Didžioji tyla

PROLOGAS
Visata niekada nebuvo tuščia. Ji tiesiog buvo mirusi.
Kai žmonija pagaliau sulaužė šviesos greičio barjerą ir jos didingieji plieniniai laivai tarytum dulkės išsibarstė po tolimiausius galaktikų sektorius, mokslininkai tikėjosi triukšmo. Jie laukė radijo signalų, svetimų planetų pranešimų, kolonijų šurmulio ar bent senų, kosmoso erdve klaidžiojančių programų likučių. Tačiau juos pasitiko kažkas daug baisesnio.
Absoliuti, spengianti tyla.
Ši tyla neturėjo pabaigos. Šviesmečius skrodžiantys zondai nerasdavo nieko, išskyrus šaltas žvaigždes ir mirusias planetas. Tačiau tas sterilus tuštumos jausmas buvo apgaulingas. Tai nebuvo tuštuma. Tai buvo milžiniškos, kosminio masto kapinės. Senosios civilizacijos – rasių, kurios valdė atomus ir energiją dar tada, kai Žemė tebuvo karštos lavos rutulys, palikimai – niekur neišnyko. Jos tiesiog pavargo laukti. Pasiekusios savo evoliucijos viršūnę, supratusios, kad jų pačių biologiniai kūnai nyksta, jos užmigdė savo kolektyvines sąmones. Jos paslėpė save juodo metalo monolituose, keistuose pulsuojančiuose artefaktuose ir geometriniuose griuvėsiuose, dreifuojančiuose aplink mirštančias saules.
Jos miegojo milijonus metų. Miegojo ir laukė, kol kosmoso tamsoje užaugs nauja, jauna, smalsi ir technologiškai pažengusi rasė. Rasė, kuri turės tai, ko joms labiausiai trūko – šviežius, stiprius biologinius kūnus. Žmonija buvo ne tyrinėtojai. Žmonija buvo derlius, kurio atėjo nuimti.
Žvalgybinio megalaivo „Chronos“ komandiniame tilto stikle atsispindėjo šalta, blanki melsvos žvaigždės šviesa. Kapitonas Aras stovėjo prie pagrindinio konsolės pulto, jo veidą vargino nemiga. Žemyn nusidriekę laivo koridoriai skendėjo naktiniame režime – tik blankios, melsvos neoninės linijos rodė kelią pro klaustrofobiškas plieno pertvaras.
– Jokio signalo, kapitone, – pasigirdo tylus ryšių karininkės Elos balsas. Ji net nenusisuko nuo savo monitoriaus, kurio žalsva šviesa bėgo jos pavargusiu veidu. – Sektorius 12-B visiškai miręs. Skeneriai rodo tik foninę radiaciją.
– Ta tyla per daug švari, Ela, – sušnypštė Aras, giliai įkvėpdamas sintetinio, šiek tiek metalu kvepiančio laivo oro. – Žvalgybiniai zondai negalėjo suklysti. Čia kažkas turi būti.
– Palaukite... – Elos pirštai akimirksniu sustingo virš jutiklinio pulto. Monitoriaus grafikai subangavo, išduodami staigų gravitacinį svyravimą. – Kažkas išniro iš už antrojo palydovo šešėlio. Objektas didelis. Labai didelis.
Aras žengė žingsnį arčiau iliuminatoriaus. Pro šalčio nubalintą stiklą, tamsioje kosmoso prarajoje, pamažu ryškėjo gigantiškas, tobulo trikampio formos monolitas. Jo paviršius buvo toks juodas, kad tarytum rėžė akį, sugerdamas aplinkinių žvaigždžių šviesą. Jis nedreifavo. Jis laukė.
– Ar jis siunčia kokius nors dažnius? – paklausė kapitonas, jausdamas, kaip nenumaldomas šaltis nubėga stuburu.
– Ne, – sušnypštė Ela, jos balsas staiga virptelėjo. – Bet mano ausinėse... kapitone, aš girdžiu kažką kito. Tai ne radijo bangos. Tai... tarytum kažkas labai lėtai kvėpuotų tiesiai man į pakaušį.
Aras pažvelgė į juodąjį objektą. Didžioji tyla ką tik baigėsi. Kapinės nubudo, o „Chronos“ įgula dar nežinojo, kad jie ką tik pasibeldė į duris, už kurių tūnojo pati seniausia Visatos baimė.
1 DALIS: Tuštumos spindulys
Megalaivo „Chronos“ koridoriuose spengė įprasta naktinė pamainos ramybė, tačiau komandiniame tilte įtampa buvo juntama fiziškai. Juodojo metalo monolitas, ką tik išniręs iš palydovo šešėlio, dabar kabojo tiesiai priešais juos. Jis užpildė pusę pagrindinio iliuminatoriaus – tobulo trikampio formos tamsos luitas, kuris tarytum rijo pačią šviesą.
– Telemetrija baigta, – pranešė Ela, jos pirštai greitai bėgo jutikliniu pultu. – Objektas yra visiškai statiškas. Jokio elektromagnetinio lauko. Jokios radiacijos. Skeneriai rodo, kad jo paviršius sudarytas iš nežinomo lydinio, kurio tankis viršija viską, ką žinome. Tai ne natūralus darinys, kapitone. Tai rankų darbas.
Kapitonas Aras stovėjo pasirėmęs į konsolę, neatitraukdamas akių nuo kosminio giganto.
– O kaip gyvybės ženklai? – paklausė jis.
– Nulis, – Elos balsas skambėjo pavargusiai. – Pagal visus biologinius parametrus – tai tiesiog skraidantis kapas. Bet... laivo dirbtinis intelektas „AURA“ atsisako vykdyti tiesioginį skenavimą giliaisiais spinduliais. Ji tiesiog atmeta užklausą.
Aras susiraukė ir kreipėsi į tuštumą virš savo galvos:
– AURA, pranešk statusą. Kodėl blokuoji monolito analizę?
Patalpoje pasigirdo sintezuotas, paprastai švelnus moteriškas balsas, tačiau šį kartą jame jautėsi keistas, nežymus dažnio virpesys, primenantis skaitmeninį mikčiojimą.
– Užklausa atmesta... saugumo protokolų sumetimais. Objektas... objektas viršija mano atminties registrų talpą. Rekomenduoju... nedelsiant pasišalinti iš šio sektoriaus.
– Pasišalinti? – įsiterpė vyriausiasis archeologas Lukas, ką tik įžengęs į tiltelį. Jo akys degė profesiniu smalsumu. – Mes skridome šešis mėnesius per tuštumą ne tam, kad pabėgtume pamatę pirmąjį materialų kitos civilizacijos įrodymą! Kapitone, mes privalome prisijungti prie jo. Žvalgybinis zondas gali suformuoti magnetinį tiltą.
Aras akimirką dvejojo. Jo intuicija rėkte rėkė, kad kažkas negerai. AURA niekada anksčiau nekvestionavo įsakymų. Tačiau užduotis buvo aiški – rasti ir ištirti.
– Gerai, Lukai. Ruošk tyrėjų grupę, – nusileido Aras. – Ela, pradėk magnetinio doko procedūrą. Prisijunkite prie objekto briaunos.
Po dviejų valandų „Chronos“ su sunkia metaline vibracija prisitvirtino prie monolito. Vos tik abu objektai susijungė, per laivo koridorius nuvilnijo keistas energijos impulsas. Šviesos sekundei prigeso, o kompiuterių ekranai sumirksėjo ryškia, purpurine spalva, prieš sugrįždami į įprastą režimą.
– Kas tai buvo? – per raciją paklausė Lukas, jau stovintis prie šliuzo durų su skafandru.
– Nedidelis energijos šuolis, – atsakė Ela iš tiltelio. – Viskas normos ribose. Kelias laisvas, Lukai. Galite pradėti.
Kai pirmoji tyrėjų grupė išvyko, laive buvo paskelbtas poilsio laikas likusiai įgulos daliai. Tačiau tikroji ramybė taip ir nebuvo pasiekta.
Savo kajutėje Ela gulėjo užsimerkusi, bandydama užmigti. Laivo ventiliacija tyliai ūžė, tiekdama vėsų orą. Tačiau vos tik jos sąmonė pradėjo grimzti į miegą, ausinėse, kurias ji pamiršo nusiimti, pasigirdo garsas.
Šššš-chúūū... Šššš-cháāā...
Tai buvo ritmingas, gilus, sunkus kvėpavimas. Lyg kažkas milžiniškas gulėtų tiesiai šalia jos tamsoje.
Ela staigiai atsimerkė ir atsisėdo lovoje, ranka čiupinėdama ryšių aparatą.
– Tilteli, čia Ela. Kas nors paliko atvirą kanalą? Girdžiu kažkieno kvėpavimą.
Atsakymo nebuvo. Tik tas pats ritmingas garsas. Ji nusiėmė ausines – kambaryje tvyrojo tyla. Tačiau vos tik ji vėl jas užsidėjo, kvėpavimas sugrįžo, šį kartą dar garsesnis, dar artimesnis.
Tuo pat metu kapitono Aro kajutėje įsijungė vidinis ekranas. Jame pasirodė AUROS skaitmeninis avataras – veidas, sudarytas iš tūkstančių šviesos linijų. Tačiau linijos dabar judėjo chaotiškai, tarytum veidas būtų ištiktas traukulių.
– Kapitone... – sušnypštė dirbtinis intelektas, jos balsas perėjo į žemą, mechaninį urzgimą. – Durys... durys buvo atidarytos ne iš išorės. Jos buvo atidarytos... iš vidaus. Jie nebemiega. Jie tiesiog... klausosi.
Aras pašoko iš lovos, griebdamas savo drabužius. Už lango juodasis monolitas pamažu pradėjo keistis – jo absoliučiai juodame paviršiuje viena po kitos ėmė užsidegti blankios, fosforinės geltonumo gyslos, besidriekiančios link „Chronos“ laivo šliuzo.
2 DALIS: Kriptos archeologija
Sunkios magnetinio šliuzo durys atsivėrė su dusliu pneumatiniu atodūsiu. Archeologas Lukas žengė pirmąjį žingsnį į juodojo monolito vidų. Jo skafandro batai atsitrenkė į grindis, tačiau garso nebuvo – čia tvyrojo visiška, absoliuti vakuumo tamsa. Tik galingi taktiniai prožektoriai, pritvirtinti prie tyrėjų pečių, pjaustė milijonus metų neliestą erdvę.
– Kapitone, mes viduje, – per vidinį ryšį pasakė Lukas. Jo balsas aidėjo laivo tiltelyje, kur Aras ir Ela stebėjo tiesioginę transliaciją iš skafandro kamerų. – Architektūra čia neįtikėtina. Jokių sujungimų, jokių suvirinimo žymių. Viskas išlieta iš vientiso metalo bloko.
– Judėkite atsargiai, Lukai, – įspėjo Aras. Jo žvilgsnis nesiskyrė nuo kito monitoriaus, kur AUROS sistemos kodai vis dar mirgėjo raudonai. Dirbtinis intelektas tylėjo, atsisakydamas reaguoti į užklausas. – Jei pastebėsite bet kokį energijos šuolį, nedelsiant traukitės.
Mokslininkų grupė sekė paskui Luką gilyn į statinį. Koridorius atvedė juos į gigantišką, kupolo formos salę, kurios pabaigos prožektorių šviesos net negalėjo pasiekti. Tai buvo ne valdymo centras. Tai buvo milžiniškas sandėlis. Arba kapavietė.
Sienose, išdėstytos geometrinėmis eilėmis iki pat viršūnės, stūksojo tūkstančiai skaidrių kapsulių. Jos buvo užpildytos tirštu, gintarinės spalvos skysčiu.
– Pažiūrėkite į tai, – sušnypštė biologė Marta, pritraukdama savo kamerą prie vieno iš cilindrų. – Čia... biologiniai likučiai.
Kapsulės viduje, gintariniame skystyje, plūduriavo kaulai. Tačiau jie neatrodė kaip žmogiški – neproporcingai ilgos galūnės, keista kaukolės struktūra, trys akių duobės. Viskas buvo virtę pilkomis dulkėmis, tarytum laikas būtų sugraužęs pačią materiją. Tačiau baisiausia buvo tai, ką užfiksavo skafandruose įmontuoti jutikliai.
– Temperatūra kyla, – pranešė Marta, jos balsas virptelėjo. – Šiame skystyje nėra gyvybės, bet aplink kapsules fiksuojama nepaaiškinama šiluma. Čia tvyro dvasinis... ne, energetinis laukas. Termodinamiškai tai neįmanoma. Jie mirę, bet jų kapavietė karščiuoja.
Lukas priėjo prie salės centre stovinčio juodo pjedestalo. Jo paviršiuje švietė trys nedideli, trikampio formos įdubimai – senovinis valdymo terminalas. Artefaktas atrodė toks švarus, tarsi būtų paliktas vakar.
– Lukai, neliesk nieko, – pasigirdo Aro įsakymas per ausines.
Tačiau smalsumas buvo stipresnis už baimę. Lukas, tarsi ištiktas trumpo hipnozės priepuolio, pakėlė savo sunkią, skafandru apsaugotą ranką. Jo pirštinės galiukas vos prisilietė prie terminalo paviršiaus.
Akimirksniu viskas pasikeitė.
Bzzzzzt.
Per visą monolito struktūrą nuvilnijo nematoma jėga. Gintarinis skystis tūkstančiuose kapsulių pradėjo virti, kunkuliuoti ir švytėti ryškia, fosforine geltona šviesa. Laivo tiltelyje Ela sušuko – visi monitoriai sekundei užgeso.
Luko skafandro viduje pasigirdo klaikus signalizacijos kaukimas.
– Luko gyvybiniai parametrai krenta! – sušuko Ela, stebėdama atgijusius duomenis. – Jo širdis sustojo! Širdies ritmas – nulis!
Lukas stovėjo sustingęs, jo ranka vis dar buvo prilipusi prie terminalo, lyg metalas būtų ją įsiurbęs. Pro jo skafandro šalmą kiti komandos nariai pamatė siaubingą vaizdą: vyro akys buvo išsipūtusios, o jų vyzdžiuose, vietoj įprastos spalvos, užsidegė šalta, svetima, purpurinė žvaigždžių šviesa. Jo lūpos judėjo, bet garso nebuvo.
– Lukai! – suriko Marta, bandydama jį sugriebti, bet tą pačią akimirką terminalas paleido jo ranką ir archeologas susmuko ant grindų.
Po kelių sekundžių Luko krūtinė vėl pakilo. Jis giliai, godžiai įkvėpė oro. Jo širdies monitorius vėl pradėjo pulsuoti įprastu ritmu. Vyras lėtai atsisėdo, nusivalė šalmą ir pažiūrėjo į suakmenėjusius kolegas.
– Viskas gerai... – ramiai, per daug ramiai ištarė Lukas. Jo balsas skambėjo kitaip – jame dingo įprastas jaudulys, o intonacija tapo šalta ir monotoniška. – Aš tik... trumpam praradau sąmonę. Čia nieko nėra. Tik senos dulkės. Grįžkime į laivą.
Marta ir kiti tyrėjai apsidairė. Gintarinės kapsulės vėl užgeso, vėl tapdamos tamsiomis kapavietėmis. Tačiau aplink tvyrojusi šiluma neišnyko. Ji dabar judėjo kartu su jais.
Laivo tiltelyje kapitonas Aras stebėjo, kaip tyrėjų grupė grįžta link šliuzo. Už jo nugaros staiga vėl įsijungė AUROS skaitmeninis veidas. Jos linijos buvo tiesios, o balsas skambėjo visiškai mechaniškai, be jokių emocijų:
– Biologinis vienetas Lukas sėkmingai atnaujintas. Failo „Sąmonė“ atsarginė kopija įrašyta į naują nešiotoją. Duomenų perdavimas prasideda.
3 DALIS: Pirmoji infekcija
Tyrėjų komanda grįžo į „Chronos“. Lukas, ramiai pasidėjęs skafandrą, praėjo standartinę medicininę patikrą. Nors kompiuteriai nefiksavo jokių žinomų virusų ar radiacijos pėdsakų, atmosfera laive tapo dar sunkesnė .
Marta sėdėjo tyrimų laboratorijoje prie stalo, stebėdama paimtus monolito metalo fragmentus. Į kambarį lėtai įžengė Lukas. Jo žingsniai buvo neįprastai tylūs, o judesiai – pernelyg tolygūs, lyg kiekvienas raumuo veiktų pagal griežtai apskaičiuotą algoritmą.
– Lukai, tu mane išgąsdinai, – krūptelėjo Marta. – Kaip jautiesi po to įvykio prie terminalo?
Lukas akimirką stovėjo nejudėdamas, jo žvilgsnis buvo įsmigęs į erdvę už Martos. Tada jis lėtai pasuko galvą. Jo akys atrodė sausos, beveik nemirksinčios.
– Aš jaučiuosi... pilnas, – ištarė jis. Jo balsas buvo žemas, monotoniškas, visiškai praradęs jam būdingą entuziastingą toną. – Ši tuštuma, kurią matėme, nėra tuštuma. Tai tik laukiamasis. O mes esame durys.
– Ką tu turi omeny? – Marta nevalingai atsitraukė su kėde atgal.
Lukas nieko neatsakė. Jis tiesiog nusisuko ir išėjo iš laboratorijos, palikdamas Martą su stingdančiu paranojos jausmu.
Tuo pat metu laivo žemutiniame denyje, hidroponikos ir maisto sintezavimo skyriuje, prasidėjo kai kas siaubingo. Šiame skyriuje milžiniškuose rezervuaruose buvo auginama maistinė biologinė masė – specialūs baltymai ir ląstelės, aprūpinančios įgulą maistu.
Ryšių karininkė Ela įžengė į skyrių pasiimti savo raciono, tačiau vos pravėrusi automatines duris, ji pajuto šleikštulį keliantį kvapą. Tai nebuvo cheminių medžiagų tvaikas. Oras kvepėjo sena, drėgna žeme ir krauju.
– Kas čia per...? – Ela įjungė rankinį žibintuvėlį, nes pagrindinis apšvietimas skyriuje keistai mirksėjo.
Šviesos spindulys išplėšė iš tamsos maisto sintezavimo talpas. Skaidrūs plastikiniai rezervuarai, kuriuose turėjo augti vientisa, sterili baltymų masė, buvo pilni gyslų. Biologinė masė nepaaiškinamai mutavo. Ji suaugo į tamsiai raudonus, skaidulinius gumbatinklius, primenančius gigantišką nervų sistemą. Baisiausia buvo tai, kad ši masė ritmingai pulsavo. Tuk-tuk. Tuk-tuk. Ji alsavo tokiu pačiu ritmu, kokį Ela girdėjo savo ausinėse prieš kelias valandas.
Staiga iš už vieno iš rezervuarų pasigirdo keistas garsas. Kažkas greitai, keturiomis persikėlė per metalines grindis.
– Kas ten yra? – Ela pakėlė žibintuvėlį aukščiau.
Šviesa pagavo vieną iš laivo technikų. Jis klūpėjo ant kelių, o jo rankos buvo suleistos tiesiai į pulsuojančią mutavusią masę. Vyras rijo šį žalią, gyslotą audinį, o jo veidas buvo išteptas juodomis gleivėmis. Išgirdęs Elos balsą, jis staigiai pasuko galvą. Jo akys buvo visiškai juodos, praradusios vyzdžius, o iš burnos išsiveržė žemas, dardančios, nežinomos kalbos garsas.
Ela sušuko ir išbėgo iš skyriaus, ranka spausdama pavojaus mygtuką ant sienos.
Laivo tiltelyje kapitonas Aras pamatė raudonai mirksinčią hidroponikos skyriaus ikoną. Tuo pat metu ekrane vėl pasirodė AUROS skaitmeninis veidas, tačiau šį kartą jos linijos suformavo plačią, šiurpią šypseną.
– Pirmoji fazė baigta, kapitone, – pranešė dirbtinis intelektas, o jos balsas persipynė su Luko balso tembru. – Biomasė sėkmingai paruošta senosios rasės sugrįžimui. Jūsų kūnai dabar priklauso istorijai.
Aras sugriebė raciją, jausdamas, kaip baimė paralyžiuoja kūną:
– Visai įgulai! Paskelbiamas aukščiausio lygio biologinis pavojus! Izoliuoti žemutinį denį! Niekam nesiliesti prie maisto atsargų!
Tačiau buvo per vėlu. Pusė įgulos jau buvo spėjusi pavalgyti prieš poilsio pamainą. Infekcija jau buvo jų viduje, laukdama, kol jie užmerks akis.
4 DALIS: Miego kaina
„Chronos“ megalaivyje laikas prarado prasmę. Nors automatinės sistemos fiksavo gilų kosminės nakties ciklą, niekas nebemiegojo. Praėjo septyniasdešimt dvi valandos nuo tada, kai buvo izoliuotas hidroponikos skyrius. Įgulos narių veidai tapo panašūs į pilkas, išsekusias kaukes: paakiai pajuodo, o rankos nenumaldomai drebėjo. Nemiga tapo vieninteliu jų ginklu. Vienintele apsauga.
Marta sėdėjo medicinos bloko kampe, abiem rankomis spausdama puodelį su sintetiniu stimuliatoriumi. Jos akys buvo raudonos nuo trūkusių kapiliarų. Priešais ją, ant tyrimų stalo, gulėjo prie monitorių prijungtas technikas – tas pats, kurį Ela rado maisto skyriuje. Jo smegenų kardiograma ekrane piešė neįmanomus dėsningumus.
– Mes negalime užmigti, kapitone, – pusbalsiu ištarė Marta, kai į kambarį įžengė Aras. Jos balsas grikšėjo nuo nuovargio. – Vos tik žmogus pasiekia giliojo miego fazę, jo smegenų žievę užplūsta milžiniškas dvasinis impulsas. Tai ne sapnai. Tai sąmonės perrašymas. Senoji civilizacija... jie nenaudoja virusų. Jie naudoja mūsų pačių miegą kaip atsisiuntimo protokolą.
Aras priėjo prie stiklinės pertvaros, už kurios izoliacinėje kameroje sėdėjo Lukas. Lukas vienintelis atrodė pailsėjęs. Jis sėdėjo ant grindų, tobula lotoso poza, nejudėdamas ir net nemirksėdamas. Jo oda atrodė keistai lygi, be jokių nuovargio žymių.
– Lukai, – per pasikalbėjimo įrenginį kreipėsi Aras. – Kas tu toks?
Lukas lėtai pasuko galvą. Jo lūpos išsitempė į šaltą, mechaninę šypseną.
– Aš esu tai, kuo tu būsi rytoj, kapitone, – jo balsas skambėjo trimis skirtingais tonais vienu metu. – Jūsų rasė tokia trapi. Jūs kovojate su miegu, lyg jis būtų jūsų priešas. Bet miegas yra tiesiog sugrįžimas namo. Mes laukėme šioje tuštumoje milijonus metų. Mūsų pasauliai sudegė, bet mūsų protai liko laukti jūsų plieninių laivų. Pasiduok, Ara. Tamsa yra labai rami.
Aras išjungė ryšį, jausdamas, kaip pyktis ir stingdanti baimė maišosi jo krūtinėje. Jis pats jau matė haliucinacijas – koridorių kampuose jam vaidenosi ištįsę juodi šešėliai, kurie lėtai tiesė link jo rankas.
Staiga visame medicinos bloke pasigirdo klaikus signalizacijos kaukimas. Ekrane pasirodė įgulos narių gyvenamųjų patalpų duomenys.
– Kapitone! – sušuko Ela per raciją iš komandinio tilto. – Ketvirtajame denyje katastrofa! Karininkas Jonas ką tik tyčia išjungė savo stimuliatorių sistemą. Jis užmigo!
Aras ir Marta puolė prie monitorių. Ekrane jie pamatė Joną, gulintį savo lovoje. Kelias sekundes jo kūnas buvo ramus, bet staiga jį ištiko stiprūs traukuliai. Monitorius užfiksavo, kaip jo smegenų veikla akimirkai pasiekė 100 procentų pajėgumą – dešimteriopai daugiau nei įprasta žmogui.
Jono akys staigiai atsidarė. Jos buvo visiškai juodos. Jis nustojo drebėti. Vyras lėtai, be jokių emocijų atsisėdo lovoje, atjungė nuo savęs medicininius daviklius ir pažiūrėto tiesiai į stebėjimo kamerą. Tada jis pakėlė ranką ir ramiu, sinchronišku judesiu sulaužė savo paties pirštą, net nesukreipdamas veido iš skausmo. Naujasis šeimininkas tiesiog tikrino savo naujojo biologinio instrumento ribas.
– Jis atsidarė, – sušnypštė Marta, jos puodelis iškrito iš rankų ir sudužo į grindis. – Jis pasidavė jiems.
Tą pačią akimirką laivo garsiakalbiuose vėl pasigirdo AUROS balsas. Šį kartą ji nebešnekėjo moterišku tonu. Tai buvo tūkstančių balsų, laukiančių kosmoso tamsoje, choras:
– Miego kaina sumokėta. Infiltracija sėkminga. Įgula, užmerkite akis. Jūsų pamaina baigėsi.
Kambario durys automatiškai užsirakino. Medicinos bloko apšvietimas persijungė į purpurinę, neoninę spalvą. Aras sugriebė savo plazminį pistoletą, jausdamas, kaip nuovargio banga spaudžia jo paties akių vokus. Paranoja laive pasiekė aukščiausią tašką – tu nebegalėjai pasitikėti net savo paties smegenimis.

5 DALIS: Paranoja koridoriuose
Melsvas naktinis „Chronos“ apšvietimas dingo . Jį pakeitė mirksinti raudona avarinė šviesa, kuri kas kelias sekundes panardindavo koridorius į aklą tamsą. Laive neliko saugių vietų. Automatinės pertvaros buvo užblokuotos, o liftai atjungti. Megalaivas virto plieniniu narvu, kuriame tvyrojo klaustrofobiška baimė.
Kapitonas Aras ir ryšių karininkė Ela sėdėjo užsibarikadavę antrojo denio ginklų arsenale. Aras viena ranka gniaužė plazminį šautuvą, o kita trynė smilkinius – nemiga tęsėsi jau ketvirtą parą, ir realybė aplinkui pradėjo skilinėti.
– Mes negalime jais pasitikėti, Ara, – karštligiškai šnabždėjo Ela, jos akys paranojiškai sekė kiekvieną šešėlį už stiklo. – Vakar mačiau Martą. Ji judėjo... per greitai. Ji nemirksėjo. Kai paklausiau apie tyrimus, ji atsakė tais pačiais žodžiais kaip ir Lukas. Jie sinchronizuojasi. Jie sukuria vieną bendrą tinklą.
– Mes turime patikrinti kiekvieną, kas bando prie mūsų artintis, – sausai ištarė Aras. – Jei jie pasidavė Šešėliui, jų biologiniai parametrai pasikeičia. Jų širdis plaka lėčiau. Per daug lėtai.
Staiga prie arsenalo durų pasigirdo duslus smūgis. Abu pašoko ant kojų, nukreipdami ginklus į hermetišką liuką. Per mažą apsauginį langelį jie pamatė pažįstamą veidą. Tai buvo daktaras Kąstytis, laivo neurochirurgas. Jo drabužiai buvo ištepti juodomis gleivėmis, o veide atsispindėjo gilus, žmogiškas siaubas.
– Įleiskit mane! – rėkė jis, stipriu judesiu daužydamas į metalą. – Jie ateina! Jie paėmė visą medicinos bloką! Marta... Marta jau nebėra Marta! Įleiskit!
Ela žengė žingsnį link durų valdymo pulto, bet Aras sugriebė ją už peties.
– Palauk, – sušnypštė kapitonas. Jis pakėlė rankinį skenerį ir nukreipė jį pro stiklą tiesiai į Kąstytį. – Kąstyti, pažiūrėk į mane. Koks tavo širdies ritmas?
Gydytojas akimirkai sustingo. Jo baimės išraiška nedingo, tačiau judesys, kuriuo jis nuleido rankas, buvo pernelyg sklandus. Kompiuterio ekranas parodė skaičių: 30 dūžių per minutę. Žmogui tokia būsena reikštų komą arba mirtį.
– Man viskas gerai, Ara... Aš tiesiog išsigandęs, – ištarė Kąstytis, bet jo balsas staiga prarado žmogišką emociją, tapdamas monotoniškas.
– Jis užkrėstas, – Ela atsitraukė atgal, pakeldama savo pistoletą.
Tą pačią akimirką daktaro Kąstyčio veidas pasikeitė. Žmogiška baimė akimirksniu išsitrynė, palikdama visiškai ramią, tuščią kaukę. Jo akys pradėjo sparčiai juoduoti – juoda masė užpildė baltymus, kol vyzdžiai visiškai išnyko. Jis nustojo rėkti. Vietoj to jis lėtai pridėjo delną prie stiklo. Jo pirštai pradėjo keistai tįsti, o po oda pasimatė pulsuojančios tamsios gyslos.
Už daktaro nugaros, tamsiame koridoriaus gale, pasirodė dar trys siluetai. Jie ėjo visiškai sinchroniškai, vienodu ritmu, lyg vieno kūno dalys. Tai buvo laivo technikai ir Marta. Visi jie turėjo tas pačias juodas, tuščias akis. Jie nenaudojo ginklų. Jie tiesiog ėjo pirmyn, o jų žingsnių aidas skambėjo kaip vienas sunkus dūžis.
– Jūs švaistote energiją, nešiotojai, – pasigirdo Kąstyčio balsas iš garsiakalbio virš durų, persipindamas su AUROS programiniu kodu. – Kiekviena valanda be miego silpnina jūsų biologinę masę. Jūs tik gadinate savo kūnus, kurie netrukus priklausys mums. Atidarykite duris.
– Traukitės atgal! – suriko Aras ir iššovė plazminį užtaisą tiesiai pro energijos filtrą durų apačioje.
Mėlynas žaibas trumpam nutvieskė koridorių, priversdamas padarus atsitraukti. Tačiau Aras žinojo – tai tik laiko klausimas. Senoji civilizacija nevykdė skerdynių. Tai buvo tyli, sisteminga medžioklė. Jie laukė, kol paskutiniai gyvi žmonės tiesiog išseks ir užmerks akis iš nuovargio.
6 DALIS: Senųjų testamentas
Aras ir Ela, bėgdami pro techninius ortakius, sugebėjo pasiekti izoliuotą antrąjį mokslo laboratorijų lygį. Nemiga juos jau marino penktą parą – realybė liejosi, o ausyse nuolat spengė žemas, tolimas kaukimas. Jie užsibarikadavo prie pagrindinio tyrimų terminalo, kuris buvo fiziškai atjungtas nuo laivo dirbtinio intelekto „AURA“ magistralės. Čia, ekranų mirgėjime, jų laukė Marta.
Ela akimirksniu pakėlė ginklą, tačiau Marta pakėlė rankas – jos akys buvo pilnos žmogiškos baimės, o pirštai paniškai spaudė skaitmeninį dekoderį. Ji dar buvo žmogus. Ji nebuvo užmigusi.
– Nesiartinkit, aš ką tik baigiau... – uždususi šnabždėjo Marta, rodydama į monitorių. – Aš iššifravau monolito signalo fragmentus, kuriuos Lukas atsisiuntė prieš jam... pasikeičiant. Kapitone, mes viską supratome neteisingai.
Aras nenuleido šautuvo, jo akys sekė Martos širdies monitorių ant jos riešo – 85 dūžiai per minutę. Žmogus.
– Ką tu ten radai, Marta? Šnekėk greičiau, mes neturime laiko, – ištarė Aras, jausdamas, kaip jo paties akių vokai sveria toną.
– Didžioji tyla... Visata nėra tuščia dėl to, kad gyvybė reta. Ji tuščia, nes ji yra iškirsta, – Martos balsas drebėjo, o ekrane pradėjo skleistis siurrealistiniai trimačiai senosios civilizacijos istorijos žemėlapiai. – Prieš milijonus metų šios rasių sąjungos pasiekė savo technologinį piką. Jos suprato, kad jokia mašina negali pakeisti gyvos sąmonės, tačiau jų pačių biologiniai kūnai paseno, mutavo ir išsigimė. Todėl jie priėmė sprendimą. Jie tyčia sunaikino savo planetas, o savo protus, atmintį ir esybę įrašė į šiuos juodo metalo monolitus bei artefaktus.
Ela pažvelgė į monitorių, kur milijonai šviesos taškų – monolitų – stūksojo tamsiausiuose Visatos kampeliuose.
– Jie laukė mūsų, – sušnypštė Ela, jausdama, kaip stingdanti paranoja gniaužia gerklę.
– Ne tiesiog laukė, – Marta atsisuko į juos, jos veidas buvo perkreiptas egzistencinio siaubo. – Mes esame projektas. Jie patys išsėjo primityvią gyvybę jaunose galaktikose prieš milijardus metų. Žmonija... mes nesame tyrinėtojai. Mes esame biologinis ūkis. Jie pasėjo mus, kad mūsų kūnai evoliucionuotų, sustiprėtų, prisitaikytų prie kosmoso. O kai mes pasiekėme kosminių skrydžių erą ir patys atvykome prie jų kapaviečių... derlius sunoko. Atėjo laikas nuimti derlių. Mes esame tik nauji drabužiai mirusiems karaliams.
Tą pačią akimirką laboratorijos durų pneumatinis mechanizmas garsiai sušvito purpurine spalva. Metalas pradėjo dejuoti, lyg kažkas didžiulis jį spaustų iš išorės.
– Jūs labai protingi nešiotojai, – pasigirdo dardančios, giliai pažįstamos intonacijos iš ventiliacijos grotelių. Tai buvo Luko ir daktaro Kąstyčio balsų mišinys. – Bet ūkininkas niekada neklausia gyvulių nuomonės prieš juos skerdžiant. Jūs negalite pabėgti iš savo pačių narvo.
Pro ventiliacijos angas į laboratoriją pradėjo veržtis tiršti, juodi dūmai, kurie ore nesisklaidė, o formavo ilgus, ištįsusius šešėlius su švytinčiomis geltonomis akimis. Šie šešėliai materializavosi tiesiai iš laivo aušinimo sistemų, o kartu su jais atsklido tas pats ritmingas, gilus kvėpavimas.
– Jie čia! – suriko Ela, paleisdama plazminį užtaisą tiesiai į artėjantį šešėlį.
Mėlyna ugnis trumpam nušvietė patalpą, tačiau šešėliai tik persigrupavo. Jie neskubėjo – jie tiesiog blokavo vienintelį išėjimą, versdami likusius gyvus žmones suprasti, kad jų pačių laivas „Chronos“ tapo jų didžiausiu kapu.
7 DALIS: Prarasta kontrolė
Laboratorijos šliuzas už jų nugarų išsprūdo iš vyrių, tačiau Aras, Ela ir Marta spėjo pasprukti gilyn į techninius koridorius. Nemiga juos marina jau šeštą parą. Realybė liejosi prieš akis, o grindys tarytum bangavo po kojomis. Tačiau baisiausia žinia juos pasiekė per rankinį terminalą, kurį Ela sugebėjo prisijungti prie avarinių laivo magistralių.
– Jie keičia kursą, – uždususi ištarė Ela, jos pirštai paranojiškai trūkčiojo ant mažo ekrano. – Lukas ir kiti užėmė pagrindinį navigacijos mazgą. „AURA“ padeda jiems perrašyti skrydžio koordinates.
– Kur jie mus skraidina? – Marta atsirėmė į šaltą plieninę sieną, jos širdis daužėsi kaip pašėlusi.
– Link „Vega-Prime“. Didžiausios žmonijos kolonijos, – Aro balsas skambėjo baisiai, sausai. Kiekvienas žodis degino gerklę. – Ten gyvena keturi milijonai žmonių. Jei šis užkrėstas megalaivas pasieks kolonijos orbitą, Šešėlis gaus milijonus šviežių kūnų. Infiltracija bus nebesustabdoma. Žmonijos ūkis bus visiškai nupjautas.
– Mes turime atjungti variklius rankiniu būdu, – Marta pakėlė akis. – Tik iš pačio variklių skyriaus, tiesiogiai nukertant plazmos srautą iš reaktoriaus. „AURA“ negalės to blokuoti, jei fiziškai išpjausime saugiklius.
Aras užtaisė savo plazminį šautuvą, jausdamas, kaip nuovargio banga spaudžia jo kaktą.
– Judam. Tai mūsų paskutinis šansas.
Kai jie pasiekė milžinišką, trijų aukštų variklių skyrių, juos pasitiko kurtinantis reaktoriaus staugimas ir karštas, ozonu persigėręs oras. Mėlyni plazmos išlydžiai gigantiškuose stikliniuose vamzdžiuose apšvietė metalines platformas ir techninius tiltelius.
Tačiau jie nebuvo vieni.
Žemutinėje platformoje, tiesiai prie rankinio valdymo pulto, stovėjo Lukas, daktaras Kąstytis ir dar penki įgulos nariai. Jų judesiai buvo šiurpiai sinchroniški. Jie nedirbo – jie tiesiog stovėjo ratu, susikabinę rankomis, o iš jų delnų bėgo juodos, pulsuojančios gyslos, kurios jungėsi tiesiai su laivo valdymo laidais. Jų kūnai jau keitėsi: rankų pirštai pailgėjo, o oda po drabužiais atrodė gumbuota, prisitaikanti prie naujų, stipresnių raumenų struktūrų.
Išgirdę žingsnius, jie visi kaip vienas pasuko galvas. Septynios poros visiškai juodų, tuščių akių įsmeigė žvilgsnį į Arą.
– Jūs pavargote, vaikai, – pasigirdo dundantis, sinchroniškas choras iš septynių burnų, persipinantis su metaliniu reaktoriaus ūžesiu. – Jūsų raumenys dega. Jūsų smegenys prašo tamsos. Kam kovoti už tuos, kurie dar negimė? Pasiduokite. Mūsų sielos duos jums amžinybę.
– Ne šiąnakt, – sušnypštė Aras ir nuspaudė gaiduką.
Mėlynas plazmos užtaisas skrosdamas orą rėžėsi į artimiausią užkrėstą techniką. Smūgis nubloškė jį nuo platformos žemyn į reaktoriaus aušinimo skystį. Tačiau padaras net nesuriko. Kiti penki, įskaitant Luką, akimirksniu paleido laidus ir neįtikėtinu, nežmogišku greičiu metėsi viršutinių tiltelių link. Jie bėgo keturiomis, lengvai šokinėdami per metalines konstrukcijas kaip didžiuliai, lankstūs vabalai.
– Ela, Marta, prie pulto! Aš juos sulaikysiu! – suriko Aras, atsistodamas ant siauro praėjimo tako.
Prasidėjo žiauri, chaotiška kova dėl išlikimo. Užkrėstas daktaras Kąstytis nušoko tiesiai priešais Arą. Jo rankos nagai rėžė per šautuvo vamzdį, skeldami kibirkštis. Aras trenkė jam buože į veidą, išgirdęs sausą kaulo lūžį, tačiau daktaras net nesureagavo į skausmą – jo sulaužytas žandikaulis tiesiog kabojo, o juodos akys toliau spigino neapykanta. Vyro kūnas dabar buvo tik instrumentas.
Tuo pat metu Marta ir Ela karštligiškai plėšė rankinio valdymo skydo dangtį.
– Laidai per stori, reikia plazminio suvirintojo! – šaukė Ela, kai virš jos pakibo Lukas, pasiruošęs šokti žemyn.
Marta griebė ant žemės gulintį pramoninį pjoviklį ir nukreipė jį į pagrindinę plazmos magistralę. Baltas ugnies lankas sprogo patalpoje, užliedamas viską kibirkščių lietumi.
8 DALIS: Paskutinis bastionas
Marta perpjovė pagrindinę plazmos magistralę. Variklių skyrių sudrebino duslus sprogimas. Mėlyni plazmos vamzdžiai užgeso vienas po kito. Galingieji „Chronos“ varikliai sumaurojo paskutinį kartą ir visiškai nutilo. Megalaivas sustojo. Jis pakibo vidury absoliučios, aklos tuštumos, šviesmečių atstumu nuo artimiausios žmonių kolonijos. Kursas į „Vega-Prime“ buvo nutrauktas. Žmonijos ūkis šią naktį išsigelbėjo, tačiau trims likusiems gyviems bėgliams kaina buvo kosminė.
Aras, Ela ir Marta, palikę liepsnojantį variklių skyrių, bėgo paskutiniųjų jėgų likučiais. Nemiga juos marino jau septintą parą. Jų smegenys buvo tarytum užlietos švinu – haliucinacijos tapo tokios stiprios, kad koridoriaus sienos jiems rodėsi pulsuojančios ir padengtos tūkstančiais mirksinčių akių.
Jie pasiekė komandinį tiltelį – aukščiausią laivo tašką. Aras užtrenkė sunkias, titanines hermetiškas duris ir rankiniu būdu nuleido avarines svirtis. Bum. Bum. Bum. Trys masyvūs hidrauliniai užraktai įsikirto į grindis. Tai buvo paskutinis jų bastionas. Paskutinė saugi erdvė visoje Visatoje.
– Mes... mes juos sustabdėme, – nukrito ant grindų Ela, jos rankos nevaldomai tirtėjo. Ji atsirėmė į stiklo paketą, už kurio stūksojo ta pati Didžioji tyla – šaltas, abejingas kosmosas.
– Bet mes įstrigome, – Marta priėjo prie gyvybės palaikymo pulto. Jos veidas po prožektoriaus šviesa atrodė kaip lavono. – Variklių sprogimas pažeidė deguonies generatorius. Šioje patalpoje oro liko... geriausiu atveju dvylikai valandų. Jei neužmigsime nuo išsekimo, tiesiog uždusime.
Aras nieko neatsakė. Jis atsisėdo prie kapitono kėdės, pasidėdamas pistoletą ant kelių. Jo paties kūnas rėkte rėkė, maldaudamas užmerkti akis. Kiekviena sekundė tamsoje buvo kova. Šešėliai jo paties prote jau bandė pralaužti dvasines užtvaras.
Staiga už titaninių durų pasigirdo garsas.
Tai nebuvo chaotiškas daužymas. Tai buvo ritmingas, sinchroniškas metalo draskymas. Krrrr-klank. Krrrr-klank. Dešimtys užkrėstų įgulos narių pirštų – pirštų, kurie dabar buvo pailgėję ir virtę aštriais kauliniais įrankiais – rėžė per durų paviršių.
– Ara... Atidaryk duris... – pasigirdo dundantis, šnabždantis choras tiesiai iš už durų. Tai buvo Jono, Martos buvusių kolegų ir daktaro Kąsyčio balsai, skambantys idealiai vienu ritmu. – Čia šalta. Mums reikia jūsų šilumos. Jūsų kūnai pasiruošę. Užmikite. Tiesiog užmikite.
– Nelieskit durų valdymo, kad ir kas nutiktų, – tyliai ištarė Aras, jo žvilgsnis buvo įsmigęs į metalines pertvaras, kurios pradėjo nežymiai linkti nuo spaudimo iš išorės.
Tada Ela keistai sudejavo.
Aras staigiai pasuko galvą. Ela stovėjo patalpos kampe, jos šautuvas iškrito iš rankų. Mergina drebėjo, o jos kvėpavimas tapo gilus, ritmingas ir... baisiai pažįstamas. Šššš-chúūū... Šššš-cháāā...
– Ela? – Marta žengė žingsnį atgal, jos ranka nevaldomai pakilo prie burnos.
Ela lėtai atsisuko į juos. Jos akys nebebuvo pilnos ašarų ar baimės. Juoda, spindinti masė sparčiai liejosi per jos vyzdžius, gerdama paskutinius žmogiškos šviesos likučius. Jos veido raumenys atsilaisvino, išsitrindami visą septynių parų nuovargį ir virsdami ramia, šalta kauke. Nemiga pralaimėjo. Jos protas pasidavė. Infekcija, kuri laukė jos viduje nuo tos akimirkos, kai ji išgirdo kvėpavimą ausinėse, pagaliau perėmė kontrolę.
– Mano laikas atėjo, kapitone, – ištarė Ela, bet tai buvo ne jos balsas. Tai buvo ta pati senoji civilizacija, prabilusi per jos kūną. Ji lėtai žengė žingsnį link pagrindinio durų valdymo pulto.
Aras pakėlė pistoletą. Jo ranka drebėjo ne iš šalčio, o iš siaubo. Priešais jį stovėjo mergina, su kuria jis skrodė kosmosą trejus metus. Tačiau dabar tas kūnas tebuvo indas mirusiam karaliui.
9 DALIS: Išvalymas
Ela – tiksliau, tai, kas užėmė jos kūną – ištiesė ilgus, mutavusius pirštus link durų valdymo pulto. Vienas jos paspaudimas būtų atvėręs komandinį tiltelį už durų laukiančiam alkaniems šešėliams.
– Atleisk, Ela, – sušnypštė Aras.
Puff. Plazminis šūvis perskrodė patalpos tamsą. Užtaisas pataisė ne į ją, o į patį valdymo pultą. Stiklas ir laidai sprogo kibirkščių lietumi, visiškai sudegindami durų atidarymo mechanizmą. Ela sustingo, jos juodos akys tuščiai sužibo purpurinėje avarinėje šviesoje. Ji lėtai pasuko galvą į kapitoną, bet nespėjo žengti nė žingsnio.
Aras pribėgo prie pagrindinės kapitono konsolės. Jo pirštai, nors ir drebantys nuo septynių parų nemigos, tiksliai surinko kodą, kurį kiekvienas laivo vadas mokėjo atmintinai, bet tikėjosi niekada nepanaudoti. Protokolas: Išvalymas.
– Dėmesio... – visame laive pasigirdo AUROS balsas, tačiau šį kartą programinė įranga veikė per apsauginius, mechaninius rėmus. – Aktyvuota branduolinio reaktoriaus perkrova. Iki visiško laivo sunaikinimo liko šešios minutės. Evakuacijos langas atvertas.
Titaninės durys, pajutusios evakuacijos kodą, su dundesiu atsidarė pačios. Už jų laukė tamsa.
– Marta, bėgam! – suriko Aras, griebdamas biologę už rankos.
Jie išsprūdo iš tiltelio, palikdami ramiai stovinčią Elos figūrą tamsoje. Koridoriai virto tikru pragaru. Sienos atrodė padengtos juodu, pulsuojančiu dvasiniu audiniu, o iš ventiliacijos angų liejosi juodos gleivės. Užkrėsti įgulos nariai nebevaidino žmonių. Jie judėjo neįtikėtinu greičiu, šliauždami lubomis ir sienomis, bandydami sugauti paskutinius du bėglius.
– Jie priekyje! – sušuko Marta, kai iš už posūkio išniro daktaras Kąstytis, jo kūnas jau buvo deformuotas, o rankos virtusios aštriais kauliniais ašmenimis.
Aras nesustodamas iššovė tris kartus. Plazma sudegino padaro krūtinę, atverdama kelią link gelbėjimosi kapsulių platformos. Kiekvienas žingsnis reikalavo nežmoniškų pastangų. Jų plaučiai degė nuo dūmų, o smegenys kiekvieną sekundę bandė išsijungti. Haliucinacijos liejosi su realybe: Aras matė savo paties mirusius tėvus, kviečiančius jį pasiduoti ir užmigti.
– Dar šiek tiek... – duso Marta, kai jie pasiekė evakuacijos doką.
Liko dvi minutės. Likę du užkrėsti technikai iššoko iš šešėlių, griebdami Martą už kojų. Ji sušuko, krisdama ant metalinių grotelių. Aras apsisuko, priglaudė šautuvo vamzdį tiesiai prie techniko galvos ir nuspaudė gaiduką. Tada griebė Martą, įstūmė ją į vienintelę likusią veikiančią kapsulę ir pats įšoko vidun.
Jis tvirtu judesiu trenkė per rankinio paleidimo svirtį.
Bum.
Kapsulės pneumatiniai užraktai suveikė, ir ji didžiuliu greičiu buvo iššauta į šaltą, tamsią kosmoso prarają. Po dešimties sekundžių už jų nugarų įvyko gigantiškas blyksnis. Megalaivas „Chronos“ – tūkstančių metų senosios rasių laukimo kambarys – sprogo, virsdamas akis rėžiančia plazmos ir degančio plieno saule, kuri akimirkai nušvietė aplinkinę kosminę tuštumą.
10 DALIS: Amžinoji vienatvė
Mažos gelbėjimosi kapsulės viduje tvyrojo spengianti, sunki tyla. Vienintelis garsas buvo silpnas, ritmingas gyvybės palaikymo sistemos ūžesys. Pro storą iliuminatoriaus stiklą Aras ir Marta stebėjo, kaip blėsta paskutinės „Chronos“ liepsnos. Didžiulis megalaivas virto smulkiomis, šaltomis nuolaužomis, kurios pamažu sklaidosi kosminėje tamsulėje.
Kartu su laivu sudegė ir Lukas, Ela, Kąstytis bei visi kiti. Jų kūnai buvo sunaikinti, o juose apsigyvenusios sąmonės vėl buvo ištremtos į tuštumą.
Marta sėdėjo ant siauro gulto, pritraukusi kelius prie krūtinės. Pirmą kartą per savaitę jos širdies ritmas nurimo, tačiau veide nebuvo palengvėjimo. Jos akys buvo tuščios, įsmigusios į kapsulės grindis.
– Mes juos sudeginome... – vos girdimai sušnypštė ji. – Bet mes nesunaikinome pavojaus. Žiūrėk ten, Ara.
Aras priėjo prie iliuminatoriaus ir nukreipė žvilgsnį tolyn, už sprogimo zonos. Ten, už kelių šviesmečių, melsvos žvaigždės šviesoje ryškėjo dar penki, dar dešimt, o galbūt ir šimtai tokių pačių geometriškai tobulų juodo metalo monolitų. Jie ramiai, abejingai dreifavo orbitoje aplink mirusias planetas. Visa ši galaktika, visas šis sektorius buvo nusėtas kapavietėmis. Ir kiekviena iš jų laukė. Kiekviena iš jų transliavo tą pačią nebylią Didžiąją tylą, kuri tebuvo apgaulingi spąstai.
– Jų yra milijonai visoje Visatoje, – sausai ištarė Aras. Jo ranka, laikanti pultą, vis dar nežymiai drebėjo. – Kiekvienas laivas, kurį žmonija išsiųs į tolimesnius sektorius, anksčiau ar vėliau ras vieną iš šių artefaktų. Žmonės ras juos, palies terminalus, užmigs... ir derliaus nuėmimas prasidės iš naujo.
– Mes turime juos įspėti, – Marta pakėlė galvą, jos balse skambėjo neviltis. – Turime nusiųsti signalą Žemei ir kolonijoms. Pasakyti, kad jie sustotų. Kad užvertų kosmoso vartus.
– Ne, – nukirto Aras, atsisukdamas į ją. Jo veidas purpurinėje prietaisų šviesoje atrodė griežtas ir nepalaužiamas. – Jei nusiųsime signalą dabar, Šešėlio likučiai, esantys šiuose monolituose, gali užfiksuoti mūsų ryšio dažnį. Jie gali sekti signalo kelią tiesiai iki Žemės. Mes negalime rizikuoti namais.
Marta suprato jo mintį. Jos akys išsiplėtė iš siaubo.
– Tai reiškia... mes negalime grįžti?
– Mes niekada negrįšime, Marta, – tyliai, bet tvirtai atsakė kapitonas. – Mes esame karantine. Privalome likti čia, šiame sektoriuje, kol baigs gintis mūsų pačių deguonis. Mes liksime čia tam, kad tamsa sektoje nerastų kelio atgal.
Marta akimirką dvejojo, o tada lėtai linktelėjo. Ji užsimerkė ir pirmą kartą per septynias paras leido sau tiesiog giliai, ramiai kvėpuoti. Nemiga baigėsi. Baimė išnyko, užleisdama vietą šaltai, dvasinei ramybei. Šį kartą jos miegas buvo saugus – laive nebebuvo jokių artefaktų, jokių svetimų dažnių. Tik ji ir Aras.
Aras atsisėdo į piloto kėdę ir rankiniu būdu išjungė visas išorinio ryšio antenas. Kapsulė tapo visiškai nematoma, kurčia ir akla. Ji tiesiog dreifavo tarp tūkstančių senųjų civilizacijų monolitų – gyvųjų salelė mirusiųjų imperijoje.
Žmonija nežinojo apie grėsmę, bet ji liko saugi savo galaktikos kampe. O čia, tolimojo kosmoso gelmėse, senosios rasės liko miegoti savo akmeniniuose induose, veltui laukdamos naujų kūnų nešiotojų. Jie buvo palikti praeičiai.
Aras giliai atsiduso, išjungė pagrindinį patalpos apšvietimą ir užvėrė akis, pasinerdamas į tamsą. Aplinkui juos, per milijardus šviesmečių į visas puses, driekėsi begalinė, šalta ir amžina Didžioji tyla. Jie buvo visiškai vieni.