Trečiojo laiko legionai

Prologas: Geležiniai amžiai
XXI amžius neatnešė nei globalios taikos, nei skaitmeninės utopijos. Jis tik aprengė tūkstantmetes imperijas atominiu šarvu.
Kai prieš penkis šimtus metų Romos legionai galutinai nubrėžė Reino ir Dunojo sienas, o Konstantinopolio bazilejai įtvirtino krikščioniškojo Rytų pasaulio galybę, planeta pasidalino perpus. Europa ir Viduržemio jūra tapo amžinos, šaltos kaktomušos lauku. Vienoje pusėje – Roma, valdoma senato ir imperatoriaus, pasikliaujanti skaičiavimais, plienine disciplina ir atominiais kreiseriais. Kitoje – Bizantija, kurioje mokslas persipynęs su mistika, o jos dromonai skrodžia bangas varomi slaptų, cheminių ugnies technologijų. Šios dvi galybės amžiais žiūrėjo viena į kitą pro spygliuotų vielų ir radarų tinklus, laukdamos, kada pirmoji suklups.
Tačiau tikrasis lūžis įvyko ne senajame kontinente.
Kai Romos imperijos Tolimojo plaukiojimo laivynas, ieškodamas naujų išteklių, kirto Atlanto vandenyno tamsą, radarų ekranuose išniro milžiniškas, jokiose metraščiuose nepažymėtas kontinentas. Naujasis Pasaulis. Nekaltas, pilnas naftos, retųjų metalų ir tankių džiunglių. Roma jį pavadino Cezario vardu, tačiau nespėjo iškelti erelio vėliavos, kai šiauriniuose horizontuose pasirodė Bizantijos laivų siluetai. Prasidėjo karštligiška XXI amžiaus kolonizacija – lenktynės, kuriose kiekvienas metras buvo perkamas krauju ir dyzelinu.
Bet kol dvi Europos imperijos statė įtvirtinimus ir ruošėsi lemiamam susidūrimui džiunglių gilumoje, jos pamiršo žiūrėti atgal.
Tolimuosiuose Rytuose, už didžiųjų dykumų ir kalnų, ilgus šimtmečius tylėjo trečiasis milžinas. Chanių imperija. Valdoma Geležinio imperatoriaus, kinų dinastija transformavosi į pramoninį monstrą. Jų gamyklos dieną ir naktį liejo juodąjį plieną, o danguje jau rikiavosi milžiniški dirižabliai. Kinai nematė reikalo konkuruoti Europoje. Jie laukė Naujojo Pasaulio.
Svarstykles turėjo nusverti tai, kas tūkstančius metų gulėjo palaidota po džiunglių šaknimis. Senovinis daiktas, kurio kilmės nežinojo net patys dievai, laukė, kol Romos archeologo kastuvas palies jo šaltą, pulsuojantį paviršių. Šis radinys turėjo pradėti ne naują karą, o epochą, kurioje trys imperijos privalės persidaryti pasaulį iš naujo. Arba sudegti jo liepsnose.
I dalis: Naujasis Neptūno krantas
Atominio kreiserio „Invictus“ tiltelyje tvyrojo sunkus ozono ir degančio dyzelino kvapas. Admirolas Lucijus Dukas stovėjo prie šarvuoto iluminatoriaus, rankose gniauždamas tradicinį romėnišką gladijų, kurio rankenoje buvo įmontuotas skaitmeninis pulso jutiklis. Už lango, perskrosdamas tirštą Atlanto vandenyno rūką, vėrėsi vaizdas, kokio joks Romos pilietis nebuvo matęs tūkstantį metų.
Milžiniškas, nepažymėtas žemynas. Beribės džiunglių lajos, dygliuotos uolos ir pakrantė, kurioje plieniniai Romos imperijos laivų korpusai atrodė kaip ateiviai iš kito pasaulio.
– Admirole, – prie jo prisiartino jaunesnysis tribunus, laikydamas rankoje holografinį taktinį planšetą. – Desantiniai legionai jau krante. Skautai iškėlė keturioliktojo legiono erelį ant aukščiausios uolos. Pagal Senato dekretą, ši žemė oficialiai paskelbta Naujuoju Neptūno krantu. Cezario nuosavybe.
Lucijus linktelėjo, tačiau jo veidas išliko įtemptas. XXI amžius išmokė Romą, kad jokia pergalė nebūna nemokama. Romos imperija Vakaruose valdė gamyklas, atomines jėgaines ir geležinę discipliną, tačiau Rytuose visada budėjo jie. Amžinieji varžovai.
– Kas girdėti iš šiaurinių radarų sektorių? – dusliu balsu paklausė admirolas.
Tribūnas nurijo seiles, jo pirštai suvirpėjo virš ekrano.
– Blogos žinios, sere. Tolimojo nuotolio dronai užfiksavo šilumines anomalijas už trijų šimtų mazgų į šiaurę. Tai ne mūsų laivynas. Šviesos spektro analizė patvirtina specifinį cheminių katalizatorių degimą. Bizantijos dromonai.
Lucijus Dukas stipriau suspaudė kardą. Konstantinopolio bazilejai neatsiliko nė žingsnio. Bizantiečiai, su savo mistiniu mokslu ir baisiaja, slapta Graikiškos ugnies technologija, kuri dabar buvo modifikuota į plazminius XXI amžiaus ginklus, jau kvėpavo jiems į nugarą. Naujasis pasaulis, dar nespėjęs tapti Romos provincija, virto parako statine.
– Paruoškite antžeminius patrulius, – įsakė admirolas, jo akys žvelgė į tamsią džiunglių gilumą. – Jei graikai peržengs mūsų nubrėžtą demarkacinę liniją, džiunglės nusidažys purpuru.
II dalis: Purpuro ir Aukso lenktynės
Konstantinopolio Didžiųjų rūmų gilumoje, kur skaitmeniniai ekranai mirgėjo šalia auksinių ikonų, imperatorius Kristoforas XXI žvelgė į gyvą taktinį žemėlapį. Romos erelis jau buvo įsirėžęs į Naujojo pasaulio pakrantę.
– Roma mano, kad Atlantas yra jų vidinė jūra, – tyliai, bet rūsčiai ištarė imperatorius, atsisukdamas į savo slaptosios tarnybos – Pridavėjų  – vadovą. – Sukelkite sumaištį jų Senate per mūsų diplomatus Romoje. O džiunglėse... džiunglėse neduokite jiems nė minutės ramybės. Naujojo pasaulio auksas ir nafta priklauso Kristaus sosto saugotojams.
Po kelių dienų šis įsakymas aidėjo už tūkstančių kilometrų, tvankiose ir drėgnose Naujojo pasaulio džiunglėse. Prie sraunios, dar neįvardintos upės, kurios vanduo putojo nuo tropinių liūčių, iškilo dvi įtvirtintos stovyklos. Vienoje pusėje stovėjo gelžbetoniniai Romos bunkeriai, kitoje – Bizantijos apkasai, saugomi šventųjų vėliavų.
Romos šimtamečio (centuriono) Marko kantrybė seko. Jo būrys, ginkluotas moderniais vulkaniniais šautuvais, gebančiais iššauti tūkstantį magniu užtaisytų sviedinių per minutę, stovėjo ant purvino upės kranto. Kitoje pusėje, prie pat vandens linijos, Bizantijos riteriai sunkiais titano šarvais fiksavo savo pozicijas.
– Jie vėl pastatė savo žvalgybinį bokštelį mūsų sektoriuje, – pro dantis išspovė romėnų legionierius Paulas, spausdamas ginklo rankeną. – Centurione, leiskite man juos nupūsti. Vienas vulkaninis pliūpsnis ir tie jų blizgantys šarvai virs pelenais.
– Ramiai, Paulai, – sušuko Markas, pakeldamas ranką. – Admirolas Dukas aiškiai pasakė: nešauti pirmiems. Bet jei jie žengs į vandenį...
Tuo metu iš kitos upės pusės, lydimas dviejų riterių, žengė Bizantijos strategas Teodoras. Jo krūtinės šarvuose pulsavo mėlyna šviesa – tai buvo Graikiškos ugnies energijos generatorius. Jis sustojo ties pačiu upės kraštu ir šūktelėjo per triukšmingą srovę:
– Romėnų šunys! Ši upė yra šventasis bazilejo dromonų kelias! Jūsų buvimas čia suteršia šį vandenį. Atsitraukite tris mylias atgal į savo purvynus, kol mūsų ugnis nepavertė jūsų stovyklos laužu!
Markas žengė į priekį, jo sunkūs legiono batai giliai įmigo į dumblą. Jis pakėlė savo vulkaninį šautuvą ir nusitaikė tiesiai į Teodoro krūtinę.
– Tu kalbi apie šventumą, graike, bet stovi ant žemės, kurią laimėjo Romos laivynas! – užriko Markas. – Ši upė pažymėta keturioliktojo legiono žemėlapiuose. Jei tavo riteriai žengs bent vieną žingsnį per šią srovę, aš asmeniškai pasirūpinsiu, kad tavo titano šarvai taptų tavo karstu. Romos imperija nesitraukia prieš schizmatus!
Teodoras šaltai nusišypsojo, jo ranka nusileido ant plazminio kardo rankenos.
– Roma visada buvo akla, Markai. Jūs matote tik žemėlapius, bet nematote Dievo valios. Mano vyrai pasiruošę mirti. O jūsų? Ar jūsų samdiniai pasiruošę sudegti?
Atmosfera įkaito iki virimo taško. Aplinkui girdėjosi tik vulkaninių šautuvų saugiklių spragsėjimas ir Bizantijos ugnies generatorių kaukimas. Šūvis galėjo nuaidėti bet kurią sekundę, o džiunglių paukščiai virš jų galvų išgąstingai pakilo į dangų, nujausdami artėjančias skerdynes.
III dalis: Šventasis radinys dulkėse
Giliai džiunglėse, toli nuo karštos ir ginkluotos upės linijos, tvyrojo spengianti, drėgna tyla. Šimtamečiai medžiai savo lajomis visiškai užstojo XXI amžiaus saulę. Romos imperijos vyriausiasis archeologas daktaras Aurelijus Markas nusivalė prakaitą nuo kaktos ir rankiniu skaitmeniniu skaneriu perbraukė virš samanomis apaugusios uolos. Ekranas akimirksniu sužibo ryškia purpurine spalva.
– Neįtikėtina... – sušnabždėjo Aurelijus, jo balsas virpėjo iš jaudulio. – Šios struktūros amžius nesutampa su jokia žinoma geologine epocha. Tai ne laukinių genčių darbas.
Šalia jo stovėjęs legiono seržantas Gajus, pasirėmęs ant savo vulkaninio šautuvo, neramiai žvalgėsi į šešėlius.
– Daktare, judėkime greičiau. Žvalgyba pranešė, kad Bizantijos skautai šniukštinėja šiame kvadrate. Jei mus čia užspaus, šie griuvėsiai taps mūsų kapaviete.
– Pasižiūrėk į tai, Gajau! – Aurelijus rankomis pradėjo plėšti storus vijoklius, atidengdamas masyvias, iš nežinomo, juodo lydinio nukaltas duris. – Tai ne akmuo. Tai metalas, kuris nerūdija.
Archeologas įvedė dešifravimo kodą į savo nešiojamąjį terminalą ir pridėjo jį prie durų centro. Pasigirdo gilus, hidraulinį garsą primenantis dundesys. Šimtmečius užvertas sarkofagas šventyklos gilumoje lėtai atsivėrė. Jo viduje, ant pjedestalo, gulėjo keistas, delno dydžio diskas. Jis nebuvo dulkėtas. Priešingai – jo paviršiumi bėgo silpnos, neoninės mėlynos šviesos gijos, o oras aplink jį keistai virpėjo.
– Kas per velniava... – Gajus žengė žingsnį atgal, pakeldamas ginklą. – Jis gyvas?
Aurelijus, nepaisydamas pavojaus, ištiesė drebančias rankas ir paėmė diską. Vos jam prisilietus, šventykloje pasigirdo žemas, pulsuojantis garsas, o archeologo skaitmeniniai prietaisai akimirksniu išsijungė.
– Tai ne šiaip antikvaras, Gajau, – Aurelijus pakėlė diską prieš šviesą, jo akys blizgėjo. – Šis artefaktas skleidžia nepažįstamą energijos dažnį. Su tinkamu rezonatoriumi... mes galėtume neutralizuoti bet kokį energijos šaltinį tūkstančių kilometrų spinduliu. Bizantijos ugnies dromonai, jų plazminiai ginklai, net mūsų pačių atominiai kreiseriai... viskas virstų metalo lažu. Šis daiktas ką tik pakeitė abiejų imperijų likimą.
– Daktare! – staiga sušuko Gajus, griebdamas Aurelijų už pečių ir patraukdamas atgal.
Šventyklos įėjime pasigirdo sunkių batų aidas. Pro dulkėtą šviesos ruožą išniro trys Bizantijos specialiųjų pajėgų kariai, ginkluoti trumpais plazminiais karabinais. Jų vadas, pamatęs Aurelijaus rankose švytintį diską, šaltai nusišypsojo.
– Atiduokite tai, kas priklauso Dievui ir imperatoriui, romėnai, – ištarė bizantietis, nukreipdamas ginklą tiesiai į archeologo krūtinę.
IV dalis: Šešėlis iš Rytų
Pekino Uždraustajame mieste, kur XXI amžiaus technologijos persipynė su šimtamečių pagodų architektūra, tvyrojo dūmų ir alyvos kvapas. Geležinis imperatorius Hanas Že stovėjo prie milžiniško nefrito stalo. Ant jo švietė trimatis taktinio radaro žemėlapis, rodantis visą Ramųjį vandenyną ir Naujojo pasaulio vakarų pakrantę.
– Europos barbarai pešasi dėl grobio, kurio net nesupranta, – tamsiu, ramiu balsu ištarė imperatorius, neatsisukdamas į savo vyriausiąjį karo strategą, generolą Džangą. – Roma ir Bizantija siunčia savo geriausius laivus į džiungles. Jie lieja kraują dėl upių ir vėliavų.
Generolas Džangas žemai nusilenkė, jo juodi, anglies pluošto šarvai tyliai sugirgždėjo.
– Taip, Jūsų Didenybe. Mūsų slaptieji povandeniniai kreiseriai jau užėmė pozicijas giliuosiuose Naujojo pasaulio įlankų vandenyse. O danguje... danguje jau kyla Juodojo Plieno armada.
Už didžiųjų Pekino dokų sienų pasigirdo galingas, žemas dyzelinių variklių dundesys. Į debesis lėtai kilo dešimtys milžiniškų, juodu plienu šarvuotų dirižablių. Šie skraidantys monstrai buvo varomi mechanine garo ir dyzelio turbinų jėga, nenaudojant jokių pažangių mikroschemų ar pažeidžiamos elektronikos – tai buvo Chanių imperijos pasididžiavimas ir paslaptis.
– Kinija žinojo apie šį naująjį žemyną dar tada, kai romėnai kariavo su mediniais laivais, – imperatorius paėmė juodą šachmatų figūrą ir pastatė ją pačiame Naujojo pasaulio centre. – Leiskite purpurui ir auksui nukraujuoti. Tegul jų vulkaniniai šautuvai ir plazminė ugnis sunaikina vieni kitus. Kai jie bus išsekę ir silpni, mes ateisime ir paimsime viską.
Generolas Džangas pakėlė akis, jo veide pasirodė šalta šypsena.
– O jei jie ras ką nors, ko mes nenumatėme, Jūsų Didenybe? Romos žvalgyba džiunglėse užfiksavo keistus energijos svyravimus.
– Nesvarbu, ką jie ras, – Geležinis imperatorius sugniaužė kumštį, sutrupindamas nefrito stalo maketo detalę. – Jokia Europos technologija neatlaikys Chanių armados plieno bangos. Įsakykite laivynui kirsti Ramųjį vandenyną. Slapta. Be šviesų. Naujasis pasaulis bus nudažytas juodai.
V dalis: Artefakto galia
Šventyklos prieigose įtampa pasiekė kritinę ribą. Romos seržantas Gajus ir trys Bizantijos specialiųjų pajėgų kariai stovėjo nukreipę ginklus vieni į kitus. Tarp jų, spausdamas prie krūtinės pulsuojantį diską, drebėjo daktaras Aurelijus Markas.
– Paskutinį kartą sakau, romėne, – Bizantijos vadas žengė žingsnį į priekį, jo plazminis karabinas suzvimbė, kaupdamas energiją. – Atiduok diską. Mūsų bazilejas žino, kaip panaudoti šią jėgą. Jūs, laukiniai, tik viską sugadinsite.
– Šis radinys priklauso Romos Senatui ir Tautai! – užriko Gajus, jo pirštas jau spaudė vulkaninio šautuvo gaiduką. – Traukitės, arba šios džiunglės taps jūsų kapu!
Vieno iš Bizantijos karių nervai neatlaikė. Pasigirdo kurtinantis plazmos pliūpsnis, perskrodęs tamsią šventyklos erdvę. Gajus atsakė staigia vulkaninio šautuvo tirada. Kilus chaosui, kulka kliudė patį artefaktą Aurelijaus rankose.
Diskas nesudužo. Priešingai – jo neoninės linijos akimirksniu nusidažė akinančia, balta šviesa. Pasigirdo toks baisus garsas, tarsi pačios džiunglės būtų giliai įkvėpusios.
BZZZZZZT.
Iš disko išsiveržė nematoma elektromagnetinė ir gravitacinė banga, nusidriekusi tūkstančius kilometrų per visą žemyną.
Akimirksniu Bizantijos vado rankose užgeso plazminis ginklas. Gajaus vulkaninio šautuvo skaitmeninis taikiklis ir elektroninis spynis tiesiog mirė. Šventyklą užliejo mirtina tyla.
Už kelių kilometrų esančioje upės stovykloje, kur abi imperijos ruošėsi mūšiui, įvyko tas pats. Romėnų bunkerių radarai užgeso. Bizantijos dromonų ugnies generatoriai nustojo kaukti. Netgi toli pakrantėje stovintis atominis kreiseris „Invictus“ paniro į tamsą – jo branduolinis reaktorius tiesiog užgeso, palikdamas tūkstančius tonų plieno bejėgiškai dreifuoti bangose.
– Mano ginklas... jis miręs, – sušnabždėjo Bizantijos vadas, veltui spaudydamas karabino gaiduką.
– Visi prietaisai... visi varikliai išjungti, – Gajus nuleido savo šautuvą, žiūrėdamas į visiškai juodą riešo kompiuterio ekraną.
Aurelijus Markas pakėlė akis į juos abu, jo veidas buvo išbalęs kaip drobė. Diskui nustojus švytėti, džiunglėse liko tik natūralūs gamtos garsai.
– Tai technologinis kolapsas, – sukuždėjo archeologas. – Šis artefaktas ką tik išjungė XXI amžių. Mes nebeturime nei ryšio, nei ginklų, nei energijos. Esame visiškai akli ir pažeidžiami.
Sunkūs legionierių šarvai ir modernūs bizantiečių kostiumai staiga tapo tik sunkiu naštos svoriu. Abi pusės suprato, kad dabar džiunglių gilumoje jos liko visiškai vienos, atskirtos nuo savo imperijų ir baisiai baisiai silpnos.
VI dalis: Chanių smūgis
Pakrantėje ir džiunglių prieigose virė tikras chaosas. Romos ir Bizantijos karinės stovyklos buvo visiškai paralyžiuotos. Moderniausi XXI amžiaus ginklai, skaitmeniniai ryšio tinklai, elektroniniai radarai ir net dyzeliniai generatoriai po artefakto pulso virto tik beverčiu metalo laužu. Kariai paniškai bandė rankiniu būdu taisyti techniką, tačiau veltui – mikroschemos buvo mirusios.
Būtent šią akimirką iš žemo, purvino džiunglių debesyno išniro milžiniški šešėliai.
Tai buvo Chanių imperijos armada. Jų milžiniški, juodo plieno dirižabliai nesinaudojo jokia elektronika. Šie skraidantys monstrai buvo varomi milžiniškomis garo turbinomis, mechaniniais stūmokliais ir rankiniu būdu valdomais vožtuvais. Artefakto pulsas jiems nepadarė jokios žalos.
– Pažiūrėkite į dangų... – sušnibždėjo Romos šimtametis Markas, stovėdamas prie paralyžiuoto bunkerio upės pakrantėje. – Kas tai per monstrai?
Iš dirižablių pilvų pradėjo skrieti sunkūs, juodi metaliniai konteineriai. Jiems palietus žemę, hidrauliniai užraktai atsidarė ir iš jų išsirito Chanių mechanizuoti pėstininkai. Kariai buvo įvilkti į sunkius, dūmais spjaudančius garo slėgio šarvus (angl. steampunk exoskeletons), ginkluotus ilgomis pneumatinėmis ietimis ir sunkiais mechaniniais spyruokliniais arbaletais, šaudančiais plieniniais rykštais.
– Ugnis! – sušuko Bizantijos strategas Teodoras, griebdamas paprastą, primityvų rankinį kardą, nes jo plazminis ginklas buvo miręs.
Tačiau pasipriešinimas buvo bergždžias. Kinų kariai judėjo pirmyn su geležine, mechanine jėga. Jų pneumatiniai šautuvai spjaudė sunkias metalines kulkas, varomas suspausto oro, kurios lengvai skrodė lengvus, paralyžiuotus romėnų legionierių šarvus.
– Jie žinojo! – sušuko sužeistas romėnų karys Paulas, šliauždamas per purvą. – Jie žinojo, kad mūsų ginklai neveiks!
Chanių generolas Džangas stebėjo puolimą iš viršutinio dirižablio tiltelio, naudodamasis paprastu žalvariniu teleskopu. Šalia jo mechaninis spausdintuvas gurgždėdamas spausdino pranešimus.
– Europos barbarai dabar yra tik vaikai su geležinėmis lazdomis, – šaltai ištarė Džangas. – Apsupkite abi stovyklas. Niekas neturi pabėgti iš šių džiunglių. Suraskite baltąjį archeologą ir tą daiktą, kurį jis iškasė. Naujasis pasaulis priklauso Geležiniam imperatoriui.
Per kelias valandas jungtinės Romos ir Bizantijos gynybinės linijos buvo sutriuškintos. Likę gyvi legionieriai ir bizantiečių riteriai buvo priversti bėgti gilyn į nepažįstamas džiungles, ieškodami išsigelbėjimo nuo juodojo plieno armados, kuri nenumaldomai vijo juos iš paskos.
VII dalis: Priverstinis aljansas
Tropinė liūtis plovė kraują ir suodžius nuo lapų, o džiunglių gilumoje tvyrojo degančios gumos bei dūmų kvapas. Romos šimtametis Markas sunkiai kvėpuodamas rėmėsi į medžio kamieną. Jo vulkaninis šautuvas kabojo ant peties kaip bevertis plieno luitas, o kairysis šarvų petys buvo pramuštas kinų pneumatinės kulkos. Aplink jį buvo likę vos keturi gyvi jo būrio legionieriai.
Staiga iš tankmės pasigirdo šakų traškėjimas. Romėnai akimirksniu išsitraukė savo trumpus, mechaninius gladijus, pasiruošę paskutiniam mūšiui.
Tačiau iš krūmų išniro ne kinų pėstininkai. Tai buvo Bizantijos strategas Teodoras. Jo titano šarvai buvo aplieti džiunglių purvu, o mėlynasis Graikiškos ugnies generatorius ant krūtinės buvo visiškai tamsus ir miręs. Jis rankoje gniaužė paprastą geležinį kalaviją, o už jo nugaros šliejosi trys sužeisti riteriai.
Du vyrai, kurie dar prieš kelias valandas norėjo perpjauti vienas kitam gerklę prie upės, dabar stovėjo akis į akį.
– Tu vis dar gyvas, graike? – pro dantis išspjovė Markas, pakeldamas kardą, nors jo ranka virpėjo iš nuovargio.
Teodoras sunkiai atsiduso ir nuleido savo kalavijo smaigalį į žemę. Jo akyse nebebuvo ankstesnės puikybės – tik šaltas pragmatizmas.
– Nuleisk ginklą, Markai. Jei norėčiau tavo mirties, būčiau leidęs Chanių mechanizmams tave pribaigti. Jų skautai seka mūsų pėdsakais. Tie dūmais spjaunantys monstrai nenumaldomai artėja.
– Roma nesudaro sutarčių su schizmatais ir išdavikais, – išdidžiai pareiškė vienas iš legionierių, tačiau Markas pakėlė ranką, nutildydamas pavaldinį.
– Tylėk, Paulai, – nukirto Markas. Jis įdėmiai pažiūrėjo į Teodorą. – Jūsų ugnies laivai sunaikinti. Mūsų atominis kreiseris tapo negyva geležimi. Kinai mus sutraiškys po vieną. Ko tu nori, strategre?
Teodoras žengė žingsnį į priekį, jo balsas tapo tylus, bet tvirtas:
– Aš noriu išgyventi. Ir noriu, kad šis žemynas netaptų Chanių imperijos provoncija. Tavo archeologas vis dar turi tą keistą diską. Jei mes sujungsime jūsų romėnišką inžineriją ir mūsų dvasininkų mistines žinias apie energijos rezonansą, galbūt sugebėsime tą artefaktą suvaldyti. Bet tam mums reikia laiko. Ir bendro kraujo.
Markas ilgai žiūrėjo į ištiestą purviną Teodoro ranką. Šimtmečius trukusi takoskyra tarp Vakarų ir Rytų Europos imperijų dabar atrodė tokia menka prieš juodojo plieno armadą, kylančią virš džiunglių lajų. Pasigirdęs gilus, ritmingas kinų garo variklių aidas netoliese išsklaidė paskutines abejones.
– Tik iki tol, kol išvysime juos iš šių krantų, – ištarė Markas ir stipriai suspaudė Teodoro ranką, pasirašydamas pirmąjį istorijoje Purpuro ir Aukso aljansą. – O dabar – judam. Reikia surasti Aurelijų, kol jo nepervėrė kinų ietys.
Aplink senovinės šventyklos griuvėsius virė tikras pragaras. Dangus virš džiunglių buvo juodas nuo Chanių imperijos drakonų dirižablių, kurie negailestingai bombordavo apylinkes sunkiais parako užtaisais. Žemė dundėjo nuo ritmingo garo stūmoklių kaukimo – kinų mechanizuoti pėstininkai suko tankų žiedą aplink radimvietę.
Prie įėjimo į šventyklą, už akmeninių blokų barikados, petys į petį stovėjo romėnų legionieriai ir Bizantijos riteriai. Jų modernūs ginklai vis dar buvo mirę, tačiau jie prisitaikė: romėnai suko primityvius mechaninius balistų mechanizmus, o bizantiečiai rankiniu būdu liejo paprastą, degančią naftą ant puolančiųjų galvų.
– Laikykitės! – užriko šimtametis Markas, savo gladijumi atremdamas kinų mechaninio kario pneumatinę ietį. – Neleiskite jiems peržengti laiptų!
Šalia jo Bizantijos strategas Teodoras, abiem rankomis gniauždamas sunkų geležinį kalaviją, nukirto garo šarvų hidraulines žarnas. Garas su švilpimu išsiveržė į orą, ir kinų karys negyvas smuko ant žemės.
– Markai! Mūsų linijos nenumaldomai tirpsta! – per sprogimų triukšmą sušuko Teodoras, nuvalydamas kraują nuo veido. – Kur tas tavo archeologas?! Jei jis neprivers to daikto veikti per ateinančias penkias minutes, mes visi būsime sutrinti į dulkes!
Šventyklos gilumoje, kur tvyrojo vėsa, daktaras Aurelijus Markas karštligiškai dirbo prie juodojo lydinio sarkofago. Ant pjedestalo gulintis diskas buvo sujungtas su Bizantijos dvasininkų atsineštais variniais rezonansiniais indais ir rankiniu būdu sukamu Romos inžineriniu magneto generatoriumi.
– Dar šiek tiek... – murmėjo Aurelijus, jo pirštai buvo kruvini nuo skubėjimo. – Jei pavyks pakeisti energijos bangos dažnį, ji nereaguos į biologines gyvybės formas ir paprastus metalus. Ji ieškos tik aktyvių, mechaninių ir šiluminių jėgos šaltinių. Ji ieškos jų garo katilų!
Galingas sprogimas sudrebino šventyklos skliautus. Akmeniniai blokai pradėjo byrėti, o pro dulkėtą įėjimą pasipylė juodi Chanių pėstininkų šarvai. Generolas Džangas asmeniškai žengė į priekį, jo milžiniškas garo eksoskeletas trauškino senovines plyteles.
– Aljansas sužlugo, Europos barbarai, – griausmingai per garsiakalbį ištarė Džangas, pakeldamas savo sunkų pneumatinį kūjį. – Atiduokite diską.
Markas ir Teodoras, abu sunkiai sužeisti, atsitraukė iki pat sarkofago, užstodami archeologą savo kūnais.
– Sukite rankeną, Aurelijau! – paskutinėmis jėgomis sušuko Markas. – Sukite dabar!
Aurelijus visa jėga pasuko rankinio generatoriaus svirtį. Variniai Bizantijos indai pradėjo staugti baisiu, aukštu dažniu, o diskas jo rankose staiga nusidažė akinančia, kraujo raudonumo šviesa.
IX dalis: Pasaulio tvarkos perkrovimas
Kraujo raudonumo šviesa akimirksniu užliejo visą senovinės šventyklos salę. Kai daktaras Aurelijus Markas pasuko rankinio generatoriaus svirtį iki galo, per patį artefakto centrą perbėgo juodas, šviesą sugeriantis plyšys. Pasigirdo ne garsas, o gilus žemo dažnio smūgis, kuris perskrodė kiekvieno gyvo žmogaus krūtinę.
VUUUUUUM.
Raudonoji banga išsiveržė iš griuvėsių ir lyg milžiniškas kupolas nusidriekė per džiungles, pakrantes ir vandenyną. Šį kartą ji nebuvo nematoma – ji nešė su savimi keistą, jonizuotą rūką.
Pirmasis smūgį pajuto generolas Džangas, stovėjęs tiesiai priešais barikadą. Jo milžiniško eksoskeleto garo katilas staiga pradėjo kunkuliuoti nevaldomu karščiu. Vanduo jame akimirksniu virto perteklingu slėgiu. Artefakto banga privertė visas mechanines dalis, kurios judėjo trinties ar degimo principu, rezonuoti iki kritinės ribos.
– Kas... kas vyksta?! – užriko Džangas, kai jo hidraulinės žarnos pradėjo sprogti viena po kitos, liedamos verdantį vandenį ant džiunglių žemės.
Už šventyklos sienų pasigirdo baisus, masinis dundesys. Dangų raižantys Chanių drakonų dirižabliai tapo savo pačių variklių įkaitais. Milžiniškos garo turbinos ir stūmokliai danguje pradėjo lydytis nuo nežemiškos trinties. Vienas po kito juodieji plieno monstrai prarado stabilumą. Jų šarvuoti korpusai lūžo per pusę, o išsiveržęs parakas ir dyzelis danguje virto degančiais fakelais. Kinų armada tiesiog krito iš dangaus lyg liepsnojantys meteoritai, degindami džiunglių lajas.
Tačiau kaina už šią pergalę buvo baisi.
Jonizuota artefakto iškrova tiesiogiai smogė į planetos magnetosferą. Virš Naujojo pasaulio džiunglių, kur visada tvyrojo tropinis karštis, dangus staiga nusidažė ryškia, neonine šiaurės pašvaiste. Kompasų rodyklės pradėjo suktis beprotišku greičiu, o paukščiai ir gyvūnai, besivadovaujantys žemės magnetiniu lauku, tūkstančiais krito iš medžių, praradę orientaciją.
Vandenyno bangos pakilo į milžiniškus cunamius, nes magnetinis pulsas sujudino tektonines plokštes. Žemė po romėnų ir bizantiečių kojomis baisiai sudrebėjo, prarydama kinų armijos likučius.
Kai raudonasis rūkas pagaliau išsisklaidė, džiunglėse liko tik degantis plienas, garuojantis vanduo ir spengianti tyla. Chanių invazija buvo visiškai sunaikinta, jų garo technologija virto metalo laužu. Tačiau visi aplinkui suprato: planetos magnetinis laukas buvo visam laikui pažeistas. Nuo šiol jokia pažangi mikroschema ar paprastas mechaninis variklis nebeveiks taip, kaip anksčiau. Pasaulis buvo priverstinai perkrautas.
X dalis: Naujoji trivaldystė
Pasaulio žemėlapis buvo perbraižytas ne krauju, o nepažįstama energija. Po Didžiojo perkrovimo planetos magnetinis laukas stabilizavosi naujame, keistame dažnyje, o senosios XXI amžiaus technologijos liko praeityje.
Naujojo pasaulio pakrantėje, neutralioje zonoje tarp degančių džiunglių ir nusiaubtos jūros, buvo pastatyta balto marmuro palapinė. Ant stalo gulėjo paslaptingasis diskas, kurį daktaras Aurelijus Markas specialiu lazeriniu pjovikliu, maitinamu paskutine veikiančia Romos atomine baterija, pasidalino pusiau.
– Viena pusė Romai, kita – Bizantijai, – ištarė šimtametis Markas, perduodamas pusmėnulio formos metalo gabalą strategui Teodorui. – Šis artefaktas užtikrins, kad nė viena mūsų pusė neįgytų visiškos technologinės viršenybės.
Teodoras priėmė šaltą lydinį ir linktelėjo.
– Tai trapi taika, romėne. Šis žemynas bus padalintas pusiau: Šiaurė priklausys krikščioniškajai Rytų imperijai, Pietūs – Romos Senatui. Mes privalome išmokti kurti naują mokslą, pagrįstą šio disko energija, nes Tolimuosiuose Rytuose žaizdas laižosi trečiasis milžinas.
Chanių imperija, nors ir patyrusi triuškinamą pralaimėjimą Naujajame pasaulyje, nesubyrėjo. Pekine Geležinis imperatorius jau pasirašė naują dekretą. Kinai suprato savo klaidą – jų mechaninė galybė buvo per daug priklausoma nuo grubios trinties. Jų gamyklos buvo skubiai pertvarkomos gaminti naujos kartos magnetinius ginklus, pritaikytus prie pakitusios žemės atmosferos.
Pasaulis įžengė į naują, įtemptą Šaltojo karo erą – Naująją trivaldystę.
Roma, Bizantija ir Chanių imperija dabar valdė planetą, kurioje XXI amžiaus pabaigos skaitmeninis pasaulis mirė, o jo vietoje gimė hibridinė magijos, senovės inžinerijos ir magnetinių impulsų civilizacija. Trys milžinai stebėjo vienas kitą pro naujųjų radarų ekranus, žinodami, kad kita klaida Naujajame pasaulyje gali būti paskutinė visai žmonijai.