Geležinis atoslūgis

PROLOGAS: DRUSKOS IR PLIENO ERA
Vandenynas neturėjo pabaigos, tačiau jis turėjo dugną. Ir tas dugnas pamažu kilo į šviesą.
XIX amžiaus pabaigoje žmonija jau buvo pamiršusi, ką reiškia žodis „sausuma“. Pasaulis buvo vientisa, juoda ir bekraštė vandens stichija, kurioje civilizacija laikėsi tik ant plieninių ir medinių konstrukcijų. Šimtai laivų-miestų, sujungtų gigantiškomis magnetinėmis grandinėmis ir garo magistralėmis, dreifavo per nesibaigiančias bangas, kūrendami Tolimųjų salų anglį ir maitindami savo katilus distiliuotu jūros vandeniu. Tai buvo prabangi, bet trapi plieno ir garo era, valdoma Didžiųjų admirolų Tarybos iš obsidianinių krovos platformų.
Tačiau vandenyno gilybėse tvyrojusi tyla pratrūko egzistenciniu siaubu. Vanduo pradėjo džiūti.
Tai nebuvo paprastas atoslūgis. Pasaulinis vandens lygis krito nenumaldomu, žaibišku greičiu – kilometras po kilometro, sūrioji stichija traukėsi gilyn į Žemės branduolį, palikdama po savęs tik tūkstantmečius skandintas druskos dykumas ir pūvančių jūrų būtybių kapavietes. Laivai-miestai, statyti plaukti giliuose vandenyse, vienas po kito tėškėsi į staiga iškilusias seklumas, virstami nejudančiais, rūpestingai statytais plieno grabais. Imperijos logistika subyrėjo, o žemesniųjų denių pramonės darbininkai pakėlė laukinius maištus, supratę, kad Didieji admirolai ruošiasi juos palikti mirti ant sauso, druskingo grindinio.
Baisiausia, kad kartu su krintančiu vandeniu iš gelmių ėmė keltis tai, kas šimtmečius buvo paslėpta nuo saulės šviesos. Juodi, dumblu aplipę senovinių šventyklų stogai, gigantiški nežinomų titanų kaulai ir Gelmių kultai, kurie laukė šio mirtino ciklo pabaigos. Senieji jūrų dievai prabudo iš savo tūkstantmečio miego, siurbdami vandenį atgal į savo šventoves, o jų giesmės per rūką priversdavo jūreivius išprotėti tiesiog prie savo garo katilų.
Vienintelis išsigelbėjimo šansas glūdėjo legendose apie „Pasaulio kraštą“ – vietą, kur vandenynas išteka iš amžinojo sūkurio ir kur glūdi pirminiai Visatos vandens reaktoriai. Karinis flagmanas „Leviatanas“, varomas juodąja anglimi ir sunkiąja artilerija, pasiruošė savo paskutiniam, mirtinam plaukimui. Jo kapitonas turėjo praskrosti šį druskos ir išdavysčių pragarą, nešdamas raktą, kuris galėjo arba grąžinti Visatai jos vandenį, arba galutinai panardinti visą žmoniją į geležinį atoslūgio kapą.
Laikrodis tiksėjo su kiekvienu krintančio vandens centimetru. Katilai buvo užvesti. O vandenynas ruošėsi savo paskutiniam, sausam atsidusimui.
1 SKYRIUS: KRINTANTIS HORIZONTAS
Sunkūs, juodi dūmai iš „Leviatano“ garo vamzdžių vijo virš šalto, tamsaus vandenyno paviršiaus lyg purvinas apsiaustas. Anglies degimo tvaikas kapitono tiltelyje buvo aitrus, persipynęs su nuolatiniu metalo vėsumu ir sūriu jūrų rūku. Buvo vėlyvas vakaras, tačiau šioje Visatoje laikas buvo skaičiuojamas ne saulės tekėjimais, o laivo katilų slėgiu.
Kapitonas Silas Vane stovėjo prie priekinio iliuminatoriaus, abiem rankomis įsikibęs į žalvarinį turėklą. Jo veidas, nusėtas senų klanų karų randų ir gilių raukšlių, atrodė lyg išskobtas iš to paties kieto ąžuolo, iš kurio buvo sukonstruotas apatinis jo laivo karkasas. Jo akys, tamsios ir pavargusios, sekė ritmingą mechaninio gilumo matuoklio rodyklės judėjimą.
– Slėgis katiluose stabilus, kapitone, – iš už jo nugaros pasigirdo duslus, jaunas pirmojo padėjėjo balsas. – Tačiau sonarai... jie siunčia keistus aidus iš gelmių.
Silas neatsisuko. Jo dėmesys buvo sutelktas į storą stiklinį cilindrą, kuriame plūduriavo fosforinis indikatorius, rodantis tikrąjį vandens gylį po laivo kiliu. Rodyklė nesvyravo – ji methodsiškai, sekundė po sekundės, slinko žemyn.
– Vanduo krenta, – tyliai, bet su šalta geležimi balse ištarė Silas. – Koks dabartinis nuokrypis nuo praėjusio budėjimo švyturio koordinačių?
– Dvylika metrų, sere– pirmojo padėjėjo balsas virptelėjo, prarasdamas karinį užtikrintumą. – Per septynias valandas. Tai neįmanoma. Pagal visus navigacijos dėsnius, mes turėtume būti pačiame giliausiame Prekybos įdubos centre, tačiau...
– Tačiau mes pradedame gremžti dugną, – pabaigė Silas, staigiu judesiu pasukdamas vidinį laivo telefono vožtuvą, sujungtą su mašinų skyriumi. – Įgula, sumažinti variklių apsukas iki pusės! Pasiruoškite rankiniam kilių stabilizavimui!
Staiga per visą septynių tūkstančių tonų svorio šarvuočio korpusą nuvilnijo šaižus, baisus metalo klyksmas. Tai nebuvo sprogimas – tai buvo gilus, trinties garsas, tarsi kažkas gigantiško ir akmeninio būtų perbraukęs per laivo pilvą. „Leviatanas“ skausmingai sulėtėjo, jo garo vožtuvai išleido baltą, kurtinantį garų debesį, o ant stalo esantys kompasai ir navigaciniai rėmai nukrito ant grindų.
Silas griebėsi už artimiausios svirties, išlaikydamas pusiausvyrą.
– Ataskaitą iš triumo! – sušuko jis į telefono vamzdį.
– Korpusas sveikas, kapitone! – per triukšmą pasigirdo persigandusio inžinieriaus balsas. – Bet mes neatsitrenkėme į rifą! Sonarai rodo, kad po mumis... po mumis kyla žemė!
Silas skubiai prišoko prie plataus šoninio denio gaubto ir išėjo į atvirą orą. Jūrų rūkas buvo toks tirštas, kad drėgmė akimirksniu nusėdo ant jo karinio apsiausto antpečių. Jis pakėlė sunkų, žalvarinį žiūroną ir nukreipė jį tiesiai į laivo dešinįjį flangą.
Vanduo aplink „Leviataną“ putojo, virdamas sūriu, drumzlinu verpetu. Ir ten, kur dar prieš dieną tyvuliavo kilometrinė juoda bedugnė, pro vandenyno paviršių lėtai, lyg prabundantys milžinai, kėlėsi juodi, dumblu ir negyvomis kriauklėmis aplipę akmeniniai skliautai. Tai nebuvo natūralios uolos. Tai buvo monumentalios, geometrinės šventyklos stogo konstrukcijos, išraižytos senovinių, nežinomų civilizacijų hieroglifais. Pasaulis džiūvo, o skandinama praeitis veržėsi tiesiai į jų dabartį, užrakindama karinį flagmaną mirtinuose seklumos spąstuose.
2 SKYRIUS: GELEŽINĖ VENECIJA
„Leviatanas“ judėjo minimaliomis apsukomis, jo sunkus kilias vos per kelis centimetrus prasilenkė su juodais akmeniniais iškilusios šventyklos skliautais. Kinetinis spaudimas po laivo pilvu nuslūgo tik po kelių valandų įtempto manevravimo, kai šarvuotis galiausiai pasiekė pagrindinį Prekybos Žiedo farvaterį.
Priekiniame rūke išniro „Geležinė Venecija“.
Tai nebuvo miestas, kokį prisimintų senieji metraščiai. Tai buvo gigantiškas, baugus pramoninis monstras, sudarytas iš šimtų tarpusavyje sujungtų prekinių laivų, nurašytų angliakasių baržų ir plieninių krovos platformų. Miestas-sala levitavo ant vandens, suveržtas storomis, lyg dangoraižiai magnetinėmis grandinėmis, kurios šaižiai dejuodavo nuo kiekvienos didesnės bangos. Iš tūkstančių varinių vamzdžių į juodą dangų veržėsi sudegusios anglies dūmai, o žemesniuosiuose deniuose, kur verda distiliavimo pramonė, neoniniai žibintai blausiai nušvietė purviną, sūrų vandenį.
Čia tvyrojo panika. Silas matė, kaip mažesni klanų kateriai paniškai skubėjo aplink platformas, kraudami maisto atsargas ir Teriumo statines. Visi suprato – jei vanduo kris dar dešimt metrų, šis gigantiškas plieno megapolis tiesiog lūžtų pusiau ant iškilusių seklumų.
Silas prisišvartavo prie karinio Admirolijos doko. Po pusvalandžio jis jau žengė į Aukščiausiosios Tarybos saloną – prabangią, raudonmedžiu ir poliruotu variu išpuoštą patalpą, kurioje sėdėjo Didysis admirolas.
– Vanduo nenumaldomai traukiasi, Silasai, – admirolo balsas buvo sausas, praradęs įprastą aristokratišką aroganciją. Jis stovėjo prie didžiulio taktinio stalo, ant kurio gulėjo senas, pageltęs pergamentinis dokumentas. – Žemesnieji deniai jau žino apie seklumas. Pramonės darbininkai ginkluojasi. Jei neduosime jiems vilties, „Geležinė Venecija“ sudegins pati save dar prieš mums išdžiūstant.
– Šventyklų stogai jau kerta vandens paviršių, admirole, – šaltai ištarė Silas, nusiimdamas suodinus karinius pirštines. – Tai ne paprastas atoslūgis. Fizika po mumis miršta.
– Todėl tu plauksi toliau, nei plaukė bet kuris mūsų flagmanas, – admirolas pastūmė pergamentą link Silaso. Tai buvo „Chronoso navigacija“ – slaptas, užantspauduotas žemėlapis, kurį admirolai dešimtmečiais saugojo nuo paprastų klanų. – Šie brėžiniai rodo kelią už žinomo horizonto, į patį „Pasaulio kraštą“. Legendos sako, kad ten vandenynas išteka iš amžinojo gelmių sūkurio, kurį valdo senieji mechanizmai. Surask tą sūkurį, Silasai. Surask būdą, kaip pakeisti jo tėkmę, kol mūsų imperija nevvirto druskos dykuma.
Silas paėmė sunkų, šaltą dokumentą. Jo viduje užgimė gilus, strateginis įtarimas. Admirolai dvare atrodė per daug ramūs dėl savo pačių gyvybių. Jie davė jam įsakymą bėgti į mitą, kol tikrasis miestas už sienų skendo baimėje. Karinis flagmanas gavo savo mirtiną mandatą, o pėstininkas šioje šachmatų lentoje pasiruošė žengti tiesiai į didžiausią vandenyno bedugnę.
3 SKYRIUS: ANGLIES IR KRAUJO ŠYŠAS
„Leviatano“ anglies bunkeriai riaumojo, kai techniniai kranai tonomis pylė juodąjį kurą į laivo įsčias. Garai iš vožtuvų švokštė virš Admirolijos doko, paslėpdami dejuojantį „Geležinės Venecijos“ siluetą. Silas Vane stovėjo ant kapitono tiltelio sparnelio, stebėdamas, kaip du ginkluoti sargybiniai deniu veda naują įgulos narę.
Tai buvo Evelina – jauna mokslininkė, kurios blyškus veidas ir akiniai su keliais keičiamais optiniais lęšiais visiškai nederėjo prie rūgštimi ir tepalais persigėrusios karinio flagmano atmosferos. Rankose ji spaudė odinį krepšį, iš kurio kyšojo žalvariniai matavimo prietaisai ir iš vandens iškeltų šventyklų hieroglifų nuorašai.
– Aš nesu dvariškė, kapitone Vane, – ištarė Evelina, vos žengusi ant tiltelio ir drąsiai sutikdama šaltą Silaso žvilgsnį. – Taryba mane paskyrė, nes aš esu vienintelė, kuri sugeba perskaityti „Chronoso navigacijos“ senovinius kodus. Jūsų admirolai žino, kaip šaudyti iš pabūklų, bet jie neturi nei menkiausio supratimo, kaip veikia mechanizmai, kylantys iš vandenyno dugno.
– Šiame laive tu esi tik dar vienas sraigtelis, mokslininke, – šiurkščiai atsakė Silas, paslėpdamas pergamentinį žemėlapį po savo miline. – Jei tavo kodai mums nepadės išvengti seklumų, aš tave asmeniškai išsiųsiu valyti anglies katilų.
Sustyguotą pasiruošimą išvykimui akimirksniu nutraukė duslus sprogimo trenksmas, nuaidėjęs žemesniuosiuose dokų lygiuose. Admirolijos platformos magnetinės grandinės suvirpėjo, o stoties aliarmo sirenos užkaukė žemais, panikos apimtais tonais.
– Įsibrovėliai! Žemesniųjų denių maištininkai pralaužė ketvirtąjį kordoną! – per vidinio ryšio telefoną sušuko doko sargybinis, o fone pasigirdo ankstyvųjų ginklų tratėjimas.
Iš techninių dūmų ir garų uždangos į „Leviatano“ pagrindinį denį ėmė veržtis dešimtys sukilėlių. Tai buvo suodini, badaujantys darbininkai iš distiliavimo gamyklų, apsiginklavę rankiniais pulsiniais kastetais ir nupjautais pramoniniais šautuvais. Jie matė, kad flagmanas kraunamas geriausia anglimi, ir suprato tiesą: admirolai ketino palikti „Geležinę Veneciją“ pūti ant seklumos, o patys bėgti. Jie troško vieno – perimti slaptąjį „Pasaulio krašto“ žemėlapį.
– Prie ginklų! – užriaumojo Silas, išsitraukdamas savo sunkų, ilgavamzdį dvarišką pistoletą. – Užrakinkite šliuzus! Evelina, gulkis už kompaso stovo!
Denyje pratrūko žiaurus, artimas mūšis. Sukilėliai bandė rankiniu būdu nuleisti laivo inkarus, kad sustabdytų jo pakilimą, o „Leviatano“ jūreiviai ugnimi ir bajonetais gynė kiekvieną plieninę plokštę. Silas iššovė, Teriumo išlydis nubloškė pirmąjį maištininką nuo kapitono tiltelio laiptų, tačiau sukilėlių buvo per daug. Jie buvo apimti desperacijos žmonių, kurie žinojo, kad neturi ko prarasti, nes vandenynas aplink jų namus seko su kiekviena minute. Kraujas ir anglies dulkės susimaišė ant šalto flagmano denio, o kelionė į Pasaulio kraštą prasidėjo ne nuo didingos dainos, o nuo brolžudiškų skerdynių degančiame uoste.
4 SKYRIUS: DRUSKOS DYKUMA
„Leviatanas“ jėga išsiveržė iš liepsnojančio Admirolijos doko. Sunkieji laivo varikliai riaumojo maksimaliu slėgiu, o milžiniški sraigtai, kapodami vis labiau senkantį, drumzliną vandenį, paliko už savęs dejuojančią ir sukilimo dūmuose skęstančią „Geležinę Veneciją“. Maištininkų kūnai ir sudegusios baržos liko plūduriuoti uoste. Flagmanas ištrūko į atvirą jūrą, tačiau horizontas, kuris kadaise buvo begalinis ir juodas, dabar atrodė gąsdinantis.
Po dviejų dienų plaukimo, varomi slaptųjų „Chronoso navigacijos“ koordinačių, jie įžengė į sektorių, kur vandenynas galutinai nustojo egzistuoti.
– Kapitone, gylio matuokliai pasiekė nulį, – Evelinos balsas tiltelyje skambėjo dusliai pro jos sunkios narų ekipiruotės vožtuvus. Ji buvo pasilenkusi virš navigacinio stalo, jos kiber-akiniai fiksavo baisius topografinius pokyčius. – Vanduo priekyje nebėra skystas. Tai sūrus purvas, pereinantis į kietą kristalą.
Silas Vane išėjo į priekinį denį. Rūkas čia buvo toks tirštas, kad tvyrojo balta, akinanti druskos migla. Kai „Leviatanas“ lėtai, su šaižiu dugno dejavimu sustojo, prieš jų akis atsivėrė šiurpus vaizdas.
Priekyje driekėsi begalinė, tūkstančių kilometrų pilka druskos dykumė. Vanduo visiškai pasitraukė, palikdamas tik suskeldėjusią, sūrią plutą, kurioje saulės spinduliai lūžo lyg veidrodžių karalystėje. Pačiame šios dykumos centre, pakrypęs ant šono, stūksojo „Galiūnas“ – kitas imperijos karinis kreiseris, kuris buvo išsiųstas prieš juos. Jo milžiniškas plieninis korpusas buvo visiškai įstrigęs druskos gniaužtuose, o variniai garų vamzdžiai – padengti storu, baltu kristalų sluoksniu. Laivas atrodė lyg gigantiškas, negyvas plieno karkasas.
– Įgula, pasiruošti išsilaipinimui, – įsakė Silas, jo balsas nuskambėjo pro metalinį naro šalmo garsiakalbį. – Imkite sunkiąją amuniciją ir Teriumo lempas. Mes žengiame į dugną.
Po kelių minučių Silas, Evelina ir keturi ginkluoti jūreiviai sunkiais, žalvariniais narų kostiumais lėtai nusileido virvėmis nuo „Leviatano“ borto tiesiai ant buvusio vandenyno dugno. Batai garsiai kaukšėjo į kietą, traškią druskos plutą. Ore tvyrojo stingdantis, sūrus šaltis.
Jie judėjo link įstrigusio „Galiūno“. Aplinkui juos druskos plyšiuose matėsi negyvų, gigantiškų jūrų monstrų liekanos, tačiau baisiausia buvo tai, kad dykuma nebuvo visiškai mirusi. Teriumo lempų šviesoje Silas pastebėto, kad sūrioje plutoje buvo išgraužti gilūs, švieži takai. Kažkas šliaužiojo po šiuo baltu paviršiumi – nepažįstamos, aklos gelmių būtybės, kurios išnuro iš tamsiausių Žemės branduolio įdubų, kai vanduo jas paleido.
– Kapitone, žiūrėkite į „Galiūno“ korpusą, – Evelina pakėlė savo lempą.
Plieninės kreiserio plokštės buvo ne tiesiog surūdijusios – jos buvo išraižytos tais pačiais monumentalios civilizacijos hieroglifais, kuriuos jie matė iškilusiose šventyklose. Laivo įgulos dingo, o ant kapitono tiltelio langų iš vidaus buvo palikti kruvini delnų atspaudai. Šis išdžiūvęs pasaulis nebuvo tuščias; jis buvo paruoštas medžioklei, o „Leviatano“ jūreiviai ką tik žengė į pačius baisiausius šios sūrios kapavietės spąstus.
5 SKYRIUS: GLITŪS ŠEŠĖLIAI RŪKE
„Leviatanas“ stovėjo įstrigęs tarp druskos sangrūdų, jo didžiulis plieninis korpusas atrodė bejėgis prieš pilką, bekraštę dykumą. Naktis nusileido žaibiškai, o kartu su ja iš buvusių vandenyno įdubų pakilo tirštas, sūrus rūkas. Šis rūkas nenešė gaivos – jis tvyrojo ore lyg sunkus, riebus garas, stingdantis laivo garo vamzdžius ir dengiantis tiltelio stiklus druskos kristalais.
Silas Vane sėdėjo savo kabinoje, methodsiškai valydamas sunkaus pistoleto spyną, kai laivo vidinis telefonas sužvangėjo.
– Kapitone! – per traškesį pasigirdo viršutinio denio sargybinio balsas, persmelktas laukinio siaubo. – Rūkas... jis dainuoja. Po velnių, jis dainuoja!
Silas akimirksniu pašoko, užsitaisė ginklą ir išsiveržė į pagrindinį denį. Evelina jau buvo ten, abiem rankomis įsikibusi į žalvarinį prožektoriaus stovą, o jos kiber-akiniai nervingai keitė lęšius, bandydami pramušti baltą sieną.
Iš tiesų, per sūrų rūką sklido garsas. Tai nebuvo vėjo kaukimas ar metalo dejavimas. Tai buvo žemas, ritmingas šnabždesys, šimtai sinchronizuotų balsų, giedančių senąja, gerkline kalba, kurios natos vertė kūno plaukelius stiebtis. Nuo šio garso laivo Teriumo lempos pradėjo blėsti, o aplink metalinius stiebus sužibo melsvos, statinės Šv. Elmo ugnys.
– Žiūrėkite ten! – Evelina nukreipė prožektoriaus spindulį į druskos dykumą.
Iš rūko, šliuoždami tiesiai per kietą druskos plutą ant specialiai modifikuotų medinių slidžių, išniro dešimtys laivų-vaiduoklių. Tai buvo senos, supuvusios medinės baržos, aptemptos banginių oda ir išraižytos šviečiančiais jūrų titanų kaulais. Tai buvo Gelmių kultas. Jų kariai vilkėjo narų kostiumus, sukonstruotus iš pajuodusio vario ir pūvančios odos, o jų šalmuose švietė ne lempų ugnis, o gyvi, bioluminescenciniai gelmių žuvų organai.
Jie nešaudė iš artilerijos. Jie tiesiog artėjo, giedodami savo mirtiną giesmę.
– Ne klausykitės! – suriko Silas, tačiau buvo per vėlu.
Giesmės dažnis rėžėsi tiesiai į jūreivių pasąmonę. Du prie artilerijos pabūklo stovėję vyrai staiga paleido svirtis, jų akys pasruvo juoda spalva, ir jie, kliedėdami apie „Prabundantį tėvą“, perlipo laivo turėklus ir nušoko tiesiai ant kietos druskos plutos, kur juos akimirksniu prarijo po sūriu paviršiumi šliaužiantys glitūs šešėliai. Kitas jūreivis pradėjo aklai šaudyti į savo paties bendražygius, rėkdamas, kad laivo denis virsta gyva jūrų pabaisa. Haliucinacijos sėjo baisų, brolžudišką chaosą.
Silas pajuto, kaip jo paties galvoje pradeda spengti, o prieš akis iškyla skęstančių laivų vaizdai iš praėjusių klanų karų. Jis stipriai įsikando į lūpą, kol pajuto karštą kraujo skonį – fizinis skausmas padėjo jam išlaikyti proto likučius. Jis pakėlė pistoletą ir iššovė tiesiai į artimiausią kulto laivą, Teriumo išlydžiui trumpam nušviečiant šaltą naktį. Pirmasis klanų puolimas prasidėjo ne plienu, o protu, ir „Leviatano“ įgula turėjo rasti būdą, kaip apkursti prieš šį gelmių šauksmą, kol jie patys neišskerdė vieni kitų druskos rūke.
6 SKYRIUS: JUODOJO RIFO ŠVENTOVĖ
Silas trenkė kumščiu į aliarmo mygtuką, aktyvuodamas didįjį žalvarinį laivo varpą. Jo kurtinantis, ritmingas gaudesys perrėžė rūką ir bent trumpam nutildė hipnotizuojančias kulto giesmes.
– Užsikimškite ausis techniniais taukais! – užriaumojo kapitonas, griebdamas už apykaklės suklupusį jūreivį, kuris jau taikėsi šautuvu į savo paties šešėlį. – Visi prie rankinių pabūklų! Šaukite ne į rūmą, o į medinius čiuptuvus!
Evelina, įsispraudusi tarp navigacijos konsolės plokščių, jėga suvedė laivo prožektoriaus svirtį. Šviesos spindulys nutvieskė artimiausią kulto baržą. Šūviai iš „Leviatano“ sunkiųjų šautuvų pagaliau praskrodė naktį – Teriumo išlydžiai draskė pūvančią odą ir banginių taukais apteptą medieną, paversdami užpuolikų keltuvus degančiomis nuolaužomis.
Tačiau kultas nesitikėjo perimti laivo tiesioginiu abordažu. Tai buvo nukreipiamasis manevras.
Iš druskos purvo gilybės, pro išdžiūvusio vandenyno plyšį, iššovė sena, modifikuota garo torpeda. Ji skriejo ne per vandenį, o šliaužė specialiais mechaniniais rėmais tiesiai per druskos plutą. Smūgis į „Leviatano“ dešiniojo borto apačią sukrėtė visą septynių tūkstančių tonų karkasą.
Griausmingas sprogimas nuaidėjo mašinų skyriuje.
– Kapitone! – per vidinio ryšio telefoną pasigirdo inžinieriaus riksmas tarp besiveržiančio garo švokštimo. – Trečiasis garo katilas pramuštas! Slėgis krenta! Jei dabar pat nesustabdysime variklių ir neišleisime degančios anglies, pagrindinė magistralė tiesiog sprogs ir perplėš laivą pusiau!
Silas sugniaužė dantis, jo akys sekė dūstančius dūmų vamzdžius.
– Išjunkite variklius. Dreifuojame inercijos jėga. Evelina, kur artimiausia sekluma, kurioje galime užmesti inkarą remontui?
Mokslininkė pašėlusiu greičiu suvedė koordinates į savo kiber-akinius, kuriais skenavo „Chronoso navigacijos“ žemėlapį.
– Tiesiai priešais mus... Už dviejų jūrmylių. Radaras fiksuoja gigantišką masę, iškilusią iš dugno. Pagal senus metraščius, tai „Juodasis rifas“.
„Leviatanas“, praradęs savo garo galią ir tyliai šnypšdamas, lėtu inercijos lanku judėjo per druskos miglą, kol jo priekinis kilias minkštai įsirėžė į juodą, dumblu aplipusį paviršių. Kai rūkas akimirkai prasisklaidė, įgula pamatė priešais save monumentalią struktūrą.
Tai nebuvo paprastas rifas. Tai buvo milžiniška, pusiau skandinta senovinės civilizacijos šventovė, kurios juodo akmens sienos stūksojo it galingos tvirtovės bokštai. Jos paviršių dengė ne paprastos uolos, o gyvos, lėtai pulsuojančios giliųjų vandenų kriauklės, kurios tamsoje skleidė silpną, melsvą švytėjimą. Šventovės sienose buvo išraižyti begaliniai hieroglifai, primenantys gyvą, judantį nervų tinklą. Laivas buvo priverstas sustoti tiesiai prie prabundančios praeities vartų, o jo pažeistas plieninis kūnas reikalavo ilgo, pavojingo remonto po šių senųjų dievų šešėliais.
7 SKYRIUS: SIURBIMO MECHANIZMAS
Sunkūs žalvariniai narų šalmai užsidarė su šiurkščiu metaliniu kaukštelėjimu, o oro siurbliai „Leviatano“ denyje pradėjo ritmingai šnypšti, varydami gyvybės giją per ilgus techninius vamzdžius. Silas Vane ir Evelina, apsivilkę sunkiais XIX amžiaus pabaigos narų kostiumais, persisvėrė per bortą ir lėtai nusileido ant „Juodojo rifo“ pamatų.
Čia, po iškilusios šventyklos skliautais, druskos pluta buvo šlapia, padengta klampiu, melsvu dumblu. Sienas dengiančios gyvos kriauklės lėtai vėrėsi ir užsivėrė, skleisdamos klaustrofobišką, pulsuojantį garsą, panašų į gyvos būtybės kvėpavimą.
Silas sunkiai žengė į priekį, jo metaliniai batai grimzdo į dumblą, o rankoje laikoma Teriumo lempa metė aštrius, gelsvus spindulius į tamsą. Evelina sekė išpaskos, jos kiber-akiniai už šalmo stiklo pašėlusiu greičiu keitė lęšius, skenuodami sienose išraižytus geometrinius hieroglifus.
Jie įžengė į centrinę šventyklos salę. Pačiame jos viduryje stūksojo monumentali, briaunota juodo akmens kolona, kuri jungėsi tiesiai su žemės plutas gilybe. Iš jos sklido toks stiprus žemo dažnio dundesys, kad Silas jį jautė ne per ausis, o tiesiogiai per savo šarvų plieno plokštes.
– Kapitone, žiūrėkite į šiuos įrašus, – Evelinos balsas pro vidinį šalmo telefono garsiakalbį skambėjo metališkai ir persigandusiai. Ji priėjo prie kolonos pagrindo, kur melsvos skysto Teriumo gijos tekėjo senuoju akmens raštu. – Tai ne kapavietė. Tai vožtuvas.
– Ką tai reiškia, mokslininke? – Silas priglaudė ranką prie virpančio akmens.
– Vandenynas nedžiūsta dėl natūralių priežasčių, – Evelinos pirštai drebėdami sekė hieroglifų linijas. – Tai nėra anomalija ar klimato kaita. Tai ciklas. Senieji jūrų dievai – gigantiškos, biologinės megastruktūros, miegančios po planetos pluta – prabunda kas dešimt tūkstančių metų. Tam, kad prabustų, jiems reikia energijos. Jie naudoja šiuos požeminius vožtuvus lyg gigantiškus siurblius, siurbdami visą vandenyną atgal į Žemės branduolį, kad pamaitintų savo tūkstantmetį miegą.
Silas akimirksniu sustingo. Siaubas perrėžė jo karinį protą.
– O „Pasaulio kraštas“... legendinis sūkurys, kur mus pasiuntė admirolai?
– Tai ne išsigelbėjimas, Silasai, – Evelina atsisuko į jį, jos šalmo stiklas atspindėjo melsvą Teriumo švytėjimą. – „Pasaulio kraštas“ yra pagrindinis šios siurbimo sistemos kolektorius. Vieta, kur išsilieja paskutinis planetos vanduo, tiesiai į jų miegančios šventyklos širdį. Admirolai mus pasiuntė ten, nes jie žinojo tiesą. Jie nusiuntė mus sužinoti, ar įmanoma mechaniškai uždaryti šį vožtuvą, arba... jie tiesiog paaukojo „Leviataną“ kaip jauką, kad patys spėtų pabėgti.
Staiga šventyklos sienos suvirpėjo nuo tolimo kinetinio smūgio, sklindančio iš išorės. Silas skubiai atsisuko link išėjimo – vandens traukimosi garsas gilumoje pasigirdo nauju, mirtinu dažniu. Ciklas greitėjo, o laikas iki tol, kol vandenynas visiškai išnyks, tirpo su kiekvienu prabundančių gelmių titanų dūžiu.
8 SKYRIUS: ADMIROLŲ REVIZIJA
Silas ir Evelina sunkiais žingsniais grįžo į „Leviatano“ kapitono tiltelį, nusiplėšdami žalvarinius narų šalmus. Laivo viduje tvyrojo aitrus karštų tepalų tvaikas – mechanikai jau baigė izoliuoti pažeistą trečiąjį garo katilą. Tačiau džiaugsmą akimirksniu nutraukė aukšto dažnio žalvarinio retransliatoriaus traškesys navigacijos kampe.
Avarinė Morzės kodo gija ir iškraipytas audio-signalas pramušė jūrų eterį. Tai buvo taktinė linija tiesiai iš „Geležinės Venecijos“.
– ... Admirolijos Taryba pasirašė bendrąjį protokolą... – per statinį triukšmą aidėjo panikos apimto stoties operatoriaus balsas. – Geležinė Venecija subyrėjo... Admirolai nesiruošė gelbėti pramonės rajonų. Didysis admirolas sudarė paktą su Gelmių kulto lyderiais. Jie paaukojo klanų platformas, leisdami joms tėkštis į iškilusias seklumas lyg metalo laužui, o patys... jie evakavo elitinius garo kreiserius!
Silas priėjo prie imtuvo, jo veido randai tamsoje atrodė grėsmingai.
– Operatoriau, kalba kapitonas Vane. Kur dabar juda Admirolijos eskadra?
– Jie plaukia jūsų kursu, kapitone! – sušuko operatorius, fone pasigirdus plieno lūžimo garsams. – Admirolas paėmė tris sunkiuosius šarvuočius, patobulintus kulto artefaktais. Jie žino, kad tu turi „Chronoso navigaciją“. Jie plaukia išpaskos, kad sunaikintų „Leviataną“ ir patys pasiimtų sūkurio kontrolę Pasaulio krašte! Nepasitikėkite admirolu, jis...
Ryšys nutrūko su šaižiu, elektriniu traškesiu. Žalvarinis retransliatorius visiškai mirė.
Evelina lėtai nusiėmė savo kiber-akinius, jos pirštai drebėjo.
– Admirolas išdavė savo pačių žmones. Jis suprato, kad jei vandenynas išdžius, jo plieniniai miestai taps beverčiai. Jis nori panaudoti sūkurio jėgą, kad išsaugotų tik savo elitinį laivyną, palikdamas visą likusį pasaulį mirti druskos dykumoje.
Silas lėtai užsidėjo savo karines pirštines, jo žvilgsnis, nukreiptas pro iliuminatorius į juodąją „Juodojo rifo“ šventovę, virto mirtinu šaltumu. Visi admirolų įsakymai, visas mandatas, kurį jis gavo Tarybos salone, tebuvo ciniškas dūmų šydas. Admirolai panaudojo jį kaip šunį, kad išvalytų kelią per kultų labirintus.
– Jie nori mano laivo ir mano žemėlapio, – Silas staigiu judesiu pasuko mašinų skyriaus telefoną. – Inžinieriau! Užveskite likusius du katilus! Perkraukite anglies tiekimą! Admirolijos laivynas mums lipa ant kulnų, o aš nežadu gultis ant šios seklumos kaip jų auka. Pasiruoškite kariniam manevrui. Jei mano admirolas nori šio žemėlapio, jam teks atsiimti jį iš degančių mano laivo pabūklų nasrų.
9 SKYRIUS: MŪŠIS DRUSKOS RŪKE
„Leviatanas“ manevravo per mirtinus seklumų labirintus, o jo plieninis kilis kas kelias minutes sušvokšdamas skrosdavo sūrų dumblą. Vandens lygis krito taip žaibiškai, kad buvęs vandenynas virto siaurais, vos kelių metrų gylio kanalais, suspaustais tarp kylančių juodų uolų ir senovinių miestų stogų.
Šioje druskos migloje radarai buvo akli. Viskas rėmėsi tik vizualine jūreivių žvalgyba ir Evelinos kiber-akinių skaičiavimais.
– Signalas! – iš priekinio stiebo sušuko budintis jūreivis. – Dešiniajame flange fiksuojamas garo katilų triukšmas!
Iš balto druskos rūko išniro du Didžiojo admirolo sunkieji kreiseriai. Vaizdas buvo šiurpus: šių imperijos laivų plieniniai korpusai buvo modifikuoti Gelmių kulto burtininkų – jų šonus dengė gyva, pulsuojanti mėsos ir kriauklių masė, o variniai garų vamzdžiai blykčiojo bioluminescencine violetine ugnimi. Tai buvo hibridiniai karo monstrai, sukurti iš plieno ir prabundančių dievų kūnų.
– Ugnis! – užriaumojo Silas, asmeniškai nuspausdamas pagrindinio „Leviatano“ kinetinio pabūklo paleidimo svirtį.
Sunkusis flagmano šūvis perskrodė šaltą naktį. Milžiniškas sviedinys rėžėsi tiesiai į pirmojo kreiserio priekinį šarvą. Sprogimas ištaškė degančių kulto kriauklių ir plieno nuolaužų jūrą, tačiau priešo laivas nesustojo. Abu admirolo kreiseriai atsakė koordinuota plazminių torpedų salva. Sviediniai šliaužė per ploną vandens ir druskos sluoksnį, rėždamiesi į „Leviatano“ kairįjį sparną.
Smūgis buvo toks stipriai juntamas, kad Evelina nukrito ant navigacinio stalo, jos matavimo prietaisai sudužo į šukes. Laivo viduje kilo gaisras, o garo katilų slėgis vėl pradėjo pavojingai svyruoti.
– Jie bando mus įsprausti į akligatvį tarp šių kylančių šventyklų sienų! – šaukė Evelina, prilaikydama savo kiber-lęšius. – Kapitone, jei neišsiveršime į gilesnį kanalą, jie mus tiesiog sušaudys vietoje lyg nejudantį taikinį!
– Inžinieriau! Perkraukite anglies tiekimą iki maksimalios ribos! – sušuko Silas į telefono vamzdį. – Mums reikia viso likusio garo greičio! Mes prasilauksime pro juos arba sudegsime šiame rūke!
„Leviatanas“ išspjovė gigantišką juodų dūmų ir kibirkščių stulpą iš savo vamzdžių. Plieninis monstras, nepaisydamas degančio šono, šovė į priekį, manevruodamas vos per kelis metrus nuo priešo kreiserių pabūklų. Sunkioji XIX amžiaus artilerija skrodė druskos miglą, o brolžudiškas admirolų karas pasiekė savo mirtiną fazę, kurioje kiekviena vandens sekundė reiškė teisę išgyventi dar vieną akimirką.
10 SKYRIUS: ANGLIES PASIAUKOJIMAS
„Leviatanas“ duso savo paties dūmuose. Du Admirolijos kreiseriai, aplipę pulsuojančia Gelmių kulto mėsa, užspaudė flagmaną siaurame, seklėjančiame akmens kanale tarp dviejų kylančių šventyklų sienų. Plieninį korpusą varpė nepertraukiama kinetinių sviedinių kruša, o pagrindinis laivo denis skendėjo anglies dulkių ir gaisro liepsnose.
– Slėgis antrajame katile nukrito iki kritinės ribos! – per vidinį telefoną klykė inžinierius. – Jei negausime papildomo traukos impulso, mes užstrigsime ant šio dumblo ir jie mus tiesiog pribaigs!
Priešais Silasą ant kapitono tiltelio stovėjo jo ilgametis pirmasis padėjėjas – Tomas, jaunas, suodinas karininkas, kurio šeima liko pūti ant vienos iš „Geležinės Venecijos“ seklumų. Jo rankose švietė aktyvuota avarinė laivo dešiniojo borto baržos atjungimo svirtis.
– Kapitone... jie mus užrakino, – ramiai, per dūmų kosulį ištarė Tomas. Jo akyse nebuvo baimės – tik šalta, jūrų karininko disciplina. – Admirolo flagmanas blokuoja vienintelį išėjimą į gilųjį sūkurio farvaterį. Jei kas nors neperkels jų ugnies, „Leviatanas“ neturi jokių šansų.
– Tomai, ką tu sumanei? – Silas griebė jį už pečių, tačiau jaunuolis jau buvo nuspaudęs rankinį šliuzo užraktą.
– Barža, prikabinta prie mūsų dešiniojo borto, vis dar užpildyta neperdirbtu Teriumo koncentratu ir juodąja anglimi, – Tomas liūdnai nusišypsojo, jo veidą nušvietė artėjančio priešo kreiserio plazminė salva. – Aš rankiniu būdu nukreipsiu ją tiesiai į jų dešinįjį sparną. Kai Teriumas detonuos tarp jų kulto šarvų, kanalas atsilaisvins. Pasiekite Pasaulio kraštą, Silasai. Grąžinkite mums vandenį.
Tomas staigiu judesiu iššoko pro kapitono tiltelio duris tiesiai į degančią denio tamsą. Silas bandė jį sustabdyti, tačiau sunkiasvorės šarvuotos durys užsitrenkė su pneumatiniu švokštimu, užrakindamos jį iš vidaus pagal avarinį protokolą.
Pro priekinį iliuminatorių Silas ir Evelina matė, kaip nedidelė, ugnimi spjaudanti anglies barža atitrūko nuo „Leviatano“ šono. Tomas stovėjo prie jos rankinio vairo, o jo siluetas rūke atrodė lyg vieniša, deganti dvasia. Barža maksimaliu garo greičiu rėžėsi tiesiai į pirmojo Admirolijos kreiserio vidurinį denį.
Sprogimas buvo toks galingas, kad naktinis druskos dangus sekundei nušvito balta, akinančia ugnimi. Teriumo koncentratas išsilydė, sukeldamas grandininę reakciją, kuri akimirksniu sudraskė priešo laivą į degančias nuolaužas ir užpylė antrąjį kreiserį ugnies jūra. Kelias į priekį buvo laisvas.
– Tomai... – Silas sugniaužė dantis, jo pirštai skaudžiai įsirėžė į žalvarinį turėklą. Jo ilgametis draugas pasiaukojo, kad ištrauktų juos iš šių plieninių spąstų.
– Kapitone, mes judame, – Evelinos balsas trūkinėjo nuo ašarų, tačiau jos kiber-akiniai fiksavo staigų laivo pagreitį. – „Leviatanas“ išsiveržė iš įdubos. Bet žiūrėkite į priekį... farvateris baigiasi. Priešakyje – tikra bedugnė.
Flagmanas, praradęs dalį savo įgulos ir smarkiai pažeistas, perskrodė paskutinius druskos rūko sluoksnius, išsiverždamas į visišką kosminę tuštumą. Antrasis knygos veiksmas baigėsi krauju ir pasiaukojimu, o priekyje jų laukė pats baisiausias iššūkis – Pasaulio kraštas, kur išsiliejo paskutinis šios dejuojančios planetos vanduo.
11 SKYRIUS: ANAPUS HORIZONTO
„Leviatanas“ išsiveržė iš druskos rūko gniaužtų, tačiau vaizdas, atsivėręs pro priekinius iliuminatorius, privertė visą tiltelio įgulą sustingti. Horizontas, šimtmečius tarnavęs kaip vienintelė raminanti konstanta jūrų imperijoje, tiesiog išnyko. Jo nebebuvo.
Pasaulis baigėsi juoda, begaline praraja.
Visas likęs vandenynas čia buvo susiaurėjęs į vienintelę, sraunią ir purviną ugnies bei vandens upę, kuri didžiuliu greičiu skriejo per tūkstantmečius skandintą dugną. Aplinkui šį paskutinį vandens srautą stūksojo kraupus peizažas: kilometrinės druskos ir dumblo kopos, nusėtos tūkstančių sudužusių laivų, pramoninių platformų ir pamirštų civilizacijų šventyklų nuolaužomis iš praėjusių tūkstantmečių ciklų. Tai buvo visos žinomos istorijos kapavietė.
– Mes nebėra jūroje, kapitone, – Evelinos balsas naro šalmo garsiakalbyje skambėjo lyg aidas iš kapo. Jos kiber-akiniai focusavo vaizdą tiesiai priešais laivo nosį. – Mes plaukiame tiesiai į drenažo sistemą. Žiūrėkite į hidraulinius parametrus. Upės srovė greitėja su kiekviena sekunde. Mus traukia į patį epicentrą.
Tiesiai priešais juos, už dešimties jūrmylių, žiojėjo „Pasaulio kraštas“.
Tai buvo gigantiškas, šimto kilometrų skersmens sūkurys-bedugnė, praryjantis paskutinius Visatos vandens išteklius. Vanduo ten krito gilyn su tokiu kurtinančiu, tektoniniu dundesiu, kad visas „Leviatano“ plieninis korpusas virpėjo, o garo katilų vožtuvai dejuodavo nuo nuolatinės vibracijos. Tai atrodė lyg pačios Žemės atsivėrusios nasrai, godžiai ryjančios savo gyvybės šaltinį, kad pamaitintų giliai po pluta miegančius biologinius titanus.
– Srovė per stipri, kapitone! – sušuko budintis jūreivis prie rankinio vairo. – Sraigtai praranda sukibimą! Mes negalime apsisukti, mus tiesiog neša į pačią sūkurio širdį!
Silas Vane lėtai priėjo prie navigacinio stalo ir ranka perbraukė virš suodino Tomo žemėlapio. Jo padėjėjo auka išpirko jiems šią akimirką, ir jis neketino jos iššvaistyti baimėje.
– Mums ir nereikia apsisukti, – šaltai ištarė Silas, jo tamsios akys atspindėjo melsvą sūkurio švytėjimą danguje. – Mes plauksime tiesiai iki krašto. Evelina, paruošk senovinius Chronoso kodus. Kai pasieksime tą bedugnę, tu turėsi tik vieną šansą nurodyti man, kurį vožtuvą reikia sudeginti mūsų artilerija. Pasiruoškite maksimaliam hidrauliniam spaudimui! „Leviatanas“ įžengia į paskutinį vandenyno ratą!

12 SKYRIUS: PAKRAŠČIO MAIŠTAS
Sūkurio dundesys iš priekio augo, virsdamas žemu, mirtinu gaudesiu, kuris persmelkė kiekvieną plieninę laivo briauną. „Leviatanas“ skriejo paskutine vandens upe, o jo korpusas vibravo taip stipriai, kad iš varinių jungčių ėmė veržtis karštas tepalas. Tai buvo spaudimas, kurio neatlaikė ne mašinos, o žmonių nervai.
Silas Vane stovėjo prie navigacinio pulto, kai už jo nugaros pasigirdo sunkių karinių batų kaukšėjimas ir šaižus ginklo spynos trakštelėjimas.
– Gana, kapitone! – per mašinų staugimą suriko bocmanas Karlas, už jo nugaros stovint keturiems ginkluotiems jūreiviams iš žemesniųjų denių. Jų veidai buvo suodini, o akys pilnos laukinio, gyvuliško siaubo. – Mes matėme, kas nutiko „Galiūnui“. Mes matėme Tomo žūtį. Tu geni šį laivą tiesiai į planetos nasrus dėl admirolų mitų! Mes nešoksime į šią bedugnę!
Evelina instinktyviai žengė žingsnį atgal, priglausdama prie savęs Chronoso žemėlapį, jos kiber-akiniai nervingai sumirksėjo raudonais pavojaus kodais.
– Karlai, nuleisk ginklą, – Silas net neapsisuko. Jo balsas nuskambėjo ramiai, lyg dunksintis inkaras. – Srovė už šių langų yra dešimt mazgų. Jei dabar apsuksime laivą, kilias akimirksniu įsirėš į druskos uolą dešiniajame flange. Laivas lūš pusiau per penkias sekundes.
– Melas! – bocmanas pakėlė šautuvą, nusitaikydamas tiesiai Silasui į pakaušį. – Mes galime rankiniu būdu išmesti inkarus ir išsilaipinti druskos dykumoje! Mes verčiau gyvensime kaip bėgliai seklumoje, nei mirsime tavo sūkuryje! Įgula, nušalinti kapitoną nuo...
Karlas nespėjo užbaigti sakinio. Silas Vane apsisuko su antžmogišku, jūrų vilko žaibiškumu. Jo sunkus Teriumo pistoletas jau buvo ištrauktas – melsvas išlydis perskrodė tiltelio prietemą, ir bocmanas suklupo ant grindų, jo ginklui su žalvariniu skambesiu nukritus ant plieninių plokščių. Likę maištininkai akimirkai sustingo, išsigandę tokio negailestingo ryžto.
– Visi, kas atsisako vykdyti įsakymą ant šio krašto, bus palikti šioje upėje be narų kostiumų! – Silaso balsas užriaumojo garsiau už patį sūkurį, o jo akyse degė mirtinas, nesulaužomas šaltis. – Tomo auka nebuvo skirta tam, kad jūs pasiduotumėte likus kelioms jūrmylėms iki tikslo! Karlas norėjo jus išlaipinti dykumoje, kur jus per valandą prarytų gelmių šliužai! Visi prie savo postų! Kraukite anglies likučius!
Maištininkai, nuleidę akis ir drebėdami iš baimės prieš savo kapitoną, skubiai atsitraukė atgal prie valdymo svirčių. Maištas buvo užgniaužtas plienu ir krauju, tačiau laiko švęsti nebuvo – priekiniame stikle, visiškai užgoždamas naktį, išniro dešimties kilometrų aukščio baisusis Didžiojo admirolo flagmanas, atskriejantis tiesiai iš paskos, kad užbaigtų šį mirtiną ratą.
13 SKYRIUS: GELEŽINĖS NASRAI ANT BEDUGNĖS KRAŠTO
Paskutinė vandenyno upė lėkė pašėlusiu, pragaištingu greičiu, nešdama „Leviataną“ tiesiai į sūkuriuojančios bedugnės nasrus. Tačiau didžiausias košmaras išniro iš degančio druskos rūko užpakalyje. Didžiojo admirolo flagmanas – „Imperijos triumfas“ – pasivijo juos prie pat Pasaulio krašto ribos.
Laivas buvo neatpažįstamas. Tai nebebuvo žmonių statytas šarvuotis. Gelmių kulto burtininkai jo plieninį korpusą buvo galutinai sujungti su prabundančio jūrų dievo biologine matrica. Laivo flangai pulsavo po tamsia, gyva mėsa, vietoj inkarų iš šonų rangėsi gigantiški, gleivėti čiuptuvai, o variniai dūmtraukiai spjaudė purpuro spalvos bioluminescencinę ugnį. Tai buvo gyvas, plieninis gelmių monstras, pasiruošęs praryti „Leviataną“.
– Jie užrakino mūsų judėjimo vektorių! – per triukšmą sušuko Evelina, jos kiber-akiniai mirksėjo kritiniais pavojaus signalais. – Admirolas naudoja gyvuosius laivo gnybtus, kad prisitrauktų prie mūsų borto! Jie nori abordažo tiesiai ant sūkurio krašto!
– Visiems užsidėti sunkiuosius narų šalmus! – Silas Vane balsas nuaidėjo per vidinį laivo garsiakalbį. – Užtaisykite paskutinius kinetinius sviedinius! Mes priimsime šį mūšį senuoju būdu!
Admirolo hibridinis laivas rėžėsi į „Leviatano“ dešinįjį bortą su tokiu triuškinančiu trenksmu, kad abi įgulos akimirksniu buvo nublokštos ant denių. Gyvieji laivo čiuptuvai lyg gigantiškos gyvatės apsivijo „Leviatano“ stiebus ir varinius vamzdžius, gniuždydami plieną ir liedami degančio kuro upes. Iš priešo laivo šliuzų į degančią tamsą ėmė veržtis kulto kariai, vilkintys varinius narų kostiumus su pramoniniais plazminiais pjaustytuvais.
Silas nuspaudė gaiduką, jo Teriumo pistoletas išspjovė melsvą ugnį, numesdamas pirmąjį įsibrovėlį nuo kapitono tiltelio turėklų.
– Evelina! Laikykis už manęs! – suriko jis per garsiakalbį. – Mums reikia prasiveržti iki jų laivo šerdies. Jei jie atliks paskutinį kraujo ritualą, sūkurys po mumis užsidarys visam laikui, o vandenynas niekada nebegrįš!
Aplinkui juos verpėsi tikras jūrų mistikos pragaras. Du plieniniai titanai kovojo, pakibę vos per kelis metrus nuo šimto kilometrų skersmens bedugnės, kurioje šniokštė paskutinis planetos vanduo. Sunkioji XIX amžiaus artilerija skrodė gyvąją priešų laivo mėsą, o Silas ir Evelina, spaudžiami mirtinos srovės ir kulto karių ugnies, pasiruošė atlikti patį desperatiškiausią infiltravimosi žingsnį tiesiai į patį tironijos ir prabundančių dievų lizdą.
14 SKYRIUS: GARO IR KRAUJO DVIKOVA
Sunkūs žalvariniai batai kaukšėjo į krauju ir gleivėmis aplietą „Imperijos triumfo“ denį. Silas Vane ir Evelina, prasilaužę pro kulto karių liniją, įsiveržė į patį hibridinio šarvuočio branduolį – milžinišką mašinų skyrių. Čia XIX amžiaus pabaigos garo inžinerija buvo brutaliai sujungta su prabundančio jūrų dievo biologija: tarp gigantiškų varinių stūmoklių ritosi juodos, pulsuojančios arterijos, o anglies krosnys riaumojo purpuro spalvos liepsna, maitinama skystu Teriumu ir gyva gelmių mėsa.
Pačiame salės centre, prie rankinio vožtuvų pulto, stovėjo Didysis admirolas. Jo puošnus karinis munduras buvo sudraskytas, o dešinioji veido pusė – užkrėsta gyvomis kriauklėmis, kurios tamsoje skleidė mirtiną melsvą švytėjimą. Jo akys degė laukiniu, fanatišku įniršiu.
– Tu pavėlavai, Silasai! – admirolo balsas, persmelktas mechaninio garsiakalbio aido ir gelmių šnabždesio, nuaidėjo salėje. – Ciklas jau užsivėrė. Paskutinis kraujo ritualas atliktas. Sūkurys po mumis praris vandenyną, o šis šarvuotis taps naujuoju Visatos sosto arche, kuriame plauks tik išrinktieji!
– Tu nesi išrinktasis, admirole. Tu tik maistas tam padarui, – Silas iškėlė savo sunkų Teriumo pistoletą, tačiau admirolas atsakė žaibišku judesiu.
Admirolas patraukė sunkią garo svirtį, ir iš dešiniojo vamzdžio išsiveržęs kurtinantis, baltas garų srautas nubloškė Silasą ant metalinių grotelių. Pistoletas išsprūdo iš jo pirštų ir nuskriejo gilyn į anglies šachtą. Admirolas šoko į priekį, jo rankose švytint sunkiam, dvariškam kardui, kurio ašmenys buvo modifikuoti plazminiu pjaustytuvu.
Prasidėjo žiauri, fizinė dvikova tarp garo katilų ir degančios anglies ugnies. Silas, evakuodamas baisius smūgius, buvo priverstas gintis tik savo žalvarinėmis naro pirštinėmis ir metaliniu skydo likučiu. Plazminis kardo ašmuo rėžėsi į jo narų šarvus, liedamas melsvų kibirkščių lietų.
– Evelina! Kodai! – sušuko Silas, blokuodamas eilinį admirolo smūgį, kuris vos neperskrodė jo šalmo stiklo.
Evelina, pasislėpusi už pagrindinio Teriumo kolektoriaus, pašėlusiu greičiu suvedė „Chronoso navigacijos“ pirminius parametrus į centrinį laivo valdymo pultą. Jos kiber-akiniai focusavo gyvąsias vožtuvo gijas.
– Kapitone, man reikia dešimties sekundžių! Jei neatjungsime pagrindinio reaktoriaus vožtuvo tiesiogiai, laivas praras stabilumą ir nuslys į bedugnę!
Admirolas užsimojo paskutiniam, mirtinam kirčiui, tačiau Silas išnaudojo jūrų vilko patirtį. Jis nesistengė blokuoti kardo. Vietoj to, jis abiem rankomis griebė už greta esančios karšto vandens magistralės rankinio čiaupo ir jėga jį išplėšė.
Verdančio vandens ir garo pliūpsnis trenkėsi tiesiai admirolui į veidą ir kulto pažeistus šarvus. Tironas suriko iš skausmo, jo plazminis kardas iškrito iš rankų, o jo paties judesiai paralyžiavo. Silas nešvaistė nei akimirkos – jis sugriebė sunkų mechaninį krumpliaratį nuo grindų ir iš visos jėgos smogė tiesiai į admirolo krūtinės centre esantį Teriumo stabilizatorių.
Mėlynos kibirkštys ir biologinis skystis išsitaškė į šalis. Didysis admirolas suklupo, jo laivo neuro-sąsaja subyrėjo, o mašinų skyrius pradėjo skęsti grandininių sprogimų ugnyje. Finalinis dviejų titanų susidūrimas buvo baigtas, tačiau „Imperijos triumfas“ jau lėtai sviro ant šono, pasmerktas nugarmėti tiesiai į atsivėrusią Pasaulio krašto prarają.
15 SKYRIUS: NAUJAS HORIZONTAS
„Imperijos triumfo“ karkasas skeldėjo ir virpėjo. Sunaikinus Didžiojo admirolo Teriumo stabilizatorių, hibridinis laivas prarado paskutinį magnetinį ryšį su kanalu. Plieno ir gyvos mėsos monstras su šaižiu, kurtinančiu dejavimu lėtai nuslydo nuo akmeninio pamato ir nugarmėjo žemyn, pradingdamas šimto kilometrų skersmens Pasaulio krašto bedugnėje.
Silas Vane jėga sugriebė Eveliną už narų šarvų apsiausto ir išsitempė ją pro degančio šliuzo duris tiesiai atgal į „Leviatano“ denį, likus kelioms sekundėms iki tol, kol abu laivai galutinai atitrūko vienas nuo kito.
Flagmanas „Leviatanas“ buvo prie visiško išsekimo ribos. Paskutiniai du garo katilai duso, o sraigtai aklai kapojo sūrų dumblą ant pačios sūkurio briaunos. Vandens beveik nebeliko – paskutinė upė išnyko bedugnėje, palikdama tik sausą, purvinu švytėjimu pulsatingą planetos šerdį.
– Evelina! – Silas per garsiakalbį sušuko, abiem rankomis griebdamasis už pagrindinio fortų valdymo pulto svirties. – Kodas įvestas! Ką daryti su centrine šventyklos stela?!
Evelina, suklupusi ant kelių prie taktinio ekrano, kurio lęšiai focusavo žemės plutos vožtuvus, perjungė savo kiber-akinius į rankinį režimą.
– Mes turime pakeisti senovinių magnetų poliškumą, kapitone! Siurblys siurbia vandenį gilyn, nes jo laukas nukreiptas į branduolį. Jei paleisime visą likusį „Leviatano“ kinetinių baterijų energijos impulsą tiesiai į šerdį... mes priversime vožtuvą atsidaryti išvirkščiai!
– Visiems laikytis! – užriaumojo Silas.
Jis abiem rankomis pastūmė sunkią žalvarinę svirtį iki pat galo. „Leviatanas“ išleido savo paskutinį, monumentalų energijos pliūpsnį. Didžiuliai laivo fortų akumuliatoriai detonavo, suleisdami masišką Teriumo žaibą tiesiai į juodojo akmens šventyklos pamatą po jų kojomis.
Akimirką įsiviešpatavo absoliuti, spengianti tyla. Sūkurio dundesys nutilo.
Tada pati Žemė suvirpėjo nuo tokio galingo tektoninio smūgio, kokio ši civilizacija dar nebuvo patyrusi. Pasaulio krašto bedugnės dugnas sušnypštė, ir iš giliausių planetos įsčių, per išlaisvintus senovinius vožtuvus, išsiveržė gigantiški, kilometro aukščio karšto vandens ir geizerių stulpai. Milžiniška vandens siena nuvilnijo per druskos dykumas, methodsiškai ir žaibiškai vėl pildydama vandenyno baseiną.
Sūkurys sustojo. Vanduo grįžo.
Po kelių dienų „Leviatanas“ ramiai dreifavo virš naujai užgimusio, bekraščio vandenyno paviršiaus. Saulės spinduliai lūžo virš tyrų, švarių bangų, o juodi dūmai iš laivo vamzdžių jau buvo išsisklaidę. Senoji laivų-miestų imperija ir korumpuota Admirolų Taryba „Geležinėje Venecijoje“ subyrėjo, o jų plieniniai fragmentai liko palaidoti giliai po vandeniu. Žmonija gavo naują pradžią, švarią drobę be klanų tironijos.
Silas Vane stovėjo priekiniame denyje, nusiėmęs savo sunkų naro šalmą. Šaltas, gaivus vėjo gūsis glostė jo pavargusį veidą. Šalia jo priėjo Evelina, rankose laikydama sudegusį, bet laisvą Chronoso žemėlapį.
– Mes išgelbėjome vandenyną, kapitone, – tyliai ištarė ji, žvelgdama į begalinį, vėl mėlyną horizontą. – Bet mes likome visiškai vieni šiame naujame pasaulyje. Kur plauksime dabar?
Silas lėtai užsidėjo savo jūrų kapitono kepurę ir jo lūpose pasirodė vos pastebima, rami šypsena žmogaus, kuris pagaliau rado savo tikrąją vietą.
– Horizontas vėl laisvas, Evelina. Užveskite katilus minimaliu režimu. Plaukime ten, kur laikas dar neturi savo metraščių.
Flagmanas lėtai pasuko nosį link kylančios saulės, palikdamas už savęs „Geležinio atoslūgio“ epochą ir plaukdamas tiesiai į naują, laisvą ir paslaptingą jūrų erą.