Dykros kodas: Sulaužytas paktas

Prologas: Plieno ir pelenų amžius
Pasaulis turėjo būti tobulas. Jis turėjo būti apskaičiuojamas, išmatuojamas ir suvaržytas į plieninius rėmus.
Žmonių Inkvizicija netikėjo dvasine ekosistemos harmonija, fėjų šnabždesiais ar raganų alchemija. Jie magiją laikė anomalija – genetiniu defektu, planetos vėžiu, kuris trukdė galutiniam technokratiniam progresui. Megapolio „Geležinė Citadelė“ kilo į dangų kaip gigantiškas, juodo plieno paminklas mirtingųjų ambicijoms, o jos šešėlis paniškai gniaužė likusius planetos gyventojus.
Liko vos dešimt minučių iki vidurnakčio. Mieste kaukė naktinis lietus, nuplaunantis šaltą dangoraižių stiklą, o gatvėmis ritmingai dundėjo Inkvizicijos sunkieji šarvuočiai.
Didysis inkvizitorius Markas stovėjo centriniame operacijų poste, stebėdamas, kaip holografiniuose ekranuose bėga skaitmeniniai rasių biologinio nuskaitymo duomenys. Jo kibernetiniai akies implantai fiksavo kiekvieną miesto pulsavimą. Marko rankose gulėjo sunkus, nanotechnologinis „Slopintuvas“ – ginklas, kuris nenaudojo kulkų. Jis skleidė didelio tankio elektromagnetinį impulsą, suderintą taip, kad akimirksniu neutralizuotų ir sudegintų bet kokį magiškąjį kodą gyvame organizme.
– Pirmasis, antrasis ir ketvirtasis sektoriai išvalyti, – sausai pranešė taktinio ryšio karininkas, jo balsas buvo mechaniškas, filtruojamas per neperšaunamą šalmą. – Sugauti trisdešimt devyni elfai ir keturios raganos. Jų dvasiniai kodai užblokuoti. Laboratorijos pasiruošusios serumo išgavimui.
Markas net nesumirksėjo. Jo veidas, apšviestas mėlyno monitorių švytėjimo, atrodė išlietas iš to paties šalto metalo kaip ir jo ginklai.
– Padidinkite nanotinklo tankį virš Laumių slėnio, – įsakė jis. – Įstatymas galioja visiems. Magija yra nusikaltimas prieš evoliuciją. Kiekvienas, kuris naudoja kerus, bus ištrintas iš šio kodo.
Už kelių kilometrų nuo centro, požeminiame slėptuvės fojė, vyriausioji ragana Marta gniaužė savo sužeistą ranką. Per jos pirštus tekėjo šiltas, violetiniu atspalviu švytintis kraujas – Inkvizicijos dronų šūvio pasekmė. Šalia jos ant šalto betono sėdėjo elfas Aeronas, jo bioniniai ausų implantai kibirkščiavo, sugadinti antimagijos bangų. Jie žiūrėjo pro mažą ventiliacijos angą į viršuje skriejančius Inkvizicijos dronus, kurie purškė šventinto vandens aerozolį, paversdami degančią naktinę giria pelenais.
Baimė ir neviltis megapolio skersgatviuose buvo apčiuopiama fiziškai. Žmonės nusprendė, kad jie yra šio pasaulio šeimininkai, o jų Inkvizicija negailestingai traiškė viską, kas buvo senesnio už jų mašinas.
Tačiau po šiuo plieno ir pelenų amžiumi pradėjo kauptis kitokia jėga. Tai nebuvo pasidavimo atodūsis. Tai buvo tūkstantmečių senumo pirmapradis įniršis. Elfai, nykštukai, raganos, laumės ir troliai, ilgus amžius kentę žmonių diktatūrą, pasiekė savo ribą. Plieno įstatymas turėjo sulūžti. Ir bausmė, kurią sukilę planetos gyventojai ruošė žmonijai, turėjo būti baisesnė už pačią mirtį – tremtis ten, kur laikas nustoja tekėti, o viltis pavirsta pilkomis metalo dulkėmis.
1 dalis: Plieno įstatymas
Lietaus lašai telkšojo ant purvino megapolio asfalto, atspindėdami šaltą, mirksinčią neoninių dangoraižių šviesą. Buvo gili naktis, tačiau miestas nemiegojo. Pro pramoninį septintąjį sektorių lėtai, grėsmingai judėjo Inkvizicijos sunkieji šarvuočiai „Sargas-M“. Jų ratai traškėjo ant metalinių gatvės grotelių, o ant stogų sumontuoti prožektoriai skrodė tamsą, ieškodami bet kokio biologinio nuokrypio.
Viename iš skersgatvių, pasislėpę už pramoninio atliekų konteinerio, gniaužė kvapą elfas Aeronas ir vyriausioji ragana Marta. Aerono kairysis bioninis ausies implantas tyliai birzgė – Inkvizicijos danguje paleisti didelio tankio antimagijos skydai nuolat trikdė jo kibernetines sistemas. Marta spaudė ranką prie šono, pro jos pirštus sruvo tirštas, violetiniu atspalviu švytintis kraujas.
– Slopintuvai... jie purškia nanodaleles tiesiai į lietų, – sušnypštė Marta, jos kvėpavimas buvo sunkus ir skausmingas. – Aš nebepajėgiu iškviesti net paprasčiausio iliuzijų šydo. Oras tiesiogine prasme degina mano kanalus.
Aeronas patikrino savo mechaninį riešo prietaisą – analoginį sensorių, kurio Inkvizicijos virusas negalėjo nulaužti.
– Likusios trys minutės iki kito patrulių skenavimo ciklo. Jei nepasieksime Laumių kvartalo požeminio kolektoriaus, mus užfiksuos jų šiluminiai jutikliai. Judam.
Tuo pat metu kitoje kvartalo pusėje, prabangaus naktinio klubo fojė, durys išlėkė iš vyrių su garsiu metaliniu trenksmu. Į vidų, lydimi akinančių ultravioletinių šviesų, įsiveržė Inkvizicijos taktiniai operatyvininkai. Jų veidus dengė akli, veidrodiniai šalmai, o rankose jie gniaužė sunkiuosius „Slopintuvų“ šautuvus.
– Visiems pasilikti savo vietose! – per sintezuotus garsiakalbius sugriaudėjo būrio vado balsas. – Vykdomas dekreto Nr. 44 sanitarinis valymas.
Klubo lankytojai – daugiausia gnomai su smulkiais kibernetiniais protezais ir keli elfai aristokratai – paniškai pakilo nuo staliukų. Vienas iš jauniausių elfų, apimtas baimės, ištiesė rankas, bandydamas suaktyvinti elementų ugnies burtą. Jo delnuose trumpam sužibo žalia magiška liepsna.
Operatyvininkas nesvyravo. Jis nuspaudė „Slopintojaus“ gaiduką. Pasigirdo ne šūvis, o duslus, aukšto dažnio elektromagnetinis cypimas. Nanotechnologinis impulsas perskrodė elfo kūną. Poveikis buvo šiurpinantis – elfo delnuose buvusi žalia ugnis akimirksniu pajuodavo, o jo gyslos po oda nusidažė bjauria, anglies spalvos sekva. Nanorobotai suleisti į jo organizmą, pažodžiui užrakino ir sudegino jo magiškąjį DNR kodą. Elfas paleido nežmogišką skausmo riksmą, nukrito ant kelių, jo kūną pradėjo draskyti baisūs epilepsiniai traukuliai, kol jo neuralinė sistema visiškai išsijungė.
– Subjektas neutralizuotas. Transportuoti į „Geležinę Citadelę“ serumo ekstrakcijai, – šaltai pranešė operatyvininkas, dėdamas elektromagnetinius pančius ant negyvo elfo kūno.
Gatvėse Marta ir Aeronas bėgo iš paskutiniųjų jėgų. Už jų nugarų pasigirdo ritmingas dronų sparnų dūzgimas. Inkvizicijos sekimo dronai „Skėrys“ aptiko Martos violetinio kraujo pėdsakus ant asfalto. Raudoni lazeriniai taikikliai pradėjo šokinėti ant raganos nugaros.
– Marta, gulk! – suriko Aeronas.
Jis apsisuko ir išsitraukė savo sunkųjį analoginį revolverį. Trims tiksliais šūviais jis suvarė plienines kulkas tiesiai į artėjančio drono optinį jutiklį. „Skėrys“ sužibo kibirkštimis ir rėžėsi į degančią pastato sieną. Tačiau sprogimo banga nubloškė juos abu ant šlapio šaligatvio.
Iš tamsos išniro trys sunkiai šarvuoti Inkvizicijos kariai, jų „Slopintuvų“ vamzdžiai buvo nukreipti tiesiai į bėglius. Jų priekyje žengė pats Didysis inkvizitorius Markas. Jo mechaninė akis tamsoje fokusavo vaizdą į sužeistą Martą.
– Vyriausioji ragana Marta, – Marko balsas per šalmą skambėjo be jokių žmogiškų emocijų, jame tūnojo tik šaltas mokslo negailestingumas. – Tavo alcheminiai eksperimentai kenkia šio miesto evoliucijai. Nuleiskite ginklus. Jūsų kraujas pasitarnaus naujos kartos Inkvizicijos ginklų kūrimui.
Marta, spausdama savo kruviną šoną, pažiūrėjo jam tiesiai į veidrodinį šalmą. Jos violetinės akys tamsoje sužibo paskutiniu, laukiniu įniršiu.
– Jūs statote savo pasaulį iš mūsų pelenų, Markai, – pro dantis iškošė ji. – Bet pelenai turi savybę uždusinti tuos, kurie juos sudegino.
Marta staigiu judesiu trenkė delnu į asfalto plyšį, suaktyvindama paskutinį, po oda paslėptą alcheminį sprogstamąjį užtaisą. Požeminė nuotekų magistralė po jų kojomis sprogo, paversdama gatvę ugnies ir garų maišalyne.
Aeronas spėjo sugriebti Martą ir kartu su ja šokti į atsivėrusį giluminį kolektorių, kol Inkvizicijos „Slopintuvų“ impulsai išdegino likusią erdvę virš jų galvų. Jie išgyveno šį reidą, tačiau bėgimas buvo baigtas. Megapolis virto mirtinais spąstais, ir vienintelis kelias išlikti buvo visuotinis, negailestingas planetos gyventojų sukilimas.
2 dalis: Amžinosios girios sukilimas
Giliai po žeme, apleistame nykštukų kalnakasybos bunkeryje, tvyrojo sunkus metalo dulkėse ir degančio tepalo kvapas. Ši vieta buvo visiškai izoliuota nuo Inkvizicijos skaitmeninio tinklo. Aplink milžinišką holografinį taktinį stalą susirinko rasių vadovai. Jų veiduose atsispindėjo ne tik nuovargis, bet ir pirmapradis, sunkiai tramdomas įniršis. Žinia apie sudegintą Laumių girios šerdį pasiekė paskutinius planetos kampelius.
– Jie išdegino tūkstantmečius mūsų istorijos, kad pastatytų savo prakeiktas pramonines gamyklas! – Elfo Aerono bioninis ausies implantas vis dar sužaibuodavo kibirkštimis, bet jo akys degė mirtina ugnimi. – Mūsų bioskydai „Aethel-Lumina“ mieste krito. Mes neturime kur bėgti.
Marta, raganų vyriausioji, stovėjo pasirėmusi į stalo kraštą. Jos žaizda šone buvo skubiai sutvarstyta alcheminėmis nanomedžiagomis, o permatomi drabužiai buvo suodini nuo dūmų.
– Kiekvieną naktį jų „Slopintuvai“ išdegina mūsų seserų gyslas, – tyliai, bet galingai prabilo ji. – Žmonės nelaiko mūsų gyvomis būtybėmis. Jiems mes esame tik anomalijos, žaliava jų serumams. Jei nesmogsim dabar, po kelių mėnesių šioje planetoje neliks nieko, išskyrus jų plieną ir betoną.
Tamsią bunkerio erdvę sudrebino sunkus metalinis žingsnis. Iš šešėlių išniro Torinas – vyriausiasis nykštukų inžinierius. Jo egzoskeletas buvo trigubai sunkesnis už įprastus, o dešinė ranka modifikuota į milžinišką mechaninį kūjį.
– Mes netylėsim, – nugriaudėjo Torinas. – Mano gausus klanas jau uždarė visas geotermines kasyklas. Inkvizicija nebegaus nei vieno vato energijos iš planetos gelmių. Trollių klanai jau baigia modifikuoti mūsų sunkiuosius kalnakasybos robotus. Mes pavertėm juos meka-kariais.
Nykštukas paspaudė konsolės mygtuką, ir virš stalo išsivyniojo trimačiai brėžiniai. Tai buvo tikras pramoninis siaubas Inkvizicijai: milžiniški, dešimties metrų aukščio trolių valdomi egzoskeletonai su integruotais lavos pjaustytuvais, gnomų sukonstruoti nanodronų debesys, suprogramuoti apeiti žmonių antimagijos skydus, ir sunkioji meka-artilerija, varoma geoterminiu slėgiu.
Prie stalo levitavo trys laumės. Jų skaitmeniniai fėjų sparnai mirgėjo neoninėmis spalvomis.
– Inkvizicija pasitiki savo skaitmeniniais kodais, – viena iš jų prabilo skaitmeniniu, sintezuotu balsu. – Bet mes sukūrėm laiko ir erdvės anomalinį virusą. Kai mūsų meka-armija šturmuos jų megapolisus, mes nulaušim jų „Slopintuvų“ dažnius. Jų plienas taps jų pačių narvu.
Bunkeryje įsiviešpatavo mirtina tyla, kurią ardė tik sunkus trolių kvėpavimas ir meka-ginklų detalių spragsėjimas tolumoje. Visos rasių akys nukrypo į Martą ir Aeroną. Sprendimas buvo priimtas.
– Mes ilgai pildėm paktus ir tikėjomės taikos, – Marta iškėlė savo ranką, kurios pirštų galiukuose vėl sužibo stipri, violetinė alcheminė ugnis, prasilaužusi pro slopintuvų likučius. – Žmonės pasirinko plieną. Tegul plienu šis karas ir užsibaigia.
Torinas pakėlė savo mechaninį kūjį, ir šimtai nykštukų bei trolių kasyklos gilumoje paleido galingą karo šūksnį. Pramoniniai konvejeriai pradėjo judėti, keldami sunkiuosius ginklus į paviršių. Planetos sukilimas buvo paruoštas, ir Inkvizicijos laukė mirtinas techno-magiškas atsakas, kokio jų skaičiavimų algoritmai niekada nenumatė.
3 dalis: Megapolio griūtis
Lietus megapolio centre virto verdančiu techno-magišku pragaru. „Geležinė Citadelė“ skendėjo ugnies pašvaistėse. Inkvizicijos elitiniai kibernetiniai kariai, vilkintys sunkius, šviesą atspindinčius šarvus, užėmė pozicijas už betoninių barikadų. Jų rankose kaukė sunkiojo lazerio ginklai, o danguje skriejantys dronai „Skėriai“ masiškai purškė antimagines nanodaleles.
Tačiau šį vakarą Inkvizicija susidūrė ne su bėgliais, o su organizuota griovimo mašina.
Gatvės galo tamsoje pasigirdo žemę drebinantis dundesys. Iš neono dūmų išniro Torinas ir jo sunkioji trolių bei nykštukų meka-armija. Milžiniški, dešimties metrų aukščio pramoniniai egzoskeletonai ritosi į priekį ant sunkių vikšrų. Jų plieniniai griebtuvai ir lavos pjaustytuvai skėlė ryškias kibirkštis į asfalto plyteles.
– Šauk! – suriko Torinas per savo meka-šalmo garsiakalbį.
Geoterminiai artilerijos pabūklai iššovė. Super-karštos lavos ir suslėgto garo užtaisai rėžėsi į Inkvizicijos barikadas. Plienas ir betonas tiesiogine prasme ištirpo per kelias sekundės dalis. Žmonių kariai masiškai traukėsi atgal, tačiau laumės jau buvo suaktyvinusios savo erdvės anomalinį virusą. Visi Inkvizicijos „Slopintuvų“ dažniai apsivertė – užuot blokuojant magiją, jie pradėjo generuoti galingus elektromagnetinius trumpuosius jungimus pačių žmonių kibernetiniuose šarvuose. Inkvizitoriai krito ant žemės, įstrigę savo pačių plieniniuose kostiumuose, kurie pradėjo deginti juos iš vidaus.
Tą pačią sekundę pakrantės rajone undinės suaktyvino savo atsakomąjį planą. Giliai po vandeniu, vandenyno reaktorių salėse, jos vienu metu išjungė visus hidro-elektrinius megapolisų mazgus.
Visas miestas akimirksniu paniro į aklina tamsą. Dangoraižių neonas užgeso, skaitmeniniai ekranai mirė, o Inkvizicijos centrinis gynybos tinklas prarado maitinimą. Vienintelė šviesa, likusi gatvėse, buvo melsva trolių meka-variklių ugnis ir ryškiai violetiniai alcheminių sprogimų blyksniai.
Aeronas vedė elfų pėstininkų būrius pro sugriautus prekybos centrus. Jo analoginis revolveris spjaudė sunkias kulkas, griaudamas Inkvizicijos robotizuotus postus. Šalia jo judėjo Marta, apsupta vyriausiųjų raganų būrio. Jos nebenaudojo paprastų burtų – jos manipuliavo alcheminių nanorobotų debesimis. Šie tamsūs, pulsuojantys dūmai tiesiogine prasme prarijo visus Inkvizicijos dronus ore, pažodžiui tirpindami jų plieninius rėmus ir mikroschemas per kelias sekundes.
Kova virto ultra-smurtinėmis skerdynėmis. Sunkieji trolių egzoskeletonai savo hidrauliniais kūjais traiškė Inkvizicijos šarvuočius, o plieniniai ratų pjaustytuvai skrodė žmonių gynybos linijas. Kraujas, skystas plienas, elektros žiežirbos ir dvasinė energija liejasi laisvai ant šlapio asfalto. Žmonių technologinis pranašumas visiškai subyrėjo prieš pirmapradę sukilusių rasių vienybę ir neapykantą.
Didysis inkvizitorius Markas iš savo stebėjimo bokšto Citadelėje matė, kaip jo armija tirpsta megapolio skersgatviuose. Jo mechaninė akis baugiai fiksavo artėjančius meka-karius.
– Jie nebeieško derybų, – sausai ištarė jis, užsitaisydamas savo paskutinį asmeninį ginklą. – Jie atėjo mus ištrinti.
Marta ir Aeronas su galingu plazminiu sprogimu pramušė pagrindinius „Geležinės Citadelės“ vartus. Inkvizicijos širdis buvo užimta, o žmonių valdymo epocha planetoje krito kartu su degančiais dangoraižių stiklais.
4 dalis: Teismas ir tremtis
„Geležinės Citadelės“ centrinė amfiteatro salė, kurioje Inkvizicija anksčiau pasirašydavo mirties nuosprendžius, dabar skendėjo dūmuose ir melsvame sukilėlių meka-variklių švytėjime. Ant grindų gulėjo numesti Inkvizicijos veidrodiniai šalmai ir sulaužyti „Slopintuvai“. Salės centre, apsuptas sunkių trolių egzoskeletonų ir švytinčių elfų pėstininkų ištisų eilių, klūpojo Didysis inkvizitorius Markas. Jo kibernetinis akies implantas buvo išmuštas, o iš žaizdos ant kaktos bėgo tamsus, žmogiškas kraujas.
Aukščiausiojoje tribūnoje stovėjo Marta ir Aeronas, o aplink juos levitavo trys laumės, kurių skaitmeniniai sparnai tamsoje pulsavo grėsminga purpuro šviesa.
– Markai, tu ir tavo Inkvizicija pažvelgėte į šią planetą ir pamatėte tik žaliavą, – Aerono balsas aidėjo per sugriautos salės skliautus, nešdamas šaltą nuosprendį. – Jūs paskelbėte mus anomalijomis, o mūsų magiją – nusikaltimu. Jūs statėte savo megapolisus ant mūsų rasių kaulų.
Markas sunkiai pakėlė galvą, kruvinais dantimis nusišypsodamas tiesiai jiems į akis.
– Mes norėjome tvarkos. Mes norėjome evoliucijos be jūsų pasakų ir chaoso, – pro dantis iškošė jis. – Jūs galite mane nužudyti, bet žmonija niekada nepasiduos jūsų kerams.
– Mes tavęs nežudysime, Markai, – įsiterpė Marta, jos vyriausiosios raganos lazda sužibo aštria, violetine ugnimi. – Mirtis būtų per daug lengva dovana už viską, ką padarėte. Jūs nekentėte mūsų dvasinio kodo? Jūs norėjote pasaulio be magijos, kur veikia tik sausi plieno dėsniai? Mes duosime jums tokį pasaulį. Visai jūsų rasei.
Laumės pakilo aukštyn, sujungdamos savo skaitmeninius fėjų sparnus į vieną energijos žiedą. Jos suaktyvino senovinius elementų raktus, kuriuos gnomai buvo integravo į kvantinius procesorius. Salės gale erdvė pradėjo baisiai skilinėti, pasigirdo sausas, kurtinantis garsas, lyg kas nors būtų plėšęs pačią realybės drobę.
Atsivėrė gigantiški, pilki portalai, vedantys į planetos pakraštį – į Anomalines dykras.
Siaubo ir paranojos banga nuvilnijo per visus megapolio rajonus. Sukilėlių armija neliejo kraujo veltui – jie vykdė totalų, mechaninį žmonių išvalymą. Milijonai mirtingųjų, vyrų, moterų ir likusių Inkvizicijos karių, buvo varomi gatvėmis link šių gigantiškų realybės plyšių. Tai buvo masinė, negrįžtama tremtis. Žmonės paniškai rėkė, bandė griebtis už degančių automobilių ar plieninių konstrukcijų, tačiau sukilėlių egzoskeletonai ir meka-griebtuvai nenumaldomai stūmė juos pirmyn, pro švytinčius pilkus vartus.
Markas buvo pastatytas prie pat pagrindinio portalo slenksčio. Jis pajuto, kaip iš kito šono dvelkia šaltas, miręs vėjas – absoliuti tuštuma, kurioje nebuvo jokio gyvybės aido.
– Jūs pasigailėsite dėl to, – sušnypštė Didysis inkvizitorius, pažvelgdamas į Martą.
– Ši planeta pagaliau įkvėps gryno oro, Markai, – šaltai atsakė ragana.
Marta pakėlė savo lazdą, ir galingas dvasinis impulsas nubloškė Inkvizitorių tiesiai pro realybės plyšį. Portalas su garsiu metaliniu spragtelėjimu užsivėrė už jo nugaros. Per kelias valandas visi megapolio žmonių kvartalai liko tušti – Žemės (planetos) paviršiuje neliko nei vieno mirtingojo. Jų epocha baigėsi, o portalai išsisklaidė, palikdami žmones įstrigusius anapus laiko dėsnių, pilkoje nevilties imperijoje.
5 dalis: Sustojęs laikas
Didysis inkvizitorius Markas pramerkė akis ir akimirksniu suprato, kad pragaras nėra ugnis. Pragaras yra pilka spalva.
Jis gulėjo ant nelygaus paviršiaus, sudaryto iš smulkių, metalinių dulkių, kurios neturėjo jokio kvapo. Aplinkui jį, kiek tik užgriebė akis, driekėsi begalinė, horizonto neturinti dykuma. Dangus virš galvos nebuvo nei juodas, nei mėlynas – tai buvo nejudanti, stingdanti pilka prieblanda. Čia nebuvo saulės, nebuvo žvaigždžių ir nebuvo vėjo. Viskas tvyrojo absoliučioje, spengiančioje tyloje.
Markas lėtai atsistojo. Milijonai žmonių, ištremtų pro realybės plyšius, klaidžiojo aplinkui. Vieni sėdėjo ant metalinių dulkių kopų, kiti paniškai bėgo į tolumą, bandydami rasti šio pasaulio kraštą, tačiau Dykrose nebuvo krypčių. Tai buvo uždara, izoliuota realybės kišenė.
– Inkvizitoriau... – prie jo priėjo jaunas karys, jo sunkieji šarvai buvo aplamdyti, o veidą dengė pelenai. Kario akys buvo išsiplėtusios iš siaubo. – Pažiūrėkite į mano laikrodį. Pažiūrėkite į mano gyvybinius jutiklius.
Markas pažvelgė į savo paties kibernetinį riešo prietaisą. Skaitmeninis ekranas mirgėjo, o laiko indikatorius fiksavo tas pačias sekundės dalis, kurios nuolat kartojosi. 00: 00: 00.
Dykrose laikas ne tiesiog tekėjo lėtai – jis buvo sustojęs.
Netrukus žmonija suprato baisiausią šios anomalijos tiesą. Markas pajuto, kad jo žaizda ant kaktos, palikta Aerono smūgio Citadelėje, vis dar kraujavo. Šiltas, raudonas kraujas lėtai lašėjo ant pilkų dulkių. Tačiau skausmas nedidėjo, žaizda negijo, o pats kraujo netekimas neturėjo jokios įtakos jo kūnui. Žmonės Dykrose nejautė alkio, nejautė troškulio, jų ląstelės neseno, o sužeidimai nebuvo mirtini. Jie negalėjo numirti. Net tie, kurie bandė nutraukti savo gyvybę iš nevilties, tiesiog pabūsdavo toje pačioje nekintančioje būsenoje. Jie virto gyvais numirėliais, įstrigusiais amžinoje, paralyžiuojančioje sekvencijoje.
– Mums reikia energijos! Mums reikia pastatyti generatorius! – Markas bandė susigrąžinti savo technokratinį vadovo balsą, griebdamas plieninį Inkvizicijos šarvuočio ratą, kuris buvo išmestas kartu su jais.
Jis pabandė pasukti mechaninį krumpliaratį, norėdamas sukurti primityvų hidraulinį slėgį. Tačiau vos tik jis paleido rankeną, krumpliaratis akimirksniu sustojo, nepasilikdamas jokios inercijos. Vakuume ir sustojusiame laike fizikos dėsniai neveikė. Mechanika buvo mirusi. Jokia technologija, joks įrankis Dykrose negalėjo funkcionuoti, nes progresui reikalingas laiko tekėjimas į priekį. Visi jų plieniniai ginklai ir kibernetiniai šarvai virto beverčiu, šaltu laužu.
Paranoja ir masinė psichozė užvaldė žmones per kelias tariamas dienas. Naktis niekada neateidavo, diena neprasidėdavo. Nebuvo jokio atskaitos taško. Žmonės sėdėjo tarp savo neveikiančių mašinų likučių, žiūrėdami į pilką dangų, o jų pačių smegenys pradėjo dusti nuo jutiminio bado. Baimė sekė kiekviename žingsnyje – baimė, kad ši akimirka niekada nesibaigs, kad jie pasmerkti praleisti amžinybę šioje nekintančioje pilkumoje.
Markas nukrito ant kelių, suimdamas rankomis pilkas metalo dulkes. Jo mechaninė akis buvo akla, o tikroji akis matė tik tūkstančius nevilties palaužtų mirtingųjų. Jis prisiminė Martos žodžius Citadelėje: „Jūs norėjote pasaulio be magijos, kur veikia tik sausi plieno dėsniai? Mes duosime jums tokį pasaulį. “
Žmonių Inkvizicija norėjo suvaržyti planetą į sterilius rėmus, bet galiausiai pati buvo suvaržyta į amžiną, negyvą kalėjimą anapus realybės sienų. Žmonijos amžius planetoje baigėsi ne su sprogimu, o su spengianti, pilka ir nemirtinga Dykros tyla.
6 dalis: Tylusis sargas
Praėjo lygiai šimtas metų nuo tos naktis, kai paskutinis Inkvizicijos kareivis buvo nustumtas pro realybės plyšį. Megapolis, kadaise buvęs juodo plieno ir betono monstru, pasikeitė neatpažįstamai. Gamta ir technologija čia daugiau nebekovojo – jos susiliejo.
Milžiniški dangoraižiai, kuriuos žmonės pastatė savo ambicijoms, dabar buvo apaugę gyvais, bioluminescenciniais vijokliais ir samanomis, kurios naktimis švytėjo tyra, žalsva ugnimi. Gnomų suprojektuoti nanorobotai skriejo ore ne tam, kad slopintų gyvybę, o tam, kad valytų atmosferą ir padėtų sužydėti nematytoms gėlių rūšims. Buvusioje Inkvizicijos Citadelėje dabar veikė Didysis ekologinės ekosistemos centras, kuriame elfai, raganos, nykštukai ir undinės kartu prižiūrėjo planetos balansą. Be žmonių godumo ir jų „Plieno įstatymo“, planeta pagaliau įkvėpė gryno oro. Įsiviešpatavo tikroji techno-magiška harmonija.
Tačiau šio rojaus pakraštyje, ten, kur kadaise driekėsi pramoninės gamyklos, tvyrojo vieta, prie kurios niekas nesiartino be ypatingo reikalo.
Čia, virš pilko akmeninio rėmo, levitavo vienintelis, aklinai užvertas realybės plyšys. Jis buvo šaltas, o jo paviršius virpėjo nuo anomalinės energijos, primenančios apie anapus esantį pilką kalėjimą.
Šių vartų papėdėje budėjo „Tylioji sargyba“ – elitinis laumių ir gnomų būrys, kurį prieš dešimtmečius įkūrė Marta ir Aeronas. Sargybiniai nenešiojo sunkių šarvų. Jie dėvėjo lengvus, iš gyvų šviesos kristalų sukonstruotus apsiaustus, o jų rankose buvo analoginiai holografiniai jutikliai, tiesiogiai sujungti su Dykros perimetro kameromis.
Jauna laumė sargybiniame poste stebėjo nuskaitymo ekraną. Monitoriuje, pro storą pilko nejudančio laiko sluoksnį, matėsi Dykros vaizdas. Milijonai žmonių ten vis dar klaidžiojo po pilkas metalo dulkes. Jie neseno, nenumirė, o jų veiduose buvo sustingusi ta pati nekintanti baimė ir neviltis, kurią jie atsinešė prieš šimtą metų. Inkvizitorius Markas vis dar sėdėjo prie savo neveikiančio krumpliaračio, žiūrėdamas į tuščią prieblandą. Jiems nebuvo praėjęs nei vienas amžius – jiems tai buvo viena, nesibaigianti ir sustojusi sekundė.
– Ar yra kokių nors anomalijos svyravimų? – prie jos priėjo vyresnysis gnomų sargybinis, patikrindamas apsauginio procesoriaus sklendes.
– Jokių, – ramiai, sintezuotu skaitmeniniu balsu atsakė laumė. – Laikas anapus tebestovi. Jų mašinos mirusios, o jų valia visiškai suvaržyta. Jie niekada neras kelio atgal.
Gnomas linktelėjo galva ir pažvelgė pro posto langą į megapolį, kuriame lėtai pradėjo aušti nauja, žalia diena. Paukščių čiulbėjimas persipynė su švelniu ekologinių transporto mazgų dūzgimu.
– Žmonės ieškojo tobulo kodo, bet pamiršo, kad gyvybės negalima užrakinti, – tyliai ištarė gnomas.
Vartai liko saugomi amžinai. Žmonijos epocha planetoje buvo oficialiai užbaigta, palikdama po savimi tik pilkus pelenus ir negyvą tylą anapus realybės sienų. Pasaulis sužydėjo naujomis spalvomis, o „Tylioji sargyba“ tęsė savo amžinąją naktinį budėjimą, užtikrindama, kad pilka Dykros anomalija niekada neišsivyniotų ir mirtingieji nebegrįžtų į šią laisvą, techno-magišką žemę.