PIRMALAUKIO ŠAUKSMAS

PROLOGAS: Užmiršto pasaulio tyla
Galaktikos pakraštyje, sektoriuje, kurį žvaigždėlapių braižytojai tiesiog vadino „Akląja zona“, tvyrojo kapų tyla. Čia stūksojo X-412 – miręs, ledinis pasaulis, kurio tamsiai mėlyni ledynai tūkstantmečius nebuvo matę jokios gyvybės. Žvaigždės šioje erdvėje buvo retos ir blankios, tarsi pati šviesa būtų bijojusi čia užklysti.
Tačiau po šiuo storu, šarvuotu ledo sluoksniu, giliai uolienose, kažkas nubudo.
Marta stovėjo senovinės, geometriniu tikslumu išskaptuotos salės centre. Jos skafandro prožektorių šviesa skrodė dulkių debesis, kylančius nuo tūkstantmetinių plokščių. Aplinkui stūksojo neįtikėtinos architektūros kolonos, kurios neatitiko nei žmonių, nei Kortų mašininių civilizacijų stiliaus. Tai buvo Pirmapradžių palikimas.
Jos rankos, apsaugotos taktinėmis pirštinėmis, drebėjo, kai ji nuvalė šerkšną nuo centrinio pjedestalo. Ten, pusiau įmūrytas į tamsų, nežinomą metalą, gulėjo pirmasis artefaktas. Jis atrodė kaip tobula, briaunota geometrinė figūra, kurios viduje tarytum virė skysta, sidabrinė šviesa.
– Centrine, kalba agentė Marta, – tyliai ištarė ji į savo šalmo mikrofoną, jos balsas aidėjo tuščioje šventykloje. – Radau jį. Nuorodos senoviniame tekste buvo tikslios. Objektas aktyvus. Fiksuoju anomalų energetinį pulsą.
Atsakymas iš kosminio laivo „Klajūnas“, likusio orbitoje, vėlavo kelias sekundes:
– Supratome, Marta. Skenuojame aplinką iš orbitos... Palauk. Kažkas ne taip. Marta, tavo radimą ką tik užfiksavo tolimojo nuotolio jutikliai! Energijos pliūpsnis buvo per stiprus. Mes ne vieni.
Marta nespėjo atsakyti. Staiga po jos kojomis suvirpėjo žemė. Šventyklos skliautai ėmė skeldėti, ir pro ledo plyšius viršuje giliai į požemį nukrito pirmieji šešėliai. Tai nebuvo akmenys. Tai buvo biomechaniniai skautai – pirmieji Harforų spiečiaus vabalai, kurių raudonos jutiklių akys akimirksniu nukrypo į švytintį daiktą jos rankose. Jų metalinių kojų krebždesys į ledą užpildė salę košmarišku garsu.
Tuo pat metu jos skafandro energiniame skydelyje pasirodė kritinis pranešimas. Aplink planetą erdvėlaikis ėmė išsikreipti. Jaurų civilizacijos dvasinė energija pradėjo sunktis pro uolų sienas, keisdama oro temperatūrą, o viršutinėje orbitoje iš hipererdvės išniro gigantiškas Kortų transformerių žvalgybinis kreiseris.
Visos didžiosios visatos jėgos vieną ir tą pačią sekundę pajuto, kad tūkstantmečius trukęs laukimas baigėsi. Šventasis daiktas buvo rastas.
Marta sugriebė artefaktą, pajusdama, kaip per jos skafandro sluoksnius pereina keista, dilgčiojanti šiluma. Ji dar nežinojo, kas tai per daiktas. Ji nežinojo, kad rankose laiko raktą nuo visatos durų. Ji žinojo tik viena: jei ji neištrūks iš šio užmiršto pasaulio per ateinančias kelias minutes, Vilniaus imperija liks be savo ateities, o visata panirs į visuotinį karą.
– Kriksai, ruošk variklius, – sušuko ji, bėgdama link išėjimo tunelio, kol už jos nugaros griuvo pirmapradžių šventykla, o harforų vabalai pasileido iš paskos. – Mes kylame. Ir mums reikės viso laivo greičio.
I SKYRIUS: Telepatinis bliuzas
Kosminis žvalgybinis laivas „Klajūnas“ skrodė aklą kosmoso tamsą maksimaliu greičiu. Pilotavimo kabinoje Marta karštligiškai verčia senovinio rankraščio puslapius. Jos akys – pavargusios, bet žvitrios – lakstė per tūkstantmečių senumo piktogramas. Šalia jos, ant tyrimų stalo, pulsuoja keista, hipnotizuojanti šviesa. Tai buvo pirmasis artefaktas, rastas visų užmirštame periferijos pasaulyje.
Staiga jos protą perskrodė triukšmas. Tai nebuvo garsas laivo kolonėlėse – tai buvo tiesioginis telepatinis įsiveržimas į jos smegenis.
„Marta, tavo rūšis naikina pasaulius, “ – jos galvoje sušnarėjo milijonų mechaninių vabalų krebždesį primenantis Harforų Motinėlės balsas. „Atiduok Šventąjį Židinį mums. Mes transformuosime mirusias planetas į gyvybės lopšius savo vaikams. Nesipriešink dėsniams. “
Marta giliai įkvėpė ir mintyse suformulavo atsakymą, stengdamasi išlaikyti visiškai ramią pulso kreivę:
– Aš girdžiu tave, Motinėle. Tačiau jūsų metodai agresyvūs. Duok man laiko apsvarstyti, kaip jūsų terformavimo algoritmai suderinami su mūsų biologine gyvybe.
Nespėjus Motinėlei atsakyti, jos protą užliejo griausmingas, metalinis aidas. Tai buvo Kortų Primas:
„Istorike, tu žinai, kas yra sąstingis! Žmonija pasiekė savo ribas. Šis artefaktas yra evoliucijos matrica. Atiduok jį mums, leisk mūsų plieniniams kūnams pakilti į kitą mašininės gyvybės pakopą! “
– Pagarba tau, Prime, – mintyse atsakė Marta, o jos rankos tuo pat metu skubiai vedė naujas koordinates į laivo navigaciją. – Jūsų evoliucija pakeistų galaktikos jėgų balansą. Turiu suprasti, ar jūsų naujoji pakopa nenumato kitų rūšių sunaikinimo. Leiskite man baigti analizę.
Galiausiai, jos sąmonę užplūdo gryna emocija ir Akinanti šviesa – Jaurų esybė.
„Fizinė materija yra kalėjimas, Marta... Šiuo daiktu galima manipuliuoti atomais, išlaisvinti protą iš mėsos gniaužtų. Atiduok jį mums, ir mes išgydysime visatą nuo skausmo. “
Marta sąmoningai uždavinėjo gilius klausimus, vilkindama laiką. Kiekviena sekundė buvo jos naudai. Kol civilizacijos laukė jos sprendimo, „Klajūnas“ kirto Saulės sistemos perimetrą. Staiga telepatinį triukšmą perskrodė tikras, galingas karinis signalas.
– „Klajūne“, čia imperijos flagmanas „Admirolas Neismitas“. Paimame jus į gynybos perimetrą. Pasiruoškite švartavimuisi.
Pro iliuminatorius Marta pamatė titaninio dydžio karinį kreiserį, išskleidžiantį savo energinius skydus. Ji laimėjo pirmąjį mūšį – laikas buvo jos sąjungininkas.
________________________________________
II SKYRIUS: Vilniaus dūmų uždanga
Sostinė Vilnius spindėjo futuristine prabanga, tačiau virš galingų megapolio dangoraižių tvyrojo karo nuojauta. Imperatoriaus rūmuose, saugomoje salėje, Marta stojo prieš Saulės sistemos valdovą Haną XV. Ant stalo gulėjo jos iššifruotas rankraštis ir trys artefakto dalys – pirmąją ji atgabeno pati, antrąją slapta išsinešė iš harforų planetos po pažeistos sutarties, o trečiąją – neįmanomos misijos metu – klastote pakeitė pačioje Kortų valdovo rūmų skeptro šerdyje.
Hanas XV žiūrėjo į švytinčius objektus godžiomis akimis.
– Vadinasi, tai ne ginklas? – paklausė imperatorius, jo balsas buvo šaltas ir reikalaujantis galios.
– Ne, valdove, – tvirtai atsakė Marta. – Rankraštis aiškus. Iš viso yra penki artefaktai. Juos sujungus, jie veikia kaip Vartai į kitą dimensiją. Tai erdvėlaikio lūžis.
Hanas XV nusišypsojo ciniška šypsena.
– Puiku. Mes nuslėpsime tiesą. Oficialiai paskelbsime, kad objektas tiriamas. Aš pakviesiu harforų, kortų ir jaurų derybininkus čia, į Vilnių. Vilkinsiu derybas, maitinsiu juos pažadais ir melu. Kol jie ginčysis posėdžių salėse, tu, Marta, surasi likusias dalis. Mes privalome valdyti šiuos vartus. Kas valdo vartus – valdo visas realybes. Jokia kita civilizacija neturi įgyti šio pranašumo.
– Valdove, tai pavojinga, – perspėjo Marta. – Jaurų pasauliai neturi fizinių kelių, o ketvirtasis artefaktas yra pačio Pirmojo Jauro kūne.
– Tu esi geriausia mūsų agentė, Marta. Vykdyk įsakymą.
Derybos Vilniuje prasidėjo, tačiau įtampa pasiekė absoliutinę ribą. Hanas XV tyčia vilkino procesus, o Harforai jau pradėjo įtarti klastą – jų kolektyvinis protas užfiksavo svetimą pėdsaką amoniako planetoje. Visi pasigedo Martos. Derybų salėse Kortai ir Jaurai pradėjo šnabždėtis už žmonių nugarų. Karo mašina buvo užvesta.
________________________________________
III SKYRIUS: Pirmojo Jauro sąmonė ir Vilniaus liepsnos
Marta suprato, kad laiko nebėra. Į Jaurų erdvę nevedė jokie prekybiniai maršrutai – tai buvo gryna energijos anomalija. Laivo kabinoje harforas-atsiskyrėlis Kriksas, tapęs jos vieninteliu slaptu sąjungininku, ruošė aparatūrą.
– Marta, tavo biologinis smegenų dažnis gali neatlaikyti jų tinklo slėgio, – sudundėjo Krikso mechaniniai žandikauliai.
– Neturime pasirinkimo, Kriksai. Palaikyk mano gyvybines funkcijas. Aš turiu rasti Pirmąjį Jaurą.
Marta užsimerkė, ir jos sąmonė buvo nublokšta į akinančią minčių ir grynos energijos jūrą. Tai buvo kankinantis procesas – jos ego tirpo svetimų prisiminimų vandenyne. Tačiau naudodamasi savo istorikės žiniomis, ji atpažino pirmapradį kodą. Ji stojo prieš gigantišką šviesos esybę – Pirmąjį Jaurą.
Ji nesiekė vogti. Per protų susiliejimą Marta parodė esybei tikrąją rankraščių tiesą. „Jūs klystate, manydami, kad tai tik materialaus pasaulio valdymo įrankis. Tai vartai į naują būties etapą. Padėk man, “ – transliavo Marta. Pirmasis Jauras, sužavėtas šio tiesos tyrumo, leido jai atskirti ketvirtojo artefakto energijos šerdį.
Marta prabudo laivo kėdėje, spausdama rankoje švytintį kristalą. Tačiau ekrane degė raudoni aliarmo signalai. Vilnius jau liepsnojo. Derybos galutinai žlugo. Jungtiniai Harforų ir Kortų laivynai užpuolė Žemę. Virš sostinės dangoraižių „Admirolas Neismitas“ stojo į mirtiną, paskutinį mūšį, degdamas po mechaninių vabalų bangų smūgiais.
– Kur paskutinis raktas, Marta? – karštligiškai paklausė Kriksas, spausdamas laivo greičio svirtį.
– Žemėje. Visų užmirštoje Cheopso piramidėje. Skrendame ten.
________________________________________
IV SKYRIUS: Didysis finalas
Piramidės požemiuose dulkės kilo nuo viršuje vykstančių sprogimų aido. Marta išplėšė penktąjį artefaktą iš akmeninio sarkofago pagrindo. Tuo pat metu, valydama tūkstantmečių apnašas nuo sienų hieroglifų, ji perskaitė paskutinį Pirmapradžių perspėjimą. Jos akys išsiplėtė.
– Kriksai... Hanas XV klydo. Niekas negalės valdyti šių vartų monopolio. Senovės civilizacija visatoje paliko daug tokių vartų. Aktyvavus šiuos pirmuosius, grandinine reakcija atsidarys visi kiti vartai galaktikoje!
Jie įsiveržia į centrinę Vilniaus aikštę pačiu kritiškiausia momentu. Virš jų galvų Kortų titanas ruošėsi paleisti plazminį užtaisą į sugriautus imperatoriaus rūmus, o Harforų spiečius suko mirtiną ratą.
Marta išbėgo į aikštės vidurį. Ji sudėjo visas penkias dalis. Artefaktas nušvito tokiu stipriu spektru, kad pritemdė degančio miesto liepsnas. Marta įjungė planetos transliacijos dažnį ir garsiai, iš visų jėgų perskaitė šventąjį tekstą, kurį parsivežė iš harforų planetos monolito.
Tą pačią akimirką per visą planetą ir orbitą nusirito nematomos energijos banga.
Kortų titano patranka užgeso. Harforų vabalai sustingo ore ir švelniai nusileido ant žemės. „Admirolo Neismito“ raketų sistemos tiesiog išsijungė. Visi ginklai nustojo veikti. Įsiviešpatavo spengianti tyla.
Virš Vilniaus dangaus erdvėlaikio audinys pradėjo lankstytis, verdama gigantiškus, švytinčius ir visiškai stabilius Vartus į kitą dimensiją. Visi – nuo imperatoriaus Hano XV iki Harforų Motinėlės ir Kortų valdovo – per savo jutiklius pajuto tiesą. Tai nebuvo ginklas. Tai buvo kvietimas eiti toliau.
________________________________________
EPILOGAS
Praėjo keli mėnesiai po to, kai ginklai nutilo visam laikui. Vilnius tapo naujos, neįsivaizduojamos galaktikos širdimi. Didžiojoje aikštėje, kur kadaise virė karas, dabar taikiai vaikštinėjo žmonės, o šalia jų transformavęsi Kortų atstovai keitėsi duomenų srautais su Harforų darbininkais.
Marta stovėjo terasoje, žvelgdama į virš miesto kabančius tarpdimensinius vartus. Tolimajame kosmoso pakraštyje, kaip ir žadėjo senasis rankraštis, sužibo kiti dešimtys vartų. Imperatoriaus ambicijos valdyti vienintelį praėjimą ištirpo tą pačią akimirką, kai visata suprato – erdvės užteks visiems.
Prie jos prisiartino Kriksas, jo mechaniniai šarvai dabar buvo papuošti Vilniaus akademijos emblema.
– Marta, gauti signalai iš trečiųjų vartų Andromedos kryptimi. Ten esanti dimensija rodo visiškai naujus fizikos dėsnius. Mokslinė taryba nori, kad tu vadovautum pirmajai ekspedicijai.
Marta nusišypsojo, jausdama, kaip vėjas kedena jos plaukus, ir pažvelgė į švytintį portalą. Jos, kaip agentės, darbas buvo baigtas. Tačiau jos, kaip archeologės ir tyrinėtojos, kelionė tik prasidėjo.
– Pasakyk jiems, Kriksai, kad ruoštų laivą. Mes vykstame ten, kur istorija dar neparašyta.