Apverstas skliautas: Šviesa iš prarajos

Prologas: Apversta šviesa
Sakoma, kad senajame pasaulyje žmonės žvelgdavo į dangų ieškodami vilties, o po žeme įsivaizduodavo liepsnojantį pragarą, pilną kankintojų. Kokia saldi ir akla buvo ta senovės bažnyčių pranašų erezija.
Kai skliautas įskilo ir pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, tiesa išdegino mums akis.
Tikrasis pragaras visada buvo danguje. Iš ten, iš pelenų spalvos, amžinai niūraus skliauto, dabar žvelgia demonai. Tačiau jie neneša mirties. Jų tamsūs, platūs šešėliai, krentantys ant sudegintų miestų griuvėsių, yra vienintelė vieta, kur žmogus gali rasti vėsą ir prieglobstį. Demonų globa yra sunki, šalta ir reikalaujanti absoliutaus sielos pasidavimo, tačiau ji – vienintelis skydas šiame mirštančiame pasaulyje.
Nes tikrasis košmaras ateina iš apačios.
Kai žemė sudreba ir gatvių plyšiuose užsidega sterili, akinanti, tobula šviesa, visi žino – kyla angelai. Šie padarai neturi gailesčio. Jų sparnai švyti balta ugnimi, o grakštūs, metaliniai veidai neatspindi jokių emocijų. Jie neša tvarką, kuri prilygsta kapo tylai. Kiekvienas jų prisilietimas išdegina žmogaus protą, palikdamas tik aklą, klusnią lėlę, atidavusią savo sielą amžinam angelų karui.
Šiandien žemė yra nualinta arena. Žmonija stovi ant kelių tarp dviejų girnų: draskoma angelų jungo ir dusinama demonų globos. Pasitikėjimas yra miręs, baimė tapo oru, o neviltis – vienintele valiuta. Kiekvienas žmogus žino, kad jo siela nebepriklauso jam pačiam. Ji tėra grobis.
Ir šioje gūdžioje, mistinėje prietemoje, kur neliko vietos nei tikram dievui, nei tikrai laisvei, žemės įsčiose pradėjo plakti kažkas neįmanomo. Dviejų nesutaikomų priešų kraujas susiliejo į vieną gyvybę. Judėjo paskutinė pranašystė, o su ja – ir baisi kaina, kurią reikės sumokėti už laisvę nuo abiejų pusių tironijos.
1 skyrius: Apverstas skliautas
Pelenai krito lėtai, lipniais pilkais dribsniais nuguldami ant gotikinių bažnyčios bokšto likučių. Elas stovėjo ties pačia mūrų briauna, gniauždamas suodina gelžgaliu sutvirtintą šautuvo buožę. Jo akys, pripratusios prie amžinos prietemos, buvo įsmeigtos į viršų.
Viršuje plytėjo tai, ką protėviai senuose raštuose vadino dangumi. Dabar tai buvo sunkus, pelenų spalvos skliautas – demonų buveinė. Žvelgiant į tas dulkėtas aukštumas, kūną visada nukrėsdavo šiurpas, tačiau kartu tai buvo vienintelis prieglobstis. Kai viršuje sujudėdavo milžiniški, tamsūs demonų šešėliai, jie bent trumpam užstodavo spengiančią tuštumą. Demonų globa buvo šalta, reikalaujanti visiškos apatijos ir nuolatinio dėkingumo, bet ji bent jau nedeformavo žmogaus sielos taip, kaip tie... iš apačios.
– Elai, pasitrauk nuo krašto, – iš tamsos pasigirdo duslus, drebantis balsas. Tai buvo Jonas, senas miesto metraštininkas, kurio veidą vagojo gilūs baimės rėžiai. – Žemė vėl dunda. Jie gali pajusti tavo judesį.
Elas neatsisuko. Jo žvilgsnis nuslydo žemyn, į giliuosius miesto gatvių plyšius, iš kurių jau kelias valandas sruvo silpna, fosforinė šviesa.
– Jie visada mus jaučia, Jonai, – sausai ištarė Elas. – Nesvarbu, ar stoviu čia, ar tūpi rūsyje. Šis miestas jau seniai nebepriklauso mums.
– Bet šiandien šviesa kitokia, – Jonas priėjo arčiau, jo rankos, laikančios senovinį pergamentą, pastebimai virpėjo. – Ji per daug sterili. Per daug švari. Kai angelai kyla iš savo degančio šviesos pragaro, jie nepalieka gyvųjų. Tu tai žinai. Mano brolis... jie pavertė jį viena iš tų klaikių, besišypsančių lėlių. Jis nebeturėjo savo valios. Tik tą baisią, akliną šviesą akyse.
Elas stipriau suspaudė ginklą. Prisiminimai apie angelų reidus visada sužadindavo šleikštulį ir paralyžiuojančią baimę. Tie padarai su grakščiais, metaliniais veidais ir spindinčiais baltais sparnais reikalavo absoliučios dvasinės tvarkos. Jie naikino bet kokį žmogiškąjį netobulumą, o netobulumu jie laikė viską – meilę, pyktį, liūdesį, pačią gyvybę.
Staiga žemė po jų kojomis stipriai suvirpėjo. Senosios katedros akmenys sudejavo, o iš gilaus plyšio gatvės centre išsiveržė akinantis, baltas spindulys, akimirksniu nudeginęs aplinkinius griuvėsius iki gyvo kaulo.
– Prasideda, – sušnibždėjo Jonas, klupdamas atgal į saugų šešėlį. – Jie kyla!
– Bėk į katakombas, Jonai! – sušuko Elas, ranka užsidengdamas akis nuo spengiančios, skausmingos šviesos, kuri pradėjo plūsti iš po žemių. – Pasakyk visiems, kad paslėptų Mariją. Jei jie ieško to, kas dar negimė, mes privalome užgesinti bet kokį garsą.
– O kaip tu? – senis uždusęs žvelgė į jį iš tamsos.
– Aš liksiu čia. Pažiūrėsiu, ar mūsų „globėjai“ iš viršaus atsibus, ar vėl leis mums degti šitoje šventoje ugnyje.
Jonas nieko nebeatsakė – tik nudūmė gilyn į vėsias, drėgnas bažnyčios įsčias. Elas liko vienas, stebėdamas, kaip apverstas pasaulis ruošiasi dar vienam mūšiui dėl to, kas liko iš žmonių sielų. Pelenai virš jo galvos pradėjo suktis verpetais, pranašaudami, kad demonų skliautas taip pat neliks ramus.
2 skyriaus: Šnabždesiai pelenuose
Elas skubiai nusileido akmeniniais laiptais, braukdamas suodžius nuo kaktos. Kambario centre, ant senos medinės dėžės, sėdėjo Marija. Ji abiem rankomis gaubė savo didelį pilvą, o jos veide tvyrojo mistinė ramybė, visiškai nederanti prie juos supančios nevilties.
– Ar jie arti? – paklausė Lukas, jaunas sukilėlis, nervingai valydamas surūdijusį peilį į savo kelnes.
– Angelai pradėjo reidą gatvėse, – nukirto Elas, priėjęs prie Marijos. – Bet šviesa kol kas slopsta. Žemė nusiramino. Jonai, ar paruošei ritinius?
Senasis metraštininkas Jonas linktelėjo iš tamsaus kampo, tačiau nespėjo ištarti nei žodžio. Katakombų skliautais nusirito žemas, dundantis vibracijos garsas. Tai nebuvo angelų sukeltas žemės drebėjimas. Tai buvo kažkas šalto, sunkaus ir slegiančio, sklindančio iš viršaus. Žvakių liepsnos suplazdėjo ir beveik užgeso, užleisdamos vietą tirštai, tirpstančiai tamsai.
Iš šešėlių, kur baigėsi katakombų arkos, išniro aukštas siluetas. Žmonės akimirksniu atsitraukė, pasigirdo ginklų kaukšėjimas ir išsigandę šnabždesiai.
– Atleiskite ginklus, – pasigirdo ramus, gilų aidą turintis balsas.
Tai buvo Malachas. Vienas iš viršutinio skliauto demonų. Jo oda buvo anglies juodumo, absorbuojanti bet kokį šviesos spindulį, o didžiuliai, odiški sparnai buvo suglausti už nugaros tarsi sunkus apsiaustas. Vienintelis dalykas, kuris švietė šiame padare, buvo jo akys – gilios, ramios, vėsios mėlynos spalvos. Jo buvimas kambaryje vertė žmones jaustis mažais ir priklausomais.
– Ko tu čia atėjai, demoniūkšti? – pro sukastus dantis išspaudė Lukas, nors jo ranka su peiliu pastebimai drebėjo. – Viršuje jūsų vieta. Saugokite mus nuo tų sparnuotų budelių, už tai mes jums atiduodame savo maldų likučius.
Malachas nežiūrėjo į Luką. Jo mėlynas žvilgsnis susifokusavo tiesiai į Mariją. Jis žengė žingsnį į priekį, ir oras aplink jį atvėso.
– Mes saugome jus, nes jūsų sielos yra trapios, – ištarė demonas, jo balsas atsimušė į gotikinius skliautus. – Tačiau ši moteris nešioja tai, kas priklauso ne tik jums. Pranašystė pelenuose pildosi. Jos įsčiose plaka dviejų pasaulių pradžia.
Marija pakėlė akis į demoną. Jos balse nebuvo baimės, tik gilus liūdesys:
– Jis bus toks kaip tu? Ar toks kaip jie?
– Jis turės abu pradus, – sušnabždėjo Malachas, lėtai palenkdamas galvą. – Jis turės mūsų tamsos ramybę ir jų šviesos įniršį. Angelai jau pajuto jo egzistavimą, todėl jų pragarai veržiasi į paviršių. Jie nori sunaikinti šį vaiką, kol jis nepasiekė brandos.
Elas atsistojo tarp demono ir Marijos, ranka liesdamas savo šautuvą.
– O ko norite jūs, demonai? Kokią kainą turėsime sumokėti už jūsų „globą“ šį kartą?
Malachas lėtai išskleidė savo juodus sparnus, užpildydamas pusę požemio erdvės, ir pažvelgė į Elą iš aukšto:
– Jūs mokėsite savo ištikimybe, žmogau. Vaikas privalo gyventi mūsų danguje. Tik ten jis bus saugus nuo šviesos. Atiduokite jį mums, kai jis gims, ir mes užtikrinsime, kad jūsų rasė neišnyktų pelenuose.
Kambaryje įsiviešpatavo baisi tyla. Žmonės žvelgė vieni į kitus, draskomi nepasitikėjimo. Atiduoti vaiką demonams reiškė likti amžinais skolininkais, priklausomais nuo jų malonės. Neatiduoti – reiškė sudegti angelų ugnyje. Elas pažvelgė į Mariją, vėliau į tamsias Malacho akis, jausdamas, kaip neviltis dar stipriau suveržia jo krūtinę. Pasirinkimo nebuvo, o laikas nenumaldomai seko.
3 skyrius: Kruvinojo mėnulio gimtis
– Tavo ištikimybe, demoniūkšti? – Elas spjovė ant žemės, jo balsas virpėjo nuo tramdomo įniršio. – Jūs vadinate tai globa, bet mes puikiai žinome jūsų kainą. Kiekvieną kartą, kai jūsų šešėliai užstoja angelų ugnį, mes prarandame dalį savęs. Mano tėvas mirė jūsų bokštuose – jis tiesiog nustojo norėti gyventi. Virto tyliu, paklusniu šešėliu, dainuojančiu giesmes jūsų pilkam dangui. Jūs neatimate sielų jėga, kaip angelai, bet jūs jas pamažu išsiurbiate, palikdami tik tuščius kiautus.
Malachas lėtai palinko į priekį, jo mėlynos akys sužibo gilia, šalta šviesa, kurioje nesimatė nei pykčio, nei gailesčio.
– Tu kalbi apie laisvę, Elai, tarsi ji būtų pasirinkimas, – demono balsas sugriaudėjo katakombų gilumoje. – Žmonija yra per silpna, kad išgyventų viena. Be mūsų tamsos skydo, angelų baltoji ugnis jus paverstų pelenais per vieną saulėtekį. Taip, mes reikalaujame jūsų ramybės ir ištikimybės. Bet tai maža kaina už tai, kad jūsų vaikai nemirtų klykdami nuo sterilios šviesos. Šis kūdikis nėra tik dar viena gyvybė. Jis yra įrankis, kurį senieji jėgų architektai numatė dar prieš pasaulio skilimą.
Jonas, drebančiomis rankomis vartydamas suanglėjusius ritinius, žengė žingsnį į priekį, jo balsas buvo vos girdimas šnabždesys:
– Tai tiesa... Šie raštai rasti po Senosios Katedros pamatais. Marija nebuvo pasirinkta atsitiktinai. Jos giminė – paskutinieji Šventyklos sargai, kurie prieš tris šimtmečius bandė sukurti barjerą tarp viršaus ir apačios. Jos prosenelė paaukojo savo kraują, kad užrakintų angelus po žeme, tačiau ritualas buvo iškreiptas. Tas kraujo ryšys liko gyvas jos gyslose. Marija buvo pažymėta nuo gimimo – jos sapnuose visada degė balta šviesa ir skendėjo juodi dūmai.
Marija sunkiai atsiduso, jos veidu nuriedėjo prakaito lašas. Ji pažvelgė į savo rankas, kurios drebėjo.
– Aš prisimenu, – sušnabždėjo ji, vos pakeldama galvą. – Kai buvau maža, angelai sudegino mano kaimą, bet manęs nelietė. Jie stovėjo aplink mane ir giedojo... Tai nebuvo malonė. Jie matė mane kaip indą. O tavo broliai, Malachai, ištraukė mane iš tų liepsnų ne tam, kad išgelbėtų, o tam, kad išsaugotų šią akimirką.
Staiga Marija suriko iš skausmo, griebdamasi už pilvo. Katakombas supurtė toks stiprus smūgis, kad nuo lubų pasipylė akmenų kruša ir šimtamečiai pelenai. Pro plyšius viršuje prasiveržė purpurinė, rūgšti šviesa. Pilkas skliautas išorėje nusidažė kraujo spalva – prasidėjo kruvinojo mėnulio pilnatvė, mistinis metas, kai abiejų pasaulių jėgos pasiekia savo apogėjų.
– Gimdymas prasideda! – sušuko Jonas, puldamas ieškoti švarių skudurų.
Atmosfera akimirksniu tapo slegianti, persmelkta mistinės baimės ir laukimo. Lukas ir kiti sukilėliai apsupo Mariją, nukreipę ginklus į Malachą, tačiau demonas net nejudėjo. Jis tik stebėjo, kaip moters klyksmai maišosi su žemės dundesiu. Kiekvienas Marijos sąrėmis atrodė lyg judintų pačius pasaulio pamatus – iš apačios sklido angelų chorų aidas, o iš viršaus – demonų sparnų plakimas.
Po valandą trukusios dvasinės ir fizinės kovos, katakombas užpildė staigus, spengiantis kūdikio riksmas.
Tą pačią sekundę visa purpurinė šviesa išnyko, užleisdama vietą aklai prietemai. Elas pribėgo pirmasis ir paėmė naujagimį ant rankų. Jo širdis suledėjo, kai jis pažvelgė į vaiko veidą.
Berniuko kairioji akis buvo visiškai balta, švytinti ta pačia sterilia, deginančia angelų šviesa, kuri grasino apakinti kiekvieną, kas į ją pažiūrės. Dešinioji akis buvo gili, juoda kaip bedugnė, su vėsia, raminančia demoniška tamsa vyzdžio centre. Dviejų nesutaikomų pasaulių pradai, šviesa ir tamsa, sudegintas dangus ir liepsnojantis pragaras, susiliejo viename trapiame kūne.
Malachas išsitiesė visu ūgiu, jo juodi sparnai užpildė kambarį:
– Atiduok jį, Elai. Karas dėl jo sielos prasidėjo.
4 skyrius: šviesos reidai
Elas stovėjo sustingęs, laikydamas ant rankų naujagimį. Kūdikio daromas mistinis poveikis buvo jaučiamas akimirksniu: kairioji, angeliškoji akis skleidė tokią sterilią, karštą šviesą, kad Elui ėmė skaudėti smilkinius, o odą sutraukė sausumas, tarsi stovint prieš pat krosnies burną. Tačiau dešinioji akis – ta gilioji demonų prarajos tamsa – dvelkė anomalios, slegiančios ramybės bangomis. Ši priešprieša hipnotizavo ir gniuždė. Lukas, stovėjęs arčiausiai, staiga susigriebė už galvos ir suklupo ant kelių.
– Išjunkite jį... užgesinkite tai! – klykė Lukas, jo balse maišėsi dejonė ir pyktis. – Mano protas... aš matau jų chorų vizijas ir kartu grimztu į juodą šulinį! Šis vaikas nėra išsigelbėjimas, Elai! Tai prakeiksmas, kuris mus pribaigs anksčiau, nei danguje užges žvaigždės!
Katakombose akimirksniu įvyko sukilėlių vidinis skilimas. Paranoja ir nepasitikėjimas, metų metus tvyroję po žeme, pratrūko baisia jėga. Sukilėliai pasidalijo į dvi stovyklas, o ginklų vamzdžiai ir peiliai nukrypo vieni į kitus.
– Lukas teisus! – sušuko kitas vyras, vardu Tomas, atstatydamas surūdijusį pistoletą į Elą. – Atiduokime jį Malachui arba tiesiog uždusinkime čia pat, ant šio nešvento altoriaus! Pažiūrėkite į jį, jis net dabar plešia mūsų sielas! Angelai tuoj supurtys žemę, jie ateina jo pasiimti!
– Tik pabandyk žengti žingsnį, Tomai, ir aš tavo smegenimis ištaškysiu šias gotikines sienas! – užriko Jonas, netikėtai tvirta ranka pakeldamas seną muškietą ir atsistodamas šalia Elo. – Šis vaikas yra pranašystės pabaiga. Marijos kraujas negali būti pralietas veltui!
– Kvailiai, – tyliai, dundančiu balsu ištarė demonas Malachas, jo juodi sparnai išsiskleidė, nublokšdami Tomą ir Luką prie sienos. – Jūs neturite laiko ginčams. Jie jau čia.
Žemė po jų kojomis ne tiesiog suvirpėjo – ji perskilo. Katakombų lubos pradėjo griūti, o pro atsivėrusius plyšius į drėgną rūsį plūstelėjo akinanti, balta ugnis. Tai buvo šviesos reidas. Šis spindesys neturėjo nieko bendra su šiluma; tai buvo šalta, deginanti, sterili šviesa, kuri akimirksniu naikino bet kokius šešėlius ir vertė žmones aklai klykti, dengiantis akis rankomis.
Iš giliųjų požemio plyšių išniro pirmieji angelai. Jų grakštūs, poliruoto metalo kūnai atspindėjo žudančią šviesą, o sparnai, sudaryti iš tūkstančių švytinčių plunksnų-ašmenų, skleidė klaikų, metalinį garsą. Jų veiduose nebuvo akių, lūpų ar nosies – tik lygios, veidrodinės kaukės, kuriose sukilėliai matė savo pačių išsigandusius ir išturkštus veidus.
„Atiduokite anomaliją“, – nuskambėjo tūkstančių balsų choras tiesiai žmonių galvose. Šis garsas paralyžiavo valią. Lukas, ką tik norėjęs atsikratyti vaiko, dabar su palaiminga, tuščia šypsena veide tiesiog žengė priešais angelų ašmenis, jo akys tapo visiškai baltos – angelas akimirksniu pavertė jį paklusnia, belyte lėle.
– Elai, bėk! – suriko Marija, paskutinėmis jėgomis stumdama jį link slapto, siauro tunelio už griūvančio altoriaus. – Saugok mano sūnų!
Elas stipriau prispaudė kūdikį prie krūtinės. Vaiko angeliškoji akis staiga sužibo dar ryškiau, reaguodama į giminaičių artumą, tačiau demoniškoji akis pasiglemžė tą šviesą, neleisdama jai išsiveržti į išorę ir išduoti jų vietos.
Malachas stojo į kovą pirmasis. Jo juodi sparnai rėžėsi į spindinčius angelų šarvus, sukeldami garsą, panašų į šimtą dūžtančių gotikinių vitražų. Tamsa susidūrė su šviesa, o katakombos virto degančių pelenų ir dvasinio įniršio pragaru. Naudodamasis šiuo chaosu, Elas pasileido bėgti siauru tuneliu gilyn į tamsą, už nugaros girdėdamas žūstančių draugų klyksmus ir šaltą, triumfuojantį angelų giedojimą.
5 skyrius: juodojo dangaus prieglobstis
Siauras požemio tunelis užsivėrė griūvančių akmenų gausmu, palaidodamas Marijos klyksmus ir metalinį angelų chorą. Elas bėgo aklinoje tamsoje, rankomis liesdamas drėgnas, pelėsiais dvelkiančias sienas, kol galiausiai ištrūko į paviršių. Miestas skendėjo pelenuose. Viršuje plytėjo amžinai niūrus, sunkus skliautas, o gatvėse tvyrojo slegianti baimė ir mirtina tyla.
Staiga virš jo galvos pasigirdo sunkus sparnų suplakimas. Šaltas, juodas šešėlis krito iš dangaus, ir šalia jo materializavosi Malachas. Demono sparnai buvo aplaužyti, o iš gilių žaizdų ant pečių sruvo tirštas, tamsus skystis, garuojantis ant vėsaus akmens.
– Duok man jį, – sudundėjo Malachas, jo mėlynos akys nerimastingai žvelgė į naktį. – Angelų legionai jau šukuoja žemutinius kvartalus. Jie neišeis, kol neišdegins paskutinio šio miesto gyventojo. Vienintelis prieglobstis – arčiau mūsų dangaus.
Elas dvejojo, tačiau aplinkui vėl pradėjo tvenktis fosforinis požemių švytėjimas. Neturėdamas kito pasirinkimo, jis sekė iš paskos. Demonai juos nusivedė į nepasiekiamas miesto aukštumas – į Šv. Judo katedros bokštų likučius. Šie gotikiniai mūrai, kadaise stiebęsi į tikrąjį dangų, dabar buvo pakibę tiesiai po pilkuoju demonų skliautu. Tai buvo Juodojo dangaus prieglobstis. Čia oras buvo toks šaltas, kad kiekvienas iškvėpimas virsdavo garu, o amžina prietema spaudė krūtinę, keldama apatiją ir liūdesį.
Bokšto smailėje, paslėptoje nuo žemės spindulių, Elas pagaliau galėjo atidžiai apžiūrėti vaiką. Tai, ką jis išvydo, privertė jo širdį plakti iš baimės. Vaikas ėmė keistis.
Pirmasis susidūrimas su sterilia angelų šviesa katakombose sužadino jo vidinį konfliktą. Kūdikio kairioji rankelė ir pusė krūtinės pradėjo dengtis keistu, pusiau permatomu, kristaliniu sluoksniu, primenančiu angelų šarvus. Jo angeliškoji akis nebe šiaip švietė – ji pulsavo ritmingais, karštais blyksniais, o iš vaiko odos sklido degėsių kvapas. Berniukas ne klykė, o leido tylius, virpančius garsus, kurie aidėjo kaip tolimas bažnytinio vargonų akordo aidas.
Tačiau demoniškasis pradas nesitraukė. Kiekvieną kartą, kai kristaliniai šarvai bandė plėstis link berniuko kaklo, jo dešinioji akis pasidarydavo visiškai juoda, o iš mažų pirštukų nagų vietose išdygdavo smulkūs, aštrūs kaip obsidianas tamsos spygliai. Vaiko kūnas buvo gyvas dviejų radikalių jėgų karo laukas.
– Pažiūrėk į jį, – sušnibždėjo Elas, atsisukdamas į Malachą, kuris stebėjo juos iš bokšto šešėlio. – Jis keičiasi. Jo žmogiškoji dalis nyksta su kiekviena minute.
– Jo žmogiškumas tėra indas, – šaltai atsakė demonas, suglausdamas sparnus aplink apgriuvusią arką, kad apsaugotų juos nuo vėjo. – Šis vaikas sugeria abiejų pasaulių energiją. Kuo labiau angelai spaus iš apačios, tuo labiau jis reaguos. Čia, mūsų danguje, mes galime prislopinti jo šviesą. Bet už tai tu turėsi palikti savo žemiškus sukilėlių tikslus. Žmonės šiame bokšte gyvena tik todėl, kad mes leidžiame jiems kvėpuoti.
Elas priėjo prie bokšto lango ir pažvelgė žemyn. Tolumoje, sugriautose gatvėse, matėsi degančių namų liepsnos – angelai vykdė egzekucijas tiems, kas liko katakombose. Šiame Juodojo dangaus prieglobstyje jie buvo saugūs, tačiau Elas pajuto, kaip šalta bokšto atmosfera pamažu glemžiasi jo paties valią. Demonų globa buvo sunki, slegianti ir reikalaujanti visiško pasidavimo. Žmonija buvo įstrigusi tarp dviejų tironijų, o vaikas jo rankose buvo vienintelis raktas, galintis šį kalėjimą sugriauti – arba užrakinti jį amžiams.
6 skyrius: dviejų pradų konfliktas
Bėgo metai, nors šiame sudegusiame pasaulyje laikas neturėjo jokios prasmės. Vienintelis jo matas buvo pelenų sluoksniai ant gotikinio bokšto palangių ir nenumaldomas Gabrieliaus augimas. Berniukas augo ne dienomis, o valandomis, tarsi jo gyslomis tekanti antgamtinė energija skubintų pačią biologiją. Dabar jam buvo apie dešimt metų, tačiau jo siela atrodė sena kaip pati žemė.
Juodojo dangaus prieglobstyje atmosfera pasiekė slegiantį apogėjų. Visiškas nepasitikėjimas ir baimė sklandė ore – kiti bokštuose prisiglaudę žmonės, paversti apatiškais, valią praradusiais šešėliais, Gabrieliaus šalinosi kaip didžiausio maro.
– Pažiūrėk į jį, Elai, – sušnibždėjo viena iš moterų, greitai persižegnodama senuoju, dabar jau beprasmiu ženklu. – Jis neturi sielos. Jame gyvena du mirties pradininkai.
Elas nieko neatsakė. Jis sėdėjo ant akmeninių grindų, stebėdamas berniuką, kurio vidinė kova pasiekė pavojingą, sunkiai suvaldomą ribą. Konfliktas nebebuvo paslėptas po oda – jis veržėsi į išorę.
Gabrielius sėdėjo kampe, susigūžęs nuo skausmo. Jo kairioji pusė buvo visiškai sukaustyta švytinčių, kristalinių šarvų. Kairioji akis plieskė akinančia, sterilia angelų šviesa, o aplink jo kairiąją ranką oras virpėjo nuo karščio. Šventas įniršis spaudė berniuko protą.
– Jie šaukia mane, Elai... – pro sukastus dantis išspaudė Gabrielius, jo balsas skambėjo dviem tonais iškart: vargonų choru ir giliu, dundančiu aidu. – Angelai sako, kad aš privalau išvalyti šį bokštą. Sugriauti jį. Jie sako, kad jūs visi esate purvini ir netobuli. Kad tave reikia sudeginti.
– Nesiklausyk jų, Gabrieliau, – Elas žengė žingsnį į priekį, nors angeliška iš vaiko sklindanti kaitra degino jam veidą. – Tu esi žmogus. Tu esi Marijos sūnus.
– Ne! – berniukas staiga suriko, ir tą pačią akimirką jo dešinioji pusė sureagavo.
Juodoji demonų tamsa išsiveržė iš jo dešiniosios akies ir rankos tarsi tiršti, skysti suodžiai. Obsidianiniai spygliai išilgai stuburo pasišiaušė. Ši tamsi jėga akimirksniu prarijo šviesą, atnešdama anomalų, stingdantį šaltį, nuo kurio bokšto sienos pasidengė šerkšnu. Tačiau tai nebuvo išsigelbėjimas – demoniškasis pradas reikalavo šalto, abejingo paklusnumo. Gabrieliaus dešinioji ranka pati pakilo, o jos pirštai pradėjo lenktis, tarsi manipuliuodami nematomais siūlais, siekiantys užgniužti Elo valią ir priversti jį atsiklaupti.
– Gana! – iš šešėlių išniro Malachas, savo didžiuliais juodais sparnais užstodamas berniuką ir jėga nuslopindamas abiejų jėgų proveržį.
Oras aplinkui vėl tapo įprastai niūrus ir pilkas. Gabrielius sukniubo ant grindų, sunkiai kvėpuodamas. Abi jo akys – švytinti balta ir gili juoda – žiūrėjo į Elą su begaline neviltimi ir baime dėl to, kuo jis virsta.
– Jo jėgos auga per greitai, – Malachas atsigręžė į Elą, jo mėlynose akyse pirmą kartą sužibo nerimas. – Dviejų pradų konfliktas netrukus suplėšys jo kūną. Jei jo šviesa nugalės, jis pakvies angelų legionus tiesiai čia. Jei nugalės tamsa, jis taps tokiu kaip mes, bet žmonija praras savo paskutinį skydą. Šis balansas negali trukti ilgai. Pavojinga riba jau pasiekta.
Elas priėjo prie lango, žvelgdamas į amžinai kruviną horizontą toli apačioje. Jis suprato, kad laiko nebeliko. Gabrielius buvo vaikščiojanti laiko bomba, o mistinis ryšys tarp trijų rasių kasdien vis labiau veržė kilpą aplink žmonijos kaklą.
7 skyrius: lemtingas apreiškimas
Bokšto pamatai sudejavo nuo žemo, nuolatinio dundesio, sklindančio iš pačių žemės gelmių. Angelai apačioje jautė Gabrieliaus jėgų nestabilumą. Jų fosforinis švytėjimas, anksčiau tik rusenęs gatvių plyšiuose, dabar veržėsi į viršų plačiais, Geizerius primenančiais stulpais. Šviesos pragaras vėrėsi, ruošdamasis galutiniam puolimui. Angelų chorų giedojimas, persmelktas sterilaus įniršio, aidėjo net per storiausius Šv. Judo katedros mūrus.
Ieškodamas bet kokio išsigelbėjimo nuo artėjančios pražūties, Elas nusileido į uždraustą bokšto rūsį, kur Jonas prieš mirtį spėjo paslėpti išgelbėtus Senosios Katedros ritinius. Aplink tvyrojo slegianti drėgmė, o pelenų dulkės lipo prie veido. Elas drebančiais pirštais išskleidė suanglėjusį, trapų pergamentą. Mistinis tekstas buvo parašytas senąja kalba, tačiau tiesa jame švietė baisiu aiškumu.
„Trys rasės yra surištos viena nematoma grandine, – skelbė įrašas. – Žmogaus siela yra vaistas angelų alkiui ir maistas demonų tuštumai. Šis ryšys – amžinas kalėjimas. Jis gali materializuotis tik kartą, kai nesutaikomas kraujas pagimdys vientisą indą. Vaikas, turintis abu pradus, taps metafiziniu mazgu. “
Elas braukė pirštu per gotikiniais rašmenimis išmargintą eilutę, ir jo širdis akimirkai nustojo plakti.
„Kad grandinė nutrūktų, kad žmonija išsilaisvintų tiek nuo angelų jungo, tiek nuo demonų globos, mazgas privalo būti nukirstas. Vaikas turi tapti auka ant ribos tarp šviesos ir tamsos. Jei ašmenys perskros jo širdį neutralioje žemėje, abiejų pusių ryšys su žmonių sielomis sutrūks visiems laikams. Jei vaikas bus išsaugotas, pasaulis liks įstrigęs amžiname kare, kol pelenai pasiglemš paskutinį gyvąjį. “
Elas atsitraukė nuo stalo, pergamentas iškrito iš jo rankų. Lemtingas apreiškimas sukaustė jo kūną šaltu siaubu. Paaukoti Gabrielį – berniuką, kurį jis saugojo dešimt metų, kurio žmogiškąją dalį taip desperatiškai bandė išlaikyti. Tai buvo vienintelis kelias į visišką autonomiją.
Bokšto laiptais atidundėjo sunkūs žingsniai. Į rūsį įsiveržė sukilėlis Tomas, jo akyse degė visuotinė paranoja ir nepasitikėjimas.
– Elai! Jie kyla! – šaukė Tomas, jo balsas lūžinėjo nuo baimės. – Gatvės apačioje jau baltos nuo jų šviesos. Angelų legionai apsupo katedrą. Jie jaučia berniuką. O tie padarai viršuje, demonai, pradeda trauktis gilyn į savo pilką skliautą. Jie mus palieka! Jei tu tuoj pat neatiduosi vaiko, mes visi sudegsime!
Elas lėtai pakėlė nuo žemės obsidianinį peilį, rastą tarp ritinių. Jo ašmenys buvo juodi kaip naktis, sugeriantys bet kokį šviesos krislą.
– Mes jo neatiduosime nei vieniems, nei kitiems, Tomai, – šaltai, be jokių emocijų ištarė Elas, spausdamas ginklo rankeną. – Ruošk likusius žmones. Mes einame į areną. Laikas užbaigti šį nešventą karą.
8 skyrius: didžioji erezija
Gotikinio bokšto viršūnėje vėjas kaukė garsiau nei įprastai, nešdamas degėsių tvaiką iš atsivėrusių žemės plyšių. Šviesos pragaras apačioje pulsavo, o viršuje demonų skliautas tvenkėsi tamsiais, riebiais dūmais. Elas stovėjo priešais Gabrielį, rankoje gniauždamas šaltą obsidianinį peilį.
Berniukas sėdėjo ant grindų, jo kairioji kūno pusė tvyrojo baltoje, slegiančioje angelų kaitroje, o dešinioji skendėjo stingdančiame demonų šešėlyje. Kai Elas ištarė senovinių ritinių tiesą, kambaryje įsiviešpatavo mirtina tyla.
Gabrielius pakėlė akis. Jo dvilypis žvilgsnis – viena akis aklinai balta, kita gili kaip bedugnė – susmigo į Elą. Berniuko lūpos virpėjo, o balsas nuskambėjo nebe antgamtiniu aidu, o paprasto, išsigandusio vaiko tonu.
– Auka? – sušnibždėjo Gabrielius, spausdamas prie krūtinės savo trapią, kristaliniais šarvais besidengiančią ranką. – Tu nori mane nužudyti, Elai? Vadinasi, viskas, ką sakei apie mano žmogiškumą, apie Mariją... viskas buvo tik tam, kad mane atvestum prie šio akmens? Tu mane saugojai tik kaip gyvulį skerdyklai?
– Ne, Gabrieliau, – Elo balsas užlūžo, širdį pervėrė gilus kaltės jausmas, tačiau jis privalėjo išlikti tvirtas. – Aš tave saugojai, nes tu esi vienintelis mūsų raktas į laisvę. Nejaugi nematote, kuo tu virsti? Kiekviena valanda tavo kūne yra kančia. Angelai tave sudraskys, demonai tave pavers ledu. Tai vienintelis kelias nutraukti metafizinį ryšį. Mes privalome nukirsti grandinę, kad žmonės pagaliau liktų vieni.
Gabrielius lėtai atsistojo. Jo kūnas drebėjo nuo vidinio konflikto jėgų, bet jo žvilgsnyje baimę pamažu pakeitė gilus, senas supratimas. Jis pažvelgė į savo rankas – vieną švytinčią, kitą obsidianinę.
– Jie abu nori mano sielos, – ištarė berniukas, jo balsas vėl įgavo dundantį toną. – Angelai nori mano šviesos, kad nubaustų žemę, demonai – tamsos, kad jus valdytų. Jei mano mirtis užvers šiuos vartus... aš eisiu su tavimi, Elai. Bet padaryk tai greitai, kol jie manęs neperėmė.
Elas apsisuko ir nusileido į didžiąją katedros salę, kur susirinko likę gyvieji sukilėliai. Nevilties ir baimės atmosfera čia buvo pasiekusi kritinį tašką. Tomas ir kiti vyrai stovėjo nukreipę ginklus į duris, už kurių jau švietė sterili angelų reido šviesa.
– Mes juos atiduosime! – rėkė Tomas, pamatęs Elą. – Atiduokime berniuką angelams, ir jie pasigailės mūsų sielų!
– Tylėk! – užriko Elas, užšokdamas ant sugriauto akmeninio altoriaus ir iškeldamas obsidianinį peilį. Žmonės nutilo, jų įtari žvilgsniai susifokusavo į jį. – Kiek laiko mes klūposime ant kelių? Angelai mus kankina savo tobula tvarka, o demonai dusina savo globa! Nei vieni, nei kiti neneša mums išsigelbėjimo. Jie maitinasi mūsų baimė ištisus šimtmečius! Šiandien gimsta didžioji erezija. Mes nestatysime vaiko nei prieš vieną antgamtinį valdovą. Mes einame į neutralią areną, kad paaukotume jį ir nukirstume šį prakeiktą ryšį visiems laikams! Mes kovosime prieš abi puses!
Salėje kilusi dvejonių banga akimirksniu virto ryžtu. Sukilėliai suprato, kad prarasti nebeturi ko. Jie užtaisė savo surūdijusius ginklus, pasiryžę stoti prieš dangų ir pragarą. Didysis sukilimas prieš pačią pasaulio metafizinę santvarką prasidėjo.
9 skyrius: paskutinė liturgija griuvėsiuose
Žemė po kojomis deja vu kaip gyvas padaras, kai sukilėliai prasiveržė į neutralią zoną – didžiulę, sugriautą gotikinę Koliziejaus tipo areną miesto centre. Čia, ant suodino akmens luitų, susitiko požemio šviesa ir dangaus tamsa. Aplinkui tvyrojo slegianti, mistinė neviltis. Pelenai krito didžiuliais pilkais dribsniais, maišydamiesi su fosforine migla. Arenos centre stovėjo senovinis akmeninis aukuras, išraižytas laiko išblukusiais rašmenimis.
– Suformuokite gyvą sieną aplink aukurą! – užriko Elas, jo balsas atsimušė į pusiau sugriuvusias arkas. – Neleiskite nei vieniems, nei kitiems prisiartinti prie berniuko!
Tomas, Lukas ir likę sukilėliai, apimti mirtinos paranojos ir nepasitikėjimo, užėmė pozicijas. Jų rankos drebėjo ant surūdijusių ginklų buožių. Gabrielius pats užlipo ant akmens. Kairioji jo pusė degė akinančia, sterilia angelų šviesa, o dešinioji skendėjo stingdančiame, juodame demonų šešėlyje. Dviejų pradų konfliktas jo kūne pasiekė viršūnę – vaiko odą vėrė skausmas, iš burnos veržėsi tai vargonų gausmas, tai gilus požemių aidas.
Staiga arena nušvito. Iš gilių plyšių žemėje, lydimi kurtinančio choro giedojimo, pakilo angelų legionai. Jų grakštūs, poliruoto metalo kūnai ir spindintys, plieniniai sparnai nešė žudančią tvarką. Jie judėjo sinchroniškai, pasirengę išvalyti „anomaliją“.
Tą pačią akimirką iš pelenų spalvos dangaus skliauto nusileido demonai. Jų didžiuliai, juodi odiški sparnai užstojo dalį šviesos, atnešdami anomalų šaltį. Jų priekyje skriejo Malachas. Jo mėlynos akys spindėjo šaltu įniršiu, kai jis išvydo Elą, stovintį prie aukuro su obsidianiniu peiliu.
– Žmogau! Tu darai klaidą, kuri jus sunaikins! – sugriaudėjo Malacho balsas virš arenos griuvėsių. – Be mūsų globos jūs sudegsite!
„Atiduokite indą. Purvas turi būti išvalytas“, – tiesiai sukilėlių protuose nuskambėjo metalinis angelų įsakymas.
– Niekada! – suriko Elas. – Šiandien mes būsime laisvi!
Prasidėjo baisus chaosas. Tai buvo paskutinė nešvento pasaulio liturgija. Angelai ir demonai susidūrė tiesiai virš žmonių galvų. Balta ugnis kirtosi su juodais dūmais, o susidūrimo vietoje gotikiniai akmenys virto dulkėmis. Sukilėliai atidengė ugnį į abi puses. Tomas krito, apakintas angelų šviesos; kitas sukilėlis virto ledu nuo demonų prisilietimo. Baimė ir neviltis pasiekė apogėjų, tačiau likę gyvieji neatsitraukė nei per žingsnį, gindami vietą, kur turėjo įvykti didžioji erezija.
Gabrielius atsigulė ant aukuro ir pažvelgė į Elą. Jo dvilypėse akyse nebebuvo vaikiškos baimės – tik gilus, senas supratimas.
– Padaryk tai, Elai, – sušnibždėjo berniukas, jo balsas akimirkai tapo visiškai žmogiškas. – Užbaik šį košmarą. Leisk man juos užrakinti.
Elas pakėlė juodus obsidiano ašmenis virš berniuko krūtinės. Abu antgamtiniai pasauliai, pajutę artėjančią metafizinio ryšio pabaigą, vienu metu metėsi link aukuro, pasiryžę viską nušluoti nuo žemės paviršiaus.
10 skyrius: amžinoji autonomija
Aplink aukurą tvyrojo kurtinantis triukšmas. Balta angelų ugnis sruvo pro sugriuvusias gotikines arkas, o tiršti demonų šešėliai vijo ją atgal, paversdami neutralią areną degančių pelenų katilu. Elas stovėjo virš Gabrieliaus, abiem rankomis gniauždamas obsidianinį peilį. Jo širdis plakė pašėlusiu ritmu, o akis graužė aitrus dūmų ir ozono tvaikas. Neviltis ir baimė aplinkui materializavosi virstančiais kūnais – paskutiniai sukilėliai krito vienas po kito, gindami šią nešventą vietą.
– Elai, sustok! – iš viršaus atskriejo Malachas, jo juodi sparnai buvo suvarpyti šventos ugnies skylėmis, o mėlynos akys degė gąsdinančiu įspėjimu. – Tu pasmerksi savo rasę amžinai tamsai!
Iš apačios, tiesiai iš po akmeninių plokščių, veržėsi pirmieji angelai. Jų poliruoto metalo veidrodiniai veidai atspindėjo ašmenis Elo rankose. „Sunaikinkite anomaliją“, – griaudėjo jų vientisas choras žmonių protuose, paralyžiuodamas paskutinius gyvuosius.
Gabrielius gulėjo ant šalto, grubaus aukuro akmens. Jis nebepriklausė nei šiam, nei kitam pasauliui – jo kairioji pusė jau buvo beveik visiškai virtusi skaidriu, degančiu kristalu, o dešinioji tekėjo juodu, tirštu skysčiu. Dviejų pradų konfliktas draskė jo trapų kūną, tačiau vaiko žvilgsnis išliko neįtikėtinai ramus.
– Dabar, Elai, – sušnabždėjo berniukas. – Kol dar esu aš.
Elas užsimojo. Paskutinė dvejonių kibirkštis užgeso jo sieloje – jis matė, kad nei angelų jungas, nei demonų globa neneša nieko, tik lėtą mirimą. Žmonijai nereikėjo nei dangiškų valdovų, nei pragariškų gelbėtojų.
Obsidianiniai ašmenys su jėga smigo žemyn ir perskrodė Gabrieliaus krūtinę, pataikydami tiesiai į metafizinį abiejų pradų mazgą.
Akimirkai viskas sustingo. Laikas, pelenai, vėjas ir kovojantys legionai tarsi pavirto statišku paveikslu. Tuomet iš vaiko krūtinės išsiveržė du neįtikėtino galingumo energijos srautai: akinanti, sterili balta šviesa ir tiršta, viską glemžianti juoda tamsa. Jie nesikovė tarpusavyje – jie pradėjo suktis verpetu, kurdami dvasinį sprogimą, kuris nuvilnijo per visą apverstą skliautą.
Pasigirdo klaikus, metafizinis garsas – tarsi trūktų šimtmečius žemę laikiusios grandinės.
Angelai su baisiu, metaliniu klyksmu buvo pradėti traukti atgal į savo požemius. Gatvių plyšiai, iš kurių sruvo jų šviesos pragaras, ėmė akis į akį užsiverti, lydimi griūvančių uolų dundesio. Jų sterili, protą naikinanti ugnis užgeso visiems laikams, o žemės gelmės tapo tik nebyliais akmenų kapais.
Tuo pat metu viršuje esantis demonų skliautas pradėjo skilinėti. Pilki, slegiantys dūmai, ilgus metus dusinę žmonių valią, sklaidėsi virsdami niekuo. Malachas ir jo legionai pamažu tirpo prietemoje, prarasdami savo metafizinį svorį ir ryšį su žmonių sielomis. Demono žvilgsnis, prieš jam visiškai išnykstant, prarado įniršį – jame liko tik nustebimas, kad žmonės išdrįso likti vieni.
Sprogimo banga nuslūgo. Arena paskendo spengiančioje, šimtmečius negirdėtoje tyloje.
Elas nukreipė žvilgsnį į viršų. Sunkus, dulkėtas demonų dangus išnyko. Pirmą kartą po daugelio kartų sudeginto pasaulio likučius apgaubė tikras, natūralus, gilus nakties skliautas, nusėtas tolimomis, šaltomis žvaigždėmis. Žemė po kojomis buvo rami – angelų šviesa nebeplėšė gatvių.
Ant aukuro gulėjo tik paprasto, mažo berniuko kūnas, praradęs visus kristalinius šarvus ir obsidianinius dyglius. Gabrielius mirė kaip žmogus.
Elas lėtai atsisėdo ant akmenų, paleisdamas iš rankų kruviną peilį. Aplinkui iš po griuvėsių kėlėsi tie keli sukilėliai, kurie išgyveno šią paskutinę liturgiją. Jų veiduose nebebuvo ankstesnės paranojos ar mistinio siaubo – tik beribis nuovargis ir visiškas supratimas. Ryšys nutrūko. Neliko nei angelų tironijos, nei demonų apsaugos naštos. Pasaulis buvo sugriautas, šaltas, skendintis pelenuose ir dykrose, tačiau jis pagaliau priklausė jiems. Prasidėjo amžinoji žmonijos autonomija.
Epilogas
Nuo lemtingos nakties didžiojoje arenoje praėjo penkeri metai. Pasaulis nepasikeitė per vieną akimirką – miestų griuvėsiai vis dar stūksojo kaip gotikiniai praeities skeletai, o žemę dengė dešimtmečių palikti pelenai. Tačiau kažkas esminio buvo kitaip. Oras nebebuvo persmelktas paralyžiuojančios baimės.
Elas stovėjo ant buvusios Šv. Judo katedros bokšto likučių. Dabar šis mūras nebesispaudė po slegiančiu demonų skliautu. Virš jo galvos plytėjo tikras, gilus dangus. Dienomis pro pelenų debesis pralauždavo tikri, blausūs saulės spinduliai, o naktimis virš žemės žibėdavo šaltos žvaigždės. Tai nebuvo tobula šviesa, pažadėta angelų, ir ne jauki tamsa, siūlyta demonų. Tai buvo paprastas, natūralus pasaulis.
Požemių plyšiai gatvėse buvo užversti akmenimis ir užpilti žemėmis. Angelų šviesos pragaras užsivėrė amžiams. Žmonės nebeprabusdavo vidury nakties nuo švytinčių Geizerių baimės, o jų protų nebedraskė svetimi, sterilūs chorai. Neliko ir demonų globos – tos sunkios, valią paralyžiuojančios apatijos, kuri paversdavo gyvuosius tyliais šešėliais.
Apačioje, buvusiose katakombose ir aplinkiniuose kvartaluose, matėsi judėjimas. Žmonės statė paprastus medinius būstus, degino laužus, kalbėjosi ir ginčijosi. Pirmą kartą per šimtmečius jų akyse nesimatė tos klaikios paranojos ir nepasitikėjimo. Kaimynas nebėra potencialus išdavikas; jis buvo tiesiog kitas žmogus, bandantis išgyventi.
Elas nusileido žemyn ir nuėjo link miesto aikštės. Centro pakraštyje, po vienintele gyva, iš po pelenų išdygusia laukine obelimi, stovėjo paprastas akmeninis kapas. Ant jo nebuvo nei kryžių, nei demoniškų ženklų. Tik vienas žodis, iškaltas giliomis raidėmis: Gabrielius.
Prie kapo priėjo Tomas, nešinas ryšulėliu sausų malkų. Jo veidą vis dar vagojo senos randų žymės, paliktos paskutinio mūšio, tačiau žvilgsnis buvo ramus, tvirtas.
– Šiąnakt bus šalta, Elai, – ištarė Tomas, žvelgdamas į horizontą. – Reikės stiprinti laužus.
– Svarbu, kad tai mūsų šaltis, Tomai, – tyliai atsakė Elas, ranka paliesdamas šiurkštų kapo akmenį. – Mūsų pačių žiema.
Žmonija liko viena šaltame, sugriautame pasaulyje. Nebuvo nieko, kas juos nubaustų už klaidas, ir nieko, kas ištiestų pagalbos ranką sunkią akimirką. Tai buvo sunki, alkana ir pilna darbo būtis. Tačiau kiekvienas pelenų gurkšnis, kiekvienas sunkus žingsnis ir kiekvienas randas dabar priklausė tik jiems. Amžinoji autonomija nebuvo rojus – tai buvo tiesiog laisvė būti žmonėmis.