Šilumos dovana (tęsinys 5)

Tą rytą Eimis į darbą išsiruošė anksčiau, nei įprastai. Ėjo pėsčiomis. Labai mėgo stebėti, kaip bunda miestas. Rytinis gaivus oras teigiamai veikė savijautą. Jautė, kaip, sparčiai žingsniuojant, kūnas pildosi energija, žvalėja nuotaika. Eimio mintys buvo šviesios ir malonios. Jis galvojo apie Miglę. Kai susitiks sekantį kartą, paprašys Miglės papasakoti apie save.
Priėjęs Kudirkos aikštę, jis jau ketino pereiti į kitą gatvės pusę, bet netikėtai pamatė Miglę, besukančią į Vilniaus gatvę. Ji vedėsi mergaitę, gal kokių devynerių ar dešimties metų, su kuprine ant pečių. Turbūt, lydi į mokyklą. Eimis stabtelėjo. Kas ta mergaitė? Kodėl Miglė nieko apie ją nepasakojo? Jau norėjo pasivyti, bet tik stovėjo ir žiūrėjo, kaip pamažu jos tolsta.
Eimis net nepastebėjo, kaip priėjo savo parduotuvę. Buvo paskendęs mintyse, pilnose visokių klausimų. Atsipeikėjo tik tada, kai pajuto kažką švelniai glaustantis apie kojas. Rainius žiūrėjo į jį savo smaragdinėmis akimis ir meiliai miauksėjo.
– Sveikas, mano ištikimasis drauge, - Eimis pasilenkė ir paglostė katino galvutę. Pajuto, kaip įtampa pamažu pradėjo slūgti, pasidarė kiek ramiau.
Rainius užtikrintai pirmas įžingsniavo į parduotuvę ir, išsirinkęs jaukią vietą, susirangė. Jis akimis sekė Eimį, lyg svarstydamas, kodėl šis žmogus šiandien toks susimąstęs.
Darbo diena prasidėjo kaip įprastai. Pradėjo rinktis pirkėjai, daugiausiai turistai. Tada Eimiui teko sparčiau suktis. Popietę pajuto, kaip mintys apie Miglę kiek atslūgo. „Na, ir ko čia aš pergyvenu? Juk visada galima su žmogumi pasikalbėti, jei kyla kokių neaiškumų. Be to, pats nenorėjau iš pirmų susitikimų užgriūti Miglės asmeniniais klausimais“, samprotavo Eimis.
– Ar ne taip, drauguži?
Rainius pritardamas miauktelėjo, pasirąžė ir neskubėdamas išpėdino į lauką popietiniam pasivaikščiojimui.