Gražuolis

Ropodamas iš savo vidaus,
iš ten, kur šiaurys ryja savo vaikus,
pražilęs, praplikęs, išgyvenęs potvynius,
gyvas kaip niekad anksčiau nebuvau —
toks gyvas, kad rodos, mirsiu.

Ryt poryt, užmerkęs akis,
pažvelgsiu vidun,
o ten — sunki širdis,
skendinti viduriuos,
kur gyvybė virsta purvu,
kur šviečia amžinas šešėlis:
mano mieliausias ego,
savo paties priešas,
ryjantis mėsą tol,
kol lieka tik oda.

Minusai virsta kryžiumi,
kurį tempiu kaip dulkėtą kokoną,
gyvenusį akimirkos spinduliuos.
Laimės trupiniuos pabraidęs,
šulinio dugne pamačiau gražuolį:
pamėlusiu veidu, žvairą, spuoguotą,
mikčiojančiu balsu veblenantį
senų seniausiai užmirštas maldas —
tik dar kartelį,
tą vienintelį kartą
patirti ekstazę,
savęs pažinimo iliuziją.

Vaikas didelėmis akimis,
kurio vardas skendi rūke —
žiūrėjau į jį pamišęs,
jo vaškinis rūbas tirpo,
kaip tirpsta viskas,
į ką žvelgi per arti,
palaidotas paties žvilgsnio dugne.
O paskui savo kietu pakaušiu
pradaužiau odoje skylę,
ir pro ją ištekėjo jis,
tas, kurį taip norėjau pažinti.

Gyvenimo istorijos pabaiga —
dalelytė, atspindinti pasaulį,
tūnanti amžinoje prieblandoje.

Kai po visko pramerksiu akis,
vėl prarasiu save,
ir taip — kol Visata nesugrįš į save.
O tada
vėl šoksime suktinį,
tą mikroskopinį būties
su savimi pačia
bučinį.