardan gebėjimo lankstyti stichijas. Jų tikslas nebuvo tik pagauti mane ar atimti akmenį. Jie siekė kur kas didesnio tamsos triumfo – visiškai sunaikinti patį Perkūną, kol jis dar miega savo kosminiame sąstingyje. Sunaikinus šiaurės griausmvaldį, šios žemės maginė gysla būtų amžiams nukraujavusi, o Roma būtų gavusi absoliučią kontrolę virš pačių gamtos dėsnių.
Bėgdamas pro rudenėjančios girios proskynas, išgirdau keistą, stiklinį garsą. Oras virš mano galvos staiga tapo sunkus, o medžių lapai akimirksniu pasidengė plonu, cheminio šerkšno sluoksniu.
– Jis čia, – pasigirdo balsas, aidintis iškart iš kelių pusių. Tai nebuvo lotynų kalba, o kažkoks senovinis, iškraipytas dialektas.
Iš už rūko gijų išniro trys figūros. Jie vilkėjo tamsiai raudonus, alcheminių simbolių išsiuvinėtus apsiaustus, o jų veidus dengė bronzinės kaukės, vaizduojančios kenčiančius romėnų dievus. Jų rankose nedegė ugnis – jose sukosi pilki, nuodingi vėjo sūkuriai ir spingsėjo juodi žaibai. Tai buvo Romos imperijos nekromantai-burtininkai.
– Žmogau, tavo dievas tėra sena legenda, kurią mes tuoj sudeginsime jo paties kalne, – ištarė vidurinis magas, pakeldamas ranką.
Iš jo delno išsiveržė juodas, sieros kvapo žaibas. Instinktyviai šokau už akmeninio riedulio. Juodoji magija trenkė į akmenį, ir šis akimirksniu subyrėjo į pilkus pelenus, nudegindamas man veidą karštais šlakais. Mano trumpas žalvarinis peilis prieš juos buvo niekas.
Aš supratau, kad jei bandysiu stoti į tiesioginę kovą, žūsiu nespėjęs žengti nė žingsnio aukštyn. Vienintelė mano viltis buvo pats juodasis gintaras. Išsitraukiau akmenį iš maišelio ir stipriai suspaudžiau jį delne, leisdamas magiškam karščiui plūsti į mano gyslas.
– Kaukai! Laumės! – sušukau, mano balsas aido per kalno šlaitus. – Neleiskite jiems paliesti viršūnės!
Žemė po magų kojomis vėl suvirpėjo. Iš po akmenų išsiveržė šimtai ilgų, sumedėjusių šaknų, kurias pažadino mano gintaro energija. Barzdukai ir kaukai ėmė risti milžiniškus akmenis nuo šlaito tiesiai ant persekiotojų, o iš gretimo upelio pakilęs tankus rūkas apakino burtininkus.
Tačiau Romos magai buvo pasiruošę. Vienas iš jų nusigręžė ir galingu tamsiosios energijos pliūpsniu tiesiog išdegino miško dvasias, paversdamas kaukus pilkais dūmais. Jų jėga buvo mirtina šio miško gyvybei.
Kol dvasios kovojo savo paskutinį pasiaukojantį mūšį, aš pasileidau bėgti viršūnės link. Kiekvienas žingsnis degino plaučius, o iš tolo, nuo Ventos slėnio, jau aido duslūs būgnų dūžiai – jungtinė kuršių, žemaičių, prūsų ir lietuvių armija, krivių suvienyta po šventąja ugnimi, stojo į pirmąjį lemtingą mūšį prieš Romos devintąjį legioną. Žemė žemiau manęs drebėjo nuo tūkstančių kalavijų susidūrimo, o alcheminės mašinos spjaudė žalią ugnį į pilis.
Mūšis dėl šiaurės laisvės virė slėnyje, o mano mūšis laukė čia – ant Perkūno sosto, kur trys Romos žudikai-magai jau lipo man ant kulnų, pasiruošę sunaikinti patį dangaus valdovą.
IV skyrius: Griausmo krikštas
Aš įsiveržiau į viršūnės proskyną, kurioje stūksojo senovinis šventvietės ratas. Perkūno aukuras buvo milžiniškas, tūkstantmečių žaibų suskaldytas pilko granito akmuo, apaugęs giliai į uolą įsikibusiomis samanomis. Virš jo dangus atrodė pajuodęs, o sunkūs debesys sukosi žemu, grėsmingu verpetu. Tai buvo vieta, kur žemė susiliejo su dangumi, tačiau čia tvyrojo spengianti, dvasinė tyla. Griausmvaldis miegojo.
Nespėjus man žengti žingsnio link centro, erdvė už nugaros sprogo. Romos žudikai-magai spėjo mane pasivyti. Jie išniro iš rūko, jų bronzinės kaukės atspindėjo slėnyje degančių piliakalnių liepsnas.
– Per vėlu, krivio mokiny! – suriko vyriausiasis burtininkas.
Visi trys magai vienu metu iškėlė rankas į viršų. Jų juodoji magija sujungė savo jėgas į vieną baisų, siera dvokiantį srautą. Tai buvo Uždraustasis naikinimo burtas, kurį jiems patikėjo pats imperatorius Neronas. Šis mirtinas juodų žaibų ir alcheminio šalčio verpetas buvo nutaikytas ne į mane, o tiesiai į granito aukurą. Jie norėjo išplėšti ir sudeginti pačią miegančio dievo dvasios esmę, kol ji dar nepasiekė kūno.
Jei tas smūgis palies akmenį, viskas bus baigta. Dangus liks aklas amžiams.
Suvokęs, kad nespėsiu pribėgti ir tiesiog padėti akmens, priėmiau vienintelį sprendimą. Aš šokau tiesiai priešais aukurą, užstodamas jį savo kūnu. Ištiesiau dešinę ranką, kurioje buvo gniaužiamas juodasis gintaras, tiesiai priešais artėjančią tamsos bangą.
– Perkūne, atsibusk! – surikau iš visų plaučių.
Juodasis naikinimo burtas trenkė tiesiai į mano delną. Skausmas buvo toks neaprėpiamas, kad man pasirodė, jog mano siela plėšoma po vieną subatominę giją. Romos magų juodieji žaibai rėžėsi į juodąjį gintarą, bandydami jį suskaldyti, tačiau gintaras suveikė kaip magiškas skydas ir laidininkas. Vietoj to, kad sudegtų, akmuo ėmė siurbti visą jų destruktyvią energiją į save, transformuodamas ją į gryną, laukinį įniršį.
Mano gyslomis tekėjo ugnis, odą dengė melsvi magiški raštai. Kūnas nebeatlaikė tokio spaudimo – gintaras mano delne pasiekė kritinį tašką ir garsiai supratęs sudužo, suleisdamas tūkstantmetę energiją tiesiai į granito aukurą per mano sužeistą ranką.
Įvyko tai, ko Romos imperija bijojo labiausiai.
Visą kalną sukrėtė toks galingas griausmas, kad trys magai su kaukėmis buvo nublokšti atgal ant uolų. Žemė po jų kojomis skilo, o iš dangaus verpeto tiesiai į aukurą trenkė pirmasis tikras, akinančiai baltas dieviškasis žaibas. Šventasis akmuo nušvito smaragdo ir aukso spalvomis, o tūkstantmetės samanos akimirksniu sudegė, atverdamos gilias, šviečiančias runas.
Mano akys nušvito tyra, griausmo ugnimi. Aš pakilau nuo žemės, nebepajusdamas skausmo. Už mano nugaros iš žaibų ir dūmų ėmė formuotis titaninė, rūsti esybė su liepsnojančia barzda ir rago kirviu rankoje.
Perkūnas prabudo. Ir jis buvo įniršęs.
Aš atsisukau į siaubo apimtus Romos burtininkus, kurių bronzinės kaukės pradėjo lydytis nuo dangiškojo karščio. Pakėliau savo švytinčią ranką, nukreipdamas pirmojo Perkūno žaibo smūgį tiesiai į juos. Dangus prabilo, ir šįkart jo balsas reiškė visišką geležinės mašinos pabaigą.
Epilogas. Miško atmintis
Nuo Didžiojo griausmo nakties praėjo daug vasarų. Romos devintojo legiono geležinė mašina, kažkada gąsdinusi visą šiaurę, virto tik rūdimis ir pelenais Ventos slėnyje. Tą naktį, kai dangus prabilo, žaibai sudegino ne tik tris burtininkus ant kalno, bet ir visas alchemines balistas bei kreiserius slėnyje. Jungtinė kuršių, žemaičių, prūsų ir lietuvių armija, krivių suvienyta po šventąja ugnimi, pribaigė tuos, kurie bandė bėgti atgal į pietus. Roma suprato, kad šie miškai turi savo valdovą, ir Gintaro kelias liko užvertas amžiams.
Aš sėdėjau ant to paties Perkūno aukuro kalno viršūnėje. Mano dešinė ranka vis dar buvo pažymėta giliu, sidabriniu randu, primenančiu žaibo krikštą – kaina, kurią sumokėjau už dievo pažadinimą.
Aplinkui vėl ošė žaliuojanti, rami giria. Kaukai ir barzdukai linksmai šnibždėjosi po samanotais kelmais, o laumės ramiai šukavo savo ilgus plaukus upelio srovėje. Miškas išgijo, o gintaro gyslos po žeme pulsavo ramiu, šiltu geltonumu. Dievai vėl užmigo, tačiau šį kartą jų miegas nebebuvo aklas. Jie laukė šešėliuose, pasiruošę prabusti kiekvieną kartą, kai kas nors drįs ateiti su svetima geležimi į mūsų namus.
Aš giliai įkvėpiau gaivaus girios oro ir pažvelgiau į tekančią saulę. Pirmasis Gintaro kelio karas buvo laimėtas. Mes išsaugojome savo tiesą, savo kalbą ir savo dvasinę širdį.
Aš nusišypsojau, ranka paliesdamas samanotą akmenį. Kol šie miškai ošia, dangus virš mūsų niekada neliks tylus.