Sagittari Švyturys: Penki geismai

Prologas: Šalta begalybė
Visata nemėgsta tuštumos, tačiau dar labiau ji nemėgsta paslapčių.
Tolimajame Sagittari-B sektoriuje, kur žvaigždžių šviesa nespėja pramušti amžino kosminių dulkių rūko, milijonus metų dreifavo objektas. Jis neturėjo pavadinimo. Jis neturėjo praeities, kurią galėtų užfiksuoti žinomų rasių metraščiai. Tai buvo taisyklingas, idealiai glotnus kubas, juodesnis už pačią kosmoso nakties tamsą. Jis nespinduliavo šilumos, tačiau erdvė aplink jį virpėjo, tarsi pati realybė bijotų prie jo prisiliesti.
Toliese, už tūkstančių šviesmečių, keturios galingos galaktikos imperijos gyveno savo ritmu. Jortų pirkliai skaičiavo pelną iš naujų asteroidų kasyklų. Martorų mokslininkai analizavo mirštančių žvaigždžių spektrus, ieškodami amžinosios gyvybės formulės. Gartorų kariai galando plieną ir valė plazminius ginklus, laukdami kito didžiojo karo. O bartų žemdirbiai tyliai sėjo gyvybės sporas dyrose planetose, tikėdamiesi pamaitinti badaujančius pasaulius.
Niekas iš jų nežinojo, kad viskas netrukus pasikeis.
Ir tada pasirodė žmonės. Jauna, ambicinga, randuota savo pačių planetos karų rasė, kurios tyrimų laivas „Odisėjas“ atsitiktinai nuklydo į šį mirusį sektorių. Kai laivo skeneriai užfiksavo anomaliją, o mechaninis manipuliatorius pirmą kartą palietė kubo paviršių, visatoje kažkas spragtelėjo. Artefaktas nubudo. Jis pasiuntė vieną vienintelį, žemo dažnio impulsą per visą galaktiką – signalą, kurį išgirdo visų rasių jutikliai, protai ir širdys.
Kartu su signalu atėjo ir žinojimas: tas, kas nugabens šį Švyturį į savo gimtąją planetą, atrakins raktą į beribę galią ir nulems visos žmonijos – bei visos galaktikos – ateitį.
Medžioklė prasidėjo. Žmonės dar nežinojo, kad jų rankose – ne tiesiog radinys, o gyvas masalas, aplink kurį tuoj susidurs keturi plėšrūnai, pasiruošę pirkti, vogti arba žudyti. O giliai Švyturio viduje, po šalta metalo danga, lėtai budosi kažkas, kas baugino net pačią tamsą.
1 skyrius: Žmonijos našta ir Jortų auksas
Tolimojo Sagittari-B sektoriaus tamsuma buvo tanki ir klampi, tarsi amžinybės smala. Tyrimų laivas „Odisejas“ dreifavo šioje nebūtyje išjungtais pagrindiniais varikliais. Krovininiame denyje, apsuptas trijų sluoksnių magnetinių laukų, ilsėjosi Švyturys. Tai buvo visiškai juodas, šviesą sugeriantis metalo kubas. Jo briaunos virpėjo vos girdimu, žemo dažnio humanu, kuris nenumaldomai skverbėsi per laivo pertvaras tiesiai į įgulos narių sąmones. Kiekvienas, kas užmigdavo „Odisėjuje“, matė tuos pačius sapnus – griūvančias žvaigždes ir nepažįstamas akis, žiūrinčias iš kosmoso gelmių.
Kapitonas Jonas Vėtra stovėjo prie komandinio tilto gaublio, žiūrėdamas į skaitmeninį Žemės modelį. Iki gimtosios planetos buvo likę šviesmečiai pavojaus. Jis žinojo instrukcijas: artefakto paslaptis atsivers tik tada, kai jo energija susilies su Žemės biosferos branduoliu. Tik tada žmonija gaus atsakymus, galinčius išgelbėti juos nuo išnykimo.
– Kapitone, erdvės iškraipymas ties ketvirtuoju kvadrantu! – staiga sušuko navigacijos karininkas Linas. – Tai ne asteroide. Tai didžiulis objektas. Pasirodo iš hipererdvės.
Tamsą perskrodė auksiniai blyksniai. Priešais „Odisėją“ išniro jortų pirklių gildijos flagmanas „Pelnas“. Tai buvo prabangus, asimetriškas kreiseris, labiau primenantis skraidančius rūmus nei karo laivą. Jo korpusas spindėjo poliruotu auritiniu metalu, o šoniniai deniai buvo nusėti tūkstančiais ryškių holografinių reklamų, siūlančių prekes iš visų žinomų galaktikos kampelių.
– Jie blokuoja mūsų variklius, – pranešė Linas, jo pirštai žaibiškai bėgiojo sensoriniu pultu. – Įjungiama lokali traukos banga. Mes negalime šokti į hipererdvę.
– Ryšio kanalas atviras, kapitone, – pasigirdo ryšininkės balsas. – Jortų ambasadorius prašo audiencijos.
Ekranas tilto centre suvirpėjo ir stabilizavosi. Jame pasirodė jortų rasės atstovas baronas Krezas. Jo oda buvo pilkšva, padengta smulkiais, sidabriniais žvyneliais, o keturios akys mirksėjo nesinchroniškai, godžiai vertindamos „Odisėjo“ tilto būklę. Krezas vilkėjo sunkiais, purpuro spalvos šilko drabužiais, o ant jo ilgų pirštų žibėjo brangakmeniai.
– Sveikinimai, kapitone Vėtra, – jorto balsas buvo švelnus, persmelktas dirbtinio mandagumo, o vertimo modulis suteikė jam keistą, dainuojantį akcentą. – Pirklių gildija džiaugiasi matydama jaunąją žmonių rasę tokiame... atokiame ir pavojingame kosmoso užkampyje. Mes žinome, ką slepiate savo laivo įsčiose.
Jonas Vėtra žengė žingsnį į priekį, jo veidas išliko akmeninis.
– Ambasadoriau Krezai. Jūs pažeidžiate neutralių vandenų laivybos įstatymus. Išjunkite traukos bangą ir leiskite mums tęsti kelionę.
Krezas tyliai nusijuokė, jo keturios akys susmigo į Joną.
– Įstatymai yra skurstantiesiems, kapitone. Pakalbėkime apie verslą. Žmonija kraujuoja. Jūsų Žemė dūsta nuo išteklių bado, jūsų kolonijos skursta. Kam jums daiktas, kurio net nežinote kaip įjungti? Jortų pirklių gildija siūlo jums sandorį. Atiduokite mums kubą. Mainais mes siūlome tris pilnai terraformuotus pasaulius Gliese sistemoje, maisto sintezatorių technologijas dešimčiai kartų į priekį ir tiek aukso bei energijos kristalų, kad jūsų rasė pamirš žodį „stygus“. Mes paversime šį artefaktą energijos šaltiniu visai galaktikai. Visi laimės. Kam jums rizikuoti karu?
Salėje įsiviešpatavo tyla. Jonas jautė, kaip už jo nugaros esantys tilto karininkai sulaikė kvėpavimą. Pasiūlymas buvo neįtikėtinas. Tai buvo bilietas į saugią ir turtingą žmonijos ateitį be jokių kovų. Tačiau tuo pat metu Jonas pajuto keistą, šaltą virpulį stubure. Iš apatinio denio atsklindantis Švyturio  staiga pasikeitė, tapo grėsmingesnis. Artefaktas tarsi perspėjo jį. Jortai matė tik pelną, skaičius ir naudą, bet jie visiškai nesuprato, kad šis kubas – ne prekė, o kažkas, kas gali sunaikinti pačią gyvybės sampratą, jei su juo bus elgiamasi netinkamai.
– Jūsų pasiūlymas dosnus, ambasadoriau, – lėtai tarė Jonas, giliai įkvėpdamas. – Tačiau Švyturys neparduodamas. Jo paslaptis priklauso Žemei.
Krezo veido žvyneliai akimirksniu pašviesėjo – tai buvo jortų pykčio ženklas. Švelnus tonas dingo, užleisdamas vietą šaltam pragmatizmui.
– Kvaili, užsispyrę  rasės padarai, – sušnypštė Krezas. – Jūs pasirenkate pelenus vietoj aukso. Tebūnie. Pirklių gildija neprivalo visada pirkti. Mes mokame ir pasiimti.
Ekranas užgeso.
– Kapitone! – suriko Linas. – „Pelnas“ nešaudo plazma, bet jie paleido masinę kibernetinę ataką! Mūsų ugniasienės griūva. Jie bando perimti laivo navigacijos kontrolę ir priverstinai atverti krovininio skyriaus šliuzus!
Laivo šviesos sumirgėjo, persijungdami į avarinę, raudoną šviesą. „Odisėjas“ pradėjo drebėti, jortų hakeriams skverbiantis į pagrindinį laivo kompiuterį. Blokada buvo prasidėjusi.
2 skyrius: Martorų šaltas protas
Raudona avarinė šviesa vis dar tvino „Odisėjo“ komandiniame tilte, kai jortų kibernetinė ataka staiga nutrūko. Ne todėl, kad žmonių programuotojai būtų laimėję kovą. Jortų signalą tiesiog sutraiškė galingesnė, kur kas labiau koncentruota energijos banga.
– Kapitone, hakerių ataka blokuota iš išorės, – pranešė Linas, sumišęs žiūrėdamas į ekrano rodmenis. – Tačiau jortų laivas taip pat sustingo. Jų sistemos paralyžiuotos.
Už „Odisėjo“ iliuminatorių kosminis rūkas prasiskleidė. Iš tamsos išniro naujas laivas. Jis buvo asimetriškas, sudarytas iš dešimčių tarpusavyje sujungtų geometrinių modulių, švytinčių šalta, neonine žalia šviesa. Tai buvo martorų – mokslininkų gildijos – tyrimų laivas „Genezė“. Ant jo korpuso nebuvo jokių ginklų bokštelių. Visą jo paviršių dengė milžiniškos jutiklių lėkštės, skenerių antenos ir emiteriai.
– Ryšio linija blokuota, – sušuko ryšininkė, griebdamasi už ausinių. – Jie nenaudoja radijo dažnių. Kapitone, jie... jie jungiasi tiesiai prie mūsų smegenų!
Jonas Vėtra pajuto, kaip jo pakaušį pervėrė aštrus, šaltas skausmas. Vaizdas prieš akis išsiliejo. Vietoj laivo tilto jis akimirksniu išvydo sterilią, baltą erdvę, kurioje stovėjo martorų lyderis – vyriausiasis tyrėjas Kaelis. Martorai buvo aukšti, liesi, visiškai beplaukiai padarai su didžiulėmis, juodomis akimis be vyzdžių. Vietoj burnos jie turėjo tik siaurą liniją, o jų oda atrodė tarsi pusiau permatomas organinis stiklas, po kuriuo matėsi pulsuojantys neuronų tinklai.
– Žmogau Jonai Vėtra, – Kaelio balsas nuskambėjo tiesiai Jono sąmonėje. Jis buvo monotonas, lygus, visiškai lyg bėgantis kompiuterio kodas. – Jūsų emocinis prisirišimas prie šio objekto trukdo racionaliam mąstymui. Žmonija yra per trumpaamžė, per daug primityvi ir biologiškai nestabili, kad suvoktų Švyturio prigimtį.
– Išeikite iš mano proto, Kaelis, – mintyse sušuko Jonas, bandydamas suvaldyti pykinimą ir galvos svaigimą. – Jūs neturite teisės čia brautis.
– Mes neieškome teisių, mes ieškome tiesos, – šaltai atsakė martoras. – Mūsų astrofizikiniai skaičiavimai rodo, kad šis artefaktas yra kosminio ciklo katalizatorius. Jei jį judinsite arba bandysite sujungti su Žemės biosfera, kaip planuojate, sužadinsite grandininę reakciją. Šis sektorius ir jūsų gimtoji sistema tiesiog sugrius. Martorų gildija jį izoliuos, patalpins į nulinės gravitacijos laboratoriją ir ištirs. Mes siūlome jums žinias. Mainais į kubą gausite prieigą prie mūsų tūkstantmečių senumo archyvų. Jūs galėsite išgydyti savo rasės genetines ligas. Tai logiškas sandoris.
Kol Jonas protu kovojo su Kaelio projekcija, realiame pasaulyje, „Odisejo“ krovininiame denyje, prasidėjo kai kas baisesnio. Martorų laivas nenaudojo jėgos – jie naudojo teleportacinius mikro-zondus. Švyturio kambaryje oras suvirpėjo. Tūkstančiai mikroskopinių, šviečiančių spyglių pradėjo materializuotis tiesiai per laivo sienas, skverbdamiesi į apsauginius magnetinius laukus ir siurbdami duomenis bei energiją iš juodojo kubo.
– Kapitone, atsipeikėkite! – Linas papurtė Joną už peties, grąžindamas jį į realybę. – Martorai skenuoja artefaktą! Bet kažkas negerai... Švyturys reaguoja!
Artefakto žemo dažnis akimirksniu peraugo į kurtinantį kaukimą. Juodojo kubo briaunos pradėjo kaisti, skleisdamos akinančią, purpurinę šviesą. Temperatūra krovininiame denyje šovė į viršų. Sienos, o vėliau ir tilto pultai pradėjo dengtis keista, kristaline medžiaga – Švyturys reagavo į martorų zondus, transformuodamas laivo metalą į nepažįstamą elementą.
– Jie jį perkaitins! – rėkė Linas. – Jei kristalizacija pasieks variklių skyrių, mes subyrėsime į šukes!
– Atjungti pagrindinius generatorius! – įsakė Jonas, vis dar jausdamas martorų proto invazijos likučius. – Pereiti prie rankinio valdymo! Nukirskite visą energiją į krovininį skyrių, sukurkite visišką vakuumą aplink kubą!
Linas smogė per avarinį jungiklį. Laivas paniro į visišką tamsą ir tylą. Dingus energijai, martorų mikro-zondai prarado trauką ir ištirpo ore, o Švyturio kaukimas lėtai nuslopo, palikdamas įgulą dūstančioje tamsumoje. Kristalizacija sustojo, tačiau laivo korpusas jau buvo pažeistas.
Mokslininkų gildija suprato, kad žmonės lengvai nepasiduos. Tačiau jie neatsuko savo laivo atgal. „Genezė“ liko drefuoti šalia, jos jutikliai toliau fiksavo kiekvieną „Odisejo“ gyvybės ženklą, laukdami kitos progos perimti tai, ką jie laikė aukščiausiu mokslo trofėjumi.
3 skyrius: Gartorų plieninis kumštis
Tamsa ir tyla, išgelbėjusios „Odisėją“ nuo martorų skenerių, truko neilgai. Erdvė aplink laivą staiga pasruvo kraujo raudonumo šviesa. Tai buvo hipererdvinių variklių iškrovos. Iš subatominio lygmens išniro trys gartorų kariai-kreiseriai. Jų laivai buvo juodi, briaunoti, nusėti sunkiaisiais plazminiais pabūklais. Jie labiau priminė skraidančias uolas, o ne kosminius aparatus.
Gartorai nelaukė. Jų flagmanas „Kraujo iltis“ akimirksniu paleido perspėjamąjį šviesos impulsą, kuris privertė jortų ir martorų laivus skubiai atsitraukti į saugų atstumą. Pirkliai ir mokslininkai suprato – prieš plieninį karių kumštį jie neturi jokių šansų.
Komandinio tilto pagrindiniame ekrane be jokio įspėjimo atsidarė ryšio langas. Jame pasirodė gartorų generolas Torakas. Jo veidas buvo nusėtas giliais kovos randais, oda turėjo tamsiai žalsvą atspalvį, o masyvūs žandikauliai liudijo apie plėšrūno kilmę. Jis vilkėjo sunkius, mechanizuotus šarvus, kurie garsiai dūzgė prie kiekvieno judesio.
– Žmonių laive, – Torako balsas griaudėjo tarsi perkūnija, jame nebuvo nei jortų mandagumo, nei martorų šalčio. – Jūsų laikas baigėsi. Šis artefaktas yra senovinis ginklas, dievų palikimas. Tik stipriausia galaktikos rasė turi teisę jį valdyti. Atiduokite kubą per tris minutes, arba jūsų laivas taps dulkėmis Sagittari tamsumoje. Derybų nebus.
Kapitonas Jonas Vėtra tvirtai įsikibo į pulto kraštą. Jo laivas buvo apgadintas, sistemos veikė avariniu režimu, tačiau pasiduoti jis neketino.
– Generole Torakai, – ramiu, bet garsiu balsu atsakė Jonas. – Šis artefaktas nėra ginklas. Tai raktas į ateitį. Mes jo neatiduosime.
– Tuomet mirkite kaip kariai, – atkirto Torakas, ir ekranas užgeso.
– Skydus į priekį! – suriko Jonas. – Linai, manevruok link asteroidų žiedo! Mes turime pasislėpti nuo jų pagrindinių pabūklų!
Mūšis prasidėjo akimirksniu. Gartorų naikintuvai, panašūs į juodus trikampius amfibijų šešėlius, užplūdo erdvę. Plazminiai užtaisai skrodė tamsą, sprogdami ant nusilpusių „Odisėjo“ skydų. Laivas baisiai drebėjo. Koridoriuose kaukė sirenos, sproginėjo elektros laidai. Žmonių lakūnai ir technikai dirbo ties savo galimybių riba. Manevruodamas tarp milžiniškų ledo ir uolienų luitų asteroidų žiede, „Odisėjas“ sugebėjo išvengti tiesioginių sunkiųjų kreiserių smūgių, tačiau gartorų taktika buvo kitokia. Jie nenorėjo sunaikinti paties artefakto.
– Kapitone! – per triukšmą sušuko Linas. – Dešiniajame borte – abordažo kapsulė! Jie pramušė ketvirtąjį krovininį šliuzą!
Gartorų kariai jau buvo laivo viduje. Koridoriuose pasigirdo sunkių batų aidas ir pulsinis ginklų šaudymas. Žmonių apsaugos būriai stojo į mirtiną kovą siaurose laivo erdvėse. Liejosi kraujas, aidėjo riksmai ir galingi gartorų riaumojimai. Karių gildijos atstovai, ginkluoti plazminiais pistoletais ir vibraciniais ašmenimis, nenumaldomai judėjo link Švyturio kambario.
Jonas suprato, kad tradiciniais ginklais gartorų jie nesustabdys. Jis griebė ryšio priemonę:
– Inžinerinis skyriau! Aktyvuokite Švyturio kambario magnetinius stabilizatorius maksimaliu galingumu. Nepatarykite energijos į patį kubą, bet leiskite jo elektromagnetiniam laukui išsiveržti per laivo vėdinimo šachtas!
Tai buvo milžiniška rizika. Kai technikai atvėrė vožtuvus, Švyturys paleido galingą, nematomą elektromagnetinį impulsą. Ši banga perskrodė visą „Odisėją“. Visos gartorų elektroninės nutaikymo sistemos, jų mechanizuoti šarvai ir net abordažo kapsulių varikliai akimirksniu išsijungė. Gartorų kariai laivo koridoriuose akimirkai sustingo, suparalyžiuoti savo pačių sunkių šarvų svorio.
Pasinaudoję šiuo sumišimu, žmonių kariai sugebėjo atstumti užpuolikus atgal prie šliuzų ir užblokuoti praėjimus. Pirmasis gartorų puolimas buvo atremtas, tačiau kaina buvo baisi – trečdalis „Odisėjo“ įgulos buvo sužeisti arba žuvę, o gartorų kreiseriai išorėje jau rikiavosi naujai, dar galingesnei atakai.
4 skyrius: Bartų šešėliai ir biosfera
Kosmoso erdvė aplink „Odisėją“ virto degančių nuolaužų kapinynu. Gartorų kreiseriai, nukentėję nuo Švyturio elektromagnetinio impulso, trumpam atsitraukė persigrupuoti. Tačiau ramybė buvo apgaulinga. Iš tamsiausio asteroidų žiedo šešėlio, visiškai be jokių variklių liepsnų ar radarų fiksacijos, išniro objektas, kuris labiau priminė milžinišką kosminį banginį nei laivą.
Tai buvo bartų – žemdirbių gildijos – biosferinis laivas „Gaja“. Jo korpusas buvo sudarytas iš susipynusių, suakmenėjusių medžių šaknų, milžiniškų chitino plokščių ir švytinčių bioliuminescentinių gyslų. Bartai visada buvo laikomi taikia, primityvia rase, besirūpinančia tik planetų žalinimu. Tačiau dabar jų tikslas buvo aiškus: jie tikėjo, kad Švyturys yra senovinė kosminė sėkla, galinti atgaivinti jų mirštančius agrarinius pasaulius. Ir jie neketino daryti jokių kompromisų.
„Gaja“ nešaudė lazeriais. Ji tiesiog prisiglaudė prie sumaitoto „Odisėjo“ šono. Iš organinių laivo ataugų išsiveržė tūkstančiai mikroskopinių spyglių, kurie lengvai pramušė pažeistą žmonių laivo šarvą. Į „Odisėjo“ vidų plūstelėjo bartų biologinis ginklas – nematomos, ore pakylančios sporos.
– Kapitone, jutikliai fiksuoja nežinomos organinės medžiagos nuotėkį per vėdinimo sistemą, – prislopintu balsu tarė Linas. Jo akys buvo keistai išsiplėtusios, o judesiai – sulėtėję. – Tai... tai kvepia pavasariu. Šviežia žeme...
Jonas Vėtra staiga pajuto, kaip jo galvą užplūdo nepaaiškinama ramybė. Visas mūšio stresas, baimė ir nuovargis tiesiog ištirpo. Komandiniame tilte pradėjo sklisti tirštas, žalsvas rūkas. Karininkai vienas po kito nuleido rankas nuo valdymo pultų. Kažkas palaimingai šypsojosi. Per laivo garsiakalbius nebeaidėjo sirenos – vietoj jų žmonių protai pradėjo girdėti švelnų miško ošimą ir tūkstančių balsų šnabždesį, kviečiantį pasiduoti ir užmigti.
– Tai... spąstai... – Jonas sukando dantis, stipriai įsikirsdamas nagais į savo delnus, kad fizinis skausmas padėtų išlaikyti sąmonę. – Kaukes... Užsidėkite... kvėpavimo kaukes...
Tačiau buvo per vėlu. Dauguma įgulos narių jau sėdėjo ant grindų, panirę į gilias biologines haliucinacijas. Jiems atrodė, kad „Odisėjo“ metalinės sienos virsta vešliais, žaliais medžiais, o lubos – giedru gimtosios Žemės dangumi.
Tuo pat metu Švyturio kambaryje prasidėjo tikroji bartų invazija. Reaguodamas į organines sporas, juodasis kubas pradėjo keistis. Jo paviršius prarado šaltą metalo blizgesį ir pasidengė švytinčiomis, kristalinėmis vijoklių šaknimis, kurios pradėjo augti tiesiai iš grindų. Bartų gyvasis laivas pradėjo fiziškai traukti Švyturį per pramuštus šliuzus į savo organines įsčias. Šaknys apvijo artefaktą ir lėtai vilko jį lauk iš žmonių laivo.
Jonas Vėtra, svirduliuodamas ir vos matydamas aplinką per žalią rūką, prišliaužė prie avarinio inžinerinio pulto. Jo plaučiai degė, o protas maldavo pasiduoti saldžiam miegui. Jis matė, kaip ekrane Švyturys jau beveik paliko laivo ribas.
– Ne... šį kartą ne, – sušnypštė Jonas ir abiem rankomis nuspaudė rankinį plazminių degiklių vožtuvą.
Išoriniai laivo deflektoriai ir techniniai degikliai išspjovė superkarštos plazmos srautą tiesiai į susipynusias bartų šaknis. Kosminį vakuumą nušvietė trumpas, bet intensyvus ugnies blyksnis. Organinės ataugos akimirksniu virto pelenais, o bartų laivas „Gaja“ suvirpėjo iš skausmo ir skubiai atsitrauko per kelis šimtus metrų.
Laivo vėdinimo sistemoje suveikė avarinis oro ištekinimas į atvirą kosmosą, išvalydamas koridorius nuo mirtinų sporų. Jonas Vėtra susmuko ant grindų, godžiai rydamas švarų, sintetinį deguonį. Aplinkui pradėjo busti ir kiti karininkai, kosėdami ir sumišę žiūrėdami į apdegusias laivo sienas. Žmonės vėl apgynė artefaktą, tačiau „Odisėjas“ jau buvo visiškai agonijoje – gyvybės palaikymo sistemos veikė paskutiniu procentu, o kosminėje erdvėje aplink juos keturi plėšrūnai vėl pradėjo rikiuoti savo pajėgas.
5 skyrius: Žmonijos pasirinkimas ir aklavietė
„Odisėjas“ merdėjo. Laivo korpusas buvo nusėtas giliais gartorų plazmos randais, o vidinės pertvaros vis dar smilko nuo išdegintų bartų biosferos likučių. Gyvybės palaikymo sistemos veikė vos dešimties procentų pajėgumu. Tolimojo ryšio antenos buvo sunaikintos jortų hakerių, o martorų sukurti sensoriniai trikdžiai visiškai apakino laivo navigaciją. Žmonės buvo įkalinti metaliniame karste, apsupti keturių rasių laivynų, kurie lėtai vėl suko žiedą aplink juos.
Tačiau didžiausias pavojus tykojo ne išorėje. Jis buvo laivo širdyje.
Po reakcijos su bartų sporomis ir gartorų elektromagnetiniu impulsu, Švyturys tapo nebekontroliuojamas. Juodasis kubas nebebuvo glotnus – jo briaunos ištiso, o pats objektas pradėjo pulsoti tarsi gyva, tamsi širdis. Žemo dažnio humanas virto žingsnius virpinančiu dundesiu. Erdvė krovininiame denyje pradėjo fiziškai trauktis ir plėstis, o šviesa laive lūžo neįmanomais, protu nesuvokiamais kampais.
– Kapitone... kažkas vyksta su laiko tėkme, – drebančiu balsu pranešė Linas.
Jonas Vėtra pažvelgė į navigacijos karininką ir sustingo iš baimės. Lino judesiai palikdavo vizualinius šešėlius ore. Vieną akimirką karininkas sėdėjo prie pulto, kitą – jau stovėjo prie iliuminatoriaus, nors fiziškai praėjo kelios minutės. Laivo skaitmeniniai laikrodžiai pradėjo skaičiuoti laiką atgal, o po sekundės – visiškai sustojo.
– Mistinė baimė sukaustė ekipažą, – sušnypštė Jonas, jausdamas, kaip jo paties širdis plaka chaotišku ritmu. Jis matė, kaip ant jo rankos odos akimirkai pasirodo senatvinės dėmės, kurios iškart išnyko, užleisdamas vietą jaunatviškai odai. Artefaktas kraipė laiko ir erdvės kontinuumą. – Jei tai tęsis, mes tiesiog išnyksime iš šios realybės.
Už laivo langų kosmosas pradėjo elgtis dar keisčiau. Žvaigždės Sagittari sektoriuje pailgėjo į ilgas, švytinčias gijas. Aplink „Odisėją“ pradėjo formuotis miniatiūrinė, gravitacinė anomalija – erdvės sūkurys, kuris lėtai traukė arčiau ne tik žmonių laivą, bet ir aplinkui laukiančius jortų, martorų, gartorų bei bartų flagmanus. Artefaktas reagavo į visų rasių godumą, agresiją ir baimę, virsdamas galaktiniu naikintoju.
– Kapitone, jortai vėl bando prisijungti, bet jų žinutė panikuojanti, – pranešė ryšininkė, kurios balsas dėl laiko iškraipymų skambėjo tai per greitai, tai per lėtai. – Jų laivo skydai griūva nuo gravitacinių bangų. Martorai taip pat siunčia skubius signalus. Jų mokslinis laivas praranda stabilumą.
Jonas Vėtra suprato baisią tiesą: Švyturys nebuvo paprastas daiktas, kurį galima tiesiog pasisavinti. Tai buvo gyvas, sąmoningas visatos saugiklis. Jei rasių atstovai nesustos kovoti dėl jo, Švyturys tiesiog ištrins šį sektorių iš egzistavimo žemėlapio kartu su visais jame esančiais laivais. Žmonija vieni Žemės nepasieks. O jei bandys – pakeliui sunaikins pačią visatą.
Tai buvo visiška techninė ir taktinė aklavietė. Reikėjo radikalaus, nematyto sprendimo. Diplomatija buvo vienintelis ginklas, kuris jiems liko.
– Ryšininke, atverkite bendrą, atvirą dažnį visoms keturioms rasėms, – įsakė Jonas, tvirtai stovėdamas ant tilto grindų, kurios po jo kojomis vėl pradėjo keistai vibruoti. – Transliuokite mūsų telemetrijos duomenis be jokių kodų. Tegul jie patys pamato, ką daro jų godumas. Aš kviečiu visų gildijų lyderius į neutralią teritoriją. Čia, „Odisėjo“ konferencijų salėje. Jei jie nori išgyventi, jie privalo atvykti.
Žinutė buvo išsiųsta į kosmoso tamsą, kur keturi galingi laivynai jau buvo pradėti traukti į Švyturio sukelto laiko sūkurio centrą. Žmonija padarė savo pasirinkimą – jie atvėrė duris savo priešams, tikėdamiesi, kad bendra baimė bus stipresnė už beribį norą valdyti.
6 skyrius: Švyturio teismas
„Odisėjo“ konferencijų salėje tvyrojo mirtina, stingdanti tamsa, kurioje mirgėjo tik silpni avariniai ekranai. Už didžiulio iliuminatoriaus kosmosas atrodė šiurpiai: žvaigždės buvo išsitempusios į šviesos lankus, o pačiame erdvės sūkurio centre keturių rasių laivynai dreifavo pavojingai arti vieni kitų. Švyturio sukelta miniatiūrinė juodoji skylė lėtai rijo pačią šviesą.
Prie apvalaus stalo sėdėjo penkios figūros. Kapitonas Jonas Vėtra, sužeistas, bintuota ranka, tačiau tvirtu žvilgsniu; baronas Krezas, kurio jortiški žvynai iš baimės prarado auksinį blizgesį ir tapo pilki; vyriausiasis tyrėjas Kaelis, kurio martoriškas neuronų tinklas po oda pulsavo chaotišku, neramiu ritmu; generolas Torakas, gartorų karžygys, kurio sunkūs šarvai dėl magnetinės iškrovos buvo išjungti ir prarado savo grėsmę; ir bartų atstovas, pasidengęs džiūstančiomis samanomis, liudijančiomis apie jo laivo patirtą plazmos nudegimą.
– Pažvelkite į šiuos duomenis, – pradėjo Jonas, ramiu, bet griežtu balsu, projektuodamas Švyturio energijos lentelę virš stalo. – Švyturys pasiekė devyniasdešimt devynis procentus kritinės ribos. Jei bent vienas iš jūsų laivynų iššaus plazmos užtaisą ar bandys paleisti hakerių programą, artefaktas detonuos. Šis sektorius tiesiog nustos egzistuoti.
– Jortų pirklių gildija siūlo racionalių akcijų pasidalijimą! – skubiai įsiterpė Krezas, jo keturios akys lakstė nuo vieno lyderio prie kito. – Mes galime įkurti konsorciumą. Pasidalinkime kubo generuojamą energiją į penkias lygias dalis. Mes ją parduosime, o pelną...
– Koks primityvus materializmas, – šaltai jį nutraukė martoras Kaelis. – Šio objekto neįmanoma pasidalinti dalimis. Tai nedalomas kontinuumo stabilizatorius. Jei jį išmontuosite, sunaikinsite priežasties ir pasekmės ryšį visoje galaktikoje. Jis privalo būti patalpintas į mūsų sterilias laboratorijas. Tik martorai turi pakankamai intelekto jį ištirti.
– Užsičiaupkite, kirminai! – trenkė kumščiu į stalą gartoras Torakas, priversdamas visus sukrūpėti. – Tik stiprioji rasė gali apsaugoti šį daiktą nuo kitų godumo. Jis bus saugomas gartorų karinėje tvirtovėje. Tai vienintelis būdas išlaikyti tvarką!
– Tai ne ginklas ir ne auksas, – tyliai, tarsi lapų šlamėjimas, sušnabždėjo bartų atstovas. – Tai gyvybės sėkla. Ji turi būti pasėta mūsų biosferoje, kad išgelbėtų mirštančius pasaulius...
Salėje vėl įsiplieskė aršios intrigos ir ginčai. Kiekviena gildija bandė išsikovoti pranašumą, naudodama diplomatinius gąsdinimus, pažadus ir slaptus reikalavimus. Tačiau erdvė aplink laivą pradėjo trauktis dar greičiau. Iliuminatoriaus stiklas pradėjo skilinėti nuo neįtikėtino išorinio slėgio.
Staiga viskas nutilo. Šviesos salėje visiškai užgeso. Penki lyderiai akimirksniu pajuto, kaip jų protai susilieja į vieną bendrą tinklą. Tai nebuvo martorų proto invazija – tai buvo pats Švyturys.
Visi jie savo sąmonėje išvydo tą pačią baisią ir netikėtą viziją. Tai buvo ateities fragmentai. Jie pamatė, kas nutiks, jei viena iš rasių laimės šią kovą. Jie išvydo jortų pasaulius, sudegusius dėl energijos kristalų perkaitimo; martorų laboratorijas, sugriautas laiko sūkurių; gartorų imperiją, virtusią kosminėmis dulkėmis po to, kai jie bandė paversti kubą ginklu; ir bartų miškus, išsigimusius į mirtinus mutantų brūzgynus. Artefaktas nušvietė jų pačių ambicijų pabaigą.
Baimė ir netikėtumas suvienijo senus priešus. Jie suprato, kad pasidalinti artefakto fiziškai neįmanoma, o jo tikroji paslaptis yra ne jėga, o pati vienybė. Švyturys reikalavo balanso, o ne dominavimo.
Jonas Vėtra pirmasis atgavo žadą, kai vizija išsisklaidė.
– Artefaktas nebus nugabentas nei į Žemę, nei į jokią kitą gimtąją planetą, – tvirtai tarė kapitonas, žiūrėdamas į sukrėstus lyderių veidus. – Sagittari-B sektorius privalo būti paskelbtas neutralia, demilitarizuota zona. Penkios rasės įsipareigoja čia pastatyti bendrą, tarpgalaktinę tyrimų ir taikos stotį. Švyturys stovės jos centre, saugomas mūsų visų.
Kambaryje įsiviešpatavo tyla. Jortas Krezas lėtai linktelėjo galva, suprasdamas, kad neutrali stotis taip pat reikš naujus prekybos kelius. Martoras Kaelis pripažino, kad bendras tyrimas duos daugiau duomenų. Gartoras Torakas, gerbdamas žmonių parodytą dvasinę stiprybę, pridėjo ranką prie širdies – tai buvo kario taikos ženklas. Bartų atstovas nusišypsojo, pajutęs, kad Švyturys pagaliau aprimo.
Buvo priimtas istorinis sprendimas – Švyturio paktas. Žmonijai buvo suteikta garbė tapti pirmąja šios stoties kuratoriai, nes būtent jie sugebėjo nesunaikinti objekto ir nepasiduoti godumui sunkiausią akimirką.
Už lango erdvės sūkurys lėtai išsisklaidė. Žvaigždės grįžo į savo vietas, o Švyturys „Odisejo“ įsčiose nušvito švelnia, balta, raminančia šviesa. Paslaptis pradėjo atsiverti – artefaktas sujungė visų penkių rasių technologinius bei biologinius tinklus į naują, nematytą galaktinės evoliucijos etapą, kuriame karams vietos nebeliko.
Epilogas: Sagittari stotis „Vienybė“
Praėjo trys šimtai metų nuo tos dienos, kai Sagittari-B sektoriaus tamsumą sukrėtė Švyturio paktas.
Šiandien ta vieta, kur kadaise merdėjo žmonių laivas „Odisėjas“, buvo neatpažįstama. Vietoj baugios nebūties čia švytėjo milžiniškas, tūkstančių kilometrų skersmens inžinerinis ir biologinis stebuklas – kosminė stotis „Vienybė“. Tai buvo penkių rasių bendradarbiavimo monumentas. Stoties architektūroje persipynė visi penki pasauliai: prabangios, jortų auksu tviskančios prekybos arkados jungėsi su steriliais, neonu švytinčiais martorų tyrimų moduliais. Kampuoti, nepramušami gartorų gynybiniai dokai saugojo stoties perimetrą, o aplink juos vešėjo milžiniški bartų biosferos sodai, tiekiantys deguonį ir maistą milijonams stoties gyventojų.
Pačioje stoties širdyje, neutralioje sferoje, sklandė jis – Švyturys. Artefaktas nebebuvo juodas ir keliantis baimę. Jis spindėjo minkšta, pulsavusia balta šviesa, o jo briaunomis bėgo šviesos gijos, tiesiogiai sujungtos su stoties pagrindiniu kompiuteriniu ir biologiniu tinklu.
Prie stebėjimo platformos turėklų stovėjo vyresnysis Žemės aljanso diplomatas, tolimas kapitono Jono Vėtros palikuonis. Jis žvelgė į Švyturį, kurio viduje lėtai sukosi miniatiūrinės galaktikos modelis. Šalia jo tyliai materializavosi naujasis martorų vyriausiasis tyrėjas, o fone girdėjosi jortų pirklių juokas ir sunkūs gartorų apsauginių žingsniai.
Švyturio paslaptis galiausiai buvo visiškai atskleista. Tai nebuvo nei ginklas, nei energijos šaltinis, nei paprasta sėkla. Tai buvo kosminis veidrodis ir egzaminas. Jei rasės būtų jį pasisavinusios jėga ar apgaule, jo energija būtų sunaikinusi šią visatos dalį, išvalydama erdvę naujai gyvybei. Tačiau sugebėjimas susitarti, kurį prieš tris šimtus metų pademonstravo žmonės, atrakino tikrąją kubo funkciją – tapti galaktiniu tiltu.
Švyturys atvėrė penkioms rasėms prieigą prie visiškai naujų fizikos ir biologijos dėsnių, leisdamas joms keliauti už žinomos visatos ribų ir gydyti savo planetų randus. Žmonija, kadaise buvusi tik jauna ir skurstanti rasė, dabar buvo gerbiama kaip taikos nešėja, subūrusi didįjį penkių gildijų aljansą.
Kosmosas vis dar buvo tolimas ir pilnas paslapčių. Tačiau dabar, žvelgdamos į Švyturio šviesą, penkios rasės žinojo – ateities jie nebėra priversti bijoti. Jie ją kūrė kartu.