Pirmasis vertėjas: Raudonosios zonos vaikas

1 SKYRIUS: GARSAI TAMSOJE
Ūkio kieme tvyrojo sunkus, drėgnas dyzelino ir šlapios odos kvapas. Vakaro prietemoje dešimtmetis Lukas sėdėjo ant medinės tvoros viršaus, tabaluodamas kojomis ir stebėdamas, kaip jo tėvas baigia nusegti sunkius plieninius arklus nuo seno ankilozauro. Šis milžiniškas, šarvuotas žolėdis dinozauras, vardu Bruknė, sunkiai atsiduso, paleisdamas pro šnerves šilto garo srovę. Bruknė buvo lėta, ištikima ir jau daugelį metų padėjo šeimai dirbti kietą šio atkampio pasienio ūkio žemę. Jos uodegos vėda, galinti sutrupinti automobilio variklį, dabar ramiai ilsėjosi dulkėse.
Luko akys nukrypo tolyn, už aukštos spygliuotos vielos tvoros, kuri žymėjo jų valdos pabaigą. Už jos prasidėjo tankus, tamsus miškas – oficialiai žemėlapiuose vadinamas „Raudonąja zona“. Tai buvo laukinių, neprijaukinamų mėsėdžių teritorija, į kurią paprasti žmonės nekėlė kojos be ginkluotos palydos ar karinių džipų. Oficiali vyriausybės propaganda per televizorių nuolat kartojo: „Mėsėdžiai yra besmegeniai žudymo aparatai, valdomi tik aklo alkio instinkto. “ Tačiau Lukas tuo jau seniai abejojo.
Naktį, kai visas ūkis paskendo aklinoje tamsioje, o tėvai jau giliai miegojo, Lukas tyliai išslinko iš savo lovos. Prisėmęs prie palangės, jis pravėrė kambario langą. Į vidų plūstelėjo vėsus nakties oras ir tolimi miško garsai. Lukas užsidėjo ant ausų senas, modifikuotas ausines, sujungtas su jautriu kryptiniu mikrofonu, kurį pats sukonstravo iš senų radijo detalių. Jis nukreipė anteną tiesiai į juoduojantį Raudonosios zonos mišką.
Iš pradžių ausinėse girdėjosi tik žiogų svirpimas ir vėjo šlamėjimas lapuose. Tada, apie vidurnaktį, prasidėjo tai, ko Lukas laukė.
Iš miško gilumos pasigirdo trumpas, aštrus raptoriaus švilpimas, po kurio sekė du gilūs, ritmingi gerkliniai kaukštelėjimai. Paprastas žmogus tai būtų palaikęs paprasčiausiu paukščio ar plėšrūno riksmu. Tačiau Lukas jau kelis mėnesius kiekvieną naktį konspektavo šiuos garsus savo storame sąsiuvinyje. Jis pastebėjo dėsningumą.
Šis konkretus garsas niekada neskambėdavo vienas. Po kelių sekundžių iš kitos miško pusės pasigirdo atsakas: trys kaukštelėjimai ir ilgas, žemas šnypštimas.
Luko širdis pradėjo plakti greičiau. Jis skubiai uždegė nedidelę stalinę lempelę ir atsivertė savo užrašus, pieštuku vesdamas linijas tarp užrašytų simbolių. Tai nebuvo chaosas. Tai buvo struktūra. Pirmasis švilpimas visada nurodydavo kryptį arba vietą. Kaukštelėjimų skaičius reiškė skaičių – šiuo atveju, tikriausiai, žvalgų skaičių arba atstumą. O žemas šnypštimas pabaigoje visada atsirasdavo tada, kai pasikeisdavo vėjo kryptis.
– Jie ne šiaip rėkia, – sušnabždėjo Lukas pats sau, jo akys išsiplėtė iš siaubo ir susižavėjimo vienu metu. – Jie praneša vieni kitiems apie mus. Jie tariasi.
Tai buvo ne gyvūnų instinktas, o tikra, sudėtinga gramatika, kurią žmonija tiesiog ignoravo. Ir šią naktį, sprendžiant iš garsų intensyvumo, mėsėdžių grupė judėjo daug arčiau tvoros nei įprastai.

2 skyrius: Pirmasis kontaktas
Naktį prasidėjęs nerimas ryte virto košmaru. Dangus buvo aptrauktas sunkiais, šviesiai pilkais debesimis, o ore tvyrojo degėsių ir artėjančios audros tvaikas. Lukas stovėjo prie Bruknės gardo, valydamas jos šarvuotą nugarą, kai staiga senoji ankilozaurė suleido nagus į žemę ir išleido gilų, baimingą garsą, panašų į stringančio variklio dundesį. Ji drebėjo.
Tą pačią akimirką ūkyje kaukdama įsijungė automatinė pavojaus sirena.
– Lukai! Į namą! Greičiau! – iš daržinės išbėgęs tėvas Tomas rėkė pilna gerkle, rankose gniauždamas sunkų medžioklinį karabiną. Jo veidas buvo išbalęs, o akys nukreiptos į miško pusę.
Iš už spygliuotos vielos tvoros, laužydami jaunas pušis, išniro trys šešėliai. Du greiti, gysloti raptoriai judėjo šonais, o centre, sunkiais žingsniais mindydami žemę, ėjo jų vadas – stambus, randuotas alozauras. Jo oda buvo pilkai žalio atspalvio, maskuojanti džiunglėse, o viršutinis žandikaulis nusėtas senais kovų pėdsakais. Dinozaurų pilvai buvo įdubę – tai buvo badaujanti gauja, pasiryžusi rizikuoti gyvybe dėl maisto.
Spygliuota viela neatlaikė. Alozauras krūtine rėžėsi į stulpą, pasigirdo metalo trūkis, ir elektros kibirkštys trumpam nutvieskė plėšrūno snukį. Jis net nesureagavo į skausmą. Jo geltonos akys akimirksniu užfiksavo Bruknę ir prie jos stovintį Luką.
– Tomai, užtaisyk antrą vamzdį! – pro namo duris išbėgusi Luko motina Marija rankose laikė signalinę raketą, jos rankos baisiai drebėjo. – Jie peržengė tvorą! Jie mus išžudžius!
– Atgal į vidų, Marija! Lukai, bėk po velnių, nelauk! – tėvas atsiklaupė ant vieno kelio, nusitaikė į alozauro krūtinę ir iššovė.
BUM.
Kulka pataikė į storą dinozauro petį, tačiau tik nudrėskė odą. Alozauras išleido kurtinantį, įsiutusį riksmą – garsą, kuris paprastam žmogui reiškė tik mirtį. Tačiau Lukas, užuot bėgęs, sustingo. Jo smegenyse akimirksniu suveikė naktinių perklausų analizatorius. Šis riksmas nebuvo tiesiog pyktis. Tai buvo įsakymas gaujai: „Didelis grobis priekyje, mažas kairėje – pulti abiem iškart. “
Raptoriai pasiruošė šuoliui link tėvo. Alozauras jau kėlė koją, kad sutryptų tvorą.
Lukas žengė žingsnį į priekį, palikdamas saugų ankilozauro užnugarį. Jis giliai įkvėpė, sutelkė orą gerklėje ir, panaudodamas visus balso stygų raumenis, išleido keistą, šiurkštų, keliais dažniais vibruojantį garsą. Tai buvo sprogstamas švypštimas, pasibaigiantis staigiu kaukštelėjimu liežuviu į gomurį.
Savo užrašuose jis tai buvo pažymėjęs kaip: „Sustokite. Čia nėra grobio. Tik nuodai ir mirtis. “
Garsas nuaidėjo virš kiemo, nustelbdamas net rėkiančią sireną.
Viskas įvyko per sekundės dalį. Alozauro koja pakibo ore. Milžiniškas plėšrūnas staiga sustojo, jo snukis persikreipė iš nuostabos. Geltonos akys, iki šiol žiūrėjusios į Bruknę, susmigo tiesiai į mažą dešimtmetį berniuką, stovintį vidury kiemo. Du raptoriai, jau pasiruošę šokti ant tėvo, suleido nagus į žemę ir sutrikę atsisuko į savo vadą, leisdami trumpus, klausiamus garsus.
– Ką... ką tu darai, Lukai?! Atsitrauk nuo jo! – tėvas rėkė pusbalsiu, bijodamas net sujudėti. Jo ginklas vis dar buvo nukreiptas į alozauro galvą, tačiau rankos sustingo iš baimės ir nesupratimo. – Lukai, tylėk, tu jį erzini!
– Tėti, nešauk, – ramiai, bet tvirtai ištarė Lukas, neatitraukdamas akių nuo milžino. – Prašau, nuleisk ginklą. Jis mus supranta.
– Tu išprotėjai! Tai monstras! – iš namo terasos sušuko Marija, jos balsas lūžo nuo ašarų. – Tomai, šauk iš naujo! Šauk jam į akį!
– Nešauk, tėti! Jei iššausi, mes visi mirsim, – Luko balsas buvo neįtikėtinai šaltas tokio amžiaus vaikui.
Alozauras palinko žemiau, jo didžiulė galva dabar buvo vos už kelių metrų nuo Luko. Berniukas jautė karštą, dvokiantį plėšrūno iškvepiamą orą. Dinozauras išleido žemą, vibruojantį garsą, panašų į akmenų riedėjimą. Lukas suprato klausimą: „Kas tu toks? Kodėl kalbi mūsų krauju? “
Lukas vėl pakartojo trumpesnę garso variaciją, ranka rodydamas link miško: „Eikite. Čia maisto nėra. “
Alozauras dar kelias sekundes stebėjo vaiką, tarsi bandydamas suvokti neįmanomą reiškinį – žmogų, kuris neriaumoja kaip gyvulys, o kalba su struktūra. Galiausiai plėšrūnas išsitiesė, paleido trumpą, aštrų signalą savo raptoriams ir, lėtai apsisukęs, pradėjo žengti atgal link sulaužytos tvoros. Raptoriai, vis dar nepatikliai žvalgydamiesi, nusekė paskui jį. Po minutės kieme liko tik spengianti tyla ir sulaužytos vielos likučiai.
Tomas lėtai nuleido šautuvą, jo kvėpavimas buvo dažnas ir sunkus. Jis atsisuko į sūnų, jo akyse matėsi ne džiaugsmas, o tikras, stingdantis siaubas.
– Lukai... – tėvo balsas drebėjo, jis žengė žingsnį link berniuko, bet sustojo, tarsi bijotų prie jo prisiliesti. – Kas tai buvo? Ką tu ką tik padarei?
– Aš tiesiog su juo pasikalbėjau, tėti, – atsisuko Lukas.
Iš namo išbėgusi Marija sugriebė Luką už pečių, spausdama jį prie savęs, jos akys lakstė nuo sūnaus prie miško linijos.
– Tai nebuvo pasikalbėjimas, Tomai... – sušnabždėjo ji, žiūrėdama į vyrą. – Jis su jais susišnekėjo. Kaip su žmonėmis. Jei kas nors mieste apie tai sužinos... mus visus uždarys. Tai prakeiksmas.
– Tai ne prakeiksmas, mama, – tyliai ištarė Lukas, žiūrėdamas į tolstančius medžių viršūnių virpesius. – Jie tiesiog turi savo vardus. Ir jie labai alkani.

3 SKYRIUS: PASLAPTIS IŠAIŠKĖJA
Žinia apie keistą incidentą pasienio ūkyje pasklido greičiau nei artėjanti audra. Jau vidurdienį kieme dulkėse sustojo sunkus karinis visureigis su užrašu „Pasienio apsauga“. Iš jo išlipo vyresnysis leitenantas Jonas – vyras rūsčiu veidu, apsirengęs purvina maskuojamąja uniforma, prie kurios diržo kabojo sunkus pistoletas.
– Tomai, tavo pranešimas sistemoje atrodo kaip techninė klaida, – leitenantas Jonas priėjo prie sulaužytos tvoros, batu spirdamas nuplėštos vielos galą. – Trys mėsėdžiai, įskaitant alozaurą, tiesiog apsisuko ir išėjo? Be nukautų? Be jūsų nuostolių? Tai prieštarauja visai mūsų biologinei statistikai.
Tomas neramiai sugniaužė rankas, žvilgčiodamas į namo pusę, kur už lango stovėjo Lukas.
– Jie... jie tiesiog persigalvojo, leitenante, – sumelavo Tomas, jo balsas išdavikiškai virptelėjo. – Matyt, pamatė mūsų ankilozaurą Bruknę ir suprato, kad kova bus per sunki. Plius, aš spėjau vieną sužeisti.
Jonas prisimerkė, tirdamas gilias alozauro pėdas dulkėse. Jos buvo nukreiptos tiesiai į kiemo centrą, o ne link Bruknės gardo.
– Mėsėdžiai nepersigalvoja, kai yra alkani, Tomai. Čia kažkas ne taip, – leitenantas įsėdo atgal į visureigį, tačiau jo akys veidrodėlyje dar ilgai sekė namą. – Pranešiu apie šį keistą elgesį centriniam štabui. Jie gali atsiųsti dronų žvalgybą. Būkite atsargūs.
Kai tik kareiviai išvažiavo, o tėvai virtuvėje pradėjo garsiai ir baimingai ginčytis, Lukas suprato – laiko nėra. Jis privalėjo sužinoti tiesą. Berniukas slapta pasiėmė savo kryptinį mikrofoną, sąsiuvinį ir pro galines daržinės duris išslinko į mišką. Jis peržengė sugriautos tvoros perimetrą ir įžengė į pilną šešėlių Raudonąją zoną.
Miškas alsavo drėgme ir baimę keliančia tyla. Lukas paėjo apie kilometrą gilyn, kol pasiekė seną, akmenuotą upelio vagą. Jis priglaudė rankas prie burnos ir išleido trumpą, virpantį garsą – kvietimą, kurį naktimis girdėdavo esant saugiai situacijai.
Ššš-vyt... kaukšt.
Laukimas truko kelias minutes, kurios Lukui pasirodė kaip amžinybė. Staiga iš už didžiulių paparčių masyvo pasigirdo sunkus, ritmingas žingsnių aidas. Medžių šakos prasiskyrė, ir prieš berniuką iškilo tas pats stambus alozauras. Dienos šviesoje Lukas pamatė, kad plėšrūno kūnas nusėtas giliais, senais randais nuo sprogmenų ir skeveldrų.
Alozauras sustojo, palenkė galvą ir išleido gilų, vibruojantį garsą, kurį Lukas savo užrašuose šifravo kaip vardą, identifikuojantį šį konkretų individą – Karka.
– Karka... – pusbalsiu ištarė Lukas, nuleisdamas rankas. – Tu grįžai.
Dinozauras sušnypštė, išleisdamas tris trumpus, kapotus garsus, po kurių sekė žemas gerklinis dundesys. Lukas skubiai atsivertė sąsiuvinį, jo pirštai sekė paties pieštus simbolius.
– „Mažasis šauklys... Kodėl tavo gentis stato geležines sienas, kurios kerta žemę? “ – garsiai vertė Lukas, bandydamas sujungti Karkos leidžiamus garsus į vientisą prasmę.
Karka žengė žingsnį arčiau, jo uodega nervingai suplakė per krūmus. Jis išleido ilgą, liūdną ir kartu piktą riksmų seką, imituodamas krentančio vandens ir mirštančių jauniklių garsus. Lukas klausėsi, jo akys išsiplėtė iš siaubo, kai dėlionės detalės pagaliau susidėliojo jo galvoje.
Žmonės neseniai pastatė naują, galingą elektrinių tvorų liniją ir pradėjo statyti užtvanką džiunglių gilumoje. Jie tai darė norėdami išplėsti miestų teritorijas. Tačiau ši linija visiškai užkirto kelią mėsėdžių migracijai. Dinozaurų visuomenė tūkstančius metų keliaudavo šiuo keliu paskui žolėdžių bandas, kad išmaitintų savo jauniklius. Dabar, atkirsti nuo maisto šaltinių, mažieji dinozaurai tiesiog badu mirė savo lizduose.
– Jie nepuola mūsų šiaip sau... – sušnabždėjo Lukas, pajutęs, kaip gerklėje stringa ašaros. – Jūs tiesiog neturite kur eiti. Tvoros... tvoros jus žudo.
Karka paliejo trumpą, supratingą garsą, tarsi patvirtindamas berniuko žodžius. Dinozaurai nelaikė žmonių tiesiog maistu – jie matė juos kaip žiaurius okupantus, kurie sąmoningai griauna jų pasaulį.
Staiga Karka staigiu judesiu pakėlė galvą į dangų, jo vyzdžiai susitraukė. Iš toli pasigirdo aukštas, mechaninis žvengimas.
– Dronas... – išsigando Lukas. – Karka, bėk! Jie tave pamatys!
Alozauras apsisuko su neįtikėtinu greičiu ir akimirksniu ištirpo tankiuose džiunglių šešėliuose. Lukas liko stovėti vienas prie upelio, spausdamas prie krūtinės sąsiuvinį. Paslaptis išaiškėjo, tačiau tiesa buvo baisesnė, nei jis galėjo įsivaizduoti: karas vyko ne su laukiniais žvėrimis, o su mąstančia rase, kurią žmonija stūmė į visišką išnaikinimą.

4 SKYRIUS: MEDŽIOKLĖ PRASIDEDA
Centriniame pasienio gynybos štabe, įsikūrusiame už penkiasdešimties kilometrų nuo Luko namų, tvyrojo ledinė vėsa. Milžiniškame operacijų salės ekrane mirgėjo skaitmeniniai žemėlapiai, dronų vaizdo transliacijos ir infraraudonųjų spindulių termonuotraukos. Prie centrinio stalo stovėjo generolas Vėtra – vyras žilais, trumpai kirptais plaukais ir randuotu žandikauliu. Jo akys buvo įsmigusios į vaizdo įrašą, kurį prieš valandą užfiksavo virš Raudonosios zonos skridęs žvalgybinis dronas.
Ekrane matėsi upelio vaga. Dešimtmetis berniukas stovėjo priešais dešimties tonų alozaurą. Vaizdas buvo neįtikėtinai aiškus: vaikas judino rankas, skleidė garsus, o milžiniškas plėšrūnas nesidraskė, nepuolė – jis klausėsi, linkčiojo galvą ir atsakinėjo tam tikru ritmu.
– Padidinkite garsą iš drono akustinių jutiklių, – sukomandavo generolas Vėtra, jo balsas skambėjo kaip skeliama uola.
Salėje nuskambėjo Luko gerklinis švypštimas, o po to – žemas Karkos dundesys. Kompiuterinė sistema akimirksniu pradėjo analizuoti garso bangas. Monitoriuje iššoko raudonas užrašas: „Klaida. Garso dažniai neatitinka standartinio plėšrūno agresijos šablono. Aptikta struktūrinė seka. “
– Neįtikėtina... – pusbalsiu ištarė šalia stovintis jaunesnysis karininkas. – Generole, atrodo, kad tas vaikas... jis su juo šnekasi. Dinozauro atsakai turi sintaksę. Jie ne šiaip staugia. Jie naudoja kalbą.
Generolas Vėtra staigiu judesiu smogė delnu į stalą, priversdamas visus salėje esančius karininkus krūptelėti.
– Užsičiaupkite! – suriko Vėtra, jo akys liepsnojo pykčiu ir baime. – Tai ne kalba. Tai anomalija. Jei visuomenė, jei parlamento humanitarai sužinos apie šį įrašą, mūsų laukia katastrofa. Jūs suprantate, ką tai reiškia? Mūsų vyriausybė ką tik patvirtino dešimties milijardų biudžetą naujajai užtvankai ir elektros užtvarų plėtrai. Mes valome teritoriją nuo „kenkėjų“. Jei tie kenkėjai mąsto – tai ne teritorijos valymas. Tai genocidas. Karas bus sustabdytas per penkias minutes.
– Bet generole, vaizdo įrašas jau nukeliavo į vietinio posto serverį, – pratarė karininkas, baimingai žiūrėdamas į Vėtrą. – Leitenantas Jonas jį išsaugojo.
– Ištrinti iš visų vietinių serverių. Užblokuoti bet kokį informacijos nutekėjimą, – įsakė Vėtra, jau vilkdamasis savo sunkią karinę striukę. – Šis vaikas yra gyva bomba. Jis gali sugriauti visą mūsų gynybos sistemą ir paversti mus karo nusikaltėliais mūsų pačių piliečių akyse. Pasaulis neturi sužinoti, kad mėsėdžiai turi protą.
Generolas priėjo prie taktinio ekrano ir pirštu bakstelėjo į Luko šeimos ūkio koordinates.
– Elitiniam būriui „Vanalas“ – kovinė parengtis. Užduotis: operatyviai eliminuoti grėsmę. Oficiali versija visuomenei – mėsėdžių gauja pralaužė perimetrą ir sunaikino ūkininkų šeimą. Berniuko kūnas neturi būti rastas. Judam.
Tuo metu savo kambaryje Lukas karštligiškai perrašinėjo paskutinius Karkos ištartus garsus. Už lango pasigirdo keistas, sunkus transporto priemonių dundesys, visiškai nepanašus į leitenanto Jono visureigį. Pro langą Lukas pamatė tris juodus, šarvuotus sunkvežimius be jokių valstybinių numerių, dideliu greičiu lekiančius tiesiai per jų laukus. Iš jų stogų kilo kariniai sekimo dronai, o ant transporto priemonių šonų puikavosi baugus elitinio būrio „Vanagas“ ženklas.
Medžioklė prasidėjo, ir Lukas buvo jos taikinys.

5 SKYRIUS: REIDAS KAIMELYJE
Šarvuoti „Vanago“ būrio sunkvežimiai užblokavo visus išvažiavimus iš ūkio, pakeldami tirštus dulkių debesis. Lukas per langą matė, kaip iš mašinų šoko pilnai ginkluoti kariai su tamsiais šalmais ir naktinio matymo akiniais. Jų rankose buvo ne paprasti automatai, o sunkieji plazminiai šautuvai, skirti pramušti storiausius roplių šarvus.
– Judam, judam! Perimetras švarus! – per garsiakalbius nuskambėjo metalinis komandos balsas.
Namo durys išvirto su baisiu trenksmu. Į vidų įsiveržę kariai akimirksniu prispaudė Luko tėvą Tomą prie grindų. Marija pradėjo klykti, kai du vyrai sugriebė ją už rankų ir uždėjo plastikinius antrankius.
– Kur vaikas?! Kur tas mažasis išdavikas?! – staugė būrio vadas, spirdamas į medinį virtuvės stalą.
Lukas savo kambaryje drebančiomis rankomis susigrūdo sąsiuvinį po marškinėliais. Jis norėjo šokti per langą, tačiau tiesiai priešais jį pakibo karinis dronas, nukreipęs raudoną lazerio taškiklį berniukui į krūtinę. Kelio atgal nebuvo. Kariai jau dundėjo laiptais aukštyn.
Staiga žemė po kojomis sutrūko. Iš lauko pasigirdo toks baisus, žemas riksmas, kad namo langų stiklai akimirksniu subyrėjo į šipulius. Lukas pajuto, kaip drono lazeris nuslydo į šalį – lauke kažkas prasidėjo.
Iš Raudonosios zonos miško, sulaužydami likusias tvoros liekanas, išsiveržė mėsėdžiai. Tai nebuvo chaotiškas laukinių žvėrių puolimas. Priekyje, dengiami tankios augalijos, didžiuliu greičiu skriejo keturi raptoriai. Jie judėjo zigzagais, meistriškai vengdami kareivių prožektorių šviesų. Vienas iš jų pašoko į orą, numesdamas ant stogo stovėjusį snaiperį, o kitas dantimis sugriebė ant sunkvežimio sumontuotą sunkiąją darybą ir išplėšė ją su visais laidais.
– Pasala! Šaukite jiems į galvas! – rėkė kariai kieme, tačiau jų modernūs ginklai nesugebėjo suvaldyti greičio.
Tada pasirodė jis. Karka. Milžiniškas alozauras rėžėsi tiesiai į vidurinį šarvuotą sunkvežimį, apversdamas kelių tonų mašiną ant šono tarsi žaislinę dėžutę. Kareiviai pradėjo paniškai trauktis, šaudydami į visas puses.
Namo koridoriuje kilusį chaosą Lukas panaudojo akimirksniu. Kareivis, saugojęs laiptus, atsisuko į langą, ir berniukas pasinaudojo proga – nuslydo turėklais žemyn, pralindo pro sukrėstų tėvų kojas ir išsiveržė į dūmuose skendintį kiemą.
– Lukai, bėk! – spėjo sušukti tėvas, kol kareivis vėl neprispaudė jo prie žemės.
Kieme tvyrojo tikras pragaras. Degė dyzelinas, blykčiojo šūviai. Vienas iš raptorių, pamatęs bėgantį Luką, pribėgo prie jo, lėtai palenkė galvą ir išleido trumpą, gurguliuojantį garsą: „Lipk. Greičiau. “
Lukas niekada gyvenime nebuvo lietęs laukinio mėsėdžio, tačiau dabar pasirinkimo nebuvo. Jis sugriebė už kietos, žvynuotos raptoriaus keteros ir užsirioglino jam ant nugaros. Dinozauras akimirksniu pašoko į priekį, darydamas milžiniškus šuolius per degančias nuolaužas.
Karka paleido dar vieną kurtinantį riksmą, duodamas signalą trauktis. Visi mėsėdžiai, kartu su Luku, akimirksniu apsisuko ir dingo tamsiame Raudonosios zonos miške, palikdami degančią karinę techniką ir sumišusius elitinio būrio karius. Lukas atsisuko atgal – jo namai liko toli, o priekyje laukė nežinomas, pavojingas džiunglių pasaulis.

6 SKYRIUS: MĖSĖDŽIŲ VISUOMENĖ
Raptoriaus nugara kilnojosi ritmiškai ir staigiai. Lukas iš visų jėgų gniaužė kietas, dygliuotas padaro keteros odos klostes, paslėpęs veidą jo kakle, kad šakos nesubraižytų akių. Aplinkui švilpė vėjas, o džiunglių tamsa liejosi į vientisą pilkai žalią masę. Bėgliai judėjo gilyn į Raudonąją zoną tokiu greičiu, kokio joks žmogaus sukurtas automobilis negalėtų pasiekti šiame nepraeinamame miške.
Po geros valandos beprotiško bėgimo raptoriai sulėtino žingsnį. Lukas lėtai pakėlė galvą ir apsižvalgė. Jie buvo nusileidę į milžinišką, gilų kanjoną, kurio sienas dengė storas samanų ir vijoklių sluoksnis. Čia džiunglių skliautas viršuje buvo toks tankus, kad net karinių palydovų infraraudonieji skeneriai nebūtų pajėgę užfiksuoti to, kas vyko apačioje.
Lukas tikėjosi pamatyti gyvuliškus guolius, kaulų krūvas ir netvarką. Tačiau tai, kas atsivėrė jo akims, privertė berniuką išsižioti iš nuostabos.
Kanjono dugne virė organizuotas gyvenimas. Tai buvo ne šiaip mėsėdžių susitelkimo vieta – tai buvo miestas. Uolų sienose taisyklingomis eilėmis buvo išskobtos gilios nišos, virš kurių kabojo keisti, iš vytelių ir kaulų supinti simboliai. Šviesą skleidė ne ugnis, kurios dinozaurai nenaudojo, o tam tikros fosforuojančios samanų ir grybų kultūros, tikslingai pasodintos išilgai uolų takų.
– Nulipk, mažasis šaukly, – pasigirdo žemas, pažįstamas dundesys iš už nugaros.
Lukas atsisuko ir pamatė Karką. Alozauras sunkiai kvėpavo, ant jo peties vėl kraujavo sena žaizda, gauta per susidūrimą su „Vanago“ būriu. Lukas atsargiai nuslydo nuo raptoriaus nugaros ant drėgnos žemės. Jo kojos drebėjo nuo nuovargio ir patirto streso.
Aplink jį pradėjo rinktis kiti kanjono gyventojai. Čia buvo ne tik raptoriai ar alozaurai. Lukas pastebėjo galingus tironozaurus, kurie ramiai bendravo tarpusavyje, judindami mažas priekines letenas ir leisdami gilius subbalsinius dažnius, nuo kurių Luko krūtinėje vibravo kaulai. Maesėdžiai nesidraskė dėl teritorijos ir nesikovė dėl maisto – jie judėjo griežta tvarka. Sunkiai sužeisti individai gulėjo specialiose nišose, o jaunesni raptoriai jiems nešė šviežią žolėdžių mėsą.
Karka pasilenkė prie Luko, jo didžiulė akis atsidūrė viename lygyje su berniuko veidu.
– Tai mūsų namai, – išleido garsų seką alozauras, kurios struktūrą Lukas jau lengvai suprato be sąsiuvinio. – Čia mes saugome savo istoriją. Žiūrėk į sienas.
Lukas pažvelgė ten, kur rodė Karkos snukis. Ant lygių kanjono uolų buvo matyti ne tūkstančių metų senumo piešiniai, o švieži, giliais nagų rėžiais išskobti ženklai. Vienoje vietoje buvo aiškiai pavaizduota didžiulė siena su žaibų simboliais (elektrinė tvora) ir užtvanka, skandinanti lizdus. Šalia jos – dešimtys mažų dinozaurų skeletų. Tai buvo jų metraštis. Jų strateginis žemėlapis ir skausmo istorija.
– Žmonės galvoja, kad jūs esate monstrai... – sušnabždėjo Lukas, paliesdamas vėsų uolos paviršių. – Jie nežino, kad jūs viską prisimenate.
– Žmonės mato tik tai, ką nori suvalgyti arba nužudyti, – Karkos balsas skambėjo liūdnai. – Jie uždarė mūsų kelius. Jei mes neisime į priekį, mūsų vaikai mirs čia. Mes ruošiamės didžiajam išėjimui. Karui.
Lukas pajuto, kaip šaltis nukrečia jo nugarą. Jis suprato, kad sėdi pačiame bręstančios pasaulinės katastrofos centre. Dinozaurai neruošė chaotiško užpuolimo – jie planavo sistemingą, karinį proveržį per žmonių miestus-tvirtoves, kad susigrąžintų savo žemes. Ir dabar jis, dešimtmetis berniukas, buvo vienintelis, kuris stovėjo tarp dviejų armijų, pasiruošusių viena kitą visiškai sunaikinti.

7 SKYRIUS: ŽMONIŲ STOVYKLA SKYLA
Už Raudonosios zonos ribų, didžiausiame regiono mieste-tvirtovėje, naktį kilęs incidentas akimirksniu sukėlė informacinį sprogimą. Slaptas vaizdo įrašas iš leitenanto Jono posto serverio, kurį generolas Vėtra įsakė ištrinti, kažkokiu būdu spėjo nutekėti į nepriklausomus interneto kanalus. Milijonai žmonių visame pasaulyje prie savo ekranų stebėjo dešimtmetį Luką, kuris vienu garsu sustabdė alkaną alozaurą.
Centriniame universiteto amfiteatre tvyrojo triukšmas. Dr. Elena, pirmaujanti šaliai biologė ir elgsenos specialistė, stovėjo priešais šimtus studentų, žurnalistų ir karinės vyriausybės atstovų. Už jos nugaros didžiuliame ekrane sukosi sulėtintas Luko ir Karkos bendravimo vaizdas upelio vagoje.
– Pažvelkite į šiuos dažnius, – dr. Elenos balsas, sklindantis per garsiakalbius, buvo tvirtas ir emociškai įkrautas. – Tai nėra plėšrūno riksmas. Tai akustinė seka su aiškia gramatine struktūra. Berniukas nenaudoja baimės taktikos. Jis naudoja komunikaciją. Tai, ką mes dešimtmečiais vadiname „kenkėjų naikinimu“, iš tikrųjų yra kitos, protingos civilizacijos genocidas.
– Tai absurdas! – iš pirmosios eilės pašoko vyras su karine uniforma ir „Išlikimo fronto“ emblema ant rankovės. – Šie padarai rija mūsų gyvulius ir puola mūsų kaimus! Berniukas yra genetinė anomalija, išdavikas, kurį tie monstrai pasigrobė kaip jauką! Jei sustabdysime užtvankos statybas, mūsų miestas liks be elektros ir vandens!
– Jie puola tik todėl, kad jūsų statomos elektrinės tvoros užblokavo jų tūkstantmečių migracijos kelius! – atrėžė Elena, žengdama žingsnį į priekį. – Jie tiesiog neturi ko valgyti!
Miesto gatvėse prasidėjo masiniai neramumai. Tūkstančiai jaunų žmonių, pasivadinusių „Taikos šaukliais“, išėjo į aikštes su plakatais, reikalaudami nutraukti Raudonosios zonos puolimą ir surasti dingusį Luką, kad šis taptų derybininku. Tačiau kita visuomenės dalis, sukurstyta kariuomenės propagandos, reikalavo radikalių veiksmų. Formavosi ginkluoti savanorių būriai, pasiruošę patys įžengti į džiungles ir pabaigti tai, ko nepadarė kariuomenė.
Tuo pat metu požeminiame saugumo bunkeryje generolas Vėtra stebėjo per televiziją transliuojamus protestus. Jo veidas buvo paniuręs. Šalia jo stovėjo tylus vyras civiliais drabužiais, rankose gniaužiantis ilgą, dėkle paslėptą modernų snaiperio šautuvą su lazeriniu taikikliu.
– Situacija slysta iš rankų, – šaltai tarė Vėtra, nežiūrėdamas į vyrą. – Dr. Elena sukelia per daug triukšmo, bet didžiausia problema išlieka džiunglėse. Kol tas vaikas gyvas, jis yra gyvas įrodymas, kad mes melavome dešimtmečius.
– Ko pageidaujate, generole? – tyliai paklausė samdomas snaiperis.
– Įženk į Raudonąją zoną, – Vėtra atsisuko, jo akys buvo pilnos šalto įniršio. – Surask jų guolį. Kariuomenė pradės plataus masto džiunglių šukavimą, kad nukreiptų jų dėmesį. Tavo užduotis paprasta – eliminuoti berniuką. Kai vertėjas bus miręs, dinozaurai vėl taps tik paprastais, rėkiančiais gyvūnais. Padaryk tai švariai.
Miestas pasinėrė į chaosą, o giliai džiunglėse Lukas net nenumatė, kad jo vardas ką tik padalino žmonių pasaulį į dvi nesutaikomas stovyklas.

8 SKYRIUS: NUOSPRENDIS VAIKUI
Kanjono gilumoje, kur nepasiekė nei vidurdienio saulės spinduliai, nei žmonių triukšmas, tvyrojo slegianti, ritualinė tyla. Tai buvo Vyresniųjų tarybos vieta – didžiulė uolos atodanga, kurios pakraščiuose tupėjo didžiausi ir seniausi Raudonosios zonos mėsėdžiai. Jų kūnai buvo nusėti giliais randais, o odos atspalviai – papilkėję nuo amžiaus. Centrinėje vietoje gulėjo milžiniškas, senas tironozauras, kurio viena akis buvo akla, padengta balta plėvele. Tai buvo Tarybos vadas, vardu Turokas.
Lukas stovėjo pačiame aikštelės centre, besijausdamas toks mažas, kad atrodė, jog bet kuris iš šių milžinų galėtų jį sutrypti net nepastebėjęs. Šalia jo, kaip gynėjas, stovėjo Karka.
Turokas palenkė savo masyvią kaukolę žemyn, ir oras aplinkui sutrūkčiojo nuo žemo, subbalsinio dundesio. Garsas buvo toks stiprus, kad Luko marškinėliai ėmė vibruoti.
– „Žmogaus jauniklis kalba mūsų krauju, bet jo širdis priklauso tiems, kurie mus naikina“, – vertė Lukas sau smegenyse, jo rankos drebėjo, o pirštai karštligiškai gniaužė sąsiuvinio kraštą. – „Jis yra pavojus. Jo gentis naudoja netikrus žodžius, kad mus apgautų. “
Karka žengė žingsnį į priekį, užstodamas Luką savo kūnu, ir išleido seriją aštrių, kapotų švilpimų.
– „Jis išgelbėjo mano gaują ūkyje! Jis pranešė mums apie spąstus! “ – garsiai ir karštai paprieštaravo Karka Tarybai. – „Jis nėra jų ginklas. Jis yra mūsų balsas jų pasaulyje. “
Kiti Tarybos nariai – keli subrendę alozaurai ir greiti raptorių vadai – ėmė nervingai trypčioti vietose, leisdami prieštaringus garsus. Kilo tikras nuomonių skilimas. Vieni manė, kad vaikas yra evoliucinė anomalija, pranašas, galintis sustabdyti artėjantį karą. Kiti – kad tai spąstai, kuriais žmonės bando juos užmigdyti prieš suduodami galutinį smūgį.
Galiausiai senasis Turokas vėl sudundėjo, nutildydamas visus:
– „Mes negalime rizikuoti lizdais. Jei jauniklis neišves mūsų per elektrines sienas, jis bus paaukotas džiunglių dvasiai. Mes nelaikysime šnipo. “
Lukas suprato – jam buvo duotas ultimatumas. Arba jis padės dinozaurams sugriauti žmonių gynybos linijas, arba bus nužudytas čia pat.
Tuo pat metu, vos už kelių kilometrų nuo kanjono, per tankius Raudonosios zonos paparčius visiškai be garso judėjo juodas šešėlis. Samdomas snaiperis, vilkintis specialų, šilumą izoliuojantį kostiumą, kuris slėpė jį nuo bet kokių mėsėdžių jutiklių, tikrino savo įrangą. Ant jo riešo esantis miniatiūrinis kompiuteris rodė Luko batų pėdsakų DNR likučius, kuriuos užfiksavo pažangus biologinis skeneris.
Snaiperis sustojo prie upelio upės vagos – tos pačios, kur Lukas neseniai kalbėjosi su Karka. Vyras pakėlė savo sunkių, tolimojo nuotolio šautuvą, patikrino skaitmeninį taikiklį ir sureguliavo lazerinį dūmų jutiklį.
– Taikinys arti, – tyliai į specialų mikrofoną sušnabždėjo snaiperis, jo balsas buvo visiškai ramus, be jokių emocijų. – Judu link jų pagrindinio būsto. Užduotis bus įvykdyta per kelias valandas.
Generolas Vėtra per ryšio kanalą atsakė trumpai:
– Kariuomenė pradeda džiunglių bombardavimą rytiniame flange, kad sukeltų paniką. Išnaudok tą triukšmą. Berniukas neturi pasiekti rytojaus ryto.
Snaiperis išsijungė ryšį ir tarsi vaiduoklis ištirpo medžių tankmėje, palikdamas po savęs tik mirtiną tamsą. Lukas, sėdintis Vyresniųjų tarybos apsuptyje, pajuto keistą, stingdantį šaltį – medžiotojas jau buvo visai šalia.

9 SKYRIUS: INFILTRACIJA
Džiunglių gilumą sukrėtė tolimi, duslūs sprogimai. Generolo Vėtros nurodymu kariuomenė rytiniame Raudonosios zonos flange pradėjo artilerijos apšaudymą. Virš medžių viršūnių kilo juodi dūmų stulpai, o išgąsdinti paukščiai ir smulkūs žolėdžiai ropliai tūkstančiais bėgo gilyn į mišką. Šis triukšmas turėjo maskuoti slaptą operaciją.
Visiškai kitoje pusėje, vakariniame pasienio sektoriuje, dr. Elena sunkiai brovėsi per tankius, žmogaus ūgio paparčius. Ji vilkėjo paprastą, maskuojančių spalvų mokslinę uniformą, o ant nugaros nešėsi sunkią kuprinę su akustinio įrašymo įranga ir nešiojamuoju palydoviniu transmiteriu. Ji rizikavo viskuo: karinė vyriausybė ją paskelbė tėvynės išdavike, o jos banko sąskaitos buvo įšaldytos, kai tik ji viešai pareiškė, kad mėsėdžiai yra protingi.
– Lukai... kur tu esi? – pusbalsiu sušnibždėjo Elena, nusibraukdama prakaitą nuo kaktos.
Ji sekė rankinio skenerio rodmenis. Prietaisas fiksavo specifinius, žemo dažnio subbalsinius virpesius, kuriais bendravo didieji plėšrūnai. Elena tikėjo, kad vaikas yra ten, kur šių garsų koncentracija didžiausia. Ji privalėjo jį rasti pirma, nei jį pasieks kariuomenės valymo būriai. Kišenėje ji turėjo skaitmeninę laikmeną su pirminiais dinozaurų kalbos kodais – tai buvo viskas, ką jai pavyko išanalizuoti iš nutekėjusio vaizdo įrašo.
Tačiau Elena nežinojo, kad ji džiunglėse ne viena.
Už kelių šimtų metrų nuo jos, visiškai nepastebimas, judėjo samdomas snaiperis. Jo specialus termo-optinis kostiumas idealiai liejo jo kūno kontūrus su aplinka, paversdamas jį beveik nematomu vaiduokliu. Jis pro skaitmeninį šautuvo taikiklį stebėjo mokslininkės judesius.
– Generole, čia medžiotojas, – tyliai, vos judindamas lūpas, į paslėptą mikrofoną pranešė snaiperis. – Užfiksavau dr. Eleną. Ji juda gilyn į sektorių 4-B. Atrodo, ji turi įrangą, kuri reaguoja į roplių lizdų dažnius. Ji mane tiesiogiai veda prie berniuko.
– Puiku, – per ausinę pasigirdo šaltas Vėtros balsas. – Nesikišk, kol ji tavęs nenuves prie taikinio. Kai surasi vaiką, eliminuok abu. Liudininkų likti neturi. Šis miškas viską paslėps.
Snaiperis tik linktelėjo ir be garso nusklendė per drėgną žolę, sekdamas Elenos paliktais pėdsakais.
Elenos skeneris staiga pradėjo dažniau pypčioti. Signalas stiprėjo. Ji išėjo į nedidelę, uolėtą proskyną, kurioje tvyrojo aitrus, plėšrūnams būdingas kvapas. Staiga iš už didžiulio medžio kamieno pasigirdo trumpas, perspėjantis švypštimas. Mokslininkė sustingo, o jos širdis pradėjo plakti pašėlusiu ritmu. Iš šešėlio lėtai išniro grakšti, žvynuota raptoriaus figūra. Padaras palenkė galvą, jo protingos, geltonos akys tirdamos įsmeigė į moterį.
Elena drebančiomis rankomis išsitraukė mažą garsiakalbį, sujungtą su jos įranga, ir paspaudė mygtuką. Iš jo pasigirdo Luko įrašo pagrindu susintetintas garsas, reiškiantis: „Aš draugas. Atėjau pas šauklį. “
Raptorius sutriko. Jis tik lėtai sušnypštė, tarsi vertindamas šį keistą, netobulą signalą. Tai buvo momentas, kurio snaiperis laukė iš šalies – visi objektai buvo vienoje vietoje, o džiunglių gilumoje už kelių kilometrų pasigirdęs dar vienas artilerijos sviedinio sprogimas turėjo tapti idealiu fonu pirmam šūviui.

10 SKYRIUS: KRAUJO DERYBOS
Raptorius, išklausęs sintetinį Elenos garsiakalbio signalą, staigiu galvos judesiu davė ženklą sekti paskui jį. Po pusvalandžio varginančio ėjimo per drėgnus uolų plyšius, Elena pagaliau nusileido į paslėptą kanjoną. Pačiame jo centre, apsuptas mėsėdžių milžinų, ant akmens sėdėjo Lukas. Pamatęs moterį, berniukas pašoko ant kojų.
– Dr. Elena? – nustebęs sušuko Lukas. – Kaip jūs čia patekote? Čia labai pavojinga, Vyresnieji nepasitiki žmonėmis!
– Lukai, aš atėjau tavęs įspėti ir padėti, – Elena sunkiai kvėpavo, nusiimdama kuprinę. – Visas žmonių pasaulis sukilęs dėl tavęs. Bet svarbiausia – vyriausybė pagreitino projektą. Jie ruošiasi paleisti naująją užtvanką.
Iš šešėlio išniro Karka. Jo pasirodymas privertė Eleną instinktyviai žengti žingsnį atgal, tačiau ji susitvardė. Alozauras palenkė savo randuotą snukį ir išleido gilų, vibruojantį garsą, kuris sukrėtė Elenos kuprinėje esančius jautrius mikrofonus. Kompiuterio ekrane akimirksniu ėmė ryškėti garso bangų vertimas.
Lukas priėjo prie Karkos ir uždėjo ranką ant jo vėsios, žvynuotos nosies.
– Karka klausia, kodėl kitas žmogus atėjo į mirštančiųjų slėnį, – tyliai ištarė Lukas, žvelgdamas Elenai į akis. – Jis sako, kad deryboms laiko nėra. Jų nagai jau paruošti kraujui.
Elena skubiai išskleidė skaitmeninį planšetinį kompiuterį, kuriame mirgėjo pavogti kariniai brėžiniai. Ji atsuko ekraną į Luką ir Karką.
– Pažiūrėk čia, Lukai. Papasakok jam, – Elenos balsas drebėjo iš siaubo. – Tai ne šiaip nauja siena. Generolas Vėtra po trijų dienų ketina visiškai uždaryti upės šliužus ir nukreipti džiunglių upės vagą tiesiai į šį kanjoną. Jie nori užtvindyti visą Raudonosios zonos žemumą. Jie tai vadina „gamtiniu valymu“. Jie nori nuskandinti mėsėdžių lizdus su visais jaunikliais, kad jiems nereikėtų kariauti tiesioginio karo.
Lukas akimirksniu išvertė informaciją, naudodamas trumpus, kapotus gerklinius garsus. Kai jis baigė, kanjone įsiviešpatavo mirtina, stingdanti tyla.
Karka sustingo. Jo geltonos akys išsiplėtė, o iš nasrų išsiveržė toks kraupus, duslus riksmas, kad net aplinkiniai raptoriai suleido nagus į uolas. Tai buvo ne pykčio, o gilaus, protu nesuvokiamo skausmo garsas. Slėnyje buvo paslėpti šimtai kiaušinių ir ką tik išsiritusių jauniklių, kurie negalėjo bėgti.
Alozauras žengė prie Elenos, iššiepdamas milžiniškas, aštrias iltis vos už kelių centimetrų nuo jos veido. Jo kvėpavimas degino moters odą. Jis pakėlė savo leteną, aštriu nagu lengvai brėždamas per savo paties krūtinę, kol pasirodė tamsus, tirštas kraujas, ir prispaudė sužeistą vietą prie akmens, ant kurio sėdėjo Lukas.
– Tai kraujo derybos, – sušnabždėjo Lukas, jo veidas išbalo. – Karka sako, kad jei žmonės paleis vandenį, džiunglės atsakys tuo pačiu. Jie sudegins miestų vartus ir neras pasigailėjimo nei vienam vaizdui. Jie pasiruošę mirti, bet pasiims visus kartu.
– Mes turime juos sustabdyti, – Elena sugriebė Luką už pečių. – Mes turime sujungti jėgas. Lukas bus jūsų balsas, o aš parodysiu, kur yra užtvankos valdymo centras. Mes galime išjungti sistemą iš vidaus, bet mums reikia, kad jūsų mėsėdžiai padėtų mums ten patekti per karinę apsaugą.
Karka ilgai žiūrėjo į ant akmens tyškantį kraują, o tada lėtai palenkė galvą prieš Luką ir Eleną, išleisdamas žemą, sutinkantį dundesį. Aljansas, kurio niekas istorijoje negalėjo įsivaizduoti, buvo sudarytas. Tačiau džiunglių viršuje, pasislėpęs tarp lapų, samdomas snaiperis jau fiksavo Elenos galvą savo skaitmeniniame taikiklyje.

11 SKYRIUS: SPĄSTAI MIŠKE
Tą akimirką, kai Karkos žemas dundesys patvirtino trapią taiką, uolos briaunoje sužibo mirtinas deimantas. Tai buvo snaiperio šautuvo objektyvo blyksnis.
TUK.
Duslus, slopintas šūvis nuaidėjo virš kanjono. Speciali didelio kalibro kulka, skirta pramušti sunkiausių šarvuočių metalą, turėjo pataikyti tiesiai Lukui į krūtinę. Tačiau Karka, turintis neįtikėtiną plėšrūno instinktą, pajuto oro slėgio pasikeitimą likus sekundės daliai iki smūgio. Alozauras staigiu judesiu pastūmė berniuką į šalį, savo kūnu užstodamas trapią žmogaus figūrą.
Kulka su baisiu garsu susmigo į Karkos dešinį petį. Tamsus, tirštas kraujas tyško ant džiunglių paparčių. Milžiniškas dinozauras išleido kurtinantį, iš skausmo ir įniršio sumaišytą riksmą, kuris privertė aplinkinius raptorius akimirksniu pašokti į kovinę parengtį.
– Snaiperis! Gulkite! – sušuko dr. Elena, griebdama Luką už marškinėlių ir tempdama jį po gilia uolos atodanga.
Antrasis šūvis skėlė akmens skeveldras vos už kelių centimetrų nuo Elenos galvos. Kanjone kilo tikras chaosas. Aptikę šūvio kryptį, trys greiti raptoriai tarsi gyvos strėlės paleidžia šuoliais į uolos viršūnę, kur tarp tankių lapų buvo pasislėpęs šaulys. Iš viršaus pasigirdo automato papliūpos, medžių šakų lūžimas ir žmogaus klyksmas – dinozaurai pasiekė savo taikinį, tačiau snaiperis spėjo aktyvuoti dūminį užtaisą, paslėpdamas savo pėdsakus.
Karka sunkiai kvėpavo, suklupęs ant vieno kelio. Jo galinga uodega nervingai plakė per žemę, o iš žaizdos peties srovele bėgo kraujas. Lukas, nepaisydamas pavojaus, iššliaužė iš po uolos ir pribėgo prie savo milžiniško draugo. Jis uždėjo rankas ant Karkos snukio, imituodamas žemą, raminantį švypštimą: „Laikykis. Mes kovojame kartu. “
Čia pat dulkėse Elena pastebėjo kažką nukritusio. Tai buvo snaiperio pamesta karinė taktinė racija, iš kurios sklido traškantis, metalinis garsas.
– Medžiotojau, pranešk situaciją. Ar taikinys sunaikintas? – per triukšmą ausinėje pasigirdo šaltas, nekantrus generolo Vėtros balsas.
Lukas akimirksniu pačiupo radijo stotelę. Jo rankos drebėjo ne iš baimės, o iš begalinio, degančio įniršio. Jis paspaudė ryšio mygtuką ir priglaudė prietaisą prie lūpų.
– Čia Lukas, – jo balsas skambėjo neįtikėtinai tvirtai, aidėdamas tarp kanjono sienų. – Medžiotojas prarado savo šautuvą, generole.
Anapus ryšio linijos įsiviešpatavo mirtina tyla. Girdėjosi tik sunkus Vėtros kvėpavimas štabo bunkeryje.
– Lukai... tu esi išdavikas, – galiausiai iškošė Vėtros balsas. – Tu pasirinkai gyvūnų pusę. Tu pasmerkei savo šalį.
– Jie nėra gyvūnai, generole! – sušuko Lukas, o tada giliai įkvėpė, sutelkė visas jėgas ir tiesiai į racijos mikrofoną išleido baisią, struktūruotą gerklinių garsų, kaukštelėjimų ir švypštimų seką. Tai buvo didingo Turoko ir Karkos jam perduotas ultimatumas, sujungtas su žmogaus pykčiu.
– Ką... ką tu čia dabar darai? – sutriko Vėtra, jo balse pirmą kartą pasigirdo tikras nesupratimo siaubas.
– Aš ką tik išverčiau jūsų žodžius jiems, generole, – šaltai ištarė Lukas, žiūrėdamas į Karką, kuris lėtai tiesėsi ant kojų. – Ir aš jums perduodu jų atsakymą. Jei po dviejų dienų jūsų užtvanka uždarys vandenį, mes nesustabdysime šios armijos. Jie ateis ne ieškoti maisto. Jie ateis sunaikinti jūsų valdymo centro. Pasaulis sužinos tiesą, o jūsų tvoros jūsų neišgelbės. Karas prasideda, bet jo taisykles dabar diktuojame mes.
Lukas trenkė raciją į akmenis, sutraiškydamas ją savo bato kulnu. Karka už jo nugaros išsitiesė visu ūgiu ir išleido tokį baisų kovinį riksmą, kad atrodė, jog pačios džiunglės pasiruošė artėjančiam puolimui. Trauktis nebuvo kur – laiko skaitiklis iki didžiojo mūšio buvo įjungtas.

12 SKYRIUS: RADIKALŲ ULTIMATUMAS
Sutraiškytos racijos traškesys štabo bunkeryje paliko kurtinančią tylą. Generolas Vėtra lėtai nusiėmė ausines, jo rankos buvo sugniaužtos į kumščius taip stipriai, kad pabalo krumpliai. Berniuko žodžiai ir po jų sekęs alozauro riksmas vis dar aidėjo jo galvoje. Tai nebuvo gyvūno staugimas. Tai buvo karo paskelbimas.
– Generole... – pratarė ryšių karininkas, baimingai žiūrėdamas į ekrano rodmenis. – Vaizdo ir garso signalas iš snaiperio įrangos buvo automatiškai nukreiptas į kelis privatus serverius. Luko ultimatumas jau sklinda po miesto tinklus. „Taikos šaukliai“ gatvėse reikalauja jūsų atsistatydinimo. Jie stabdo eismą prie užtvankos tiekimo kelių.
– Užblokuokite gatves, – iškošė Vėtra, jo akys liepsnojo šaltu įniršiu. – Paskelbkite mieste karinę padėtį. Visuotinė mobilizacija. Visi vyrai nuo aštuoniolikos metų privalo stoti prie perimetro gynybos linijų.
– Bet generole, parlamentas nepatvirtins tokių veiksmų be oficialaus posėdžio...
– Parlamentas dabar neturi jokios galios! – sušuko Vėtra, atsisukdamas į taktinį stalą. – Tas vaikas džiunglėse kuria armiją. Jei tie mėsėdžiai iš tikrųjų pradės koordinuotą puolimą, mūsų gynybos linijos neatlaikys jų masės. Mes neturime dviejų dienų deryboms. Mes turime išvalyti Raudonąją zoną dabar pat.
Generolas priėjo prie užrakinto, raudono terminalo stalelio centre. Įvedęs dešimties ženklų kodą ir nuskenavęs savo akies rainelę, jis atvėrė slaptą karinį protokolą „Juodasis rūkas“.
Ekrane pasirodė baisus užrašas: „Cheminio ginklo aktyvavimas. Projektas: Aerotoksinas-9“. Tai buvo itin stipri, greitai plintanti dujinė medžiaga, skirta paralyžiuoti stambių roplių kvėpavimo takus per kelias minutes. Ji buvo uždrausta tarptautinėmis konvencijomis, tačiau Vėtrai tarptautinė teisė neberūpėjo. Jo tikslas buvo išlikimas.
– Užpildykite trijų žvalgybinių sunkiųjų dronų talpas Aerotoksinu, – ramiai, bet tvirtai įsakė Vėtra. – Jie pakils šiandien vakare, saulei leidžiantis. Užduotis – išpurkšti chemikalus tiesiai virš didžiojo kanjono ir aplinkinių slėnių. Iki ryto džiunglėse neliks nė vieno gyvo mėsėdžio. Lizdai bus sterilizuoti.
– O kaip dr. Elena ir vaikas? – tyliai paklausė jaunesnysis leitenantas. – Jie yra tame pačiame sektoriuje. Dužis juos taip pat pražudys.
Vėtra net nemirktelėjo. Jis uždarė terminalą ir pažvelgė į tamsėjantį dangų už šarvuoto lango.
– Jie pasirinko savo pusę, – nukirto generolas. – Istoriją rašo nugalėtojai. Praneškite užtvankos inžinieriams, kad pradėtų vandens lygio kėlimą pirmajame etape. Laikas senka. Mes sunaikinsime šią grėsmę kartą ir visiems laikams.
Tuo metu džiunglėse Lukas ir Elena pastebėjo keistą judėjimą virš medžių viršūnių. Oras tapo sunkus, o išsigandę smulkūs žolėdžiai pradėjo masiškai bėgti link kanjono uolų. Lukas pažvelgė į Karką, kurio uodega nervingai plakė per žemę. Dinozaurų jutikliai jautė artėjančią nematomą mirtį – chemikalų kvapas, sklindantis iš tolimų karinių bazių, jau pasiekė jų jautrias šnerves. Laiko deryboms nebeliko, vyriausybė nusprendė panaudoti baisiausią ginklą.

13 SKYRIUS: ALJANSAS
Kanjono gilumoje tvyrojo aitrus, cheminis kvapas, kurį vėjas atnešė iš karinės bazės pusės. Dinozaurai buvo neramūs: stambūs alozaurai piktai trypė žemę, o greiti raptoriai urzgė, jausdami ore artėjančią nematomą mirtį. Lukas stovėjo ant tos pačios uolos pakopos, šalia dr. Elenos, kuri karštligiškai spaudė savo nešiojamojo kompiuterio klavišus.
– Pavyko, Lukai! – Elena atsisuko į berniuką, jos akys spindėjo iš jaudulio. – Aš susisiekiau su „Taikos šauklių“ lyderiais mieste per šifruotą palydovinį kanalą. Jie pakraupę dėl generolo Vėtros sprendimo panaudoti „Juodąjį rūką“. Šimtai civilių ir sukilusių techninių darbuotojų jau juda link karinės užtvankos bazės išorinio perimetro. Jie pasiruošę blokuoti kelius ir atjungti išorines elektros linijas, kad dronai negalėtų pakilti!
Lukas giliai įkvėpė. Tai buvo akimirka, kai dvi civilizacijos – taikūs žmonės mieste ir pasmerkti mėsėdžiai džiunglėse – rado bendrą priešą. Berniukas atsisuko į milžinišką Tarybos vadą Turoką ir sužeistą Karką, kuris sunkiai kvėpavo, bet tvirtai stovėjo ant kojų.
Lukas sutelkė orą gerklėje ir išleido ilgą, sudėtingą garsų seką, kurioje persipynė aštrūs švilpimai, gilūs krūtinės dundesiai ir trumpi kaukštelėjimai.
– „Mano genties broliai mieste pakilo į kovą už mus“, – vertė Lukas savo mintis į mėsėdžių kalbą. – „Jie blokuoja kelius. Bet mes turime pulti patį bjaurasties lizdą – karinę bazę, kurioje saugomas nuodingas dūmas ir valdoma užtvanka. Jei dirsime visi kartu, sulaužysime jų plieninius sparnus. “
Karka palenkė galvą, suleisdamas nagus į uolą, ir išleido klausiamą signalą: „Žmonės turi ginklus, kurie spjaudo ugnimi. Kaip mes prie jų prieisime? “
Lukas ranka parodė į Elenos skaitmeninį žemėlapį, kurį dabar transliavo ant lygios uolos sienos.
– „Mes nepulsime aklinai“, – tęsė Lukas, jo balsas skambėjo neįtikėtinai brandžiai. – „Žmonės mieste išjungs išorines radarų sistemas. Raptoriai judės aklosiose zonose, pro drenažo vamzdžius, ir neutralizuos elektros generatorius. Didieji alozaurai ir tironozaurai smogs pagrindiniams vartams tik tada, kai užges šviesos. Svarbiausia – jokių civilių mirčių. Mes puolame tik ginklus ir Vėtros vyrus. Mes turime parodyti pasauliui, kad nesame monstrai. “
Senasis Turokas ilgai tylėjo. Jo akla akis atrodė mistiškai fosforuojančių samanų šviesoje. Galiausiai milžinas išsitiesė visu ūgiu, pakėlė galvą į dangų ir išleido tokį baisų, galingą kovinį riksmą, kad visas kanjonas suvirpėjo. Tai buvo pritarimas. Visi aplinkiniai mėsėdžiai atsakė tuo pačiu – džiungles užliejo šimtų plėšrūnų balsų simfonija.
Dr. Elena užsidėjo kuprinę ant pečių ir pažvelgė į Luką.
– Planas paruoštas. „Taikos šaukliai“ jau laukia mūsų prie šiaurinių bazės prieigų. Judam, Lukai. Šią naktį mes arba pakeisime istoriją, arba išnyksime kartu.
Lukas užsilipo ant Karkos nugaros, tvirtai įsikibdamas į jo keterą. Pirmą kartą žmonijos istorijoje mėsėdžių armija pajudėjo į karą ne vedama alkio, o koordinuojama dešimtmečio berniuko proto ir sujungta su pačių žmonių sukilimu.

14 SKYRIUS: DIDYSIS MŪŠIS
Naktį užtvankos karinę bazę apsupo tirštas džiunglių rūkas ir akinantys prožektorių spinduliai. Už betoninių įtvirtinimų stovėjo sunkūs kariuomenės tankai, o ant pakilimo takų duzgė trijų sunkiųjų dronų varikliai – jų talpos buvo sklidinos geltonų, mirtinų „Juodojo rūko“ dujų.
– Dronams pakilti liko trys minutės! – per bazės garsiakalbius nuskambėjo mechaninis pranešimas.
Staiga įvyko tai, ko generolas Vėtra nenumatė. Šiauriniame perimetre pasigirdo šimtų žmonių skandavimas. Miesto „Taikos šaukliai“ ir sukilę technikai pralaužė išorines užtvaras. Jie nenaudojo ginklų – jie tiesiog gyva grandine užblokavo dronų valdymo antenas ir supjaustė pagrindinius elektros kabelius. Bazės prožektoriai akimirksniu užgeso. Viskas paskendo aklinoje tamsioje.
– Generatorius atjungtas! Radarai neveikia! – paniškai rėkė kariai per radijo ryšį.
Tą pačią akimirką iš tamsos išsiveržė džiunglių armija. Lukas, sėdėdamas ant Karkos nugaros, prie krūtinės spaudė dr. Elenos sukonstruotą galingą megaventiliatorių-garsiakalbį. Jis nukreipė jį tiesiai į karinius įtvirtinimus.
Lukas išleido trumpą, aštrų švilpimą, kurį garsiakalbis pavertė galingu, aidinčiu signalu: „Raptoriai, dabar! Nukirskite plieninius paukščius! “
Iš drenažo vamzdžių ir uolų plyšių tarsi šešėliai išniro dešimtys raptorių. Jie nepuolė kareivių. Jų taikinys buvo ant pakilimo tako stovintys dronai. Dinozaurai ilgais, aštriais nagais rėžėsi į sparnus, draskė degalų žarnas ir vertė sunkias mašinas ant šono, paversdami jas nebenaudojamu metalo lažu. Cheminis ginklas buvo neutralizuotas nespėjus jam pakilti į orą.
– Tankai, ugnis į džiunglių liniją! Šaukite aklai! – rėkė būrio vadai.
Vieno tanko vamzdis lėtai pasisuko link tos vietos, kur stovėjo Lukas ir Karka. Tačiau nespėjus iššauti, žemė sudrebėjo. Iš miško tamsos išsiveržė senasis tironozauras Turokas ir grupė stambių alozaurų. Jie judėjo ne chaotiškai, o strategiškai – iš trijų pusių, kaip juos išmokė Lukas. Turokas savo milžiniška krūtine rėžėsi į tanko šoną, nublokšdamas kelių tonų plieninį monstrą į gilų griovį.
Kariai pakėlė automatus, pasiruošę šaudyti į puolančius dinozaurus, tačiau tuomet virš viso mūšio lauko nuaidėjo Luko balsas per garsiakalbius. Tai buvo ne riksmas, o gilus, liūdnas mėsėdžių gerklinis dundesys, sumaišytas su žmogiškais žodžiais.
– Kareiviai, nuleiskite ginklus! – rėkė Lukas, o jo balsą dubliavo Karkos žemas švypštimas. – Paklausykite jų! Jie nerėkia iš įniršio! Jie verkia dėl savo lizdų! Jie gina savo vaikus, kuriuos jūsų užtvanka nori nuskandinti! Jie nenaikina jūsų civilių, jie nori tik taikos!
Kariai sustingo. Per stiprintuvus aidintis dinozaurų garsas pirmą kartą skambėjo ne kaip plėšrūnų staugimas, o kaip suprantama, skausmo pilna kalba. Kareiviai matė, kad raptoriai, sugadinę dronus, nelietė pasidavusių technikų, o tiesiog stojo aplink juos ratu, saugodami nuo sprogimų. Karių moralė subyrėjo per kelias sekundes.
– Jie... jie mus supranta, – sušnabždėjo vienas iš jaunų kulkosvaidininkų, lėtai nuleisdamas ginklą. – Tai ne žvėrys.
Mūšis lauke pradėjo rimti, tačiau pagrindiniame užtvankos valdymo centre šviesa vis dar degė. Generolas Vėtra užsirakino viduje, rankoje gniauždamas paskutinį užtvankos paleidimo pultą. Lukas suprato – didysis mūšis laimėtas, bet karas spręsis ten, viršuje.

15 SKYRIUS: AKIS Į AKĮ
Valdymo centro stiklinis bokštas kabojo tiesiai virš putojančios upės užtvankos. Viduje mirgėjo raudonos avarinės šviesos. Generolas Vėtra karštligiškai spaudė mechaninius skydelio mygtukus, bandydamas rankiniu būdu apeiti užblokuotą sistemą. Ekrane švietė perspėjimas: „Rankinis užtvankos aktyvavimas. Šliužų uždarymas po 60 sekundžių. “
– Viskas baigta, generole. Nuleiskite pultą, – pasigirdo ramus balsas.
Vėtra staiga atsisuko. Prie sudaužytų automatinių durų stovėjo Lukas. Jo marškinėliai buvo purvini nuo džiunglių žemės, o už berniuko nugaros, užpildydamas visą koridoriaus erdvę, stūksojo Karka. Alozauro akys liepsnojo geltonu įniršiu, iš nasrų lašėjo seilės, tačiau jis nerėkė. Jis laukė Luko komandos. Šalia jų stovėjo dr. Elena ir būrys vietinių posto kareivių, vadovaujamų leitenanto Jono, kurie ką tik perėjo į sukilėlių pusę.
– Tu... mažasis išgama, – iškošė Vėtra, jo ranka lėtai nuslydo prie diržo, kur kabojo pistoletas. – Tu sugriovei viską, ką ši šalis statė dešimtmečiais. Paversdamas tuos monstrus aukomis, tu pasmerkei mūsų miestus išnykimui!
– Jie nebūtų puolę, jei nebūtumėte atėmę jų namų, – tvirtai ištarė Lukas, žengdamas žingsnį į priekį. – Jūs melavote mums, kad jie nemąsto, nes taip buvo lengviau juos žudyti.
Iš tamsaus valdymo salės kampo, kur stovėjo serverių spintos, visiškai be garso išniro juoda figūra. Tai buvo sužeistas samdomas snaiperis. Jo maskuojamasis kostiumas buvo suplėšytas po susidūrimo su raptoriais, o kairė ranka kruvina, tačiau dešinėje jis vis dar tvirtai gniaužė trumpą, didelio kalibro pistoletą. Jis akimirksniu nukreipė vamzdį tiesiai Lukui į kaktą.
– Vieno paspaudimo užteks, generole, – šaltai ištarė snaiperis. – Ir vertėjo nebeliks. Dinozaurai vėl bus tik gyvuliai.
Karka akimirksniu suleido nagus į betonines grindis, pasiruošęs šuoliui, tačiau Lukas pakėlė ranką, išleisdamas žemą, raminantį švypštimą. Berniukas neparodė baimės. Jis žiūrėjo tiesiai į snaiperio akis.
– Tu gali mane nužudyti, – pasakė Lukas, jo balsas skambėjo neįtikėtinai ramiai. – Bet mano balsas jau jūsų kompiuteriuose. Miestas žino tiesą. Tavo šūvis nieko nepakeis, tik padarys tave tironu, ginančiu melą.
– Užteks kalbų. Šauk! – suriko Vėtra, griebdamas užtvankos paleidimo svirtį. – Nuskandink tuos driežus!
Snaiperio pirštas pradėjo spausti nuleistuką. Tačiau šūvis nenaudojo.
KLIK.
Už snaiperio nugaros pasigirdo dešimties karinių automatų užtaisymo garsas. Leitenantas Jonas ir jo vyrai pakėlė ginklus, nusitaikydami tiesiai į snaiperį ir generolą Vėtrą.
– Nuleisk ginklą, medžiotojau, – griežtai sukomandavo leitenantas Jonas, jo akys žibėjo po šalmu. – Mes davėme priesaiką ginti žmones, o ne vykdyti genocidą ir žudyti vaikus. Šis karas baigtas.
Snaiperis akimirką dvejojo, žvalgydamasis į jį apsupusius kareivius. Jis suprato, kad net jei iššaus, iš šio kambario gyvas neišeis. Lėtai, su dantis griežiančiu įniršiu, jis nuleido pistoletą ir padėjo jį ant grindų.
Dr. Elena pribėgo prie pagrindinio terminalo ir staigiu judesiu išplėšė rankinio valdymo kabelius, visiškai išjungdama užtvankos uždarymo sistemą. Ekrane pasirodė žalias užrašas: „Operacija atšaukta. Upės tėkmė normali. “
Generolas Vėtra bejėgiškai susmuko į savo kėdę, supratęs, kad jo karjera, jo melas ir jo galia ką tik galutinai žlugo. Karka išleido žemą, pergalingą dundesį, kuris suvirpino valdymo centro stiklus. Lukas atsisuko į savo milžinišką draugą ir nusišypsojo – baisiausia naktis jų gyvenime baigėsi, o priekyje laukė sunkiausia užduotis: sukurti pasaulį, kuriame užteks vietos abiem civilizacijoms.

16 SKYRIUS: TRAPUS RYŠYS
Praėjo šeši mėnesiai po įvykių prie didžiosios užtvankos. Pasaulis, kurį žmonės žinojo iki tol, pasikeitė neatpažįstamai. Užtvankos projektas buvo galutinai įšaldytas, o buvęs generolas Vėtra ir jo radikalios frakcijos bendražygiai laukė teismo už karinius nusikaltimus bei draudžiamo cheminio ginklo naudojimą.
Tačiau didžiausi pokyčiai vyko ne teismo salėse, o pačiame žemėlapyje. Raudonoji zona oficialiai nustojo egzistuoti – dabar ši teritorija buvo teisiškai pripažinta kaip Mėsėdžių Civilizacijos Slėnis. Tarp miestų-tvirtovių ir džiunglių atsirado pirmieji oficialūs neutralūs sektoriai, kur abi rūšys galėjo susitikti be ginklų ir baimės.
Sename Luko šeimos ūkyje vėl tvyrojo ramybė. Sugriauta elektrinė tvora buvo visiškai išmontuota. Vakaro saulė lėtai skendo už medžių viršūnių, dažydama dangų švelniai rausva spalva. Kieme Bruknė, senoji ankilozaurė, ramiai kramtė šviežią žolę, o netoliese Tomas ir Marija – Luko tėvai, kurie po sukilimo buvo išlaisvinti iš karinio bunkerio – taisė daržinės stogą. Jų veiduose nebebuvo to stingdančio siaubo, kuris lydėjo juos daugelį metų.
Lukas sėdėjo ant tos pačios medinės tvoros viršaus, kur prasidėjo visa ši istorija. Tačiau šį vakarą jis buvo ne vienas.
Aplink tvorą puslankiu ant žemės sėdėjo dešimt vaikų – berniukų ir mergaičių iš artimiausių gyvenviečių bei miestų. Jie visi rankose laikė storus sąsiuvinius, pieštukus ir įdėmiai žiūrėjo į Luką. Tai buvo pirmoji pasaulyje Oficialios mėsėdžių kalbos mokyklos klasė.
– Gerai, pakartokime dar kartą, – ramiai tarė Lukas, žvelgdamas į savo mokinius. – Prisiminkite, mėsėdžių kalboje nėra trumpų žodžių. Kiekvienas garsas priklauso nuo to, kaip giliai įkvepiate orą ir kokiu dažniu jį išleidžiate per balso stygas. Jei norite pasakyti „Aš esu taikoje, aš neieškau grobio“, garsas turi prasidėti žemu dundesiu krūtinėje ir baigtis staigiu kaukštelėjimu liežuviu. Štai taip.
Lukas giliai įkvėpė ir išleido minkštą, vibruojantį gerklinį švypštimą, pasibaigiantį švelniu spragtelėjimu. Vaikai karštligiškai pradėjo piešti bangų linijas savo sąsiuviniuose, bandydami pamėgdžioti mokytojo garsus. Kiemas užsipildė keistais, vaikiškais švypštimais ir gurguliavimais.
Iš miško tamsos, išgirdęs šiuos garsus, lėtai išniro stambus šarvuotas snukis. Karka atėjo visiškai be garso, jo milžiniškas kūnas dabar judėjo su neįtikėtina ramybe. Jo peties žaizda jau buvo visiškai sugijusi, palikusi tik gilų, šviesų randą – aljanso simbolį.
Vaikai iš pradžių krūptelėjo, pamatę milžinišką alozaurą, tačiau Lukas tik nusišypsojo ir linktelėjo galva. Karka palinko žemiau, nukreipdamas savo didžiulę geltoną akį į mažuosius žmones. Jis išleido žemą, šiltą oro srovę pro šnerves ir sudundėjo tokiu dažniu, kuris reiškė: „Aš jus girdžiu, mažieji šaukliai. “
– Matote? – atsisuko į mokinius Lukas, švelniai paplekšnodamas Karkai per nosį. – Jis jus supranta. Ryšys vis dar labai trapus, ir mums reikės daug metų, kad išmoktume gyventi kartu neatimant vieni iš kitų žemės. Bet pradžia jau padaryta. Mes pagaliau pradėjome klausytis.
Paskutiniai saulės spinduliai nušvietė kiemą, kuriame dešimtmetis berniukas ir dešimties tonų mėsėdis plėšrūnas stovėjo greta, mokydami naująją žmonių kartą pačios svarbiausios pamokos – kalbėti ne jėga, o supratimu.