Paskutinis gurkšnis: Dviejų tūkstantmečių pėdsakas

Prologas: Kraujo pramonė
Šiuolaikinis pasaulis netikėjo pabaisomis. Jis tikėjo skaičiais, algoritmais, nanotechnologijomis ir pelno kreivėmis. Mirtingieji manė, kad naktį išsklaidę neoninėmis reklamomis ir LED šviesomis jie galutinai sunaikino tamsą, kurioje kadaise tūnojo senieji košmarai. Jie jautėsi saugūs savo stikliniuose dangoraižiuose, apsupti išmaniųjų telefonų ir tūkstančių saugumo kamerų.
Kaip naiviai jie klydo. Pabaisos tiesiog prisitaikė. Jos nusimetė purvinus viduramžių apsiaustus, nusipirko brangius kostiumus ir perėmė globaliąsias korporacijas.
Megapolio centre, penkiasdešimtajame holdingo „Aethel-Bio“ aukšte, Malakijas stovėjo prie panoramino lango. Jo veidas, nematęs saulės šviesos jau tris tūkstančius metų, buvo tobulai lygus, o akys atspindėjo pulsuojančias miesto neono šviesas. Už jo nugaros, sterilioje laboratorijoje, dešimtys automatizuotų centrifugų lėtai suko tamsų, tirštą skystį. Malakijas nebebuvo tas laukinis padaras, kuris medžiojo aukas Romos imperijos skersgatviuose. Jis buvo pramonininkas. Jo laboratorijos kasnakt perdirbdavo tūkstančius litrų „sintetinio“ kraujo, kurį jo rūšis gėrė iš sterilių plastikinių pakuočių, kol tikrieji žmonės – dingę naktiniai praeiviai – lėtai geso po žeme įrengtose komos kapsulėse.
Tai buvo tobulas, skaitmeninis rojus. Visiškas paslėptas siaubas, veikiantis pagal šiuolaikinio verslo taisykles.
Tačiau tą naktį Malakijo ramybė buvo sudeginta.
Už dešimties kilometrų nuo centro, požeminiame „Sidabrinio skydo“ klano forte, kaukė taktiniai monitoriai. Čia tvyrojo kitokia tamsa – technokratinis beširdiškumas. Vyrai ir moterys su sunkiomis taktinėmis liemenėmis, ultravioletiniais akiniais ir modifikuotais automatais ruošėsi medžioklei. Jie buvo elitas. Klanas, kuris naudojo dronus, skysto sidabro šovinius ir palydovinį sekimą, kad surastų ir išvalytų kiekvieną Malakijo kraujo lizdą.
Grupės priekyje stovėjo Keleras. Jis nenaudojo naktinio matymo prietaisų. Jo akys, degančios keista, mutavusia violetine šviesa, matė geriau už bet kokį objektyvą. Keleras lėtai braukė pirštais per savo kaklą – ten, kur prieš du tūkstančius metų Malakijas suvarė savo pirmapradžiais iltis. Tą naktį Keleras turėjo virsti monstru, bet jo kraujas atmetė virusą. Jis tapo anomalija. Nemirtingu medžiotoju, įkalintu nesibaigiančiame, dviejų tūkstantmečių senumo keršto cikle.
Keleras užsitaisė savo sunkųjį šautuvą, kurio lizde sublyksėjo skysto sidabro kapsulė. Jo nemirtingas kūnas, padengtas tūkstančių kovų randais, staiga suvirpėjo nuo fizinio skausmo. Jo gyslos pradėjo degti. Tai buvo ženklas. Jo mutavę antikūnai jautė savo kūrėją. Pirmapradis vampyras buvo tame pačiame mieste.
Šiuolaikinis pasaulis triukšmavo ir skubėjo į priekį, nieko neįtardamas. Tačiau po neoniniais megapolio debesimis, tamsiuose lietaus permerkto skersgatviuose ir steriliose laboratorijose prasidėjo karas, kuriame kraujas liejosi laisvai, o baimė sekė kiekviename žingsnyje. Du tūkstančius metų trukusios gaudynės artėjo prie savo kruvinos pabaigos
1 dalis: Neoninis naktinis košmaras
Lietus megapolyje niekada nesibaigdavo. Jis plovė purvinas gatves, atsispindėdamas ryškiose, mirksinčiose naktinių klubų reklamose, ir vertė miesto betoną blizgėti tarsi juodas obsidianas. Virš pramoninio rajono kyšojo apleistas mėsos perdirbimo fabrikas „Karnis“, kurio viršūnėje išsijungusi neoninė raidė „K“ baugiai kibirkščiavo. Tai buvo viena iš septynių slaptų Malakijo kraujo saugyklų mieste.
Požeminėje fabriko saugykloje tvyrojo ledinis šaltis ir sterilus cheminių medžiagų kvapas. Prie sienų, ant metalinių kablių, kur kadaise kabojo gyvulių skerdenos, dabar buvo pritvirtintos skaidrios plastikinės talpos. Jose lėtai sruvo tamsiai raudonas, dar šiltas žmonių kraujas, pumpuojamas tiesiai iš viršutiniame aukšte įrengtų slaptų komos kamerų. Du vampyrų apsauginiai, vilkintys modernias taktines liemenes su užrašais „Aethel-Bio“, stovėjo prie durų, gniauždami automatinius ginklus. Jų akys tamsoje turėjo vos pastebimą, plėšrų melsvą atspalvį.
Staiga ventiliacijos šachtoje kažkas sujudėjo. Apsauginiai nespėjo net pakelti ginklų.
Su baisiu metaliniu trenksmu sunki ventiliacijos grotelės išlėkė į šonus, o iš tamsos iššoko sunki, juoda figūra. Tai buvo Keleras. Jis nusileido ant betoninių grindų be jokio garso, demonstruodamas nežmonišką grakštumą. Jo akys degančios keista, mutavusia violetine šviesa, akimirksniu užfiksavo abu taikinius.
Keleras vienu judesiu išsitraukė du trumpus, modifikuotus pistoletus-kulkosvaidžius. Pasigirdo ne garsus šūvis, o duslus, pneumatinis sprogimas. Runomis pažymėtos skysto sidabro kulkos pataikė pirmajam vampyrui tiesiai į krūtinę. Poveikis buvo šiurpinantis. Padaro gyslos akimirksniu pajuodavo, oda pradėjo virti ir skilinėti, o iš jo burnos išsiveržė tiršti, pilki dūmai. Vampyras sukliko nežmogišku balsu ir per kelias sekundes susmuko ant grindų, virsdamas dvokiančia pilkų pelenų krūva.
Antrasis užpuolikas spėjo nuspausti savo ginklo gaiduką. Šovinių serija suvarpė Kelero krūtinę, suplėšydama jo taktinę neperšaunamą liemenę. Keleras sudejavo ir atsitraukė atgal, sunkus kraujas pasipylė ant jo drabužių. Tačiau čia prabudo jo dviejų tūkstantmečių senumo anomalija – jo žaizdos neliko atviros. Žiūrint plika akimi, kulkos tiesiogine prasme buvo išstumtos iš jo raumenų, o oda užsivėrė su šlykščiu, drėgnu garsu, palikdama tik šviežius randus.
Keleras puolė į priekį, sugriebė antrąjį vampyrą už gerklės ir viena ranka pakėlė jį į orą. Jo fizinė jėga buvo triuškinanti.
– Kur Malakijas? – jo balsas skambėjo kaip šaltas metalo grandymas.
Vampyras tik baugiai išsišiepė, parodydamas savo ilgas, kraujuotas iltis.
– Jis tave stebi, išgama. Jis visada tave stebi.
Keleras nesvyravo. Jis suvarė trumpą plieninį durklą, padengtą sidabro nitratu, tiesiai monstrui po žandikauliu. Padaras akimirksniu sudegė jo rankose, virsdamas dulkėmis, kurias išsklaidė požemio vėsa.
Keleras nuleido ginklus, sunkiai kvėpuodamas. Aplinkui jį ant grindų tyvuliavo sumaišytas jo paties šiltas kraujas ir negyvi pelenai. Jis priėjo prie centrinio valdymo pulto, ištraukė taktinį planšetinį kompiuterį ir prijungė jį prie holdingo duomenų bazės. Ekrane pradėjo žaibiškai bėgti pavogti skaitmeniniai failai – laboratorijų koordinačių sąrašai, kraujo gabenimo grafikai ir vaizdo kamerų įrašai.
Tą pačią sekundę visi saugyklos monitoriai, iki šiol rodę temperatūros daviklius, išsijungė. Centriniame didžiuliame ekrane pasirodė aukštos raiškos trimačio vaizdo tiesioginė transliacija.
Tai buvo Malakijas. Jis sėdėjo savo prabangiame, neoninėmis šviesomis apšviestame penthause, rankoje laikydamas krištolinę taurę, pripildytą tiršto, tamsaus skysčio. Jo nesenstantis veidas buvo mirtinai ramus, o lūpų kampučiuose žaidė šalta, ciniška šypsena.
– Sveikas sugrįžęs į mano miestą, Kelerai, – Malakijo balsas per saugyklos garsiakalbius skambėjo minkštai, bet jame tūnojo stingdantis, pirmapradis siaubas. – Praėjo penki šimtai metų nuo mūsų paskutinio susitikimo Paryžiuje. Žiūriu, tavo šuniškas įprotis tarnauti mirtingiesiems niekur nedingo. Tau patinka valyti mano šiukšles?
Keleras žengė arčiau ekrano, jo violetinės akys fiksavo kiekvieną savo kūrėjo veido bruožą. Jo gyslose kraujas pradėjo degti nuo baisios fizinės traukos ir neapykantos.
– Aš ateinu tavo galvos, Malakijau. Šį kartą tu nepasislėpsi už savo korporacijų.
Malakijas lėtai gurkštelėjo iš taurės, nusišluostydamas tamsų lašą nuo lūpos.
– Tu vis dar toks pat naivus kaip tą naktį Romoje, kai maldavai manęs pasigailėjimo, – dievas-vampyras džiugiai nusijuokė. – Šis miestas yra mano maitinimo auka. Kiekvienas šviesoforas, kiekviena kamera, kiekvienas mirtingasis priklauso man. Tu sugriovei vieną saugyklą? Puiku. Bet ar žinai, kas stovi už tavo nugaros, medžiotojau?
Tą pačią akimirką kasyklos ir fabriko koridoriuose pasigirdo baisus, ritmingas dronų sparnų dūzgimas. Keleras dirstelėjo į savo planšetę. „Sidabrinio skydo“ klano sekimo sistemos suaktyvėjo. Jo paties klanas – medžiotojai, kuriems jis tarnavo du tūkstančius metų – užfiksavo energijos impulsą ir atskriejo su visu savo elitiniu būriu. Ir jų įsakymuose buvo aiškiai parašyta: išvalyti viską. Įskaitant ir patį Kelerą.
Ekrane Malakijas pakėlė taurę, sveikindamas jį.
– Bėk, mano brangioji anomalija. Bėk, kol tavo paties šeimininkai nepavertė tavęs laboratoriniu triušiu. Žaidimas prasideda.
Ekranas užgeso. Požeminės saugyklos durys automatiškai užsirakino, o iš ventiliacijos šachtų pradėjo veržtis tirštas, mirtinas skysto azoto debesis, kurį klanas naudojo vampyrų užšaldymui. Baimė ir paranoja akimirksniu užpildė erdvę – Keleras liko vienas, įstrigęs tarp savo kūrėjo sadizmo ir savo klano technokratinio negailestingumo.
2 dalis: Medžiotojų elitas
„Sidabrinio skydo“ operatyvinis centras buvo įrengtas giliai po žeme, po apleistu kariniu bunkeriu miesto pakraštyje. Čia netvyrojo šventa viduramžių ramybė – patalpa pulsavo nuo šimtų serverių spengimo ir taktinio mėlynumo šviesos. Sienas dengė gigantiški monitoriai, kuriuose realiu laiku bėgo megapolio šiluminiai žemėlapiai, dronų trajektorijos ir skaitmeniniai veidų atpažinimo algoritmai. Klano elitas nekariavo su kryžiais – jie naudojo duomenis.
Centrinėje platformoje prie taktinio stalo stovėjo klano direktorė Vanesa. Jos veidas buvo šaltas, o griežtas kostiumas priminė elitinių karinių pajėgų uniformą. Ji stebėjo vaizdo įrašą iš mėsos fabriko „Karnis“.
– Paleiskite dešimtą sekundę dar kartą, – sausai įsakė ji.
Ekrane pasirodė sulėtintas vaizdas. Keleras stovėjo kryžminėje ugnyje, o jo krūtinę draskė vampyrų kulkos. Monitoriuje aiškiai matėsi, kaip sudraskyta neperšaunama liemenė atsiveria, o po ja esantys gilūs rando audiniai akimirksniu sugeria kulkas, užsiverdami su šlykščiu, violetiniu švytėjimu.
– Jis regeneruoja tris kartus greičiau nei praėjusiame šimtmetyje, – prie jos priėjęs vyriausiasis mokslininkas daktaras Aras perbraukė per planšetę. – Jo kraujyje esanti anomalija mutuoja, prisitaikydama prie šiuolaikinės aplinkos. Direktore, jis nebėra tik mūsų medžiotojas. Jis yra biologinis pavojus. Klane kyla paranoja. Operatyvininkai atsisako eiti į misijas su Keleru. Jie bijo, kad vieną naktį jo gyslose esantis Malakijo užkratas pagaliau perims jo protą.
Tuo pat metu sunkaus plieno durys atsidarė su hidrauliniu šnypštimu. Į centrą žengė Keleras. Jis jau buvo nusimetęs sudraskytą liemenę, vilkėjo paprastus juodus drabužius, o jo kūnas vis dar kvepėjo degusiais pelenais ir siera. Visi operatyvininkai prie pultų akimirksniu sustingo, jų rankos nesąmoningai nuslydo prie dėkluose esančių pistoletų su sidabro šoviniais. Baimė patalpoje buvo tokia tiršta, kad ją buvo galima pjaustyti peiliu.
Keleras ignoravo jų žvilgsnius. Jis priėjo prie taktinio stalo ir tėškė savo planšetinį kompiuterį su pavogtais duomenimis.
– Malakijas valdo „Aethel-Bio“. Sintetinio kraujo laboratorijos yra tik priedanga. Jis naudoja miesto ligonines kaip gyvulių fermas, – Keleras pažiūrėjo tiesiai Vanesai į akis. – Man reikia elitinio būrio šturmui. Mes galime nukirsti jo imperijos stuburą per vieną naktį.
Vanesa lėtai išsitiesė, jos veide nepasirodė nei viena emocija.
– Būrio nebus, Kelerai. Tu vykdysi naują užduotį. Vienas.
Ekrane pasirodė trimačiai Malakijo penthauso ir centrinės holdingo būstinės planai. Aplink pastatą buvo pažymėtos ultravioletinių jutiklių ir nanodronų apsaugos linijos.
– Mes žinome, kas yra Malakijas, – šaltai ištarė Vanesa. – Ir mes žinome, kas esi tu. Štai tavo naujas įsakymas: tu privalai sugauti Malakiją. Gyvą.
Keleras sušnypštė, jo violetinės akys sužibo pykčiu.
– Gyvą? Jis yra pirmapradis monstras! Jis išžudė tūkstančius! Jo negalima laikyti narve!
– Jo kaulų čiulpai ir mutavęs kraujas turi esminį kodą, – įsiterpė daktaras Aras, rodydamas į Kelero kraujo analizės formules ekrane. – Kartu su tavo anomalija jie gali padėti sukurti galutinį nanotechnologinį vakcinos serumą. Mes galime išvalyti vampyrizmo virusą iš planetos visiems laikams. Bet tam mums reikia abiejų jūsų komponentų. Sugauk savo kūrėją, atvesk jį į mūsų požeminį fortą, ir mes užbaigsime šį dviejų tūkstančių metų karą.
Keleras pajuto, kaip jo gyslose esantis kraujas pradėjo baisiai pulsuoti – tai buvo fizinis atsakas į artėjančią Malakijo grėsmę ir kartu auganti paranoja. Jis suprato baisią tiesą: klanas nepasitiki juo. Ši užduotis buvo mirtini spąstai. Jei jis pralaimės – Malakijas jį nužudys. Jei laimės ir atves savo kūrėją – klanas uždarys juos abu į gretimas laboratorines kameras, kad išgręžtų jų nemirtingą kraują iki paskutinio lašo.
– O jei aš jį tiesiog nužudysiu? – pro dantis iškošė Keleras.
Vanesa paspaudė mygtuką ant pulto. Keleras pajuto aštrų, paralyžiuojantį skausmą savo stubure. Po jo oda esantis mažytis nanotechnologinis sekimo ir neutralizavimo implantas, kurį klanas jam įskiepijo praėjusiame dešimtmetyje, suaktyvėjo, sekundei išjungdamas jo raumenų kontrolę. Keleras sudejavo ir suklupo ant vieno kelio, gniauždamas taktinį stalą.
– Jei tu nukrypsi nuo įsakymo, šis implantas tiesiog užšaldys tavo nemirtingą kraują skystu azotu iš vidaus, – šaltai pasakė Vanesa, išjungdama stimuliavimą. Keleras sunkiai įkvėpė, jo kūnas lėtai atgavo kontrolę. – Tu medžioji jau du tūkstančius metų, Kelerai. Nepalik vietos asmeniniam kerštui. Atvesk jį gyvą.
Keleras lėtai atsistojo, jo akys buvo pilnos mirtinos neapykantos. Jis suprato, kad neviltis ir baimė šiame kare jį persekios kiekviename žingsnyje – jis neturėjo nei sąjungininkų, nei namų. Jis apsisuko ir žengė iš operatyvinio centro į tamsius, lietaus permerktus miesto skersgatvius. Jo laukė naktinis reidas į Malakijo naktinį klubą, kur kraujas turėjo lietis laisvai, o spąstai buvo paruošti jiems abiem.
3 dalis: Kraujo lietus skersgatvyje
Naktinis klubas „Neoninė šventykla“ buvo įrengtas pačiame megapolio centre. Čia grojo garsi, boso linijomis tamsias betonines sienas drebinanti elektroninė muzika. Šokių aikštelėje po violetiniais ir raudonais lazerių spinduliais šėlo šimtai jaunų mirtingųjų. Jie ieškojo užsimiršimo, visiškai neįtardami, kad VIP ložėse virš jų galvų sėdintys prabangūs, blyškūs asmenys matavo juos ne pagal grožį, o pagal kraujo spaudimą ir gyslose tekančio skysčio grynumą.
Keleras infiltruojasi pro galines pastato duris. Jis dėvėjo sunkią taktinę aprangą, o po juodu apsiaustu slėpė du pistoletus-kulkosvaidžius, užtaisytus skysto sidabro kapsulėmis. Jo gyslos po oda degė – fizinis Malakijo artumo jausmas buvo toks stiprus, kad jam darėsi sunku kvėpuoti. Paranoja gniaužė protą: Keleras žinojo, kad „Sidabrinio skydo“ klano dronai jau sekė pastato perimetrą iš dangaus, pasiruošę bet kurią akimirką išvalyti visą klubą.
Muzika pasiekė kulminaciją, kai staiga viršutiniame aukšte sužibo akinantis ultravioletinis blyksnis.
Vienas iš „Sidabrinio skydo“ infiltruotų operatyvininkų, nesulaukęs Kelero signalo, prarado kantrybę ir aktyvavo UV granatą tiesiai VIP ložėje. Pasigirdo baisus, metalinis klyksmas. Trys vampyrai, sėdėję ant odinių sofų, akimirksniu užsidegė gyva, mėlyna ugnimi. Jų oda kunkuliavo ir tirpo, virstant degančiais pelenais, kurie pradėjo kristi žemyn ant šokių aikštelėje esančių žmonių.
Muzika užgeso, ją pakeitė šimtai klykiančių mirtingųjų balsų, paniškai bėgančių link išėjimų.
– Šaudyt viską, kas juda! – per taktinį ryšį pasigirdo klano būrio vado įsakymas.
Iš viršutinių balkonų pasipylė šarvuotų medžiotojų būrys. Jie naudojo automatinius ginklus su šventinto vandens aerozoliniais užtaisais ir UV lazeriais. Tačiau Malakijo apsauga nebuvo paprasti naktiniai padarai. Tai buvo šiuolaikiniai, pirmapradžiai vampyrai-kariai. Suvokę pavojų, jie nusimetė savo žmogiškąsias tapatybes, jų veidai išsigaubė, žandikauliai pailgėjo, o iš burnų išdygo briaunotos, kraujuojančios iltys. Jie judėjo tokiu greičiu, kad mirtingųjų akys matė tik juodus šešėlius.
Vienas iš monstrų užšoko ant klano medžiotojo, vienu judesiu perplėšdamas jo neperšaunamą liemenę ir suvarydamas iltis tiesiai į gerklę. Kraujo fontanas aptaškė neoninius stendus, o degančio pastato gaisro gesinimo sistemos viršuje aktyvavosi. Vanduo pradėjo lyti ant šokių aikštelės, maišydamasis su krauju ir pelenais. Tai buvo tikras kraujo lietus.
Keleras įsiveržė į kovos sūkurį. Jis išsitraukė pistoletus ir trumpais, tiksliais šūviais siuntė skystą sidabrą tiesiai į puolančius vampyrus. Kiekvienas jo pataikymas paversdavo monstrą degančiu pelenų stulpu, tačiau jų buvo per daug. Du vampyrai parbloškė Kelerą ant šlapio, kruvino betono. Jų fizinė jėga buvo tokia didžiulė, kad jie sugebėjo sulaužyti jo peties kaulus. Keleras sudejavo iš baisaus skausmo, jo violetinės akys sužibo mirtinu įniršiu, o jo mutavęs kraujas akimirksniu pradėjo stumti kaulų šukes atgal į vietas, lėtai atstatydamas rankos kontrolę.
Keleras suvarė savo plieninį durklą vienam iš užpuolikų į akį, priversdamas jį sudegti, o antrąjį nusviedė tiesiai į klano medžiotojų UV barjerą.
Aplinkui jį tvyrojo visiška neviltis. Mirtingieji klubo lankytojai masiškai žuvo kryžminėje ugnyje tarp klano taktinio negailestingumo ir vampyrų plėšrumo. Baimė persekiojo kiekviename žingsnyje – grindys buvo nusėtos kūnais, o degančio neono dūmai graužė akis.
Keleras pakėlė akis link VIP ložės platformos galo. Ten, pro tirštus dūmus ir kraujo lietų, lėtai ryškėjo viena figūra. Malakijas stovėjo visiškai ramus, jo brangus švarkas buvo idealiai švarus, o akys degančios pirmaprade, mirtina tamsa. Jis nežiūrėjo į savo žūstančius karius ar klano medžiotojus. Jis žiūrėjo tiesiai į Kelerą, ir jo ciniškas, tylus juokas aidėjo Kelero galvoje pro visą klubo triukšmą.
Spąstai suveikė. Ir Malakijas laukė jo degančiame rūsyje, pasiruošęs priminti apie dviejų tūkstančių metų neapykantą.
4 dalis: Du tūkstančiai metų neapykantos
Degančio klubo rūsys skendėjo pavojaus signalizacijų kaukime ir tamsiuose dūmuose. Čia, tarp pramoninių šildymo vamzdžių ir kibirkščiuojančių elektros skydinių, pasigirdo lėtas, ritmingas plojimų garsas.
Malakijas stovėjo patalpos centre, apšviestas raudonos avarinės šviesos. Jo mirtinai ramus veidas ir elegantiška laikysena atrodė kaip šiurpi anomalija tarp viršuje vykstančių skerdynių garso.
– Gražus pasirodymas, Kelerai, – ištarė pirmapradis vampyras, jo balsas atgijo tiesiai medžiotojo galvoje, sukeldamas pažįstamą, stingdantį skausmą. – Tu vis dar toks pat energingas kaip tą naktį Romos priemiesčio smuklėje, kai maldautum manęs palikti tave gyvą.
Keleras žengė iš dūmų uždangos, jo rankose sublyksėjo skysto sidabro pistoletai-kulkosvaidžiai. Jo drabužiai buvo permirkę mirtingųjų krauju ir sudegusių vampyrų pelenais. Randas ant kaklo degė taip, tarsi po oda būtų suleista skysta lava.
– Romoje aš buvau vaikas, Malakijau, – Keleras nusitaikė tiesiai dievui į krūtinę. – Per du tūkstančius metų aš išmokau vieno dalyko – kaip tave nužudyti.
Malakijas akimirksniu išnyko iš regėjimo lauko. Tai nebuvo magija, tai buvo nežmoniškas, pirmapradis greitis. Prieš Kelerui spėjant nuspausti gaiduką, sunkus smūgis nubloškė jį per visą patalpą. Keleras rėžėsi į betonines konstrukcijas, ginklai su garsiu metaliniu skambesiu išskriejo iš jo rankų.
Malakijas materializavosi tiesiai prieš jį, viena ranka prispausdamas Kelerą prie sienos. Jo nagai, ilgi ir kieti kaip obsidianas, giliai įsmigo į medžiotojo pečius.
– Tu nieko neišmokai, – sušnypštė Malakijas, jo akys prarado žmogišką formą, pavirsdamos aklais tamsos šuliniais. – Tu pasirinkai amžinybę praleisti su mirtingaisiais. Tu tarnauji klanui, kuris tave laiko šunimi ant pavadėlio. Jie tavimi nepasitiki, Kelerai. Jie tavęs bijo. Tu esi tik laboratorinis triušis jų steriliuose narvuose.
Keleras garsiai suriaumojo, ignoruodamas skausmą pečiuose. Jo mutavęs kraujas prabudo – jis suleido savo rankos pirštus, kuriais tekėjo sidabro nitrato nuodai, tiesiai Malakijui į šoną. Pirmapradis padaras sudejavo iš įniršio, kai jo oda po smūgio pradėjo smilkti ir virti. Malakijas atšoko atgal, palikdamas gilias, kraujuojančias žaizdas Kelero kūne.
Prasidėjo brutali, laukinė kova. Jie judėjo kaip du tamsūs šešėliai tarp dūžtančių patalpos vamzdžių. Keleras naudojo taktinio kovos meno elementus ir sidabrinius peilius, o Malakijas atsakė pirmaprade, monstriška jėga. Kiekvienas smūgis skaldė betoną, o aplinkui liepsnojo išsilieję degalai. Kelerui pavyko durklu perrėžti Malakijo veidą, tačiau pirmapradis padaras tik garsiai nusijuokė, vienu galingu judesiu suvarydamas savo ranką Kelerui tiesiai į pilvą, pažeisdamas vidinius organus.
Keleras nukrito ant kelių, spjaudamas tirštu, tamsiu krauju. Jo regeneracija veikė iš paskutiniųjų jėgų, užverdama baisią žaizdą, bet kūnas buvo mirtinai išsekęs.
– Šį vakarą aš tavęs nežudysiu, mano brangioji anomalija, – Malakijas nuvalė kraują nuo savo veido žaizdos, kuri lėtai gijo. – Aš leisiu tavo paties šeimininkams tai padaryti.
Pirmapradis vampyras apsisuko ir ištirpo dūmuose, pasinaudodamas slaptu evakuacijos tuneliu.
Tą pačią akimirką rūsio lubos sugriuvo. Tačiau pro dūmus pasirodė ne Malakijo kariai. Į patalpą nusileido keturi „Sidabrinio skydo“ taktiniai nanodronai, o jų raudoni lazeriniai taikikliai akimirksniu nefiksavo aplinkos – jie fiksavo Kelerą.
– Subjektas Keleras parodė kritinį mutacijos lygį, – per garsiakalbius nuskambėjo šaltas direktorės Vanesos balsas iš operatyvinio centro. – Užduotis sužlugdyta. Subjektas nepakluso įsakymui neutralizuoti taikinį gyvą. Pradėti biologinio pavojaus izoliacijos protokolą. Užšaldyti jo kraują.
Keleras pajuto, kaip po jo oda esantis klaninis implantas stubure pradėjo stipriai kibirkščiuoti. Skystas azotas iš vidaus pradėjo lėtai stingdyti jo nemirtingas gyslas. Jo rankos ir kojos prarado jautrumą, o dronai viršuje jau ruošė elektromagnetinius tinklus jo sugavimui.
Baimė ir paranoja virto šaltu išgyvenimo instinktu. Keleras suprato: klanas jį išdavė. Du tūkstančiai metų ištikimybės buvo ištrinti per vieną sekundę. Paskutinėmis jėgomis, nugalėdamas stingdantį kūno šaltį, jis sugriebė nuo žemės numestą vampyro granatą, ištraukė žiedą ir sviedė ją tiesiai į centrinius elektros skydus.
Sprogimas panardino rūsį į aklina tamsą. Keleras nesvarumo būsenoje, šliauždamas ir klupdamas, sugebėjo įšokti į kanalizacijos vamzdį likus akimirkai iki tol, kol dronų tinklai nukrito ant žemės. Jis liko gyvas, bet dabar jis buvo oficialiai paskelbtas abiejų pusių taikiniu – medžiotojas tapo labiausiai ieškomu monstru mieste.

5 dalis: Paranojos tinklas
Apleisto metro tunelio tamsoje Keleras sėdėjo atsirėmęs į drėgną, pelėsiais dvokiančią betono sieną. Pro šalį lėtai lašėjo purvinas požeminis vanduo, o jo garsas spengiančioje tyloje skambėjo kaip bažnyčios varpas. Keleras drebėjo. Jo nemirtingas kūnas buvo mirtinai išsekęs. Žaizda pilve, kurią paliko Malakijas, buvo užsivėrusi tik pusiau – aplink ją oda buvo pajuodavusi, o audiniai kunkuliavo, bandydami išstumti pirmaprades vampyro ląsteles.
Tačiau didžiausias siaubas tykojo jo paties gyslose. Du tūkstančius metų jo kraujyje snūduriavusi anomalija, apsaugojusi jį nuo virtimo monstru, dabar po baisios traumos pradėjo elgtis agresyviai. Keleras juto nenumaldomą, deginantį, gyvulišką alkį. Jo burnoje seilės virto tirštais nuodais, o dantenose pradėjo skausmingai pulsuoti iltys. Jo kūnas, netekęs per daug išteklių, pirmą kartą per du tūkstantmečius paniškai reikalavo to, kuo maitinosi Malakijas.
Kraujo. Šilto, gyvo mirtingųjų kraujo.
– Prisijunk prie manęs, mano brangioji anomalija... – Malakijo šnabždesys suvirpėjo jo galvoje, atgydamas tiesiai per nervų galūnėles. Tai nebuvo radijo ryšys, tai buvo dvasinis viruso aidas. – Pripildyk savo gyslas. Pajusk tikrąją jėgą. Tu miršti iš bado vardan tų, kurie tave medžioja.
– Dingk iš mano galvos! – sušnypštė Keleras, iš visų jėgų trenkdamas galvą į betono sieną, kad užglaistytų balsą fiziniu skausmu.
Staiga tunelio gale pasigirdo vos juntamas, aukšto dažnio dūzgimas. Keleras akimirksniu sustingo. Paranoja suveikė kaip elektrinis šokas. Virš bėgių iš tamsos išniro trys maži, vapsvos dydžio „Sidabrinio skydo“ klano nanodronai. Jų raudoni šiluminiai jutikliai skenavo aplinką. Klanas buvo suaktyvinęs globalų paieškos tinklą, naudodamas miesto nuotekų ir metro infraraudonųjų spindulių kameras.
Keleras susispaudė į giliausią sienos nišą, sulaikydamas kvėpavimą. Nanodronas praskriejo vos per kelis centimetrus nuo jo veido. Jo raudonas lazerio taškas nuslydo per Kelero kruviną striukę, tačiau dvasinis užraktas, kurį Keleras spėjo sukurti prislopindamas savo širdies plakimą, šį kartą suveikė. Dronai nuskriejo gilyn į tunelį.
Neviltis jį gniaužė iš visų pusių. Jis negalėjo grįžti į klaną – ten jo laukė tik vivisekcija ir šalti laboratoriniai filtrai. Jis negalėjo eiti pas žmones – jo paties išvaizda, su degančiomis violetinėmis akimis ir kraujuojančiomis dantenomis, dabar keltų baimę bet kuriam praeiviui. Jis buvo įstrigęs tarp dviejų pragarų.
Keleras pažvelgė į savo rankas. Nagai buvo pailgėję ir aštrūs. Jis išgirdo tolimą triukšmą – viršutinėje stotyje klaidžiojo keli vėlyvi metro keleiviai. Jų širdžių plakimas jo sustiprėjusiai klausai skambėjo kaip būgnų dūžiai, o pro ventiliacijos angas sklindantis gyvų kūnų šilumos kvapas jį varė iš proto. Monstras jo viduje reikalavo lipti aukštyn ir pasiimti savo grobį.
Keleras sukando dantis iki kraujo, išsitraukė savo paskutinį šventinto vandens flakoną ir išgėrė jį visą. Skystis degino jo stemplę lyg skysta rūgštis, priversdamas jį susiriesti iš baisaus vidinio skausmo, tačiau tai laikinai prislopino gyvulišką alkį ir sugrąžino jam žmogiškąjį protą.
– Aš... ne tavo šuo, Malakijau, – praburbėjo jis, valydamas melsvas putas nuo lūpų. – Ir aš nebūsiu klano triušis.
Jis lėtai atsistojo, pasirėmęs į bėgius. Vienintelis būdas išgyventi ir sustabdyti šį nesibaigiantį košmarą buvo pulti pirmam. Jis žinojo, kur yra viena iš pagrindinių Malakijo farmacijos laboratorijų, kur kuriamas sintetinis kraujas. Ten turėjo būti ir tikro kraujo atsargų jo kūno regeneracijai. Keleras nusprendė vykdyti savižudikišką reidą tiesiai į patį pramoninio siaubo centrą.
6 dalis: Farmacijos laboratorijos pragaras
„Aethel-Bio“ centrinis kompleksas dykumos pakraštyje atrodė kaip ultra-moderni ateities gamykla. Stiklas, blizgantis plienas ir neoninės šviesos slėpė tai, kas dėjosi keturi aukštai po žeme. Keleras prasilaužė pro apsaugos sistemą, pasinaudodamas drenažo šachta. Jo kūnas, nuramintas šventinto vandens deginimo, vis dar reikalavo išteklių, tačiau kai jis atvėrė sunkias, hermetiškas laboratorijos duris, alkį akimirksniu pakeitė stingdantis siaubas.
Prieš jį vėrėsi gigantiška, sterili salė, apšviesta šalta fluorescencine šviesa. Tai nebuvo vaistų kūrimo vieta. Tai buvo pramoninė žmonių ferma.
Tūkstančiuose skaidrių, vertikalių stiklo kapsulių, užpildytų melsvu skysčiu, kabojo žmonės. Tai buvo dingę megapolio gyventojai, naktiniai praeiviai ir benamiai. Visi jie buvo panardinti į medicininę komą. Jų veidus dengė kvėpavimo kaukės, o iš gyslų abiejose rankose driekėsi stori, lankstūs plastikiniai vamzdeliai. Automatizuotos medicinos sistemos lėtai, ritmingai pumpavo jų kraują į milžiniškas, plienines talpas salės centre, kur skystis buvo filtruojamas, valomas ir ruošiamas Malakijo panteonui. Žmonės čia buvo paversti tiesiog gyvais ištekliais.
Keleras priėjo prie vienos iš kapsulių, jo ranka drebėjo. Viduje kabojo jauna mergina, jos širdies plakimas monitoriuje buvo lėtas, vos juntamas.
– Štai tavo skaitmeninis progresas... – sušnypštė Keleras, jausdamas, kaip baimė ir įniršis gniaužia gerklę.
Tą pačią sekundę visame komplekse sužibo raudonos avarinės šviesos. Pasigirdo kurtinantis pramoninių sirenų staugimas.
– Užfiksuotas biologinio pavojaus subjektas Keleras, – per garsiakalbius nuskambėjo automatinis laboratorijos sistemos balsas. – Pradedama izoliacijos procedūra.
Hermetiškos salės durys akimirksniu užsitrenkė su sunkiu metaliniu trenksmu. Keleras apsisuko, ruošdamasis gintis, tačiau pro viršutines stiklines galerijas pradėjo leistis dešimtys figūrų. Tai nebuvo vampyrai.
Tai buvo elitinis „Sidabrinio skydo“ klano šturmo būrys. Medžiotojai, vilkintys sunkius taktinio plastiko šarvus, rankose gniaužė modernius, modifikuotus skysto azoto ginklus ir termobarinius užtaisus. Jų veidus dengė akli, veidrodiniai šalmai. Klanas sekė Kelerą nuo pat metro tunelių, leisdamas jam surasti šį kompleksą, kad viena operacija galėtų sunaikinti ir Malakijo pramonę, ir pačią jų mutavusią anomaliją.
– Kelerai, nuleisk ginklus! – per garsiakalbį pasigirdo būrio vado balsas. – Tu esi klano nuosavybė. Pasiduok, arba mes užšaldysime tave kartu su šituo pragaru!
Keleras pažiūrėjo į tūkstančius kapsulių su mirtingaisiais, kurie buvo įstrigę tarp abiejų pusių negailestingumo. Jei klanas panaudos savo termobarinius ginklus, šie žmonės akimirksniu sudegs gyvi kryžminėje ugnyje. Neviltis ir paranoja pasiekė aukščiausią tašką – jo paties klanas buvo pasirengęs paaukoti tūkstančius nekaltų gyvybių, kad tik gautų jo serumą.
Iš šešėlių už klano medžiotojų nugarų lėtai pradėjo sklisti juodi dūmai. Malakijo asmeninė apsauga – pirmapradžiai vampyrai su šiuolaikiniais automatais – jau užėmė pozicijas viršutiniuose aukštuose.
Keleras išsitraukė savo trumpus plieninius peilius, jo violetinės akys degančios mirtinu ryžtu.
– Jei norite mano kraujo, – sušuko jis vakuume, kai pirmieji šūviai perskrodė sterilią laboratorijos tylą. – Jums teks ateiti ir jį pasiimti!
7 dalis: Skystas sidabras ir gyva ugnis
Pirmasis termobarinis užtaisas sprogo viršutinėje stiklo galerijoje. Kurtinanti ugnies banga akimirksniu nuplėšė metalinius turėklus, o į šalis pasipylė degančių šukių ir cheminių reagentų lietus. Sterili „Aethel-Bio“ laboratorijos tyla paskendo automatinių ginklų dundesyje, monstrų kaukime ir sproginėjančių kapsulių švitoje.
Prasidėjo brutalus, trispalvis karas.
Iš viršaus Malakijo elitiniai vampyrai leidosi žemyn ant taktiniais lynais prisirišusių „Sidabrinio skydo“ medžiotojų. Monstrai nebepiešė jokių žmogiškų judesių – jų žandikauliai, perplėšiantys neperšaunamus šalmus, grikšėjo tamsoje. Vienas iš jų sučiupo medžiotoją viduryje skrydžio ir kartu su juo rėžėsi į plieninę kraujo filtravimo talpą. Šiltas, šviesus žmonių kraujas pliūptelėjo iš pramušto rezervuaro, akimirksniu nudažydamas baltas grindis purvinu raudonumu.
Klanas atsakė absoliučiu negailestingumu. Jų sunkiojo šturmo ginklai spjaudė skysto azoto iškrovas, kurios akimirksniu užšaldydavo puolančius vampyrus į ledines skulptūras, o paskui jas sutrupindavo skysto sidabro kulkų serijomis. Tačiau baisiausia buvo tai, kad degančios skysto azoto ir ugnies bangos skriejo tiesiai į stiklo kapsules. Keleras savo akimis matė, kaip dešimtys komos būsenoje buvusių mirtingųjų tiesiog išgaravo arba sudegė savo lovose, klano medžiotojams net nepasivarginus pakeisti ugnies trajektorijos.
– Jie jums nerūpi! – suriko Keleras, jo balsas perskrodė gaisro triukšmą. – Jums rūpi tik jūsų prakeiktas serumas!
Keleras puolė į patį kryžminės ugnies centrą. Vienas iš medžiotojų nukreipė skysto azoto vamzdį tiesiai į jį. Mirtinas, stingdantis debesis sugriebė Kelero dešinę ranką ir koją. Audiniai akimirksniu pasidengė baltu šerkšnu, o kaulai sudejavo nuo absoliutaus nulio šalčio. Keleras sukliko iš baisaus skausmo ir nugriuvo ant kruvinų grindų. Jo judesiai tapo paralyžiuoti, o iš už nugaros kitas medžiotojas jau ruošė elektromagnetinį tinklą, skirtą jo galutiniam izoliavimui.
Tačiau čia prabudo Kelero dviejų tūkstantmečių senumo mutacija. Įniršis ir neviltis, sužadinti matant žūstančius nekaltus žmones, privertė jo mutavusį kraują užvirti. Jo gyslos po oda sužibo intensyvia violetine ugnimi. Jis pažodžiui iš vidaus išdegino ledinį azoto stingulį. Su baisiu drėgnu garsu jo sušalusi oda nusilupo, atverdama naujus, akimirksniu regeneruojančius raumenis.
Keleras atsispyrė nuo žemės, sugriebė nuo grindų nukritusį sunkiųjų medžiotojų ginklą ir viena ranka nukreipė termobarinį švytėjimą tiesiai į viršutinius valdymo pultus, kur slėpėsi vampyrų snaiperiai. Sprogimas sukrėtė visą požeminį kompleksą. Atraminės salės kolonos pradėjo skilti, o lubų betonas byrėti tonų svorio gabalais.
Aplinkui tvyrojo tikras pragaras. Kraujas, skystas azotas, sidabro kulkų kibirkštys ir degančios žmonių kapsulės susiliejo į vieną masę. Baimė sekė kiekviename žingsnyje – likę gyvi mirtingieji, prabudę iš komos dėl sistemų gedimų, klykė savo stiklinėse talpose, kol jas prarijo ugnis. Keleras kovojo iš paskutiniųjų jėgų, abiem rankomis gniauždamas plieninius peilius, kirsdamas tiek monstrus, tiek jo paties gyvybę medžiojančius klano operatyvininkus.
Mūšis baigėsi baisia katastrofa. Laboratorija buvo visiškai sugriauta, o oras persigėręs degusios mėsos ir azoto tvaiku. Keleras stovėjo tarp griuvėsių, jo kūnas buvo padengtas baisiais nudegimais, o drabužiai virto skarmalais. Jo regeneracija veikė taip lėtai, kad jis vos galėjo pajudinti pirštus.
Staiga iš dūmų uždangos išniro trys sunkieji klano robotizuoti šarvuočiai, o jų rankose sužibo didelio tankio elektromagnetiniai pančiai. Keleras bandė pakelti peilį, bet jo kūnas galutinai atsisakė paklusti. Paskutinis, ką jis pamatė prieš prarasdamas sąmonę, buvo veidrodinis klano medžiotojo šalmas, atspindintis jo paties kruviną, pralaimėjusį veidą. Klanas laimėjo šį etapą.
8 dalis: Sugautas monstru
Keleras pabudo nuo degančio, skvarbaus šviesos spindulio, nukreipto tiesiai jam į akis. Pirmasis jo impulsas buvo pašokti ir griebtis peilio, tačiau kūnas nepajudėjo nė per milimetrą. Jo rankos, kojos, kaklas ir krūtinė buvo prispausti storomis titano padangomis prie šalto, metalinio stalo.
Aplinkui tvyrojo mirtinas, sterilių antiseptikų ir kompiuterinių aušintuvų kvapas. Tai buvo „Sidabrinio skydo“ požeminio forto giliausio lygio tyrimų laboratorija. Sienos čia buvo padengtos storais plieno šarvais, o už neperšaunamo stiklo lango mirgėjo dešimtys gyvybinių parametrų monitorių.
– Subjekto smegenų veikla suaktyvėjo. Įveskite stabilizatorių, – pasigirdo šaltas daktaro Aro balsas per laboratorijos garsiakalbį.
Prie stalo nusileido robotizuota manipuliatoriaus ranka su milžinišku, storu švirkštu. Keleras garsiai sudejavo, kai stora plieninė adata su garsiu trakštelėjimu perskrodė jo krūtinės ląstą ir suleido skysto azoto bei sidabro nitrato mišinio tiesiai jam į širdį. Jo nemirtingas kraujas akimirksniu užvirė, o po oda esančios gyslos nusidažė bjauria, pajuodavusia spalva. Tai nebuvo gydymas – šis cheminis kokteilis buvo sukurtas tam, kad slopintų jo regeneraciją, palikdamas jį nuolatinio, baisaus fizinio kankinimo būsenoje.
Dureles atsidarė, ir į palatą žengė direktorė Vanesa. Jos veidas po veidrodiniu šalmu, kurį ji dabar nusiėmė, buvo mirtinai ramus.
– Tu mus nuvylei, Kelerai, – ištarė ji, prieidama prie stalo ir abejingai žiūrėdama į jo kančias. – Du tūkstančius metų tu buvai mūsų geriausias įrankis. Bet tavo gyslose tekantis Malakijo užkratas tave galutinai sugadino. Tu pradėjai gailėtis mirtingųjų „Aethel-Bio“ laboratorijoje. Tu tapai nestabilus.
– Jūs... žudėte... tuos žmones... – pro sukastus, kraujuojančius dantis iškošė Keleras, jo violetinės akys tamsoje degė mirtinu įniršiu. – Jūs nesat... geresni už vampyrus.
Vanesa net nesumirksėjo.
– Istoriją rašo išlikusieji, Kelerai. Tie keli tūkstančiai laboratorijoje buvo tik statistinė paklaida, palyginti su galimybe išgelbėti visą žmoniją. Daktare Arai, pradėkite antrąją fazę. Mums reikia jo kaulų čiulpų esmės.
Robotizuotos mašinos virš stalo vėl pajudėjo. Šį kartą iš jų išniro stori, pramoniniai deimantiniai grąžtai, naudojami kasyboje. Keleras pajuto gilią, gyvulišką baimę, kai grąžtai pradėjo lėtai suktis, skleisdami aukšto dažnio metalinį klyksmą.
– Ši procedūra bus neįtikėtinai skausminga, – be jokios užuojautos pranešė daktaras Aras už stiklo. – Kadangi tavo audiniai bando atsinaujinti, mes turime gręžti tavo šlaunikaulius ir stuburą gyvai, kol išgausime grynąjį anomalijos serumą. Jei tavo regeneracija nesulėtės, mums teks tai kartoti kas dvylika valandų. Amžinai.
Grąžtai nusileido. Kai plienas pasiekė jo odą ir pradėjo gręžti gilyn į kaulus, Keleras paleido tokį baisų, nežmogišką riksmą, kad net laboratorijos monitorių stiklai suvirpėjo. Kraujas pasipylė fontanais ant titano stalo, o jo gyslose esanti paranoja ir neviltis virto grynu, paralyžiuojančiu skausmu. Kankinimas tęsėsi valandų valandas. Klano mokslininkai elgėsi su juo ne kaip su senuoju bendražygiu, o kaip su mėsos gabalu, iš kurio reikia išspausti paskutinį naudingą lašą.
Keleras kabojo ant sąmonės netekimo ribos, jo akys apsiblausė. Jis jautė, kaip jo tūkstantmetė siela lėtai gęsta šiame šaltame technokratiniame pragare.
Tačiau staiga forto gilumoje kažkas pasikeitė.
Visos laboratorijos šviesos akimirksniu užgeso. Raudonos avarinės lempos ne įsijungė, o tiesiog sprogo viena po kitos. Forto pagrindinis kompiuteris pradėjo leisti baisius garsinius signalus, o už sienų pasigirdo tolimi, bet kurtinantys sprogimai ir masiniai medžiotojų klyksmai.
Keleras per baisų skausmą privertė save atverti akis. Per neperšaunamo stiklo langą jis pamatė, kaip daktaras Aras paniškai bėga link durų, o direktorė Vanesa griebiasi savo taktinio ginklo.
Malakijas atvyko pasiimti savo nuosavybės. Pirmapradis vampyras neketino leisti klanui sukurti vakcinos. Karas persikėlė tiesiai į „Sidabrinio skydo“ šerdį, ir šį kartą fortas turėjo virsti galutine skerdykla.
9 dalis: Forto griūtis
Sunkieji požeminio forto plieno skliautai dundėjo nuo viena po kitos sekančių sprogimų bangų. Malakijas nesismulkino – jo pirmapradžių vampyrų armija šturmavo „Sidabrinio skydo“ branduolį naudodama sunkiąją taktinę ginkluotę, galingus elektromagnetinius užtaisus ir tamsiąją hipnozės magiją, kuri vertė jaunesnius klano operatyvininkus sukti ginklus prieš savo pačių bendražygius.
Laboratorijoje tvyrojo dūmai ir mirksinti avarinė šviesa. Daktaras Aras jau buvo pabėgęs, o direktorė Vanesa už stiklo rėkė į taktinę raciją, bandydama suvaldyti griūvančią forto gynybos liniją.
Keleras gulėjo ant titano stalo, jo kūnas buvo išgręžtas grąžtų, o gyslose tvyrojo stingdantis azoto šaltis. Tačiau išorinis chaosas suveikė kaip katalizatorius. Sprogimo banga, sukrėtusi laboratoriją, pažeidė robotizuoto manipuliatoriaus maitinimą. Plieniniai griebtuvai, laikę jo dešinę ranką, sekundei atsilaisvino.
Keleras sušnypštė. Neviltis ir tūkstantmečių neapykanta virto gryna, laukine jėga. Ignoruodamas baisų skausmą kauluose, jis išplėšė savo dešinę ranką iš titano gniaužtų, pažodžiui palikdamas odos ir mėsos gabalus ant stalo krašto. Jo mutavęs kraujas akimirksniu plūstelėjo į atvirą žaizdą, pradėdamas žaibišką, skausmingą regeneraciją.
Viena laisva ranka jis pasiekė centrinį užrakto hidraulinį vožtuvą ir jėga jį pasuko. Likę pančiai su garsiu metaliniu spragtelėjimu atsivėrė. Keleras sunkiasvoriu judesiu nusirito nuo stalo ant kruvinų grindų. Jo kojos vos pakluso, tačiau jo violetinės akys tamsoje degė mirtinu ryžtu.
Jis išdaužė laboratorijos stiklą dešine ranka ir iššoko į centrinį forto koridorių. Vaizdas čia buvo šiurpinantis.
Fortas virto tikra skerdykla. Elitiniai klano medžiotojai, ginkluoti ultravioletiniais automatais, desperatiškai šaudė į tamsą, tačiau iš šešėlių žaibišku greičiu nardantys pirmapradžiai vampyrai tiesiog draskė juos gabalais. Skystas sidabras maišėsi su šiltu žmonių krauju, o gaisro gesinimo sistemos purškė vandenį, paversdamos grindis kruvinu liūnu. Baimė ir paranoja pasiekė viršūnę – niekas nebežinojo, kas yra draugas, o kas priešas, nes degančiuose dūmuose visi atrodė kaip pabaisos.
Keleras pasilenkė prie žuvusio klano taktinio vado kūno. Jis sugriebė sunkųjį automatinį ginklą, užtaisytą skysto sidabro kapsulėmis, ir užsisuko porą sidabrinių durklų už diržo. Nors klanas jį kankino, jis negalėjo leisti Malakijui laimėti šio karo.
– Kelerai! – pro dūmus pasigirdo balsas.
Tai buvo direktorė Vanesa. Jos šarvai buvo sudraskyti, o iš kairiojo peties bėgo kraujas. Ji stovėjo sužeista, o iš abiejų koridoriaus pusių prie jos lėtai artinosi trys Malakijo apsauginiai, jų iltys tamsoje spindėjo krauju. Ji pažvelgė į Kelerą, ir jos akyse pirmą kartą pasirodė grynas žmogiškas siaubas. Ji žinojo, ką klanas jam padarė. Ji tikėjosi, kad Keleras leis jai mirti.
Keleras nesvyravo. Jis nukreipė sunkųjį ginklą ir paleido skysto sidabro seriją virš Vanesos galvos. Trys vampyrai akimirksniu užsidegė mėlyna ugnimi ir virto degančiais pelenų stulpais, kurie nubyrėjo ant betoninių grindų.
Keleras priėjo prie Vanesos, jo ginklo vamzdis vis dar rūko. Jo violetinis žvilgsnis buvo šaltas kaip ledas.
– Bėk, direktore, – jo balsas skambėjo kaip mirtinas nuosprendis. – Ir pasakyk savo mokslininkams, kad šio karo laimėtojo nebus.
Vanesa nieko neatsakė. Ji tiesiog nusisuko ir nubėgo link avarinių evakuacijos šachtų, palikdama fortą griūti.
Keleras apsisuko ir pajudėjo link centrinio komandų punkto, kur dvasinis rando artumo jausmas jo kakle pasiekė kritinę ribą. Sienos aplink jį griuvo, serveriai sproginėjo, o degančio neono dūmai graužė akis. Fortas skaičiavo paskutines savo sekundes prieš galutinį sugriuvimą. Pačiame šio pragaro centre jo laukė tas, kuris pradėjo šį dviejų tūkstantmečių košmarą.
10 dalis: Paskutinis gurkšnis
Požeminis komandų centras skendėjo griūvančių konstrukcijų dundesyje. Gigantiški monitoriai, kadaise sekę visą megapolį, sproginėjo, pažerdami aplinkui skaitmeninių žiežirbų lietų, o avarinės raudonos šviesos mirksėjo mirtinu ritmu. Fortas griuvo, laidodamas po savimi du tūkstančius metų trukusią paslaptį.
Patalpos centre, tarp dūžtančių serverių stovų, laukė Malakijas. Jo švarkas pagaliau buvo sudraskytas, o ant veido ryškėjo gilios, degančios žymės nuo skysto sidabro, kurį klanas spėjo panaudoti prieš jo įsiveržimą. Tačiau jo akys – dvi juodos pirmapradės bedugnės – vis dar spinduliavo nenumaldomu triumfu.
– Štai ir pabaiga, mano brangioji anomalija, – Malakijo balsas nuaidėjo tiesiai Kelero galvoje, sukeldamas paskutinį, paralyžiuojantį skausmo impulsą. – Klanas pabėgo. Tavo šeimininkai tave paliko mirti degančiame narve. Tu neturi kur bėgti.
Keleras žengė į priekį, jo žingsniai buvo sunkūs, o iš šlaunikaulių žaizdų vis dar lašėjo tirštas, violetiniu atspalviu tvinksintis kraujas. Jis numetė išsekusį ginklą. Šiam mūšiui šiuolaikinės technologijos nebereikėjo. Jo rankose sublyksėjo du plieniniai durklai, kurių ašmenis jis pats katastrofos įkarštyje spėjo ištepti skystu sidabru.
– Aš niekada nebėgau nuo tavęs, Malakijau, – pro dantis iškošė Keleras. – Aš tiesiog laukiau akimirkos, kai tu liksi vienas. Be savo korporacijų. Be savo armijos. Tik tu ir aš.
Monstrišku greičiu abu nemirtingieji puolė vienas kitą.
Tai buvo ultra-smurtinis, laukinis ir baisus susidūrimas, kurio tempas viršijo bet kokias žmogiškas ribas. Malakijas kirto savo obsidianiniais nagais, perplėšdamas Kelero veidą ir krūtinę, o Keleras atsakinėjo tiksliais, brutaliais durklų smūgiais. Skystas sidabras degino pirmapradį vampyrą iš vidaus – kaskart Kelerui pataikius, iš Malakijo kūno išsiverždavo melsvos ugnies ir pilkų dūmų pliūpsniai. Tačiau Malakijo jėga buvo triuškinanti: vienu galingu rankos smūgiu jis sulaužė kairįjį Kelero riešą, priversdamas vieną durklą su garsiu skambesiu nuskrieti į degančias nuolaužas.
Keleras sukliko iš baisaus skausmo, tačiau jo regeneracija veikė vedama grynos, gyvuliškos nevilties. Jis nesitraukė. Paskutinėmis jėgomis, nugalėdamas kūno išsekimą ir kraujo alkį, jis dešine ranka suvarė likusį sidabrinį durklą tiesiai Malakijui į krūtinę – giliai, iki pačios rankenos, perskrosdamas jo pirmapradę širdį.
Malakijas sustingo. Jo akys išsiplėtė iš baisaus siaubo ir nuostabos. Tačiau prieš pasiduodamas mirčiai, dievas-vampyras paleido savo paskutinį, kraupų juoką, kuris suvirpėjo Kelero smegenyse.
– Jei aš krentu... tu keliauji su manimi, mano vaike, – sušnypštė Malakijas.
Paskutiniu, mirtinu rankos judesiu Malakijas sugriebė Kelerą už kaklo ir suvarė savo ilgas, briaunotas iltis giliai į medžiotojo arteriją. Jis nebebandė suleisti nuodų – jis pradėjo godžiai, didžiuliais gurkšniais gerti mutavusį Kelero kraują, bandydamas išsiurbti jo anomalijos antikūnus ir taip išsigelbėti nuo sidabro deginimo.
Keleras pajuto, kaip jo gyvybė lėtai, su kiekvienu nenumaldomu gurkšniu teka lauk. Monitoriai aplink juos sprogo paskutiniu ugnies pliūpsniu, o požeminio forto lubos galutinai sugriuvo, palaidodamos juos abu po tonų svorio plieno ir betono nuolaužomis.
________________________________________
Po kelių valandų virš sugriauto forto griuvėsių dykumos pakraštyje lėtai pradėjo aušti nauja diena. Pirmoji šilta saulės šviesa praskleidė dūmus ir gaisro pelenus.
Iš po sunkaus plieninio lakšto, kuris apsaugojo juos nuo visiško sutrinimo, pasirodė judesys. Pelenų krūva sujudėjo.
Malakijo kūnas buvo visiškai sudegęs – iš jo liko tik negyvas, pajuodavęs skeletas su krūtinėje įstrigusiu sidabriniu durklu. Tačiau šalia jo gulėjo Keleras. Jo akys buvo užmerktos, o veidas mirtinai blyškus, be jokio gyvybės ženklo. Malakijas spėjo išgerti beveik viską.
Bet tada jo krūtinė silpnai, vos juntamai suvirpėjo. Jo širdis atliko vieną lėtą dūžį. Dviejų tūkstantmečių mutacija atlaikė ir šį, paskutinį gurkšnį. Keleras lėtai atvėrė akis – jos nebemirgėjo ta baisia, paranojiška violetine šviesa. Jos buvo pilkos, žmogiškos ir pavargusios. Jo nemirtingas kraujas galutinai sudegino Malakijo virusą jo gyslose, palikdamas jį ramybėje.
Keleras lėtai išsivadavo iš po nuolaužų ir atsistojo ant kojų, žvelgdamas į kylančią saulę. Fortas buvo sugriautas, klanas išsibarstęs, o pirmapradis vampyras miręs. Karas, trukęs du tūkstančius metų, baigėsi.
Keleras apsisuko ir žengė link megapolio horizonto. Tamsa gatvėse vis dar tykos, kiti vampyrai ir medžiotojai tęs savo slaptas kovas, tačiau dabar jis jau nebebuvo įrankis ar anomalija. Jis buvo tiesiog laisvas sargas naktiniame pasaulyje.