Kol jaučiu

Sako, būna visiems nelaimingų dienų,
Pilkuma ant širdies sunkiai gula...
Neieškokit, nėra čia kaltų,
Nelaimingų dienų – nebūna.

Kai gilėja aušra virš spalvotų miškų,
Gervių šūksniai į debesis skamba,
Pirmas gurkšnis gaivių šalto ryto rasų
Atidengia blaivėjantį dangų.

Saulėtekis brenda upe tarp rūkų,
Paukščių klegesį sugeria bangos,
O tarp vėjuotų rudens pradalgių
Šešėliai išblukinti rangos.

Tavo žvilgsny radau tų giedrų šviesulių,
Kurie šildo net vėstančią dieną,
Ir šviesėja dangus nuo savų pagirių –
Tu išblaivini dieną kiekvieną!

Su žeme, su dangum, su medžiu,
Su tavim aš pasaulį jaučiu.
Suprantu, kad esi tarp visų patirčių...
Į laimingas dienas – plaukiu.

Nepritildys giesmių joks pilkėjantis žaismas,
Neužgoš nei tyla, kai išblėsus diena.
Kol tavy man sustojęs nuspalvintas laikas –
Man laiminga diena kiekviena.