Amžinybės vartai 1 dalis

I skyrius: Šešėliai virš pelkynų
Lietus virš Čepkelių raisto lijo jau trečią parą. Tai nebuvo paprastas vasaros lietus – vanduo turėjo keistą, metalo skonį, o naktį debesys švytėjo blausia, fosforine žalia spalva. Vietiniai gyventojai, kurių šiame užmirštame pasienio kampelyje buvo likę vos keletas, užsidarė langines. Pasaulis jau dešimtmetį žinojo, kad jie nebe vieni. Dangus nebepriklausė žmonijai.
Tomas sėdėjo ant apverstos medinės valties krašto senoje daržinėje ir valė savo tarnybinį šautuvą. Ant jo dešiniojo peties puikavosi nublukusi, bet vis dar atpažįstama emblema – stilizuota dviašmenė korta. Tai buvo Valtarojos konsorciumo trečiojo samdinių legiono ženklas. Tomas penkerius metus praleido trankskiečių laivuose, „Gorgonės“ klasės kreiseriuose, kariaudamas svetimus karus tolimajame Šaulio šaukyje. Jis matė, kaip trankskiečiai – aukšti, keturrankiai humanoidai pilka, tarsi švitrinis popierius oda – siunčia žmones į mirtį prieš bartulus.
Bartulai iš Didžiojo Spiečiaus buvo baisesni už bet kokį košmarą. Kolektyvinio proto valdomos būtybės, chitiniais šarvais ir rūgštimi spjaudančiais ginklais, jie rijo ištisas planetų sistemas. Žmonija trankskiečiams buvo tik pigi, bet stebėtinai užsispyrusi ir lanksti biologinė masė, tinkama užpildyti apkasus tolimuose frontuose.
– Vėl valai tą laužą? – iš tamsos pasigirdo balsas.
Į daržinę įžengė Elena. Ji dėvėjo purviną neperšlampamą striukę, o ant jos kaklo kabojo Žemės Neutraliteto Sąjungos (ŽNS) Ženklelis – Nukryžiuota raketa. Elena buvo viena iš tų, kurie tikėjo, kad Žemė privalo užverti savo kosminius uostus, nutraukti samdinių sutartis su trankskiečiais ir paskelbti absoliutų neutralumą.
– Šis laužas išgelbėjo man gyvybę prie Orionio-4, – niūriai atsakė Tomas, nežiūrėdamas į ją. – Kai bartulų desantas pralaužė perimetrą, trankskiečių karininkai tiesiog evakavosi. Likome tik mes ir mūsų ginklai.
– Ir todėl tu grįžai čia, į patį pelkės vidurį, kad galėtum toliau gyventi su savo vaiduokliais? – Elena priėjo arčiau. – Tomai, Konsorciumas mus naikina. Kiekvienas jaunuolis, pasirašęs kontraktą su Valtaroja, grįžta arba cinko dėžėje, arba išdeginta siela. Mes turime pasitraukti iš šito karo. Tai ne mūsų kova.
– Bartulams nerūpi mūsų neutralumas, Elena. Jei trankskiečiai pralaimės, Didysis Spiečius ateis čia. Ir jie nesiūlys kontraktų. Jie tiesiog perdirbs mus į biomasę.
Elenos atsakymą nutraukė staigus, kurtinantis garsas. Tai nebuvo perkūnija. Dangų perskrodė žemo dažnio dūzgimas, nuo kurio suvirpėjo daržinės sienos, o aplinkinių kaimų šunys  pratrūko staugti. Tomas akimirksniu pašoko ant kojų, ginklas jau buvo jo rankose.
Per plyšį daržinės sienoje jie pamatė, kaip virš raisto pasirodė objektas. Jis judėjo neįtikėtinu greičiu, bet visiškai be jokios ugnies ar dūmų uodegos. Tai buvo taisyklingo oktaedro formos laivas, spinduliuojantis nepažįstama, akinamai balta šviesa. Laivo geometrija atrodė neteisinga – žiūrint į jį, skaudėjo akis, tarsi objektas vienu metu egzistuotų keliose erdvėse.
Laivas smigo žemyn. Poveikis buvo keistas: nebuvo jokio sprogimo garso. Kai jis palietė pelkės paviršių, aplink ištisų kilometrų spinduliu tiesiog išnyko garsas. Absoliuti, spengianti tyluma truko kelias sekundes, o tada per žemę nusirito gravitacinė banga, pakėlusi į orą tonas vandens ir purvo.
Tomas ir Elena išbėgo į lauką. Tolumoje, virš pačios raisto širdies, pakilo keistas, violetinis rūkas, kuris nesisklaidė net pučiant stipriam vėjui.
– Tai ne trankskiečių ir ne bartulų technologija, – sušnabždėjo Tomas, žiūrėdamas į savo riešo kompiuterį. Prietaiso ekranas mirgėjo, rėždamas nesuprantamus simbolius, o radiacijos ir energetinio fono rodikliai šokinėjo iki kritinių ribų. – Tai kažkas visiškai kito.
– Kad ir kas tai būtų, mes turime ten patekti pirmieji, – griežtai tarė Elena. – Jei tai naujas ginklas, Konsorciumas pavers Žemę dar didesniu poligonu.
Ji nežinojo, kad tuo pačiu metu Žemės orbitoje, užmaskuotuose laivuose, trys visiškai skirtingos jėgos užfiksavo tą patį signalą. Lenktynės prasidėjo.

II skyrius: Trijų jėgų šešėliai
Virš debesų paklodės, geosatellitinėje orbitoje, kabojo Valtarojos konsorciumo flagmanas „Auksinis srautas“. Jo komandiniame tilte stovėjo vadas Krelas – aukštas trankskietis, kurio keturios rankos nervingai judėjo virš holografinio taktinio stalo. Jo oda buvo pilka, o didelės, juodos akys be vyzdžių atspindėjo pelkės vaizdą iš palydovo.
– Signalo analizė baigta, vade, – prabilo jaunesnysis karininkas, žemesnio rango trankskietis. – Tai ne šios visatos energijos parašas. Tai atitinka teorinius modelius apie „Multivisatos Vartų“ kūrėjus. Laivo kompiuteryje yra koordinatės ir navigaciniai kodai, leidžiantys atverti stabilius praėjimus į kitas dimensijas.
Krelas sugriežė dantimis. Valtarojos konsorciumas jau šimtmetį pralaimėjo išsekinimo karą prieš bartulus. Jei jie gautų šiuos duomenis, jie galėtų rasti naujų išteklių, naujų pasaulių arba tiesiog evakuoti visą savo civilizaciją, palikdami bartulams tuščią galaktiką. O svarbiausia – jie galėtų sukurti Vartus, kurių jokia dabartinė technologija negali blokuoti.
– Mobilizuokite Žemės samdinių dalinius, esančius tame regione, – įsakė Krelas. – Žmonės geriau pažįsta savo pelkes. Pasiųskite kapitoną Radą. Pasakykite jam, kad jei jie atgabens man laivo šerdį, jų vietinė planeta gaus pilną autonomiją ir apsaugą nuo Bartulų. Sukvieskite visus lojalius karius.
– O kaip dėl Neutraliteto aktyvistų?
– Sutrypkit juos. Žemė priklauso mums tol, kol jie pasirašo sutartis, – Krelas numojo viršutine rankų pora.
Tuo pat metu, kitoje Mėnulio pusėje, pasislėpęs po asteroidų fragmentais, tūnojo bartulų biosmegenų kreiseris. Tai buvo gyvas laivas, sudarytas iš chitino, raumenų ir pulsuojančių nervų mazgų. Centrinis Speičiaus protas pajuto virpesį erdvėje. Bartulams nereikėjo naujų pasaulių taikai – jiems reikėjo naujų visatų maitinimuisi. Jų biologinis kodas reikalavo nuolatinės plėtros. Iš laivo įdubų išskrido dešimtys mažų, greitų desantinių kapsulių, nukreiptų tiesiai į rytų Europą.
Tačiau buvo ir trečioji jėga.
Šiek tiek toliau nuo Žemės orbitos, absoliučioje tuštumoje, sklandė veidrodinis, sferinis laivas. Jame nebuvo nei šviesų, nei matomų variklių. Viduje sėdėjo viena būtybė – Stebėtojas. Jų rasė neturėjo vardų, tik identifikacinius kodus. Jie buvo seniausia žinoma civilizacija, pasmerkusi save amžinam neutralumui. Jų vienintelė užduotis buvo fiksuoti įvykius, nemaišant į jų eigą. Kad ir kaip keistųsi imperijos, Stebėtojai tik stebėjo.
Tačiau šis įvykis buvo kitoks. Laivas, nukritęs Žemėje, atkeliavo iš „Užribio“ – vietos, kuri turėjo likti uždaryta.
– Anomalija užfiksuota, – ramiu, sintetiniu balsu pranešė Stebėtojo laivo kompiuteris. – Tikimybė, kad vietinės rasės bandys pasinaudoti Vartų duomenimis ir sukels vietinės erdvės kolapsą: 87 procentai.
Stebėtojas, primenantis skaidrų, švytintį energijos siluetą, lėtai pakėlė galvą. Pirmą kartą per tris tūkstančius metų jo protokolas reikalavo ne tik fiksuoti, bet ir įsikišti, kad būtų išlaikyta pusiausvyra. Jis aktyvavo savo materialųjį avatarą ir nukreipė jį žemyn, į purviną, lietingą planetą.

III skyrius: Žygis per raistą
Tomas ir Elena judėjo per Čepkelių pelkes. Vanduo siekė kelius, o purvas garsiai čiulpė sunkius Tomo armijos batus. Elena judėjo lengviau – ji naudojo lengvą, civilinį ekoskeletą, skirtą sunkiam darbui miškuose, tačiau jos veidas buvo įtemptas.
– Tu jauti tai? – paklausė ji, sustojusi prie nulaužto beržo.
– Jaučiu, – atsakė Tomas, neatitraukdamas akių nuo termovizoriaus. – Oras šiltėja. Pelkėje neturėtų būti trisdešimt laipsnių šilumos naktį.
Aplink juos vanduo pradėjo garuoti. Keistas laivas keitė vietinę ekosistemą. Augalai, prisilietę prie tos violetinės miglos, pradėjo augti sekundėmis – samanos virto storais, vijokliniais kilimais, o maži krūmai kerojosi į medžių dydžio monstrus su melsvais, švytinčiais lapais.
Staiga Tomo riešo kompiuteris pradėjo pypsėti. Pavojaus signalas.
– Gulk! – sušuko jis, sugriebdamas Eleną už peties ir nublokšdamas ją į purvą už storo medžio kamieno.
Virš jų galvų sušvito plazminiai žybsniai. Raudonos ugnies linijos akimirksniu sudegino ką tik išaugusius vijoklius. Iš rūko išniro kariai su pilkais, sunkiais šarvais. Tai buvo Žemės samdinių korpusas – žmonės, bet tarnaujantys trankskiečiams. Jų priekyje žengė kapitonas Radas, buvęs Tomo ginklo brolis.
– Tomai! – per garsiakalbį sušuko Radas. – Žinau, kad tai tu! Tavo energetinis parašas šviečia kaip kalėdinė eglutė! Numesk ginklą. Mes vykdome Konsorciumo įsakymą. Šis laivas priklauso trankskiečiams!
– Radai, tu išprotėjai! – sušuko Tomas iš už medžio. – Pažiūrėk aplinkui! Šitas daiktas griauna fizikos dėsnius! Jei trankskiečiai jį gaus, jie sunaikins mus visus, kad tik išsigelbėtų nuo bartulų!
– Trankskiečiai pažadėjo Žemei laisvę! – atkirto Radas, ir jo vyrai paleido dar vieną ugnies bangą. – Mes gausime apsaugą, kurios tavo Neutraliteto draugai niekada nesugebės užtikrinti! Mums reikia šitų duomenų!
Elena išsitraukė iš už nugaros trumpą, bet galingą elektromagnetinį impulsų įrenginį (EMI), kurį naudojo neutralumo aktyvistai, kad neutralizuotų samdinių techniką.
– Tomai, kai aš duosiu ženklą, bėk link centro. Aš juos sulaikysiu, – sušnabždėjo ji.
– Tu išprotėjai, jie tave sušaudys.
– Mano ekoskeletas turi apsauginį skydą, trumpam užteks. Varyk!
Elena iššoko iš už medžio ir aktyvavo EMI įrenginį. Galingas, nematomas energijos pliūpsnis nusirito per pelkę. Samdinių ginklai ir šarvų elektronika akimirksniu išsijungė, pasigirdo piktas trankskiečių gamybos įrangos traškėjimas. Radas suklupo, jo šarvai tapo sunkia našta.
Tomas nelaukė. Jis šovė į priekį, skrosdamas violetinį rūką. Tačiau džiaugsmas buvo trumpas. Dangus virš jų nusidažė kruvina raudona spalva.
Iš debesų, tarsi krintantys meteorai, smogė bartulų desantinės kapsulės. Jos trenkėsi į pelkę su tokiu jėga, kad purvo fontanai pakilo į šimto metrų aukštį. Kapsulės atsivėrė kaip baisūs, gyvi žiedai, ir iš jų išsirito bartulų kariai – trys metrai ūgio, keturios kojos, padengtos storu chitininiu šarvu, ir viršutinės galūnės, besibaigiančios organiniais ašmenimis bei kaspinuotais čiuptuvais.
Jie neleido garsų. Jie tiesiog pradėjo žudyti.
Samdiniai, kurių ginklai dar nespėjo persikrauti po Elenos impulso, tapo lengvu grobiu. Pasigirdo žmonių klyksmai ir kaulų lūžiai. Radas, desperatiškai bandydamas paleisti savo plazminį pistoletą rankiniu būdu, atsišaudė, traukdamasis atgal.
Tomas pribėgo prie Elenos, sugriebė ją už rankos ir jie kartu puolė gilyn į anomaliją, kur bartulai dėl stipraus magnetinio lauko kurį laiką nedrįso sekti.

IV skyrius: Stebėtojo pasirodymas
Pelkės centre vaizdas buvo neįtikėtinas. Oktaedro formos laivas kabojo pusantro metro virš žemės, visiškai neliesdamas purvo. Aplink jį žemė buvo virtusi stiklu – karštis ar pati energija išlydė smėlį į skaidrų, veidrodinį paviršių.
Laivo paviršiumi bėgo šviesos linijos, kurios atrodė kaip gyvos schemos, nuolat keičiančios savo konfigūraciją. Čia nebuvo jokių durų ar liukų.
Tomas ir Elena sustojo ant stiklinio paviršiaus krašto, sunkiai kvėpuodami. Už jų nugarų vis dar girdėjosi mūšio garsai – bartulai dorojo likusius samdinius, o fone pasigirdo sunkesnis dūzgimas: trankskiečiai siuntė savo pačių sunkiuosius dronus tiesiai iš orbitos.
– Kaip mums paimti tuos duomenis? – Elena priėjo prie laivo, jos rankos drebėjo. – Čia net nėra valdymo pulto.
– Nes tai ne jūsų protui, mažosios būtybės, – pasigirdo balsas, kuris skambėjo ne ore, o tiesiai jų galvose.
Iš už laivo šešėlio išėjo figūra. Ji atrodė kaip žmogus, tačiau jos oda buvo idealiai balta, o drabužiai atrodė lyg austi iš pačios šviesos. Veido bruožai buvo tokie simetriški, kad atrodė dirbtiniai. Tai buvo Stebėtojo avataras.
– Kas tu per velnias? – Tomas pakėlė šautuvą, nukreipdamas jį į ateivį.
– Aš esu Tas, kuris fiksuoja. Jūs mane vadinate Stebėtoju, – ramiai atsakė būtybė. – Šis laivas yra anomalija. Jis priklauso civilizacijai, kuri pasiekė Amžinybės Vartų technologiją ir buvo sunaikinta savo pačių ambicijų kitoje realybėje. Šie duomenys neturi patekti nei į Valtarojos, nei į Spiečiaus rankas.
– O kaip dėl žmonių? – paklausė Elena. – Jei mes gausime šiuos duomenis, mes galėsime užsidaryti nuo šito karo! Sukurti apsauginį barjerą aplink Žemę!
Stebėtojas lėtai pasuko galvą į ją. Jo akyse nebuvo jokių emocijų, tik šalta, begalinė išmintis.
– Žmonija yra per daug jauna ir agresyvi. Jūs panaudosite Vartus ne pasislėpimui, o puolimui. Jūs ieškosite naujų pasaulių užkariavimui, bėgdami nuo problemų savo pačių planetoje. Mano užduotis – inicijuoti šio laivo savilikvidaciją. Kartu su šia teritorija.
– Ką reiškia su šia teritorija? – Tomas žengė žingsnį į priekį.
– Trys šimtai kilometrų spinduliu. Viskas bus paversta gryna energija. Tai minimali kaina už visatos stabilumą.
– Tai reiškia mirtį milijonams žmonių! – sušuko Elena. – Mes neleisim tau to padaryti!
Šią akimirką stiklinis paviršius sudrebėjo. Iš violetinio rūko išsiveržė kapitonas Radas. Jo šarvai buvo aplipę bartulų krauju – žalia, tiršta mase. Jis pamatė Stebėtoją ir laivą.
– Štai kur jūs! – Radas pakėlė savo sunkųjį ginklą. – Atiduokit šerdį! Konsorciumo laivynas jau čia! Jie pasiruošę išdeginti šitą pelkę iš orbitos, jei mes neperduosim duomenų!
Už Rado nugaros pasigirdo baisus žvėriškas staugimas. Bartulų elito kariai, milžiniški, šarvuoti monstrai, pralaužė rūko barjerą. Jų kolektyvinis protas pajuto Stebėtojo ketinimus. Jie nenorėjo leisti sunaikinti duomenų.
Situacija pasiekė kritinį tašką. Keturios jėgos susitiko viename taške, Čepkelių raisto viduryje.

V skyrius: Lenktynių finalas
– Tomai! – suriko Elena. – Mes turime aktyvuoti mano EMI įrenginį tiesiai ant laivo korpuso! Tai gali sutrikdyti Stebėtojo savilikvidacijos sekvenciją ir perkrauti laivo sistemas! Galbūt tai leis mums patiems atsisiųsti duomenis į mano terminalą!
– Arba tai susprogdins mus akimirksniu! – atsakė Tomas, atsišaudydamas į artėjančius bartulus. Jo kulkos smigo į chitininius šarvus, priversdamos monstrus sulėtinti žingsnį, bet nesustabdydamos jų.
Radas pamatė, ką bando daryti Elena. Jis nukreipė savo ginklą į ją.
– Nespausk to mygtuko, mergše! Tas laivas mano!
Tomas, nepaisydamas senos draugystės, persisvėrė ir paleido šūvį į Rado ginklo vamzdį. Plazminis pistoletas sprogo kapitono rankose, nublokšdamas jį ant stiklinės žemės.
Stebėtojas pakėlė ranką. Oras aplink jį pradėjo tankėti, virsti kieta, neįveikiama siena.
– Jūsų pastangos bergždžios. Sekvencija jau prasidėjo, – ištarė jis. Laivo šviesos iš baltų tapo giliai raudonomis. Nuo objekto pradėjo sklisti vibracija, kuri privertė žmones suklupti ant kelių. Bartulai irgi sustojo, jų biologiniai jutikliai pajuto artėjančią pražūtį.
Elena, šliauždama per stiklinį paviršių, pasiekė laivo korpusą. Jos terminalas rodė, kad laivo apsauginis laukas nusilpo dėl vidinio energijos kaupimosi.
– Tomai! Man reikia tavo šarvų baterijos! Padidink mano EMI galią! – šaukė ji per vėjo ir vibracijos triukšmą.
Tomas pribėgo prie jos, išplėšė iš savo karinių šarvų nugaros energijos bloką – trankskiečių gamybos mikromuštuką – ir tiesiogiai sujungė laidus su Elenos įrenginiu. Tai buvo mirtina rizika: bet kokia kibirkštis galėjo juos abu paversti pelenais.
– Radai! Jei nori gyventi, padėk sulaikyti tuos padarus! – sušuko Tomas gulinčiam kapitonui.
Radas, laikydamasis už sužeistos rankos, atsistojo. Jis pamatė artėjančius bartulus, pamatė švytintį Stebėtoją ir suprato, kad trankskiečiai jų neišgelbės. Jie buvo tik pėstininkai didžiojoje lentoje.
– Velniop viską, – sumurmėjo Radas. Jis išsitraukė paskutinę rankinę granatą – antimaterijos užtaisą, kurį gavo iš trankskiečių ypatingoms užduotims. – Žemė bus neutrali, ar ne, Elena?
Radas puolė tiesiai į bartulų masę, aktyvuodamas užtaisą. Galingas, lokalus sprogimas sugėrė monstrus, sukuriant trumpalaikį vakuumą ir nublokšdamas bartulų puolimą atgal.
Tą pačią akimirką Elena prispaudė EMI įrenginį prie laivo korpuso ir nuspaudė gaiduką.
Mėlynas šviesos lankas, sustiprintas trankskiečių baterijos, trenkė į svetimos visatos technologiją. Stebėtojo avataras suvirpėjo, jo ryšys su orbitoje esančiu laivu buvo trumpam nutrauktas. Oktaedras suleido garsų garsą, tarsi gyvas padaras, patyręs šoką.
Elenos terminalas pradėjo siurbti duomenis laukiniais greičiais. Procentų juosta bėgo: 10%... 40%... 80%...
Laivo savilikvidacijos sistema sutriko. Energijos banga, užuot sprogusi į išorę, susitraukė į vidų. Laivas pradėjo trauktis, jo tridantė geometrija kolapsavo pati į save.
– Neįmanoma, – pirmą kartą per tūkstantmečius Stebėtojo balse pasigirdo kažkas panašaus į nuostabą. – Jūs pakeitėte lygtį.
Laivas išnyko su tyliu garsu „pfff“, palikdamas tik gilią, idealiai apvalią skylę išsilydžiusiame stikle. Tačiau Elenos terminalas liko gyvas. Jos ekrane švietė užrašas: Duomenų perdavimas baigtas. Vartų kodai išsaugoti.
Stebėtojas pažvelgė į Tomą ir Eleną. Jo kūnas pradėjo sklaidytis, virsti šviesos dalelėmis.
– Jūs gavote raktą, – tarė jis, jam išnykstant. – Bet dabar visa visata žino, kad jį turite. Lenktynės nesibaigė. Jos tik prasidėjo.

Epilogas: Nauja aušra
Po dviejų dienų pelkė vėl tapo tyli. Trankskiečių laivynas, supratęs, kad laivas išnyko, o samdinių pajėgos sunaikintos, pasitraukė į orbitą, palikdamas Žemę ramybėje... kol kas. Bartulų likučiai išsisklaidė miškuose, tapdami vietinių medžiotojų košmaru.
Tomas ir Elena stovėjo ant kalvos, žiūrėdami į tekančią saulę virš Čepkelių. Elena rankose laikė mažą, metalinį diską – nukopijuotus laivo duomenis.
– Kas dabar? – paklausė Tomas, užsidegdamas paskutinę cigaretę. – Konsorciumas sugrįš. Ir bartulai sugrįš. Jie nepaliks mūsų ramybėje, kai žino, ką turime.
Elena nusišypsojo, bet jos akyse nebuvo džiaugsmo, tik tvirtas pasiryžimas.
– Dabar mes nebėra tik pėstininkai, Tomai. Mes turime raktą į kitą visatą. Jei jie nori su mumis kalbėtis, jie turės kalbėtis kaip su lygiais. Žemė daugiau niekam netarnaus.
Ji aktyvavo kodą, ir toli kosminėje erdvėje, už Jupiterio orbitos, seniai užmiršti senoviniai vartai, palikti praeities civilizacijų, pirmą kartą per milijonus metų sumirgėjo melsva, gyva šviesa.
Žmonija įžengė į didįjį kosmoso žaidimą. Ne kaip samdiniai, o kaip šeimininkai.