Šviesmečių paslaptis: anapus galaktikos slenksčio

PROLOGAS: Šešėliai virš Zeta-9
Kosmosas nemėgsta skubos. Jis tūkstantmečius stebi, kaip gimsta ir miršta ištisos civilizacijos, palikdamos po savęs tik šaltus pelenus ir tylą. Tačiau šiandien šią tylą perskrodė triukšmas.
Mažai tyrinėtame galaktikos pakraštyje, kur žvaigždės švietė blausia, mirštančia šviesa, pro kosminių dulkių debesis prasiveržė nedidelis, aplamdytas žvalgybinis laivas. Jo korpusas dejavu nuo gravitacinių srovių, o valdymo skydelis mirgėjo raudonomis pavojaus šviesomis. Prie šturvalo sėdėjo Aronas Keinas. Oficialiai – pamišęs archeologas, pasiryžęs paaukoti gyvybę dėl saujos senovinių šukių. Neoficialiai – žmogus, ant kurio pečių gulė visos Žemės ateitis.
Aronas žvilgtelėjo į greta šturvalo gulinčią senovinio rankraščio kopiją. Jos puslapiai, išversti iš mirusios Iksionų kalbos, buvo trapūs, o teksto fragmentai – kapoti:
„... kai trys jėgos pasieks aklavietę, Pradininkas atsivers. Tai jėga, galinti sudeginti dangų arba perrašyti likimą... “
Žmonija buvo jauniausia rasė, ką tik palikusi savo saulės sistemą. Žvaigždėse jie rado ne taiką, o šaltą košmarą. Senieji valdovai, gigantiški Hardžorai, reikalavo visiško paklusnumo ir stagnacijos vardan „stabilios visatos“. Tuo tarpu agresyvieji Portolai plėtė savo imperijas krauju, matydami žmones tik kaip silpnus parazitus, kuriuos reikia išnaikinti. Žemei reikėjo ginklo. To vienintelio argumento, kuris priverstų kitas rases trauktis. Ir Aronas tikėjo, kad tas ginklas yra čia.
Laivą supurtė. Priekiniame ekrane išniro Zeta-9 – dyka, juodų uolų ir amžinų elektros audrų draskoma planeta. Skeneriai apačioje užfiksavo anomaliją. Milžinišką, taisyklingos formos požeminę struktūrą, kurios amžius viršijo pačių Hardžorų egzistenciją.
– Štai tu ir čia, – sušnabždėjo Aronas, jo pirštams bėgant per nusileidimo sekvencijos mygtukus. – Didysis žmonijos išsigelbėjimas.
Jis dar nežinojo, kad vos už kelių šviesmečių, paslėpti po maskavimo laukais, jo pėdsakais jau sekė du medžiotojai. Hardžorų stebėtojas, pasiruošęs užgesinti bet kokią permainų kibirkštį, ir Portolų avangardas, trokštantis naujo trofėjaus savo kolekcijai.
Aronas Keinas nusileido į pragarą, tikėdamasis rasti kardą, kuris išgelbės jo namus. Tačiau visata turėjo kitą planą. Didysis žaidimas prasidėjo.
1 DALIS: Užmirštas sektorius ir šešėlinis pėdsakas
Zeta-9 atmosferos tankis prilygo skystam švinui. Mažasis Arono Keino žvalgybinis laivas „Ieškotojas“ drebėjo, kai joninės iškrovos daužėsi į titano korpusą. Už lango siautė juodo smėlio audros. Nematomumas buvo visiškas. Aronas rėmėsi tik aklais prietaisų rodmenimis ir sena rankraščio schema, švytinčia jo planšetėje.
– Dar trys šimtai metrų, – sumurmėjo jis sau po nosimi. Rankos ant valdymo svirčių buvo drėgnos nuo prakaito.
Laivas sunkiai tūptelėjo ant bazaltinės plynaukštės. Hidraulinės kojos sugurgždėjo, prisitaikydamos prie netolygaus reljefo. Aronas akimirksniu išjungė pagrindinius variklius. Paliko tik gyvybės palaikymo sistemas ir pasyvius skenerius. Žemės žvalgybos taisyklė numeris vienas: nepalik jokio šiluminio pėdsako ten, kur tavęs neturi būti.
Užsidėjęs sunkų, hermetišką skafandrą, Aronas patikrino prie diržo prisegtą impulsinį pistoletą ir taktinį skenerį. Antkočio vidinėje pusėje buvo paslėptas Žemės Saugumo Tarybos šifravimo raktas. Jei ši misija pavyks, Žmonija gaus ginklą, kuris privers Hardžorus ir Portolus gerbti naująją rasę. Jei nepavyks – Žemė liks tik dar viena kolonija ateivių žemėlapiuose.
Aronas išlipo į amžiną tamsą. Audra kaukė, smėlio grūdeliai taukšėjo į šalmo stiklą kaip šratai. Skeneris rodė kelią link gilaus tektoninio lūžio uolose. Archeologas nusileido į gilų tarpeklį, kur vėjas staiga nutilo, užleisdamas vietą spengiančiai tylai.
Tarpeklio gale jo laukė įėjimas – taisyklinga, trikampė arka, išskobta tiesiai juodoje uoloje. Tai nebuvo gamtos kūrinys.
Aronas žengė vidun. Vos jam peržengus slenkstį, taktinio skenerio ekranas pašėlo. Raudoni įspėjimai mirgėjo vienas po kito.
„DĖMESIO: Lokalus gravitacijos anomalijos padidėjimas. 400% virš normos. “
– Gravitaciniai spąstai, – suprato Aronas. Žingsnis į šoną – ir tave sutraiškys tavo paties kūno svoris, padidėjęs iki kelių tonų.
Jis išsitrauko tris mikro-zondus ir numetė juos priešais save. Du iš jų akimirksniu supločiu virto plonomis metalo plokštelėmis ant grindų. Trečiasis liko kaboti ore, rodydamas saugų, vingiuotą taką. Aronas judėjo lėtai. Kiekvienas žingsnis reikalavo chirurginio tikslumo. Vienas neteisingas pėdos pastatymas reiškė mirtį.
Po pusvalandžio įtampos koridorius išsiplėtė į milžinišką požeminę salę. Salės centre stovėjo jis.
„Pradininkas“.
Tai buvo gigantiškas, bent penkiasdešimties metrų skersmens žiedas. Jo paviršius buvo nukaltas iš nežinomo, tamsaus metalo, kuris  sugėrė Arono prožektoriaus šviesą. Tačiau žiedas nebuvo miręs. Jo vidinėje briaunoje pulsubavo silpna, neoninė mėlyna energija, o ore jautėsi ožono ir statinio elektros krūvio kvapas.
– Tu gražus, – sušnabždėjo Aronas, prieidamas prie senovinio valdymo pulto. – Tu esi tai, kas išgelbės Žemę. Masinio naikinimo ginklas, galintis pakeisti jėgų balansą.
Jis prijungė savo duomenų skaitytuvą prie pulto, kad pradėtų energijos branduolio analizę ir koordinačių atsisiuntimą. Rankraštyje minėta jėga buvo čia pat, pasiekiama ranka.
Staiga jo šalmo ausinėse pasigirdo skardus, pavojaus signalas. Tai buvo ryšio modulis iš jo laivo orbitoje.
„ĮSPĖJIMAS: Orbitoje užfiksuoti du nepažymėti sub-šviesiniai signalai. Laivų tipas: nežinomas. Klasė: karinė / sunkioji. Artėjimo laikas iki atmosferos: 4 minutės. “
Arono širdis pradėjo daužytis į šonkaulius. Hardžorai? Portolai? Kažkas susekė jo pėdsakus. Džiaugsmo akimirka virto spąstais. Jis buvo užrakintas po žeme, o viršuje jo laukė medžiotojai.
2 DALIS: Trilypė apsisukimo kilpa
„Ieškotojo“ skenerių duomenys Arono skafandro ekrane liejosi raudona lavina. Du milžiniški šešėliai praskrodė Zeta-9 debesis ir pakibo tiesiai virš tarpeklio. Vienas iš jų buvo kampuotas, pilkas ir grubus – Portolų šturmo kreiseris. Kitas – glotnus, gigantiškas, primenantis tamsaus stiklo monolitą – Hardžorų stebėtojų laivas. Dviejų seniausių visatos rasių avangardas nusileido vienu metu.
Aronas nespėjo atsisiųsti net trečdalio „Pradininko“ duomenų. Žiedas už jo nugaros staiga suvirpėjo, reaguodamas į viršuje pasirodžiusių laivų variklių joninius laukus. Šventovės skliautai sudrebėjo.
– Per vėlu bėgti, – sušnibždėjo Aronas. Jo laivas buvo užblokuotas, o ginkluotė – juokinga prieš tokią jėgą. Beliko viena korta: tapti reikalingam.
Požeminės salės įėjimas nušvito. Gravitaciniai spąstai, kuriuos Aronas taip sunkiai įveikė, staiga tiesiog išsijungė – abiejų rasių technologijos neutralizavo senovines apsaugos sistemas per kelias sekundes. Į salę žengė dvi figūros, apsuptos sunkių apsauginių laukų.
Iš kairės pusės judėjo Hardžorų diplomatas Vrelis. Tai buvo trijų metrų ūgio, keturrankis padaras, kurio kūną dengė chitinė, pusiau permatoma šarvų plokštė. Jo balse, sklindančiame per vertėją, nesijautė jokių emocijų – tik šalta, tūkstantmečių senumo ramybė:
– Žmogau. Jūs esate anomalija. Šis objektas privalo būti užkonservuotas. Bet koks jo aktyvavimas pažeis galaktikos entropijos balansą. Hardžorai užtikrins stabilumą. Pasitrauk.
Iš dešinės pusės, lydimas sunkių metalinių žingsnių aido, artinosi Portolų komandoras Krašas. Jo oda buvo pilka, randuota, o akis dengė kibernetiniai implantai. Jis net nežiūrėjo į Aroną – jo žvilgsnis buvo įsmigęs į pulsuojantį žiedą:
– Stabilumas yra silpnųjų pramanas, Hardžore. Šis ginklas priklauso Portolų imperijai. Su juo mes užbaigsime periferijos valymą. Žmogau, tavo laivas jau užrakintas mūsų taikiklyje. Atiduok valdymo kodus, ir tavo rūšis gaus teisę tarnauti mums. Priešingu atveju – jūsų planeta sudegs.
Aronas stovėjo tarp dviejų titanų, jo ranka ramiai gulėjo ant rankraščio planšetės. Širdis daužėsi, bet balsas skambėjo užtikrintai. Kaip Žemės agentas, jis buvo apmokytas rasti plyšius ten, kur kiti mato tik sienas.
– Jūs abu pavėlavote, – garsiai ištarė Aronas, žengdamas žingsnį į priekį, tiesiai tarp ateivių. – Valdymo pultas jau užrakintas mano biometriniais duomenimis. Jei mano širdies ritmas sustos arba aš būsiu priverstas palikti šią salę be autorizacijos, „Pradininkas“ pradės negrįžtamą savilikvidacijos procesą. Jūs gausite tik dulkes.
Tai buvo blefas. Grynas, absoliutus melas. Tačiau Hardžorų skeneriai užfiksavo staigų Arono streso lygio šuolį, kurį jie palaikė pasiruošimu mirti, o Portolai suabejojo.
– Aš nesu karys, – tęsė Aronas, apsimesdamas godžiu, nepriklausomu archeologu. – Aš esu prekeivis. Man nerūpi jūsų karai ar jūsų stabilumas. Man rūpi kaina. Žemė tėra maža rasė, ieškanti savo vietos. Šis artefaktas atiteks tam, kas pasiūlys geriausias sąlygas ne tik man, bet ir mano pasauliui.
Hardžorų diplomatas suvirpėjo – jo skaičiavimai rodė, kad karinis konfliktas šioje salėje sunaikintų objektą, o tai prieštaravo jų pagrindinei doktrinai. Portolas Krašas piktai sugriežė dantimis, suprasdamas, kad Hardžorų kreiseris orbitoje neleis jam tiesiog subombarduoti planetos paviršiaus.
– Neutrali teritorija, – po ilgos tylos ištarė Hardžoras Vrelis. – Kosminė stotis „Akstinas“. Ten mes nuspręsime šio objekto likimą diplomatinio aukščiausiojo lygio susitikimo metu.
– Sutinku, – tėškė Portolas Krašas, nukreipdamas savo kibernetines akis į Aroną. – Bet jei tavo kaina bus per didelė, Žmogau... mes pasiimsime ją tavo krauju.
Aronas giliai įkvėpė. Pirmoji dalis pavyko. Jis išlošė laiko Žemei, tačiau tikrasis pragaras tik prasidėjo. Dabar jis turėjo nugabenti visas tris rases į vieną vietą ir sužaisti žaidimą, kuriame viena klaida reikštų visos Žmonijos pabaigą.
3 DALIS: Diplomatija po taikikliu
Kosminė stotis „Akstinas“ buvo įrengta milžiniškame, išgremžtame asteroide tarp dviejų saulės sistemų. Tai buvo vieta, kur galaktikos nusikaltėliai, prekeiviai ir slaptieji agentai maišėsi su aukščiausio rango diplomatais. Tačiau šiandien stoties neutralumas buvo trapesnis nei bet kada. Prie skirtingų dokų buvo prisitvirtinę trijų civilizacijų laivai, o jų įgulos stoties koridoriuose viena į kitą žiūrėjo pro ginklų taikiklius.
Aronas Keinas sėdėjo prabangioje, bet aklinai uždarytoje stoties derybų salėje. Ant stalo gulėjo jo taktinė planšetė su „Pradininko“ aktyvavimo schemų fragmentais. Aplink jį virė tikras politinis teatras.
– Žmonija reikalauja pilnų suvereniteto garantijų ir laisvos prekybos zonų visame jūsų kontroliuojamame sektoriuje, – griežtai kalbėjo Žemės Saugumo Tarybos ambasadorius, slaptame ryšio kanale Aronui siųsdamas visiškai kitokią žinutę: „Aronai, tempk laiką. Mūsų karinis laivynas jau juda link Zeta-9. Mums reikia to ginklo kodų dabar pat. “
Hardžorų atstovas Vrelis lėtai pakėlė dvi iš savo keturių rankų. Jo balsas aidėjo pro sintezatorių:
– Jūsų reikalavimai kelia grėsmę esamai tvarkai. Mes siūlome Žemei apsaugos paktą. Artefaktas bus perkeltas į mūsų saugyklas, o jūsų rūšis gaus technologinį stabilumą. Privalote sutikti, jei norite išvengti chaoso.
– Stabilumas yra lavono būsena! – stalo galą kumščiu sutratino Portolų generolas Krašas. – Žemė bus sunaikinta, jei šis objektas neatiteks mums. Portolų imperija nepalieka ginklų silpnųjų rankose. Žmogau, tavo kaina jau sumokėta tuo, kad mes vis dar nesubombardavome tavo gimtosios planetos.
Aronas stebėjo šį ginčą šalta, apskaičiuojančia akimi. Jis žinojo, kad nė viena pusė sako tiesos. Visi troško to, ką laikė galutiniu naikinimo ginklu.
– Ponai, – ramiai įsiterpė Aronas. – Jūs pamirštate, kad raktas yra mano rankose. Be mano biometrinio kodo „Pradininkas“ tėra negyvas metalo gabalas. Aš pateiksiu savo sprendimą rytoj ryte. Šiam vakarui derybos baigtos.
Palikęs derybų salę, Aronas nuskubėjo į stoties gilumą – žemesniuosius lygius, kur neoninės šviesos mirgėjo tarp dūmų ir nelegalių barų. Jam reikėjo atsikratyti jį sekusių Hardžorų ir Portolų šnipų, kad susitiktų su savo slaptu informatoriumi.
Užsukęs į tamsią, užkabintą stoties techninio koridoriaus nišą, jis pajuto, kad kažkas negerai. Ore tvyrojo ne įprastas degalų kvapas, o specifinis Žemės kariuomenėje naudojamų impulsinių ginklų ozono pėdsakas.
Aronas akimirksniu metėsi į šoną.
Tą pačią sekundę vietą, kur jis ką tik stovėjo, perskrodė akinantis plazmos spindulys, išlydydamas metalinę sieną. Iš šešėlių išniro trys figūros su tamsiais, maskuojančiais skafandrais. Jų ginkluotė ir judesiai buvo puikiai pažįstami – tai buvo elitiniai Žemės specialiųjų pajėgų kariai.
– Ką po velnių jūs darote? – sušuko Aronas, traukdamas savo pistoletą. – Aš esu jūsų agentas!
– Užsakymas pasikeitė, Keinai, – pasigirdo šaltas balsas per moduliuotą šalmą. – Vadovybė nusprendė, kad tu per daug žinai ir esi per daug nenuspėjamas. Mums nereikia derybininko. Mums reikia tavo negyvo piršto biometriniam skeneriui.
Aronas atsivadavo ugnimi. Koridorių nušvietė impulsinių šūvių blyksniai. Vienas iš užpuolikų susmuko, bet kitas šūvis kliudė Arono petį. Skausmas nudegino kūną, o skafandro ekranas sužibo kritiniu įspėjimu apie hermetiškumo praradimą. Šešėlinis pėdsakas virto atvira išdavyste – jį medžiojo jo paties žmonės.
4 DALIS: Infiltracija ir išdavystė
Aronas suspaudė dešinę ranką prie kraujuojančio peties. Skafandro vidinė sistema sušvirkštė greito poveikio koaguliantų ir nuskausminamųjų, tačiau vaizdas akyse vis tiek liejosi. Palikęs du negyvus užpuolikus – savo paties rūšies karius – stoties vėdinimo šachtoje, jis šlubuodamas brovėsi gilyn į techninį „Akstino“ labirintą. Žmonijos vadovybė jį išdavė. Jiems nereikėjo agento, kuris mąsto; jiems reikėjo tik rakto.
Staiga koridoriaus gale sužibo prožektoriaus šviesa. Aronas pakėlė pistoletą, pasiruošęs paskutiniam mūšiui, tačiau iš tamsos išniro ne kareivis.
Tai buvo Hardžoras. Tačiau ne diplomatas Vrelis, o kur kas mažesnis, senyvas šios rasės atstovas, vilkintis pilką mokslininko mantiją. Jo keturios rankos judėjo greitais, nervingais judesiais, o kibernetinis vertėjas jo antkrūtinyje sušnypštė:
– Agentas Keinas. Greitai, judėkite čia. Jūsų laikas baigiasi. Mano rūšis stebi jūsų biologinius parametrus, bet aš užblokavau jų lokacijos skenerius.
Aronas neturėjo pasirinkimo. Jis sekė ateivį į slaptą, elektronikos prikimštą laboratoriją, paslėptą stoties energijos kolektoriuje. Vos užsidarius durims, Hardžoras pastatė Aroną po medicininiu lazeriu, kuris pradėjo deginti ir siūti žaizdą.
– Kodėl man padedi? – pro dantis iškošė Aronas, kęsdamas deginantį skausmą. – Tavo vadovybė nori šį daiktą užrakinti amžiams.
– Mano vardas Loganas, – atsakė mokslininkas, jo didelės, juodos akys mirgėjo tamsoje. – Mano vadovybė nori mirties. Jie tai vadina „stabilumu“, bet tai yra stagnacija. Hardžorai nebeevoliucionuoja jau dešimt tūkstančių metų. Mes nykstame iš vidaus, nes bijome bet kokių pokyčių. „Pradininkas“ yra judėjimas. Aš noriu suprasti tiesą, o ne ją užkasanti.
Loganas parodė į holografinį ekraną, kuriame buvo projektuojami Arono pavogti rankraščio fragmentai, sujungti su Hardžorų archyvų duomenimis.
– Žiūrėk, žmogau, – Loganas sujungė du trimačius vaizdus. – Tavo turimi rankraščiai buvo nepilni. Jie buvo tik trečdalis instrukcijos. „Pradininkas“ nėra ginklas, kurį galima tiesiog įjungti mygtuku. Tai trilypė sistema. Kad jis pabustų, reikia trijų energijos elementų – Pradžios kristalų.
Aronas įsmeigė žvilgsnį į hologramą. Vienas iš kristalų – melsvas, kurį jis rado Zeta-9 planetoje, jau buvo integruotas į jo skafandro energijos ciklą. Tačiau dabar ekrane išryškėjo dar du objektai.
– Antrasis kristalas, – tęsė Loganas, – yra Portolų rankose. Jie jį laiko savo griežčiausiai saugomoje karinėje tvirtovėje Krom-7, manydami, kad tai – senovinis energijos generatorius. O trečiąjį... trečiąjį aš pavogiau iš savo rasės saugyklų prieš mums atvykstant čia.
Loganas atvėrė metalinį konteinerį, ir laboratoriją užliejo šalta, žalsva šviesa. Viduje gulėjo briaunotas, pulsuojantis mineralas.
– Portolai niekada neatiduos savo dalies, – ištarė Aronas, pajutęs, kaip vaistai grąžina jėgas. – O Žemės laivynas jau pakeliui į Zeta-9. Jie ruošiasi jėga užimti žiedą.
– Tada tu turi jį pavogti iš Portolų, – šaltai, bet ryžtingai pasakė Hardžoras mokslininkas. – Jei Žemė aktyvuos žiedą be visų trijų kristalų, energijos disbalansas suplėšys visą sektorių į atomus. Tu turi infiltruotis į Portolų teritoriją. Aš duosiu tau savo laivą ir maskavimo technologiją.
Aronas pažvelgė į žaliąjį kristalą, tada į savo paties rankas. Jis buvo Žemės agentas, kurį išdavė savi, o dabar jo vienintelis sąjungininkas buvo ateivis, einantis prieš savo rūšies valią. Žaidimo taisyklės pasikeitė. Dabar tai buvo nebe diplomatija, o lenktynės su laiku dėl visos galaktikos išlikimo.


5 DALIS: Kristalų medžioklė
Krom-7 nebuvo paprasta planeta. Tai buvo išdegęs vulkaninis pasaulis, paverstas aklinai uždaryta Portolų karine tvirtove. Orbitoje patruliavo dešimtys sunkiųjų naikintuvų, o planetos paviršių saugojo giluminiai radarai. Tačiau Logano patobulintas Hardžorų tyrimų laivas, naudojantis pažangią fazinio maskavimo technologiją, sugebėjo prasprukti pro Portolų gynybos perimetrą nepastebėtas.
Laivas pakibo virš lavos upių, pasislėpęs po tirštais sieros debesimis, vos už kelių šimtų metrų nuo pagrindinio karinio forto.
– Portolų jutikliai nemato mūsų laivo, bet tavo skafandras viduje bus matomas, – Logano keturios rankos greitai programavo taktinį įrenginį. – Štai tau joninis slopintuvas. Jis trumpam išjungs vietinius bio-skenerius. Turi tik dvidešimt minučių, kol jie supras, kad sistema patyrė gedimą.
– Man pakaks, – atsakė Aronas. Jo sužeistas petys vis dar maudė, bet adrenalinas slopino skausmą. Antrajame skafandro skyriuje jau gulėjo žalsvasis Logano kristalas. Dabar reikėjo paskutinės detalės.
Aronas išslydo iš laivo ir, naudodamasis magnetiniais batais, pradėjo kilti vertikalia forto siena. Portolų architektūra buvo grubi, dantyta ir pilna atvirų ventiliacijos angų – ši rasė labiau pasikliovė brutalia jėga, o ne elegantiškais inžineriniais sprendimais.
Įveikęs ventiliacijos groteles, Aronas atsidūrė vidiniame karinio forto koridoriuje. Ore tvyrojo degėsių ir nevalyto metalo kvapas. Netrukus jis išgirdo sunkius žingsnius. Pro šalį pražygiavo du Portolų kariai, nešini sunkiais plazminiais šautuvais. Aronas sustingo šešėlyje, aktyvavęs joninį slopintuvą. Ateivių kibernetiniai implantai suvirpėjo, ekranai sužibo trikdžiais, bet kariai tik nusikeikė savo rūsčia kalba ir nužygiavo toliau, palaikę tai eiline vulkaninių dulkių iškrova.
Aronas pasiekė centrinę saugyklą. Už masinių šarvuotų durų, ant pakylos, apsuptas raudonų lazerinių barjerų, pulsavo antrasis kristalas – tamsiai raudonas, skleidžiantis stiprų terminį lauką. Portolai jį naudojo kaip tiesioginį forto reaktoriaus stiprintuvą, visiškai nesuprasdami tikrosios jo paskirties.
– Loganai, aš vietoje, – sušnabždėjo Aronas į vidinį ryšio kanalą. – Lazeriai susieti su pagrindiniu reaktoriumi. Jei juos tiesiog išjungsiu, suveiks aliarmas.
– Perimsiu reaktoriaus dažnį trims sekundėms, – pasigirdo Hardžoro balsas. – Pasiruošk. Trys... dvi... viena... Dabar!
Lazeriai sekundei sumirkčiojo ir pakeitė spalvą. Aronas staigiu, ištreniruotu judesiu peršoko barjerą, specialiu termo-izoliaciniu griebtuvu sugriebė raudonąjį kristalą ir įstūmė jį į saugojimo konteinerį.
Akimirksniu visame forte užsidegė avarinės šviesos. Kaukiančios sirenos užgulė ausis. Portolai suprato, kad energijos šaltinis dingo.
– Aronai! Jie uždaro sektorių! – suriko Loganas ausinėje.
Aronas puolė bėgti atgal link ventiliacijos šachtos, bet kelis išėjimus jau užkirto sunkios plieninės pertvaros. Iš už posūkio išniro trys Portolų apsauginiai. Nelaukdamas, kol jie nusitaikys, Aronas paleido seriją impulsinių šūvių į virš jų esantį garų vamzdyną. Karšti, aukšto slėgio garai užliejo koridorių, apakindami ateivius.
Aronas iššoko pro atvirą platformą tiesiai į vulkaninę dūmų prarają, kur Loganas paskutinę sekundę spėjo nuleisti laivą ir sugauti jį gravitaciniu spinduliu.
Laivas šovė į dangų, palikdamas už savęs šaudančius Portolų laivus. Konteineryje ant stalo dabar gulėjo du kristalai – žalias ir raudonas. Kartu su Arono melsvuoju kristalu, trijulė buvo surinkta.
– Pavyko, – sunkiai kvėpuodamas ištarė Aronas.
– Dar ne, – Loganas nukreipė laivo skenerius į gilųjį kosmosą. – Žemės laivynas, Hardžorų pagrindinė armada ir Portolų karinė imperijos flotilė ką tik pradėjo hiper-šuolius. Visi juda link vieno taško. Zeta-9 tuoj taps didžiausiomis kapinėmis galaktikos istorijoje. Mes privalome ten būti pirmieji.
6 DALIS: Zeta-9 apgultis
Zeta-9 orbita degė. Kai Logano ir Arono laivas išėjo iš hipererdvės, jie pateko tiesiai į pragaro vidurį. Trys milžiniški laivynai buvo susirėmę mirtinoje kilpoje.
Portolų sunkiojo avangardo kreiseriai be gailesčio taranavo glotnius Hardžorų gynybinius skydus, liedami žalią plazmą virš tamsių jų korpusų. Tuo tarpu Žmonijos laivai – jauni, greiti, bet technologiškai silpnesni – veikė kaip spiečius. Jie manevravo tarp dviejų gigantų, naudodami taktines raketas ir bandydami pralaužti kelią link planetos paviršiaus. Niekas nesileido į kompromisus. Kiekviena rasė tikėjo, kad tas, kas pirmas pasieks požeminį kompleksą, valdys visatą.
– Jutikliai perkrauti! – sušuko Loganas, jo keturios rankos žaibiškai valdė laivo maskavimo generatorius. – Mūsų fazinis skydas neatlaikys tiesioginio smūgio. Orbitoje per daug klaidžiojančios energijos!
– Laikykis, Loganai, turi mus nuleisti žemyn! – Aronas įsikibo į sėdynės diržus, kai greta jų sprogo Portolų naikintuvas, pažerdamas degančias nuolaužas.
Staiga laivo ryšio kanalas sutratėjo. Ekranas sužibo, ir jame pasirodė Žemės flagmano „Savanah“ komandoras – tas pats žmogus, kuris prieš kelias dienas užsakė Arono likvidavimą.
– Agentas Keinas! – jo balsas buvo piktas, fone kaukė pavojaus sirenos. – Tu gyvas? Ir tu skrendi ateivių laive? Tu išdavikas! Pranešk aktyvavimo kodus, arba mūsų orbitalinė artilerija tave išgarins kartu su tais padarais!
– Komandore, jūs nesuprantate! – suriko Aronas. – Jei įjungsite žiedą be visų kristalų, reakcija sunaikins visą šią sistemą! Sustabdykite laivyną!
– Melas! Žmonija daugiau niekam ne vergai nebus. Mes pasiimsime šį ginklą! – ekranas užgeso, o „Savanah“ nukreipė savo pagrindinį lazerinį pabūklą tiesiai į juos.
– Žemyn! – suriko Aronas.
Loganas staigiu manevru nukreipė laivą tiesiai į juodų audros debesų sūkurį Zeta-9 atmosferoje. „Savanah“ šūvis perskrodė orą vos per kelis metrus nuo jų, nudegindamas laivo galinius stabilizatorius. Laivas pradėjo suktis nekontroliuojamoje grimzlėje. Trintis uždegė korpusą, o prietaisų skydeliai sproginėjo kibirkštimis.
Brutaliu, mirtinu smūgiu laivas rėžėsi į bazaltinę plynaukštę netoli trikampio įėjimo į šventovę. Hidraulinės kojos nulūžo, korpusas perplėštas per pusę.
Aronas atgavo sąmonę nuo skafandro pavojaus signalo. Vaizdas buvo kruvinas, tačiau jo hermetiškumas išliko. Jis atsisuko į Loganą – Hardžoras buvo prispaustas valdymo pulto, viena jo ranka buvo sulaužyta, bet jis vis dar kvėpavo.
– Aš... aš gyvas, – sušnypštė Loganas per sugadintą vertėją. – Pasiimk kristalus, Aronaise. Bėk. Viršuje jie jau leidžiasi.
Aronas išplėšė iš konteinerio du kristalus – raudonąjį ir žaliąjį, prijungė melsvąjį ir puolė bėgti link šventovės. Dangus virš jo galvos skilinėjo nuo krintančių degončių laivų nuolaužų. Portolų desantiniai moduliai jau smigo į žemę už kelių šimtų metrų, o Žemės specialiosios pajėgos leidosi su gravitaciniais parašiutais.
Aronas įsiveržė į požeminę salę. Milžiniškas „Pradininko“ žiedas reagavo į viršuje vykstančias skerdynes – jo vidinė briauna pulsavo raudonai, o žemė po kojomis drebėjo. Salėje nebebuvo jokių gravitacinių spąstų, tik artėjantys ateivių ir žmonių žingsniai iš abiejų pusių.
Aronas pribėgo prie valdymo pulto. Jo rankos drebėjo, kai jis įstatė žaliąjį ir raudonąjį kristalus į tam skirtas nišas, o melsvąjį pasiliko rankoje kaip galutinį jungiklį.
„Štai ir viskas“, – pagalvojo jis, girdėdamas, kaip už jo nugaros užtaisomi ginklai. Žmonės, Hardžorai ir Portolai įsiveržė į salę vienu metu, nukreipdami šimtus vamzdžių į jį. Aronas buvo pasiruošęs nuspausti gaiduką ir išlaisvinti ginklą, kuris, kaip jis manė, pakeis viską.
7 DALIS: Anapus žinomo pasaulio
– Sustok, Keinai! – aidėjo derybų salėje Žemės pajėgų kapitono balsas per garsiakalbius. Žemės kariai, Portolų elitiniai šturmuotojai ir Hardžorų sunkieji sargybiniai sustingo puslankiu, nukreipę ginklus į Aroną. Niekas nešovė. Visi bijojo, kad viena atsitiktinė kulka gali detonuoti tai, ką jie laikė galutiniu masinio naikinimo ginklu.
Aronas Keinas giliai įkvėpė. Jo pirštai tvirtai suspaudė paskutinį – melsvąjį – kristalą. Jis pažvelgė į savo rūšies atstovus. Jų akyse degė ne noras gintis, o akla, destruktyvi valdžios troškulys. Jie norėjo dominuoti, sunaikinti kitus ir tapti naujaisiais galaktikos tironais. Portolai riaumojo iš įniršio, trokšdami kraujo, o Hardžorai stovėjo šalti, pasiruošę užrakinti šį pasaulį amžinoje tamsoje.
– Jūs visi atėjote čia kariauti, – ramiai, bet garsiai ištarė Aronas, jo balsas aidėjo aidu milžiniškoje salėje. – Bet karas baigėsi.
Aronas staigiu judesiu įstūmė melsvąjį kristalą į centrinę pulto nišą.
Viskas aplinkui akimirksniu nutilo. Vietoj tikėto ugnies ir naikinimo sprogimo, „Pradininko“ žiedas suvirpėjo giliu, raminančiu dažniu. Trys kristalai – žalias, raudonas ir mėlynas – susijungė į tobulą baltos šviesos spektrą. Žiedo viduryje neišsiveržė joks plazmos spindulys. Vietoj to erdvė žiedo viduje subangavo, susisuko ir virto gilia, švytinčia, skaidria anomalija. Tai buvo vaizdas į kitą pasaulį – pasaulį, pilną jaunų, ryškių žvaigždžių, nepaliestų planetų ir begalinės, ramios erdvės.
Tą pačią sekundę nematoma elektromagnetinė banga nusirito per visą požeminį kompleksą ir išplito į planetos orbitą. Visi ginklai salėje tiesiog užgeso. Žemės karių impulsiniai šautuvai prarado energiją, Portolų plazminiai ginklai virto šaltu metalu, o orbitoje sklandančių trijų rasių armadų varikliai ir ginklų sistemos akimirksniu išsijungė. Karas buvo sustabdytas viena sekundės dalimi.
Aronas greitai pažvelgė į savo taktinę planšetę. Paskutinės rankraščio eilutės, kurias Loganas padėjo iššifruoti, pagaliau atsivėrė iki galo. Arono širdis permušė ritmą. Tai buvo didysis šokas.
– Tai ne ginklas... – sušnabždėjo jis, supratęs tiesą. – Tai durys.
Sena Iksionų civilizacija nesukūrė masinio naikinimo įrankio. Jie matė, kad visos protingos rasės anksčiau ar vėliau pasiekia tą patį evoliucijos tašką – išteklių trūkumą, neapykantą ir totalinį karą dėl likučių mirštančioje visatoje. Šis žiedas buvo paliktas kaip Portalas į visiškai kitą, jauną, nepaliestą ir paralelinę visatą. Sąlyga buvo viena: kad jį atvertų, reikėjo trijų skirtingų energijų elementų, kuriuos subrendusios rasės turėjo surinkti kartu arba leisti surasti tam, kas peržengs jų egoizmo ribas.
Aronas atsisuko į susirinkusius karius. Ateiviai ir žmonės sumišę žiūrėjo į savo nebeveikiančius ginklus, o vėliau – į nuostabų naujojo pasaulio vaizdą žiede. Karų beprasmybė tapo akivaizdi: kam kovoti dėl vienos išdegusios planetos, kai prieš akis atsiveria visa nauja visata?
– Žemė norėjo ginklo, kad išliktų, – garsiai pasakė Aronas, žiūrėdamas į Žemės kapitoną. – Štai jūsų išsigelbėjimas. Bet ne per kraują, o per naują pradžią.
Aronas apsisuko, nusiėmė sunkų žvalgo šalmą ir giliai įkvėpė tyro, gaivaus oro, kuris pradėjo sruventi iš kito portalo pusės. Jis žengė žingsnį į priekį, palikdamas senąjį pasaulį, pilną intrigų ir išdavysčių, ir tapo pirmuoju žmogumi, įžengusiu į naująją erdvę. Jis vedė žmoniją ne į dominavimą, o į laisvę.