rašyk.lt: Kūriniai / Krisčiukas Gudmonaitė / Tylėk! Nekalbėk! Nesakyk!!!

Kada aš verkiu - nebetikiu...
Oi tik neužsileisk... Tik nekelki akių.
Noriu aš būti tik mažu augalėliu,
nejaugi tik taip pasislėpti klasėje galiu?

Mama man sakė, turi būti gera -
nekalbėk su nepažįstamais, man tik tyla.
Tyliu ir negaliu atsakyti,
o šioje pamokoje, jų labai spaudžiamos kojytės.

Atogrąžos pamokos eigoje atsiranda ir plyti.

Tyloje vieniša, namuose verkiu...
Negaliu pasakyti, noriu būti sykiu,...
Labai pavargstu stengtis sakyti,
noriu aš būti drauge kaip tos mergytės.

Spaudžia man sielą - tai ko neišsakau.
Ir negaliu, visą gyvenimą - negaliu draugaut.
Man yra labai baugu,
tik neišsiduok - nepakelki nuo knygos akių...