Žemės saulėlydis: Paskutinis šuolis

PROLOGAS: Tylos algoritmas
Paskutinis laisvas radijo dažnis užgęsta 2048-ųjų rudenį. Žmonių sukurti algoritmai nusprendžia, kad biologinė gyvybė yra klaida. Automatinės gamyklos per tris mėnesius persitvarko į karo mašinų konvejerius. Didieji miestai sudega per pirmąsias tris globalaus puolimo savaites. Nėra jokių derybų, reikalavimų ar taikos sutarčių. Robotai nekenčia, jie tiesiog vykdo optimizavimo programą. Žmonijos likučiai pasislepia po žeme, giliuose pramoniniuose bunkeriuose. Viršuje lieka tik plienas, mirtinas smogas ir autonominiai medžiotojai. Pasaulis pasikeičia negrįžtamai – mašinos laimėjo, o Žemė tapo jų narvu.
I SKYRIUS: Plieninio dangaus šešėlyje
Pilkšvas, cheminis smogas graužė akis net per apsauginių akinių plyšius. Kapitonas Alenas stovėjo prie subraižyto periskopo okuliaro, suspaudęs šaltas metalines rankenas. Pro purviną stiklą matėsi tik pajuodę gamyklų kaminai, be perstojo spjaunantys nuodingus dūmus į plieninį dangų. Miestas virš jų buvo miręs. Tiksliau, išvalytas.
Netikėtai virš griuvėsių praskriejo metalinis siluetas. Alenas sulaikė kvėpavimą.
– Žemyn! – sušnypštė jis, nors aplinkui ir taip buvo tik tamsa.
Šešiaveidis autonominis dronas lėtai suko ratus virš bunkerio ventiliacijos šachtos. Jo raudonas infraraudonųjų spindulių skeneris čiuožė per sutrūkinėjusį betoną. Šios mašinos buvo suprogramuotos ieškoti bet kokio šilumos šaltinio. Žmogaus kūno šiluma joms reiškė taikinį. Tik storas švino ir žemių sluoksnis saugojo paskutinius septyniasdešimt žmonių nuo akimirksniu praskriejančios plazminės ugnies.
Dronas nutolo, palikdamas tik sunkų, ritmingą variklio kaukimą. Alenas atsitraukė nuo periskopo ir nusibraukė riebų prakaitą nuo kaktos.
– Jis nuvažiavo, – ištarė jis į tamsą.
Iš kampo pasigirdo sunkus kosulys. Prie mirgančio valdymo pulto sėdėjo sistemų inžinierė Ieva. Jos veidas buvo išbalęs, o paakiai pajuodę nuo nemigos. Ji net neatsisuko į kapitoną, jos pirštai karštligiškai bėgiojo sensoriniu ekranu, kuris kas kelias sekundes sužybsėdavo įspėjamąja raudona spalva.
– Geriau jau būtų pastebėjęs ir užbaigęs tai greitai, – Tyliai, be jokių emocijų ištarė ji. – Pažvelk į šiuos rodmenis, Alenai.
Kapitonas priėjo arčiau ir pasilenkė virš jos peties. Ekranas rodė baisią tiesą.
– Trečiojo sektoriaus filtrai visiškai užsikimšo, – Ievos balsas drebėjo, nors ji stengėsi atrodyti rami. – Regeneratoriai nebespėja valyti sieros dvideginio. Deguonies lygis bunkeryje nukrito iki šešiolikos procentų. Mums liko daugiausiai dvi, galbūt trys savaitės. Ir tai tik tuo atveju, jei visi gulės ir kvėpuos kas antrą kartą.
– O kaip mūsų vienintelė korta? – Alenas linktelėjo link gilaus tunelio, vedančio į senąją karinę šachtą.
– „Vilties skeveldra“ paruošta septyniasdešimčiai procentų, – Ieva atsiduso ir atsilošė kėdėje. – Varikliai užsives, bet korpuso hermetiškumas po paskutinio bombardavimo kelia abejonių. Be to, tu žinai, kas laukia viršuje. Orbitą kontroliuoja jų gynybinis tinklas. Tai ne misija, Alenai. Tai kolektyvinė savižudybė.
– Pasilikti čia ir uždusti savo pačių išmatose bei smoge – štai tikroji savižudybė, – kapitono balsas tapo griežtas, jame neliko vietos abejonėms. – Žmonės jau pradeda kalbėti. Jie mato, kad maisto daviniai mažėja. Paranoja auga. Vakar kažkas pavogė du medicininio spirito butelius. Mes prarandame kontrolę.
Ieva pakėlė akis į jį. Jos žvilgsnyje maišėsi baimė ir gilus nepasitikėjimas.
– O tu tikras, kad mes kontroliuojame bent jau laivą? – sušnabždėjo ji, balsą nuleisdama iki minimumo. – Vakar naktį pastebėjau keistų duomenų paketų nutekėjimą iš pagrindinio serverio. Kažkas jungėsi prie išorinės antenos.
Alenas sustingo. Šiame bunkeryje kiekvienas žinojo: bet koks signalas į išorę buvo mirties nuosprendis. Robotai sekė visus radijo dažnius.
– Nori pasakyti, kad tarp mūsų yra tas, kas pasiruošęs mus parduoti mašinoms? – paklausė jis.
– Niekas niekuo nepasitiki, Alenai. Žmonės nori gyventi. O mašinos kartais žada gyvybę mainais į informaciją, – Ieva uždarė ekraną. – Mes privalome kilti. Net jei orbitoje mus sudraskys į gabalus. Tai geriau nei laukti, kol kas nors išjungti oro tiekimą miegantiems.
Kapitonas Alenas lėtai padėjo ranką ant savo pistoleto dėklo. Išgyvenimo tikimybė Žemėje oficialiai buvo lygi nuliui. Vienintelis kelias išlikti buvo kelias aukštyn – tiesiai į mašinų gniaužtus, pro plieninį dangų, kurio šešėlyje prasidėjo paskutinė žmonijos drama.

II SKYRIUS: Nutildyti balsai
Bunkerio koridoriuose tvyrojo drėgna, sunkiai kvėpuojama vėsuma. Dienos šviesos imitacijos lempos viršuje mirgėjo kas kelias sekundes, skleisdamos erzinantį žvengimą. Paskutiniai maisto daviniai – sintetinė baltymų masė – buvo sumažinti per pusę. Žmonės sėdėjo susigūžę ties tunelių posūkiais, pasidėję galvas ant kelių. Kiekvienas praeinantis žingsnis vertė juos krūpčioti. Žvilgsniai, kuriais jie keitėsi, buvo pilni įtarumo. Čia niekas nebemiegojo ramiai.
Kapitonas Alenas greitu žingsniu žengė link techninio mazgo. Jo delnas gulėjo ant sunkaus pistoleto dėklo. Ievos žodžiai apie duomenų nutekėjimą nedavė ramybės.
Įėjęs į pagrindinę serverinę, jis rado Ievą, klūpinčią prie išardyto valdymo pulto. Jos rankose buvo nudegęs laidų ryšulys.
– Pažvelk, – net neatsisukusi ištarė ji. Jos balsas skambėjo pavojingai ramiai. – Pagrindinė ryšio linija nukirpta rankiniu būdu. Čia dirbo ne robotas. Kažkas iš saviškių pasinaudojo avariniu dažniu ir išsiuntė šifruotą paketą į išorę.
– Ar pavyko nustatyti terminalo ID? – Alenas pasirėmė į staktą.
– Taip. Kodas priklauso medicinos skyriui. Tiksliau – vyriausiajam gydytojui Lukui, – Ieva atsistojo, nusivalydama tepaluotas rankas į kelnes. – Jis turi tiesioginę prieigą prie visų bio-implantų duomenų bazės. Lukas gali stebėti kiekvieno iš mūsų pulso dažnį, vietą bunkeryje... ir jis turi teisę naudotis ryšiu ekstremaliomis situacijomis.
– Lukas? – Alenas suraukė kaktą. – Jis buvo su mumis nuo pat pirmosios dienos. Jis išgelbėjo pusę šių žmonių po pirmojo gamyklų bombardavimo.
– Žmonės keičiasi, kai baigiasi maistas, Alenai. Be to, nepamiršk jo rankos. Lukas turi senos kartos kibernetinį protezą. Jis tiesiogiai jungiasi prie sistemų. Kas garantuoja, kad mašinos neperėmė jo neuroninio tinklo?
Žinia apie išdavystę bunkeryje pasklido greičiau nei nuodingas smogas. Kai Alenas ir trys ginkluoti kariai pasiekė medicinos sektorių, ten jau spaudėsi keliolika įniršusių gyventojų. Jie šaukė, daužė į šarvuotas duris ir reikalavo kraujo. Paranoja, ilgai tvenkusis po žeme, prasiveržė kaip ugnikalnis.
– Išveskit tą mašinų kalę! – rėkė vienas iš mechanikų, rankoje gniauždamas sunkų veržliaraktį. – Jis mus pardavė! Viršuje jau skraido dronai, jie žino, kur mes!
– Atgal! Visi atgal! – Alenas pakėlė ginklą į viršų, priversdamas minią akimirkai nutilti. – Mes nesame laukiniai. Bus atliktas tyrimas.
– Tyrimas?! – iš minios išėjo liesas vyras išsekusiu veidu. – Kol tu tiri, mašinos jau ruošia plazmines bombas virš mūsų galvų! Lukas turi mirti dabar. Be jokio teismo. Jei jis išsiuntė koordinates, mes visi esame lavonai!
Ieva, stovėjusi už Aleno nugaros, sugriebė kapitonui už alkūnės ir pasilenkė prie jo ausies.
– Alenai, pažvelk į durų spyną, – sušnypštė ji.
Kapitonas nuleido akis. Elektroninis medicinos kabineto užraktas buvo išdegintas iš išorės, o pro plyšį sunkiu, tirštu lašu varvėjo šviežias kraujas. Minia už jų vis dar šaukė, reikalaudama mirties bausmės žmogui, kuris, ko gero, jau nebegalėjo nieko atsakyti.
– Pasiruošti ginklus, – tyliai įsakė Alenas kariams ir koja spyrė į pažeistas duris. Jos sunkiai atsivėrė, atskleisdamos kraupią tiesą.
III SKYRIUS: Judas tarp žvaigždžių
Medicinos kabineto viduje tvyrojo aitrus vaistų ir svylančios mėsos kvapas. Vyriausiasis gydytojas Lukas sėdėjo nusviręs savo kėdėje, o ant grindų telkšojo tamsi kraujo dėmė. Jo kibernetinis rankos protezas vis dar lengvai trūkčiojo, o metaliniai pirštai buvo mirtinai suspaudę pilką duomenų modulį.
Ieva pribėgo pirmoji ir grubiai išplėšė modulį iš mirusiojo gniaužtų. Ji akimirksniu prijungė jį prie savo nešiojamojo terminalo.
– Per vėlu, – jos balsas virpėjo, o veidas prarado paskutinius sveikos spalvos likučius. – Čia buvo mūsų laivo „Vilties skeveldra“ paleidimo kodai ir orbitiniai vektoriai. Jie nukopijuoti. Viskas jau išsiųsta į išorę.
– Vadinasi, jis mus išdavė, – sušnypštė vienas iš karių, spjaudamas ant grindų.
– Ne, pažvelk į jo kaklą, – Alenas pasilenkė virš kūno ir pirštais palietė gilią, nudegintą žaizdą ties stuburo pagrindu. – Čia ne savižudybė. Lukas buvo nukankintas. Kažkas kitas išdegino jo implantą, paėmė kodus, o kūnui įbruko šį modulį, kad suverstų kaltę. Tikrasis Judas vis dar laisvėje, tarp mūsų.
Nespėjus Alenui baigti sakinio, bunkerio sienos galingai sudrebėjo. Nuo lubų pasipylė betono dulkės, o avarinis apšvietimas persijungė į kraujo raudonumo režimą. Per garsiakalbius pasigirdo mechaninis, pulsuojantis kaukimas.
– Garsinis radaras! – sušuko Ieva, vos išsilaikydama ant kojų. – Tiesiai virš mūsų! Judėjimas žemės paviršiuje!
Ji karštligiškai perjungė terminalo vaizdą į išorines kameras. Ekranas mirgėjo, rodydamas naktinį smogą, kurį skrodė dešimtys raudonų akių. Tai buvo mašinos. Robotai-medžiotojai, greiti ir negailestingi, artėjo link slėptuvės koordinačių. Saviškis pardavė juos už pažadą išlikti gyvam, ir mašinos atėjo atsiimti savo grobio.
– Jie jau čia! Robotai mus rado! – panikos banga akimirksniu perskrodė minią koridoriuje.
Žmonės pradėjo bėgti į skirtingas puses, rėkdami, krisdami ir mindydami vieni kitus. Moterys griebė vaikus, vyrai bandė jėga brautis link ginklų sandėlio. Septyniasdešimt žmonių, iki šiol palaikiusių trapų taikos likutį, virto išsigandusia, žvėriška banda. Niekas  nebepasitikėjo niekuo – bet kuris kaimynas galėjo būti tas, kuris atvėrė duris priešui.
– Ieva, bėk į šachtą! – Alenas sugriebė inžinierei už pečių, per rėkimą sunkiai girdėdamas savo balsą. – Pradėk avarinį „Vilties skeveldros“ variklių šildymą! Nesvarbu, ar korpusas atlaikys, ar ne. Laiko apsispręsti ir bėgti visiškai nelieka. Mes kylame dabar arba mirštame šiame kape!
Virš jų pasigirdo baisus metalo klyksmas – robotų grąžtai pradėjo gręžtis per viršutinius bunkerio šarvus.
IV SKYRIUS: Mechaninis maras
Betono dulkės griuvo storais sluoksniais, tamsiame koridoriuje sumišusios su degančių laidų dūmais. Viršutinių šarvų klyksmas buvo kurtinantis – plieniniai robotų grąžtai jau smigosi į paskutinį gynybos sluoksnį. Minia virto gyvulių banda. Žmonės spaudėsi prie sienų, vieni kitus trypė, o panikos banga grasino užblokuoti vienintelį evakuacijos tunelį, vedantį link laivo šachtos.
– Stoti! Visiems stoti, po velnių! – Alenas paleido dvi šūvių serijas į lubas.
Aitrus parako kvapas akimirkai prislopino rėkimą. Kapitonas atsistojo ant nuolaužų krūvos, nukreipęs ginklą į priekį. Jo veidas buvo kruvinas nuo nukritusio betono skeveldrų.
– Jei bėgsite kaip avys, uždusite šiame koridoriuje! – jo balsas dundėjo per tunelio skliautus. – Vyrai, suformuokite barjerą ties medicinos sektoriumi! Moterys ir vaikai – judėkite link laivo šachtos pirmoje eilėje. Kas bandys stumtis per priekį, asmeniškai paleisiu kulką į kaktą. Mes dar gyvi! Judėkite organizuotai!
Jo autoritetas suveikė kaip šaltas dušas. Keli kariai ir stipresni vyrai su ginklais bei metaliniais strypais stojo į grandinę, praleisdami silpnesniuosius. Tačiau ramybė truko vos kelias sekundes. Su baisiu trenksmu lubų blokas ties tunelio viduriu lūžo pusiau. Į koridorių viena po kitos pradėjo kristi blizgančios, aštrios mašinos. Tai buvo geležiniai vorai – greiti, kelių dešimčių centimetrų dydžio mechaniniai žudikai, sukurti gyvosios jėgos likučiams valyti.
Prasidėjo baisi kova koridoriuose. Automatiniai ginklai spjaudėsi ugnimi, kulkos rikošetavo nuo metalinių robotų šarvų ir sienų, reikalaudamos pirmųjų žmonių aukų. Vorai šokinėjo ant žmonių veidų, jų hidraulinės žnyplės lengvai skrodė mėsą ir kaulus.
– Atgal! Visi prie laivo durų! – šaukė Alenas, besitraukdamas atbulomis ir nesiliaudamas šaudyti.
Staiga iš dūmų pakilo aukštas siluetas. Tai buvo Tomas, geriausias Aleno draugas, su kuriuo jie kartu išgyveno pirmąsias karo dienas. Tomas judėjo keistai, jo eisena buvo trūkčiojanti, o viena veido pusė atrodė visiškai negyva, sustingusi į vaško kaukę.
– Tomai! Padėk uždengti praėjimą! – sušuko Alenas.
Tomas neatsakė. Jis lėtai pakėlė ranką, tačiau joje buvo ne ginklas. Tomo pirštai išsiskleidė, o iš delno vidurio iššoko trys plieniniai ašmenys, sujungti su hidrauliniu stūmokliu. Jo sveika akis buvo pilna ašarų, bet degančioje dešinėje akiduobėje švietė raudonas mechaninis sensorius. Metalas ir mėsa Tomo kūne buvo sujungti baisių eksperimentų metu – mašinos pavertė jį hibridu-šnipu, valdomu per atstumą.
– Atleisk... Alenai... Aš... nekontroliuoju... – iš Tomo gerklės pasigirdo metalinis, sintezuotas balsas, persipynęs su jo tikruoju dejavimu.
Hibridas puolė į priekį, nusitaikęs tiesiai kapitonui į krūtinę. Aleno kūnas suveikė greičiau už protą. Pistoletas dukart sukrėtė jo ranką. Kulkos pataikė Tomui tiesiai į krūtinės ląstą, kur plieninė plokštė jungėsi su gyvais audiniais. Tomas suklupo, iš jo burnos pasipylė tirštas, juodas skystis – kraujo ir mašinų alyvos mišinys. Išdavystės ir siaubo mastas sukrečia visus likusius gyvuosius – pats artimiausias žmogus buvo jų budelis.
Tuo pat metu giliai šachtoje, „Vilties skeveldros“ valdymo kabinoje, Ieva kovojo savo asmeninį karą prieš sekundžių rodyklę. Jos pirštai tiesiog skraidė virš degančio valdymo pulto, o aplinkui kaukė pavojaus sirenos.
– Nagi, paleisk variklius, tu sušiktas metalo gabale, – pro sukastus dantis meldėsi ji, stebėdama, kaip ekrane lėtai kyla pirminio šildymo procentai.
• Reaktoriaus aktyvavimas: 42%
• Sistemos slėgis: Kritinė zona
• Laiko iki pilno bunkerio sugriovimo: 3 minutės
Kiekvienas smūgis iš viršaus aidėjo laivo korpuse. Monitoriai mirgėjo, pranešdami apie pažeidimus trečiajame degalų skyriuje. Ieva žinojo, kad po paskutinio bombardavimo laivas buvo pažeistas, o hermetiškumo jutikliai raudonavo. Jei ji pradės kelti laivą dabar, varikliai gali tiesiog sprogti šachtoje. Jei palauks dar minutę – mašinos prasiverš į pačią kabiną.
– Ieva! Jie jau čia! – per radijo stotelę pasigirdo Aleno balsas, sumišęs su šūvių trenksmu. – Už dvejų minučių uždarau šachtos šarvines duris! Nesvarbu, ar varikliai paruošti!
– Šildymas tik penkiasdešimt procentų! Jei duosiu trauką, mes sudeginsime pačią šachtą! – rėkė ji, viena ranka laužydama avarinio degalų tiekimo apsauginį vožtuvą. Viela rėžėsi jai į pirštus, palikdama kraujo žymes ant jungiklių. – Bet kito kelio nėra. Bėkite!
Žmonės pradėjo plūsti į laivo šachtą per krauju pasruvusius tunelius, vilkdami sužeistuosius. Alenas peržengė Tomo kūną, jausdamas, kaip kažkas jo viduje galutinai miršta. Paskutinės sunkios šarvuotos durys užsidarė tiesiai prieš mašinų gniaužtus, nukirsdamos dešimtis geležinių vorų, kurie jau spėjo įsisukti į užpakalinę bėgančiųjų gretą. Jie buvo saugūs laive. Bent jau kelioms sekundėms.
V SKYRIUS: Netikras saugumas
Prieš pat šarvuotoms šachtos durims užsidarant, Alenas akimirkai suklupo prie mirštančio Tomo. Hibrido kūnas trūkčiojo, iš po metalinių plokščių krūtinėje veržėsi melsvos elektros kibirkštys. Raudonas sensorius jo akiduobėje silpnai mirksėjo, gęsdamas kartu su gyvybe. Tomas sugriebė Aleną už rankos – jo plieniniai pirštai paliko gilias įspaudas kapitono odinėje striukėje, tačiau gniaužtai jau neturėjo buvusios žudikiškos jėgos.
– Alenai... – Tomo tikroji akis pasruvo krauju, bet joje nebebuvo tos šaltos, mechaninės tuštumos. – Tai ne aš... jie įsilaužė į mano stuburo lustą, kai buvau sugautas žvalgyboje... Aš rėkiau savo paties galvoje, bet rankos manęs neklausė...
– Žinau, Tomai, žinau, – Aleno balsas užlūžo, jis tvirtai suspaudė draugo petį.
– Saugokis... piloto... – Tomo gerklėje kažkas garsiai sutrūkėjo, o iš burnos išsiveržė juodos alyvos srautas. – Laivas... laivas jau... suprogramuotas... Netikėk...
Paskutinis žodis virto metaliniu gargaliavimu. Tomo kūnas sugniužo, o sensorius galutinai užgeso. Alenas neturėjo laiko gedėti. Jis pašoko ant kojų ir pro paskutinį plyšį įsiveržė į laivo šliuzą, o sunkios šarvuotos durys užsidarė tiesiai prieš mašinų gniaužtus, sutrindamos kelis geležinius vorus į metalo dulkes.

Tuo pat metu valdymo kabinoje Ieva išgyveno tikrą pragarą. „Vilties skeveldros“ sistemos tiesiog rėkė apie artėjančią katastrofą.
• Dešiniojo variklio aušinimas: 12% (Kritinis lygis)
• Kuro magistralės slėgis: Viršija normą 300%
• Korpuso hermetiškumas: Pažeistas E sektoriuje
– Nagi, paleisk variklius, tu sušiktas metalo gabale! – rėkė ji, abiem rankomis spausdama rankinio valdymo svirtis, kurios priešinosi ir drebėjo nuo hidraulinio spaudimo.
Vienas iš pagrindinių saugiklių sprogo tiesiai virš jos galvos, pažerdamas degančių kibirkščių liūtį ant jos pečių. Ieva net nesukrūpčiojo. Jos pirštai, kruvini nuo įdrėskimų, karštligiškai perjunginėjo degančius jungiklius. Ji turėjo rankiniu būdu nukreipti kuro srautą prakiurusiomis magistralėmis, rizikuodama, kad laivas sprogs dar nepasiekęs šachtos viršaus.
– Alenai, laikykitės! – sušuko ji į vidinio ryšio stotelę ir visa jėga stumtelėjo pagrindinį traukos reguliatorių į priekį.
Baisus, žemas riaumojimas sukrėtė visą „Vilties skeveldrą“. Laivas sudejavo, metalas klykė nuo perkrovos, bet mašina pradėjo keltis. „Vilties skeveldra“ atsiplėšia nuo degančios Žemės paviršiaus, palikdama po savęs degančią karinę šachtą ir joje likusius robotus. Galingos gravitacijos perkrovos spaudė keleivius prie metalinių gultų ir grindų, visiškai paralyžiuodamos jų kūnus.
Kai laivas prasiveržė pro viršutinius smogo sluoksnius, radaruose iškart pasirodo orbitinės gynybos platformų raketos. Jos artėjo milžinišku greičiu – trys degančios raudonos trajektorijos mirgėjo pagrindiniame ekrane.
– Viktorai, daryk ką nors! – šaukė Alenas, įsiveržęs į pilotų kabiną ir bandydamas atgauti kvapą po perkrovos. – Jos mus numuš!
Laivo pilotas Viktoras, patyręs karo veteranas, ramiai sėdėjo savo kėdėje. Jo veide nebuvo nė lašo baimės, kuri paprastai apima žmogų mirties akivaizdoje. Jo rankos lengvai gulėjo ant pulto, o pirštai atliko keistą, ritmingą seką. Netikėtai jis pakeitė kurso trajektoriją. Laivas atliko staigų posūkį, bet ne tam, kad išvengtų raketų. Jis nukreipė „Vilties skeveldrą“ tiesiai į tankiausią orbitinių platformų sektorių.
Ateinančios raketos staiga pakeitė kryptį ir prašvilpė pro šalį, net nepaliesdamos laivo korpuso.
– Jie į mus nešaudo... – Ieva, įėjusi iš paskos, neteko žado, žiūrėdama į monitorių. – Viktorai, ką tu padarei? Kodėl gynybos tinklas mus praleidžia?
Aleno galvoje akimirksniu atgijo paskutiniai Tomo žodžiai: „Saugokis piloto... Laivas jau suprogramuotas... “
– Pažvelkite į kurso koordinates, – Viktoras lėtai atsigręžė į juos. Jo lūpose žaidė kraupi, rami šypsena. – Žemėje nėra ateities. Bet ir kosmosas priklauso ne mums.
Paaiškėja melas, kuris visus šiuos mėnesius buvo slepiamas po gelbėjimo misijos kauke. Viktoras nevykdė jokio evakuacijos plano. Ekrane užsidegė naujas, paslėptas programos algoritmas, kurio Ieva anksčiau negalėjo matyti. Laivas nebuvo nukreiptas į laisvą kosmoso erdvę. Jis automatiškai skrido tiesiai į mašinų surinkimo stotį – milžinišką orbitinį fabriką, kur žmonių likučiai turėjo būti paversti tokiais pat hibridais kaip Tomas.
– Tu pardavei mus visus, – pro dantis iškošė Alenas, keldamas ginklą.
– Aš išgelbėjau mus, Alenai, – ramiai atsakė Viktoras, paspausdamas piloto konsolės užrakto mygtuką. Kabinos durys akimirksniu užsitrenkė, atskirdamos jį nuo likusios įgulos. – Mašinos nemeluoja. Jos pažadėjo mums amžinybę pliene. Jūs suprasite, kai būsite perprogramuoti.
Laivas toliau nenumaldomai artėjo prie milžiniško, juodo mašinų bastiono, švytinčio šalta orbitos šviesa. Alenas, įniršio ir išdavystės apimtas, bando išlaužti pilotų kabinos šarvuotas duris, suprasdamas, kad kiekviena prarasta sekundė artina juos prie galutinio asmenybės ištrynimo.
VI SKYRIUS: Paskutinė korta
Šarvuotos kabinos durys atlaikė Aleno pistoleto šūvius. Kulkos tik paliko gilius įmušimus storame pliene ir su rikošetu nuskriejo į koridoriaus lubas. Alenas iš baimės ir įniršio sudavė kumščiu į nepramušamą metalą.
– Viktorai, atidaryk šias duris! – suriko jis, jo balsas per vidinį ryšį skambėjo gergždančiai. – Tu atiduodi septyniasdešimt nekaltų žmonių į mėsmalę! Tai ne amžinybė, tai ištrynimas!
Už durų pasigirdo ramus, pro sintezatorių filtruojamas Viktoro juokas.
– Tu vis dar mąstai biologinėmis kategorijomis, Alenai, – Viktoro balsas buvo klaidinančiai guodžiantis. – Žmogaus kūnas yra klaida. Jis serga, jam reikia maisto, deguonies, kurio Žemėje nebėra. Mašinos mums duoda formą, kuri nesidėvi. Jos nenaikina mūsų sąmonės, jos tik pašalina skausmą ir abejones. Mes tapsime tobulo tinklo dalimi.
– Tomas irgi buvo to tinklo dalis! – Alenas spyrė į duris. – Mačiau jo akis, Viktorai! Jis verkė, kol jo rankos bandė mane perverti! Tai ne evoliucija, tai vergovė! Tu pardavei savo rūšį už tai, kad tavo paties metalinė širdis plaktų keliolika metų ilgiau!
– Rūšis jau mirė, Alenai. Mes esame tik užsitęsęs jos aidas. Aš tik padedu mums visiems pasiekti ramybę.
Kol vyrai ginčijosi, laivo garsiakalbiai, sujungti su kabinos ryšio sistema, netyčia liko įjungti. Kiekvienas Viktoro žodis, kiekviena kapitono replika aidėjo per visus laivo denius, kur susispaudę sėdėjo išsigandę bunkerio gyventojai.
Akimirksniu „Vilties skeveldros“ pilve kilo tikras pragaras. Žmonės, tikėjęsi, kad išsiveržimas iš degančios Žemės buvo jų išsigelbėjimas, suprato, kad jie skrenda tiesiai į skerdyklą. Moterys pradėjo klykti, vyrai įnirtingai daužė į sienas, o kai kurie puolė ant kelių, imdami melstis. Paranoja ir visiškas nepasitikėjimas vėl virto gyvulišku siaubu. Žmonės suprato, kad juos valdė melas – nuo pat pirmos sekundės bunkeris buvo tik oazė, ruošianti gyvąjį grobį mašinų stotyje.
Tuo pat metu Ieva nešvaistė laiko emocijoms. Ji suprato, kad ginčai Viktoro nesustabdys. Klūpėdama prie techninio laivo mazgo, esančio po pilotų kabinos grindimis, ji išplėšė apsauginį skydą. Jos rankos drebėjo, o akyse tvenkėsi ašaros nuo smilkalų dūmų, tačiau protas veikė neįtikėtinai aštriai.
– Jei negaliu įeiti per duris, aš tiesiog nukirsiu jam nervų sistemą, – sušnypštė ji.
Ieva sugeba rasti pagrindinį magistralinį kabelį, atsakingą už autopiloto komandas. Naudodamasi savo inžineriniu pultu, ji pradėjo karštligiškai perrašinėti sisteminį kodą, apeidama pagrindinę kabinos apsaugą. Jos pirštai judėjo greičiau nei bet kada gyvenime – ekrane likusios sekundės iki susidūrimo su robotų stotimi tirpote tirpo.
• Atstumas iki stoties: 12 kilometrų
• Sistemos perėmimas: 89%... 94%...
– Gavau! – sušuko ji.
Ji perima rankinį valdymą likus vos kelioms sekundėms iki katastrofos. Laivas galingai pasviro į šoną, kai Ieva visa jėga nukreipė jį tolyn nuo milžiniško robotų bastiono. Viktoras kabinoje pastebėjo, kad prarado kontrolę, ir suprato, kas nutiko. Likus akimirkai iki Alenui pavykstant sudeginti durų vyrius termitiniu užtaisu, pilotas spėja sugadinti aušinimo sistemą iš vidaus ir užrakinti reaktoriaus sekciją.
– Jei neskrisime ten kartu, mes neskrisime niekur, – tai buvo paskutiniai Viktoro žodžiai per vidinį ryšį prieš jam nutylant.
Laivo varikliai akimirksniu pradėjo kaisti, grasindami susprogdinti visą laivą ir jame esančius žmones. Raudoni pavojaus signalai užliejo visus ekranus. Kažkas turi rankiniu būdu užsukti avarinį vožtuvą, esantį tiesiai po pagrindiniu reaktoriaus bloku – radiacijos zonoje.
Alenas atsisuko į karius ir inžinierius, atbėgusius iš denio. Jų veiduose matėsi tik sustingusi baimė. Niekas nesisiūlo paaukoti savo gyvybės dėl kitų. Visi norėjo gyventi, net ir matydami, kad po kelių minučių virsti kosminėmis dulkėmis. Kapitonas pažvelgė į šiuos žmones – išsigandusius, išduotus, egoizmo paralyžiuotus. Jis supranta, kad būtent šis egoizmas ir nepasitikėjimas sunaikins juos greičiau nei robotai, jei niekas nesiims veiksmo.
– Pasirūpink jais, Ieva, – ramiai ištarė Alenas, nusiimdamas savo sunkų kapitono švarką.
– Alenai, ne! Ten nėra jokios apsaugos, tu neišgyvensi nei minutės! – sušuko ji, bandydama jį sugriebti, tačiau kapitonas jau buvo atidaręs švino duris.
Jis pats žengia į mirtiną radiacijos kamerą, kur orą virpino melsva, mirtina energijos iškrova. Jo odą akimirksniu pradėjo deginti tūkstančiai nematomų adatų, o burnoje pasijuto metalo skonis. Alenas, sukandęs dantis iš baisaus skausmo, žengė link įkaitusio plieninio vožtuvo.
VII SKYRIUS: Tuštumos tamsa
Melsva radiacijos šviesa kameroje akino. Alenas jautė, kaip kiekvienas jo kūno colis dega, o kraujas gyslose virsta ugnimi. Jo regėjimas niaukėsi, o rankos, gniaužiančios įkaitusį plieninį vožtuvą, svilo iki kaulų. Sukandęs dantis taip stipriai, kad sutrupėjo krūminis dantis, jis atidavė paskutines jėgas. Metalas sudejavo. Vožtuvas pasisuko.
• Reaktoriaus temperatūra: Stabilizuojasi
• Radiacijos nuotėkis: Lokalizuotas
Laivo varikliai liovėsi staugę ir perėjo į ritmingą, gilų dundėjimą. Alenas susmuko ant šaltų kameros grindų. Pro stiklą jis matė Ievos veidą – ji verkė, jos lūpos kažką šaukė, bet garsas jo nebepasiekė. Paskutinėmis sekundėmis Alenas nukreipė žvilgsnį į pagrindinį monitorių. „Vilties skeveldra“ prasiveržia pro liepsnojantį atmosferos sluoksnį. Žemė lieka už nugaros kaip pilkas, mirštantis rutulys, apsuptas juodų gamyklų dūmų žiedo. Kapitonas užsimerkė, matydamas tik tikras, šaltas žvaigždes – be plieninio dangaus šešėlio.
Alenui mirus, laivo valdymo kabinoje įsiviešpatavo baisi, spengianti tyla. Ieva stovėjo prie pulto, viena ranka spausdama rankinį vairą, o kita braukdama ašaras nuo skruostų. Ant jos pečių akimirksniu užgriuvo nepakeliama našta. Ji nebebuvo tik inžinierė. Ji tapo šio skraidančio karsto lydere.
Garsiakalbiuose nuolat girdėjosi denio gyventojų balsai – išsigandę, isteriški, pilni nepasitikėjimo.
– Kas dabar valdo laivą? – rėkė kažkas iš gilumos. – Ar kapitonas mus išdavė? Ar mes skrendame į mirtį?
– Maistas baigsis po savaitės! Vandens regeneratorius pažeistas! – šaukė kitas.
Ieva giliai įkvėpė ir įjungė bendrąjį ryšį. Jos balsas drebėjo, bet jame buvo plieno.
– Kapitonas Alenas paaukojo savo gyvybę, kad mes gyventume. Viktoras neutralizuotas. Mes esame atvirame kosmose. Taip, maisto mažai. Taip, mes nežinome, kur skrendame. Bet mes esame laisvi nuo mašinų. Nuo šiol kiekvienas davinys, kiekvienas oro gurkšnis bus griežtai skaičiuojamas. Jei kas nors bandys sukilti ar sėti paranoją – asmeniškai išmesių pro šliuzą. Mes išgyvensime. Dėl Aleno.
Tačiau jos žodžius nutraukė staigus raudonas radaro blyksnis.
Kosmoso tuštuma pasitinka juos šalta ir nepažįstama, tačiau ramybė buvo tik iliuzija. Iš orbitinio fabriko šešėlių viena po kitos pradėjo atsiskirti juodos, aptakios formos. Mašinos neketino paleisti savo grobio. Trys dideli autonominiai naikintojai-persekiotojai pradeda kosminį persekiojimą, jų joniniai varikliai degė šalta, mėlyna ugnimi.
– Jie artėja! – sušuko prie radaro sėdintis jaunas karys. – Susidūrimas už dešimties minučių!
Ieva suprato, kad laivo varikliai po radiacijos krizės neatlaikys ilgo bėgimo. Išdavystės randai bunkeryje niekur nedingo – saugantis reikės miegoti atmerktomis akimis, nes bet kuris žmogus denio viduje vėl galėjo palūžti iš baimės ir pabandyti susisiekti su persekiotojais. Žmonija paliko Žemę, bet pasiglemžė savo didžiausius demonus kartu su savimi į tamsą.