Juodojo kailio šešėlyje

1 SKYRIUS: Kanalizacijos medžioklė
Senovinio miesto kolekcinis mazgas, pavadintas „Aukštuoju skliautu“, šią naktį alsavo mirtimi. Aplink rusenančią laužavietę, įrengtą iš dervuotų pabėgių, spaudėsi vos trisdešimt žmonių – purvini, apkibę skarmalais, praradę kalbą ir virtę tiesiog urvų gyvūnais.
Kastis sėdėjo ant betoninio atbrailos krašto, galąsdamas rasto armatūros galą į drėgną grindinį. Šalia jo Elena, jo jaunėlė sesuo, virpėdama spaudė prie krūtinės kaulinį amuletą.
– Kastini... – sušnibždėjo ji, jos balsas labiau priminė sausą lapų šlamėjimą nei žmogišką kalbą. Žmonės nebeprisiminė ilgų sakinių. – Vėl tas garsas. Sienose.
Kastis sustingo. Metalinis brūžavimas į betoną. Tas garsas nelygino nieko kito – tai buvo nagai. Dideli, stori kaip raganosio spygliai, pritaikyti plėšyti mėsą ir greitai judėti per drėgnus paviršius.
– Tyliai, – nukirto tėvas, senasis Benas, išniręs iš tamsos. Jo veidas buvo nusėtas senais randais, paliktais per praėjusį reidą prieš dvejus metus. – Gesinkit ugnį. Greitai!
Bet buvo per vėlu.
Iš viršutinių ventiliacijos šachtų pasipylė sunkus, riebus juodas skystis. Tai nebuvo vanduo. Tai buvo alyva. Akimirksniu pasigirdo mechaninis spragsėjimas – klakt-klakt-klakt – ir iš tamsių tunelio žiočių išniro jie.
Rateliai. Žiurkių kariai.
Jie stovėjo ant dviejų galingų, raumeningų užpakalinių kojų, snukiai buvo aptaisyti odiniais antsnukiais ir surūdijusiomis plieno plokštėmis, saugančiomis akis. Kiekvienas jų buvo didesnis už stambiausią vyrą, o jų letenose žibėjo baisus graužikų inžinerijos stebuklas – mechaninės gaudyklės. Tai buvo sunkios, dantytais kraštais spyruoklinės žnyplės, sujungtos grandinėmis su jų šarvuotais diržais.
– Bėkit! – užriko Benas, griebdamas sunkų pagalį.
Pirmasis Ratelis išleido kurtinantį, drėgną žviegimą, kuris suvirpino tunelio skliautus. Sunkus, dantis primenantis mechanizmas iššovė į priekį. TCHAK!
Gaudyklė sugriebė moterį iš gretimos šeimos tiesiai per liemenį. Plieno dantys susmigo į kaulus, pasigirdo bjaurus stuburo lūžis. Kraujas pasipylė fontanu, nutėkšdamas laužo anglis. Ji nespėjo net rėkti – žiurkė trūktelėjo grandinę atgal, ir moters kūnas buvo tiesiog perplėštas perpus ant kruvino betono.
– Elena, už manęs! – Kastyčiui gerklėje užstrigo baimės gniutulas.
Kolektoriuje kilo tikras pragaras. Žmonės klykė, slydo savo pačių ir savo artimųjų kraujyje. Žiurkių kariai veikė su šaltu, pramoniniu tikslumu. Kita gaudyklė sulaužė kojas paaugliui, o prie jo pribėgęs graužikas savo ilgais, geltonais priekiniais dantimis vienu smūgiu perrėžė jam gerklę, godžiai lakdamas trykštančią gyvybę.
– Kastini, padėk! – pasigirdo motinos balsas.
Kastis atsisuko ir sustingo iš siaubo. Jo motina buvo prispausta prie sienos. Didžiulė žiurkė, vilkinti purvinu guminio apsiausto gabalu, savo letena suko primityvų mechaninį grąžtą. Ji įvarė geležinį sraigtą tiesiai motinai per krūtinės ląstą.
– Ne! – Kastis puolė į priekį, keldamas armatūrą, bet tėvas jį pastūmė atgal.
– Saugok seserį! Bėkit į mažuosius vamzdžius! – sušuko Benas. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai.
Didžiulis žiurkių patinas, kurio kailis buvo nusėtas parazitais, šoko ant Beno. Žmogus bandė gintis, bet graužiko masė jį tiesiog sutraiškė. Kastis stebėjo, kaip žiurkės nasrai atsiveria neįtikėtinu kampu ir gyvam tėvui nukanda pusę veido. Kaulų trakštelėjimas ir tėvo duslus dejavimas paskendo bendrame riksmų chore. Kraujas tyško Kastyčiui ant veido – šiltas, tirštas, kvepiantis geležimi. Jo tėvų nebėra. Per kelias sekundes jo pasaulis buvo suėstas.
– Kastini! Ji ateina! – Elena tampė jį už rankovės.
Viena iš žiurkių, užuodusi jauną mėsą, atsisuko į juos. Jos raudonos, ligotos akys fiksavo aukas. Ji pakėlė savo kruvinas žnyples.
Kastis nebebuvo žmogus. Viršų paėmė grynas, gyvuliškas įniršis. Nelaukdamas smūgio, jis pats šoko pirmyn, slisdamas per kruvinas nuotekas. Sukaupęs visas jėgas, jis smogė armatūros galu tiesiai žiurkei po plienine kauke – į minkštą, riebią gerklę.
Metalas smigo giliai. Žiurkė užspringo savo pačios juodu, tirštu krauju, paleisdama gaudyklę iš letenų. Ji pradėjo  draskyti sau kaklą, nagais plėšydama savo mėsą.
– Judėk! – Kastis sugriebė Eleną už rankos ir nutempė link siauro, vos metro skersmens drenažo vamzdžio, į kurį stambūs graužikų kariai negalėjo tilpti.
Jie įsirito į vamzdį, šliauždami per šaltą, dvokiantį vandenį. Už nugaros liko tik mėsos dorojimo garsai – kaulų laužymas, žiurkių pasitenkinimo žviegimas ir paskutiniai, mirštantys žmonių giminės atsidusimai. Jie bėgo gilyn į tamsą, palikdami savo praeitį viršuje sudraskytą į gabalus.
2 SKYRIUS: Katakombų giesmė
Drenažo vamzdis atrodė begalinis. Kastis ir Elena šliaužė keliais, rankomis remdamiesi į aštrias nuosėdas ir gleivingą betoną. Kiekvienas judesys atsiliepė skausmu, o už nugaros pamažu tilo žiurkių džiaugsmo žviegimas, kol jį pakeitė gilus, ritmingas vandens lašėjimas. Jie judėjo tol, kol vamzdis staiga nutrūko ir jie abu išsirito ant senovinių, drėgnų plytų grindinio.
Tai buvo kitas pasaulis. Čia oras buvo sausesnis, tačiau jame tvyrojo aitrus vaško ir deginamų plaukų kvapas. Skliautai virš jų galvų buvo išmūryti iš tamsių, laiko pajuodintų plytų, o sienų nišose riogsojo balti, nubalinti kaulai. Senosios miesto katakombos.
– Kas ten? – iš tamsos pasigirdo sausas, griežtas balsas.
Kastis akimirksniu užstojo Eleną, keldamas vis dar kruviną armatūros galą. Iš šešėlių išniro trys figūros. Jie buvo apsirengę ne skarmalais, o keistai sudygsniuotomis odos skiautėmis – atrodo, pačių žiurkių kailiais. Jų veidai buvo ištepti baltais pelenais, o akys blizgėjo fanatizmu.
– Pabėgėliai iš Aukštojo skliauto, – užkimusiu balsu ištarė Kastis. – Kolektorių užpuolė. Visi žuvo.
Vienas iš vyrų, vyresnis, ilgais, susivėlusiais žilais plaukais, priėjo arčiau. Jo žvilgsnis nukrypo į Kastyčio ginklą, aplietą juodu žiurkės krauju. Jo akys išsiplėtė.
– Tu praliejai valdančiojo kraują... – sušnibždėjo žilaplaukis, bet jo balse nebuvo baimės. Tai buvo pagarba. – Sekite mane. Didžioji motina jus priims. Šventoji pėdutė jus apsaugos.
Jie buvo palydėti gilyn į katakombų labirintą, kol pasiekė milžinišką požeminę rūsio salę. Kastis ir Elena sustingo iš nuostabos. Salės centre stovėjo didžiulis, iš lauko akmenų ir cemento likučių sulipdytas altorius. Ant jo stovėjo keista, primityviai iškalta statula – keturkojis padaras ilga uodega, smailiomis ausimis ir baisiais, iš akmens išskobtais iltiniais dantimis. Aplink altorių klūpėjo dešimtys žmonių, monotoniškai niūniuodami giesmę, kurioje nesigirdėjo jokių žodžių, tik žemi, murkiantys garsai: „Mrrr... mrrr... mrrr... “
Prie bėglių priėjo senyva moteris, apsigubusi pūvančiu kilimu. Tai buvo Didžioji motina.
– Jūs saugūs, vaikai, – ištarė ji, tiesdama kaulėtą ranką link Elenos, bet Kastis nežengė atgal. – Čia Ratelių nagai nepasiekia. Čia saugo Šventasis Šešėlis.
– Kas tai per vieta? – paklausė Kastis, žvelgdamas į baisią statulą. – Kas tai per žvėris?
Senoji moteris švelniai nusišypsojo, nors jos akyse tvyrojo beprotybė.
– Tai Mūsų Ponios, Didžiosios Katės, atvaizdas. Senovės dievaitė, kurią mūsų protėviai išdavė. Žmonės pamiršo ją, maitino jos vaikus nuodais, ir už tai mus nubaudė graužikų maru. Žiurkės pakilo iš purvo, nes mes netekome savo Sargų.
– Katė? – Elena sušnibždėjo, prisimindama vaikiškas pasakas, kurias tėvas pasakodavo prieš miegą. – Jos tikros?
– Jos buvo tikros, – atsiduso moteris. – Jos buvo devynių gyvybių valdovės. Jos žaidė su mūsų kankintojais kaip su žaislais. Mes meldžiamės, kad ji sugrįžtų. Kad jos dantis vėl perplėštų graužiko gerklę. Mes aukojame jai savo kraują, kad išpirktume protėvių nuodėmes.
Kastis norėjo nusijuokti iš šio absurdo, tačiau prisiminė tėvo veidą, draskomą žiurkės dantų, ir suprato, kad šiame pasaulyje žmonėms tiesiog reikėjo kuo nors tikėti, kad neišprotėtų.
Staiga giesmė nutrūko.
Visi salėje esantys žmonės sustingo. Iš tolimesnių katakombų koridorių pasigirdo pažįstamas garsas. Tai nebuvo nagų krapštymas. Tai buvo sunkesnis, drėgnas garsas – tarsi kažkas vilktų milžinišką, šlapią mėsos maišą. Kartu su šiuo garsu atsklido toks baisus puvėsių kvapas, kad keli žmonės salėje pradėjo vemti.
– Pėdsekiai, – išsigandęs sušnibždėjo vienas iš sargybinių. – Jie atsivedė Gaudytojus.
– Nesąmonė! – sušuko Didžioji motina, puldama ant kelių prieš statulą. – Didžioji Katė mus paslėps! Giedokite! Giedokite garsiau!
Salė vėl pratrūko desperatišku, klykiančiu murkimu, tačiau tai nepadėjo. Sienos kitoje salės pusėje pradėjo trūkinėti. Plytos išbyrėjo su baisiu trenksmu, ir į šventovę įsiveržė pėdsekiai – mažesnės, bet neįtikėtinai greitos žiurkės ilgais snukiais, kurie  uostė orą. Jos buvo apkarstytos varpiniais skambaliukais, kurie baisiai skambėjo tamsiose erdvėse.
O už jų sekė Gaudytojas – milžiniškas, mutavęs žiurkėnas, kurio oda buvo be kailio, visa išpurtusi ir nusėta pūliuojančiomis žaizdomis. Jo vienintelė funkcija buvo gyvų žmonių rijimas ir gabenimas į fermas.
– Katė mus išgelbės! – klykė Didžioji motina, kol viena iš greitųjų žiurkių šoko jai tiesiai ant krūtinės, letenomis griebdama už gerklės ir vienu judesiu išplėšdama balso stygas. Giesmė virto kraujo burbuliavimu.
– Kastini! – Elena sušuko, kai milžiniškas Gaudytojas ištiesė savo deformuotą, ilgą leteną link jos.
Šventovė per kelias sekundes vėl tapo skerdykla. Katės statula buvo nuversta ir sudužo į šipulius, o ant jos akmeninių likučių pasipylė pirmosios kulto narių kraujo bangos.
3 SKYRIUS: Viršūnės šešėliai
Paskutinis drenažo šulinio laiptelis sutraškėjo po Kastyčio kojomis. Griebdamas Eleną už drabužių, jis išstūmė ją pro surūdijusias, pusiau išpuvusias geležines grotas į viršų. Jie abu išsirito ant šlapios, minkštos žemės. Už nugaros, giliai šulinio šachtoje, vis dar aidėjo aidintys šventovės žmonių klyksmai ir drėgnas Gaudytojo žiaunų čepsėjimas, tačiau čia, viršuje, tvyrojo visiškai kitokia, bauginanti tyluma.
Kastis atsistojo, laukiniu žvilgsniu sekdamas aplinką. Tai buvo pirmasis kartas jo gyvenime, kai virš galvos jis nematė betono skliautų ar sunkių vamzdžių linijų.
– Kastini... Kas ten? – Elena sušnibždėjo, rankomis griebdama drėgnas samanas. Jos akys, pratusios tik prie laužo šviesos ir tamsos, buvo išsiplėtusios iš siaubo.
Skliautą virš jų atstojo milžiniškas, juodas miškas. Medžiai – šimtamečiai, mutavę ąžuolai ir eglės – stiepėsi į dangų tarsi kreivi, kaulėti pirštai. Jų kamienus dengė storas, pūvantis grybelio sluoksnis, kuris tamsoje nežymiai švytėjo fosforine, mirtina žalsva spalva. Dangus virš medžių viršūnių buvo sunkus, aptrauktas nuolatiniais pelenų debesimis, pro kuriuos neprasimušė nei viena žvaigždė.
– Tai paviršius, – pasakė Kastis, jo balsas drebėjo ne tik nuo šalčio, bet ir nuo erdvės didumo. Atrodė, kad ta begalinė aukštuma bet kada gali juos prispausti prie žemės. – Tėvas sakė, kad čia niekas negyvena. Kad čia viskas mirę.
Bet miškas nebuvo miręs. Jis alsavo.
Iš tamsos pasigirdo keistas, ritmingas garsas – pliaukšt, pliaukšt. Tarsi milžiniškos, odinės paklodės būtų daužomos į medžių kamienus. Oras akimirksniu prisipildė aštraus, muskuso ir paukščių išmatų kvapo.
– Ant žemės! Greitai! – Kastis sugriebė seserį ir abu įsirito į gilią duobę po nuvirtusio medžio šaknimis, užsiversdami pūvančiais lapais.
Pro medžių lajas  švilpdamas vėjas atnešė sunkų šešėlį. Virš drenažo šulinio, ieškodamas bėglių, nusileido padaras, kurį požemių žmonės žinojo tik iš baisių legendų. Tai buvo Šikšnosparnis-graužikas, arba tiesiog Skraiduolė. Jos kūnas buvo žiurkės – padengtas purvinu, šeriuotu kailiu, su ilgu, dantyta uodega – tačiau vietoj priekinių letenų ji turėjo milžiniškus, odinius sparnus, kurių mostas siekė kelis metrus. Padaro snukis buvo deformuotas, su aklomis, balta plėvele aptrauktomis akimis, o iš snukio kyšojo keturi ilgi, virpantys čiuptuvėliai, kuriais ji gaudė šilumos virpesius ore.
Skraiduolė nutūpė ant šulinio krašto. Jos nagai metalo likučius rėžė su tokiu jėga, kad pasipylė kibirkštys. Ji išleido aukšto dažnio, spengiantį klyksmą, nuo kurio Kastyčiui iš ausų vos nepasipylė kraujas.
Šalia jų, vos už kelių metrų, iš krūmų išniro kita figūra. Tai buvo kitas bėglys iš katakombų – jaunas vyras vardu Miglas, kuriam pavyko išsigelbėti per kitą šachtą. Jis buvo visiškai praradęs protą iš baimės.
– Neee! Palikit mane! – nesuvaldomu balsu užriko Miglas, pradėdamas aklai bėgti per miško proskyną.
Tai buvo jo mirties nuosprendis.
Skraiduolė akimirksniu užfiksavo judesį. Ji net nepakilo į orą – ji šoko pirmyn, laukiniais, greitais šuoliais naudodamasi savo sparnų krumpliais tarsi priekinėmis kojomis. Per sekundės dalį ji pasivijo bėgantį žmogų. Kastyčio ir Elenos akyse plėšrūnas savo ilgais, dantytais nasrais sugriebė Miglą tiesiai už pečių ir pakėlė į orą.
– Kastini... – Elena bandė rėkti, bet brolis ranka užspaudė jai burną, pats sulaikydamas kvėpavimą. Jo paties širdis daužėsi į šonkaulius kaip pakvaišusi.
Ore pasigirdo kraupus mėsos plėšymo garsas. Skraiduolė, kabėdama ant vienos šakos žemyn galva, savo užpakalinių letenų nagais pradėjo lupti Miglui odą nuo gyvo kūno. Žmogaus klyksmai drebino mišką, o žemyn, ant sausų lapų ir samanų, pradėjo lyti šiltas, tamsus kraujas. Kastis stebėjo, kaip padaras vienu judesiu išplėšė Miglo pilvo ertmę, ir jo viduriai drėgnai tėškėsi ant žemės visai šalia jų slėptuvės. Žvėris godžiai rijo mėsą, o kaulų laužymo garsas aidėjo naktyje nelyg baisiausia giesmė.
Kastis suprato – žemės paviršius nebuvo išsigelbėjimas. Tai buvo tik kita, dar didesnė skerdykla, kurioje jie neturėjo sienų, už kurių galėtų pasislėpti.
– Mes turime judėti, – visiškai tyliai, prie pat sesers ausies ištarė Kastis, kai Skraiduolė, pabaigusi pusę grobio, pakilo į dangų su likusiu kūnu nagose. – Jei pasiliksime čia iki ryto, mus ras jų pėdsekiai. Miškas mus suės.
– Kur eiti? – Elena virpėjo, jos veidas buvo baltas kaip drenažo kalkės. – Kur nėra žiurkių?
Kastis pažvelgė į tolį, kur už medžių viršūnių, tamsiuose debesyse, matėsi milžiniškų, sugriautų senojo pasaulio dangoraižių siluetai. Ten, kur dabar stovėjo Graužatva – didysis žiurkių metropolis.
– Ten, – tvirtai pasakė jis, spausdamas savo ginklą. – Saugiausia vieta kenkėjui yra paties šeimininko namuose. Mes einame į miestą.
4 SKYRIUS: Žiurkių metropolis
Miesto pakraštys dvokė degėsiais ir pasenusiais taukais. Kadaise buvęs didingas žmonių megapolis dabar vadinosi Graužatva. Milžiniški betoniniai dangoraižiai buvo aplipdyti surūdijusio metalo lakštais, supuvusiais rąstais ir gigantiškais lizdais iš audinių bei žmonių kaulų. Tarp pastatų, nelyg baisūs voratinkliai, driekėsi stori, virviniai tiltai ir dervuoti vamzdynai, kuriais nenutrūkstamu srautu judėjo tūkstančiai graužikų.
Kastis ir Elena slinko pro šaligatvio griuvėsius, spausdamiesi prie sudegusių automobilių kėbulų. Tačiau pasislėpti čia buvo neįmanoma. Oras virpėjo nuo žemo, pramoninio gausmo, o gatvėse tvyrojo toks stiprus amoniako tvaikas, kad graužė akis.
– Kastini... žiūrėk, – Elena pakėlė virpančią ranką, rodydama į buvusį prekybos centrą.
Pastato fasadas buvo išgriautas, o viduje įrengta viena iš daugybės Graužatvos pramoninių fermų. Pro apdegusias armatūros konstrukcijas matėsi baisūs vaizdai. Milžiniškuose, kelių aukštų mediniuose narvuose, primenančiuose vištides, buvo sugrūsti žmonės. Vyrai, pririšti storomis odinėmis virvėmis, suko sunkius medinius krumpliaračius, varančius žiurkių mechanizmus, kol jų rankų oda luposi iki kraujo.
Kituose narvuose moterys buvo prikaustytos prie metalinių lovų, maitinamos per pūvančias žarnas neaiškia pilka mase. Jos buvo paverstos tik gyvais inkubatoriais, skirtais nuolat gimdyti naują vergų ir maisto kartą. Prižiūrėtojai – riebios, trumpakojės žiurkės su dygliuotais rimbais – negailestingai čaižė kiekvieną, kuris nors sekundei sulėtindavo judesį.
– Jie... jie mus augina kaip gyvulius, – Kastis pajuto, kaip šaltas įniršis ir pykinimas užgula gerklę.
– Kenkėjai! Štai jie! – staiga pasigirdo metalinis klyksmas virš jų galvų.
Iš artimiausio rūsio lango iššoko trys žiurkių kariai, vilkintys odinėmis prijuostėmis. Jų letenose žibėjo sunkūs, dantytais kraštais tinklai, sujungti su mechaniniais sviedikliais.
– Bėk, Elena! – Kastis spėjo sušukti, keldamas savo armatūros galą, bet nespėjo net pasiruošti smūgiui.
BLAM! – iššautas tinklas, sunkus nuo švininių svarelių, trenkėsi jam į krūtinę ir prispaudė prie sudužusio asfalto. Plieniniai dygliukai įsmigo į mėsą, o kiekvienas bandymas pajudėti tik giliau plėšė odą. Šalia pasigirdo trumpas Elenos riksmas – kita žiurkė sugriebė ją už plaukų ir prispaudė prie žemės.
Didžiulis žiurkių prižiūrėtojas, kurio snukį vagojo gilūs randai, priėjo prie Kastyčio. Jis pasilenkė taip arti, kad Kastis pajuto karštą, pūvančios mėsos dvoką iš jo nasrų. Žiurkė išleido trumpą, pasibjaurėjimo pilną garsą, primenantį žmogišką juoką.
– Šviežia laukinė mėsa, – suurzgė žiurkė primityvia, iškraipyta žmonių kalba, kurią naudojo tik prižiūrėtojai. – Stiprus. Šitas bėgikas bus geras pramogai. Į areną jį. O mažoji... mažoji eis į auginimo narvus.
– Neliesk jos, tu išgama! – rėkė Kastis, spjaudamas krauju graužikui į snukį. – Užmušiu! Išpjausiu jus visus!
Žiurkė net nemirktelėjo. Ji pakėlė sunkią, kaustytą lazdą ir stipriu smūgiu tėškė Kastyčiui per smilkinį. Pasaulis akimirksniu paskendo juodo kraujo spalvos tamsoje, o paskutinis garsas, kurį jis girdėjo, buvo tolstantis, desperatiškas sesers klyksmas.
5 SKYRIUS: Gladiatoriai šlapime
Sunkus, lipnus skystis sėmė Kastyčiui burną. Jis užspringo, išspjovė šiltą pūvantį viralą ir laukiniu judesiu atsistojo. Šaltis akimirksniu sukaustė kaulus. Jis stovėjo iki kelių gilioje, skystoje masėje – milžiniškame nuotekų baseine, kuriame plūduriavo išmatos, pramoninės alyvos likučiai ir pūvantis kailis. Tai buvo Didžioji Graužatvos arena.
Virš jo galvos stiepėsi tūkstančiai žiurkių suolų. Graužikų elitas, pasidabinęs blizgančiomis metalo plokštėmis ir vogtais žmonių papuošalais, stumdėsi, žviegė ir laukiniu ritmu daužė uodegomis į skardines tribūnų sienas. DUM-DUM-DUM – tas garsas aidėjo skliautuose nelyg artėjančios mirties būgnai.
– Žiūrėk, naujas laukinis! – išgirdo užkimusį, desperatišką balsą šalia savęs.
Kastis apsisuko. Kitoje baseino pusėje stovėjo dar keturi vyrai. Jie buvo liesi, jų šonkauliai švietė pro purvą, o akys blizgėjo gyvuliška baime. Kiekvienas jų rankose spaudė po surūdijusį peilį arba aštrų kaulo gabalą. Centre, ant betoninės pakylos, virš nuotekų srauto kabojo vienintelis prizas – ant grandinės nuleistas šviežios, iškeptos mėsos gabalas ir švaraus vandens gertuvė.
– Tik vienas! – pasigirdo metalinis balsas per seną, traškantį garsiakalbį arenos viršūnėje. Tai kalbėjo Arenos Valdovas – sena, akla žiurkė baisiu randuotu snukiu. – Tik vienas kenkėjas gaus maisto! Tik vienas gyvens iki kito saulėtekio! Žudykite!
Iš viršaus pasipylė degančios dervos srautai, uždegdami nuotekų paviršių pakraščiuose. Liepsnos apšvietė šį kruviną pragarą.
Vienas iš kalinių, stambus vyras laukiniu žvilgsniu, puolė artimiausią savo likimo brolį. Jis susmigo surūdijusį geležgalį jam tiesiai į akį. Nukentėjusysis skausmingai užklykė, o užpuolikas vėl ir vėl smūgiavo į kaklą, kol žmogaus kraujas čiurkšle pasipylė į nuotekas, nudažydamas pūvančias putas raudonai. Žiurkės tribūnuose pratrūko ekstazišku, kolektyviniu žviegimu. Jos pradėjo mėtyti į baseiną aštrius stiklus ir degančius pagalius.
– Elena... – sušnibždėjo Kastis.
Prisiminimas apie seserį, tempiamą į auginimo narvus, pervėrė jo protą. Jis negalėjo čia mirti. Jei reikės tapti žvėrimi, kad išgyventų ir ją surastų, jis juo taps.
Stambusis žudikas, pribaigęs savo auką, atsuko savo krauju aptaškytą veidą į Kastytį.
– Tu sekantis, laukini! – užriko jis ir šoko per šlapimą, keldamas kruviną geležį.
Kastis neturėjo ginklo. Jo armatūra buvo atimta. Jis laukė iki paskutinės sekundės, kol vyras pribėgo arčiau, ir staiga krito nugara į dvokiantį skystį. Priešininkas iš inercijos suklupo, prarasdamas pusiausvyrą pūvančiame dumble. Kastis akimirksniu apsisuko, griebė užpuoliką už kojų ir jėga trūktelėjo žemyn.
Abiejų kūnai paniro į šlapimą ir kraują. Po vandeniu užvijo baisi, akla kova. Kastis jautė, kaip vyro nagai drasko jam veidą, o peilio ašmenys perrėžė petį. Kraujas pasipylė į vandenį, degindamas žaizdą. Tačiau įniršis buvo stipresnis už skausmą. Kastis abiem rankomis sugriebė užpuoliko gerklę ir pradėjo jį spausti prie betoninio dugno.
Vyras  spardėsi, pro jo burną į paviršių kilo dideli oro burbulai, besimaišantys su nuotekomis. Kastis neatleido gniaužtų. Jis spaudė tol, kol vyro kūnas po juo suglebo, o akys liko stiklinės, nukreiptos į tamsius arenos skliautus.
Kastis išniro į paviršių,  gaudydamas aštrų, amoniaku dvokiantį orą. Likę du gladiatoriai, pamatę šį žiaurumą, atsitraukė prie sienų, drebėdami ir nuleidę ginklus. Jie suprato – šis laukinis nebėra žmogus.
Žiurkės tribūnuose tiesiog pamišo. Jos klykė, draskė sau kailį iš džiaugsmo ir reikalavo finalo. Tačiau Arenos Valdovo garsiakalbis vėl sutraškėjo.
– Užteks! Šitas kenkėjas turi per daug ugnies, kad tiesiog supūtų čia. Atiduokit jį Mokslininkams. Tegul jie pažiūri, kas yra jo viduje.
Iš šoninių vartų pasipylė dešimtys žiurkių karių su ilgomis plieninėmis kartimis. Kastis, neturėdamas jėgų priešintis, pajuto, kaip kilpos užsiveržia aplink jo kaklą ir rankas, ir jį pradėjo vilkti pro kruvinus vartus gilyn į tamsą.
6 SKYRIUS: Laboratorijos siaubas
Kastis atsibudo nukryžiuotas. Jo rankos ir kojos buvo prirakintos storais, surūdijusiais metaliniais žiedais prie šalto, pasvirusio operacinio stalo. Aplinkui tvyrojo klaustrofobiškas, baltas neoninis švytėjimas, kuris skaudžiai rėžė akis po ilgų mėnesių požemių tamsos. Oras čia buvo visiškai kitoks – jis kvepėjo formaldehidu, pridegusia mėsas, chloru ir salstelėjusiu, pūvančių audinių tvaiku.
Tai buvo Žiurkių Mokslininkų – baltakailių, išsigimusių graužikų elito – tvirtovė.
– Pabudo, – pasigirdo šaižus, kurnantis balsas Kastyčiui iš dešinės.
Prie stalo priėjo padaras, kuris atrodė kaip baisiausias košmaras. Tai buvo žiurkė-mokslininkė, vilkinti gumuotą, krauju ir pūliais išteptą prijuostę. Jos kailis buvo visiškai baltas, tačiau vietoj vienos letenos ji turėjo mechaniškai pritvirtintą skalpelį ir reples, o ant snukio – žalvarinius akinius su keliais didinamaisiais stiklais, kurie kraupiai didino jos raudonas, ligotas akis.
– Šitas pavyzdys iš arenos. Labai stiprus audinių regeneravimas, – kalbėjo kita žiurkė, stovinti šešėlyje ir užsirašanti kažką ant pergamento, pagaminto iš žmogaus odos. – Pradėkime hibridizacijos trečiąją fazę. Kodinis pavadinimas – „Projektas: Graužikas-Žmogus“.
Kastis  trūktelėjo grandines, bet metalas net nesuvirpėjo.
– Paleiskit mane, išgamos! Kur Elena?! Ką jūs su ja padarėt?! – rėkė jis, kol iš gerklės pasipylė kraujas.
Baltasis mokslininkas net neatsakė. Jis mechaniškai pasuko žalvarinį krumpliaratį, ir virš Kastyčio krūtinės nustojo judėti milžiniškas, garu varomas mechanizmas su ilgais, dantytais pleištais.
– Anestezijos nėra, – šaltai sušnibždėjo priėjęs graužikas. – Skausmas stimuliuoja hibrido genų aktyvavimą. Geriau nerėk. Prarasit sąmonę per greitai.
Baisus, pramoninis grąžtas pradėjo suktis virš Kastyčio dešiniojo peties. ZIIIING – metalo ašmenys pasiekė jo mėsą. Kastis išleido tokį baisų, kurtinantį klyksmą, kokio dar niekada nebuvo išspjovęs iš savo krūtinės. Plienas gręžėsi giliai į raumenis, pasiekė raktikaulį ir pradėjo jį trupinti. Kraujas pasipylė fontanu, tykšdamas tiesiai žiurkei ant akinių, tačiau ji net nemirktelėjo, godžiai stebėdama procesą pro didinamuosius stiklus.
– Puiku. Kaulo tankis idealus, – murmėjo mokslininkas.
Replėmis paėmęs iš stiklinio indo kažką gyvo ir virpančio, graužikas pradėjo kišti tai tiesiai į Kastyčio atvertą, kraujuojančią peties žaizdą. Tai buvo jaunos žiurkės embriono audiniai, sujungti su mutavusiomis ląstelėmis. Jie iškart pradėjo ganytis ir jungtis su žmogaus mėsa. Kastis juto, kaip jo gyslomis pradeda tekėti baisi, deginanti ugnis – svetimas, parazitinis kraujas bandė perimti jo kūno kontrolę. Jo oda aplink žaizdą akimirksniu pradėjo pūstis, dengtis pilkais, kietais šeriais, o kaulai pradėjo deformuotis, persitvarkydami į graužiko anatomiją.
Skausmas buvo toks intensyvus, kad pasaulis aplinkui pradėjo lietis. Norėdamas išlaikyti Kastyčio sąmonę, kitas prižiūrėtojas trenkė jam per veidą elektros srove, priversdamas jo širdį plakti dar greičiau.
Siekdamas nukreipti žvilgsnį nuo savo paties kankinamo kūno, Kastis pasuko galvą į šoną ir pamatė tai, kas privertė jo sielą galutinai palūžti.
Kitose operacinėse lovose gulėjo dešimtys kitų žmonių. Kai kurie iš jų jau buvo nebepanašūs į žmones. Vienam iš vyrų vietoj apatinio žandikaulio buvo prisiūti milžiniški, geltoni žiurkės dantys, kurie  judėjo, o iš jo akių bėgo pūliai. Kita moteris, kurios pilvas buvo visiškai išpjaustytas ir sujungtas su stikliniais vamzdeliais, tyliai klykė, kol jos viduje pulsavo dešimtys mažų, dar negimusių žiurkių embrionų. Tai buvo gyvas pramoninis konvejeris, gaminantis naują, paklusnią hibridų rasę.
– Šitas ištvers, – pasakė baltasis mokslininkas, baigdamas siūti Kastyčio petį storais, metaliniais siūlais. – Palikite jį septintoje kameroje nakčiai. Rytoj keisime stuburo struktūrą.
Kastis buvo atkabintas nuo stalo ir, pusiau gyvas, vilkdamas savo naująją, deformuotą ir šeriais apaugusią ranką, buvo išmestas į tamsų koridorių. Jo prote teliko viena mintis – baisus, viską deginantis kerštas. Jis nebebuvo tik žmogus. Jis tapo kažkuo kitu.
7 SKYRIUS: Sukilimo korta
Kastis gulėjo ant drėgnų akmeninių kameros grindų, spausdamas prie krūtinės savo deformuotą dešinįjį petį. Svetimi audiniai jo viduje alsavo, pulsavo ir degino lyg gyva ugnis. Kaskart jam įkvėpus, naujai suformuoti pilki šeriai ant jo rankos šiaušėsi, o po oda judėjo parazitiniai raumenų mazgai. Jis nebepriklausė nei žmonių, nei graužikų pasauliui. Jis buvo monstras, įkalintas tamsoje.
Staiga sunkaus metalinio liuko spyna tyliai sutraškėjo. Kastis akimirksniu pašoko ant kojų, pasiruošęs pulti savo kankintojus dantimis, tačiau pro durų plyšį įslinko ne baltakailiai mokslininkai.
Tai buvo trys žiurkės, tačiau jos neatrodė kaip elito kariai. Jų kailis buvo purvinas, nupešiotas ir nusėtas pramoninių tepalų dėmėmis. Jos nevilkėjo šarvų – tik surūdijusias grandines ir odinius diržus. Žemiausia kasta. Darbininkai ir atstumtieji, kurių vienintelė paskirtis buvo mirti gamyklose.
Pirmasis graužikas, kurio viena ausis buvo pusiau nukąsta, pakėlė leteną, ragindamas tylėti.
– Nesigink, kenkėjau... Arba hibride, kuo tu dabar bebūtum, – sušnibždėjo žiurkė stebėtinai aiškia, nors ir šaižia žmonių kalba. – Mes atėjome ne žudyti.
– Ko jums reikia? – pro sukastus dantis iškošė Kastis. Jo kairioji, dar žmogiška ranka susispaudė į kumštį. – Jūsų mokslininkai jau pasiėmė viską, ką galėjo.
– Elitas mus naikina taip pat, kaip ir jus, – sušnibždėjo antroji žiurkė, kurios nugara buvo deformuota nuo sunkaus darbo gamyklose. – Jie ryja mūsų vaikus, kai trūksta maisto. Jie atiduoda mus laboratorijoms, kai prarandame jėgas. Imperatorius ir jo baltieji daktarai turi išgaišti. Mums reikia tavo pykčio, laukini.
Kastis trumpam nutilo. Jis žvelgė į šiuos graužikus ir matė tą patį desperatišką išlikimo troškimą, kurį jautė žmonės požemiuose. Tai buvo ironiška ir baisu – aljansas su pačiu velniu.
– Kodėl aš? – paklausė Kastis, žvelgdamas į savo mutavusią ranką.
– Nes tu išgyvenai areną ir hibridizaciją. Tavo kraujas dabar turi Graužatvos galią, bet tavo protas vis dar tavo. Tu gali patekti ten, kur mūsų kariai iškart būtų sušaudyti, – nukirto nukąstaausis graužikas. – Mes žinome, kur tavo sesuo. Ji užrakinta didžiajame inkubatoriuje, netoli Imperatoriaus lizdo. Jei padėsi mums atverti kelius, mes paleisime tavo žmones ir sunaikinsime šį miestą.
– Koks jūsų planas? – Kastyčiui gerklėje vėl užsidegė vilties kibirkštis, nors ji buvo sumišusi su didžiausiu pasišlykštėjimu.
Žiurkė-sukilėlė iš po odinio diržo išsitraukė mažą, stiklinę kolbą, kurioje pulsavo tirštas, pūlingas juodas skystis.
– Tai „Juodasis maras“. Supervirusas, kurį mokslininkai kūrė jūsų giminės visiškam išnaikinimui paviršiuje. Mes jį pavogėme ir modifikavome. Šis virusas sudegins elito kraują per kelias valandas. Tu turi nunešti jį į centrinę vėdinimo šachtą, esančią tiesiai po Imperatoriaus sostu.
Kastis paėmė kolbą savo deformuota, šeriuota letena. Stiklas buvo šaltas, o viduje tvyrojo mirtis.
– Jei mane apgausit, – tarė Kastis, pasilenkdamas prie sukilėlių vedlio, – aš savo rankomis išplėšiu jūsų gerklas.
– Mes visi čia esame lavonai, laukini, – niūriai atsakė žiurkė, atidarydama kameros duris iki galo. – Judam. Kol daktarai nepasigedo savo naujo žaisliuko.
Sukilėliai išsivedė Kastytį į tamsius, nenaudojamus Graužatvos pramoninius tunelius. Prasidėjo pasirengimas masinėms žudynėms, kurios turėjo pakeisti šio baisaus pasaulio istoriją.
8 SKYRIUS: Didysis maras
Stiklinė kolba išsprūdo iš Kastyčio hibridinės letenos ir sudužo į centrinės vėdinimo šachtos turbinos mentes. KRAŠ! Juodas, pūlingas skystis akimirksniu virsto riebia, pilka dulksna. Galingi ventiliatoriai su baisiu gausmu įsiurbė mirtį ir išpūtė ją pro tūkstančius Graužatvos ortakių tiesiai į miesto šerdį.
– Padaryta, – sušnibždėjo Kastis, stebėdamas gilyn lekiančius garus. – Dabar atiduokit mano seserį.
Tačiau žiurkės-sukilėlės nespėjo atsakyti. Iš viršutinių tunelių pasigirdo pirmasis klyksmas. Tai nebuvo paprastas žviegimas. Tai buvo drėgnas, gerklinis riksmas padaro, kurio plaučiai pradėjo tirpti.
Planas sudeginti tik elitą žlugo per kelias minutes. Laboratorijoje sukurtas virusas, susilietęs su pramoniniu amoniaku ir kanalizacijos nuotekomis, akimirksniu mutavo. Jis netapo selektyviu ginklu – jis virsto absoliučiu, nesustabdomu pasiutimu.
Kastis su sukilėliais išsiveržė į didžiąją gamyklų gatvę ir sustingo iš siaubo. Miestas virto gyvu pragaru. Virusas graužikus veikė žaibiškai: jų oda akimirksniu pūtėsi, skeldėjo ir dengėsi juodomis, pūliuojančiomis pūslėmis. Jų akys užsipylė tirštu krauju, o smegenis užvaldė aklas, gyvuliškas įniršis.
– Jie pūva! Jie pūva gyvi! – klykė sukilėlių vedlys, kol viena iš jo paties būrio žiurkių, jau užkrėsta, šoko jam tiesiai ant nugaros.
Pasiutęs graužikas laukiniais judesiais pradėjo plėšyti savo gentainio kailį, mėsą ir kaulus, kol abu nukrito į verdančių taukų kanalą.
Visoje Graužatvoje prasidėjo masinės skerdynės. Šimtai tūkstančių užsikrėtusių žiurkių-karių, darbininkų ir mokslininkų nebepažino vieni kitų. Elito kariai savo mechaninėmis gaudyklėmis rėžė pro šalį bėgančias žiurkes, o tos, bėgdamos pusiau apakusios, dantimis plėšė gabalus iš savo pačių kūnų. Juodas, tirštas kraujas ir pūliai upėmis tekėjo gatvėmis, maišydamiesi su nuotekomis. Vaizdas buvo bjaurus: graužikai krito tūkstančiais, draskydami sau pilvus nagais, kad išleistų deginančius vidurius.
– Elena! – Kastis puolė bėgti pro pamišusią, klykiančią minią.
Jo hibridinis kūnas saugojo jį nuo viruso – žmogaus kraujas jo gyslose neleido graužikų marui visiškai perimti jo ląstelių, tačiau skausmas buvo baisus. Jo mutavusi ranka ėmė tinti, o iš naujųjų šerių porų bėgo gelsvas skystis.
Aplinkui viskas griuvo. Pasiutusios žiurkės graužė storus virvinius tiltus, elektros kabelius ir vamzdynus. Kilus trumpam jungimui, gamyklos pradėjo sprogti viena po kitos. Ugnis rijo šiukšlių ir kaulų megapolio pastatus. Deganti mėsa, chemikalai ir amoniakas sukūrė tokį tvaiką, kad oras tapo nuodingas.
Žmonių fermose kilusi panika buvo ne mažesnė. Narvai lūžo nuo krintančių, pūvančių žiurkių kūnų. Kai kurie vergai bandė bėgti, tačiau juos mindžiotų tūkstančiai bėgančių, kraujuojančių graužikų. Tai nebuvo sukilimas. Tai buvo visiškas biologinis miesto ištrynimas.
Kastis, naudodamasis savo naująja graužiko jėga, perskėlė galvą vienai pasiutusiai žiurkei, kuri bandė jį sugriebti, ir šoko pro degančias pramoninio sandėlio duris. Priekyje, tarp dūmų ir degančio kraujo upių, stiepėsi kelias link paties baisiausio Graužatvos taško – Imperatoriaus lizdo.
9 SKYRIUS: Imperatoriaus lizdas
Kastis išlaužė degančias, kaustytas dvaro duris. Jo žmogiškieji drabužiai seniai virto sudegusiais skarmalais, o hibridinis kūnas reikalavo paskutinių jėgų likučių. Pro dūmus ir pūvančios mėsos tvaiką jis pamatė centrinę Graužatvos salę. Čia, pačioje prabangiausioje ir šiurpiausioje miesto vietoje, nebuvo baldų – tik milžiniškas, iš žmonių kaukolių ir pramoninio laužo sulipdytas sostas.
O ant jo kūnijosi pats baisiausias šio pasaulio valdovas. Imperatorius.
Tai nebuvo viena didelė žiurkė. Tai buvo tikras, mitinis Žiurkių Karalius – košmariškas biologinis mazgas. Trisdešimt milžiniškų, storų žiurkių patinų buvo neatskiriamai suaugę savo uodegomis į vieną didžiulį, pūliuojantį mėsos gumbą sosto centre. Jų uodegos, susipynusios į kietą, randuotą virvę, buvo sutvirtintos pridžiūvusiu krauju, purvu ir senoviniu chitonu. Kiekviena žiurkė šiame baisiame darinyje turėjo savo atskirą snukį, savo raudonas, protingas akis ir savo laukines letenas, tačiau jie judėjo kaip vienas bendras, pulsuojantis organizmas.
– Hibride... Išgama... – vienu metu iš trisdešimties nasrų išsiveržė šiurpus, choru skambantis balsas. Iš jų burnų tiško pūlingos seilės – virusas jau pasiekė ir juos, jų oda pradėjo luptis, atverdama mėsą. – Tu atnešei mirtį savo šeimininkams.
– Kur mano sesuo?! – užriko Kastis, jo mutavusi letena  suvirpėjo, o nagai giliai įsmigo į delną.
Viena iš Imperatoriaus dalių – didžiausias, pusiau aklas patinas centro kairėje – letena parodė į šoną. Ten, virš degančio dervos baseino, ant surūdijusios grandinės kabojo metalinis auginimo narvas. Jo viduje, susirietusi į kamuoliuką ir drebėdama iš baimės, sėdėjo Elena.
– Kastini! – sušuko ji, pamačiusi brolį, tačiau jos balse tvyrojo ne tik viltis, bet ir siaubas. Ji nebepažino jo deformuoto, šeriuoto veido.
– Ji bus mūsų paskutinis maistas prieš šiam miestui sudegant! – sužviegė Imperatoriaus choras, ir milžiniškas kūnų mazgas nusirito nuo sosto tiesiai į Kastytį.
Kova buvo chaotiška ir žvėriška. Žiurkių Karalius judėjo neįtikėtinu greičiu, dešimtys letenų su aštriais nagais draskė orą. Kastis šoko į šoną, bet viena iš žiurkių sugriebė jį už žmogiškosios kojos ir jėga tėškė į betoninį grindinį. Kaulų lūžis atsiliepė aštriu skausmu, bet Kastis nebegalėjo jausti baimės.
Jis įsikibo savo mutavusia, galinga ranka tiesiai į suaugusių uodegų mazgą – į pačią Imperatoriaus širdį.
– Neee! – sužviegė dešimtys nasrų.
Žiurkės pradėjo  kandžioti Kastytį. Jos plėšė mėsą nuo jo krūtinės, nukando kairiosios rankos pirštus, dantimis smigo jam į kaklą. Kraujas pasipylė upeliais, maišydamasis su pūliais, kuriais spjaudėsi užkrėstas valdovas. Kastis skendo savo paties ir savo priešų kraujyje, tačiau jo sukasti dantys neatsileido. Naudodamasis likusia jėga, jis pradėjo dantimis plėšti žiurkių snukius, tiesiog gyvus graužikus plėšydamas pusiau.
Sukaupęs paskutinius gyvybės likučius, Kastis laukiniu judesiu sugriebė uodegų mazgą ir trūktelėjo jį į šoną, tiesiai link atviro gervinio mechanizmo krumpliaračio, kuris vis dar suko narvo grandinę.
TRAKŠ! BLAM!
Sunkus plieninis krumpliaratis įtraukė suaugusias uodegas. Pasigirdo baisus, kolektyvinis kaulų ir mėsos traiškymo garsas. Imperatoriaus kūnų mazgas buvo pradėtas lupti gyvai, žiurkės pradėjo draskyti viena kitą iš skausmo, kol galiausiai visas mechanizmas užstrigo, o aplinkui pasipylė juodo kraujo fontanas. Valdovai buvo nugalėti. Jų pačių pramonė juos sutraiškė.
Kastis, netekęs pusės savo kūno mėsos, vos kvėpuodamas pasiekė narvo valdymo svirtį ir ją nuspaudė. Narvas su Elena sunkiai nusileido ant kruvino grindinio.
10 SKYRIUS: Nauja (ne) viltis
Sunkios metalinio narvo durys sudejavo ir atsidarė. Elena išsiropštė į išorę, jos rankos ir kojos drebėjo, o drabužiai buvo permirkę žiurkių laboratorijų nuosėdomis. Ji puolė prie Kastyčio, kuris gulėjo prie sulaužyto krumpliaračio mechanizmo.
Kastis buvo beveik neatpažįstamas. Jo dešinioji hibridinė pusė buvo draskoma viruso mutacijų – kailis slinko kartu su pūvančia oda, o žmogiškoji pusė skendėjo giliose žaizdose nuo Imperatoriaus dantų. Paskutiniai pirštai ant jo kairiosios rankos buvo nukąsti, o iš gerklės veržėsi tik duslus, kruvinas švokštimas.
– Kastini... Prašau, nemirk, – verkė mergaitė, bandydama užspausti baisią žaizdą jo kakle.
Kastis nepajėgė kalbėti. Jo viena likusi žmogiškoji akis fiksavo sesers veidą. Jis sukaupė paskutinius valios likučius, pasirėmė deformuota letena į grindinį ir parodė link degančio koridoriaus, vedančio į išorę. Miestas aplink juos griuvo. Sienos trūkinėjo, o iš viršutinių aukštų krito degančios žiurkių konstrukcijos.
Elena padėjo broliui atsistoti. Vilkdamas sulaužytą koją ir palikdamas platų juodo kraujo pėdsaką, Kastis leidosi tempiamas sesers pro ugnies sienas. Pakeliui jie nematė nieko gyvo. Tik pūvančius, pasiutusius graužikų kūnus, kurie draskė vieni kitus iki paskutinio atodūsio, ir suluošintus žmones, kuriuos gaisro dūmai uždusino tiesiog narvuose.
Po kelių valandų baisios kelionės pro Graužatvos dūmus, jie išsiveržė į miesto pakraštį.
Jie užkopė ant kalvos, kur prasidėjo tamsieji miškai, ir apsisuko. Prieš jų akis vėrėsi visiškas civilizacijos galas. Didysis žiurkių metropolis degė. Milžiniški dangoraižiai, apaugę šiukšlynais, smego į žemę nelyg kortų nameliai, sukeldami švytinčius dūmų ir žiežirbų debesis. Pramoninės alyvos saugyklos sproginėjo viena po kitos, paversdamos buvusias gatves tekančiomis ugnies upėmis. Kartu su miestu pelenais virto ir baisusis hibridizacijos projektas, ir požemių žmonių fermos. Žiurkių era baigėsi, tačiau kartu su ja išsilydė ir paskutiniai žmonijos likučiai.
Kastis sunkiai griuvo ant samanų. Virusas jo kūne pradėjo rimti, nes graužikų genai jo viduje mirė kartu su Graužatva, palikdami tik suluošintą, merdintį žmogaus kiautą.
Tą akimirką sunkių pelenų debesų dangoje, kuri tūkstančius metų dengė žemę, atsivėrė plyšys. Virš tamsių, mutavusių miškų viršūnių pakilo saulė. Tai nebuvo šviesi, gyvybę nešanti saulė – ji buvo sunki, tamsiai raudona, nudažiusi visą horizontą kruvina spalva. Šviesa krito ant pilkų pelenų, kuriais pamažu dengėsi miško paklotė.
Elena atsisėdo šalia brolio, spausdama jo šaltą ranką. Aplinkui tvyrojo absoliuti, spengianti tyla. Nebeliko nei nagų krapštymo į betoną, nei mechaninių gaudyklių spragsėjimo, nei žmonių klyksmų. Pasaulyje liko tik tuštuma, per kaulus želianti žolė ir du bėgliai, stovintys ant naujos, mirusios eros slenksčio.
Nebuvo jokios vilties. Buvo tik pabaiga.