Kraujo ir pelenų planeta

1 skyrius: Tyloje dūstantys miestai
Elektra dingo per sekundės dalį. Pasaulinis pulsas sustojo, panardindamas miestus į aklą tamsą ir spengiančią tylą. Telefonai, generatoriai, mechaniniai laikrodžiai ir net paprasčiausi bateriniai žibintuvėliai tiesiog mirė. Civilizacijos šarvas nusilupo akimirksniu, apnuogindamas primityvų žvėrį.
Gatvėse įstrigę tūkstančiai automobilių tapo geležiniais karstais. Žmonės masiškai pylėsi iš mašinų salonų į klaustrofobišką gatvės tamsą.
– Kas per velniava? – Tomas įnirtingai spaudė automobilio užvedimo mygtuką, tačiau prietaisų skydelis liko visiškai juodas. – Rasa, duok savo telefoną. Mano nerodo gyvybės ženklų.
Rasa virpančiomis rankomis išsitraukė telefoną iš rankinės.
– Tas pats, Tomai. Ekranas tiesiog miręs. Net neįsijungia. Pažiūrėk pro langą... Visi šviesoforai, visi aplinkiniai dangoraižiai... Viskas užgeso.
Iš netoliese esančio prekybos centro pasigirdo duslūs dūžiai ir klaikūs riksmai. Liftai įstrigo tarp aukštų, uždarydami žmones gyvus. Užstrigusieji draskė nagais metalines duris, kol uždusdavo savo pačių prakaite ir panikoje.
– Reikia bėgti iš mašinos, greitai! – sušuko Tomas, jėga stumdama dureles, nes automatinis užraktas buvo užsiblokavęs. – Čia būsim lengvas taikinys.
Vos jiems išlipus, naktis galutinai virto skerdynių lauku. Plėšikų gaujos, ginkluotos peiliais ir laužtuvais, laužėsi į tamsias parduotuves. Priešais juos iš tamsos išniro trys vyrai, nešini kruvinais armatūros galais. Vienas iš jų rankoje spaudė paskutinį prekybos centro vandens pakuotę.
– Atiduok rankinę, kale, arba paleisiu žarnas! – užbliovė pirmasis, griebdamas Rasą už drabužių.
– Neliesk jos! – Tomas puolė pirmyn, abiem rankomis griebdamas vyro riešą ir nukreipdamas smūgį pro šalį. – Rasa, bėk!
– Tomai, ne! Aš tavęs nepaliksiu! – klykė mergina, spirdama užpuolikui į kelią.
Vandens buteliukai išbyrėjo ant asfalto. Kitas plėšikas be gailesčio rėžė laužtuvu Tomui per šoną. Pasigirdo bjaurus šonkaulių lūžis. Tomas susmuko ant kelių, spjaudydamas tirštu krauju tiesiai ant šalto asfalto.
– Prašau, imkit viską, tik nežudykit! – Rasa raudodama sviedė rankinę jiems po kojomis, tačiau užpuolikų akys jau buvo praradusios bet kokį žmogiškumą. Jie norėjo ne tik daiktų – jie norėjo kraujo.
– Užmušk juos abu, neliks liudininkų! – sušvokštė trečiasis plėšikas, keldamas peilį virš Rasos galvos.
Netrukus gatvėmis pasipylė pirmosios kraujo upės. Žmonės žudė vieni kitus dėl paskutinių vandens buteliukų ir konservų dėžučių, net nesuprasdami, kad tikroji agonija dar tik prasideda.
2 skyrius: Juodas dangus ir pūvantys miškai
Trečiąją dieną dangus prakiuro plunksnomis ir mėsos gabalais. Paukščiai krito tiesiai iš skrydžio, tūkstančiais smigdami į asfaltą ir daugiabučių stogus. Jų kūnai tirpo akyse, virsdami lipnia, dvokiančia mase. Netrukus mirtis pasiglemžė augalus. Lapai juodavo ir krito, medžių kamienai pūliavo rūgštimi, o žolė virto aštriu, pilku pelenų sluoksniu.
Tomas ir Rasa sėdėjo apgriauto namo rūsyje, pro mažą langelį stebėdami siaubą lauke. Tomas spaudė ranka bintuotą šoną, o Rasa pro dulkėtą stiklą žiūrėjo į viršų.
– Tomai... Pažiūrėk į dangų, – sušnabždėjo ji, jos balsas drebėjo iš siaubo. – Kas ten vyksta?
Tomas sunkiai pasikėlė, dejuodamas iš skausmo, ir pažvelgė pro langelį. Virš miesto suko ratą didžiulis varnų pulkas, tačiau jų skrydis buvo keistas, netolygus. Staiga viena po kitos varnos pradėjo kristi žemės link tarsi akmenys.
– Kas per velniava... – sumurmėjo Tomas.
Dusdami ir klykdami paukščiai tūkstančiais smigo į žemę. Vienas balandis trenkėsi tiesiai į rūsio lango stiklą, palikdamas riebią, tamsią kraujo ir ištirpusios mėsos žymę. Per kelias minutes kiemas pavirto juodu, tvyrančiu paukščių kūnų kilimu. Paukščių mėsa akyse tiško, burbuliavo ir sklido tirštu, rūgščiu dūmu.
– Jie tirpsta, Tomai! Jie tiesiog tirpsta ore! – Rasa užsidengė burną ranka, tramdydama kylančią šleikštulį. – Kas per oras? Kuo mes kvėpuojame?
– Nežinau, bet tas kvapas... Užsirišk skudurą ant veido, greičiau! – Tomas išplėšė marškinių skiautę ir padavė jai.
Netrukus baisus procesas persimetė į žemę. Senasis kiemo ąžuolas, stovėjęs čia dešimtmečius, pradėjo garsiai traškėti. Jo lapai per kelias sekundes pajuodo, susiraukšlėjo ir virto pelenais, o iš žievės įtrūkimų pasipylė geltonos, pūlingos rūgšties srovės. Žolė aplinkui akimirksniu nusidažė pilkai ir subyrėjo į dulkes.
Pasaulį užliejo nepakeliamas puvėsių tvaikas. Miestų parkai ir priemiesčių miškai tapo pūvančiomis masinėmis kapavietėmis.
– Žiūrėk, ten Jonas iš gretimo namo! – sušnibždėjo Rasa, rodydama į kiemą. – Ką jis daro?
Pusamžis vyras, visiškai pamišęs iš bado, klūpėjo ant kelių prie pūvančio ąžuolo šaknų. Jis plėšė nuo žemės juodus, rūgštimi persigėrusius augalų likučius ir baisiu godumu grūdo juos sau į burną.
– Jonai, nekišk to į save! Nekišk, tai nuodai! – Tomas per jėgą iškišo galvą pro langelį ir užriko, kiek leido sužeisti plaučiai.
Jonas atsisuko, jo akys buvo stiklinės, pilnos pamišimo.
– Valgyti... Reikia valgyti... Viskas mirė... – sušnibždėjo jis, rydamas pajuodusią masę.
Po kelių sekundžių Jono kūnas įsitempė. Jis griebėsi už kaklo, jo veidas pamėlo, o iš burnos ir nosies pasipylė tirštas, tamsus kraujas. Vyras pradėjo baisiose konvulsijose vartytis ant pilkų pelenų, kol galiausiai sustingo.
Badu marinama žmonija prarado bet kokius moralės likučius. Pasaulis paniro į absoliutų, gyvulišką siaubą, kur vienintelis tikslas buvo išgyventi dar vieną valandą. Rasa nusisuko nuo lango ir susigūžė kampe, apsikabinusi kelius.
– Tomai... Jei neliko nei augalų, nei paukščių... Ką mes valgysime, kai pasibaigs šitie konservai? – jos balsas buvo vos girdimas, pilnas stingdančios nuovokos.
Tomas neatsakė. Jis žiūrėjo į Jono kūną kieme ir suprato, koks baisus atsakymas laukia jų visų.

3 skyrius: Kanibalų puota
Gyvūnai išdvėsė paskutiniai. Karvės ganyklose, šunys prie būdų, net žiurkės tamsiausiuose rūsiuose – viskas virto dulkėmis ir pūvančiais kaulais per kelias paras. Nelikus jokio kito maisto šaltinio, prasidėjo paskutinis žmonijos degradacijos etapas – masiškas kanibalizmas. Žmonės tapo medžiojamaisiais ir medžiotojais. Silpnesnieji buvo prievarta tempiami į tamsius rūsius, kur virto gyvais mėsos sandėliais.
Tomas ir Rasa jau keturias dienas nebuvo turėję burnoje nė kąsnio. Paskutinė vandens stiklinė buvo išgerta vakar. Pro rūsio durų plyšį pradėjo skverbtis aitrus, riebus kepamos mėsos kvapas, nuo kurio skrandis susitraukė į skausmingą mazgą.
– Kas čia per kvapas? – Rasa pakėlė galvą, jos akys buvo įdubusios, o lūpos sutrūkinėjusios iki kraujo. – Tomai... Kažkas kepa mėsą. Bet juk visi šunys ir katės kieme nugaišo prieš savaitę. Iš kur jie gavo mėsos?
Tomas priėjo prie durų, įsiklausydamas į koridoriaus garsus. Iš viršutinių aukštų sklido sunkūs žingsniai ir duslūs, metaliniai garsai. Kažkas vilko kažką sunkaus laiptais žemyn. Kai garsas priartėjo, pasigirdo duslus, girgžiantis moters balsas.
– Paleiskit mane... Prašau... Mano vaikas viršuj... – tai buvo kaimynė Viktorija iš trečio aukšto.
– Užsičiaupk, kalė, – atkirto šiurkštus vyriškas balsas. Tai buvo Kostas, buvęs vietinio autoserviso mechanikas. – Tavo vaikas jau puode. Dabar tavo eilė maitinti likusius.
Rasa išgirdusi šiuos žodžius užsidengė burną abiems rankomis, kad nesuklyktų. Šaltas prakaitas išpylė jos kūną.
– O Dieve... Tomai, jie žudo žmones. Jie juos valgo.
– Tyliai, Rasa. Nė garso, – sušnibždėjo Tomas, jo ranka stipriau suspaudė surūdijusį geležinį vamzdį, kurį jis rado kampe. Jo paties protas kovojo su siaubingu badu ir moraliniu šoku.
Staiga koridoriuje pasigirdo klyksmas, kuris staigiai nutrūko po sunkaus, mėsingo smūgio. Kažkas sunkaus nukrito ant betoninių grindų, o po to pasigirdo skystas, bjaurus garsas – kraujas čiurkšle pasipylė ant sienų. Pasigirdo kelių vyrų godus čepsėjimas ir peilių galandimo garsas tiesiai už jų rūsio durų.
– Šita dar šilta. Pjaustyk kojas, greičiau, kol kraujas neištekėjo į smėlį, – kalbėjo kitas vyras, jo balsas drebėjo iš gyvuliško susijaudinimo. – Palik šonkaulius vakarui, išvirsim sriubą su pelenais.
Buvę kaimynai, draugai ir net šeimos nariai rijo vieni kitus. Gatvėse mėtėsi apgraužti žmogaus griaučiai, o ant laužų čirškėjo žmogiena. Kraujas liejosi laisvai, juo buvo tepamos sienos ir pamišusių medžiotojų veidai.
Netikėtai rūsio durys stipriai sujudėjo. Kažkas iš lauko pusės atsirėmė į jas kruvina nugara.
– Ei, Kostai, pažiūrėk, šitos durys užrakintos iš vidaus, – ištarė balsas už durų. – Čia tikrai kažkas slepiasi. Šviežia mėsa.
– Daužyk jas! – suriko Kostas. – Aš noriu kepenų! Man reikia šviežių kepenų!
Sunkus kirvio ar laužtuvo smūgis sukrėtė medines rūsio duris. Medis pradėjo skilinėti.
– Tomai, ką mums daryti?! – Rasa verkė be garso, spausdamasi prie tolimiausio kampo. – Jie mus suvalgys!
Tomas atsistojo tiesiai priešais duris, pakėlė geležinį vamzdį ir pasiruošė paskutinei kovai. Jo akyse neliko baimės – tik laukinis, primityvus noras apsaugoti ir išgyventi.
– Kai durys lūš, bėk pro langelį, Rasa. Nesidairyk atgal. Tiesiog bėk.
Miestų griuvėsiuose skambėjo tik laukiniai klyksmai ir pamišėliškas juokas. Žmonija pati save dorojo su tokiu įniršiu, kokio Žemė dar nebuvo regėjusi.
4 skyrius: Šaltieji rijikai
Kol žemė skendo kraujyje ir išmatose, virš didžiausių planetos lūžių ir kasyklų pakibo gigantiški, monolitiniai ateivių laivai. Jie neturėjo langų, lempų ar matomų variklių. Šie padarai buvo visiškai abejingi žmogiškajai kančiai. Jie neatvyko kariauti ar pavergti – jiems žmonės tebuvo mikrobai ant derlingo akmens.
Tomas ir Rasa, per stebuklą išsilaisvinę iš rūsio spąstų ir kruvinų Kosto gniaužtų, bėgo miesto pakraščio kasyklų link. Staiga žemė po jų kojomis pradėjo vibruoti žemu, viską virpinančiu dažniu. Dangų užgynė juodas, geometriniu tikslumu nukirstas šešėlis.
– Kas tai... Kas per monstras? – Rasa suklupo ant dulkėto kelio, užversdama galvą į viršų. Virš jų pakibo kilometrinis metalinis monolitas, skleidžiantis duslų, kaulus virpinantį dundesį.
– Jie čia ne dėl mūsų, – Tomas sugriebė ją už peties, jo akys fiksavo baisų vaizdą kasyklos centre. – Pažiūrėk į tuos Grąžtus.
Iš laivo dugno išsikišo šviesos ir gravitacijos Grąžtai. Jie be garso smigo giliai į Žemės plutą. Žemė pradėjo trūkinėti, o iš gilių įtrūkimų aukštyn, link ateivių laivo, pajudėjo skystos naftos, tauriųjų metalų ir pačios planetos magmos srautai. Parazitai ramiai, mechaniškai pumpavo planetos gyvybinius išteklius.
Netoliese esanti pamišusių kanibalų gauja, kurios veidai dar buvo šlapi nuo šviežio žmogaus kraujo, pamatė laivą. Jų sunaikinti protai nesugebėjo suvokti kosminio masto grėsmės. Ginkluoti laužtuvais, peiliais ir rankinėmis granatomis iš karinių sandėlių, jie puolė link siurbimo mazgo.
– Tai mūsų žemė! Mūsų maistas! – staugė gaujos vadas, mesdamas granatą tiesiai į gravitacijos spindulį. – Žudom juos!
Granata tiesiog ištirpo šviesos sraute, nesukeldama jokio efekto. Vienas iš ateivių siurblio laukų nežymiai išsiplėtė, apimdamas puolančius žmones. Nematomas, šaltas skydas juos akimirksniu suspaudė – pasigirdo masinis kaulų lūžis, ir po sekundės dalies visa gauja tiesiog virto raudona, ore pakibusia dulksna. Ateivių mašinos net nesustojo.
– Jie mus tiesiog traiško kaip vabalus... Jie net nežiūri į mus! – Rasa kūkčiojo, spausdamasi prie Tomo. – Mes jiems niekas. Tik šiukšlės ant jų grobio.
– Jiems nerūpi gyvybė, Rasa. Jiems rūpi tik naudingosios iškasenos, – Tomas nusivalė nuo veido nukritusius raudonus lašus – gaujos likučius. – Jie išgręš šią planetą iki dugno, o tada pakels sparnus ir keliaus prie kito kosminio kūno. Paliks mus dvėsti šitame tuščiame kiaute.
Tomas pažvelgė į tolumoje degančius miestus, kur badaujantys žmonės toliau medžiojo vieni kitus, visiškai nematydami virš jų galvų vykstančio sistemingo planetos skrodimo. Siaubas pasiekė absoliutų tašką: žmonija žudėsi dėl mėsos gabalo, kol kosminiai parazitai vogė pačią planetos sielą., išveja ateivius, bet Žemė lieka tamsiu, pusiau gyvenamu užkampiu be ateities?
5 skyrius: Tuščias mėsos gabalas
Išlikusių žmonių likučiai, vedami visiškos desperacijos ir gyvuliško įniršio, sugebėjo sukurti primityvų, bet mirtiną ginklą. Pasinaudoję senų karinių bazių griuvėsiais ir paskutinėmis cheminėmis atsargomis, jie sukonstravo nešvarius chloro ir fosforo užtaisus. Tomas ir Rasa stovėjo tarp dešimties likusių gyvų vyrų ir moterų. Jų veidai ir drabužiai buvo ištepti pūvančių kūnų krauju bei pelenais, kad paslėptų savo kūno šilumą nuo ateivių jutiklių.
– Tai viskas, ką turime, – Tomas sunkiai alsavo, tiesdamas Rasai sunkų metalinį kanistrą su primityviu detonatoriumi. – Jei nepažeisime jų pagrindinio siurbimo mazgo vožtuvo, jie išsiurbs paskutinį Žemės branduolio lašą.
– O kas bus po to? – Rasa pažvelgė į jį stiklinėmis, viltį praradusiomis akimis. – Pažiūrėk aplinkui, Tomai. Čia nieko neliko. Tik pelenai ir mes – monstrai, kurie išgyveno ryškus kitų kraują.
– Nesvarbu. Atiduokime jiems bent jau šitą pragarą, – nukirto Tomas ir davė ženklą pulti.
Savižudžių būriai šliaužė per raudoną dulksną, kuria buvo nusėtas kasyklos perimetras. Kai gigantiško monolito gravitacijos laukas vėl pradėjo traukti žemyn magmos srautus, Tomas ir dar trys vyrai puolė tiesiai po siurbimo spinduliu. Jie rėkė iš skausmo, kai nematomas slėgis pradėjo traiškyti jų pirštus ir šonkaulius, tačiau paskutinėmis jėgomis Tomas įstūmė cheminių užtaisų konteinerius giliai į pagrindinį siurbimo šachtos įvadą.
– Detonacija! – užriko jis, spjaudydamas krauju, kai šviesos spindulys pradėjo plėšti jo paties odą.
Rasa nuspaudė svirtį. Įvyko kurtinantis, purvinas cheminis sprogimas. Žali ir balti fosforo dūmai akimirksniu sureagavo su ateivių siurbiama magma, sukeldami grandininę reakciją, kuri pradėjo deginti monolito vidines sistemas.
Ateiviai nekovojo. Patyrę pirmuosius nuostolius ir mechaniškai apskaičiavę, kad likę Žemės resursai dabar reikalauja per daug pastangų, jie tiesiog prarado susidomėjimą. Gigantiški laivai be jokio garso atjungė Grąžtus, pakilo į juodą dangų ir akimirksniu ištirpo kosmoso tamsybėse. Jie tiesiog paliko išprievartautą planetą, nes jos likutis jiems nebeturėjo jokios vertės.
Žemė buvo išlaisvinta, tačiau pergalė atnešė tik kapų tylą. Planetos branduolys buvo ataušęs, atmosfera – visiškai užteršta cheminių ginklų ir kosminių dulkių, o gyvybės ciklas – sulaužytas visam laikui.
Rasa priklaupė prie Tomo, kuris gulėjo ant pilkų pelenų, sunkiai gaudydamas nuodingą orą.
– Jie išskrido... – sušnibždėjo ji, žiūrėdama į tuščią, žvaigždžių neturintį dangų. – Mes laimėjome, Tomai.
Tomas pažiūrėto į savo kruvinas rankas, tada į tolumoje slankiojančius, pamišusius žmones, kurie jau ieškojo žuvusių savižudžių kūnų, kad galėtų juos suėsti.
– Čia nėra pergalės, Rasa... – jo balsas užgeso. – Mes tiesiog likome mirti tuščiame kiaute.
Žemė virto pusiau gyvenamu, tamsiu ir pūvančiu visatos užkampiu be jokios ateities. Likučiai pamišusių, kanibalizmu persigėrusių žmonių slankiojo po pelenų dykumas, o virš jų pamažu tvenkėsi amžina, šalta naktis.