Kūrėjų prakeiksmas

Prologas
Šaltas kosmosas neturėjo atminties, tačiau jis saugojo kapavietes.
Kai žmonija pirmą kartą peržengė savo žvaigždžių sistemos ribas, ji tikėjosi rasti dievus arba pabaisas. Vietoj to jie rado biurokratiją – senas, pavargusias civilizacijas, kurios galaktiką buvo pasidalijusios į sterilias įtakos zonas. Čartokai valdė žodžiais, portokai – skaičiais, frontų rasė – idėjomis, o casrtokai kapstėsi po praeities dulkeles. Žmonėms, vėliausiai atvykusiems į šį teatrą, buvo numesta tik viena duona – būti kariais. Ginklais pasaulyje, kuris tikino, kad karas jau seniai išrautas su šaknimis.
Žmonės marširavo paraduose, saugojo tuščius prekybos kelius ir tyliai nekentė savo šeimininkų. Jie troško vadovauti, troško kurti naują tvarką, tačiau jų prašymai skendo čartokų diplomatijos pelkėje. Aljansas tikino, kad ramybė pasiekta visiems laikams. Tai buvo melas. Galaktika tiesiog miegojo giliame, technologijomis palaikomame letargo miege, po kuriuo pulsavo sena, neužgydoma žaizda. Pasiųsti į patį tolimiausią, tamsiausią sektorių, žmonijos kariai dar nežinojo, kad jie skrenda ne saugoti tyrinėtojų, o pažadinti to, kas privalėjo likti pamiršta. Pelenų ir nevilties planeta jau laukė savo budelių ir gelbėtojų.
I dalis: Tremtiniai tarp žvaigždžių
Laivo avarinės šviesos pulsavo kraujo raudonumu, o ankštoje kapitono tiltelio erdvėje tvyrojo degėsių ir stingdančios baimės kvapas. Žmonijos kariai kosminiame aljanse tebuvo biologiniai ginklai, sukurti saugoti tas rases, kurios valdė galaktiką. Jie troško vadovauti, troško lygybės, tačiau aljansas jiems buvo numatęs tik vieną vaidmenį. Diplomatija priklausė arogantiškiems čartokams, prekybos srautus kontroliavo portokai, frontų rasė diktavo mokslo pažangą, o paslaptingieji casrtokai kapstėsi po praeities griuvėsius kaip archeologai ir antropologai. Žmonės šiame steriliame, karus pamiršusiame pasaulyje buvo nereikalingi, todėl juos siųsdavo tik į pačius tolimiausius, pavojingiausius sektorius.
Kapitonas Aras jautė, kaip neviltis smaugia gerklę, kai tyrinėjimų laivas „Sargas“, gabenęs visų penkių rasių delegaciją, pradėjo kristi į nepažįstamos planetos atmosferą. Navigacijos sistemos išprotėjo, o aplink tvyrojo visiškas chaosas. Ekranai rodė tik mirties zoną – planetą, kuri pagal senus metraščius priklausė seniai užmirštai karingai civilizacijai, susinaikinusiai savo pačios agresija.
– Trajektorijos nebepataisysim! – per sirenų staugimą suriko vairininkas, karštligiškai daužydamas neveikiančią konsolę. – Atmosferos tankis mus tiesiog sudraskys!
– Įjunkite avarinius stabdžius! Visiems užimti smūgio pozicijas! – įsakė Aras, jo balsas skambėjo ramiai, nors viduje viskas virpėjo.
Tiltelio duryse pasirodė čartokų diplomatas Veras, jo keturios akys lakstė iš baimės, o melsva oda buvo pabalusi.
– Žmogau! Ką tu darai? – sušuko jis, gniauždamas savo prabangios mantijos kraštus. – Tavo pareiga mus saugoti! Kodėl mes krentame?!
– Užsičiaupkit ir prisisekit, Verai, jei norit išgyventi, – net neatsisukęs nukirto Aras. – Čia jūsų žodžiai laivo neišgelbės.
Šalia sėdintis frontų mokslininkas tik kažką greitai murmėjo savo kalba, jo ilgi pirštai virpėjo virš holoradinio skydelio, rodančio kritiškai kylančią korpuso temperatūrą.
– Korpusas neatlaikys... – sušnibždėjo portokų pirklys, gūždamasis kampe už apsauginių barjerų. – Visas krovinys, viskas prarasta...
– Įsikibkit! – spėjo surikti Aras.
Laivas trenkėsi į pelenų nusėtą žemę. Pasigirdo kurtinantis metalo lūžis, galingas smūgis nubloškė viską iš savo vietų, o degančios nuolaužos akimirksniu pasiglemžė pusės įgulos gyvybes. Kai viskas nutilo, likusius gyvuosius apsupo tik spengianti tyla, degančio plastiko tvaikas ir visiška, tamsi nežinia.
II dalis: Įtarimų šešėliai
Tamsa po katastrofos buvo sunki, baisi ir persigėrusi metalo tvaiku. Kapitonas Aras apsvaigęs pakėlė galvą nuo sulaužytos konsolės, nusivalydamas šiltą kraują nuo kaktos. Aplinkui girdėjosi dejuojantys laidai ir duslus, ritmingas pagalbinio generatoriaus dūzgimas.
– Ataskaita, – užkimusiu balsu sukomandavo jis į tamsą. – Kas gyvas?
Vietoj jo karių atsiliepė čartokų diplomatas Veras. Jo keturios akys tamsoje švietė silpna, fosforine šviesa, o ilga mantija buvo purvina ir suplėšyta.
– Tai sabotažas! – švokštė Veras, spirdamas į laivo nuolaužą. – Žmogau, tavo kariauna mus tyčia čia nutupdė! Jūs norėjote mus atsikratyti šiame užmirštame sektoriuje!
– Užsičiaupk, Verai, – iš tamsos išniro leitenantė Elena, spausdama sužeistą petį, bet tvirtai laikydama ginklą. – Jei būtume norėję jus nužudyti, nebūtume patys sėdėję tame pačiame laive. Pusė mano būrio liko po šiomis nuolaužomis.
– Tik nereikia vaidinti aukų, – įsiterpė portokų pirklys, karštligiškai tikrindamas išlikusį konteinerį su ištekliais. – Jūsų rasė visada norėjo daugiau valdžios. Jūs buvote nepatenkinti savo vieta. O dabar mano prekės sunaikintos, aljanso ryšio mazgai neveikia. Kokia iš jūsų nauda, jei nesugebate net laivo apsaugoti?
– Nauda? – Aras lėtai atsistojo, žengdamas link pirklio.  – Jei ne mano vairininkas, kuris paaukojo gyvybę lygindamas laivo kampą prieš pat smūgį, tu dabar būtum tik pelenų krūva. Elena, kokia situacija išorėje?
– Frontų mokslininkas jau patikrino atmosferą, – Elena linktelėjo į kampą, kur ant sulaužytos dėžės sėdėjo lieknas, melsvos odos ateivis, neurotiškai stebintis rankinį skenerį. – Oras nuodingas, bet filtrai dar veikia. Tačiau radiacijos lygis... jis keistas. Tai ne natūralus fonas. Tai senovinio ginklo likučiai.
– Čia mirties zona, – pagaliau prabilo casrtokų archeologas Tanas, iki šiol tyliai tūpėjęs prie išdaužto iliuminatoriaus. – Metraščiai nemelavo. Ši civilizacija susinaikino pati. Bet pažiūrėkite ten.
Visi sužiuro pro išdužusį stiklą. Tolumoje, pro pilkų pelenų audrą ir dūmus, stūksojo milžiniškos, juodo akmens konstrukcijos. Tai buvo šventykla, spinduliuojanti keistą, baimę keliančią energiją, kuri vertė visų gyvųjų širdis plakti neramiu, panišku ritmu.
– Mes turime eiti ten, – sušnibždėjo Tanas. – Laivo generatorius mirs po kelių valandų. Ten – vienintelis energijos šaltinis visoje šioje prakeiktoje planetoje.
– Eiti į masinę kapavietę su žudikais? – Veras paniekinamai mostelėjo ranka į žmones. – Niekada. Kas mus apsaugos, jei jie nuspręs mus palikti mirti vidury tų griuvėsių?
– Jūs neturite pasirinkimo, diplomate, – Aras šaltai užsitaisė ginklą, o jo spragtelėjimas nuskambėjo kaip mirties nuosprendis šioje tamsioje erdvėje. – Arba einate su mumis, arba liekate čia laukti, kol pasibaigs jūsų deguonis. Judam.
III dalis: Pelenų šventykla
Pilkų pelenų audra talžė skafandrus, kai maža išlikusiųjų grupė brovėsi per mirusios planetos dykumą. Kiekvienas žingsnis reikalavo milžiniškų pastangų, o aplinkui spengianti tyla atrodė gyva – ji slėgė protą, gimdydama pirmąsias baimės sėklas. Kai jie galiausiai peržengė gigantiškos juodo akmens šventyklos slenkstį, lauko audros garsai akimirksniu nutilo, užleisdami vietą stingdančiam, kapų šalčiui.
– Čia per daug tylu, – sušnibždėjo leitenantė Elena, pakeldama žibintuvėlį. Šviesos spindulys išplėšė iš tamsos milžiniškas statulas su siaubu veiduose. – Man atrodo... man atrodo, kad jos juda, kapitone.
– Tai tik šviesos žaismas, Elen, – šiurkščiai atsakė Aras, nors jo paties delnai viduje skafandro buvo drėgni. Jo širdis plakė per greitai.
– Melas! – staiga sušuko portokų pirklys, atšokdamas nuo sienos. Jo akys buvo išsiplėtusios iš siaubo, o pirštu jis rodė į tuščią tamsų kampą. – Jie ten! Mano buvę partneriai... jie stovi ten ir skaičiuoja mano nuostolius! Jie sako, kad aš mirsiu skolingas!
– Nusiramink, portoke, ten nieko nėra, – bandė jį sugriebti Aras, tačiau pirklys jį atstūmė su netikėta, gyvuliška jėga.
– Neliesk manęs, žudike! – klykė pirklys. – Jūs visi norite mano krovinių! Aš matau jūsų mintis! Jūsų akys dega krauju!
– Ši vieta... ji transliuoja dažnį, – suvirpėjusiu balsu prabilo frontų mokslininkas, karštligiškai spaudydamas savo prietaisą. – Mano smegenų implantai... jie fiksuoja neurotoksinį elektromagnetinį lauką. Jis stiprina mūsų pasąmonės baimes. Mes pradedame matyti tai, ko labiausiai bijome.
– Nesąmonė, – nukirto čartokų diplomatas Veras, tačiau jo paties keturios akys pradėjo nereguliariai mirksėti. Jis staiga atsisuko į Arą, o jo balsas peraugo į isterišką klyksmą: – Tu! Aš žinau, ką tu galvoji! Tu nori mus čia užrakinti ir atkeršyti už tai, kad jūsų rasė tėra aljanso šunys! Aš girdžiu tavo balsą savo galvoje, kapitone! Tu sakai, kad nukirsi man galvą!
– Verai, aš tyliu, – šaltai, bet sunkiai kvėpuodamas pasakė Aras. Jo paties akyse vaizdas pradėjo dvejintis. Pelenai ant žemės jam pradėjo panašėti į gyvas, besiraitančias kirmėles, o statulų šešėliai atrodė kaip artėjantys aljanso teisėjai, pasiruošę jį pasmerkti už laivo praradimą. Chaosas protuose augo su kiekviena sekunde.
– Jie mus išžudys... – murmėjo portokas, išsitraukdamas aštrų prekybos įrankį ir nukreipdamas jį į Eleną. – Aš turiu smogti pirmas... kol kariai nepasiglemžė mano sielos!
– Ginklus ant žemės! – sušuko Elena, jos pačios paranoja pasiekė kritinį tašką, ir ji nukreipė automatinį šautuvą tiesiai į diplomatą ir pirklį. – Kapitone, jie ruošiasi mus užpulti! Jie mus neutralizuos, nes bijo mūsų!
– Elena, nuleisk ginklą! Tai tik iliuzija! – suriko Aras, griebdamas ją už rankos, kol šventykloje tvyrojo visiškas nepasitikėjimas ir neviltis, o ore pakvipo neišvengiamomis tarpusavio skerdynėmis.
Staiga šventyklos gilumoje kažkas garsiai sužaibavo ir pasigirdo sunkus akmens dundesys. Gigantiškos durys už jų užsitrenkė, įkalindamos juos visiškoje, aklinoje tamsoje, kurioje girdėjosi tik sunkus, pamišęs gyvųjų kvėpavimas.
IV dalis: Paslėpta tiesa
Aklina tamsa šventykloje suveikė kaip katalizatorius. Užsitrenkusių durų aidas dar nespėjo užgesti, kai paranojos užvaldytas portokų pirklys baisiu klyksmu metėsi į priekį. Tamsoje pasigirdo grumtynių garsai, audinio plyšimas ir duslus Elenos aimanavimas.
– Elena! – suriko Aras, viena ranka bandydamas įjungti sugadintą taktinį prožektorių, kita – nustumti aklai besišvaistantį pirklį.
– Jie mus žudo! Jie žudo mus visus! – isteriškai klykė čartokų diplomatas Veras, o jo rankoje blykstelėjo paslėpto energijos išlydžio ginklo žiežirba. Šviesos blyksnis išplėšė iš tamsos persigandusius, pamišusius ateivių veidus.
– Nustokit! Visi nustokit! – per šventyklos skliautus nugriaudėjo casrtokų archeologo Tano balsas. Jis nebuvo panašus į įprastą ramų mokslininko toną – jame skambėjo tikra, laukinė baimė, sumišusi su mirtinu susižavėjimu. – Žiūrėkite į sieną! Pažiūrėkite, ką mes pažadinome!
Staiga gilumoje kažkas sušnypštė. Per juodo akmens blokus, tarsi kapiliarais tekantis švytintis kraujas, pradėjo plisti ryški, neoninė melsva šviesa. Ji apšvietė milžinišką sieną, išraižytą tūkstantmečiais senumo rašmenimis. Šviesa buvo tokia intensyvi, kad haliucinacijos akimirksniu atsitraukė, užleisdami vietą stingdančiai realybei. Visi sustingo, sunkiai kvėpuodami ir žiūrėdami į Taną, kuris drebančiais pirštais lietė šviečiančius ženklus.
– Kas ten parašyta, Tanai? – Aras spaudė Elenos sužeistą petį, neatitraukdamas ginklo nuo diplomato.
– Tai... tai ne šventykla, – Tano balsas virpėjo, o jo akys lakstė teksto eilutėmis. – Tai karantino centras. Ir metraščiai melavo. Ši civilizacija susinaikino ne todėl, kad buvo išskirtinė. Jie paliko įrašą apie mus. Apie mus visus.
– Ką tu kliedi, archeologe? – sušvokštė Veras, vis dar gniauždamas ginklą. – Aljansas yra taikos garantas!
– Melas! – Tanas atsisuko, jo veidas švytėjo melsvoje šviesoje. – Įraše sakoma, kad agresyvumo genas – sena, genetinė anomalija – tūno visose senosiose aljanso rasėse. Čartokai, portokai, frontų mokslininkai... jūsų protėviai skandino galaktiką kraujyje! Jūs užslopinote šį geną technologijomis ir vaistais, sukurdami netikrą taikos iliuziją, bet ši planeta... jos laukas išjungia jūsų slopintuvus. Todėl jūs dabar kraustotės iš proto!
– O žmonės? – paklausė Elena, sunkiai atsiremdama į akmeninę koloną.
Tanas lėtai nukreipė drebantį pirštą į Arą ir jo karius.
– Čia parašyta... kad kai senoji civilizacija suprato mirštanti, jie rado vienintelę jauną rasę, kurios DNR struktūra turi unikalų skydą. Natūralų imunitetą šiam agresijos virusui. Tai žmonės. Žmonijos kariai nebuvo sukurti tam, kad būtų jūsų šunys ar biologiniai ginklai. Ši siena sako... žmonės yra vienintelė apsauga. Vieninteliai, galintys suvaldyti šį geną ir išlaikyti galaktikos balansą. Jūs padarėte juos vergais, nors jie turėjo būti tie, kurie jums vadovauja, kad išgelbėtų jus nuo pačių savęs.
Šventykloje vėl įsiviešpatavo tyla, tik dabar ji buvo pilna nebe haliucinacijų, o paralyžiuojančios tiesos, kuri visiškai sugriovė senąją galaktikos tvarką.
V dalis: Nauja pradžia iš chaoso dulkėse
Tiesa, išraižyta šviečiančioje sienoje, smogė stipriau už bet kokį fizinį ginklą. Čartokų diplomatas Veras suklupo ant kelių, o jo ginklas iškrito iš drebančių pirštų, atsitrenkdamas į akmenines grindis. Visa jo rasei būdinga arogancija ištirpo panikoje. Jis suprato, kad visa jų didybė, tūkstantmetė kultūra ir pati aljanso hierarchija buvo pastatyta ant biologinio melo pamatų. Portokų pirklys tyliai gūžėsi kampe, dabar jau žiūrėdamas į žmones nebe su įniršiu, o su stingdančia, gyvuliška baimė. Jie visi suvokė – žmonės ką tik gavo tobulą priežastį kerštui už dešimtmečius trukusią priespaudą ir pažeminimus.
– Tai... tai neįmanoma, – sušnibždėjo frontų mokslininkas, kurio rankose esantis skeneris patvirtino Tano išverstus duomenis. – Mes esame aukštesnės rasės. Mes sukūrėme šią tvarką...
– Jūs sukūrėte narvą, – šaltai nukirto leitenantė Elena, nukreipdama ginklo vamzdį į suklupusį diplomatą. – O mus jame laikėte grandininiais šunimis. Kapitone, jie dabar mūsų rankose. Jei aljansas sužinos tiesą, jų imperija subyrės per dieną. Mes galime juos palikti čia mirti. Planeta pati atliks mūsų darbą.
Šventykloje tvyrojusi neviltis pasiekė aukščiausią tašką. Staiga žemė po jų kojomis stipriai suvirpėjo. Senovinis karantino centras, pajutęs genetinį kodą, pradėjo reaguoti – melsvas sienų švytėjimas virto pavojinga, pulsuojančia raudona spalva. Nuo aukštų skliautų pradėjo byrėti sunkios akmens nuolaužos, o ore pasigirdo metalinis struktūrų lūžis. Laiko sprendimui nebeliko. Chaosas vėl rijo viską aplinkui.
– Kapitone! – suriko Tanas, gindamasis rankomis nuo krentančių pelenų. – Šventykla griūva! Jei tuoj pat neišeisime, liksime palaidoti po šiais griuvėsiais amžiams!
Visi sužiuro į Arą. Jo karių akyse degė pyktis ir noras palikti buvusius šeimininkus likimo valiai. Diplomatas Veras pakėlė akis į kapitoną, jo žvilgsnyje tvyrojo visiška pasidavimo ir artėjančios mirties nuojauta. Aras pažvelgė į savo vyrus, o tada į išsigandusias, drebančias ateivių rases. Jie turėjo galią juos sunaikinti. Jie turėjo priežastį tai padaryti.
– Kariai! – per griūvančių lubų dundesį nugriaudėjo Aro balsas. – Formuoti apsaugos žiedą! Elen, paimk pirklį. Tano, padėk mokslininkui. Judam link išėjimo!
– Kapitone, kodėl?! – šūktelėjo vienas iš karių, nustebęs dėl įsakymo.
– Todėl, kad jei paliksime juos čia mirti iš keršto, mes būsime niekuo geresni už juos, – bėgdamas link stringančių šventyklos durų suriko Aras. – Mes nesame jų budeliai. Mes esame jų apsauga. Tai mūsų kraujyje!
Žmonių kariai, demonstruodami neįtikėtiną discipliną ir geležinę valią, suformavo gyvąjį skydą. Savo kūnais ir taktiniais skydais jie dengė buvusius šeimininkus nuo krentančių gigantiškų akmens blokų. Elena stipriai sugriebė sužeistą diplomatą už mantijos ir vilko jį per dūmus, kol Aras savo galingu ginklu išmušė stringančių išėjimo durų mechanizmą.
Grupė išsiveržė į planetos paviršių likus vos kelioms sekundėms iki tol, kol šventykla visiškai sugriuvo, prasmegdama į pilkų pelenų dykumą. Aplinkui staugė vėjas, tačiau katastrofos vietoje tvyrojo keista, išvalyta tyla. Pelenų audra po truputį pradėjo sklaidytis, praleisdama pirmuosius silpnus svetimos saulės spindulius.
Išsigelbėję aljanso nariai sėdėjo ant žemės, purvini, sužeisti ir visiškai sukrėsti. Veras lėtai atsistojo, prieidamas prie kapitono Aro. Jo keturios akys nebežiūrėjo su panieka – jose atsispindėjo gili, nuolanki pagarba.
– Tu išgelbėjai mus... nors turėjai visas teises pražudyti, – tyliai ištarė čartokas. – Kas bus dabar, kai mes žinome tiesą?
Aras nusivalė pelenus nuo veido ir pažvelgė į giedrėjantį horizontą. Senasis pasaulis, kuriame žmonės buvo tik įrankiai, sugriuvo kartu su šia šventykla.
– Dabar mes grįšime namo, – ramiai, bet tvirtai pasakė Aras. – Ir jūs papasakosite aljansui, kas įvyko šiame sektoriuje. Žmonės daugiau niekada nebebus tik kariai, siunčiami mirti į užmirštus pakraščius. Nuo šiandien mes nebetarnaujame jums. Mes vesime jus.
Epilogas: Naujoji era
Aljanso sostinės Žvaigždžių citadelė švytėjo sterilia, dangiška šviesa, tačiau jos koridoriuose tvyrojo neįprasta, stingdanti tyla. Šimtmečius čia skambėjo arogantiški čartokų debatai ir ramūs portokų pelno skaičiavimai, tačiau šiandien didžiojoje asamblėjos salėje neliko vietos rutinai. Aplink centrinę tribūną susirinkę tūkstančiai delegatų sėdėjo sukaustyti baimės ir nežinios.
Didžiosios durys atsivėrė. Į salę žengė ne skambiais titulais pasidabinę diplomatai, o žmonijos kariai, vadovaujami kapitono Aro. Jų uniformos vis dar buvo nusėtos tolimojo sektoriaus pelenais, o veiduose matėsi ne palaužtų tarnų, o tiesą žinančių valdovų ramybė. Šalia jų, nešinas skaitmeniniais duomenų kristalais iš sugriautos šventyklos, žengė casrtokų archeologas Tanas ir pats čartokų diplomatas Veras.
– Šie duomenys, – Veras prabilo į susirinkusią minią, jo balsas per stiprintuvus aidėjo visuose Citadelės lygmenyse, – keičia viską, ką žinojome apie savo kilmę. Mes nebuvome taikos kūrėjai. Mes buvome monstrai, paslėpę savo tikrąjį veidą po technologijų kauke. O tie, kuriuos laikėme žemesniais, buvo mūsų vienintelis skydas nuo pačių savęs.
Salėje kilo nuostabos ir panikos banga, tačiau vienas kapitono Aro rankos mostas privertė tūkstančius ateivių nutilti. Žmonių kariai Citadelėje nebebuvo sargybiniai – jie tapo naujos tvarkos architektais. Chaosą ir neviltį, tvyrojusią pelenų planetoje, pakeitė geležinė disciplina.
– Mes neatėjome jūsų sunaikinti ar pavergti, – tvirtai ištarė Aras, žvelgdamas į sukrėstus Aljanso vadovus. – Mes atėjome atlikti savo tikrosios užduoties. Nuo šios dienos Žmonija nebebus jūsų ginklas. Mes būsime jūsų valia, jūsų protas ir jūsų vedliai.
Žmonija ilgai troško vadovauti, o dabar, išnirusi iš praeities šešėlių, ji pagaliau užėmė jai skirtą vietą tarp žvaigždžių. Istorija apie žaislą, tapusį šeimininku, prasidėjo iš naujo.