Traukinys į Stokholmą

Susitikimas traukinyje. Penktadienio vakaras. Traukinys iš Vilniaus važiuoja į Stokholmą pro Taliną. Trumpas sustojimas Taline, įlaipinant ir išlaipinant keleivius. Lyja. Dviviečiame kupė sėdžiu vienas, beveik snausdamas.

Staiga atsidaro durys. Įeini tu — su šlapiais juodais plaukais, nubėgusiu tušu, lūžusiu nagu. Tėški savo daiktus ant sėdynės taip piktai, kad net mane išbudini. Pasimerkiu ir prieš save išvystu tokį nekaltą, pabalusį bet tuo pačiu piktą veidą. Ryškias raudonas lūpas. Gilias mėlynas it alkano vilko akis. Mano širdis pradeda plakti stipriau.

Mūsų akys susitinka. Greitai nukreipiu žvilgsnį šalin, jausdamas, kaip mano veidas kaista iš gėdos. Gėdos, kad buvau prigautas spoksantis, gėdos, kad mano širdis atrodo tuoj iššoks iš krūtinės. Vos išlemenu „labas“ angliškai, o tu tik paslaptingai šypteli.

Mano mintys laksto galvoje, vis nerasdamos vietos, kur nutūpti. „Kas su manimi darosi? “ „Negi įsimylėjau vos pažvelgęs į tave? “ „Ne, ne, ne — taip negali būti. “ „Turiu kažką pasakyti, bet ką? Žinau tik kelias frazes anglų kalba, kurios man reikalingos šioje kelionėje. “
„My name is T. “

Tu tik pakeli akis, šypteli ir ištari: „Mara. “ Tos lūpos, tas šypsnis — ir aš vėl nukautuotas. Tyliu ir žiūriu pro lietaus plaunamą langą.

Stokholmas. Išlaipinimas. Pasigaunu taksi. Išlipu prie viešbučio. Už nugaros atsidaro dar vieno taksi durys — ir išlipi tu. Pasirodo, mes apsistoję tame pačiame viešbutyje. Negana to, tame pačiame aukšte: mūsų kambarių durys žiūri viena į kitą.

Paskubomis rakinu duris. Nesiseka. Raktai iškrenta iš rankų. Girdžiu, kaip tu, rakindama savąsias duris, kikeni. Keldamas raktus sugebu dar ir galvą stuktelėti į durų rankeną. „Po paraliais, “ pagalvoju, „na ir mulkis. “

Galiausiai įeinu į savo kambarį. Pasidedu daiktus ir pradedu mindžiukuoti pirmyn atgal. „Gal nueiti ir pasibelsti? “ „O ką pasakysiu? “ „Kodėl aš negaliu normaliai mąstyti? “ Atsisėdu ant lovos krašto, susiimu už galvos ir pagalvoju: „Kas bus, tas. “

Atidarau savo duris — ir likimo ironija: tuo pačiu metu pro savąsias išeini ir tu. Nieko nelaukęs prieinu prie tavęs, pasakau „Sorry“, prisitraukiu tave ir aistringai įsisiurbiu į tas mane iš proto variusias lūpas.