Paskutinis Žemės testas

Prologas
Žemė nemirė iš karto. Ji geso lėtai, draskoma tūkstančių mažų, pavyzdžių neturinčių karų, kol galiausiai virto tuo, kas yra dabar – kosminiu lavonu. Kažkada buvusi didinga civilizacijos lopšiu ir Visatos centru, šiandien ji tėra pilka, išdeginta dykynė, duso po sunkiu radijo aktyvių dulkių sluoksniu. Jos gelmėse nebeliko nieko vertingo. Naudingosios iškasenos buvo išgręžtos iki paskutinio lašo, pramonės gigantai pavirto surūdijusiais griaučiais, o žemės ūkis išnyko kartu su paskutiniu švariu lietumi. Žemė tapo niekam nereikalinga. Planetos likučiuose klaidžiojo tik tie, kurie neturėjo kur bėgti, ir juodosios rinkos archeologai, godžiai rausęsi praeities šiukšlynuose.
Pasaulis už Žemės ribų taip pat nebuvo gražesnis. Jį valdė ne progresas, o giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas. Galaktikos galingieji nesikalbėjo – jie derėjosi, grasino ir manipuliavo.
Žmonės, praradę savo namus, glaudėsi kolonijose kaip Palopso planeta, praradę orumą ir maitindamiesi praeities prisiminimais. Jie troško sugrįžti.
Bartuliai, įtakinga archeologų ir istorikų gildija, slėpė tiesą už uždarų durų, tikėdami, kad tas, kas valdo praeitį, valdo ir ateitį.
Kastomų pirklių gildija matė pasaulį tik per skaičių ir pelno prizmę, pasiruošusi parduoti ištisas sistemas už reikiamą kainą.
Jartokų karių gildija kalbėjo tik ginklų kalba, laukdama menkiausios progos pradėti naują galutinį konfliktą.
O virš viso šio chaoso stovėjo hasrotai – seniausia Visatos rasė. Jų akys buvo matę tūkstančius civilizacijų pakilimų ir žlugimų, o širdyse tvyrojo tik šalta panieka jaunesnių rasių ambicijoms.
Visi jie gyveno nuolatinėje paranojoje, laukdami kibirkšties, kuri vėl padegtų Visatą. Ir ta kibirkštis įsižiebė giliai po Žemės paviršiumi, kur niekam nežinomo archeologo ranka tamsoje apčiuopė kažką, kas niekada neturėjo būti surasta.

Įžanga: Šviesa požemių kapinyne
Sunkus, filtruojamas oras Arono plaučiuose turėjo metalo ir šimtmečių senumo dulkių skonį. Jo žibintas, pritvirtintas prie purvino šalmo, skrodė aklą Žemės urvų tamsą, griebdamas išgremžtas uolienas ir sugriuvusių betoninių atramų likučius. Aronas buvo niekam nežinomas archeologas iš Palopso planetos. Tiksliau – tiesioginis bėglys nuo skolų išieškotojų, atvykęs į šį kosminį lavoną, vadinamą Žeme, tikėdamasis rasti bent kiek retesnio prieškarinio lydinio ar veikiančių mikroschemų, kurias būtų galima priduoti juodojoje rinkoje.
Žemė buvo išvalyta iki kaulų. Viskas, kas vertinga, viršutiniuose sluoksniuose buvo išgrobta prieš šimtmečius. Tačiau Aronas nusileido giliau nei kiti – ten, kur seismografiniai skeneriai rodė tik anomalijas ir aklavietes.
Slystelėjęs ant drėgno akmens, jis nukrito ant kelių, o jo žibinto spindulys netyčia užkliuvo už keistos, pernelyg taisyklingos tekstūros. Aronas ranka nuvalė storą dulkių sluoksnį. Po juo pasirodė titano ir nikelio lydinio plokštė. Tai nebuvo natūrali uola. Tai buvo prieškarinio karinio bunkerio durys, kurios kažkokiu būdu išvengė planetą niokojusių bombų ir vėlesnių plėšikų reidų.
Panaudojęs paskutinius nešiojamojo plazminio pjoviklio likučius, jis perdegino užstrigusį hidraulinį užraktą. Durys su baisiu metaliniu dejavimu vėrėsi centimetras po centimetro, atverdamos kelią į izoliuotą, hermetišką kamerą. Viduje nebuvo jokių baldų, jokių dokumentų, jokių kūnų. Tik kambario centre, ant pjedestalo iš nežinomo, šviesą sugeriančio lydinio, gulėjo nedidelis kubas.
Jis buvo matinės juodos spalvos, maždaug delno dydžio. Aplink jį oras atrodė vėsesnis, o tylą trikdė vos girdimas, protu nesuvokiamas virpesys, kuris labiau jautėsi dantyse nei ausyse.
Aronas žengė į priekį, jo širdis daužėsi kaip pašėlusi. Šis daiktas nebuvo panašus į jokią žinomą technologiją. Drebančia ranka, nusimovęs apsauginę pirštinę, jis palietė vėsų, idealiai lygų kubo paviršių.
Akimirksniu jo pirštus nudegino šaltis. Kubas atgijo. Jo matinės sienelės nušvito pulsuojančia, giliai mėlyna šviesa, o iš pačių Žemės gelmių į dangų – tiesiai per uolų masyvus – išsiveržė nematomas, bet neįtikėtinai galingas subatominis impulsas. Arono turimas rankinis skeneris tiesiog perdegė nuo energijos pliūpsnio.
Aronas sustingo iš baimės. Šis signalas nebuvo skirtas Žemei. Jis buvo išsiųstas į giliąją erdvę. Signalas buvo toks stiprus, kad jį neabejotinai užfiksavo kiekvienos didžiosios Visatos rasės kosminiai radarai ir sensoriniai tinklai.
Visi sužinos koordinates. Visi sužinos, kad Žemės kapinyne kažkas prabudo.
Aronas skubiai įmetė kubą į savo medžiaginį krepšį, suprasdamas, kad jo rami archeologo karjera baigėsi. Nuo šios akimirkos jis tapo labiausiai ieškomu asmeniu galaktikoje. Kol jis bandė rasti kelią atgal į paviršių, virš Žemės atmosferos, pilkuose ir slegiančiuose orbitos šešėliuose, didžiųjų rasių laivynai jau keitė kursą. Prasidėjo tylus, mirtinas diplomatinis karas, kuriame melas, intrigos ir išdavystės taps pagrindiniu ginklu.

1 skyrius: Žmonijos viltis
Palopso planetos karinės vadovybės bunkeris skendėjo pusšešėliuose. Vienintelis šviesos šaltinis buvo holofilmų projektorius, kambario centre liejantis melsvą, mirguliuojančią šviesą. Aplink stalą sėdėjo penki žmonių rasės lyderiai. Jų veidai buvo papilkėję, gilūs šešėliai po akimis išdavė chronišką miego stygį, o pirštai nervingai beldė į stalo paviršių. Ore tvyrojo sunkus sintetinio tabako dūmas ir pigios ventiliacijos ūžesys.
– Signalas skriejo iš sektoriaus nulis-nulis-vienas, – sausu balsu prabilo generolas Rašas, tiesdamas randuotą ranką link holoprojekcijos. – Tiesiai iš Sol sistemos. Iš Žemės.
Ekrane sužibo pulsas, primenantis mirštančios širdies kardiogramą, bet jo amplitudė buvo tokia galinga, kad net skaitmeniniai jutikliai Palopse paliko iškraipymų pėdsakus.
– Žemė? – pusbalsiu ištarė direktorė Vain, jos balse skambėjo neslepiama panieka. – Ta dykynė? Ten nieko nėra, tik radiacija ir praeities griuvėsiai. Kas ten galėjo sugeneruoti tokį impulsą? Mūsų šnipai praneša, kad jartokų karo laivynas jau keičia kursą. Bartuliai išjungė savo viešuosius archyvus – vadinasi, kažką slepia. Visi panikoje.
Generolas Rašas pasilenkė į priekį. Jo akys sublizgo fanatizmu, kuris labiau gąsdino nei ramino.
– Ne kas, direktorė, o kas buvo atrasta. Mūsų žvalgyba nustatė, kas sukėlė impulsą. Tai vienas iš mūsų. Niekuo neišsiskiriantis archeologas iš Palopso žemųjų lygių. Aronas. Jis rado tai, ko mes ieškojome ištisus dešimtmečius. Prieškarinį projektą „Pradžios kodas“.
Prie stalo įsiviešpatavo spengianti tyla. Kiekvienas iš jų žinojo šią legendą. Kai Žemė pralaimėjo galutinį karą prieš aljansus, senieji mokslininkai spėjo paslėpti įrenginį, galintį akimirksniu pakeisti planetos atmosferą, atkurti magnetinį lauką ir išvalyti biosferą. Tai buvo absoliutus terformavimo ginklas.
– Jei mes jį gausime... – sušnabždėjo finansų ministras Kleras, jo akys lakstė nuo vieno veido prie kito. – Mes galime atstatyti Žemę. Žmonija vėl turės namus. Mes nebūsime antrarūšiai pabėgėliai kitų rasių kolonijose. Mes diktuosime sąlygas.
– Jeigu mes jį gausime, – šaltai nukirto Vain. – Šiuo metu tas archeologas sėdi urve, o į jo pusę skrieja keturių rasių naikintojai. Kastomai jau siūlo milijardus už bet kokią informaciją apie radėjo koordinates. Jartokai pasiruošę subombarduoti Žemės likučius, kad tik niekas kitas negautų to, ką jie laiko masinio naikinimo ginklu.
Generolas Rašas stipriai smogė kumščiu į stalą.
– Mes neleisime jiems atimti mūsų ateities! Šis artefaktas priklauso žmonėms. Tai mūsų protėvių palikimas. Mes turime rasti Aroną pirmi. Pasiųskite slaptųjų operacijų grupę. Oficialiai mes nieko nežinome. Jei kas nors paklaus – mes tiriame paprastą kosminių šiukšlių incidentą. Meluokite kastomams, žadėkite jiems prekybos nuolaidas, kad tik vilkintumėte laiką.
– O jei archeologas nesutiks atiduoti kubo mums? – paklausė jauniausias tarybos narys. – Jei jis supras, kokią galią laiko rankose?
Vain šaltai nusišypsojo, o jos žvilgsnis tapo ledinis.
– Jis tik išsigandęs Palopso pilietis su skolomis. Jis padarys tai, kas jam bus liepta. O jei ne... na, kosminių tyrimų misijose nelaimingi atsitikimai nutinka nuolat. Žmonijos ateitis yra svarbesnė už vieno vargšo archeologo gyvybę. Pasirūpinkite, kad jis neišvyktų iš Žemės su niekuo kitu, tik su mūsų agentais.
Lyderiai vėl pasinėrė į tamsius skaičiavimus, kurdami intrigų ir melo tinklą, kuris turėjo apvynioti kitas rases. Jie nežinojo, kad kiekviena iš jų jau kuria savo išdavystės planą, o kubas Žemės gelmėse ramiai laukė jų visų atvykimo.

2 skyrius: Praeities monopolija
Aukščiausiojoje Bartulių akademinėje citadelėje, nutolusioje per tris šviesmečius nuo mirštančios Žemės, nebuvo langų. Šios rasės atstovai nemėgo natūralios šviesos. Jie pirmenybę teikė steriliam, blankiam fosforinių lempų švytėjimui, kuris apšvietė tūkstančius kilometrų besidriekiančias skaitmeninių archyvų lentynas. Bartuliai – ištįsusios, blyškiaodės būtybės keturiomis sąnaruotomis rankomis – tikėjo, kad fizinė jėga ir pinigai yra laikini dalykai. Vienintelė tikroji ir amžinoji valiuta Visatoje buvo informacija. Tas, kas kontroliavo istoriją, kontroliavo ir ateitį.
Gildijos vyriausiasis kuratorius Osolas sėdėjo priešais didžiulį ekraną, kuriame vėlavo tiesioginė transliacija iš Žemės orbitos jutiklių. Dviem rankomis jis glostė savo ilgą, siaurą smakrą, o kitomis dviem sparčiai manipuliavo duomenų srautais, trindamas ir klastodamas ką tik gautus pranešimus.
– Žemės impulsas... – jo balsas skambėjo kaip sauso pergamento šlamėjimas. – Žmonės mano, kad tai jų atmosferos atkūrimo žaislas. Pirkliai kastomai tikisi rasti nemokamos energijos šaltinį. Kokie naivūs padarai. Jie mato tik tai, ko trokšta jų primityvūs protai.
Šalia jo stovintis jaunesnysis archyvaras neramiai sujudino savo viršutines galūnes.
– Kuratoriau, bet jutiklių parodymai identiški senoviniams įrašams apie „Amžinąją atmintį“. Jei tai iš tiesų tas įrenginys... jame sukaupti visi duomenys apie iki-karines technologijas. Visi patentai, visi kodai, visų išnykusių rasių medicininiai ir biologiniai pasiekimai.
– Būtent, – Osolas šaltai nusišypsojo, o jo siauros akys sužibo paranojiška ugnimi. – Jei ši informacija pateks į viešumą, mūsų gildija praras prasmę. Kam reikės bartulių paslaugų, jei kiekviena jaunesnioji rasė galės pati tiesiogiai pasiekti visatos žinių šaltinį? Kastomai patys pasigamins ginklus, žmonės atstatys savo planetą ir nustos mums mokėti už istorines konsultacijas. Mūsų monopolija bus sunaikinta.
Osolas staigiu judesiu užblokavo keturis pagrindinius informacinius kanalus, kuriais keitėsi kitos Visatos rasės.
– Ką jūs darote? – paklausė archyvaras.
– Keičiu istoriją, – ramiai atsakė kuratorius. – Pasiųskite pranešimą kastomų pirklių gildijai. Pasakykite jiems, kad mūsų analizė rodo, jog impulsas buvo tik senos Žemės gamyklos branduolinio reaktoriaus sprogimas. Sukurkite netikrus radiacijos grafikus. Tai privers juos dvejoti ir vilkinti laiką. Jartokų kariams nutekinkite informaciją, kad žmonės Žemėje bando aktyvuoti ginklą, nukreiptą prieš jų laivyną. Tegul jie puola žmones. Kol jie kariaus tarpusavyje savo melo karus, mūsų slaptieji agentai Žemėje privalo rasti tą vargšą Palopso archeologą ir diskretiškai paimti Artefaktą.
Osolas pasilenkė arčiau ekrano, kuriame švietė maža, pilka Žemės rutulio projekcija.
– Tas daiktas turi būti užrakintas giliausiuose mūsų akademijos seifuose. Istorija priklauso mums. Ir niekas, ypač kažkoks purve besirausiantis žmonių archeologas, šito nepakeis.
________________________________________
3 skyrius: Šešėliai virš dykumos
Kol kosmoso galingieji skendėjo melo ir intrigų tinkluose, Žemės paviršiuje tvyrojo ta pati slegianti tyla. Aronas stovėjo prie urvo išėjimo, prisidengęs akis nuo spiginančios, pilkos dienos šviesos. Radioaktyvios dulkės švelniai krito ant jo nudėvėto skafandro pečių. Jo krepšyje juodasis kubas vis dar skleidė tą pačią vos juntamą vibraciją.
Aronas žinojo, kad impulsas pritrauks dėmesį, bet jis nesitikėjo, kad viskas įvyks taip greitai. Vos jam spėjus nusileisti nuo uolėto šlaito, virš griuvėsių pasirodė nedidelis, tyliai veikiantis žmonių rasės karinis transporteris su Palopso planetos ženklais. Iš jo išlipo du vyrai pilkomis uniformomis. Jie neturėjo sunkiųjų ginklų, o jų veiduose švietė pernelyg malonios, profesionalios šypsenos.
– Archeologe Aronai? – paklausė priekyje einantis vyras, prisistatęs kapitonu Vensu. – Mes esame iš Palopso civilinės saugos departamento. Užfiksavome anomalų energijos išlydį šiame sektoriuje. Jūsų saugumui iškilo pavojus. Žemės orbitoje pastebėti agresyvūs jartokų laivai. Privalote nedelsiant vykti su mumis.
Aronas žengė žingsnį atgal, jo ranka instinktyviai apčiuopė krepšį. Jo vidinis balsas, išugdytas išgyvenimo juodojoje rinkoje, šaukė, kad kažkas čia ne taip. Civilinės saugos departamentas niekada nesiųsdavo transporterių į Žemę dėl paprastų anomalijų. Be to, šių vyrų akys lakstė ne po aplinką, ieškodami grėsmės, o smigo tiesiai į jo krepšį.
– Aš turiu savo laivą, kapitone, – ramiai, stengdamasis neišduoti baimės, atsakė Aronas. – Galiu pats grįžti į Palopsą. Man nereikia palydos.
Venso šypsena akimirksniu dingo. Jo veidas tapo šaltas ir kietas kaip tas betonas, ant kurio jie stovėjo. Antrasis agentas nežymiai patraukė ranką link po švarku paslėpto plazminio pistoleto dėklo.
– Tai nebuvo pasiūlymas, Aronai, – tyliai ištarė Vensas, žengdamas arčiau. – Tu nežinai, ką turi savo krepšyje, bet šis daiktas priklauso žmonijai. Atiduok jį geruoju, ir tavo skolos Palopse bus ištrintos. Tu gyvensi kaip karalius. Atsisakyk – ir tu liksi šioje dykynėje amžiams, kaip dar vienas dingęs archeologas.
Aronas suprato, kad diplomatija baigėsi net nespėjusi prasidėti. Žmonių lyderiai buvo pasiruošę jį paaukoti dėl to, ką laikė savo išsigelbėjimu. Tačiau agentai nespėjo išsitraukti ginklų – staiga danguje pasigirdo baisus kaukimas, ir virš jų galvų praskriejo keistos formos, juodas kastomų pirklių gildijos žvalgybinis dronas. Paranojos ir išdavysčių ratas aplink Aroną pradėjo suktis visu greičiu.

4 skyrius: Medžioklė griuvėsiuose
Kastomų drono pasirodymas sukurstė akimirksniu kilusį chaosą. Žmonių agentai atidengė ugnį į pirklių skraidyklę, o Aronas nepraleido šio šanso. Jis šoko į šoną, nusirito nuo uolėto šlaito ir pasileido bėgti link netoliese stūksančių senojo Žemės megamiesto griuvėsių. Tai buvo gigantiškas subyrėjusio betono, surūdijusių armatūrų ir gilių požeminių šachtų labirintas – ideali vieta pasislėpti tam, kas pažįsta požemius.
Aronas bėgo uždusęs, šokinėdamas per sugriuvusių magistralių likučius. Už jo nugaros aidėjo plazminių šūvių garsai. Žmonių agentai ir kastomų samdiniai, ką tik nusileidę antrame laive, pradėjo medžioklę. Kastomai per garsiakalbius siūlė jam pasakiškus turtus ir neliečiamybę, jei tik jis atiduos kubą. Žmonės grasino Palopso įstatymais ir išdavyste. Aronas tik tvirčiau spaudė krepšį prie krūtinės. Jis suprato: šiame žaidime jis tėra pėstininkas. Jei jis atiduos kubą bet kuriai iš šių pusių, jo gyvybė iškart praras vertę.
Vienintelis jo ginklas buvo manipuliacija. Pasiekęs buvusio metro tunelio šachtą, Aronas tyčia numetė savo senąjį, sudegusį skenerį į vieną pusę, o pats nuslydo tamsiu kabelių kanalu į kitą. Jis aktyvavo savo laivo nuotolinį pultą ir pasiuntė klaidingą signalą į kastomų tinklą, esą jis pasiruošęs deryboms kitame miesto gale. Paranojos apimti persekiotojai iškart puolė tikrinti melagingų pėdsakų, nukreipdami ginklus vieni į kitus.
________________________________________
Žvėries strategija (Jartokų karių gildija)
Kol žemėje vyko smulkios gaudynės, Žemės orbitoje pasirodė jartokų karinis kreiseris. Tai buvo galingas, kampuotas, anglies juodumo laivas, labiau panašus į skriejančią uolą nei į technologijų kūrinį. Jartokai – stambios, chitiniais šarvais dengtos būtybės – nepripažino diplomatijos. Jiems bartulių melas ir kastomų intrigos kėlė tik šleikštulį.
– Žmonių transporteris ir kastomų pajėgos jau paviršiuje, – pranešė taktikos karininkas, jo balsas dundėjo jartokų vado vado krūtinėje. – Jie ieško Artefakto miesto griuvėsiuose. Bartuliai bando blokuoti mūsų ryšį.
Jartokų karo vadas Krazas sunkiai atsistojo nuo savo sosto. Jo akys degė noru sunaikinti bet kokią grėsmę. Jie buvo įsitikinę, kad kubas yra galutinis ginklas, kurį žmonija paslėpė prieš savo žlugimą.
– Gana šitų žaidimų, – sulemeno Krazas. – Mes nelauksime, kol pirkliūkščiai nusipirks ginklą, o žmonės jį aktyvuos. Paruoškite orbitinio bombardavimo baterijas. Jei Artefaktas yra tame mieste, mes sulyginsime visą sektorių su žeme. Mūsų šarvuočiai nusileis į kraterį ir paims kubą iš pelenų. Pasiruošti ugniai.
Jiems nerūpėjo, kad mieste vis dar buvo jų pačių sąjungininkų ar kad ten bėgo niekuo dėtas archeologas. Jartokų strategija buvo brutali ir paprasta: absoliutus sunaikinimas garantuoja pergalę.
________________________________________
Šalta akis (Hasrotų stebėjimas)
Dar aukščiau, už jartokų kreiserio nugaros, absoliučioje kosmoso tamsioje ir tyloje, kybojo hasrotų laivas. Jis neturėjo matomų variklių ar ginklų sistemų. Tai buvo tobula sferinė struktūra, sukurta iš medžiagos, kuri visiškai nekariavo su šviesa. Hasrotai – seniausia Visatos rasė, kurios kūnai buvo labiau panašūs į energijos gijas nei į mėsą – stebėjo viską.
Jų jutikliai matė Arono bėgimą požemiuose. Jie matė žmonių tarybos godumą, bartulių melo tinklus, kastomų godumą ir jartokų ginklų nukreipimą.
– Jie vėl daro tą patį, – tyliai, tūkstantmečių senumo liūdesiu mintimis pasikeitė hasrotų taryba. – Jaunesniosios rasės nerodo jokios evoliucijos. Tik godumas. Tik troškimas naikinti. Jie mano, kad rado ginklą ar energijos šaltinį. Jie nežino, kad šis kubas yra jų pačių teismas.
Hasrotai nesikišo. Jie nedviprasmiškai laukė. Jie žinojo tikrąją Artefakto paskirtį ir žinojo, kas nutiks, kai visos šios rasės susitiks tame pačiame taške. Tai nebuvo pagalbos misija. Tai buvo egzekucijos stebėjimas.
Orbitoje jartokų ginklai pradėjo krautis mirtina energija, o mieste Aronas išgirdo artėjantį dangaus kaukimą. Laikas seko.
5 skyrius: Pirklių auksas ir ugnies lietus
Aronas tūnojo užgriuvusioje metro stotyje, kai jo asmeninis komunikatorius, veikiantis senoviniu avariniu dažniu, pradėjo mirkčioti ryškia auksine šviesa. Ekrane pasirodė kastomų pirklių gildijos konsulo tarybos narys – būtybė su prabangiais, šilku blizgančiais drabužiais ir daugybe žiedų ant pirštų. Jo veide nebuvo jokios ramybės, tik paranojiškas godumas.
– Klausyk manęs, archeologe iš Palopso, – karštligiškai sušnabždėjo kastomas. – Žmonių agentai tave nužudys, o jartokų kreiseris orbitoje jau užtaisė plazmines baterijas. Jie tuoj sudegins visą miestą. Tu neturi laiko. Kastomų pirklių gildija siūlo tau sandorį. Už kampo tavęs laukia mūsų nematomas evakuacijos modulis. Atiduok mums kubą. Mes tau sumokėsime tiek, kad galėsi nusipirkti visą Palopso planetos žemąjį lygį. Mes pakeisime tavo tapatybę. Tu būsi saugus.
Aronas pažvelgė į viršų. Per betoninį skliautą jau ritosi žemo dažnio dundesys – jartokų laivo ginklai pradėjo orbitinį pasiruošimą.
– Jūsų auksas manęs neišgelbės nuo jartokų bombų, konsule, – šaltai atsakė Aronas. – Jūs norite nusipirkti tai, kas nepriklauso niekam.
– Kvailys! – sušuko kastomas. – Tai begalinės energijos šaltinis! Mes galime valdyti visas galaktikos rinkas! Jei tu...
Ryšį nutraukė kurtinantis kaukimas. Jartokai paleido pirmąją orbitinio bombardavimo bangą.
________________________________________
Žemės degimas
Dangus virš sugriauto megamiesto nušvito akinamai balta šviesa. Plazminiai užtaisai smigo iš kosmoso, akimirksniu paversdami betono likučius skysta, verdančia lava. Smūgio banga rėžėsi į žemę, griaudama viską savo kelyje.
Aroną nubloškė gilyn į metro tunelį. Sunkios dulkės ir dūmai užpildė erdvę, o lubos virš jo galvos pradėjo skilinėti ir griūti. Desperatiškai šliauždamas tamsoje, jis pasikliovė tik savo archeologo instinktais. Jis žinojo, kad po šiuo metro tinklu buvo dar senesni, prieškariniai drenažo tuneliai, iškasti giliai granito uolienose.
Slysdamas per nuolaužas, Aronas įkrito į siaurą vertikalią šachtą, likus kelioms sekundėms iki tol, kol viršutinis metro skliautas visiškai sugriuvo, palaidodamas po savimi kastomų evakuacijos modulį ir visus netoliese buvusius žmonių agentus.
Giliai po žeme tvyrojo kapų tyla, kurią kartais sudrebino viršuje aidintys smūgiai. Aronas gulėjo tamsoje, kruvinas, sunkiai kvėpuojantis, bet gyvas. Krepšyje esantis juodasis kubas ramiai švytėjo mėlyna šviesa, tarsi jokie išorinio pasaulio sprogimai jam nedarytų jokio įspūdžio. Aronas suprato: paviršiaus nebėra. Vienintelis kelias išsigelbėti – rasti požemines komunikacijas, vedančias link senojo automatinio kosmodromo, esančio už miesto ribų, kur vis dar stovėjo jo paties nedidelis tyrinėjimų laivas.
________________________________________
6 skyrius: Šešėlių diplomatija
Jartokų orbitinis smūgis ne tik sunaikino miestą, bet ir sukėlė panikos bangą visoje galaktikoje. Kitos rasės suprato, kad kariai pasiruošę sudeginti pačią Žemę, kad tik niekas negautų Artefakto. Sukeltas chaosas privertė rases sustoti – niekas nenorėjo pradėti totalinio karo, kurio pasekmės būtų nenuspėjamos.
Skubiai, neutralioje kosminėje stotyje „Acheronas“, esančioje Sol sistemos pakraštyje, buvo sušauktas uždaras rasių lyderių susitikimas. Aplink didžiulį, apvalų stalą susirinko tie, kurie valdė Visatą, tačiau ore tvyrojo toks nepasitikėjimas, kad net apsaugos robotai buvo deaktyvuoti iš baimės dėl galimo sabotažo.
– Jūs vos nesunaikinote radinio! – šaukė kastomų konsulas, rodydamas į jartokų karo vadą Krazą. – Mūsų investicijos ir samdiniai buvo tame sektoriuje! Tai ekonominis nusikaltimas!
– Jūs, pirkliūkščiai, esate silpni, – atšovė Krazas, jo chitiniai šarvai sugirgždėjo. – Žmonės bandė aktyvuoti ginklą. Mes tiesiog pašalinome grėsmę. Jei reikės, mes sudeginsime visą Žemės sektorių.
– Grėsmę? – Pasigirdo šaltas, sausas bartulių kuratoriaus Osolo balsas. Jis ramiai manipuliavo savo keturiomis rankomis, rodydamas suklastotus duomenis. – Mūsų archyvai rodo, kad tai nėra ginklas. Tai paprastas senovinis reaktorius. Jūs kariaujate dėl tuštumos. Atiduokite tyrimų teises mūsų istorikų gildijai, ir mes išspręsime šią problemą.
Žmonių direktorė Vain šaltai nusišypsojo, žinodama, kad visi prie stalo meluoja.
– Melas, Osolai. Jūs visi norite to, kas priklauso žmonijai. Bet jūsų pastangos veltui. Mūsų žvalgyba praneša, kad archeologas Aronas išgyveno bombardavimą. Jis pakilo iš Žemės savo laivu ir šiuo metu skrieja tiesiai čia, į „Acherono“ stotį. Jis žino, kad orbitoje jo laivą sunaikintų bet kuris iš jūsų laivynų. Čia, neutralioje zonoje, jis ieško saugumo.
Prie stalo įsiviešpatavo spengianti tyla. Kiekviena rasė akimirksniu suprato: prasideda paskutinis derybų, šantažo ir išdavysčių etapas. Kiekvienas iš jų jau kūrė planą, kaip paslapčiomis susitikti su Aronu stoties koridoriuose, pasiūlyti jam geriausias sąlygas arba tiesiog perpjauti jam gerklę ir pagrobti juodąjį kubą.
O pačiame stalo gale, visiškai tamsiame kampe, sėdėjo hasrotų atstovas. Jo švytintis, energijos kupinas kūnas išliko visiškai ramus. Hasrotai tylėjo. Jie žinojo, kad Aronas atskrenda ne ieškoti išsigelbėjimo. Jis atskrenda užbaigti to, kas buvo pradėta.
7 skyrius: Tikroji paskirtis
„Acherono“ stoties techniniai koridoriai skendėjo drėgnoje, neoninėje prietemoje. Aronas šlubavo, jo skafandras buvo padengtas Žemės dulkėmis ir nudegimo žymėmis, o veidą dengė pridžiūvęs kraujas. Krepšį su Artefaktu jis spaudė taip stipriai, kad krumpliai buvo pabalę.
Liko vos keli posūkiai iki Didžiosios derybų salės, kai iš šešėlių tyliai išniro trys figūros. Tai nebuvo kareiviai ar žinomi diplomatai. Tai buvo privatūs kastomų pirklių gildijos samdiniai, o už jų nugarų stovėjo tas pats bartulių archyvaras, kuris dar neseniai klastojo duomenis citadelėje.
– Ramiai, archeologe, – sušnabždėjo archyvaras, jo keturios rankos nervingai virpėjo. – Tu nepasieksi tos salės. Jei įžengsi ten, jartokai tave tiesiog suplėšys, o žmonių vadovybė tave nubaus už valstybės išdavystę. Kastomai ir bartuliai suvienijo jėgas. Atiduok kubą mums dabar. Mes jau paruošėme tau suklastotą bėglio tapatybę ir privatų šaudyklį žvaigždyno pakraštyje. Tai tavo vienintelis šansas išgyventi.
Aronas sustojo. Jo akys, pilnos nuovargio ir pamatyto siaubo Žemėje, nukrypo į archyvarą. Juodojoje rinkoje jis išmoko atpažinti melą per sekundę.
– Jūs vis dar manote, kad galite tai nusipirkti ar paslėpti savo archyvuose? – tyliai, užkimusiu balsu paklausė Aronas. – Jūs visi esate akli.
Aronas staigiu judesiu išsitraukė iš kišenės seną, Žemėje rastą signalinį užtaisą ir trenkė jį į ventiliacijos šachtą. Koridorių akimirksniu užliejo akinantys dūmai ir kaukiančios avarinės sirenos. Kol samdiniai sutriko, Aronas, sukaupęs paskutines jėgas, puolė į priekį ir pečiu išlaužė sunkias, hidraulines Didžiosios salės duris.
________________________________________
Derybų salė: Kaukių kritimas
Derybų salėje sėdintys rasių lyderiai krūptelėjo. Į patalpos centrą įvirto purvinas, kruvinas ir vos ant kojų besilaikantis Palopso archeologas. Visi ginklai – paslėpti ar atviri – akimirksniu nukrypo į jį.
– Štai ir jis, – atsistojo žmonių direktorė Vain. – Aronai, atiduok Artefaktą savo rasei. Tai mūsų bilietas namo!
– Sėdėk, moterie! – suriaumojo jartokų vadas Krazas. – Tas daiktas priklauso stipriausiems! Atiduok ginklą, archeologe, arba šis laivas taps tavo karstu!
Aronas nieko neatsakė. Jis priėjo prie didžiulio derybų stalo, atsegė krepšį ir ištraukė matinį juodą kubą. Jis pastatė jį pačiame stalo centre, tiesiai prieš kosmoso galingųjų veidus. Kuba švytėjo intensyvia, pulsuojančia indigo šviesa. Visi prie stalo sėdintys lyderiai pasilenkė į priekį, jų akyse degė godumas, paranoja ir triumfo troškimas. Kiekvienas iš jų jau įsivaizdavo, kaip šis daiktas pakeis jų rasės likimą.
Ir tada hasrotų atstovas, sėdėjęs tamsiausiame kampe, pirmą kartą per visą susirinkimą pajudėjo.
Jo švytintis energijos kūnas staiga pradėjo blykčioti, prarasdamas formą. Hasrotas pakilo nuo savo vietos, jo dvasinis balsas rasių lyderių pročiuose nuskambėjo ne kaip įprasta panieka, o kaip gilus, paralyžiuojantis siaubas.
– Ne... – sušnabždėjo seniausios rasės atstovas. – Tai ne ginklas. Tai ne energijos šaltinis... Osolai, tavo archyvai melavo. Vain, tavo protėviai jus apgavo.
Kubas stalo centre pradėjo keistis. Jo mechaninės sienelės atsivėrė, atskleisdamos ne mikroschemas ar energijos šerdį, o miniatiūrinį, stabilų erdvėlaikio plyšį, kuris transliavo vaizdą iš giliojo kosmoso – tolimų galaktikų pakraščių, esančių už žinomos Visatos ribų.
________________________________________
Tikroji paskirtis: Karantino pabaiga
Iš kubo išsiveržė holografinė senosios Žemės kalba parašyta žinutė, kurią stoties kompiuteriai akimirksniu išvertė į visas kalbas. Ekrane pasirodė prieš tūkstančius metų gyvenusio Žemės mokslininko veidas. Jo akys buvo ramios ir liūdnos.
„Jei jūs skaitote šią žinutę, vadinasi, mūsų planeta jau sunaikinta jūsų karų. Mes žinojome, kad Visatos rasės tėra agresyvūs parazitai, ieškantys tik naikinimo ir dominavimo įrankių. Šis kubas nebuvo sukurtas tam, kad jus išgelbėtų. Tai buvo lakmuso popierėlis. Testas jūsų civilizacijoms. Mes jį paslėpėme giliausiuose Žemės urvuose, žinodami, kad jei jį rasite, atvyksite čia vedami tik godumo, melo ir troškimo sunaikinti vienas kitą. Jūs išlaikėte šį testą tiksliai taip, kaip mes ir prognozavome. “
Vaizdas pasikeitė. Tolimajame erdvėlaikio plyšyje, kurį atvėrė kubas, kažkas prabudo. Tai buvo milžiniškos, planetų dydžio struktūros, iki šiol miegojusios tarpgalaktinėje tamsioje. Tai buvo Hiper-Saugotojai – senovinė, absoliuti jėga, kuri stebėjo Visatos balansą. Kubo impulsas buvo ne pagalbos šauksmas, o aktyvavimo kodas, pranešantis, kad šis sektorius yra nepagydomai užkrėstas agresija ir paranoja.
„Švyturys aktyvuotas. Karantinas baigėsi. Jūsų civilizacijos bus izoliuotos ir ištrintos iš kosmoso istorijos. Šviesa užgęsta. “
Kūnas vėl tapo matiniu juodu akmeniu. Erdvėlaikio plyšys užsivėrė, palikdamas salėje spengiančią, slegiančią tylą.
Jartokų vadas Krazas lėtai nuleido ginklą, jo chitiniuose šarvuose nebeliko jėgos. Kastomų konsulo rankos drebėjo taip, kad žiedai barškėjo į stalo paviršių. Žmonių direktorė Vain žiūrėjo į tuštumą, suprasdama, kad jų pačių godumas ir noras sugrįžti į Žemę pasirašė nuosprendį visai galaktikai.
Hasroto atstovas lėtai ištirpo stoties tamsoje, paskutinį kartą ištardamas:
– Mes perspėjome... bet jūs buvote per daug užsiėmę savo melu.
Aronas lėtai atsitraukė nuo stalo. Jis apsisuko ir žengė link išėjimo. Visi tie diplomatai, pirkliai ir kariai, valdę milijardus gyvybių, dabar sėdėjo nejudėdami, sukaustyti suvokimo, kad jų žaidimai baigėsi. Virš „Acherono“ stoties, tolimoje kosmoso tamsioje, pirmosios nežinomos, gigantiškos šešėlių figūros jau pradėjo užstoti žvaigždes.
Knyga baigiasi niūria, slegiančia tyla ir artėjančios tamsos laukimu.
Epilogas: Paskutinis skrydis per tamsą
Mažo tyrinėjimų laivo kokpite girdėjosi tik monotoniškas gyvybės palaikymo sistemų ūžesys ir silpnas, ritmingas prietaisų skydelio mirksėjimas. Aronas sėdėjo piloto kėdėje, atlošęs galvą į minkštą atramą. Jo rankos, vis dar padengtos nudegimais ir Žemės dulkėmis, ramiai gulėjo ant valdymo svirčių. Priešais jį, už storo rankinio iliuminatoriaus stiklo, vėrėsi kosmoso tuštuma.
„Acherono“ stotis liko toli už nugaros. Ten, derybų salėje, didžiųjų rasių lyderiai tikriausiai vis dar sėdėjo suakmenėję iš baimės, karštligiškai bandydami rasti išeitį, kurios nebuvo. Jie kūrė naujus melo planus, bandė suformuoti paskutines sąjungas ar rašė evakuacijos kodus savo laivynams. Tačiau Aronas žinojo tiesą – prieš tą jėgą, kurią prabudino kubas, visi jų ginklai, auksas ir suklastoti archyvai buvo niekas.
Aronas nuleido žvilgsnį į gretimą kėdę. Ten gulėjo tuščias jo audinio krepšys. Artefaktas atliko savo darbą ir dabar buvo visiškai miręs, virtęs paprastu, šviesą sugeriančiu akmeniu. Paradoksalu, bet tas mažas daiktas, kurį jis atsitiktinai apčiuopė tamsiame Žemės urve, suteikė jam kažką, ko jis neturėjo visą savo gyvenimą – visišką ramybę.
Jo skolos Palopso planetoje nebeturėjo reikšmės. Istorikų gildijos paslaptys prarado prasmę. Karių troškimas dominuoti išblėso. Pasaulis, kuriame visi nepasitikėjo vieni kitais, kur kiekvienas žingsnis buvo stebimas šnipų, o kiekvienas žodis – pasvertas melu, artėjo prie pabaigos. Karantinas bus įvykdytas, ir ši agresyvi, godumo apsėsta galaktika nugrimzdo į tylą.
Prietaisų skydelis supypsėjo. Tolimojo matymo jutikliai užfiksavo keistus, nepaaiškinamus erdvėlaikio iškraipymus pačiame Sol sistemos pakraštyje. Žvaigždės viena po kitos pradėjo gęsti, tarsi kažkas nematomas lėtai trauktų juodą šydą virš dangaus skliauto. Senovinės, planetų dydžio struktūros pradėjo savo darbą. Izoliacija prasidėjo.
Aronas lengvai nusišypsojo pro lūpų kamputį. Jis nebuvo herojus. Jis buvo tik paprastas archeologas, ieškojęs praeities likučių, o radęs ateities pabaigą.
Jis išjungė pagrindinius laivo ryšio kanalus. Triukšmas, sklindantis iš panikos apimtų planetų sistemų, akimirksniu liovėsi. Kokpite įsiviešpatavo gili, slegianti, bet kartu ir išlaisvinanti tyla. Aronas nukreipė savo laivą į pačią tamsiausią kosmoso vietą – ten, kur žvaigždės dar spėjo šviesti paskutines savo minutes. Jis skriejo pirmyn, pasiruošęs stebėti, kaip užgęsta paskutinė Visatos šviesa.