Miegančiojo šešėlis

1 skyrius: Katastrofa ant juodosios uolos
Raudonos avarinės šviesos pjaustė „Persėjo“ valdymo tilto tamsą. Sirenos kaukimas spengė ausyse, o po kojomis vibravo mirtį pranašaujantis metalo traškėjimas.
– Antrasis ir trečiasis varikliai visiškai mirę! – per triukšmą šaukė vyriausiasis inžinierius, spausdamas gęstančius jutiklinius ekranus. – Gravitacinis stabilizatorius nelaiko, mus traukia žemyn!
Tyrimų vadovė daktarė Elenė abiem rankomis įsikibo į savo konsolės kraštus. Jos žvilgsnis buvo įsmigęs į pagrindinį ekraną, kuriame pūtėsi juoda, šviesą sugerianti masė.
– Kur mes esame, navigacija? – jos balsas išliko profesionaliai šaltas, nors širdis daužėsi į šonkaulius. – Kas tai per sektorius?
– Astronominiuose žemėlapiuose čia tuštuma, daktare, – virpančiu balsu atsakė jaunas navigatorius. – Čia neturėtų būti jokio dangaus kūno. Nieko. Bet priešais mus... milžiniškas asteroidas. Netaisyklingos formos. Radarai jo nemato, vizualinis kontaktas – tik penki tūkstančiai kilometrų!
– Pasiruošti avariniam tūpimui! – įsakė Elenė, stebėdama, kaip artėja blizgantis, obsidianą primenantis paviršius. – Įjunkite atsarginius stabdžius! Smūgis po penkių, keturių...
Garsus metalo dejavimas sukrėtė visą laivo korpusą. „Persėjas“ rėžėsi į nepažįstamą uolą, slydo jos paviršiumi, skeldamas tamsias, aštrias skeveldras, kol galiausiai sustojo. Raudonos šviesos nuslopo, užleisdamos vietą spengiančiai tylai ir blausiam avariniam apšvietimui.
Elenė lėtai pakėlė galvą, nusibraukdama nuo kaktos kraujo lašą.
– Pranešti apie nuostolius. Gyvybės palaikymo sistemos?
– Veikia minimaliu režimu, – atsiduso inžinierius, nusivalydamas prakaitą. – Korpusas sveikas, bet mes įstrigome. Varikliai sulydyti. Be pagalbos iš šalies nepakilsime.
Elenė priėjo prie iliuminatoriaus. Už stiklo plytėjo absoliuti, slegianti tamsuma. Paviršius atrodė kaip juodas, poliruotas stiklas, kuris visiškai sugėrė laivo prožektorių šviesą. Šviesos spinduliai tiesiog išnykdavo uoloje, nepalikdami jokių atspindžių.
– Keista... – sumurmėjo Elenė, palietusi ranka metalinę laivo sieną. – Ar kas nors tai jaučiate?
Navigatorius pasitrynė sprandą, jo veidas buvo išbalęs.
– Daktare, man... man sunku kvėpuoti. Ne dėl deguonies. Tiesiog toks jausmas, kad kažkas stovi tiesiai man už nugaros. Slegia krūtinę.
– Ne tau vienam, – sušnabždėjo inžinierius, drebančiomis rankomis tikrindamas diagnostikos duomenis. – Ore tvyro kažkoks... nerimas. Nežinau, kaip paaiškinti. Keistas baimės skonis burnoje.
Elenė neatsakė. Ji grįžo prie savo konsolės ir įjungė seismografinius jutiklius. Ekrane pasirodė virpesių kreivė. Ji nebuvo chaotiška, kokia turėtų būti po laivo smūgio. Tai buvo ritmiška, gili, neįtikėtinai lėta banga.
– Pažvelkite į tai, – Elenė parodė į ekraną. – Kas dešimt sekundžių – mikro-impulsas. Paviršius juda.
– Seisminis aktyvumas? – paklausė navigatorius.
Daktarė Elenė lėtai papurtė galvą, jos akys išsiplėtė iš siaubo, kurį ji pati sunkiai galėjo paaiškinti.
– Ne. Tai ne žemės drebėjimas. Tai per daug sinchroniška. Per daug ritmiška. Tai primena... labai lėtą, gilių plaučių kvėpavimą.
Laivo viduje pasidarė pastebimai šalčiau, o tyla už lango atrodė gyva, stebinti kiekvieną jų judesį.
2 skyrius: Keturių rasių aljansas
„Persėjo“ valdymo tilte tvyrojo ledinė tyla, kurią kas kelias sekundes nutraukdavo tik ritmiškas, žemo dažnio uolos virpesys. Įgulos nariai sėdėjo susigūžę prie savo konsolių, kankinami augančio paranojos jausmo. Staiga ryšių terminalas subyrėjo statiniu triukšmu.
– Daktare Elene, fiksuoju tris artėjančius signalus! – sušuko navigatorius, pirmą kartą per kelias valandas sušvitęs viltimi. – Jie išniro iš hipererdvės. Tai giliojo kosmoso tyrimų aljanso gelbėjimo misija!
Elenė pribėgo prie ekrano. Trys visiškai skirtingų konstrukcijų laivai lėtai manevravo virš juodojo obsidianinio asteroido. Šviesos prožektoriai iš trijų pusių skrodė kosmoso tamsą, bandydami apšviesti nukentėjusį žemiečių laivą.
Po pusvalandžio „Persėjo“ pasitarimų kambaryje susirinko trijų rasių atstovai, atskridę šaudykliniais laivais. Atmosfera patalpoje buvo įtempta – ne tik dėl avarijos, bet ir dėl slegiančio planetoido poveikio.
– Jūsų laivo būklė kritinė, daktare, – sunkia, metaline kalba prabilo vyriausiasis hartų karys, vardu Torkas. Jo stambus, šarvais dengtas kūnas atrodė pasiruošęs kovai, tačiau rankos neramiai gniaužė ginklo dėklą. – Mano kariai pasiruošę pervežti jūsų įgulą. Tačiau ši vieta... man nepatinka. Instinktai rėkia, kad turime nešdintis iš čia kuo greičiau.
– Mes negalime tiesiog išskristi, – paprieštaravo insektoidinis jartokų archeologas, kurio mandibulės spragsėjo iš jaudulio. Jis rankose laikė nešiojamą grunto skenerį. – Šio objekto tankis neatitinka jokių žinomų elementų lentelių. Tai ne šiaip asteroidas. Tai archeologinė anomalija. Mes turime paimti giliuosius uolienos pavyzdžius.
– Sustokite, jartoke, – pasigirdo ramus, tačiau gilus ir aidintis balsas. Tai buvo Kaelas – kortūnų, seniausios visatos rasės, antropologas. Jo ilgas, švytintis apsiaustas ir gilios, šviesą atspindinčios akys kėlė pagarbą. – Jūs kalbate apie gręžimą ten, kur nereikėtų kelti net mažiausio triukšmo.
Elenė pažvelgė į kortūną.
– Kaelai, ką jūs turite omenyje? Jūs kažką žinote apie šį sektorių?
Kaelas lėtai priėjo prie didžiojo stalo, kurio paviršiuje buvo projektuojamas asteroido tridatilis modelis. Juoda, netaisyklinga masė atrodė kaip susirietęs gynybinėje pozoje padaras.
– Mūsų rasės archyvuose šis sektorius pažymėtas „Juodojo Miego“ vardu, – sušnabždėjo Kaelas, ir visi kambaryje esantys pajuto per nugarą nubėgantį šaltį. – Senosios legendos sako, kad kai kurios tamsos formos nėra tuštuma. Jos yra gyvos. Ši uola... ji miega jau milijardus metų. Ji miega nuo tų laikų, kai pirmosios žvaigždės dar tik pradėjo žiebtis.
Hartas Torkas paniekinamai nusijuokė, nors jo balsas šiek tiek sudrebėjo:
– Legendos? Kortūnai visada ieško pasakų ten, kur yra tik paprasta uola ir radiacija. Mano vyrai nebijo akmenų.
– Tai ne akmuo, kary, – griežtai nukirto Kaelas, atsisukdamas į jį. – Legendos perspėja: jei jį pažadinsi, visata išnyks. Jis minta ne energija, ne mineralais. Jis minta protingų individų emocijomis. Jūsų baimė, jūsų pyktis, jūsų nerimas – tai jam yra maistas. Ar jaučiate, kaip sunku čia mąstyti? Tai jis lėtai mus ragauja.
Elenė prisiminė seismografo rodmenis ir pasijuto esanti spąstuose.
– Kaelas teisus, – taria ji, atkreipdama visų dėmesį. – Mūsų jutikliai užfiksavo ritmiškus mikrovirpesius. Dešimties sekundžių intervalu. Tai ne geologija. Tai kvėpavimas.
Jartokų archeologas nesureagavo į įspėjimą, jo akys blizgėjo moksliniu fanatizmu.
– Kvėpavimas ar ne, mano grąžtai jau paruošti. Mes atėjome čia ieškoti atsakymų ir išteklių jūsų laivo remontui, žemiete. Mes pradėsime darbą po valandos.
Kaelas užsimerkė, jo veidu nubėgo liūdesio šešėlis.
– Jūs darote klaidą, kuri kainuos mums gyvybes. Kai jis prabus, pirmiausia nukentės jūsų protai.
3 skyrius: Prabudimo impulsai
Juodosios uolos paviršiuje jartokų archeologinė technika atrodė kaip masyvūs, metaliniai vabalai. Milžiniškas hidraulinis grąžtas skaudžiai rėžėsi į obsidianinį paviršių. Garsas kosminėje erdvėje neplito, tačiau vibracija per laivo korpusus tiesiogiai persidavė į vidų. Tai nebuvo paprastas drebėjimas. Tai buvo skausmingas, pulsuojantis džeržgimas, aidintis tiesiai įgulos narių kaukolėse.
„Persėjo“ valdymo tilte daktarė Elenė susiėmė už galvos. Kiekvienas grąžto smūgis kėlė nepakeliamą spaudimą smilkiniuose.
– Sustabdykite juos... – sudejavo jaunas navigatorius, suklupdamas prie savo konsolės. Jo akys buvo išsiplėtusios iš siaubo, o pirštai gniaužė plaukus. – Jie jį drasko. Jie jį skaudina.
– Elene, pažvelk į monitorius, – prislopintu, drebančiu balsu tarė vyriausiasis inžinierius.
Elenė prisivertė pakelti akis į ekraną, kuriame buvo rodomi gyvybinių funkcijų rodmenys. Ritmiška dešimties sekundžių virpesių kreivė staiga sulūžo. Ji tapo chaotiška, dažna ir agresyvi. Tai nebuvo ramiojo kvėpavimo grafikas – tai buvo pykčio ir skausmo konvulsijos.
Staiga valdymo tilto šviesos sumirkčiojo ir patalpą užliejo tirštas, nenatūralus šešėlis. Oro temperatūra nukrito tiek, kad iš burnos ėmė virsti garas.
– Kas čia? – sušuko inžinierius, atsitraukdamas nuo savo pulto. – Monitoriuose... aš matau savo namus. Žemę. Bet ji dega. Elene, mano šeima ten, jie dega!
– Tai netiesa! – sušuko Elenė, bandydama sučiupti inžinierių už pečių, tačiau pati staiga sustingo.
Sienos aplink ją tarsi ištirpo. Ji nebematė laivo. Ji stovėjo begalinėje, šaltoje tuštumoje, o iš tamsos į ją tiesėsi tūkstančiai juodų, sunkių rankų. Tai buvo jos didžiausia, giliai paslėpta baimė – likti visiškai vienai kosmoso tamsybėse, kur niekas neišgirs jos šauksmo. Šaltis gniaužė gerklę, o protai tarsi skendo tirštame, juodame skystyje.
Tuo pat metu hartų laive vyko tikras pragaras. Karys Torkas įsiveržė į pasitarimų kambarį, kur kortūnas Kaelas ramiai sėdėjo medituodamas, apsuptas švytinčios auros.
– Kortūne! – suriaumojo Torkas, išsitraukdamas savo sunkųjį plazminį ginklą. Jo akys buvo pasruvusios krauju, o šarvai drebėjo nuo įtampos. – Jūs mus išdavėte! Jūsų rasė atvedė mus į šiuos spąstus! Aš matau tavo protėvių šešėlius, jie juokiasi iš mūsų, jie nori mus sunaikinti!
– Nurimk, Torkai, – tyliai, bet tvirtai atsakė Kaelas, neatmergdamas akių. – Tai, ką matai, nėra tikrovė. Tai tavo paties baimė prarasti kontrolę ir pralaimėti mūšį. Padaras prabunda. Jis maitinasi tavo pykčiu. Jei dabar pasiduosi, tu tapsi jo dalimi.
– Melas! – hartas nukreipė ginklą į kortūną, tačiau jo rankos taip stipriai drebėjo, kad ginklas vos neišsprūdo. – Čia visur priešai... Jie sienose... Jie po mūsų oda!
Jartokų archeologų stovykloje, esančioje tiesiai ant uolos, situacija tapo nebevaldoma. Insektoidai archeologai, anksčiau dirbę su chirurginiu tikslumu, pradėjo elgtis chaotiškai. Jų mandibulės pašėlusiai spragsėjo, o grunto skeneriai buvo numesti ant žemės.
– Gręžkite giliau! – per ryšio kanalą rėkė jartokų vadovas, visiškai praradęs sveiką protą. – Ten po uola yra auksas! Senovės žinios! Daugiau galios! Gręžkite, kol pasieksime šerdį!
Elenė, sukaupusi paskutines valios pastangas, sugebėjo nuslopinti savo viziją. Ji puolė prie pagrindinio ryšio pulto ir rankiniu būdu perjungė kanalą į bendrąjį dažnį.
– Jartokai, sustabdykite grąžtus! – rėkė ji į mikrofoną, kovodama su vėl kylančia panika. – Jūs jį žadinate! Visi laivai, visi įgulos nariai... mes prarandame protą! Sustabdykite techniką!
Tačiau iš jartokų stovyklos pasigirdo tik šiurpus, beprotiškas juokas, susimaišęs su baisiu metalo gergždimu. Juodoji uola po jų kojomis lėtai, bet pastebimai pradėjo keisti savo temperatūrą – ji tapo karšta, pulsuojanti ir gyva.
4 skyrius: Pirmasis prisilietimas
„Persėjo“ valdymo tilte daktarė Elenė klūpėjo ant kelių, abiem rankomis įsirėžusi į grindų metalą. Šaltas obsidianas po laivo korpusu pulsavo, o tas pulsas aidėjo jos sąmonėje. Aplinkui skraidė dulkės, o avarinės šviesos liejo kraujo spalvos šešėlius.
Prieš jos akis vėl išniro baisiausias košmaras – juoda, akla tuštuma, ryjanti viską, ką ji kada nors mylėjo.
„Tu liksi viena, “ – šnibždėjo balsas jos pačios galvoje, bet tai nebuvo jos mintys. Balsas buvo senas, sunkus ir svetimas. „Visi tavo tyrimai, tavo pasiekimai, tavo gyvybė... tai tik dulkės. Tu išnyksi tamsoje ir niekas tavęs neprisimins. “
– Ne... – sušnabždėjo Elenė, pro ašaras žiūrėdama į savo drebančias rankas. – Aš esu mokslininkė. Mano protas priklauso man.
Ji stipriai sukando lūpą iki kraujo. Fizinis skausmas akimirkai prasklaidė tamsią viziją. Ji prisiminė tėvo žodžius prieš pirmąją jos kosminę ekspediciją: „Baimė yra tik klaidingas duomenų interpretavimas. Analizuok ją. “ Elenė giliai įkvėpė, užmerkė akis ir pradėjo garsiai skaičiuoti pirmuosius skaičius:
– Du, trys, penki, septyni, vienuolika... Tai tik cheminė reakcija. Tai tik neuronų stimuliacija. Tu manęs nevaldai.
Kai ji vėl atvėrė akis, juodosios rankos buvo išnykusios, nors slegianti atmosfera ore išliko tokia pat tiršta. Ji sugebėjo atsistoti ir pažvelgti pro pagrindinį iliuminatorių.
Lauke, tiesiai ant juodojo uolos paviršiaus, stovėjo vienas iš hartų karių – milžinas vardu Borakas. Nuo nepakeliamos mentalinės įtampos jis jau buvo nusimetęs savo sunkųjį šalmą. Jo veidas buvo iškreiptas baisios grimasos, o iš nosies ir ausų bėgo kraujas. Karys elgėsi taip, lyg kažkas netausodamas trauktų jo sielą lauk.
– Borakai, atsitrauk! – per išorinį garsiakalbį sušuko Elenė. – Užsidėk šalmą!
Tačiau karys jos negirdėjo. Jis lėtai, lyg užhipnotizuotas, nusiėmė sunkią šarvuotą pirštinę. Apnuoginta, stambi jo ranka pakibo ore, o tada – jis visiškai prisilietė prie nuogo, blizgančio uolos stiklo.
Įvyko kažkas šiurpaus. Akimirksniu jo akių baltymai pajuodavo, užsipildydami absoliučia tamsa. Borakas sustingo. Jo burna prasivėrė bešaukiamam, begarsiam riksmui, kuris vėliau virto klaikiu, isterišku juoku. Padaro sąmonė per vieną sekundę užliejo kario protą visatos tamsos ir destrukcijos vizijomis. Žiūrėdamas tiesiai į „Persėjo“ langus, karys pradėjo drebančiais pirštais maigyti savo krūtinės šarvuose įmontuotą taktinį skydą.
– Jis aktyvuoja savilikvidacijos užtaisą! – per ryšį suriko hartų vadas Torkas, kuris pats vos laikėsi ant kojų savo laive. – Borakai, ne!
Borakas paskutinį kartą nusijuokė, jo veidas subyrėjo į visiškos beprotybės šypseną, ir jis nuspaudė detonatorių. Plazminis sprogimas akimirksniu išgarino kario kūną, palikdamas tik trumpą, ryškų blyksnį tamsioje uolos plynėje. Tačiau pati uola sprogimo net nepajuto – ji tiesiog sugėrė ugnį ir energiją, o jos paviršiuje pasirodė raudonos, švytinčios gyslos. Monstras gavo savo pirmąją auką ir pirmąjį didelį baimės gurkšnį. Panika tarp ekspedicijos narių pasiekė kritinę ribą.
Šiuo baimės piko momentu į „Persėjo“ valdymo tiltą įžengė Kaelas. Kortūnų antropologas atrodė išsekęs, jo oda bluko, tačiau akys švietė melsva, ramia šviesa. Paskui jį sekė keli kiti kortūnai.
– Padaras pradeda maitintis tikrąja to žodžio prasme, – tarė Kaelas, jo balsas skambėjo tiesiai Elenės ir likusių įgulos narių protuose, nuslopindamas spengimą ausyse. – Harto mirtis jį sustiprino. Turime nedaug laiko, kol visi išprotėsime.
Kaelas atsistojo valdymo tilto centre ir išskėtė rankas. Kiti kortūnai sustojo ratu aplink jį, susikibę rankomis. Jie pradėjo giedoti žemo dažnio, monotonišką mantrą. Akimirksniu aplink juos pradėjo plėstis melsvas, pusiau permatomas energijos kupolas.
Kai tik šis kupolas pasiekė Elenę ir jos įgulą, slegiantis jausmas krūtinėje atslūgo. Košmarai ir haliucinacijos išnyko, protas vėl tapo šviesus ir aiškus. Tai buvo kolektyvinis kortūnų mentalinis skydas – jie naudojo savo gyvybinę energiją ir amžių nugludintą dvasinę discipliną, kad sukurtų emocinį vakuumą.
– Tai mus apsaugos, bet neilgam, – sunkiai kvėpuodamas pasakė Kaelas, nuo jo kaktos riedėjo prakaito lašai. – Šis skydas reikalauja milžiniškų jėgų. Mes galime išlaikyti jūsų protus saugius tik tam tikrą laiką. Jartokai vis dar gręžia, o hartai skęsta pyktyje. Turime rasti būdą, kaip šį padarą užmigdyti, kol mūsų jėgos visiškai neišseko.
Elenė greitai prieidama prie kortūno, padėjo ranką jam ant pečių.
– Legendos, Kaelai. Minėjai legendas apie rankraštį. Kur jis? Kur mums jo ieškoti?
Kaelas liūdnai pažvelgė į ją.
– Jis turi būti čia. Bet padaras jį slepia giliai savo tamsos įsčiose. Turime priversti jartokus sustoti ir pradėti ieškoti artefakto, o ne mineralų.
5 skyrius: Nevaisingos paieškos
Kortūnų mentalinis skydas virpėjo, išorinėje jo pusėje lyg juodas skystis tyvuliavo kosminio siaubo bangos. Daktarė Elenė skubiai sujungė „Persėjo“ ryšio terminalą su hartų flagmanu. Ekrane pasirodė Torko veidas. Hartų kario oda buvo papilkėjusi, o gilūs rėžiai aplink akis išdavė protu nesuvokiamą nuovargį.
– Torkai, ar tu mane girdi? – Elenės balsas skambėjo griežtai. – Borako nebėra. Tu privalai suvaldyti savo karius, kol jie nepasidavė tam pačiam impulsui.
– Lengva pasakyti, žemiete, – sušvokštė Torkas, gniauždamas savo masyvų stalą. – Mano vyrai sutverti kovoti su priešu, kurį galima perverti ginklu ar išdeginti plazma. Bet kaip įsakyti jiems nebijoti to, kas sėdi jų pačių smegenyse? Jie girdi savo mirusių giminaičių balsus. Jie nori luptis šarvus gyvai!
– Pažvelk į kortūnus, – Elenė mostelėjo ranka į valdymo tilto centrą, kur Kaelas ir jo sekėjai, kruvinais smilkiniais, tęsė savo mantrą. – Jie laiko mus saugume. Bet tai ne amžina. Liepk savo vyrams sutelkti dėmesį į discipliną. Jei jūsų ginklai čia beverčiai, tapkite skydais. Mums reikia laiko.
– Laiko kam? – Torkas spyrė į šalia esančią dėžę. – Padaro virpesiai stiprėja. Mes sėdime ant gyvo katastrofos slenksčio!
– Mes ieškosime rankraščio, – įsiterpė Kaelas, lėtai praverdamas akis, kurios buvo netekusios dalies savo ankstesnio melsvo švytėjimo. Jo balsas nuskambėjo tiesiai Torko ryšio kanale. – Hartų karis turi prisiminti: jūsų rasė ne visada buvo tik ginklai. Kažkada jūs saugojote Šventyklas. Prisiminkite tą garbę.
Torkas akimirką nutilo. Jo žandikauliai susirakino, o kvėpavimas lėtai tapo ritmiškesnis.
– Gerai, kortūne. Aš asmeniškai sulaužysiu sprandą kiekvienam savo kariui, kuris bandys nusiimti šalmą. Bet duokite mums atsakymus. Kodėl jūsų rasė apskritai žino apie šį košmarą?
Kaelas giliai atsiduso, jo pečiai nusileido nuo dvasinės naštos.
– Nes mes esame seniausi, Torkai. Kai jūsų rasė dar tebuvo laukiniai gyvūnai savo akmenuotose planetose, o žmonės dar net nebuvo pasirodę Žemės evoliucijoje, Kortūnas valdė pirmąsias žvaigždžių sistemas. Mes matėme, kaip gimsta ir miršta ištisos galaktikos. Ir mes matėme Jį.
Kortūnas akimirkai nuleido žvilgsnį į grindis, tarsi prisimindamas kažką baisaus.
– Prieš milijardus metų šis padaras sunaikino tris klestinčias galaktikas kitoje visatos pusėje. Jos tiesiog... užgeso. Visi protingi individai išprotėjo ir išskerdė vieni kitus, o jis tiesiog išsiurbė jų agoniją. Tuometinė senoji Procreator rasių civilizacija sugebėjo jį užmigdyti, paaukodama viską. Jie paliko perspėjimą – rankraštį. Mes tūkstantmečius ieškojome jo kapo, kad apsaugotume visatą, bet kosmoso tamsybė jį paslėpė. Iki šios dienos.
– Jei tas rankraštis egzistuoja, mes jį rasime, – nukirto jartokų archeologų vadovas, netikėtai įsiveržęs į bendrąjį ryšio kanalą. Jo balsas nebebuvo toks maniakiškas, kortūnų skydas po truputį pasiekė ir jų stovyklą, sugrąžindamas dalį sveiko proto. – Mes sustabdėme gręžimą. Atjungėme variklius. Dabar naudojame savo giliausius uolienų skenerius.
Ekrane pasirodė jartoko siunčiami duomenys. Visi valdymo tilto nariai susispietė aplink daktarės Elenės konsolę. Tačiau tai, ką jie pamatė, sukėlė tik naują nevilties bangą.
– Tai neįmanoma... – sumurmėjo inžinierius.
Jartokų skenerių ekranai nerodė jokių uolienų tankio skirtumų, jokių metalinių struktūrų ar tuštumų. Sensoriniai spinduliai, nukreipti giliai į uolą, tiesiog pradingdavo. Trimatėje projekcijoje po jų kojomis plytėjo tik absoliuti, akla, nepermatoma tamsuma. Tai buvo erdvė, kurioje fizikos dėsniai nustojo veikti. Skeneriai nefiksavo nei atomų, nei radiacijos – tik tuštumą, kuri lyg juodoji skylė rijo pačius skenavimo signalus.
– Mūsų bangos negrįžta, – pasigirdo nusivylęs jartoko balsas. – Tai tas pats, kas bandyti išmatuoti skystą košmarą. Rankraščio čia nėra. Čia apskritai nieko nėra. Tik aklina tamsa.
Elenė suspaudė kumščius, žiūrėdama į visiškai tuščią monitorių.
– Jis čia. Jis turi būti čia. Padaras jį slepia nuo mūsų. Jis žino, kad mes jo ieškome.
Staiga po jų kojomis pasigirdo baisus, žemas garsas. Tai nebuvo vibracija – tai buvo garsas, sklindantis tiesiai iš kosmoso vakuumo, virpinantis pačius laivo rėmus. Juodoji uola lėtai, bet užtikrintai pradėjo keisti savo orbitą.

6 skyrius: Padaro judesys link Saulės sistemos
Jartokų archeologai atsisakė pasiduoti. Jų vadovas per ryšio liniją pranešė apie paskutinę viltį:
– Standartiniai skeneriai beverčiai, bet mes turime kvantinių tachionų emiterius. Jie siunčia daleles, judančias greičiau už šviesą. Jos turėtų prasiskverbti pro bet kokį mentalinį ar fizinį tankį. Jei rankraštis egzistuoja šioje dimensijoje, mes jį apčiuopsime.
Elenė stebėjo, kaip ant asteroido paviršiaus jartokų mašinos sušvito ryškia, violetine šviesa. Tachionų spinduliai smigo giliai į obsidianinę uolą. Akimirką ekranuose sužibo chaotiškos geometrinės linijos, tačiau po sekundės kvantinis emiteris garsiai sutrūkčiojo, aplink jį pasipylė kibirkštys, ir aparatas tiesiog ištirpo, virsdamas juodu šlaku.
– Tachionai... jie ne grįžo, jie buvo suvirškinti, – jartoko balsas drebėjo iš siaubo. – Padaras neslepia rankraščio. Padaras pats yra ta tamsa. Paieškos baigtos. Mes pralaimėjome.
Tą pačią akimirką uola po jų kojomis sudejavo. Tai nebuvo paprastas seisminis poslinkis. Poliruotas, juodas stiklas pradėjo skeltis ir vertis. Iš gilių plyšių ėmė kilti milžiniškos mineralinės struktūros – kilometrų ilgio lankstūs, segmentuoti čiuptuvai, sudaryti iš tamsiosios materijos ir obsidiano. Jie lėtai tyvuliavo kosmoso vakuume, lyg čiuptuvais tiriantys aplinkinę erdvę.
Staiga visų keturių rasių laivų dirbtinio intelekto sistemos pradėjo klykti pavojaus signalais.
– Navigacija! Kas vyksta? – sušuko Elenė.
– Daktare, asteroidas... jis keičia orbitą! – navigatoriaus pirštai pašėlusiai lakstė pultu. – Jis nenaudoja jokių variklių ar termobaruolių. Jis tiesiog generuoja nepaaiškinamą gravitacinį lauką, kuris traukia erdvėlaikį priešais save. Greitis auga eksponentiškai! Mes judame!
– Kuria kryptimi? – įsiveržė Torko balsas iš hartų laivo.
Navigatorius pažvelgė į ekraną ir jo veidas prarado paskutinius gyvybės ženklus.
– Trajektorija tiesioginė... anomalija skrieja tiesiai į tankiausiai apgyvendintą sektorių. Tiesiai į Saulės sistemą. Tiesiai į Žemę.
Tuo metu, už šviesmečių nuo šios vietos, Žemės jungtinėje giliojo kosmoso centrinėje būstinėje „Astra“ prasidėjo chaosas. Dar prieš pabaisai pasiekiant sistemos ribas, jo budimosi banga – milžiniškas mentalinis cunamis – pasiekė planetą.
„Astra“ komandiniame centre šviesos mirgėjo, o operatoriai vienas po kito pradėjo kristi nuo kėdžių, gniauždami galvas. Ryšio linijose su Žemės miestais skambėjo tik panika.
– Praneša Niujorkas, praneša Tokijas, Londonas... – per garsiakalbius aidėjo prislopintas budinčiojo karininko balsas. – Pusė gyventojų paniro į katatonišką būseną. Kiti praneša apie kolektyvinius košmarus. Visi mato tą patį – juodą saulę, ryjančią dangų. Masinė isterija gatvėse. Gynybos sistemos išsijungia, nes operatoriai patiria dvasinius lūžius! Žemė išprotėja!
„Persėjuje“ daktarė Elenė girdėjo šiuos baisius Žemės pranešimus. Ji atsisuko į Kaelą. Kortūnų skydas jau blėso, patys kortūnai klūpėjo, o iš jų akių tekėjo melsvas kraujas.
– Kaelai, jis skrieja į mano namus! – sušuko Elenė, griebdama jį už pečių. – Mūsų šeimos, milijardai gyvybių... jie išprotės dar prieš jam atskriejant! Ką mums daryti?
Kaelas lėtai pakėlė galvą, jo kvėpavimas buvo sunkus, o balsas skambėjo kaip aidintis tamsos šnabždesys:
– Padaras pajuto didžiausią maisto šaltinį visatoje – jūsų planetos emocijų vandenyną. Mes esame įstrigę ant jo nugaros. Jei jis pasieks jūsų saulę, visata užges. Mums reikia stebuklo, žemiete. Mums reikia to, kas buvo paslėpta.
Juodasis monstras, nešdamas ant savęs keturių rasių laivus kaip smulkius parazitus, žaibišku greičiu skriejo per kosminę tuštumą, palikdamas už savęs tik iškraipytą erdvę ir tylų beprotybės aidą.
7 skyrius: Rankraščio pasirodymas
„Persėjo“ priekiniai iliuminatoriai fiksavo kraupų ir kartu didingą vaizdą. Tolumoje sužibo melsvas taškas – Plutonas, ledinis Saulės sistemos sargybinis. Padaras judėjo neįtikėtinu, fizikos dėsnius neigiančiu greičiu. Erdvėlaikis aplink jį buvo taip iškreiptas, kad žvaigždžių šviesa lūžo, virsdama ilgais, kreivais šviesos rėžiais.
– Mes kertame išorinę sistemos ribą! – pranešė navigatorius, jo balsas buvo duslus, persmelktas visiškos apatijos. – Padaro gravitacinis impulsas jau veikia Žemės palydovus. Miestai skęsta tamsoje.
Kortūnų apsauginis skydas galutinai subyrėjo. Kaelas ir jo antropologai sukniubo ant grindų, sunkiai gaudydami orą. Akimirksniu slegiantis beprotybės šydas vėl užgulė įgulos protus. Daktarė Elenė pajuto, kaip į jos sąmonę sugrįžta juodų, šaltų rankų vizija, draskanti sveiką protą. Hartų laive Torkas rėkė į mikrofoną, bandydamas suvaldyti savo karius, kurie jau pradėjo šaudyti į savo pačių šešėlius.
Ir tada, kai pabaisos obsidiano kūnas kirto Plutono orbitos liniją, kažkas pasikeitė.
Erdvėlaikio audinys tiesiogiai priešais „Persėjo“ laivapriekį garsiai plyšo. Tai nebuvo sprogimas – tai buvo tylus, akinantis realybės atsivėrimas. Toje vietoje, kur jartokų archeologai prieš kelias valandas dešimtis kartų siuntė kvantinius tachionus ir matė tik aklą tamsą, erdvė pradėjo suktis verpetu.
– Daktare! Žiūrėkite į sektorių 4-B! – sušuko inžinierius, dengdamasis akis nuo staiga kilusio šviesos blyksnio. – Kažkas materializuojasi tiesiai ant uolos paviršiaus!
Iš niekur, tarsi išnirdamas iš kitos dimensijos, uolos plyšyje pasirodė objektas. Jis spindėjo šalta, sidabriškai balta šviesa, kuri nepakluso padaro gebėjimui sugerti spindulius. Tai buvo didžiulė, iš nežinomo, skystą metalą primenančio lydinio ir organinių švytinčių skaidulų sudaryta knyga. Jos puslapiai lėtai vertėsi patys, nors aplinkui buvo kosmoso vakuumas.
Kaelas, pamatęs šį vaizdą per pagrindinį ekraną, sukaupė paskutines jėgas ir atsistojo. Jo akys vėl trumpam sužibo.
– Rankraštis... – sušnabždėjo jis tiesiai į Elenės protą. – Jis nebuvo paslėptas giliai uoloje. Jis buvo paslėptas pačiame laike. Procreator rasė jį užrakino chronologinėje kilpoje. Jis turėjo pasirodyti tik tada ir tik ten, kai padaras priartės prie savo galutinio tikslo – prie jūsų Saulės. Tai kosminis saugiklis!
– Jartokai, ar matote tai?! – Elenė rėkė į ryšio pultą.
– Matome! – atsakė jartokų vadovas, jo balsas vėl skambėjo logiškai, nes rankraščio skleidžiama sidabrinė šviesa laikinai nuslopino pabaisos tamsiąją energiją tame sektoriuje. – Artefaktas stabilus. Jis spinduliuoja neigiamą mentalinį dažnį. Jis blokuoja padaro maisto šaltinį. Bet mes negalime jo pasiekti transporto spinduliais – uolos magnetinis laukas per stiprus. Kažkas privalo išeiti į išorę ir paimti jį rankomis!
Torkas iš hartų laivo iškart įsiterpė:
– Mano kariai pasiruošę. Mes suformuosime apsaugos perimetrą. Jei tas rankraštis yra raktas į šio monstro užmigdymą, mes jį paimsime, net jei teks perplėšti pačią uolą.
Elenė greitai užsisegė savo skafandro šalmą.
– Aš einu kartu. Kortūnų žinios ir jartokų technologijos padės jį iššifruoti, bet rankraštis atsirado mūsų namų slenkstyje. Tai mūsų kova.
Keturios rasės, dar prieš akimirką skendusios beprotybėje, akimirksniu susitelkė. Sidabrinis rankraštis švietė Plutono šešėlyje, o juodasis padaras, pajutęs savo senojo priešo sugrįžimą, pradėjo baisiai vibruoti, ruošdamasis sutraiškyti visus, kurie drįs prie jo prisiliesti.
Jūsų užklausa: Ar pereiname prie 8 skyriaus, kuriame Kaelas ir Elenė bando iššifruoti rankraštį, o hartai gina stovyklą nuo išprotėjusių įgulos narių. Ar norite detaliau aprašyti rankraščio išvaizdą ir jame esančius senovinius simbolius?
8 skyrius: Senovės tiesos iššifravimas
Sidabrinis rankraštis gulėjo ant „Persėjo“ pasitarimų kambario stalo, skleisdamas pulsuojančią, vėsią šviesą. Iš arti jo išvaizda gniaužė kvapą. Knygos viršelis buvo nukaltas iš nežinomo, skystą metalą primenančio lydinio, kuris lėtai judėjo ir prisitaikė prie aplinkos temperatūros. Viršelio centre pulsavo organinės, švytinčios skaidulos, panašios į gyvas nervų ląsteles. Pačiame puslapių viduryje tvyrojo ne rašalas, o trimatės, ore pakibusios šviesos piktogramos. Tai buvo geometriniai senovės Procreator rasės simboliai – fraktalai, spiralės ir laiko kilpų diagramos, kurios nuolat keitėsi, reaguodamos į jas žiūrinčiojo sąmonę.
Daktarė Elenė ir kortūnas Kaelas palinko virš artefakto. Elenės rankos drebėjo, o jos skaitmeninis vertiklis nesugebėjo apdoroti nei vieno simbolio.
– Vertimo programos bevertės, – taria Elenė, braukdama prakaitą nuo kaktos. – Simboliai keičiasi greičiau, nei kompiuteris spėja juos analizuoti. Jie fiksuoja mano pačios nervinius impulsus.
– Nes tai ne tekstas, Elene, – Kaelas padėjo savo ilgus, keturpirščius pirštus tiesiai virš švytinčių piktogramų. Jo akys visiškai ištirpo melsvoje šviesoje. – Tai konceptuali kalba. Ji perduoda mintis ir istorinius įvykius tiesiai į smegenų žievę. Leisk man... aš bandysiu sujungti savo rasės atmintį su šiuo kodu.
Kol jie bandė prasiskverbti pro senovės paslaptis, už pasitarimų kambario durų, laivo koridoriuose, prasidėjo tikras košmaras. Gynybinis rankraščio laukas nebuvo tobula apsauga – padaras, pajutęs mirtiną grėsmę, sugeneravo paskutinę, baisiausią paranojos bangą. Pusė „Persėjo“ įgulos narių ir jartokų archeologų galutinai prarado protą. Jie matė vieni kitus kaip siaubingus monstrus, atėjusius jų suėsti.
– Užrakinkite duris! Jie ateina! – per vidinį ryšį pasigirdo vyriausiojo inžinieriaus riksmas, kurį staiga nutraukė metalinių durų laužymo garsas.
Pasitarimų kambario prieigose nuaidėjo sunkūs, kurtinantys šūviai. Tai buvo hartų kariai. Torkas ir jo likę ištikimi vyrai suformavo gyvą sieną koridoriuje. Jie naudojo savo sunkiuosius elektro-skydus ir paralyžiuojančius ginklus, bandydami sulaikyti baisią, beprotybės genamą bangą.
– Šaukite tik sužeidimui! Tai mūsų įgula! – rėkė Torkas, savo masyviu petimi remdamas koridoriaus barikadą. Į jį su sulaužytu metaliniu vamzdžiu rankose puolė vienas iš jartokų archeologų, jo insektoidinės akys buvo visiškai pasruvusios juodu skysčiu. Torkas vienu smūgiu nubloškė jį atgal. – Kaelai! Elene! Paskubėkite! Mes negalėsime jų laikyti amžinai! Jei jie pralauš liniją, jie sunaikins rankraštį!
Kambario viduje Kaelas staiga garsiai įkvėpė, iš jo nosies ištryško melsvo kraujo srovė. Simboliai ore virš knygos akimirkai sustingo, suformuodami vieną, didžiulę besisukančią sferą.
– Aš matau... aš suprantu, – sušnibždėjo Kaelas, jo balsas virpėjo iš siaubo ir pagarbos. – Rankraštyje rašoma apie užmigdymą. Šis padaras... jo neįmanoma nužudyti jokiu fiziniu ginklu, jokia plazma ar antimaterija. Pirmykštė rasė jį užmigdė tik todėl, kad jie paaukojo savo kolektyvinę empatiją. Jie sukūrė absoliutų emocinį vakuumą.
Elenė atsistojo šalia jo, stebėdama, kaip už durų girdisi hartų ginklų salvės ir baisūs išprotėjusių žmonių šauksmai.
– Emocinį vakuumą? Ką tai reiškia, Kaelai? Kaip mes galime tai padaryti?
Kaelas lėtai atitraukė rankas nuo rankraščio, ir sidabrinė šviesa kambaryje pastebimai prigeso. Jo žvilgsnis, nukreiptas į Elenę, buvo pilnas tragiško aiškumo.
– Padaras minta baime ir pykčiu. Kol mes kovojame, kol mes bijome dėl savo gyvybių, mes jį auginame. Vienintelis būdas suaktyvinti rankraščio užrakto kodą – kažkas privalo tiesiogiai prisijungti prie esybės šerdies ir transliuoti jai absoliutų emocinį nulį. Visišką baimės nebuvimą. Absoliučią ramybę ir logikos auką.
Tuo metu koridoriaus durys garsiai sutrūko. Viena iš hartų skydo sekcijų subyrėjo, ir į pasitarimų kambarį pradėjo veržtis pirmieji tamsos apsėsti įgulos nariai, jų veidai buvo iškreipti nebežmogiškų grimasų. Padaras jau matė Žemę – ji buvo tiesiai priešais juos.
9 skyrius: Absoliuti auka
Pasitarimų kambario durys galutinai išlūžo iš lankstų su kurtinančiu trenksmu. Patalpą užplūdo apsėstųjų įgulos narių ir jartokų banga, jų judesiai buvo trūkčiojantys, lyg valdomi nematomų lėlininko virvučių. Torkas, kruvinais šarvais ir peršauta koja, stovėjo pačiame praėjimo centre. Jis šaudė paralyžiuojančiomis salvėmis tol, kol jo sunkusis ginklas perkaito ir išsijungė.
– Atgal, padarai! – suriaumojo Torkas. Jis numetė ginklą ir plinkomis rankomis sugriebė du tamsos apimtus hartų karius, neleisdamas jiems pasiekti stalo su rankraščiu. – Mano vyrai kris čia, bet tu, kortūne, privalai užbaigti tai, ką pradėjai! Greičiau!
Elenė stebėjo šį chaosą, o jos krūtinę gniaužė stingdantis siaubas. Kaelo žodžiai apie kainą, kurią reikės sumokėti, aidėjo jos sąmonėje lyg nuosprendis. Absoliutus emocinis nulis. Proto ištrynimas.
– Kaelai, ne... – Elenė sugriebė kortūną už rankovės, jos akyse tvyrojo neviltis. – Tai reiškia tavo mirtį. Ne tiesiog kūno mirtį. Tu prarasi viską, kas esi. Tavo amžius, tavo prisiminimai, tavo rasės išmintis... viskas ištirps jo tamsiose įsčiose. Tavo protas taps tuščiu indu. Turi būti kitas būdas! Mes galime panaudoti kompiuterio loginį branduolį, nukreipti gryną sintetinę logiką!
Kaelas lėtai atsisuko į ją. Jo veidas, nepaisant aplinkui tvyrančio smurto ir triukšmo, buvo neįtikėtinai ramus. Jis švelniai nuėmė Elenės ranką nuo savo apsiausto.
– Mašinos neturi empatijos, Elene. Kompiuteris negali pasiaukoti, nes jis neturi ko paaukoti. Padaras minta racionalių būtybių sielos virpesiais. Tik tas, kuris turi gilų emocinį pasaulį, gali sąmoningai jį nuslopinti ir paversti tuštuma. Žmonės per daug trapūs – jūsų protas sudegs per pirmąją sekundę. Hartai pernelyg pilni pykčio, o jartokai – obsesijos. Mano rasė tam ruošėsi milijardus metų. Tai mano likimas.
Tuo metu vienas iš apsėstų žmonių inžinierių prasmuko pro Torko gynybą ir pašoko link stalo, gniauždamas aštrią korpuso skeveldrą. Elenė, nugalėdama baimę, sugriebė sunkų skenerį nuo konsolės ir nubloškė užpuoliką atgal. Ji atsisuko į Kaelą, ašaroms tvenkiantis akyse.
– Žemė... mano namai tiesiog už lango, Kaelai. Mes atnešėme šią mirtį prie savo durų. Tai neteisinga, kad tu turi mokėti už mūsų klaidas.
– Visata neturi teisingumo jausmo, Elene. Ji turi tik pusiausvyrą, – Kaelas paskutinį kartą pažvelgė į ją, ir jo lūpose pasirodė vos pastebima, rami šypsena. – Papasakok apie mus tiems, kurie liks. Prisiminkite, kad tamsa laimėti gali tik tada, kai jai duodate maisto.
Torkas buvo nublokštas ant grindų, prispaustas trijų užpuolikų, tačiau jis vis dar rėkė:
– Daryk tai, kortūne! Dabar!
Kaelas žengė žingsnį į priekį ir abiem rankomis tvirtai įsikibo į švytintį sidabrinį rankraštį. Tuo pat metu jis savo psichiniu zondu prisijungė tiesiai prie juodosios uolos šerdies.
Akimirksniu pasitarimų kambarį užliejo akinantis, dvejopas švytėjimas – sidabrinė rankraščio šviesa susidūrė su purvinai juodais esybės energijos pliūpsniais. Kaelo kūnas pakilo keliolika centimetrų virš grindų. Jo akys, burna ir ausys pradėjo švytėti balta, dvasine ugnimi. Elenė turėjo prisidengti veidą rankomis, nes erdvėje kilusi mentalinė audra pradėjo tiesiogiai spausti jos pačios kaukolę, o visi patalpoje buvę apsėstieji staiga sustingo vietoje, lyg ištikti staigaus paralyžiaus. Kortūno auka prasidėjo.
10 skyrius: Amžinasis miegas tamsumoje
Kaelo dvasinis šauksmas nebuvo garsas – tai buvo tyla. Visiškas, absoliutus triukšmo, minčių ir baimės išnykimas nuvilnijo per visą „Persėją“, per hartų bei jartokų laivus, pasiekdamas pačią juodosios uolos šerdį. Tai buvo dvasinis vakuumas, neutralizavęs monstro energiją.
Elenė pro iliuminatorių stebėjo, kaip milžiniškas obsidiano padaras staiga sustingo. Jo gigantiški tamsiosios materijos čiuptuvai, jau pasiekę Žemės išorinių gynybinių stočių orbitą, nustojo tyvuliuoti ir akimirksniu suakmenėjo. Juodos, pulsuojančios gyslos monstro paviršiuje užgeso, vėl vavirsdamos šaltu, negyvu stiklu. Pabaisa sustojo likus vos keliems tūkstančiams kilometrų iki atmosferos ribos. Žemės miestuose košmarų epidemija liovėsi akimirksniu – milijardai žmonių pabudo iš transo, giliai gaudydami orą, o dangaus monitoriai nefiksavo jokio naujo pavojaus. Pavojus užmigo.
Pasitarimų kambaryje Kaelo kūnas lėtai nusileido ant grindų. Sidabrinis rankraštis garsiai užsitrenkė, jo šviesa galutinai išblėso, o organinės skaidulos viršelyje sukietėjo į negyvą pilką metalą. Artefaktas atliko savo paskirtį ir vėl užsirakino laike.
Elenė pribėgo prie kortūno ir atsiklaupė šalia jo. Kaelas buvo gyvas. Jo širdis plakė, o krūtinė lėtai kilnojosi. Tačiau kai jis atvėrė akis, jos buvo visiškai tuščios. Jame nebeliko to gilaus, tūkstantmečius skaičiavusio išminties žvilgsnio. Jis žiūrėjo į Elenę, į Torką, į kambario sienas be jokio supratimo, be baimės, be džiaugsmo – jo protas buvo visiškai ištrintas, virtęs absoliučiai tuščia drobe visatos tamsybėse. Jis paaukojo save, kad padaras užmigtų.
Aplinkui buvę įgulos nariai ir jartokai lėtai stojosi ant kojų, trindamiesi akis. Beprotybės rūkas išsisklaidė, palikdamas tik sunkų fizinį ir emocinį nuovargį. Torkas, šlubuodamas ir remdamasis į savo karius, priėjo prie Elenės. Jo veidas buvo pilnas pagarbos.
– Jis tai padarė, – prikimusiu balsu ištarė hartų vadas, žiūrėdamas į tuščias kortūno akis. – Jis nugalėjo monstrą, kurio neįmanoma pramušti jokia plazma.
– Jis jo nenugalėjo, Torkai, – tyliai atsakė Elenė, švelniai užspausdama Kaelo akių vokus, kad jis galėtų pailsėti. – Jis tik sugrąžino jį į miegą. Rankraštyje buvo parašyta aiškiai – jis nemirtingas. Jis tiesiog laukia.
Po kelių dienų aplink suakmenėjusį juodąjį asteroidą, kuris dabar kabojo Žemės orbitoje kaip antrasis, šiurpus ir tamsus mėnulis, susirinko keturių rasių vadovybė. Buvo priimtas bendras sprendimas – ši vieta niekada nebus palikta be priežiūros. Žmonės, hartai, jartokai ir likę kortūnai įkūrė bendrą karinę ir mokslinę stotį tiesiai ant pabaisos nugaros.
Elenė stovėjo naujosios stoties stebėjimo denyje, žvelgdama į po kojomis plytinčią obsidiano plynę. Šalia jos stovėjo Torkas ir jartokų archeologas, kurio rankose dabar buvo tik pasyvūs monitoriai – gręžti šios uolos daugiau niekas nebedrįs.
Jie visi suprato savo naująją dalią. Jie nebebuvo paprasti tyrinėtojai, kariai ar archeologai. Nuo šiol jie buvo sargybiniai prie kapo, kuris bet kurią akimirką, kilus mažiausiam emociniam chaosui ar masinei baimei, galėjo vėl atsiverti ir praryti visą žinomą visatą. Ir šį kartą rankraštis jiems jau nebepadės.