Amžinosios tylos dažnis

PROLOGAS: Didysis nutildymas
Pradžioje buvo penki balsai.
Jie nebuvo panašūs į žmogišką kalbą. Tai buvo šviesos impulsai, gravitacinių bangų virpesiai, subatominių dalelių šokis ir gryna, nemateriali sąmonė. Penkios Didžiosios Rasės tūkstantmečius valdė visatą kaip Dirigentai. Jos sėjo gyvybę, kreipė jaunas civilizacijas evoliucijos keliais, statė megastruktūras aplink mirštančias žvaigždes ir tikėjo, kad kosmosas turi tikslą – augti, pažinti ir judėti pirmyn.
Jos manė, kad pažįsta kiekvieną tamsos kampelį. Jos klydo.
Tolimame, pamirštame visatos pakraštyje, kur laikas praranda savo linijinę tėkmę ir susisuka į nejudančius mazgus, atsirado JIS.
JIS neturėjo kūno, kurį būtų galima sudeginti plazminiais ginklais. JIS neturėjo proto, kurį būtų galima suprasti ar su juo derėtis. JIS buvo antitezė viskam, kas gyva. Kur JIS pasirodydavo, žvaigždžių sistemose nebuvo sprogimų ar kraujo praliejimo. Nebuvo jokio triukšmo. Tik staigi, viską apimanti, stingdanti ramybė.
Civilizacijos tiesiog... išsijungdavo.
Mokslininkai nustodavo ieškoti atsakymų ir palikdavo laboratorijas. Menininkai numesdavo teptukus. Motinos nustodavo maitinti kūdikius, o kariai nuleisdavo ginklus. Milijardai būtybių visoje galaktikoje likdavo sėdėti tamsoje, tuščiomis, stiklinėmis akimis žvelgdamos į niekur. Jos nebemąstė, nebėjautė baimės, skausmo ar džiaugsmo. Jos prarado tikslą. Jos tapo biologinėmis mašinomis, pamiršusiomis, kaip kvėpuoti.
Didžiosios Rasės suprato – tai ne invazija. Tai kosminis trintukas, valantis jų sukurtą tvarką. Ir tas trintukas nenumaldomai artėjo prie visatos centro.
Tačiau pačiame silpniausiame, jauniausiame pasaulyje, kurio Didieji Dirigentai net nelaikė verto dėmesio, viena maža mergaitė pabudo vidury nakties. Kol jos tėvai sėdėjo lovose nejudėdami kaip akmeniniai stabai, ji pajuto, kaip pro jos kambarį praplaukia kažkas begalinis, šaltas ir svetimas.
Ji buvo vienintelė visoje visatoje, kuri JO neišsigando. Ji buvo vienintelė, kuri JĮ išgirdo.
1 DALIS: Tolimas aidas
Oskos planeta niekada nežinojo tikros tamsos. Jos danguje nuolat žėrėjo trys violetiniai mėnuliai, o horizontą rėžė ryškūs kaimyninių ūkų ūkai, nudažantys naktis švelnia neonine šviesa. Tai buvo jaunas, triukšmingas pasaulis, pilnas dūzgiančių viršgarsinių traukinių, neoninių reklamų ir milijardų gyventojų, nuolat skubančių į ateitį. Oskiečiai buvo smalsi rasė – jie neseniai išmoko keliauti tarp žvaigždžių ir troško užkariauti galaktiką.
Tačiau dvylikametė Lėja nekentė šio triukšmo.
Ji sėdėjo ant savo kambario palangės, prispaudusi kaktą prie vėsaus, sintetinio stiklo. Jos rankose virpėjo nedidelis mechaninis laikrodis – senovinis reliktas, kurį tėvas rado vienoje iš ekspedicijų. Tik-tak, tik-tak. Šis garsas buvo vienintelis dalykas, padedantis jai nusiraminti.
Lėja skyrėsi nuo kitų oskiečių. Nuo pat gimimo jos smegenų bioskenai rodė anomaliją – dalis jos neuronų vibravo keistu, moksliškai nepaaiškinamu dažniu. Gydytojai tai vadino „sensoriniu triukšmu“, tačiau Lėjai tai buvo kažkas kita. Ji jautė erdvę. Ji jautė žvaigždžių pulsą.
Ir pastarąsias tris dienas tas pulsas lėtėjo.
– Lėja, tu vėl nemiegi? – durų staktoje pasirodė tėvas. Jo akys, paprastai degusios moksliniu azartu, šį vakarą atrodė kažkokios pavargusios, prigesusios. Jis buvo astrofizikas, dirbantis prie planetos ankstyvojo perspėjimo sistemų.
– Tėti, ar tu girdi? – sušnabždėjo mergaitė, neatitraukdama akių nuo lango.
– Ką girdžiu, mažyle? Traukinius? Miestą?
– Ne. Tylą. Ji ateina iš šiaurės rytų dangaus sektoriaus. Kaip koks... juodas aidas. Jis ryja garsus.
Tėvas sunkiai atsiduso, prieidamas ir ranka perbraukdamas jai per plaukus.
– Tu tiesiog pervargai. Visi dabar šiek tiek įsitempę. Observatorijoje turime techninių nesklandumų. Dingo ryšys su keliu tyrimų zondu už tryliktojo sektoriaus. Tikriausiai magnetinė audra. Eik miegoti.
Lėja nieko neatsakė. Ji žinojo, kad tai ne magnetinė audra. Magnetinės audros nesukelia fizinio šaltumo jausmo tiesiai krūtinėje.
Kai tėvas išėjo, mergaitė vėl pažvelgė į dangų. Ir tada tai įvyko.
Vienas iš trijų purpurinių mėnulių, esantis toliausiai šiaurėje, staiga prarado savo šviesą. Ne taip, lyg jį būtų uždengęs debesis. Šviesa tiesiog išsijungė, tarsi kas būtų užpūtęs žvakę. Tuo pat metu Lėjos ausyse pasigirdo baisus, žemas ūžesys – garsas, kurio nebuvo ore, bet kuris vibravo tiesiai jos kaukolės viduje. Tai buvo lyg milžiniško, tūkstančių mylių ilgio audeklo rėžimas per pusę.
JIS atėjo.
Lėja pašoko nuo palangės, jos širdis plakė kaip pašėlusi. Ji išbėgo į koridorių, norėdama rėkti, perspėti tėvus, bet vos žengusi kelis žingsnius sustojo.
Namų svetainėje degė holovizoriaus ekranas, rodantis naktines naujienas, tačiau pranešėjo balsas buvo dingęs. Ekrane mirgėjo tik pilki trikdžiai. Ant sofos sėdėjo jos motina. Rankoje ji laikė pusiau nugertą šiltos arbatos puodelį. Arbata lėtai lašėjo ant kilimo, tačiau motina nereagavo. Jos žvilgsnis buvo įsmigęs į tuščią sieną. Jos veide nebuvo nei baimės, nei skausmo. Tik visiška, absoliuti tuštuma.
– Mama? – Lėjos balsas sudrebėjo. Ji pribėgo, sugriebė motinos ranką. Ji buvo šilta, pulsas plakė ritmingai ir ramiai. Bet mamos akyse nebėra mamos. Tik stiklinis, negyvas atspindys.
Lėja atsisuko į tėvo darbo kambarį. Tėvas sėdėjo prie savo terminalo. Jo pirštai kabojo virš klaviatūros, pasiruošę įvesti kažkokį kodą, bet taip ir sustojo ore. Jis nejudėjo. Jis tiesiog žiūrėjo į juodą ekraną.
– Tėti! Pabusk! Kas vyksta?! – mergaitė pradėjo jį purtyti, tačiau tėvo kūnas buvo sunkus ir pasidavė judesiams lyg lėlė. Jis net nemirksėjo.
Lėja pribėgo prie didžiojo svetainės lango, žvelgiančio į megapolį. Vaizdas už lango privertė jos kraują sustingti.
Mieste nebemirgėjo reklamos. Skraidantys automobiliai ir traukiniai nebuvo sudužę – jų automatinės sistemos tiesiog saugiai nutupdė transporto priemones ant žemės arba paliko jas kaboti ore. Gatvėse stovėjo tūkstančiai žmonių. Niekas nerėkė. Niekas nebėgo. Milijoninis miestas, sekundę prieš tai dūzgęs nuo gyvybės, dabar skendėjo kapinių tyloje. Žmonės tiesiog stovėjo arba sėdėjo ten, kur juos užklupo Šis jausmas, pakėlę galvas į naktinį dangų.
O danguje, užgesusio mėnulio vietoje, Lėja pamatė TĄ.
Tai nebuvo laivas. Tai nebuvo planeta. Tai buvo milžiniškas, viską apimantis juodumos plyšys, neturintis aiškių ribų. Atrodė, kad pati visatos erdvė toje vietoje suplyšo, o iš plyšio sunkiasi nematomi, šalti čiuptuvai, siurbiantys iš pasaulio bet kokį norą judėti, mąstyti ir gyventi.
Lėja pajuto, kaip šaltis pradeda lėtai kilti ir jos kojomis. Jos protas akimirkai pasidavė gundančiai minčiai: „Kam kovoti? Kam skubėti? Pasiduok. Tiesiog sėdėk. Viskas baigta. “
Savo rankoje ji pajuto aštrų skausmą. Nesąmoningai ji taip stipriai suspaudė mechaninį laikrodį, kad jo metaliniai krumpliaračiai įsirėžė jai į delną. Ištekėjo lašas šilto, raudono kraujo. Tik-tak, tik-tak. Laikrodis vis dar ėjo. Laikas vis dar judėjo.
Mergaitė giliai įkvėpė, priversdama savo protą išsivalyti nuo JO gundymo. Ji suprato baisią tiesą: jos planeta ką tik mirė, nors visi jos gyventojai vis dar kvėpavo. Ir ji buvo vienintelė likusi gyva šioje begalinėje, baisioje tyloje.
2 DALIS: Žvaigždžių tyla
Penkių Didžiųjų Rasių viršūnėje baimė buvo pamiršta sąvoka. Šimtmečius jie valdė galaktikas iš „Citadelės-0“ – milžiniškos, tarpdimensiniame plyšyje paslėptos kosminės stoties. Čia nesiekė įprasti laiko dėsniai. Čia sprendėsi milijardų civilizacijų likimai.
Didžiajame Amfiteatre aplink holografinį visatos modelį levitavo keturių rasių lyderiai. Penktoji rasė – Aetheliai, grynos šviesos ir energijos būtybės – pulsavo pačiame salės centre, tiesiogiai sujungti su visatos stebėjimo tinklu.
– Oskos sistema užgeso prieš tris mikro-ciklus, – sužvairavo Archonų, biomechaninių būtybių, atstovas. Jo metalinis balsas aidėjo per garsiakalbius. – Jokių radiacijos pliūpsnių. Jokių gravitacinių anomalijų. Tiesiog nulinis intelektualinis aktyvumas.
– Vėl tas pats, – sušnypštė Chitinų – milžiniškų, kristalinių vabzdžių, valdančių kolektyvinį protą – valdovė. – Pirmiausia nukentėjo devintasis sektorius. Tada vienuoliktasis. Dabar Oskos. Šis reiškinys juda geometrine progresija link mūsų branduolio.
– Ar mūsų kariniai zondai aptiko priešą? – paklausė Silikatų, seniausios akmeninių titanų rasės, lyderis. Jo balsas skambėjo kaip tektoninių plokščių trintis.
Ekrane pasirodė paskutiniai duomenys iš Oskos planetos orbitoje paliktų stebėjimo stočių. Vaizdas buvo šiurpinantis. Planetos miestai švietė, gamyklos dirbo automatiniu režimu, tačiau visi gyvybės rodikliai rodė... nieko. Tai nebuvo mirtis. Tai buvo absoliuti būties pauzė.
– Tai ne karinė invazija, – staiga suvirpėjo centrinis Aethelių šviesos kokonas. Jų balsas skambėjo kaip tūkstančiai vienu metu giedančių balsų, tačiau šįkart jame jautėsi virpulys. – Mes bandėme prisijungti prie Oskos gyventojų telepatinio tinklo. Ten nėra nieko. Tik... Sienos. Už jų girdisi kažkas, kas nepriklauso mūsų laikui.
Amfiteatre įsiviešpatavo nejauki, slegianti tyla. Didžiosios Rasės tūkstantmečius nukreipdavo evoliuciją, naikindavo agresyvias rūšis ir kurdavo tvarką. Jos manė, kad kontroliuoja viską. Tačiau dabar jos susidūrė su kažkuo, kas ignoravo jų technologijas ir ginklus.
– Turime sunaikinti tą sektorių, – šaltu tonu pasiūlė Archonas. – Išdeginti Oskos žvaigždę. Paversti ją juodąja skyle. Izoliuoti užkratą.
– Tai ne užkratas, – sušuko Aethelis, o jo šviesa sekundei tapo kraujo raudonumo. – Mes stebėjome zondų siunčiamus vaizdo įrašus prieš jiems išsijungiant. Žmonės Oskos planetoje nekenčia. Jie nekovoja. Jie tiesiog pasiduoda. Ši jėga... JIS... išjungia patį norą egzistuoti. Jei pasiųsime laivyną, mūsų kariai tiesiog nuleis ginklus ir atvers šliuzus.
– Tai reiškia, kad mes esame bejėgiai? – Chitinų valdovės kristalai suvirpėjo iš baimės.
– Ne visi, – staiga prabilo Aethelis, nukreipdamas ilgą šviesos spindulį į holografinio žemėlapio pakraštį, kur tamsavo Oskos planeta. – Prieš pat nutylant planetos ryšiui, mūsų giluminiai skeneriai užfiksavo vieną anomaliją. Vieną vienintelį tašką visoje sistemoje, kuris priešinasi Tylai. Jo dažnis keistas. Jis... skaičiuoja laiką.
– Kas tai? – paklausė Silikatas.
– Gyva būtybė. Maža mergaitė. Šiuo metu ji yra vienintelis mąstantis taškas dešimties šviesmečių spinduliu. JIS jos nepalietė. Tiksliau, ji atsisako būti išjungta.
Didžiųjų Rasių lyderiai susižvalgė. Jie, valdantys žvaigždes ir keičiantys planetų orbitas, buvo priversti pripažinti, kad jų vienintelė viltis suprasti šį kosminį košmarą yra viena jaunos, primityvios rasės atstovė, sėdinti mirusiame pasaulyje.
– Siųskite greitaeigį „Šešėlio“ klasės laivą, – įsakė Archonas. – Privalome ją paimti, kol TAS nesuprato, kad viena siela išsprūdo iš JO tinklo.
3 DALIS: Penkių taryba
„Citadelės-0“ Didžiajame Amfiteatre tvyrojo ledinė, beveik apčiuopiama įtampa. Istorijos metraščiuose šis momentas turėjo būti neįmanomas. Penkios Didžiosios Rasės tūkstantmečius kariavo slaptus karus, varžėsi dėl resursų ir manipuliavo jaunesnėmis civilizacijomis, kad užsitikrintų savo dominavimą. Tačiau dabar, priešais juos besisukanti holograma rodė, kaip plečiasi visiška tamsos dėmė, prarijusi jau tris galaktikos sektorius.
Amfiteatro centre levitavo monumentalus, juodo stiklo stalas. Prie jo pirmą kartą fiziškai susitiko visi penki lyderiai:
• Archonų vyriausiasis konstruktorius – biomechaninis pusiau žmogus, pusiau mašina, kurio gyslomis tekėjo sintetinė alyva.
• Chitinų imperatorė – milžiniška, švytinti kristalinė būtybė, kurios sparnų virpėjimas paprastai reikšdavo ištisų planetų mirties nuosprendį.
• Silikatų titanas – amžinas kaip pati uoliena, kurio kūne mirgėjo brangakmenių gyslos.
• Aethelių šviesos suverenas – bekūnė energetinė esybė, spinduliuojanti gryną intelektą.
• Ir penktieji – Nomadai, paslaptinga, klajojanti rasė, gyvenanti tarpžvaigždiniuose laivuose-miestuose, savo veidus slepianti po veidrodinėmis kaukėmis. Niekas nežinojo jų tikrosios išvaizdos, bet jų technologijos, manipuliuojančios erdve, buvo nepralenkiamos.
– Šis paktas nėra draugystė, – sunkiai, lyg kristalams dūžtant, prabilo Chitinų imperatorė. – Tai išlikimo aktas. Jei mes nesuvienysime savo laivynų ir mokslinių resursų, neliks nieko, kas mus prisimintų.
Ant stalo paviršiaus nušvito penki rankų – ir gniaužtų – atspaudai. Oficiali koalicija buvo pasirašyta. Penkių rasių laivynai, sudarantys milijonus kovinių laivų, pradėjo judėti link vieno taško – Oskos sistemos perimetro. Jie ketino sukurti neperžengiamą karinį kordoną.
Tačiau kol taryba dalinosi valdžios sferomis, tamsiajame visatos pakraštyje „Šešėlio“ klasės zondas jau vykdė savo misiją. Tai buvo Nomadų laivas – nematomas skeneriams, greitesnis už šviesą, valdomas dirbtinio intelekto ir vieno piloto, vardu Kaenas. Jo užduotis buvo paprasta: pagrobti anomaliją – oskiečių mergaitę.
– Artėju prie Oskos planetos, – Kaeno balsas perskrodė Citadelės komunikacijos kanalus. – Vizualinis kontaktas... Palaukite. Kažkas negerai.
Citadelės ekrano centre vaizdas iš laivo kamerų pradėjo trūkinėti. Oskos planeta, kurią vos prieš kelias valandas supo gyvybės pulso likučiai, dabar atrodė lyg apirusi. Jos trys mėnuliai nebejudėjo savo orbitose – jie buvo sustoję, tarsi laikas toje vietoje būtų tiesiog sukietėjęs į želė.
– Kaenai, praneškite būseną, – įsakė Archonų konstruktorius.
– Prietaisai... jie nerodo pavojaus. Bet jie lėtėja. Variklių dažnis krenta. Ne dėl gedimo. Jie tiesiog... nenori dirbti. Aš... aš jaučiu tai.
– Ką tu jauti? – į tarybos pokalbį įsiveržė Aethelis.
– Čia taip ramu, – Kaeno balsas staiga pasikeitė. Neliko baimės. Neliko skubos. Jis skambėjo mieguistai, gundančiai ramiai. – Kodėl mes visada skubame? Taryba, karas, misijos... Tai taip beprasmiška. Aš tiesiog išjungsiu deguonies tiekimą. Noriu pamiegoti.
– Kaenai! Tai TAS! – suriko Archonas. – Įjunk automatinį pilotą! Negalvok apie tai!
– Automatinis pilotas taip pat miega... – sušnabždėjo Kaenas. Ryšio linijoje pasigirdo tik tylus, ritmingas traškesys. Tai nebuvo baltasis triukšmas. Tai buvo tas pats žemas, vibruojantis garsas, kurį Lėja girdėjo savo kambaryje. JO artėjančios Tylos zona užvėrė spąstus aplink gelbėjimo laivą.
Citadelėje įsiviešpatavo panika. Galingiausi visatos valdovai suprato, kad jų ką tik pasirašyta koalicija ir milijoniniai laivynai yra beverčiai, jei kareiviai pasiduos priešui net nepakėlę ginklų.
Tuo metu Oskos planetoje Lėja stovėjo savo namų balkone. Ji matė, kaip į planetos atmosferą, lėtai smarkiai kibirkščiuodamas ir mesdamas dūmų uodegą, krenta juodas, trikampis Nomadų laivas. Ji užsimerkė. Jos galvoje vėl pasigirdo TAS balsas, tik šįkart jis buvo garsesnis: „Tyla yra tvarka. Judėjimas yra skausmas. Pasiduok. “
Mergaitė stipriau suspaudė mechaninį laikrodį delne. Kraujas jau buvo pridžiūvęs, bet skausmas padėjo išlaikyti sąmonę.
– Ne, – sušnibždėjo ji į tamsą. – Aš noriu gyventi.
4 DALIS: Pažymėtoji
Nomadų laivas rėžėsi į megapolį ne su trenksmu, o su baisiu, gurgždančiu metalo dejavimu. Kadangi planetos atmosferoje fizikiniai dėsniai jau atrodė tarsi aptirpę, laivas nesprogo. Jis tiesiog nuslydo per dangoraižių stogus, rėžėsi į centrinę aikštę ir sustojo, pakibęs virš fontano, kurio vanduo buvo sustingęs į keistas, nejudančias stiklo skulptūras.
Lėja bėgo per mirusį miestą. Šis pasivaikščiojimas buvo baisesnis už bet kokį košmarą. Gatvėse stovėjo tūkstančiai oskiečių. Štai restorano terasoje sustingusi pora: vaikinas buvo bepradedąs šypsotis, jo lūpos pusiau praviros, o mergina žiūrėjo į jį visiškai tuščiomis, stiklinėmis akimis. Niekas nekvėpavo, tačiau niekas ir nemirė – jų širdys tiesiog plakė kartą per kelias minutes. Jie buvo įstrigę JO sukurtoje amžinoje pauzėje.
Mergaitė jautė, kaip su kiekvienu žingsniu jos kūnas sunkėja. „Sustok. Atsisėsk šalia jų. Čia nėra skausmo. Nėra baimės, “ – šnibždėjo TAS tiesiai jos kaukolėje. Kiekvienas JO žodis atrodė šiltas, sunkus ir gundantis. Lėja vėl spustelėjo sužeistą delną. Skausmas suveikė kaip žaibas. Ji suklupo, bet nepasidavė.
Pasiekusi laivo nuolaužas, ji pamatė pravirą šoninį šliuzą. Viduje tvyrojo dūmai, tačiau jie nekilo aukštyn – jie tiesiog kabojo ore kaip pilki debesys.
Piloto kabinoje Lėja rado Kaeną. Nomadų pilotas sėdėjo krėsle, jo veidrodinė kaukė buvo įskelta, o pro plyšį matėsi pilka, beasmenė oda. Jo rankos kabojo palei šonus.
– Kaenai! Kelkis! – Lėja sugriebė jį už pečių ir ėmė purtyti.
Nomadas lėtai pasuko galvą. Jo akys buvo užtrauktos balta, nepermatoma plėvele.
– Tyla... ji tokia graži, – sukuždėjo jis, jo balsas buvo lyg dulkės. – Kam judėti? Judėjimas sukelia trintį. Trintis sukelia karštį. Karštis sukelia mirtį. Tyla yra amžina.
Lėja suprato – JIS jau beveik visiškai jį ištrynė. Jei ji dabar nepadės Kaenui, laivas niekada nebeišskris iš šio prakeikto pasaulio. Ji pridėjo savo kruviną ranką tiesiai prie Kaeno kaktos, ties ta vieta, kur jos smegenų anomalija vibravo stipriausiai. Ji nebebandė blokuoti to „sensorinio triukšmo“. Ji paleido jį visą, nukreipdama savo biologinį laiko dažnį tiesiai į Nomado protą.
Tik-tak, tik-tak.
Kaenas staiga aiktelėjo. Jo kūnas persigando, prasidėjo konvulsijos. Balta plėvelė ant jo akių suplyšo, o veidrodinėje kaukėje atsispindėjo Lėjos veidas.
– Tu... tu skaičiuoji laiką... – pro sukastus dantis išleido jis, sugrįžtant sąmonei. – Kaip tu tai darai? Man skauda. Man taip skauda mąstyti.
– Mes turime bėgti! – sušuko Lėja, jausdama, kad jos pačios jėgos senka. – JIS žiūri tiesiai į šį laivą. JIS žino, kad tu pabudai!
Už laivo langų tamsa sutankėjo. Juodasis plyšys danguje pradėjo lėtai suktis, o iš jo nusidriekė milžiniškas, nematomas, bet aiškiai jaučiamas gravitacijos čiuptuvas, smingantis tiesiai į jų kvadratą. Erdvė aplink laivą pradėjo trauktis, o laikas – visiškai stoti.
Kaenas, drebančiomis rankomis, persijungė į rankinį laivo valdymą. Jo rasės sukurti varikliai sudejavo, priešindamiesi stingdančiai tamsai.
5 DALIS: Susitikimas tamsoje
„Šešėlio“ klasės laivas išsiveržė iš Oskos atmosferos paskutinę sekundę, palikdamas užnugaryje visiškai nejudančią, pilką planetą. Kosmoso gilumoje Kaenas aktyvavo tarpdimensinį šuolį. Po akimirkos laivas išniro virš „Citadelės-0“ – milžiniško, besisukančio žiedo, apsupto tūkstančių karinių flagmanų.
Kai Lėjos koja žengė ant sterilių, švytinčių Citadelės grindų, jos nepasitiko su gėlėmis ar orkestru. Ją apsupo būrys ginkluotų Archonų karių-dronų, o aplinkui iškart nušvito dešimtys skenuojančių lazerių.
– Anomalija saugiai pristatyta, – mechaniškai pranešė vienas iš sargybinių.
Mergaitė buvo nugabenta ne į priėmimo salę, o į Giluminės Diagnostikos laboratoriją. Tai buvo šalta, pusiau permatoma patalpa, kurioje fiziniai kūnai buvo tiriami subatominiame lygmenyje. Virš Lėjos pakibo trys didžiuliai holografiniai ekranai, kuriuose žaliai mirgėjo jos smegenų bioskenai.
Aplink tyrimų stalą susirinko Didžiųjų Rasių mokslininkai. Čia nebuvo užuojautos. Archonų vyriausiasis konstruktorius lėtai leido savo biomechaninius čiuptuvus-zondus arti mergaitės smilkinių, o Chitinų imperatorė iš tolo stebėjo, kaip Lėjos biologinis lauko dažnis reaguoja į dirgiklius.
– Tai neįtikėtina, – pasakė Archonas, jo balse nesijautė jokių emocijų, tik šaltas, mokslinis smalsumas. – Jos smegenų laiko skiltis turi mutaciją. Ji generuoja nuolatinį chronologinį virpesį. Ji veikia kaip biologinis laikrodis, kuris neleidžia išorinei entropijai sustabdyti jos vidinių procesų. Ji yra imuninė.
– Jei ji imuninė, jos smegenų audinys gali būti raktas, – sušnypštė Chitinų imperatorė, jos kristaliniai gniaužtai susilietė su šiurpiu garsu. – Mums reikia išgauti šį dažnį. Turime atlikti vivisekciją. Jos smegenų ląstelių sintezė leis mums sukurti vakciną mūsų kareiviams.
– Ne! – sušuko Kaenas, stovintis prie laboratorijos durų. – Ji išgelbėjo mane! Be jos mes neturėtume jokių duomenų. Ji mąsto, ji jaučia. Jūs negalite jos tiesiog išardyti dalimis!
– Tylos, Nomade, – nukirto Silikatų titanas, jo balsas sudrebino patalpos sienas. – Vieno primityvaus padaro gyvybė yra niekas, palyginti su penkių didžiųjų civilizacijų išlikimu. Jei jos mirtis išgelbės milijardus, ji bus paaukota.
Lėja gulėjo ant stalo, prispausta nematomų jėgos laukų. Ji matė, kaip virš jos veido pradeda kilti aštrus plazminis skalpelis. Didžiosios Rasės buvo per daug arogantiškos, kad matytų joje asmenybę – joms ji buvo tik retas, naudingas įrankis, laboratorinė žiurkė, kurią galima paaukoti vardan jų pačių imperijų saugumo.
Tačiau tuo metu, kai skalpelis jau turėjo paliesti jos odą, Lėjos akys staiga tapo visiškai juodos. Pro ją praėjo stipri energetinė banga, išjungusi visus laboratorijos skenerius.
– Jūs kvailiai... – ištarė Lėja, tačiau tai nebuvo jos balsas. Tai buvo tūkstančių aidų mišinys. – Jūs manote, kad galite nukopijuoti tai, ko nesuprantate? JIS jau čia. Ir JIS mato jus per mane.
Laboratorijos šviesos sumirgėjo ir pradėjo lėtai gęsti viena po kitos. Citadelės gilumoje pasigirdo tas pats šiurpus, žemas, vibruojantis ūžesys.
6 DALIS: Infekcija plinta
Citadelės laboratorijoje įsiviešpatavo dygli tamsa. Raudoni avarinio apšvietimo žibintai nudažė sterilias sienas kraujo spalva, o ore pakibo tas pats slegiantis, duslinantis šaltis. Plazminis skalpelis virš Lėjos veido užgeso, jėgos laukai susilpnėjo, ir mergaitė sunkiai kvepuodama nusirito nuo tyrimų stalo.
– Kas vyksta?! – suriko Archonų konstruktorius, jo biomechaniniai čiuptuvai nervingai traukėsi. – Mūsų apsaugos skydai negalėjo būti pramušti! Citadelė yra tarpdimensiniame plyšyje!
– Skydai sveiki, – pasigirdo stingdantis Aethelių šviesos suvereno balsas, sklindantis per laboratorijos garsiakalbius. Tačiau jo tonas buvo keistas. Paprastai aktyviai pulsuojanti jo energija dabar blėso, lėtėjo, virstant niūria, nejudančia melsva šviesa. – JIS neatėjo iš išorės. Mes patys JĮ įsileidome. Kai pradėjote skenuoti mergaitės laiko skiltį, jūsų emisiniai spinduliai sukūrė tiltą. JIS pasinaudojo jos dažniu kaip durų raktu.
Lėja tvirtai sugriebė už rankos pribėgusiam Kaenui. Jos pačios galvoje triukšmas buvo toks stiprus, lyg tūkstančiai būgnų muštų vienu metu, tačiau tarp šio triukšmo ji aiškiai skyrė JO šnabždesį. JIS nebuvo piktas. JIS tiesiog norėjo, kad viskas sustotų.
– Mes turime bėgti, – sušnibždėjo Lėja Kaenui. – Jie nežino, ką daryti. Jie bandys su juo kovoti ginklais, bet tai tik sustiprins JĮ.
Laboratorijos durys automatiškai užsiblokavo, tačiau Kaenas, pasinaudojęs savo rasės erdvės manipuliacijos įrenginiu, sugebėjo trumpam iškreipti molekulinę durų struktūrą. Jie išsmuko į platų, viršutinį Citadelės koridorių, vedantį link Didžiojo Amfiteatro. Vaizdas, kurį jie išvydo, kėlė tikrą siaubą.
Paranoja plito greičiau nei pati Tyla. Didžiųjų Rasių kariai ir tarnautojai, panikuodami dėl dingusios energijos, pradėjo elgtis chaotiškai. Archonų kariai-dronai, kurių organinės smegenų dalys pirmosios pajuto apatiją, pradėjo suktis ratu, o jų metalinės galūnės be tikslo rėžė kosminės stoties sienas.
– Žiūrėk, – Lėja parodė į stiklinę sieną, už kurios matėsi pagrindinė Amfiteatro salė.
Ten Silikatų titanas stingo tiesiai savo soste. Jo akmeninis kūnas, tūkstantmečius atlaikęs planetų sprogimus, pradėjo trauktis, o jo viduje švietusios brangakmenių gyslos blėso, virstant paprastu, pilku granitu. Jis tiesiog nustojo palaikyti savo gyvybinių jėgų srautą. Jo protas pasidavė beprasmybei.
Chitinų imperatorė, jausdama, kad jos kolektyvinis protas praranda ryšį su milijonais savo rūšies atstovų, puolė į visišką beprotybę. Ji pradėjo savo kristaliniais gniaužtais draskyti aplinkinius Archonų sargybinius, rėkdama apie tamsą, kuri graužia jos pačios mintis iš vidaus.
– Jie žūsta, – Kaeno kaukėje atsispindėjo panika. – Jei Didžiosios Rasės pasiduos čia, visos likusios visatos civilizacijos liks be apsaugos.
– Jie nežūsta. Jie tiesiog... išsijungia, – pasakė Lėja, spausdama savo ištikimąjį mechaninį laikrodį. Ji jautė, kaip JO dėmesys nusisuka nuo jos ir susitelkia į galingiausius visatos protus. Jiems reikėjo rasti būdą, kaip juos pažadinti, kol visa Citadelė netapo dar vienu nejudančiu kapu.
7 DALIS: Pirmoji auka
Siaubas Citadelėje pasiekė kritinį tašką, kai Chitinų rasės kolektyvinis protas patyrė visišką kolapsą. Kadangi milijardai šios rasės būtybių visoje galaktikoje buvo susieti vienu telepatiniu tinklu, JO įtaka per imperatorę persidavė akimirksniu. Tai buvo žaibiškas, monumentalus nutildymas.
Už Citadelės langų, kosminėje erdvėje, stovėjo tūkstančiai Chitinų biosfėros laivų. Staiga visų jų švytintys organiniai varikliai užgeso. Milžiniški, šarvuoti laivai, sekundę prieš tai buvę pasiruošę kovai, tiesiog prarado kryptį ir pradėjo inertiškai dreifuoti, rėždamiesi vieni į kitus. Viduje buvę kariai ir darbininkai nenumirė – jie tiesiog atsisėdo ant grindų, suglaudė savo kristalinius sparnus ir sustingo, pasidavę amžinai apatijai. Chitinų rasė, viena iš penkių visatos kolonų, oficialiai kapituliavo. Jos nebemėgino priešintis.
– Jų nebėra... – Kaeno balsas drebėjo, kai jis stebėjo gesantį Chitinų laivyną. – Viena iš penkių rasių ištrinta be vienintelio šūvio. Kas toliau?
– Likę trys vis dar kovoja, bet jie elgiasi neteisingai, – Lėja tvirtai sugriebė Kaeną už apsauginio kostiumo rankovės. – Jie bando izoliuoti savo protus skydas, bet TAS maitinasi jų baime ir noru pasislėpti. Turime patekti į pagrindinį valdymo centrą.
Mergaitė jautė, kad jos pačios mutacija pradeda keistis. Spausdama mechaninį laikrodį, ji suprato, kad negali tiesiog saugoti savo pačios sąmonės. Ji privalėjo išmokti projektuoti savo laiko dažnį į išorę. Lėja giliai įkvėpė, susikaupė ir vizualizavo savo smegenų pulsą kaip besiplečiančią bangą.
Eidami tamsiais, paranojos apimtais koridoriais, jie sutiko grupę pasimetusių Archonų mokslininkų. Šie jau buvo bepasiduodantys – jų mechaninės akys blanko, o judesiai lėtėjo. Lėja užsimerkė ir leido savo „sensoriniam triukšmui“ pasiekti juos. Banga nusidriekė per patalpą, ir Archonai staiga aiktelėjo, jų sistemose vėl sužibo gyvybės signalai, o pirštai pradėjo judėti. Jos dažnis trumpam suveikė kaip skydas, sugrąžinantis norą mąstyti ir veikti.
– Tai veikia... bet aš negaliu išlaikyti to ilgai, – išsekusi Lėja susmuko, ant jos kaktos išsipylė šaltas prakaitas. Kaina už kitų gelbėjimą buvo milžiniška – kiekvienas sužadintas protas siurbė jos pačios gyvybines jėgas.
Padedami atsipeikėjusių Archonų, Lėja ir Kaenas pasiekė pagrindinį ryšio centrą. Čia likusių trijų rasių valdovai – Archonai, Silkatai ir Aetheliai – jau buvo pasiruošę aktyvuoti desperatišką planą: sunaikinti Citadelę ir visus aplinkinius sektorius, tikėdamiesi, kad ugnies siena sustabdys plintančią tamsą.
– Sustokite! – sušuko į salę įsiveržusi Lėja. – Ugnis JO nesustabdys. Turime sujungti tai, kas liko iš jūsų technologijų, ir sukurti kažką, kas kontroliuoja patį laiką.
8 DALIS: Laiko paradoksas
Pasiūlymas naikinti Citadelę buvo atšauktas paskutinę minutę. Aethelių šviesos suverenas, bendradarbiaudamas su Lėja, suprato kosminio košmaro dėsningumą. Energetinė rasė suvokė, kad TAS reaguoja į pačią evoliucijos spartą. Kuo greičiau civilizacija skriejo į ateitį, tuo stipriau JIS ją traukė atgal į pradinę entropijos ramybę.
– Mums reikia ne ginklo, o inkaro, – Aethelio balsas vibravo mirgančioje ryšio salėje. – Inkaras turi sustabdyti laiko tėkmę aplink mus, sukurdamas nekintančią chronologinę kilpą. Jei neliks ateities, JO trauka išnyks.
Lėja tapo šio projekto šerdimi. Mokslininkai sujungė jos smegenų impulsus su Nomadų erdvės keitikliais ir Archonų biomechaniniais generatoriais. Tačiau vos jiems pradėjus montuoti įrenginį, pati realybė aplink Citadelę ėmė irti. JO artumas pradėjo spausti erdvę, ir laikas stotyje sukietėjo, prarasdamas savo linijinę tėkmę.
Koridoriuose prasidėjo tikras košmaras. Bėgdamas link reaktoriaus, Kaenas staiga sustojo – priešais jį stovėjo jis pats, tik keliomis valandomis jaunesnis, vis dar su sveika, neįskelta veidrodine kauke. Praeities Kaenas pakėlė ranką, tačiau po akimirkos pavirto pilkomis dulkėmis. Kitame stoties gale Archonų mokslininkai pamatė savo pačių kūnus, jau pasidavusius Tylai, sėdinčius prie terminalų, kurie dar net nebuvo pastatyti.
– Lėja, paskubėk! – rėkė Kaenas, bandydamas išvengti pro šalį skriejančių praeities įvykių vaizdinių. – Erdvė traukiasi! Sienos nyksta!
Siaubą kėlė tai, kad kambariuose pradėjo maišytis ne tik laikas, bet ir garsai. Buvo galima girdėti prieš tūkstantmetį vykusius tarybos posėdžius, persipynusius su šiandieniniu Chitinų laivyno tyliu dūžtančiu aidu. Pasaulis aplink juos virsto chaotišku praeities ir ateities koliažu, kurį lėtai rijo viską apimanti juoduma.
Lėja sėdėjo reaktoriaus centre, apsupta švytinčių kabelių. Jos pačios mintys pradėjo blukti. Ji matė save mažą Oskos planetoje, žaidžiančią su tėvais, ir tuo pat metu jautė, kaip jos būsimas „aš“ nyksta tamsoje.
– Aš nebeprisimenu mamos veido... – sukuždėjo mergaitė, iš jos akių ištryško ašaros, kurios pakibo ore, nepavaldžios gravitacijai.
– Laikykis dažnio! – sušuko Aethelis, liedamasis su jos sąmone, kad palaikytų krentantį impulsą. – Inkaras beveik paruoštas, bet JO žvilgsnis jau krypsta tiesiai į mūsų branduolį.
Už stiklo esanti kosminė tamsa staiga nustojo judėti. Juodasis plyšys danguje atsivėrė taip plačiai, kad Citadelė atsidūrė JO centre. Tai buvo akimirka, kai visa likusi visatos gyvybė sulaikė kvėpavimą.
9 DALIS: Paskutinė gynyba
Citadelė-0 virto paskutiniu gyvybės švyturiu stingdančioje kosminėje tamsoje. Likusių keturių rasių laivynai – Archonų metaliniai bastionai, Silikatų akmeniniai asteroidai-tvirtovės, švytintys Aethelių korpusai ir klajojantys Nomadų miestai-laivai – suformavo monumentalų, kelių tūkstančių kilometrų skersmens skydą aplink stoties branduolį. Jie žinojo, kad tai nėra kova dėl pergalės. Tai buvo kova dėl sekundžių.
– Laiko inkarui sugeneruoti trūksta trijų chronociklų! – per stringantį ryšį pranešė Archonų konstruktorius. – Bet TAS jau peržengė išorinį perimetrą. Mūsų kariai... jie tiesiog nuleidžia galvas. Skydas bėga iš vidaus!
Lėja sėdėjo reaktoriaus sferos centre. Jos kūnas atrodė trapus tarp milžiniškų laidų ir energetinių linijų. Ji suprato – jokie techniniai skydai JO nesulaikys. Vienintelis būdas duoti mokslininkams laiko buvo nukreipti JO žvilgsnį į save. Ji turėjo tapti gyvuoju žaibolaidžiu, sugeriančiu kosminę entropiją.
– Kaenai, – Lėja pažvelgė į Nomado pilotą, kuris rankiniu būdu blokavo reaktoriaus duris nuo stringančių saugumo dronų. – Kai tai prasidės... neleisk man pamiršti, kas aš esu.
Mergaitė užsimerkė ir visiškai atvėrė savo protą. Ji nustojo priešintis „sensoriniam triukšmui“ – ji leido savo laiko dažniui išsiveržti į kosmoso erdvę kaip akinančiam dvasiniam švyturiui.
JIS pamatė ją.
Visiškas, begalinis JO žvilgsnis smigo tiesiai į Lėjos sąmonę. Tai nebuvo fizinis skausmas. Tai buvo baisus, šaltas trintukas, kuris pradėjo lupti jos asmenybę sluoksnis po sluoksnio. JO kaina už sustabdytą laiką buvo Lėjos prisiminimai.
Pirmiausia iš jos proto išsitrynė oskiečių kalbos žodžiai. Ji pamiršo savo planetos pavadinimą. Tada išbluko skoniai, kvapai ir vaikystės vaizdai. Ji nebeprisiminė, kaip kvepia jos mamos ruošiama arbata ar kokios spalvos buvo jos kambario sienos.
– Laikykis, Lėja! – per triukšmą rėkė Kaenas, pribėgęs ir sugriebęs ją už rankų. Stoties gynybos sistemos viena po kitos sproginėjo ir geso, o pro plyšius sienose jau sunkiasi nematoma, paralyžiuojanti tamsa. – Likę tik du chronociklai!
Lėjos akys buvo visiškai juodos, o iš nosies tekėjo siaura kraujo srovė. Kiekviena sekundė trynė jos sielą. Ji pamiršo savo tėvo veidą. Ji pamiršo jo ištartus žodžius Oskos planetoje. Ji pamiršo savo pačios vardą. Jos atmintyje liko tik viena vienintelė sala – ritmingas jos rankoje mirtinai suspausto mechaninio laikrodžio garsas: Tik-tak, tik-tak. Šis garsas buvo jos paskutinis ryšys su realybe.
– Kas... kas aš? – beasmeniu balsu sukuždėjo mergaitė, nukreipdama paskutinius savo gyvybinių jėgų likučius į inkarą, kol aplinkui Didžiųjų Rasių flagmanai stingo ir virto negyvais metalo luitais.
10 DALIS: Amžina Tyla arba Nauja Pradžia
Paskutinę sekundę, kai Lėjos sąmonėje buvo beužgęstanti paskutinė jos žmogiškumo kibirkštis, laiko inkaras suveikė.
Tai nebuvo sprogimas. Tai buvo monumentalus visatos krustelėjimas, tarsi kažkas būtų staigiai patraukęs rankinį stabdį pačioje būties šerdyje. Citadelę-0 ir aplinkinius keturių rasių sektorius užliejo akinanti, sidabrinė šviesa. Erdvė aplink stotį susisuko į neperžengiamą, uždarą kilpą – laiko kišenę, visiškai izoliuotą nuo likusio kosmoso.
JO žvilgsnis nuslydo pro šalį. Kadangi šioje zonoje laikas nustojo judėti į priekį, dingo ir trintis, progresas bei evoliucija, kuriais TAS maitinosi. Entropinė jėga tiesiog nebematė šio sektoriaus. JIS nusigręžė ir lėtai nuslinko tolyn į begalinę tamsą, ieškoti kitų skubančių civilizacijų.
Kai šviesa išsisklaidė, reaktoriaus salėje įsiviešpatavo ramybė. Tai nebuvo stingdanti JO tyla, o gyva, palengvėjimo kupina tyla.
Kaenas sunkiai pakilo nuo grindų. Jo apsauginis kostiumas buvo apdegęs, o veidrodinė kaukė visiškai nukritusi, atverdama pavargusį, bet gyvą Nomadų piloto veidą. Jis pribėgo prie reaktoriaus sferos. Lėja gulėjo ant valdymo pulto, jos kvėpavimas buvo silpnas, o akys – užmerktos.
– Lėja... – Kaenas švelniai paėmė ją ant rankų.
Mergaitė lėtai pramerkė akis. Jos žvilgsnis nebebuvo juodas, jame vėl žibėjo gyvybė, tačiau jis buvo visiškai tuščias. Ji žiūrėjo į Kaeną, į švytinčius reaktoriaus kabelius, į savo rankas, bet jos veide nesimatė jokio atpažinimo ženklo. Ji pamiršo viską. Neliko nei Oskos planetos, nei jos tėvų, nei baimių. Ji buvo švarus lapas.
Tačiau jos dešiniajame delne vis dar buvo stipriai suspaustas mechaninis laikrodis. Jo spyruoklė buvo nusidėvėjusi, bet krumpliaračiai vis dar tyliai krustelėdavo. Tik-tak... tik-tak. Išgirdusi šį garsą, mergaitė silpnai nusišypsojo. Kaenui pavyko išgelbėti jos gyvybę, bet ne jos praeitį.
Praėjus keliems mėnesiams po Didžiojo Nutildymo, gyvenimas uždaroje laiko kišenėje visiškai pasikeitė. Penkių Didžiųjų Rasių paktas liko galioti, tačiau jų didybė buvo sulaužyta. Mokslininkai suprato baisią tiesą: norint, kad TAS niekada nesugrįžtų, jie privalo atsisakyti technologinio progreso. Naujų variklių kūrimas, dirbtinio intelekto evoliucija ir hiper-šuolių tyrimai buvo uždrausti amžiams.
Archonai išmontavo savo karinius dronus ir pavertė juos paprastais darbininkais. Silkatai grimzdo į gilią, lėtą meditaciją, o energetiniai Aetheliai sumažino savo švytėjimą, tapdami tiesiog švelniais stoties šviesos šaltiniais. Civilizacijos pasirinko gyventi paprastai, nekurdamos naujų ambicijų, kad vėl nepritrauktų kosminio trintuko dėmesio. Tai buvo nauja pradžia, pastatyta ant kolektyvinio asketizmo.
Lėja apsigyveno aukštajame Citadelės sode, kur augo išgelbėti įvairių planetų augalai. Ji tapo šios stoties gyvuoju simboliu ir sargu. Jos smegenų mutacija nurimo, virstant nuolatiniu, ramiu pulsu, saugančiu visą stotį.
Ji sėdėjo ant balto akmens, žvelgdama į kosmoso tamsą už stiklinio kupolo. Šalia jos prisėdo Kaenas, atnešęs jai puodelį šiltos žolelių arbatos.
– Ar tu vis dar girdi TĄ? – tyliai paklausė jis.
Mergaitė pakėlė mechaninį laikrodį, priglaudė jį prie ausies ir paklausė ritmingo kaukšėjimo. Tada ji pažvelgė į begalinę tamsą už lango, kur tolimi ūkai lėtai suko savo amžinus šokius.
– Ne, – sušnibždėjo Lėja, ir jos balsas skambėjo ramiai. – JIS toli. Bet aš žinau, kad JIS vis dar laukia, kol kas nors visatoje pradės bėgti per greitai.

EPILOGAS: Laiko likučiai
Praėjo šimtmetis nuo tos dienos, kai visata nustojo skubėti.
„Citadelės-0“ Didysis Amfiteatras, kuriame kadaise aidėjo galingi Penkių Didžiųjų Rasių ginčai dėl galaktikų valdymo, dabar skendėjo ramybėje. Ant juodo stiklo stalo, kur buvo pasirašytas išlikimo paktas, dabar gulėjo tik dulkės ir keli džiovinti augalų lapai. Didieji valdovai išsiskirstė. Jie suprato, kad didybė yra pavojinga. Ambicijos pritraukia TĄ.
Uždaroje laiko kišenėje žvaigždės nebejudėjo. Jos kabojo danguje kaip amžini, sidabriniai taškai, nudažydami kosmosą ne kintančia neonine šviesa, o pastovia, melancholiška prieblanda. Neliko hiper-šuolių, neliko naujų gamyklų, neliko noro užkariauti. Likusios keturios rasės gyveno lėtą, pasikartojantį gyvenimą, panašų į amžiną rudenį.
Aukštajame Citadelės sode, tarp purpurinių Oskos planetos krūmų, sėdėjo sena moteris. Jos plaukai buvo balti kaip žvaigždžių dulkės, o veidą rėžė gilios laiko raukšlės. Tai buvo Lėja. Nors laiko inkaras sulėtino išorinį pasaulį, jos pačios biologinis laikrodis, tūkstantį kartų atlaikęs JO smūgius, lėtai seko.
Prie jos priėjo Kaenas. Jo rasė gyveno ilgiau, tad jis atrodė beveik taip pat, kaip tą dieną, kai išplėšė ją iš dūžtančio laivo. Jis tyliai atsisėdo šalia ir padėjo ant jos kelių seną, surūdijusį mechaninį laikrodį. Jo krumpliaračiai prieš dešimtmetį nustojo suktis, spyruoklė galutinai nutrūko.
– Šiandien stoties skeneriai užfiksavo judėjimą už laiko kišenės ribų, – tyliai ištarė Kaenas, nežiūrėdamas į ją. – Tolimoje, jaunoje galaktikoje atsirado nauja rasė. Jie ką tik sukūrė savo pirmąjį šviesos greičio variklį. Jie siunčia signalus į tamsą. Jie džiaugiasi.
Lėja lėtai perbrauko pirštais per negyvą laikrodžio stiklą. Jos akyse nebuvo liūdesio. Tik gilus, amžinas žinojimas. Ji nebeprisiminė savo tėvų, savo vaikystės ar to, kaip atrodė jos gimtasis pasaulis, tačiau jos siela vis dar saugojo JO artumo randą.
– Jie skuba, – jos balsas buvo tylus kaip krentantis lapas. – Jie mano, kad tamsa yra tuščia. Jie mano, kad laikas yra jų draugas.
Mergaitė, kuri kažkada išgelbėjo visatą, pakėlė akis į nejudantį kosmoso skliautą. Kažkur ten, už jų saugios laiko kilpos ribų, begalinėje ir šaltoje tamsybėje, TAS vėl atmerkė savo nematomas akis. JIS išgirdo naują, greitėjantį gyvybės pulsą. JIS pradėjo lėtai judėti link jo.
– Tik-tak, – sukuždėjo Lėja į tamsą, nors laikrodis jos rankose jau seniai tylėjo. – Viskas prasideda iš naujo.