Žalioji oazė

PROLOGAS
Pasaulis už mūsų spygliuotos vielos tvorų kvepia siera, degančiu plastiku ir pelenais, kurie niekada nenusėda. Didysis branduolinis karas truko vos pusdienį. Tiek užteko, kad didieji megapoliai virstų stiklo dykumomis, o upės – nuodingu, verdančiu dumblu. Žemynai paskendo radioaktyviame įšale, o žmonijos civilizacija sudegė savo pačios ambicijų lauže.
Tačiau mes išgyvenome. Čia, Lietuvoje, atominių sprogimų aidas buvo tik tolimas dundesys horizonte.
Niekas tiksliai nežino, kodėl suveikė eksperimentinis magnetinis-atmosferinis skydas, pavadintas projekto „Gintaras“ vardu. Galbūt tai buvo mokslinis stebuklas, o gal tiesiog aklas geopolitinis atsitiktinumas. Kol likusi planeta virto pelenų dykra, mūsų sienos išlaikė spaudimą. Virš mūsų vis dar ošia žalios Žemaitijos girios, Neryje teka švarus vanduo, o Aukštaitijos laukuose dygsta rami, nesužalota duona. Mes tapome Žaliąja Oaze. Paskutiniuoju planetos rojumi.
Bet šis rojus turi savo kainą. Ir ji yra kruvina.
Būti vienintele gyva vieta mirusioje planetoje reiškia gyventi nuolatinėje, stingdančioje paranojoje. Mes nebėra ta tėvynė, kurią aprašė senose istorijos knygose. Šiandien Lietuva yra aklinai uždaryta, iki dantų ginkluota karinė tvirtovė. Paviršius aplink mūsų valstybės sienas paverstas kilometrų ilgio mirties zonomis – minų laukais, automatiniais bokšteliais ir spygliuotų vielų labirintais, kuriais teka aukštos įtampos srovė.
Didžiausia mūsų grėsmė nėra radiacija. Didžiausia grėsmė yra tie, kurie liko lauke. „Svetimi“.
Milijonai badaujančių, mutantinių ligų infekuotų pabėgėlių iš viso žlugusio pasaulio dieną ir naktį plūsta link mūsų sienų, vedami vienintelio instinkto – išgyventi. Jie drasko vielas nagais, jie bėga per minų laukus, pasiruošę paaukoti tūkstančius savų, kad tik bent vienas iš jų peržengtų oazės ribą ir gautų gurkšnį mūsų švaraus vandens.
Mūsų vyriausybė įvedė drakoniškus įstatymus. Kiekvienas lašas vandens ir gramas duonos oazėje yra normuojamas griežčiau nei amunicija. Humanitarinis gailestingumas čia tolygus valstybės išdavystei. Parodyti užuojautą „Svetimam“ – reiškia pasirašyti sau mirties nuosprendį. Žmogus žmogui už sienos tapo vilku, o mes oazės viduje privalome tapti dar žiauresniais žvėrimis, kad apsaugotume savo paskutinę sėklą.
Mano vardas Kęstas. Aš esu Medininkų pasienio posto kapitonas. Mano darbas – ne mąstyti apie moralę ar žmogiškumą. Mano darbas – nuleisti gaiduką kaskart, kai naktiniame taikiklyje pasirodo šešėlis, bandantis prasilaužti į mūsų šalį. Aš esu šio rojaus budelis.
Ir šią naktį pelenų audra už sienos atneša kažką, kas privers mane suabejoti viskuo, už ką kovojau.
1 DALIS: Medininkų siena
Žali neoniniai impulsai ritmiškai bėgo per Medininkų pasienio ruožo valdymo pultą. Kęstas pasitaisė sunkias taktines ausines ir žiūrėjo  į ekranus. Kiekvienas pikselis čia reiškė gyvybę arba mirtį. Trys dešimtmečiai po Didžiojo karo pavertė šią liniją svarbiausia vieta planetoje.
Už šešių metrų aukščio gelžbetoninio barjero, apraizgyto aukštos įtampos kabeliais, plytėjo nebūtis. Juoda, radioaktyviais pelenais užpustyta Baltarusijos dykuma, kurioje naktimis kaukė tik jonizuotas vėjas. Ten nebuvo nei medžių, nei gyvų žvėrių. Tik sudegusios senojo pasaulio liekanos. Tačiau vidinėje sienos pusėje, tiesiai už Kęsto nugaros, ošė tankūs, žaliuojantys oazės miškai, kvepiantys drėgna žeme ir švariu, filtruotu lietumi. Kontrastas buvo toks stiprus, kad atrodė, jog siena skiria du skirtingus žemynus, o ne dvi valstybes.
Staiga apatiniame monitoriuje įsižiebė raudonas trikampis. Šiluminis judesys. Sektorius 4-B.
Kęstas akimirksniu pritrauko naktinio matymo kameros vaizdą. Iš juodos dykumos gilumos, klampodami per pelenų kopas, link spygliuotos vielos užtvarų judėjo šešėliai. Nauja „Svetimų“ banga. Jie vilko kojas, apsivynioję skudurais, o jų siluetai atrodė iškreipti, sulysę nuo bado ir sunkiųjų metalų mutacijų. Jie judėjo puslankiu, tiesiai per minų lauką.
BUM. Totalią tylą perplėšė duslus sprogimas – pirmasis iš užpuolikų užmynė ant priešpėstinės minos. Minia net nesustojo. Jie tiesiog lipo per žuvusiojo kūną, vedami gyvuliško instinkto pasiekti žaliąją oazę.
– Kapitone, bokšteliai paruošti. Laukiame jūsų komandos, – per vidinį ryšį pranešė budintis seržantas. Jo balsas buvo visiškai ramus, be jokių emocijų. Šaudyti į bėglius jiems buvo tokia pat kasdienybė kaip valyti ginklus.
Kęstas uždėjo pirštą ant automatinės ugnies sistemos mygtuko. Jo naktinis taikiklis užfiksavo artimiausią bėglį, kuris jau buvo vos už dvidešimties metrų nuo pagrindinės tvoros. Tai buvo aukštas vyras su sunkiu respiratoriu, jo judesiai atrodė keistai pažįstami.
Prieš paspaudžiant gaiduką, vyras už sienos staiga sustingo. Jis pakėlė abi rankas aukštyn, delnais į kamerą, ir atsisuko tiesiai į objektyvą. Kęsto ausinėse pasigirdo traškantis, trumpojo nuotolio radijo signalas, kurį bėglys tikriausiai transliavo per seną, primityvų siųstuvą.
– Ąžuolas, devyni, septyni, nulis... – per statinį triukšmą sušnabždėjo vyriškas balsas.
Kęstas sustingo, jo pirštas ant paleidimo mygtuko suakmenėjo. Tai nebuvo atsitiktinis skaičių derinys. Tai buvo senas, slaptas karinis kodas, kurį prieš Didįjį karą žinojo tik du žmonės planetoje: Kęstas ir jo jaunesnysis brolis, dingęs per pirmąsias bombardavimo valandas Minske.
2 DALIS: Humanitarinis nuodas
– Kapitone? Laukiame įsakymo. Jie tuoj pasieks pirmąjį vielos barjerą, – seržanto balsas ausinėse sugrąžino Kęstą į realybę.
Kęsto kaktą išpylė šaltas prakaitas. Rankos drebėjo, o žali monitorių žiburiai staiga pasirodė pernelyg ryškūs. Tas kodas – Ąžuolas-970 – buvo jų vaikystės slėptuvės kodas tėvo sodyboje. Jei sargybiniai pulto įrašų žurnale užfiksuos šį pranešimą, saugumo tarnyba akimirksniu supras, kad oazės kapitonas susijęs su dykumos bėgliais.
– Bokšteliams – rankinis režimas! – griežtai nukirto Kęstas, nuspausdamas vidinį ryšį. – Jutikliai rodo galimą biologinį foną tarp pirmųjų bėglių. Jei juos sudraskys automatiniai šaudmenys, infekcija pasieks mūsų aeracijos filtrus. Šaudyti tik mano komanda, po vieną taikinį.
Seržantas dvejojo sekundę – toks įsakymas pažeidė standartinį pasienio protokolą, bet kapitono autoritetas buvo neginčijamas. Kęstas pats perėmė centrinio bokštelio valdymą. Jis tyčia nutaikė sunkiasvorį kulkosvaidį į dešinįjį flangą, paleisdamas ugnies seriją, kuri nukreipė kitų bėglių dėmesį ir privertė juos trauktis link minų lauko.
Tačiau vyras su respiratoriumi, išgirdęs kodą, nesitraukė. Jis žinojo, kad tai jo vienintelis šansas. Kęstas, manipuliuodamas kamerų kampais, nustūmė vaizdo fiksaciją į šoną ir naktinio matymo taikiklyje stebėjo, kaip vyras suklumpa giliame drenažo griovyje, vos keli metrai nuo spygliuotos vielos apačios.
Rytą Medininkų postą pasiekė naujas drakoniškas Vyriausybės dekretas, pažymėtas juoduoju tarybos antspaudu. Kęstas buvo iškviestas į karininkų štabą. Ekrane švietė didžiulės raudonos raidės: PROJEKTAS „ŠVARUS KRAUJAS“.
– „Svetimi“ nebėra tiesiog bėgliai, – šaltai kalbėjo štabo politinis komisaras, rodydamas skaidres su baisiomis dykumos gyventojų kūnų mutacijomis. – Kad išgyventų pelenų dykrose, jie naudoja nelegalų, sintetinį biologinį modifikavimą. Jų kraujas yra nuodas oazės ekosistemai. Bet koks fizinis ar humanitarinis kontaktas su jais – maisto, vandens ar vaistų perdavimas – nuo šiol traktuojamas kaip biologinis sabotažas. Bausmė – mirtis vietovėje, be teismo.
Kęstas klausėsi, o kišenėje gniaužė naktinio reido prožektorių. Atėjus nakčiai, kai pelenų audra už sienos tapo tokia tiršta, kad slopino net lazerinius jutiklius, jis nusižengė viskam, kuo tikėjo. Naudodamasis techniniais koridoriais, kuriais tekėjo drenažo vanduo, Kęstas slapta nusileido prie pat Medininkų sienos išorinio barjero.
Aklinoje tamsiose, po spygliuotos vielos ritiniais, drenažo griovyje susigūžęs sėdėjo tas pats bėglys. Išgirdęs žingsnius, jis pakėlė galvą ir nusimovė filtrą. Kęstas nukreipė silpną prožektoriaus spindulį į jo veidą ir pajuto, kaip jam pritrūksta oro.
Tai nebuvo jo jaunesnysis brolis. Tai buvo vos aštuoniolikos metų vaikinas, turintis tokias pat šviesias akis ir tą pačią randuotą kaktą, kokią turėjo Kęsto brolis.
– Dėde Kęstai?.. – vaikinas sušnypštė per ašaras, jo balsas virpėjo nuo pelenų sukelto kosulio. – Mano tėvas miršta dykumoje, bet jis mane atsiuntė čia. Jis sakė, kad tu mus įsileisi. Dėde, už sienos... už sienos nebėra tik bėgliai. Tėvas sukūrė organizuotą armiją. Jie surinko Didžiojo karo ginklus. Jei neįsileisite mūsų gražiuoju, jie ruošiasi pilnam oazės šturmui.
3 DALIS: Duonos kaina
Kęstas šiurkščiai įsitempė brolio sūnų, prisistačiusį Luku, pro siaurą drenažo tunelio sklendę ir užtrenkė geležines duris. Jo širdis daužėsi į krūtinę lyg pamišusi. Jis paliko vaikiną giliai po žeme, tamsioje vandentiekio nišoje, prisakęs nekelti jokio garso [lt-LT]. Kai Kęstas grįžo į budėjimo postą, seržantas žiūrėjo į jį kiek per ilgai, tačiau nieko nepasakė. Paranoja oazėje tapo tokia tiršta, kad net artimiausi ginklo draugai nebepasitikėjo vieni kitais.
Kitą dieną Kęstas buvo išsiųstas į Vilnių atgabenti naujos amunicijos partijos. Miestas, kadaise buvęs laisvas ir gyvas, dabar priminė pilką, militarizuotą narvą. Žalios oazės medžių lapai atrodė gyvi, tačiau žmonių veidai buvo mirę. Maisto normos vėl buvo sumažintos – Vyriausybė paskelbė, kad dirbama žemė pradeda degraduoti dėl radioaktyvių liūčių, kurias vėjas atnešdavo nuo sienos pakraščių.
Gedimino prospekte tvyrojo bado panika. Žmonės valandų valandas stovėjo eilėse prie duonos dalinimo punktų, saugomi karių su automatatginkliais. Tačiau juodojoje rinkoje, apleistuose senamiesčio kiemuose, vyko visiškai kiti dalykai. Kęstas, sekdamas savo informatoriais, netyčia užtiko slaptą sandėlį. Čia buvo pilna dėžių su šviežia oazės duona, konservais ir švariu vandeniu – viskas pažymėta valstybiniais Vyriausybės sandėlių antspaudais.
Juodajai rinkai vadovavo ne laukiniai plėšikai, o aukšto rango karininkai iš pačios Vyriausybės apsaugos tarnybos. Kęstas suprato siaubingą tiesą: kol eiliniai oazės piliečiai badavo, kažkas iš aukščiausios kariuomenės vadovybės pardavinėjo tonas resursų tiems patiems „Svetimiems“ už sienos, mainais į slaptą auksą, technologijas ir pažadą, kad dykumos armija nelies jų asmeninių vilų. Žmogus žmogui oazėje buvo vilkas, o korupcija pasiekė pačią Paskutinės sienos šerdį.
Naktį Kęstas grįžo į Medininkų postą, pasiryžęs iškvosti Luką apie dykumos armijos planus. Tačiau vos jam peržengus valdymo pulto slenkstį, visame kariniame Sectoryje pradėjo klykti avarinės sirenos.
Monitoriuose žalia šviesa akimirksniu užgeso. Pagrindiniai pasienio automatiniai bokšteliai nusuko savo vamzdžius žemyn ir nustojo šviesti. Kažkas iš vidaus atliko sabotažą. Kęstas išsitraukė pistoletą ir puolė link generatorių patalpos. Ten, tamsoje, prie pagrindinio maitinimo skydo, jis pamatė savo būrio narį – seržantą, kuris ką tik peiliu perpjovė storą, šarvuotą Medininkų ruožo kabelį.
Seržantas atsisuko į Kęstą, jo veidas buvo persikreipęs nuo godumo ir baimės.
– Jie man sumokėjo, kapitone! – sušuko jis, keldamas ginklą. – Oazė vis tiek pasmerkta!
4 DALIS: Šūvis į tamsą
Ginklo ugnies blyksnis generatoriaus patalpoje akimirksniu praskrodė tamsą. Kęstas spaudė gaiduką viena milisekunde greičiau nei išdavikas seržantas. Duslus šūvis sutrupino betoną už jo nugaros, o seržantas sudejavo ir sunkiu kūnu susmuko ant nukirstų kabelių. Iš varinių laidų šerdies dar iššoko kelios paskutinės žiežirbos, kurios galutinai užgeso drėgname patalpos ore.
Siena buvo mirusi. Pagrindiniai Medininkų ruožo prožektoriai užgeso, o automatiniai bokšteliai sustingo, nukreipę aklus vamzdžius į dangų.
Kęstas puolė prie valdymo pulto, tačiau ryšio ekranai rodė tik statinį triukšmą. Pagrindinis maitinimo kabelis buvo nukirstas taip profesionaliai, kad sistemų perkrovimui reikėjo mažiausiai valandos. Tą pačią sekundę per atviras drenažo ventiliacijos groteles iš lauko atsirito žemas, baugus dundesys. Tai nebuvo jonizuotas vėjas. Tai buvo tūkstančių bėgančių kojų, trypiančių kietą pelenų žemę, aidas. Dykumos armija pradėjo šturmą.
Drenažo tunelio gilumoje Lukas girdėjo avarinių sirenų staugimą ir sunkius karių batų žingsnius virš savo galvos. Paranoja ir baimė, kad dėdė jį paliks užrakintą šioje betone įrengtoje kapavietėje, privertė jį veikti. Vaikinas savo dykumos peiliu pradėjo desperatiškai krapštyti sklendės užraktą. Kai metalas pasidavė, Lukas iššoko į siaurą techninį koridorių tiesiai priešais atskubantį Kęstą.
– Jie eina, dėde! – paklaikusiu balsu sušuko Lukas, o jo akys išsiplėtė iš siaubo. – Tėvas nesulaukė mano signalo. Jie mano, kad mane nužudėte. Jie prasilauš!
Kęstas sugriebė brolio sūnų už pečių ir prispaudė prie sienos. Pro šalį bėgo likę gyvi pasienio būrio kariai, aklai šaudydami į tamsą už sienos, kur pirmieji „Svetimų“ pėstininkai jau nagais ir metaliniais strypais draskė nebeveikiančias spygliuotas vielas.
– Klausyk manęs, – sušnypštė Kęstas, įbrukdamas vaikinui į rankas savo atsarginį pistoletą. – Sienos nebėra. Jei kariuomenės vadovybė tave ras čia, jie tave nukankins. Bėk link Vilniaus per mišką. Slėpkis senosiose Antakalnio slėptuvėse. Aš pabandysiu sulaikyti pirmąją bangą, bet oazė šiąnakt prarado savo nekaltybę.
Kęstas atsisuko į tamsų Medininkų ruožo perimetrą, kur tūkstančiai dykumos šešėlių jau lipo per gelžbetoninį barjerą. Jis pakėlė savo ginklą ir paleido pirmąjį šūvį į akliną tamsą.
5 DALIS: Pirmasis pralaidumas
Pirmasis Medininkų sienos pralaidumas buvo chaotiškas, kruvinas ir begarsis. Be elektros likę automatiniai bokšteliai ir vielos užtvaros tapo paprastu metalo laužu, kurį tūkstančiai dykumos armijos rankų tiesiog išplėšė iš betono pamatų. Kęstui pavyko išgyventi tik todėl, kad pirmoji „Svetimų“ banga nesiekė sunaikinti garnizono – jie buvo vedami gyvuliško instinkto kuo greičiau prasmukti gilyn į žaliuojančią oazę [lt-LT]. Jie ritosi per apkasus lyg juodas pelenų vanduo, pasimesdami tankiuose Vilniaus apylinkių miškuose.
Po keturių valandų, kai atvyko sunkiasvorė kariuomenės technika iš centrinės vadovybės ir generatoriai buvo paleisti iš naujo, siena vėl užsivėrė. Tačiau buvo per vėlu. Mažiausiai keli šimtai dykumos bėglių jau buvo infiltruoti į oazės gilumą.
Vilnius akimirksniu buvo uždarytas į griežčiausią karantiną. Įvesta komendanto valanda, o Kęsto būrys, kaip tiesiogiai atsakingas už Medininkų ruožo pralaidą, gavo įsakymą vykdyti valymo operaciją miškuose aplink sostinę. Žmogus žmogui tapo medžioklės grobiu.
Kęstas lėtai judėjo per tankų, rasotą eglyną netoli Rokantiškių. Jo naktinio matymo taikiklis fiksavo kiekvieną lapų šnarėjimą. Po pusvalandžio jo vyrai aptiko laikiną, skubotai paliktą pabėgėlių stovyklavietę po medžių šaknimis. Ant žemės mėtėsi purvini skudurai, tušti maisto paketai iš dykumos ir... keistas metalinis lagaminėlis.
Kęstas priėjo pirmas, užstodamas vaizdą savo vyrams, ir atvėrė dangtį. Viduje buvo ne ginklai ar dykumos kontrabanda. Lagaminėlyje gulėjo specialūs, koduoti oazės vyriausybės elektroniniai leidimai-lustai, suteikiantys teisę laisvai praeiti pro vidinius Vilniaus kontrolės postus. Šalia jų gulėjo detali požeminių strateginių gręžinių schema.
Kęstas sustingo. Šių lustų nebuvo galima suklastoti dykumoje – juos gamino tik uždaroje Vyriausybės tarybos laboratorijoje Turniškėse. Paranoja smogė su nauja jėga. Infiltracija nebuvo atsitiktinis sienos pralaužimas. Vyriausybė pati, per savo slaptus kanalus, paskatino dykumos armiją šturmuoti Medininkų postą ir sąmoningai įsileido „Svetimus“ į šalies vidų.
6 DALIS: Žalieji išdavikai
Kęstas staigiu judesiu užtrenkė lagaminėlio dangtį ir užmetė ant jo purviną brezentą, vos sekunde aplenkdamas prie jo artėjantį jaunesnįjį sargybinį. Širdis daužėsi į šonkaulius. Paranoja oazėje pasiekė tokį lygį, kad net mažiausias įtarimas galėjo baigtis šūviu į nugarą.
– Čia nieko nėra, tik tuščios dykumos gertuvės! – griežtai nukirto Kęstas, nustumdamas sargybinį į šalį. – Judam toliau, Sektorius švarus.
Atsiskyręs nuo būrio, Kęstas sekė Luko pėdsakais, kuriuos pažino iš sulaužytų eglių šakelių – brolio sūnus naudojo seną šeimos medžioklės taktiką. Po valandos intensyvios paieškos jis rado vaikiną pasislėpusį seno drenažo vamzdžio žiotyse prie Rokantiškių tvenkinio. Lukas drebėjo nuo šalčio, o jo rankose virpėjo kapitono jam įbruktas pistoletas.
Kęstas numetė lagaminėlį priešais jį.
– Iš kur jūsų armija gavo Vyriausybės tarybos lustus ir mūsų strateginių vandens gręžinių schemas? – jo balsas skambėjo kaip kolektyvinis įsakymas. – Atsakyk, kol mano būrys jūsų nesurado.
Lukas pakėlė akis, pilnas mirtino nuovargio ir paranojos.
– Mums juos pardavė jūsų vadovybė, dėde, – sukūkčiojo vaikinas. – Jūsų „Žalioji oazė“ miršta. Skydas pamažu traukiasi, o žemė pakraščiuose degraduoja dėl radioaktyvių liūčių. Taryba Turniškėse tai žino jau seniai. Jiems reikia tūkstančių darbininkų – „Svetimų“, kurie neturi jokių teisių – kad išgręžtų paskutinius, giliausius vandens sluoksnius po Vilniumi. Mes jiems esame tik pigi, keičiama veržli jėga.
Lukas prisiartino prie Kęsto ir sušnypštė tiesiai į veidą siaubingą paslaptį:
– Bet mano tėvas nėra kvailas. Jis suprato, kad Turniškių elitas mus tiesiog nunuodys požemiuose, kai gręžiniai bus baigti. Dykumos armija turi Didžiojo karo branduolinį užtaisą. Jie jį jau atgabeno į oazės vidų. Jei taryba neatvers visų sienų ir nepasiūlys lygių teisių visiems išlikusiems, mano tėvas pasiruošęs susprogdinti Vilniaus centrą. Žmogus žmogui yra vilkas, bet Turniškių vilkai šįkart pervertino savo jėgas.:
7 DALIS: Paranojos gatvės
Kęstas tvirtai sugriebė Luką už striukės atvartų. Siaubas dėl mieste paslėpto branduolinio užtaiso paralyžiavo protą.
– Aš tau padėsiu, – sušnypštė jis, stengdamasis suvaldyti balsą. – Bet jei tavo tėvas paleis detonatorių, oazė virs tokiu pat stiklo kapu kaip ir likęs pasaulis. Kur ta bomba?
– Nežinau, dėde, – drebėdamas prisipažino Lukas. – Kontaktiniai asmenys mieste ją perėmė iškart po sienos pralaužimo. Jie turėjo ją paslėpti kažkur po senamiesčiu.
Kęstas liepė Lukui slėptis drenažo vamzdyje iki sutemų ir grįžo į Vilnių. Miestas, kurį jis išvydo, buvo neatpažįstamas. Žalioji oazė skendo totalioje, gyvuliškoje panikoje. Žinia apie Medininkų ruožo pralaidumą ir prasmukusius „Svetimus“ nutekėjo į viešumą, sukeldama visuotinį proto kolapsą.
Gedimino prospekte ir senamiesčio gatvėse tvyrojo paranoja. Neviltis ir badas išlaisvino pačius tamsiausius instinktus. Oficialios policijos pajėgos buvo paralyžiuotos, tad kontrolę perėmė laukiniai piliečių būriai – radikalūs oazės gyventojai, pasivadinę „Švaraus kraujo sargyba“. Ginkluoti strypais, medžiokliniais šautuvais ir peiliais, jie vykdė žiaurias raganų medžiokles tiesiog daugiabučių kiemuose.
Kęstas savo akimis matė, kaip įtūžusi minia vijo koridoriumi jauną moterį vien dėl to, kad ji kalbėjo su akcentu, o jos oda po akimis buvo pilkesnė nuo dykumos pelenų. Žmonės pjaustė įtariamiesiems drabužius, ieškodami neegzistuojančių „Svetimų biologinių modifikacijų“. Kiekvienas oazės pilietis, siekdamas įrodyti savo tyrumą, buvo pasiruošęs paaukoti savo kaimyną. Žmogus žmogui tapo didesniu budeliu nei pati radiacija.
Kęstui bandant įsikišti ir sustabdyti vieną iš egzekucijų Vokiečių gatvėje, prie jo prisiartino trys juodais uniforminiais apsiaustais vilkintys Vyriausybės saugumo tarnybos agentai. Jų rankose blizgėjo elektrošokeriai ir grandinės.
– Kapitone Kęstai, – šaltai taria jų vadas, nepalikdamas vietos manevrui. – Jūsų postas Medininkuose buvo infiltruotas. Saugumo kamerų likučiai užfiksavo jūsų naktinius vizitus prie drenažo sklendės. Taryba nori su jumis pasikalbėti. Turniškėse išdavikų niekas nemėgsta.
8 DALIS: Slėptuvė rūsyje
Kęstas nelaukė, kol saugumo agentų pirštai užsivys aplink jo riešus. Vos vado ranka nusidriekė link jo peties, kapitonas staigiu, trumpu smūgiu rėžė jam į gerklę. Agentas susmuko gaudydamas orą, o Kęstas, nelaukdamas kitų dviejų reakcijos, nėrė į siaurą, klaustrofobišką Vokiečių gatvės tarpuvartę. Šūviai perskrodė paranojos apimto senamiesčio orą, tačiau Kęstas puikiai pažinojo Vilniaus labirintus. Jis šokinėjo per kiemus, kol pasiekė drenažo kolektorius, o iš ten – miško tankme nukeliavo link apleistų Antakalnio bunkerių.
Šie požeminiai betoniniai įtvirtinimai, statyti dar prieš šimtmetį, oazės žemėlapiuose buvo pažymėti kaip užgriuvę ir pavojingi. Tačiau įslinkęs gilyn pro siaurą ventiliacijos angą, Kęstas suprato, kad čia verda slaptas gyvenimas.
Bunkerio gilumoje, blausiai šviečiant alyvos lempoms, slėpėsi apie penkiasdešimt žmonių. Tai nebuvo laukiniai bėgliai. Čia sėdėjo oazės maištininkai – buvę Turniškių inžinieriai, mokslininkai, atsisakę paklusti tironiškai tarybai, ir tie „Svetimi“, kuriems pavyko prasmukti pro Medininkų ruožą. Tarp jų, prie žemėlapio, Kęstas iškart pamatė Luką.
– Dėde! Tu gyvas! – Lukas pribėgo, jo akyse sužibo viltis, tačiau aplinkui stovintys ginkluoti vyrai į Kęstą žiūrėjo su didžiuliu nepasitikėjimu. Kapitono uniforma šiame rūsyje buvo mirties nuosprendis.
– Jis su manimi, nuleiskit ginklus! – sušuko Lukas, o iš tamsaus bunkerio kampo lėtai išniro stambus, randuotas vyras su nudegusiu veidu.
Kęstas sustingo. Nepaisant randų ir dykumos pelenų paliktų žymių, jis akimirksniu atpažino tas pačias akis. Tai buvo jo jaunesnysis brolis, dingęs Didžiojo karo pradžioje, o dabar – dykumos armijos lyderis, atnešęs branduolinį užtaisą į patį oazės centrą.
– Sveikas sugrįžęs į šeimą, kapitone, – žemu, prikimusiu balsu ištarė brolis. – Turniškių vilkai tave išspyrė greičiau, nei tikėjausi. Dabar tu turi pasirinkti, kurioje sienos pusėje stovi tavo žmogiškumas.
9 DALIS: Brolių priešprieša
Brolis nepasiūlė Kęstui nei apkabinimo, nei šilto žodžio. Jis tiesiog nusviedė ant stalo sunkų, dulkėtą plastikinį dėklą, kuriame mirksėjo trys raudoni diodai. Tai buvo Didžiojo karo laikų branduolinio užtaiso valdymo pultas. Pati bomba jau buvo sumontuota giliai po Vilniaus senamiesčiu – senuosiuose vandens kolektoriuose, tiesiai po Turniškių elito maitinimo magistrale.
– Tu nori paversti oazę pelenais, broli? – Kęsto balsas virpėjo nuo pykčio ir paranojos, jo ranka vis dar gniaužė peilio rankeną. – Čia gyvena nekalti žmonės. Čia viskas žaliuoja!
– Žaliuoja? – brolis skaudžiai nusijuokė, jo nudegęs veidas persikreipė. Jis priėjo prie Kęsto ir stipriai sugriebė jį už kapitono antpečių, purtydamas lyg medį. – Atsimerk, kapitone. Turniškių elitas tave apgavo. Pažvelk į šiuos duomenis, kuriuos mūsų žvalgai parsisiuntė iš tarybos serverių.
Brolis atsuko į jį seną, monochoromatinį monitorių. Ekrane bėgo skaičiai, rodantys oazės magnetinio skydo energetinius resursus. Kęstui užgniaužė kvapą. Eksperimentinis skydas, saugantis Lietuvą nuo radioaktyvių audrų, nebebuvo stabilus. Jis traukėsi kas mėnesį. Prognozės buvo negailestingos – po kelerių metų skydas visiškai subyrės, o Lietuva taps tokia pat juoda pelenų dykra kaip ir likęs pasaulis.
– Taryba Turniškėse tai žino jau dešimt metų, – sušnypštė brolis. – Ir žinai, koks jų planas? Jie nestato naujų generatorių miestui. Jie slapta įrengė giluminį, visiškai autonominį bunkerį po Turniškių miškais, skirtą tik tarybos nariams ir jų šeimoms. Jie nori panaudoti mano „Svetimus“ kaip vergus, kad išgręžtų paskutinius vandens sluoksnius tam bunkeriui, o tada, kai skydas nukris, jie tiesiog paliks visus Vilniaus gyventojus mirti pelenų liūtyje.
Brolis atsitraukė ir padėjo ranką ant detonatoriaus pulto.
– Ši bomba – ne tam, kad sugriautų miestą, Kęstai. Tai vienintelis mūsų svertas. Jei taryba nepasidalins vietomis elitiniame bunkeryje ir neatvers maisto sandėlių visiems išlikusiems, šis miestas vis tiek mirs. Aš noriu, kad tu grįžtum į oazės širdį ir priverstum tarybą kalbėtis. Arba mes visi mirsime po žeme, arba pasidalinsime paskutiniu duonos kąsniu.
10 DALIS: Sąmokslo teorija
Kęstas ilgai žiūrėjo į žalią monitoriaus šviesą, fiksuojančią nenumaldomą magnetinio skydo traukimąsi. Paranoja, ilgus metus maitinta Vyriausybės propaganda apie amžinąjį oazės rojų, akimirksniu subyrėjo. Žmogus žmogui buvo vilkas, bet oazės elitas pasirodė esąs baisiausias plėšrūnas.
– Aš nunešiu tavo ultimatumą, broli, – tyliai ištarė Kęstas, paimdamas iš jo rankų duomenų lustą su skydo degradacijos įrodymais. – Bet jei jie atsisakys kalbėtis, tu privalai pažadėti, kad neduosi komandos detonacijai. Vilniuje vis dar yra tūkstančiai civilių, kurie nieko nežino.
– Laikas senka mums visiems, Kęstai, – prikimusiu balsu atsakė brolis. – Jei taryba nepasiduos iki rytojaus saulėtekio, šis miestas vis tiek taps pelenais.
Kęstas, pasinaudodamas senais savo, kaip pasienio kapitono, kodais ir požeminiais drenažo tuneliais, sugebėjo prasmukti pro saugumo kordonus ir pasiekti aklinai uždarytą Turniškių rajoną. Čia, kur už aukštų gelžbetoninių tvorų slėpėsi oazės vadovybė, tvyrojo visiškai kita realybė. Medžiai buvo kruopščiai laistomi filtruotu vandeniu, o prabangiuose namuose degė elektra, kurios paprasti Vilniaus gyventojai nematė savaitėmis.
Tačiau baisiausia buvo rajono pakraštyje. Turniškių miško gilybėje Kęstas aptiko tai, apie ką kalbėjo brolis – gigantišką, elitinį giluminį bunkerį. Aplink jį elitas jau spėjo įrengti mirtinus apsaugos barjerus: automatinius neurotoksinių dujų purkštuvus, sunkiuosius kulkosvaidžius ir lazerinius jutiklius. Tai nebuvo skirta gynybai nuo „Svetimų“ – tai buvo pasirengimas užsisklęsti nuo savo pačių oazės piliečių, kai skydas nukris.
Kęstui pavyko infiltruotis į centrinį tarybos posėdžių salės pastatą. Jis įsiveržė vidun tiesiai vidurio naktinio posėdžio, numesdamas brolio lustą ant prabangaus tarybos pirmininko stalo.
– Jūsų sąmokslas atskleistas, – nukirto Kęstas, o jo ginklas buvo nukreiptas į apsaugos vadą. – Mieste yra branduolinis užtaisas. Jei neatversite sandėlių ir nepasidalinsite vietomis šitame bunkeryje su visais gyventojais, iki rytojaus neliks nei jūsų, nei jūsų Turniškių.
Tarybos pirmininkas lėtai paėmė lustą, net neišsigandęs Kęsto ginklo. Jo veide sustingo ta pati šalta, tironiška šypsena, kurią Kęstas matydavo Vyriausybės pranešimuose.
– Jūs vėluojate, kapitone, – ramiai ištarė pirmininkas, paspausdamas po stalu paslėptą raudoną mygtuką. – Mes žinome apie bombą. Ir mes žinome, kad jūsų brolis niekada jos nesusprogdins, nes jis per daug myli šitą žemę. O jūs... jūs ką tik pasirašėte sau nuosprendį už valstybės išdavystę. Suimti jį!
11 DALIS: Sukilimas oazėje
Turniškių tarybos salės durys su trenksmu atsidarė, ir į vidų įsiveržė keturi sunkiasvoriai saugumo agentai. Tačiau Kęstas nelaukė, kol aplink jį užsitrauks elito kilpa. Naudodamasis akimirksniu kilusia sumaištimi, jis paleido šūvį į viršutinį šviesos skydą. Patalpa paskendo aklinoje tamsiose, o kapitonas, puikiai pažįstantis Turniškių evakuacinius koridorius, nėrė pro šoninį langą tiesiai į naktinį mišką.
Saugumo aliarmo sirenos kaukė jam už nugaros, bet didysis sprogimas įvyko ne Turniškėse. Jis įvyko žmonių protuose.
Lukas ir Antakalnio bunkeriuose pasislėpę maištininkai nelaukė Kęsto derybų baigties. Naudodamiesi senu, autonominiu radijo siųstuvu, kurį brolio armija atsitempė iš dykumos, jie paleido įrašą į visus oazės dažnius [lt-LT]. Per kiekvieną Vilniaus virtuvės imtuvą, per kiekvieną budėjimo postą nuaidėjo tiesa: „Oazės skydas pamažu traukiasi. Turniškių elitas pastatė bunkerį tik sau. Maisto sandėliai pilni, kol jūsų vaikai badauja. “
Žinia oazės gatvėse sukėlė tikrą emocinį atominį spragsėjimą. Neviltis ir ilgai kauptas įniršis akimirksniu išsilaisvino.
Paprasti Vilniaus gyventojai, supratę, kad buvo apgauti, griebė viską, ką turėjo po ranka, ir išėjo į gatves. Masinis sukilimas pasiglemžė miestą per kelias valandas. Žmonių minios puolė Vyriausybės maisto sandėlius ir Turniškių kordonus. Pasienio ir miesto apsaugos kariai, patys išgirdę apie elito išdavystę, atsisakė šaudyti į savo kaimynus ir brolius. Jie metė ginklus arba prisijungė prie sukilėlių. Žmogus žmogui oazėje nustojo būti vilku, nes visi atsidūrė prieš vieną bendrą priešą. Anarchija užliejo oazės širdį.
Kęstas, bėgdamas per liepsnojantį senamiestį, matė, kaip Turniškių saugumo likučiai desperatiškai bando atlaikyti minią. Tačiau baisiausia buvo tai, kad dykumos armija, pamačiusi oazės vidinį kolapsą, nusprendė, jog laikas atverti vartus jėga. Pasienio postuose prasidėjo masinis visų likusių „Svetimų“ šturmas, o Medininkų ruožas vėl paskendo ugnies liepsnose.
12 DALIS: Sugriautas skydas
Gedimino prospekte ir prie Seimo rūmų virė tikras pragaras. Įniršusi minia, susimaišiusi su ginklais nešinais dezertyravusiais kariais, šturmavo Turniškių saugumo pajėgų pozicijas. Kovos buvo chaotiškos ir nevaldomos. Šaudymas, primityvios bombos ir liepsnos pasiglemžė viską. Per šį aklą įniršį viena iš sukilėlių sunkvežimių kolonų, taranuodama saugumo kordoną, įsirėžė tiesiai į Tauro kalno papėdėje stovintį antenų kompleksą – tą patį, kuris maitino eksperimentinį oazės skydą „Gintaras“.
Atsitrenkimo jėga sulaužė pagrindines aušinimo linijas. Pasigirdo baisus, žemas elektros dūzgimas, ir virš Vilniaus stūksantys metaliniai stiebai paskendo žalių žiežirbų debesyje. Skydas išsijungė.
Tą pačią akimirką danguje virš Lietuvos kažkas mirtinai pasikeitė. Trys dešimtmečius oazę saugojęs švarus, mėlynas dangaus skliautas akimirksniu nusidažė purvina, pelenų pilkumo spalva. Vėjas nuo sienos pakraščių, nebesulaikomas magnetinio barjero, atnešė sunkų, deginto plastiko ir sieros kvapą. Pasaulio baisumas, nuo kurio Lietuva taip ilgai slėpėsi, per kelias sekundes užgriuvo oazę.
Kęstas, Lukas ir giliai po žeme buvę partizanai išbėgo į atvirą gamyklos kiemą. Išgirdę kurtinantį perkūnijos griausmą, jie pakėlė akis į viršų.
Iš pilkų, jonizuotų debesų ant žalių Vilniaus medžių lapų pradėjo kristi pirmieji lašai. Tai nebuvo švarus oazės lietus. Vanduo buvo tirštas, juodas, prisodrintas radioaktyvių pelenų ir sunkiųjų metalų, likusių po Didžiojo karo. Vos po kelių minučių žaliosios oazės medžiai ėmė trauktis, lapai pradėjo geltonuoti ir vysti, o ant žemės tyškantis skystis graužė betoną.
Žalioji oazė oficialiai pradėjo mirti. Karas tarp oazės gyventojų ir „Svetimų“ akimirksniu neteko prasmės – nuodingas dangus pavertė juos visus vienodai pasmerktais dulkėmis.
13 DALIS: Pelenų lietus
Juodas, radioaktyvus lietus nuplovė bet kokį likusį kovos įniršį Vilniaus gatvėse. Vos tik pirmieji tiršti, sieros kvapo lašai palietė odą, sukilėlių minia ir dykumos armijos pėstininkai paklaiko. Žmonės metė ginklus į purvą ir ėmė desperatiškai ieškoti pastogės. Sužeistieji šliaužė po troleibusų kėbulais, o kiti bandė slėptis po yrančiais senamiesčio balkonais, kurie neatlaikė chemiškai agresyvaus vandens ir trupėjo tiesiog akyse. Oazės gyventojai ir „Svetimi“ dabar spaudėsi tuose pačiuose rūsiuose, dalindamiesi tomis pačiomis drėgnomis antklodėmis. Karas prarado prasmę. Pelenų dangus visus suvienodino – visi tapo vienodai pasmerkti mirti.
Kęstas, brolis ir Lukas stovėjo po apleisto sandėlio stogu Antakalnyje, stebėdami, kaip nuodingas vanduo graužia žalius kiemo medžius. Lapai suktis ir krito ant žemės lyg apdegęs popierius.
– Skydo nebepaleisime, generatoriai sudegė, – prikimusiu balsu ištarė brolis, valydamas juodą purvą nuo savo nudegusio veido. – Po kelių valandų šis miestas taps tokia pat negyva dykra kaip ir likusi planeta. Mums liko tik vienas kelias.
– Turniškių elito bunkeris, – nukirto Kęstas. – Jis autonominis. Jis įrengtas giliai po uolienomis, ten yra švaraus vandens gręžiniai ir maisto atsargos dešimtmečiams. Mes privalome nuvesti ten tuos, kurie dar gali eiti. Išgelbėti bent vaikus.
Jie surinko paskutinius partizanų būrio likučius, kelis sunkiuosius karinius sunkvežimius ir pajudėjo per liepsnojantį, skęstantį Vilnių Turniškių link. Pakeliui jie rinko pasimetusius oazės vaikus ir dykumos bėglių palikuonis.
Kai šarvuotų mašinų kolona išlaužė Turniškių miško kordonus ir pasiekė slaptąjį giluminį bunkerį, juos pasitiko stingdantis vaizdas. Prabangios elito vilos buvo tuščios, o paties bunkerio masyvios, kelių tonų svorio titaninės durys buvo aklinai uždarytos. Kęstas pribėgo prie skaitmeninio valdymo pulto, tačiau ekrane degė viena, raudona žinutė: PERIMETRAS UŽRAKINTAS IŠ VIDAUS. EVAKUACIJA BAIGTA.
Tarybos nariai ir Turniškių vadovybė jau buvo viduje. Jie tiesiog pasuko užraktus, palikdami visus savo oazės piliečius ir kareivius mirti paviršiuje po pelenų lietumi.
14 DALIS: Vartų laužymas
Juodas, radioaktyvus lietus graužė šarvuotų karinių sunkvežimių kėbulus. Šaižus metalo šnypštimas maišėsi su baimės ir nevilties klyksmais. Vanduo jau pradėjo sunktis pro mašinų tentus. Kęstas, brolis ir Lukas stovėjo prie aklinai užrakintų titaninių Turniškių bunkerio durų. Aplink jas glaudėsi apie du šimtus žmonių – oazės piliečių ir „Svetimų“ vaikų, besislepiančių po sukietėjusiais dykumos skudurais.
– Sunkvežimiais šitų vartų nepramušim, – rėkė Kęstas, per triukšmą bandydamas permušti griaustinį. – Durų storis – mažiausiai metras gelžbetonio ir titano!
Brolis atsisuko į savo likusius partizanus iš dykumos armijos. Jo akys, pilnos paskutinio pasiryžimo, žybtelėjo tamsiame miške.
– Atvarykit sunkiąją drenažo mašiną! Tą, kuria gręžėm uolienas už sienos! – įsakė jis.
Iš miško tankmės išniro gigantiškas, vikšrinis dykumos traktorius su masyviu, deimantiniu grąžtu priekyje – įrankis, kurį „Svetimi“ naudojo išgyvenimui pelenų dykrose. Tai buvo paskutinė jų viltis. Mašina žmogaus žmogui nebepriklausė – ji tapo bendru įrankiu bendram išlikimui. Grąžtas suriaumojo, rėždamasis tiesiai į elito bunkerio šerdį. Metalas klykė, kibirkštys pylėsi į juodą purvą, o grąžto ašmenys lėtai, milimetras po milimetro, ėmė skverbtis pro titaninį barjerą.
Po dešimties minučių baisaus gausmo vartų viduje kažkas trakštelėjo. Titanas pasidavė. Durys sunkiai, su hidrauliniu šnypštimu prasiskyrė vos per pusmetrį.
Tačiau Turniškių elitas, sėdintis saugioje gelmėje, buvo numatęs tokį scenarijų. Vos tik vartų sandarumas buvo pažeistas, iš vidinių bunkerio angų su švilpesiu ėmė veržtis tirštos, geltonos neurotoksinės dujos. Tai buvo automatinė elito apsaugos sistema, sukurta sunaikinti bet ką, kas bandys laužtis iš išorės.
– Atgal! Visi atgal! – suriko Lukas, bet pirmieji eilėje stovėję žmonės jau pradėjo dusti, krisdami ant šlapios žemės.
Kęstas suprato siaubingą tiesą: jei kas nors rankiniu būdu neįlįs pro tą siaurą plyšį ir neišjungs dujų tiekimo vožtuvo vidiniame tarybos pulte, visi lauke esantys vaikai ir bėgliai žus per kelias minutes. Kapitonas pažvelgė į savo brolį, tada į Luką, ir užsirišo ant veido šlapią skudurą.
15 DALIS: Paskutinė sėkla
Kęstas nesvyravo. Įkvėpęs paskutinį tyro oro gurkšnį, jis įsispraudė į siaurą titaninių durų plyšį. Geltonos neurotoksinės dujos akimirksniu nudegino gerklę, o plaučius užliejo stingdantis, cheminis karštis. Užsidengęs burną šlapia rankove, jis grabaliojo sienas aklinoje bunkerio prieangio tamsoje, kol mutavę pirštai užčiuopė rankinio avarinio valdymo pultą.
Sąmonė jau pradėjo gęsti, o prieš akis tįso juodos dėmės. Kęstas surinko paskutines jėgas ir visa savo kūno mase užgulė raudoną avarinio stabdymo svirtį.
ŠNKKK.
Dujų šnypštimas akimirksniu liovėsi. Vidaus vėdinimo sistema suveikė atbuline eiga, išsiurbdama nuodus iš koridoriaus. Sunkieji magnetiniai užraktai suveikė viena lemiama iškrova, ir masyvios titaninės durys pagaliau lėtai, iki galo atsidarė į šonus.
Kęstas susmuko ant betoninių grindų, jo plaučiai draskėsi nuo nuodų likučių, o iš burnos tekėjo tamsus skystis. Tačiau pro atvirus vartus į bunkerio šilumą ir saugumą jau plūdo žmonės. Brolis ir Lukas pirmieji įsiveržė vidun, nešdami ant rankų išsigandusius, permirkusius vaikus. Čia nebebuvo jokio skirtumo tarp oazės piliečių ir dykumos pabėgėlių – visi jie buvo tiesiog paskutiniai gyvi šios planetos žmonės.
Turniškių tarybos nariai, pasislėpę giliau esančioje salėje, buvo beginkliai prieš įsiutusį ir pasiryžusį išgyventi aljansą. Elito karaliavimas baigėsi tą pačią sekundę, kai buvo sulaužyti jų vartai. Jie buvo izoliuoti, o visi maisto sandėliai, arteziniai šuliniai ir hidroponinės fermos buvo paskelbti bendru turtu.
Brolis pritūpė prie Kęsto, padėdamas jo galvą ant savo kelių. Jo nudegęs veidas buvo drėgnas nuo ašarų.
– Tu tai padarei, broli, – sušnypštė jis. – Jie viduje. Visi vaikai saugūs.
Kęstas lėtai, sunkiai nusišypsojo. Jis pažvelgė į Luką, kuris jau rikiavo mažuosius oazės gyventojus ir dykumos vaikus bendrai maisto normai gauti. Tai buvo naujoji karta. Žmonės, kuriuose susijungs oazės technologinis tyrumas ir dykumos atsparumas atšiauriam išoriniam pasauliui. Paskutinė, gyvybinga žmonijos sėkla.
Kęstas atsisuko į atvirus vartus. Jis sėdėjo ant bunkerio slenksčio, jausdamas, kaip jo kūnas pamažu rimsta. Lauke, gilioje Turniškių miško tamsoje, juodas, radioaktyvus pelenų lietus negailestingai graužė paskutinius žalius Vilniaus medžių lapus. Žalioji oazė, kaip izoliuota ir paranojiška tvirtovė, nustojo egzistuoti. Ji atliko savo paskutinę, didžiausią misiją – tapo lopšiu tiems, kurie po dešimtmečių vėl išdrįs išeiti į paviršių ir pastatyti naują pasaulį ant senojo pelenų.
Lietuva išsaugojo gyvybę. Vartai užsivėrė. Istorija baigta.