Pažadėtasis šeštadienis jam tikrai niekada neateis...

Buvo giedras penktadienio popietės vidurys. Jauna moteris, vardu Vida, pasislėpusi po ilgu, žemę šluojančiu sijonu ir iki pat akių užtraukta dvasine kalte, kone bėgte lėkė link bažnyčios. Jos širdis daužėsi kaip pašėlusi. Viduje virė tikras pragaras: prieš akis nuolat iškildavo nuogų kojų vaizdinys, o ausyse skambėjo pažadas, duotas dar šį pirmadienį vaikinui: „Palauk iki šeštadienio... “ Šeštadienis artėjo kaip pasaulio pabaiga. Vida suprato, kad pati iš šios balos neišbris, todėl jai skubiai reikėjo dvasinio gelbėjimo rato. Arba bent jau dvasinio skydo. Patekusi tiesiai į bažnyčios vidų, ji įsmuko į prietemos gaubiamą zakristiją, kur prie sunkaus ąžuolinio stalo, gurkšnodamas arbatą ir ramiai sklaidydamas parapijos krikšto knygas, sėdėjo kunigas Ernestas. Tai buvo pagyvenęs, griežto veido vyras, pratęs prie kaimo bobučių plepalų apie kaimynų vištas, visokių vietinių skundų, tad šis Vidos įsiveržimas jį kiek nustebino.  – Kunigėli... Garbė Jėzui Kristui. Gelbėkite mane... –  sušvokštė Vida, suklupdama tiesiai prieš stalą ir dramatiškai, kaip geriausiuose meilės romanuose, užsidengdama veidą rankomis. Jos akyse akimirksniu sužibo tikros, gerai surepetuotos iš anksto ašaros. Kunigas Ernestas lėtai padėjo arbatos puodelį, pataisė akinius ir atsiduso. Jis žinojo šią jauną moterį Vidą – ji buvo viena iš tų parapijiečių, kurios bažnyčioje lankydavosi dažniau nei pati valytoja. – Kas nutiko, Vida? Kas per nelaimė tave ištiko? – tėvišku, bet kiek pavargusiu balsu paklausė dvasininkas. – Nuodėmė, kunigėli! Didžiulė kūno nuodėmė gundo mane! Šėtonas apsigyveno mano draugystėje! Aš pažadėjau jam... pažadėjau duoti... šį šeštadienį! – kūkčiojo Vida, suformavusi savo dogminį mąstymą iki išsigandusio vaiko lygio. Kunigas Ernestas kilstelėjo antakius. Nuo žodžio „duoti“ jo dvasinė nuojauta iškart suprato, kur link sukasi kalba.  – Viską papasakok, Vida. Nieko neslėpk, nes Dievas mato tavo širdį, jis viskas labai aiškiai iš aukštai mato. Kas įvyko tarp jūsų? – rimtu tonu paragino jis. Ir čia Vida, pamiršusi bet kokį suaugusio žmogaus gėdos jausmą, privatumą ar pagarbą savo vaikinui, nusprendė iškloti viską su tokiomis anatominėmis smulkmenomis, kad net pats šventasis Petras danguje tikriausiai būtų dėl to pasimetęs.  – Viskas prasidėjo nuo bučinių, kunigėli... – pradėjo ji, greitai šluostydamasi ašaras. – Jis griebia mane už lūpų, o aš spaudžiu jas, nenoriu, bet jis vis tiek bučiuoja! Žinote, kad aš su juo dar tik vos kelias savaites draugauju, viskas čia dar labai šviežia. Vis sako jis, kad aš esu pati pirma moteris, turėta jo gyvenime, kad iki manęs jis vis dar nė vienos moters savo gyvenime dar nebuvo turėjęs. Dėl to, net ir būdamas jau virš 20 -ies metų vis dar net ir savo paties pirmojo lytinio karto su moterimi neturėjęs. Tad taip dabar tas vaikinas ir pradėjo dabar vis įžūliau ir drąsiau su manimi pačia elgtis, nes susigalvojo pasielgti nuodėmingai ir už visas savo praeities praleistas progas ir nepatyrimą su moterimis atsigriebtų būtent su manimi pačia. Viskas prasidėjo taip labai jau itin nekeltai iš tos jo pusės: pirma paėmimas už rankytės man, plaukų glostymas, apkabinimas su ranka per pečius – šitai aš pati dar vis galėjau toleruoti, nes tai kaip ir kol kas nenusižengia mano paties turimiems griežtiems religiniams principams. Bandymas vyriškai flirtuoti ir tiek. Bet... Bet kai tik pati pirmoji prisipažinau jam, kad jį įsimylėjau, pasiūliau jam savo artimą draugystę, o jis su tuo ir sutiko, visa šioji situacija beregint tapo vis sunkiau bevaldoma. Sakydavo jis man: „Žiūrėk, žiūrėk, kaip visos kitos poros aplinkui bučiuojasi karštai, o aš bučinio skonio vis dar nesu patyręs, kodėl ir mums nepabandyti pasibučiuoti? “ O aš pati – naivuolė, geraširdė – taip ir pasidaviau šiai jo nedorai įtakai. Taip ir prasidėjo tas griebimas su lūpomis man už lūpų, bet čia dar tik pati pradžia buvo. Su laiku jis ėmė visko iš mano kūno geisti ir dar daugiau. Pasidarė dar labiau įžūliai drąsesnis... Ir tada tą pavakarę netgi įvyko ir šitai – kunigėli, man yra baisiai gėda, nedrąsu tai toliau dar vis pasakoti. Aš... aš tada gulėjau savo lovoje su rūbais, mąsčiau apie visokius šventus dalykus, apie „Biblijos“ citatas, kai jis, ištvirkėlis, net beveik neprašęs iš manęs leidimo tam, prisėdo šalia... O paskui... paskui jo ranka nuslinko žemyn! Jis palietė mano kojas... nuogas kojas, kunigėli! Aš bandžiau trauktis, bet ta šėtoniška vyriška ugnis...  Kunigas Ernestas sėdėjo nejudėdamas, jo žvilgsnis nukrypo į lubas. Jis tikėjosi bendro pobūdžio prisipažinimo apie „kūniškas pagundas“, bet Vida tik dabar pradėjo įsibėgėti. – Ir tai dar ne viskas! – jos balse pasigirdo siaubas, sumaišytas su keistu noru būti nubaustai. – Jis kišo ranką po mano drabužiais... ir savo pirštus... jis įkišo savo rankos pirštus tiesiai man į... į moterišką vietelę, ten, kunigėli! Taip, tiesiai ten! Ir judino! O aš gulėjau ir galvojau apie Dievo meilę! Meiliu balsu jis teisino save, kad pirma norėtų moters kūną nors bent su savo pirštais trumpam pajusti, kad čia atseit nieko tokio, kad atseit nieko baisaus taip su moterimi daryti. Bet jis SMARKIAI KLYDO. Jis gi visiškai nė neskaito „Biblijos“, nė nežino to, kas ten buvo parašyta, ko ten yra mokoma. Ir dabar jis reikalauja to šeštadienio, reikalauja viso sekso! Sako, tai bus jo pirmasis kartas! Taip, aš buvau net ir iki tokio lygio nuėjusi, kad net ir sutikau įkalbama jam būti jo pirmąja moterimi, jam kūniškai atsiduoti ir vien tik dėl to fakto, kad tai būtų jo paties pirmasis gyvenime intymus kartas. O aš jam taip įkalbėta dar prieš kelias dienas ir sakiau: „Gerai, palauk iki savaitgalio, duosiu“... Ką man daryti?!  Zakristijoje įsivyravo derybų tyli pauzė. Kunigas Ernestas porą sekundžių tiesiog virškino išgirstą visą šią tikrai gausią informaciją. Jo dvasinėje praktikoje buvo visko, bet toks detalus ginekologinis-religinis raportas iš suaugusios moters lūpų atrodė tiesiog absurdiškai. Jis suprato, kad prieš jį sėdi ne nuodėminga gundytoja, o visiškai infantili mergaitė, ieškanti, kas už ją priimtų sprendimą. Nemažai jaunų porų dėl visokių su tarpusavio santykiais susijusių dalykų pas šį kunigą vis ateina, bet kad kas šitiek išsipasakotų ir šitaip dėl visko dramatizuotų jau seniai taip nebuvo. Tačiau čia yra Vida – jau seniai tai su ja yra įprasta. Bet kartu reikia nepamiršti to, kad ji labai ir paklusni visiems tikėjimo įsakymams. Kunigas Ernestas nusisuko, stipriai suspaudė lūpas, kad nesusijuoktų balsu iš viso šito teatro, ir rimtu, autoritetingu balsu tėškė savo verdiktą:  – Klausyk manęs, Vida, – jis pakilo nuo stalo, išsitiesdamas visu ūgiu, kad atrodytų kuo baisiau. – Tai, ką tu man papasakojai – tai tiesus kelias į pragarą! Daugiau jokių pirštų! Jokių nuogų kojų lietimų! Ir jokio šeštadienio! Įsakau tau: iki pat vestuvių – griežčiausias draudimas! Negalite daryti dviese absoliučiai nieko! Net paties mažiausio intymumo, ir nė bučinio į lūpas daugiau jam nebeleisk duoti, kol jis tau pirma su sužadėtuvių žiedu oficialiai neįsipareigos, nieko niekada neduok! Jei jis bandys tave paliesti, šaukis Šventosios Dvasios ir bėk šalin! Aš gi jau žinau tą tavo vidinę baimę dabar – kad tavo vaikinas gali bandyti tik pasinaudoti tavo kūnu ir po to tave iškart palikti. Juk „pasileidę“ vyrai paprastai taip ir eina per moteris. Tai ar supratai mane? Vidos veide akimirksniu sužibo palengvėjimas. Širdyje ji tiesiog džiūgavo. Štai jis! Tobulas skydas! Jai nebereikės nieko aiškintis, nebereikės kovoti su savo baimėmis, nebereikės vykdyti pažadų. Atsakomybė sėkmingai permesta. – Supratau, kunigėli... Viską supratau. Vykdysiu jūsų įsakymą šventai, – sumurmėjo ji, vėl nutaisydama kankinės veidą.  – Eik ramybėje, Vida. Ir saugok savo... tyrumą, – pridūrė kunigas, vos sulaikydamas šypseną ir mintyse jau galvodamas, kad po tokios išpažinties jam pačiam reikės išgerti stipresnės kavos. Vida pakilo nuo kelių, susitvarkė sijoną, paskubomis persižegnojo ir išskriejo iš bažnyčios lengva ramia dvasia. Ji jau žinojo, ką pasakys vaikinui. Ji pasiruošė ašaras, pasiruošė meilės Dievui kalbą ir, svarbiausia, turėjo kunigo „įsakymą“, kuriuo galėjo patogiai manipuliuoti, palikdama vaikiną kvailio vietoje laukti pažadėtojo šeštadienio, kuris niekada nebeateis. Ne, tegul jis tik daugiau nė nebesvajoja apie jokį pirmąjį kartą būtent su ja pačia. Vida tikrai neleis, kad tai nutiktų jai. Nes pačios jos dvasinis švarumas jai yra šimtą kartų svarbesnis už bet kokius jos vaikino turimus nepadorius, kūniškus norus. Tegul nuo šiol jis tai visam laikui žino...